Finansinio stabilumo užtikrinimo priemonės

[[#ex]]

Atsakingojo skolinimo nuostatai

2011 m. Lietuvos bankas patvirtino Atsakingojo skolinimo nuostatus (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurių tikslas – skatinti atsakingą kredito davėjų skolinimo praktiką, rinkos drausmę ir veiklos skaidrumą, siekiant riboti sisteminę riziką, nesubalansuotus nekilnojamojo turto kainų pokyčius ir apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos.

Atsakingojo skolinimo nuostatai įpareigoja kredito davėjus, teikiant su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą fiziniams asmenims, visokeriopai įvertinti kredito gavėjo gebėjimą grąžinti kreditą ilguoju laikotarpiu ir sumokėti visas su juo susijusias įmokas, apibrėžia didžiausią leistiną gaunamo kredito dydžio ir įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės santykį (angl. loan-to-value) bei didžiausią vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykį (angl. debt-service-to-income), nustato didžiausią galimą kredito grąžinimo trukmę ir kitus atsakingojo skolinimo veiksnius.

Nuostatuose apibrėžti šie reikalavimai:

• Didžiausias leistinas gaunamo kredito dydžio ir įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės santykis (angl. loan-to-value, LTV) – 85 proc. (t. y. minimalus pradinis įnašas – ne mažesnis nei 15 proc.).
• Antrai ir paskesnėms kredito sutartims arba didinant anksčiau paimtų būsto paskolų sumą taikomas mažesnis didžiausias leistinas LTV – 70 proc. (t. y. pradinis įnašas – ne mažesnis nei 30 proc.).

Šio reikalavimo išimtys:

• kredito gavėjams, kurių kiekvienos ankstesnės paskolos likutis yra mažesnis nei 50 proc. su atitinkama paskola įsigyto būsto vertės, imant antrą ir paskesnes būsto paskolas taikomas didesnis nei 15 proc. pradinio įnašo reikalavimas;
• pirmąją ir vienintelę būsto paskolą kredito gavėjas didina neįkeisdamas papildomo nekilnojamojo turto arba įkeisdamas jam jau priklausantį nekilnojamąjį turtą. Iš esmės tai toliau leidžia didinti vieno turimo kredito sumą remonto, statybų, rekonstrukcijos ar kitais tikslais, netaikant griežtesnio pradinio įnašo reikalavimo.

• Didžiausias vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykis (angl. debt-service-to-income, DSTI) – 40 proc.

Šio reikalavimo išimtis:

• kredito gavėjo vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykis gali būti didesnis nei 40 proc., tačiau turi neviršyti 60 proc., kai kredito davėjas turi pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad tai nepažeidžia atsakingojo skolinimo principų. Tokių kredito davėjo suteiktų kreditų suma negali sudaryti daugiau nei 5 proc., palyginti su bendra per kalendorinius metus kredito davėjo sudarytų naujų kredito sutarčių būstui įsigyti suma.

• Didžiausia galima kredito grąžinimo trukmė – 30 metų.
• Kiti atsakingojo skolinimo veiksniai. 

Susiję dokumentai:

• Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai
• Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas

Dažniausiai užduodami klausimai

Atsakingojo skolinimo nuostatai (ASN) yra taisyklių bei pamatinių principų rinkinys, kuriame negali būti išsamiai apibrėžti visi praktikoje pasitaikantys pavyzdžiai ir numatytos privalomosios rinkos dalyvių elgesio normos susidūrus su įvairiomis situacijomis. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad ASN reglamentuotos elgesio normos turi būti taikomos sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą (SNTSKĮ), konkrečių taisyklių, pamatinių principų ir ASN įvardytą tikslų ryšį, dėmesį sutelkiant į rezultatą, kurio siekiama taikant ASN.

Santrumpų žodynėlis:

• ASN – Atsakingojo skolinimo nuostatai
• CK – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
• DSTI – kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos pagal visus skolinius įsipareigojimus ir kredito gavėjo mėnesio pajamų santykis
• LTV – kredito dydžio ir įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės santykis
• SNTSKĮ – Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas
• VKĮ – Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas

Anticiklinis kapitalo rezervas

Šiuo metu Lietuvoje galioja 1 proc. anticiklinio kapitalo rezervo (AKR) norma. 

Pagrindinis AKR tikslas – bankų sektoriui turėti pakankamą kapitalo rezervą galimiems nuostoliams padengti ciklinės sisteminės rizikos pasireiškimo atveju, ekonomikos nuosmukio metu arba esant ženklų, kad ekonomikos laukia iššūkiai.

Sukaupiant pakankamą kapitalo rezervą galimiems bankų nuostoliams padengti krizės laikotarpiu, stiprinamas finansų sistemos atsparumas ir mažinamas kreditavimo cikliškumas. Be to, susidūrus su ekonomikos šokais ar finansų ciklui perėjus į nuosmukio etapą, šis kapitalo reikalavimas būtų atlaisvinamas, taip padidinant kredito įstaigų galimybes palaikyti skolinimo pasiūlą. 

Ekonomikos pakilimo metu, kai nėra susiformavusių ciklinio pobūdžio finansinių disbalansų, tačiau kredito (įskaitant atskirus kredito rinkos segmentus, pvz., skolinimą įmonėms ir namų ūkiams) ir NT rinkų aktyvumas didelis, o bankai veikia pelningai, AKR būtų nuosekliai kaupiamas iki 1 proc. Jeigu kredito augimas yra tvarus ir kredito rinkoje nesiformuoja ciklinio pobūdžio disbalansų, siekiama turėti sukaupus bent 1 proc. dydžio AKR. Pastebėjus finansinių disbalansų, AKR norma būtų didinama toliau virš 1 proc., o susidūrus su ekonomikos šokais ar finansų ciklui perėjus į nuosmukio etapą, AKR norma galėtų būti sumažinta. 

AKR normą peržiūrime kas ketvirtį, remdamiesi išsamia finansų ir nekilnojamojo turto sektorių būklės analize, kuriai naudojame įvairią kiekybinę ir kokybinę informaciją. Plačiau apie AKR normos nustatymą Lietuvoje rašoma Lietuvos banko teminiuose straipsniuose „Anticiklinio kapitalo rezervo taikymas Lietuvoje“ (835.1 KB download icon) ir „Išankstinio įspėjimo rodikliai anticiklinio kapitalo rezervui nustatyti Lietuvoje“ (straipsnis anglų kalba „Leading Indicators for the Countercyclical Capital Buffer in Lithuania“).

***

Vienas iš svarbių makroprudencinės politikos tarpinių tikslų yra riboti perteklinį kredito augimą, pernelyg didelį finansinį svertą ir siekti jų išvengti. AKR yra viena iš priemonių šiam tikslui pasiekti. AKR yra papildomas kapitalo reikalavimas, taikomas bankams, centrinėms kredito unijoms ir centrinių kredito unijų grupėms, kuris turi būti užtikrinamas bendru 1 lygio nuosavu kapitalu (angl. Common Equity Tier 1, CET1). Jo taikymą reglamentuoja Lietuvos banko valdybos 2015 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 03-51 patvirtintos Kapitalo rezervų sudarymo taisyklės. Nuo 2021 m. spalio 1 d. Lietuvos banko valdybos nutarimai dėl AKR nustatymo priimami, tik kai AKR norma yra keičiama.

• Šiuo metu taikomos ir paskelbtos anticiklinio kapitalo rezervo normos Europos Sąjungos šalyse (anglų k.).
• Šiuo metu taikomos ir paskelbtos anticiklinio kapitalo rezervo normos Bazelio bankų priežiūros komiteto šalyse narėse (anglų k.).

Sprendimai dėl AKR normos:

Svarbių trečiųjų šalių nustatymas Lietuvoje

2015 m. gruodžio mėn. Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV) išleido Rekomendaciją ESRV/2015/1, skirtą atskirų valstybių narių sprendimams dėl AKR pozicijoms su ne Europos Sąjungos (ES) šalimis (trečiosiomis šalimis) pripažinimo ir nustatymo standartizuoti. Rekomendacijoje numatyta, kad paskirtosios institucijos kiekvienais metais turi nustatyti trečiąsias šalis, kurių atžvilgiu jų bankų sektoriai gali patirti reikšmingą riziką, ir stebėti riziką, kylančią dėl galimai per spartaus kredito augimo šiose šalyse. Reikšmingų trečiųjų šalių nustatymo, jų AKR normų pripažinimo ir nustatymo procedūros bei pranešimai apie atitinkamus sprendimus Lietuvos banke nustatyti pagal šią rekomendaciją.

2023–2024 m. reikšminga trečiąja šalimi Lietuvos bankų sektoriui laikoma Jungtinė Karalystė. 2019–2022 m. reikšmingų trečiųjų šalių Lietuvos bankų sektoriui nenustatyta. 

Reikšmingos trečiosios šalys nustatomos pagal Sprendime ESRV/2015/3 apibrėžtus kriterijus, kuriuos ESRV taiko nustatydama ES bankų sektoriui reikšmingas trečiąsias šalis. Daugiau informacijos apie metodiką, taikytą reikšmingoms trečiosioms šalims nustatyti, pateikiama tekste Anticiklinio kapitalo rezervas: sprendimą pagrindžianti medžiaga.

Kitų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervas

Siekdamas padidinti sisteminės svarbos bankų atsparumą neigiamiems sukrėtimams, Lietuvos bankas identifikuoja sisteminės svarbos finansų įstaigas ir nustato papildomus šių įstaigų kapitalo rezervus. ES mastu papildomi kapitalo rezervai sisteminės svarbos finansų įstaigoms nustatyti Kapitalo reikalavimų direktyvoje. Papildomas sisteminės svarbos finansų įstaigų kapitalo rezervas nustatomas atsižvelgiant į šių įstaigų svarbą ir potencialią žalą, kurią patirtų šalies finansų sistema ir visa ekonomika žlugus konkrečiai įstaigai. Nustatytas papildomas kapitalo rezervas leidžia šioms įstaigoms padengti didesnius galimus nuostolius ir taip sumažina šių įstaigų bankroto tikimybę.

Nustatydamas finansų įstaigos sisteminę svarbą, Lietuvos bankas remiasi šiais kriterijais:

1. dydžio;
2. svarbos ES ar Lietuvos ekonomikai;
3. tarpvalstybinės veiklos svarbos;
4. įstaigos ar finansinės grupės ir finansų sistemos tarpusavio susietumo.

Finansų įstaigų sisteminės svarbos nustatymas detalizuotas 2014 m. gruodžio 16 d. Europos bankininkystės institucijos gairėse ir Lietuvos banko teminiame straipsnyje Kitų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo reikalavimo taikymas Lietuvoje (716.2 KB download icon). Kitų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo taikymą reglamentuoja Lietuvos banko valdybos 2015 m. balandžio 9 d. priimtos Kapitalo rezervų sudarymo taisyklės.

Pirmą kartą kitos sisteminės svarbos įstaigos Lietuvoje nustatytos 2015 m., o papildomą kapitalo rezervo reikalavimą jos privalėjo tenkinti nuo 2016 m. gruodžio 31 d.

Kitų sisteminės svarbos įstaigų sąrašą ir joms priskirto kitų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo dydžius peržiūrime ir skelbiame kiekvienų metų pabaigoje.

Sprendimų dėl kitų sisteminės svarbos įstaigų ir joms priskirto kitų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo normų nustatymo istorija:

* Taikomi aukščiausiu šalies konsolidacijos lygiu, skaičiuojami nuo bendros pagal riziką įvertintų pozicijų sumos

Sektorinis sisteminės rizikos rezervas

Lietuvos banko valdyba 2021 m. lapkričio 25 d. nusprendė nuo 2022 m. liepos 1 d. nustatyti sektorinio sisteminės rizikos rezervo reikalavimą. Rezervas skirtas:

• didinti finansų sistemos atsparumui esant padidėjusiai rizikai dėl galimo būsto rinkos perkaitimo, t. y. turėti pakankamą kapitalo atsargą galimiems nuostoliams ir padidėjusiam kapitalo poreikiui padengti sisteminės būsto rinkos rizikos pasireiškimo atveju arba per ekonomikos nuosmukį (reikalavimas taip pat padėtų sušvelninti skolinimo ekonomikai pasiūlos galimą sumažėjimą išsipildžius minėtiems nepalankiems scenarijams);
• prisidėti prie spartaus būsto kredito augimo mažinimo ir padėti užkardyti būsto paskolų rinkos disbalansų formavimąsi.

Naujas kapitalo rezervas nustatytas atsižvelgiant į ilgą laikotarpį sparčiai augantį būsto paskolų portfelį ir paspartėjusį jo augimą 2021 m., paspartėjusį būsto kainų kilimą ir dėl to atsirandančius jų nuokrypio nuo pamatinių verčių požymius, į reikšmingai padidėjusią būsto paskolų dalį kredito įstaigų sektoriaus paskolų portfeliuose ir į kitus su būsto rinka susijusius rodiklius.   

Sektorinis sisteminės rizikos rezervas gali būti panaudotas kaip sektorinis anticiklinis kapitalo rezervas, taikliau orientuotas į iš tam tikros konkrečios srities kylančias rizikas, kai tradicinis bendras anticiklinis kapitalo rezervas galėtų neproporcingai nepalankiai paveikti kitus sektorius, pavyzdžiui, po pandemijos dar tik pradedantį atsigauti skolinimą ne finansų įmonėms. Ateityje svarstant kažkurio ar abiejų šių rezervų pakeitimus, taip pat bus atsižvelgiama į jų tarpusavio sąveiką ir bendrą poveikį konkrečios aktualios situacijos metu.

Sektorinis sisteminės rizikos rezervo dydis sudaro 2 proc. įstaigos pagal riziką įvertintų mažmeninių pozicijų, kurios yra užtikrintos gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu, fizinių asmenų Lietuvos Respublikos rezidentų atžvilgiu sumos.

Rezervas taikomas Lietuvoje įsisteigusiems bankams ir centrinių kredito unijų grupėms (aukščiausiu šalies konsolidacijos lygiu), kurių būsto paskolų portfeliai yra lygūs arba viršija 50 mln. Eur.:

• AB SEB bankui
• „Swedbank“, AB
• AB Šiaulių bankui
• UAB Urbo bankui
• Lietuvos centrinės kredito unijos grupei
• Jungtinės centrinės kredito unijos grupei

Atsižvelgęs į tai, kad apie ketvirtadalį būsto paskolų Lietuvoje sudaro užsienio bankų filialų suteiktos paskolos, Lietuvos bankas kreipėsi į Europos sisteminės rizikos valdybą (ESRV). ESRV Lietuvos banko prašymu išleido rekomendaciją kitų valstybių atsakingoms institucijoms pripažinti Lietuvos banko nustatytą sektorinį sisteminės rizikos rezervą ir taikyti jį savo jurisdikcijoje įsteigtiems bankams, Lietuvoje turintiems pirmiau nurodytą reikšmingumo ribą viršijančius būsto paskolų portfelius. Šiuo metu rezervą yra pripažinusios ir jį taiko Estijos, Latvijos bei Švedijos atsakingos institucijos.

Sandorių įtakos sisteminei rizikai vertinimas

Siekdamas riboti riziką finansiniam stabilumui, galinčią kilti iš pernelyg didelės bankų sektoriaus koncentracijos, Lietuvos bankas vertina bankų planuojamų sudaryti jungimosi ir įsigijimo sandorių įtaką sisteminės rizikos lygiui.

Kaip numatyta LR bankų įstatymo 77¹ straipsnio nuostatose, bankai (įskaitant užsienio bankus, Lietuvoje įsteigusius filialus) ir Lietuvoje konsoliduotai prižiūrimų bankinių grupių patronuojamos finansų įstaigos turi iš anksto gauti Lietuvos banko sutikimą, norėdami sudaryti šiuos sandorius:

• reorganizuotis jungimo būdu;
• įsigyti turto, kai dėl to banko arba bankinės grupės turto dalis Lietuvos kredito įstaigų sistemoje padidėtų daugiau kaip 1 proc. p. (informaciją apie Lietuvos bankų sektoriaus bendrą turtą galima rasti čia, o apie kredito unijų sektoriaus bendrą turtą – čia);
• įsigyti kredito ar finansų įstaigos (įskaitant užsienio įstaigas, Lietuvoje įsteigusias filialą) kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, kai dėl to įsigyjančioji įstaiga įgyja teisę kontroliuoti kitos įstaigos veiklą.

Sandorių vertinimo principai ir kriterijai nustatyti Sisteminės rizikos lygio kredito įstaigų sektoriuje vertinimo tvarkos apraše. Vertinimas atliekamas dviem etapais:

1. pirmiausia vertinama būsima subjekto svarba skirtingose finansinių paslaugų rinkose po sandorio, t. y. kokią rinkos dalį subjektas užims po sandorio – žr. 1 pav. (didesnė svarba indikuoja didesnę riziką finansų sektoriaus stabilumui, jei subjektas susidurtų su finansiniais ar kitokiais sunkumais);
2. tada holistiškai vertinami sisteminės rizikos rodikliai ir bendras pokyčio mastas – žr. 2 pav.

Kuo didesnė subjekto svarba nustatoma pirmame vertinimo etape, tuo griežčiau vertinami kriterijai antrame etape. Sandoriai nėra leidžiami, jei nustatoma, kad jie gali daryti neigiamą įtaką sisteminės rizikos lygiui Lietuvos Respublikos kredito įstaigų sistemoje.             

Kitų ES valstybių makroprudencinės politikos priemonių taikymas

Makroprudencinės politikos priemonių savanoriškas pripažinimas ir abipusiškas taikymas (angl. reciprocity) tarp ES valstybių narių užtikrinamas vadovaujantis ESRV rekomendacija ESRV/2015/2 dėl makroprudencinės politikos priemonių tarptautinio poveikio vertinimo ir savanoriško abipusiškumo ir jos pakeitimais, rekomenduojančiais pripažinti ir taikyti konkrečias kitų valstybių narių priimtas makroprudencinės politikos priemones. 

Siekiant mažinti reguliacinį arbitražą ir užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas bendrojoje rinkoje, ESRV rekomendacija siekiama užtikrinti, kad nacionalinės institucijos kiek įmanoma labiau automatiškai pripažintų kitų valstybių narių taikomas makroprudencinės politikos priemones.

Lietuvoje makroprudencinės politikos priemonių savanoriškas pripažinimas ir abipusiškas taikymas įgyvendinamas vadovaujantis kitų valstybių narių makroprudencinės politikos priemonių abipusio pripažinimo sąranga, kuri parengta laikantis ESRV rekomendacijos reikalavimų. Pagrindiniai šios sąrangos elementai:

• automatinis priemonių pripažinimas – Lietuvos bankas, nepriimdamas jokių papildomų teisės aktų, automatiškai pripažįsta ir abipusiškai taiko kitų valstybių narių taikomas makroprudencinės politikos priemones;

• išimtys įstaigoms, turinčioms nereikšmingas pozicijas – Lietuvos bankas, nepriimdamas papildomų sprendimų, netaiko kitų valstybių narių priimtų makroprudencinės politikos priemonių įstaigoms, kurių atitinkamos pozicijos abipusiško priemonės pripažinimo prašančiose šalyse neviršija 50 mln. Eur. Ši išimtis galioja tik naujoms priemonėms, kurias ESRV rekomendavo abipusiškai taikyti po 2021 m. sausio 1 d.

Lietuvos bankas visais atvejais turi teisę nuspręsti netaikyti rekomenduojamos pripažinti priemonės arba, esant poreikiui, taikyti išimtis. Be to, abipusiškai pripažintos priemonės Lietuvoje pradeda galioti po trijų mėnesių nuo ESRV rekomendacijos paskelbimo ES Oficialiajame leidinyje dienos. 

Šiuo metu galiojančios priemonės

Nebegaliojančios priemonės

Indėlių draudimas 

Indėlių draudimo tikslas – užtikrinti indėlininkų lėšų apsaugą kredito įstaigų (bankų ir kredito unijų) nemokumo atveju ir taip prisidėti prie finansų rinkos stabilumo palaikymo ir visuomenės pasitikėjimo kredito įstaigomis didinimo. Lietuvoje indėlių draudimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, kuriuo perkeltos 2014 m. Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų nuostatos, suderinusios pagrindinius indėlių draudimo principus visoje Europos Sąjungoje.

Lietuvoje įsisteigusiuose bankuose ir kredito unijose laikomi indėliai draudžiami iki 100 000 Eur sumos ir tam tikrais specifiniais atvejais – iki 300 000 Eur (žr. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį). Lietuvoje veikiančiuose užsienio bankų filialuose laikomi indėliai draudžiami toje valstybėje, kurioje įsisteigęs bankas, ir vadovaujantis Direktyva draudimo suma negali būti mažesnė nei 100 000 Eur. Draudimo suma apskaičiuojama sumuojant visų indėlininko indėlių sąskaitų likučius visuose to banko skyriuose ir filialuose. Likučiai užsienio valiutomis perskaičiuojami į eurus. Vieno asmens indėliams, laikomiems skirtinguose bankuose ar kredito unijose, suteikiamos atskiros garantijos, t. y. iki 100 000 Eur kiekviename banke ar kredito unijoje.

Indėlių draudimo išmokos, įvykus draudžiamajam įvykiui, mokamos iš Indėlių draudimo fondo, kurį administruoja VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Indėlių draudimo fonde kaupiamos lėšos iš Indėlių draudimo sistemos dalyvių – Lietuvoje įsisteigusių bankų ir kredito unijų – įmokų. Metinę įmokų normą kasmet nustato Finansų ministerija, ji galioja laikotarpiu nuo einamųjų metų liepos 1 d. iki kitų metų birželio 30 d. Metinė norma nustatoma atsižvelgiant į siekį Indėlių draudimo fonde iki 2024 m. liepos 3 d. sukaupti minimalų Direktyvoje reikalaujamą tikslinį lygį – 0,8 proc. visų apdraustųjų indėlių, o iki 2038 m. liepos 3 d. – nacionalinį tikslinį lygį, kuris sudaro 2 proc. visų apdraustųjų indėlių.

Lietuvos bankas kasmet įvertina indėlių draudimo sistemoje dalyvaujančių įstaigų veiklos santykinį rizikingumą ir nustato veiklos rizikos koeficientus, kurie yra vienas iš dėmenų, naudojamų konkrečių įstaigų įmokų į Indėlių draudimo fondą dydžiui apskaičiuoti. Veiklos rizikos koeficientų taikymo tikslas – kad įstaigos, kurių sudaroma rizika Indėlių draudimo fondui yra santykiniai didesnė, sumokėtų santykinai didesnes įmokas nei mažiau rizikingos įstaigos. Santykiniai veiklos rizikos koeficientai nustatomi taikant Lietuvos banko valdybos patvirtintą metodiką, parengtą pagal Europos bankininkystės institucijos gaires.

[[#ex]]