Apžvalgos ir leidiniai

Lietuva yra viena iš mažiausiu gimstamumu pasižyminčių išsivysčiusios ekonomikos šalių. Šiame straipsnyje, remiantis visą šalies gyventojų populiaciją apimančiais administraciniais mikroduomenimis, tarptautinių tyrimų rezultatais ir Europos šalių duomenų aprašomąja regresine analize, siekiama nustatyti pagrindinius pastaruoju metu Lietuvoje mažėjančio gimstamumo ypatumus ir politikos sritis, kuriose būtų tikslingiausia imtis priemonių šiai tendencijai pakeisti. Mikroduomenys rodo, kad jaunesnių kartų to paties amžiaus moterys būna susilaukusios mažiau vaikų ir dažniau lieka bevaikės; iš to galima spręsti, kad per gyvenimą jos susilauks mažiau vaikų, nebent vyresniame amžiuje šis skirtumas būtų iš esmės kompensuotas. Gimstamumo mažėjimas vis labiau siejasi su sprendimu susilaukti pirmojo vaiko, o moterų, jau turinčių vaikų, šeimose vaikų skaičius išlieka palyginti stabilus. Apibendrinus turimus duomenis matyti, kad gimstamumo problemai spręsti reikia ne vienos priemonės, o tikslinių ir tarpusavyje suderintų politikos priemonių rinkinio: jį turėtų sudaryti tinkamu laiku teikiama finansinė parama ir atostogų garantijos besilaukiant ir susilaukus pirmojo vaiko, patikimos vaikų priežiūros paslaugos, derinamos su tėvų grįžimu į darbą, priemonės būsto ir ekonominiam neužtikrintumui mažinti, laiku teikiama informacija apie vaisingumą ir vienodos galimybės gauti nevaisingumo gydymo paslaugas.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) užimtumo raida 2004–2024 m., ypač daug dėmesio skiriant savivaldybių lygmens teritoriniams dėsningumams. Remiantis į Tarpžinybinę duomenų saugyklą (TDS) įtrauktų įmonių duomenimis, parodoma užimtumo poliarizacija: nors bendras imties užimtumas didėjo, užimtumo MVĮ dalis sumažėjo maždaug 10 procentinių punktų, daugiausia dėl užimtumo mažėjimo vidutinėse įmonėse. Labai mažų įmonių skaičius sparčiai augo, o vidutinis vienai labai mažai įmonei tenkantis užimtumas labai sumažėjo. Toks dėsningumas gali būti labai mažos ekonominės veiklos populiarėjimo, ekonominės veiklos formalizavimo, savarankiško darbo augimo arba įmonių tipo persiskirstymo dėl palankesnio mokesčių režimo ar patogesnės teisinės formos požymis. Teritorinė analizė atskleidžia ryškius regioninius skirtumus.

Raktiniai žodžiai: mažosios ir vidutinės įmonės; užimtumo poliarizacija; įmonių pasiskirstymas pagal dydį; regioniniai skirtumai; Lietuva

JEL klasifikacija: J21; L25; L26; R11

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Visuomenėje ir žiniasklaidoje vis pasigirsta teiginių, kad centriniai bankai (įskaitant ir ECB) neskiria pakankamai dėmesio pinigų kiekiui, todėl „pražiūrėjo“ infliaciją 2022–2023 m. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kodėl išsivysčiusiose ekonomikose centriniai bankai nebereguliuoja pinigų kiekio ir kokie veiksniai lemia kintantį ryšį tarp pinigų kiekio ir infliacijos. Atlikta analizė atskleidė labai nestabilų ir kartais netgi neigiamą faktinį ryšį tarp pinigų kiekio ir būsimos infliacijos Lietuvoje ir visoje euro zonoje. Tačiau šis ryšys gali laikinai sustiprėti spartesnio infliacijos augimo laikotarpiais, kaip 2022–2023 m. Tuo metu pinigų politikos ir fiskalinė parama leido verslui ir namų ūkiams atlaikyti sutrikdytos pasiūlos ir prarastų pajamų sukrėtimus per COVID–19 sukrėtimą, bei energijos bei maisto kainų augimą prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą. Politikos formuotojai sprendimus turėjo priimti realiu laiku didžiulio neapibrėžtumo sąlygomis, o rizika ekonomiką skatinti per mažai galėjo vėliau labai brangiai kainuoti. Nors pastaruoju metu padidėjusi pasiūlos sukrėtimų rizika papildomai įpareigoja skirti deramą dėmesį pinigų kiekio augimo spartai ir jos veiksniams, išvystytose ekonomikose pinigų kiekis nebetinka būti svarbiausiu pinigų politikos orientyru. Remiantis holistine daugelio skirtingų rodiklių (įskaitant ir pinigų kiekio) analize ir prognozėmis, ECB priima pinigų politikos sprendimus, kuriais siekiama 2 proc. infliacijos euro zonoje vidutiniu laikotarpiu.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame straipsnyje vertinamas Lietuvos socialinio draudimo fondo (toliau – „Sodra“) rezervas visuomenės senėjimo ir makroekonominio sukrėtimo sąlygomis. „Sodros“ biudžetas iki 2050 m. prognozuojamas pagal dvi pensijų indeksavimo taisykles: dabartinį teisinį reguliavimą ir septynerių metų vidurkio taisyklę, pagal kurią indeksavimas nebūtų stabdomas, o  rezervą leidžiama panaudoti pensijų išlaidoms dengti. Renkantis, kurią iš šių dviejų taisyklių taikyti, iš esmės tenka rinktis tarp rezervo kaupimo ir pensijų adekvatumo (pensijų pakankamumo užtikrinant pajamas senatvėje). Taikant nestabdomo indeksavimo taisyklę, investicijos ir fiskalinės priemonės gali sušvelninti demografinį spaudimą, bet negali išspręsti pensijų adekvatumo problemos iš esmės. Jei kiltų pasaulinės finansų krizės pobūdžio sukrėtimas, pasirinktas indeksavimo scenarijus nulemtų, kam tektų krizės našta: pagal vieną scenarijų – ji būtų dengiama iš rezervo, pagal kitą – ją dengtų pensininkai. 

Raktiniai žodžiai: pensijų rezervas, einamųjų įmokų ir išmokų sistema, demografinis senėjimas, pajamų pakeitimo norma, atsparumas krizėms

JEL klasifikacija: H55, J11, J26, G11.

Šiame straipsnyje vertinama Lietuvos 2000–2025 m. laikotarpio natūralioji palūkanų norma (r*) ir jos atspindimos pinigų politikos sąlygos. Tam naudojamas iš dalies struktūrinis neobservuojamųjų komponentų modelis, pritaikytas mažai, atvirai ir konverguojančiai ekonomikai – įtraukiama realiojo efektyviojo valiutos kurso dinamika, taip pat patikslinamas produkcijos atotrūkio nustatymas ir nagrinėjamas apklausų rezultatais grindžiamų infliacijos lūkesčių vaidmuo. Iš gautų rezultatų matyti, kad Lietuvos r* šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį buvo palyginti aukšta, pasaulinės finansų krizės laikotarpiu reikšmingai sumažėjo, vėliau kurį laiką buvo žema, o pastaraisiais metais r* reikšmės vėl tapo teigiamos. Po euro įvedimo, vykstant gilesnei ekonominei ir finansinei integracijai, Lietuvos r* įverčių pokyčiai buvo panašesni į euro zonos natūraliosios palūkanų normos raidą. Iš šių įverčių galima spręsti, kad istoriškai dominavo skatinamosios pinigų politikos sąlygos, o pastarojo laikotarpio pinigų politika buvo iš esmės neutrali.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Vertinant vyriausybės obligacijų pajamingumą mažesnėse, mažiau likvidžiose rinkose, kaip antai Lietuvoje, kyla specifinių iššūkių dėl ribotos antrinės rinkos veiklos, menkų prekybos apimčių ir nepatikimų esamų lyginamųjų indeksų, pavyzdžiui, „Bloomberg“ įverčių. Šiame straipsnyje tokie apribojimai išsprendžiami integruojant pirminės rinkos emisijų ir kotiruojamos antrinės rinkos duomenis, kad būtų galima susidaryti tikslesnį ir nuoseklesnį Lietuvos pajamingumo kreivės vaizdą. Taikant Nelson-Siegel-Svensson (NSS) modelį, vertinamas sintetinis 10 metų lyginamasis pajamingumas, kuris geriau palyginamas su didesnėmis euro zonos ekonomikomis. Atlikta analizė rodo, kad nors pajamingumo skirtumai tarp pirminių ir antrinių rinkų paprastai yra minimalūs, geopolitinės ir ekonominės įtampos laikotarpiu, ypač prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui bei COVID-19 pandemijai, jie padidėjo, o tai atspindi padidėjusį rizikos suvokimą ir likvidumo apribojimus. Pažymėtina, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą pirminės rinkos pajamingumas laikinai pakilo virš kotiruojamos antrinės rinkos kainos, o tai rodo tikros kainos paieškas. Be to, nors buvo pastebėtas tarptautinių emisijų pajamingumo ir jų atitinkamų sintetinių lyginamųjų indeksų skirtumas, tai netaikytina vidaus obligacijoms. Taip pat pažymėtina, kad centrinio banko intervencinės priemonės, pavyzdžiui, Lietuvos banko vykdomi atvirkštiniai aukcionai, atliko stabilizuojantį vaidmenį padidėjusio neapibrėžtumo laikotarpiu. Iš šių išvadų matyti, kad svarbu derinti įvairius duomenų šaltinius ir patikimą pajamingumo modeliavimą, kad būtų galima nustatyti patikimus lyginamuosius indeksus ir geriau suprasti nelikvidžių valstybės skolos vertybinių popierių rinkų dinamiką.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame straipsnyje pateikiamas pasiūlymo leisti pasitraukti ir atsiimti sukauptas lėšas iš Lietuvos pensijų sistemos antrosios pakopos fondų išankstinis vertinimas. Pirma, taikant kiekybinį makroekonominį modelį, pagal alternatyvius scenarijus kiekybiškai įvertinamas galimo esamų dalyvių pasitraukimas ir sukauptų lėšų atsiėmimo iš pensijų sistemos antrosios pakopos fondų  poveikis ekonomikai vidutinės trukmės laikotarpiu. Antra, pateikiamas ilgalaikis dabartinių pajamų pakeitimo normų vertinimas ir pasekmės, kurias esamų dalyvių pasitraukimas ir sukauptų lėšų atsiėmimas gali turėti tiems asmenims, kurie nuspręs atsisakyti dalyvauti antrojoje pakopoje.

Siekiant įvertinti, kaip 2024 m. rinkoje įgyvendinti su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo (už 2023 m.) reikalavimai, atliktas įtrauktų į biržos prekybos sąrašą emitentų (ne finansų įmonių), kuriems pagal teisės aktus yra prievolė atskleisti su tvarumu susijusią informaciją ir kurie šią informaciją pateikė savanoriškai, nefinansinės informacijos (informacijos, susijusios su tvarumu) pagal Taksonomijos reglamento 8 str. atskleidimo analizės (apžvalgos) tęstinis tyrimas.

Apžvalgoje kaip ir ankstesniais metais, analizuota keturiolikos emitentų (ne finansų įmonių) nefinansinė informacija, atskleista pagal Taksonomijos reglamento reikalavimus. Trylika jų buvo didelės bendrovės, kurioms taikoma šios informacijos atskleidimo prievolė, o viena bendrovė rodiklius atskleidė savanoriškai. Be to, rezultatai buvo palyginti su praėjusių metų duomenimis, siekiant įvertinti pažangą ir pokyčius.

Nuo 2004 m. Lietuvoje veikia pensijų sistema, kurią sudaro trys sudedamosios dalys - I pensijų pakopa (valstybės pensija), II pensijų pakopa (kaupimas pensijų fonduose) ir III pensijų pakopa (papildomas savanoriškas kaupimas). Šiame leidinyje aptariama II pensijų pakopa, pagrįsta savarankišku gyventojų kaupimu privačiuose pensijų fonduose. Nuo 2004 m. ši pensijų sistemos dalis buvo nuolat keičiama – vien tik įmokų dydis keitėsi net trylika kartų per 20 metų. Iš pradžių buvo numatyta leisti gyventojams pasirinkti: mokėti įmokas tik „Sodros“ (valstybės) pensijai ar nukreipti dalį „Sodros“ mokamų įmokų, skirtų senatvės pensijai, į II pensijų pakopą, taip susimažinant pensijos, gaunamos iš „Sodros“, dalį, tačiau kartu užsitikrinant kitą jos dalį iš kaupimo privačiuose pensijų fonduose. Dalį „Sodros“ įmokų, pervedamų į privačius pensijų fondus, buvo numatyta padidinti nuo 2,5 iki 5,5 proc., tačiau ekonominio nuosmukio metu 2009 m. antrąjį pusmetį ji buvo sumažinta iki 2 proc., o per ateinančius metus ir vėlesnes reformas taip ir nebuvo pasiektas pradinis užsibrėžtas kaupimo lygis.

Finansinis sukčiavimas – reikšminga ne tik finansų sektoriaus, tačiau ir visos visuomenės problema, kuri dėl plintančios skaitmenizacijos įgauna vis naujų formų ir daugelyje šalių stebimos šios veikos atvejų bei sukeltų nuostolių didėjimo tendencijos. Lietuvoje finansinio sukčiavimo apimtis per pastaruosius keletą metų padidėjo dramatiškai.

Pandemijos laikotarpiu paspartėjus būsto kainų augimui, būsto įperkamumas Lietuvoje pirmą kartą per dešimtmetį ėmė prastėti. Tokia tendencija ilgai nesitęsė ir, sulėtėjus kainų augimui ir gyventojų pajamoms toliau augant sparčiai, jau nuo 2023 m. įžvelgiama vėl gerėjančio įperkamumo ženklų. Nors būsto įperkamumo suprastėjimas Lietuvoje buvo laikinas reiškinys, nulemtas stiprių išorės sukrėtimų, svarbu, kad Lietuvoje vykdoma būsto politika užtikrintų sąlygas struktūriškai tvariam įperkamumo lygiui palaikyti. Šiame tyrime Lietuvos bankas išanalizavo įvairius būsto įperkamumo rodiklius ir paklausos bei pasiūlos veiksnius, galinčius paveikti būsto įperkamumą. Įvertinus tyrimo rezultatus, suformuotos keturios svarbiausios tvarios būsto politikos kryptys: siekti tvarios būsto paklausos raidos, didesnės ir lankstesnės kokybiško būsto pasiūlos, užtikrinti socialiai jautrių gyventojų būsto poreikius ir sukurti ilgalaikę ir bendrą būsto politikos strategiją.

Šiame straipsnyje pasitelkiant nacionalinių sąskaitų duomenis ir sąryšius analizuojama, kokią įtaką turėjo pelno, darbo sąnaudų, prekybos sąlygų (angl. terms of trade) ir kitų bendrosios produkcijos komponentų raida kainų lygiui 2004–2022 m. Lietuvoje. Atlikta analizė parodė, kad abiem spartaus kainų augimo laikotarpiais (2005–2008 m. ir 2021–2022 m.) stiprų pirminį impulsą turėjo suprastėjusios prekybos sąlygos dėl ženkliai išaugusių importo kainų. Abiem laikotarpiais po pirminio suprastėjusių prekybos sąlygų šoko pastebimas tiek vienetinių darbo sąnaudų, tiek vienetinio pelno augimas ir jų indėlio į kainų lygį didėjimas. 2005–2008 m. reikšmingesnis buvo vienetinių darbo sąnaudų indėlis į kainų lygį, o 2021–2022 m. – vienetinio pelno. Didesnis vienetinių darbo sąnaudų indėlis į kainų lygio augimą 2005–2008 m. paaiškintinas gerokai didesne įtampa darbo rinkoje dėl perkaitusios ekonomikos šiuo laikotarpiu. O 2021–2022 m. reikšmingesnis vienetinio pelno indėlis į kainų lygio augimą paaiškintinas stipriais pasiūlos šokais ir aukštos infliacijos aplinka tiek Lietuvoje, tiek pagrindinėse Lietuvos prekybos partnerėse. Tokioje aplinkoje įmonės galėjo lengviau perkelti augančias gamybos sąnaudas į galutines kainas neprarasdamos konkurencingumo, o tai lėmė spartesnę pelno dalies pridėtinėje vertėje raidą ir atitinkamai stipriai išaugusį vienetinio pelno indėlį į kainų lygį. Kadangi pelno dalis pridėtinėje vertėje ir vienetinis pelnas gali augti net ir esant pastovioms įmonių pelno maržoms, straipsnyje analizuota įmonių pelno maržų raida. Atlikta analizė parodė, kad abiem aukštos infliacijos laikotarpiais įmonių pelno maržos visos ekonomikos mastu mažėjo. Tai indikuoja, kad aukštos infliacijos laikotarpiais didžioji dalis įmonių bent dalį gamybos sąnaudų augimo prisiėmė pačios, o bendrą kainų raidą galima daugiausia sieti su gamybos sąnaudų pokyčiais.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.