Apžvalgos ir leidiniai

2021 m. kovo 10 d. įsigaliojo Reglamentas (ES) 2019/2088 dėl su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo finansų paslaugų sektoriuje (angl. Sustainable Finance Disclosure Regulation, toliau – SFDR). Juo nustatomi atskleidimo reikalavimai finansų rinkos dalyviams (toliau – FRD), įskaitant draudimo įmones ir draudimo tarpininkus, susiję su tvarumo rizikos įtraukimu, atsižvelgimu į neigiamą poveikį tvarumui ir su tvarumu susijusios informacijos apie finansinius produktus teikimu. SFDR nustatyta informacija turi būti atskleidžiama tiek FRD, tiek finansinio produkto ir (ar) paslaugos lygmeniu.

Taip pat reikėtų paminėti, kad 2022 m. balandžio 6 d. buvo priimtas, o nuo 2023 m. sausio 1 d. pradėtas taikyti Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2022/1288, kuriuo SFDR yra papildomas techniniais reguliavimo standartais (toliau – TRS). Jais patikslinami su reikšmingos žalos nedarymo principu susijusios informacijos turinys ir pateikimo reikalavimai, taip pat su tvarumo rodikliais ir pagrindiniu neigiamu poveikiu tvarumui (angl. principle adverse impact, toliau – PAI) susijusios informacijos turinys, metodika, pateikimo reikalavimai. Šiais TRS patikslinamas ir su aplinkos ar socialinių ypatumų, tvarių investicijų tikslų skatinimu susijusios informacijos turinys, pateikimo ikisutartiniuose dokumentuose, interneto svetainėse, periodinėse ataskaitose reikalavimai. Taip numatomi tikslesni  atskleidimo standartai.

Kaip ir daugelyje euro zonos šalių, Lietuvoje komercinio NT sektorius glaudžiai susijęs su finansų sistema ir realiąja ekonomika: komerciniu NT užtikrintos paskolos sudaro beveik trečdalį viso bankų paskolų portfelio, o būsto ir kitų statinių plėtra sukuria apie aštuntadalį Lietuvos BVP. Vis dėlto iki šiol tiek Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, šis sektorius stebimas gana nesistemiškai, o suderintų rodiklių ir duomenų stygius apsunkina stebėseną tarptautiniu lygiu. Siekdamas užtikrinti rizikų finansiniam stabilumui nustatymą laiku ir gerinti tarptautinį duomenų palyginamumą, Lietuvos bankas, vadovaudamasis ESRV rekomendacija ir metodologija, parengė komercinio NT rinkos stebėsenos sąrangą – ji plačiau apžvelgiama šiame teminiame straipsnyje. Straipsnyje, greta konkrečių gairių, kaip nuosekliai vertinti iš komercinio NT rinkos kylančias rizikas, aptariamos ir metodologinės bei duomenų spragos, kurios iki šiol kelia sunkumų užtikrinant visavertį rizikų vertinimą.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

2021 m. Lietuvos bankas ir Konkurencijos taryba paskelbė tyrimą, kuriame įvertintos smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonių prieigos prie finansavimo šaltinių Lietuvoje 2018–2019 m. galimybės ir jas ribojantys veiksniai. Tyrimo rezultatai parodė, kad SVV finansavimo galimybes Lietuvoje gali riboti įvairūs ilgalaikiai trikdžiai, tarp jų – tinkamo įmonių užstato trūkumas ir didesnė kai kurių įmonių grupių rizika, į kurią ne visada efektyviai atsižvelgiama valstybės pagalbos priemonėmis.

Siekdamos gauti pakankamą finansavimą, SVV įmonės susiduria su užstato reikalavimu, kuris dažnai joms yra sunkiau įgyvendinamas dėl per mažo turimo tinkamo turto. Viena iš priemonių, leidžiančių spręsti nepakankamo SVV užstato problemą, yra paskolų garantijos. Šia priemone garantuotojas prisiima dalį kredito rizikos, o tai leidžia sumažinti kredito įstaigos prisiimamą riziką ir įgalinti SVV įmones gauti pakankamą finansavimą. Tačiau ankstesniame Lietuvos banko ir Konkurencijos tarybos tyrime, kuriame nagrinėta SVV įmonių prieiga prie finansavimo šaltinių 2018–2019 m. laikotarpiu, taikyto ekonometrinio modeliavimo rezultatai neparodė reikšmingo valstybės garantijų poveikio kredito davėjų prašomo užstato dydžiui.

Šiuo tyrimu siekiama išsamiau apžvelgti tarptautinę valstybės garantijų taikymo praktiką (1 skyrius) ir  Lietuvos patirtį (2 skyrius), įvertinti garantijų priemonių efektyvumą Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kokių grupių įmonės gavo garantiją, į garantijų poveikį paskolų teikimo sąlygoms (3 skyrius). Atsižvelgus į rezultatus, pasiūlomos kryptys, kaip būtų galima prisidėti prie šių priemonių tobulinimo (4 skyrius).

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Po dešimtmetį trukusio prislopusio vartotojų kainų augimo infliacija vėl ėmė kilti į viršų, o 2022 m. sparčiai pakilo daugelio prekių ir paslaugų kainos. Infliacijos šuolį lėmė du ypatingi įvykiai – COVID-19 pandemija ir rusijos agresija prieš Ukrainą. Aukšta gilios recesijos rizika 2020–2021 m. privertė vyriausybes ir centrinius bankus pradėti įgyvendinti įvairias pagalbines priemones. Ekonomikoms prisitaikius prie pandemijos ir taikant skatinamąją pinigų ir fiskalinę politiką, jos atsigavo netikėtai greitai. Vis dėlto dėl pandemijos sukeltų tiekimo grandinės sutrikimų visame pasaulyje vėlavo prekių pristatymas ir išaugo gamybos bei transportavimo sąnaudos – atsigaunanti paklausa susidūrė su vis dar ribota pasiūla. 2022 m. atsigaunančias ekonomikas ištiko dar vienas smūgis – rusijos karas prieš Ukrainą. Karas prisidėjo prie didėjančių energijos (ypač gamtinių dujų, nuo kurių Europa buvo ypač priklausoma) kainų. Visi šie veiksniai – skatinamoji pinigų ir fiskalinė politika, sparčiai atsigaunančios ekonomikos, po pandemijos išlikę tiekimo grandinių sutrikimai ir išaugusios energijos kainos lėmė netikėtą infliacijos šuolį visame pasaulyje, jis neaplenkė ir Lietuvos.

Šiame teminiame straipsnyje analizuojamos įvairios su infliacija Lietuvoje susijusios temos, daugiausia dėmesio skiriama pastarojo meto infliacijos epizodui. Pastarasis infliacijos šuolis buvo beprecedentis. 2022 m. vidutinė metinė infliacija Lietuvoje siekė 18,9 proc. Tokio lygio infliacijos nebuvo ilgiau kaip du dešimtmečius. Analizuojamas pastarojo infliacijos šoko pobūdis, trukmė, pamatinės priežastys ir pasekmės. Nors šiame straipsnyje daugiausia rašoma apie Lietuvą, jame taip pat analizuojama, ar infliacijos dinamika šalyje skiriasi nuo infliacijos dinamikos euro zonoje, o jei skiriasi, kokie yra skirtumai. Taigi, šiame straipsnyje išnagrinėtos temos padeda geriau suprasti infliacijos procesą Lietuvoje. Nors kiekvienas skyrius yra susijęs su bendra tema, visus skyrius galima vertinti kaip atskirus analitinius straipsnius konkrečiomis temomis.

1.1 skirsnyje „Stilizuoti vartotojų kainų dinamikos faktai“ ir 1.2 skirsnyje „Vartotojų, gamintojų ir žaliavų kainų dinamika“ apžvelgiama pastarųjų dviejų dešimtmečių infliacijos ir jos sudedamųjų dalių dinamika Lietuvoje. 2004–2008 m. ekonominio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo juntamas padidėjęs spaudimas vartotojų kainoms. Ši situacija baigėsi 2009 m. prasidėjus pasaulinei finansų krizei, sukėlusiai didelį Lietuvos ekonomikos nuosmukį. Vėliau, iki COVID-19 pandemijos, infliacija buvo santykinai stabili. 2020 m. pradžioje vartotojų kainų infliacija sumažėjo, tačiau 2021–2022 m. kainos kilo sparčiau. Pasiekusi piką 2022 m., metinė infliacija palaipsniui mažėjo. Istoriškai energijos kainoms Lietuvoje būdingas didelis kintamumas. Laikotarpiais, kai infliacija buvo didesnė, jos buvo vienas iš pagrindinių infliaciją didinančių veiksnių, o mažesnės infliacijos laikotarpiais energijos kainos buvo svarbus infliaciją mažinantis veiksnys.

1.3 skirsnyje „Lietuvos namų ūkių infliacijos lūkesčiai“ ir 1.4 skirsnyje „Lietuvos įmonių infliacijos lūkesčiai“ remiamasi turimais apklausų apie Lietuvos namų ūkių ir įmonių infliacijos lūkesčius duomenimis, siekiant geriau suprasti, kaip jie keitėsi pastarojo meto didelės infliacijos sąlygomis. Analizuojant namų ūkių ir įmonių infliacijos lūkesčius, pastebėtas tendencingas nuokrypis į viršų, tačiau faktinė infliacija ir infliacijos lūkesčiai reikšmingai kinta kartu. 2023 m. infliacija pradėjo mažėti, panašios ir infliacijos lūkesčių tendencijos. 

2.1 skirsnyje „Energijos pasiūlos šokų įtaka kainų infliacijai gamybos grandinėje“ vertinama energijos pasiūlos šokų įtaka infliacijai gamybos grandinėje Lietuvoje. Energijos šokai nustatomi dviem nepriklausomais mėnesiniais BVAR (Bajeso vektorinės autoregresijos) modeliais (Messner ir Zorner (2023). Šoko mėnesį energijos ir maisto produktų gamintojų kainų infliacija yra perpus mažesnė už ekvivalentišką tarptautinę infliaciją, o vėliau didėja dar vienus ar pusantrų metų. Maisto produktų vartotojų kainų infliacija reaguoja panašiai kaip maisto produktų gamintojų kainų infliacija, o energijos vartotojų kainų infliacija reaguoja mažiau negu energijos gamintojų kainų infliacija. Dar svarbiau yra tai, kad šios reakcijos pasireiškia praėjus maždaug vieniems metams po šoko. Galiausiai poveikis gamybos grandinės apačioje, t. y. grynajai vartotojų kainų infliacijai, yra gana ribotas. Apskritai šiame skirsnyje atskleidžiama, kad energijos pasiūlos šokai laikui bėgant laipsniškai plinta visoje tiekimo grandinėje ir atskirai nepasiekia galutinio vartotojo.

2.2 skirsnyje „Darbo užmokesčio bei kainų reakcijos į bendrus ir darbo rinkos sukrėtimus“ vertinama, kokią įtaką pasauliniai ir darbo rinkos sukrėtimai daro darbo užmokesčiui ir vartotojų kainoms Lietuvoje, taip pat analizuojama, kaip poveikis darbo užmokesčiui savo ruožtu veikia kainas remiantis ketvirtiniu BVAR. Visuminė paklausa, visuminė pasiūla, darbo jėgos pasiūla ir darbo užmokesčio antkainio šokas nustatomi pagal F. Foroni ir kt. (2018). Impulso ir atsako funkcijos (angl. impulse response function, IRF) rodo, kad pasauliniai makroekonominiai sukrėtimai labiau negu su darbu susiję sukrėtimai veikia darbo užmokestį (valandinį darbo užmokestį) ir vartotojų kainas. Įprastinė kainų ir darbo užmokesčio reakcija yra didžiausia maždaug po metų, o tai rodo, kad ji yra gana atspari pokyčiams. Priešingi scenarijai, kai darbo užmokestis nereaguoja į šokus, rodo, kad tokios darbo užmokesčio ir kainų spiralės gali būti reikšmingos po visuminės pasiūlos ir paklausos šokų. Po paklausos šoko darbo užmokesčio reakcija vidutiniu laikotarpiu sukelia kainų reakciją. Po pasiūlos šoko darbo užmokesčio reakcija ilgainiui atsveria kainų reakciją.

2.3. skirsnyje „Energijos kainų infliacijos šokas Lietuvoje ir euro zonoje“ analizuojama, kaip energijos kainų šokas veikia Lietuvos ir euro zonos ekonomiką. Vertinami du atskiri BVAR modeliai (vienas – Lietuvai, kitas – euro zonai), įtraukiant 2002 m. pirmojo ketvirčio–2022 m. ketvirtojo ketvirčio duomenis, apimančius energijos bei maisto kainų metinį pokytį, grynąją metinę infliaciją pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), nedarbo lygį ir atlygio vienam darbuotojui metinį pokytį pagal Corsello ir Tagliabracci (2023). Impulso ir atsako funkcijos rodo, kad Lietuva, palyginti su euro zonos vidurkiu, buvo labiau pažeidžiama ir juto didesnį energijos kainų infliacijos sukrėtimų poveikį šiuo laikotarpiu. Ekvivalentiško energijos šoko įtaka vartotojų kainų ir darbo užmokesčio infliacijai pagal SVKI buvo didesnė ir pastovesnė.

2.4. skirsnyje „Kas lėmė staigų infliacijos augimą Lietuvoje? Išskaidymas gamybos požiūriu“, naudojantis sąnaudų ir produkcijos lentelėmis, infliacija išskaidoma pagal keturis ją lemiančius veiksnius – energijos kainas, kitų importuojamų produktų kainas, darbo užmokestį ir bendrąjį likutinį perteklių. Analizėje daugiausia dėmesio skiriama laikotarpiui nuo 2021 m. pirmojo ketvirčio iki 2023 m. antrojo ketvirčio. Matyti, kad visi šie su pasiūla susiję veiksniai darė didelę įtaką kainų lygio augimui. Parodoma, kad darbo užmokesčio augimas lėmė 40 proc. apskaičiuoto kainų lygio augimo, o kitą augimo dalį iš esmės panašiomis proporcijomis lėmė didesnės energijos sąnaudos, brangesnis ne energijos prekių ir paslaugų importas ir padidėjęs ne energetikos sektoriaus bendrasis likutinis perteklius (pelnas). Analizė taip pat rodo, kad pastaruoju metu išaugusios gamybos sąnaudos 2023 m. antrąjį ketvirtį dar nevisiškai persidavė vartotojų kainoms.

2.5 skirsnyje „Lietuvos nominaliojo efektyviojo valiutos kurso svyravimai ir vidaus infliacija“ analizuojama, ar nominaliojo efektyviojo valiutos kurso pokyčiai turėjo didelę įtaką pastarajam infliacijos šuoliui. Santykinai didelė Lietuvos importo dalis yra išreikšta užsienio valiuta, vadinasi, infliaciją bent iš dalies galima paaiškinti valiutos nuvertėjimu. Norint nustatyti valiutos kurso poveikį kainoms, atliekama paprasta VAR (vektorinės autoregresijos) analizė. Analizės rezultatai rodo, kad Lietuvoje valiutos kurso įtaka importo kainoms yra nevisiška, t. y. nuvertėjus valiutai, importo kainos analogiškai nedidėja. Įtaka gamintojų ir vartotojų kainoms yra dar mažesnė. Nominaliojo valiutos kurso pokyčiai lėmė šiek tiek didesnį nei 10 proc. importo kainų kintamumą, tačiau tik apie 1 proc. gamintojų ir vartotojų kainų kintamumą. Taigi, nors euro nuvertėjimas pastaruoju infliacijos laikotarpiu (2021–2022 m.) prisidėjo prie infliacijos augimo Lietuvoje, jo poveikis gamintojų ir vartotojų kainoms buvo minimalus.

2.6 skirsnyje „Vartojimo prekių krepšelio sudedamųjų dalių svorių ir kainų lygių palyginimas Lietuvoje ir euro zonoje“ analizuojama, ar vartojimo prekių krepšelių sudėties skirtumai tarp Lietuvos ir euro zonos gali paaiškinti reikšmingus infliacijos skirtumus. Nors vartojimo prekių krepšelio Lietuvoje struktūra palaipsniui konverguoja, ji vis dar šiek tiek skiriasi nuo euro zonos vidurkio. Labiausiai skiriasi paslaugų ir maisto produktų svoriai. Šalyse, kuriose pragyvenimo lygis yra aukštesnis, namų ūkiai yra linkę mažiau išleisti pagrindiniams poreikiams ir daugiau – paslaugoms. Tokios pačios ir Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos: pragyvenimo lygiui artėjant prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kainų lygis taip pat vienodėja, o paslaugos tampa svarbesne vartojimo krepšelio dalimi. Skirtingas įvairių prekių ir paslaugų svoris vartojimo prekių krepšeliuose lemia skirtingą krepšelio sudedamųjų dalių įtaką apskaičiuojant infliaciją. Skaičiavimai rodo, kad tuo atveju, jei Lietuvoje SVKI svoriai būtų lygūs euro zonos svoriams, vidutinė metinė bendroji infliacija 2022 m. būtų maždaug 1,6 proc. punkto mažesnė už faktinę infliaciją.

2.7 skirsnyje „Ar kainų lygio konvergencija gali paaiškinti ilgalaikius infliacijos lygio skirtumus euro zonos šalyse?“, vadovaujantis Honohan ir Lane (2003), pateikiama įrodymų, kad pinigų sąjungoje vis dar esantys kainų lygio skirtumai lemia didesnę infliaciją šalyse, kuriose kainų lygis yra žemesnis. Kiekvienam procentiniam nukrypimo nuo vidutinio kainų lygio punktui (PP) šalyse infliacija padidėja maždaug 0,02–0,036 proc. punkto. 2022 m. kainų lygis Lietuvoje vis dar buvo 26 proc. mažesnis už ES vidurkį. Tai reikštų, kad dėl kainų lygio konvergencijos 2022 m. metinė infliacija Lietuvoje galėjo būti maždaug 0,5–0,9 proc. punkto didesnė už euro zonos vidurkį.

Netikėtai didelė infliacija reikšmingai paveikė valdžios finansus. 3 skirsnyje „Laikino infliacijos padidėjimo poveikis valdžios finansams“ analizuojamas didesnės infliacijos poveikis valdžios sektoriaus fiskalinei padėčiai. Pastarojo meto valdžios sektoriaus pajamų augimas išskaidomas pagal keturis tai paaiškinančius veiksnius: realią ekonominę veiklą, kainų augimą, vyriausybės diskrecinių sprendimų (fiskalinių priemonių) poveikį ir nepaaiškintą komponentą arba mokesčių likutį. Remiantis atliktu išskaidymu, 2021–2022 m. stebėtam mokesčių pajamų augimui didelę įtaką darė didelis makroekonominės bazės augimas ir įgyvendintos fiskalinės priemonės. Kalbant apie infliacijos poveikį, pažymėtina, kad daugiau negu pusę pajamų iš pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio ir socialinių įmokų padidėjimo galima priskirti kainų komponento didėjimui. Mažėjant infliacijai, atitinkamai lėtės ir nominaliojo BVP augimas bei prekių ir paslaugų infliacija. Tai natūraliai sulėtintų valdžios sektoriaus pajamų augimą.

Apskritai ši analizė rodo, kad laikino infliacijos padidėjimo laikotarpiais fiskalinė politika neturėtų naudoti dėl infliacijos gautų pajamų nuolatinių išlaidų didinimui finansuoti. Artimiausiu metu infliacija gali būti išsilaikanti ir lėčiau reaguoti į kintančias importo ir gamintojų kainų tendencijas (palyginti su didėjimo laikotarpiu), nes iki 2023 m. vidurio ne visos padidėjusios išlaidos visiškai persidavė vartotojų kainoms. Ilgalaikėje perspektyvoje infliacijos perspektyvos Lietuvoje priklausys ne tik nuo ekonominės politikos, bet ir nuo būsimų pokyčių energetikos sektoriuje ir su klimatu susijusių pokyčių bei jų įtakos, taip pat nuo gebėjimo prisitaikyti prie šių pokyčių.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

2023 m. – pirmieji metai, kai emitentai (ne finansų įmonės) vadovaudamiesi Taksonomijos reglamento 8 straipsnio nustatytais reikalavimais, privalėjo arba savanoriškai atskleidė informaciją apie tai, kaip ir kokiu mastu jų veikla yra susijusi su ekonomine veikla, kuri laikytina aplinkos atžvilgiu tvaria. Lietuvos banko parengtoje Emitentų nefinansinės informacijos pagal Taksonomijos reglamento 8 straipsnio atskleidimo reikalavimus apžvalgoje įvertinta, kaip emitentai taikė tvarumo rodiklių atskleidimo reikalavimus, išsiaiškinti trūkumai, pateiktos rekomendacijos. Apžvalgoje įvertinta 19 emitentų (ne finansų įmonių) nefinansinė informacija, atskleista socialinės atsakomybės ataskaitose, kuri susijusi su Taksonomijos reglamento 8 straipsnio reikalavimais. Pateiktos rekomendacijos susijusios su atskleidžiamos informacijos apimtimi ir turiniu, taip pat dėl privalomos informacijos atskleidimo šablonų naudojimo ir savanoriško tvarumo informacijos atskleidimo.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Analizė atlikta atsižvelgiant į jos atlikimo metu galiojusį vartojimo kredito sutarčių nutraukimo vartojimo kredito davėjo reikalavimu teisinį reguliavimą. 

Visi realieji ekonomikos sektoriai priklauso nuo gamtos, todėl skolinimas ekonomikos sektoriams kelia tam tikrą su gamta susijusią finansinę riziką. Siekiant įvertinti ir sušvelninti galimą ekosisteminių paslaugų praradimo poveikį finansiniam stabilumui, labai svarbu nustatyti ir įvertinti su gamta susijusią finansinę riziką. Naudodamiesi FINREP ir ENCORE duomenimis, vertiname tiesioginę priklausomybę nuo gamtos išteklių bei ekosisteminių paslaugų ir su gamta susijusią finansinę riziką Lietuvos komerciniams bankams teikiant paskolas. Nors didelė bankų paskolų dalis (70,1 %) Lietuvoje tenka sektoriams, kurie yra itin priklausomi nuo bent vienos ekosisteminės paslaugos, finansinė rizika, kylanti dėl hipotetinių scenarijų, susijusių su tam tikrų ekosisteminių paslaugų teikimo trikdžiais, dėl Lietuvos geografinio specifiškumo yra daug mažesnė nei kitose Europos šalyse. Iš Lietuvos atvejo tyrimo matyti, kad ekosisteminių paslaugų praradimo poveikis geografiniuose regionuose nėra vienodas, kad prielaida, jog priklausomybės nuo ekosisteminių paslaugų lygis gali būti naudojamas kaip su fiziniu pobūdžiu susijusios finansinės rizikos įvertis, yra netinkama tam tikroms geografinėms vietovėms ir kad, siekiant tiksliai įvertinti su gamta susijusią finansinę riziką, reikia nustatyti konkrečios vietovės priklausomybės ir rizikos atvaizdavimo matricas.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Skaidrios su tvarumu susijusios finansinės informacijos poreikis pastaraisiais metais sparčiai didėja. Investuotojams bei visuomenei nebepakanka finansinės informacijos, jie ieško, kaip su tvarumu susijusios rizikos yra siejamos su finansų rinkos dalyvio verslo strategija, integruojamos į kitų rizikų valdymą, kiek dėmesio tvarumo aspektams skiria pats finansų rinkos dalyvis. Augant visuomenės bei suinteresuotų asmenų susidomėjimui tvariais finansais, iš finansų rinkos dalyvių tikimasi su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo ne tik pagal galiojančius privalomus tvarumo informacijos atskleidimo reikalavimus, bet ir išsamaus ir aiškaus savanoriško informacijos atskleidimo.

Atsižvelgdamas į temos aktualumą, Lietuvos bankas atliko draudimo įmonių ir kredito įstaigų su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo praktikų analizę, kurios tikslas – apžvelgti įstaigų atskleidžiamą su tvarumu susijusią informaciją, jos turinį, apimtį bei išskirti gerosios praktikos pavyzdžius ir pateikti rinkos dalyviams rekomendacijas.

Šioje apžvalgoje pateikiame su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo praktikas, vyraujančias tarp Lietuvoje įsteigtų draudimo įmonių ir kredito įstaigų. Atliekant analizę buvo remtasi nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. lapkričio mėn. 1 d. interneto svetainėse prieinama informacija bei duomenimis. Apžvalgą sudaro trys dalys: pirmoji skirta apžvelgti, kaip laikomasi Reglamento (ES) 2019/2088 dėl su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo finansų paslaugų sektoriuje (angl. Sustainable Finance Disclosure Regulation, toliau – SFDR) 3–5 straipsniuose nurodytų atskleidimo reikalavimų, antroji – kaip laikomasi Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatyme nurodytos pareigos rengti socialinės atsakomybės ataskaitas, trečioji – apžvelgti, kokia yra padėtis kalbant apie savanorišką su tvarumu susijusios informacijos atskleidimą. Kiekvienoje dalyje pateikiame gerosios praktikos pavyzdžių lentelėse, kurie, manome, gali būti naudingi tobulinant su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo praktikas.

Analizėje dalyvavo šios Lietuvoje įsteigtos kredito įstaigos:

European Merchant Bank UAB, AB „Fjord bank“, UAB GF bankas, Jungtinė centrinė kredito unija, Lietuvos centrinė kredito unija, AB „Mano bankas“, UAB Medicinos bankas, PayRay Bank, UAB, Revolut Bank UAB, AB SEB bankas, UAB SME Bank, „Swedbank“, AB, AB Šiaulių bankas (toliau – kredito įstaigos),

ir šios Lietuvoje įsteigtos draudimo įmonės:

Allianz Lietuva gyvybės draudimas UAB, „Compensa Vienna Insurance Group“, ADB, ERGO Life Insurance SE, ADB „Gjensidige“, UAB draudimo kompanija „LAMANTINAS“, AB „Lietuvos draudimas“, UAB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“, Gyvybės draudimo UAB „SB draudimas“, „INVL Life“, UADB, (toliau – draudimo įmonės) (kredito įstaigos ir draudimo įmonės kartu – finansų įstaigos, finansų rinkos dalyviai).

Pastaruosius kelerius metus Lietuvoje vykstantis gyvenamojo NT kainų ir paskolų būstui įsigyti augimas gali sukelti abejonių dėl į skolininką orientuotų makroprudencinės politikos priemonių, t. y. Atsakingojo skolinimo nuostatų (ASN), veiksmingumo siekiant suvaldyti perteklinį rinkos augimą. Šiame straipsnyje vertinamas ASN priemonių tinkamumas, pasitelkiant kredito nuostolių vertinimo sąrangą, kuri yra pagrįsta faktiniais mikrolygmens būsto paskolų nemokų ir namų ūkių pajamų duomenimis. Remiantis ekonometrinio modeliavimo rezultatais straipsnyje pateikiamos septynios pagrindinės įžvalgos, kurios yra aktualios makroprudencinės politikos formuotojams Lietuvoje ir pasaulyje. Darbe parodoma, kad Lietuvoje taikomos ASN priemonės veiksmingai mažina būsto paskolų keliamą kredito riziką ir kad būsto paskolų portfelis yra reikšmingai atsparesnis nepalankiam scenarijui, palyginus su laikotarpiu prieš reguliavimo įsigaliojimą 2011 m. Straipsnyje atliekamas ASN priemonių kalibravimo pratimas parodo, kad: a) žemų palūkanų normų aplinkos metu skolininko pajamų ir paskolos įmokos santykio limitas galėjo būti ir griežtesnis; b) antrųjų ir paskesnių būsto paskolų 30 proc. pradinio įnašo reikalavimas yra pagrįstas, nes mažina antrųjų paskolų keliamą papildomą kredito riziką.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Pastaruoju metu susidomėjimas kovos su klimato kaita politikos priemonėmis auga. Šis straipsnis pradedamas aptariant, kodėl politikos formuotojams, įskaitant centrinius bankus, turėtų rūpėti kova su klimato kaita. Pristatomi argumentai, kodėl anglies dioksido kainos nustatymas yra tinkama priemonė šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimui mažinti. Straipsnyje lyginamos dvi anglies dioksido kainodaros strategijos: anglies dioksido apmokestinimas ir prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos (ETS) įvedimas, atskleidžiant, kodėl anglies dioksido mokestis yra laikomas efektyvesne kovos su klimato kaita politikos priemone. Straipsnyje pateikiami populiariausių modelių optimaliam anglies dioksido mokesčio lygiui nustatyti aprašymai, bei analizuojamos anglies dioksido apmokestinimo pasekmės. Straipsnis užbaigiamas rekomendacijomis politikos formuotojams koncentruotis ties diferencijuotu anglies dioksido apmokestinimo modeliu, laipsnišku šio mokesčio įgyvendinimu, pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (CBAM) kūrimu, bei žaliojo kiekybinio skatinimo (QE) taikymu.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame straipsnyje analizuojami darbo užmokesčio augimo Lietuvoje 2008–2020 m. veiksniai. Naudodami administracinius duomenis ir suvestinius rodiklius, atspindinčius ekonomikos būklę, apskaičiavome darbo užmokesčio Filipso kreivės išplėstą versiją. Iš mūsų redukuotų skaičiavimų matyti, kad nominaliojo darbo užmokesčio augimas buvo glaudžiai susijęs su darbo rinkos svyravimais šiuo laikotarpiu. Prie darbo užmokesčio dinamikos taip pat prisidėjo darbo našumas, minimaliojo darbo užmokesčio pokyčiai ir užimtumo struktūra. Vis dėlto radome mažai įrodymų, kad ankstesnė infliacija buvo didinantis veiksnys. Norėdami suprasti pagrindinius mūsų išvadas pagrindžiančius ekonomikos elementus, apskaičiavome struktūrinį Bajeso autoregresijos modelį. Mūsų struktūrinė analizė rodo reikšmingą visuminės pasiūlos sukrėtimų poveikį, atspindintį tvirtesnį produktyvumo ir darbo užmokesčio santykį, nei numatėme remdamiesi savo redukuotais skaičiavimais. Be to, iš ankstesnių duomenų analizės matyti, kad nuo 2013 m. dėl didėjančios visuminės paklausos ir darbo rinkos trikdžių darbo užmokestis augo sparčiau nei produktyvumas.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

2021 m. liepos 6 d. Europos Komisija (EK) patvirtino naują tvarių finansų strategiją, kurios tikslas yra perėjimo prie tvaresnės ekonomikos finansavimo užtikrinimas. Kaip ir dauguma kitų centrinių bankų, Lietuvos bankas palaiko EK prioritetus ir pabrėžia tvarių finansų vaidmenį ekonominėje raidoje. Atsižvelgdamas į vis didėjančią su tvarumu susijusios rizikos svarbą finansų įstaigų finansiniams rezultatams bei reputacijai, Lietuvos bankas atliko draudimo įmonių tvarumo rizikos valdymo praktikos analizę, kurioje įvertino jų pažangą integruojant tvarumo riziką į įmonių valdymo sistemas.

Tvarumo veiksnių – aplinkos, socialinių ir valdymo (angl. environmental, social and governance, toliau – ESG) – vertinimas ir tobulinimas yra neatskiriama kiekvienos bendrovės veiklos dalis. Pamažu ESG principai tampa privalomi. Bendrovės, kurios kuo anksčiau pradeda laikytis ESG principų, gauna visokeriopą naudą – didina verslo atsparumą bei suinteresuotųjų šalių (darbuotojų, klientų, partnerių ir kt.) pasitikėjimą.

Šioje apžvalgoje analizuojamos 8 Lietuvoje įsisteigusios draudimo įmonės, kurių riziką ribojančią priežiūrą vykdo Lietuvos bankas. Šių bendrovių veiklos sritis ir specifika neretai lemia ir rizikos valdymo praktikos ypatumus. Gyvybės draudimo veiklą vykdančios įmonės daugiausia dėmesio skiria investavimo strategijai ir privalomų su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo reikalavimų vykdymui. Ne gyvybės – dėl klimato kaitos didėjančių gamtinių įvykių poveikiui draudimo veiklai.