Kodėl centriniai bankai, siekdami mažos infliacijos tikslo, nebereguliuoja pinigų kiekio?

Visuomenėje ir žiniasklaidoje plintantys aiškinimai, kad centriniai bankai, gelbėdami ekonomiką nuo recesijos, prileido per daug pinigų, yra klaidinantis supaprastinimas. Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų kiekio ir infliacijos ryšys yra susilpnėjęs ir nevienareikšmis. Išsivysčiusių valstybių centriniai bankai aktyviai nebereguliuoja pinigų kiekio nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio (1980–1990 m.). Centriniai bankai grįžo prie klasikinio įrankio – palūkanų normų reguliavimo, kuris veikia ekonomikos aktyvumą ir kainodarą per finansavimo sąlygas ir lūkesčius. Jungtinėmis pinigų ir fiskalinės politikos pastangomis Vakarų ekonomikos išvengė gilios krizės po to, kai vieną po kito patyrė du itin didelius sukrėtimus – globalią pandemiją ir Rusijos sukelto karo Ukrainoje poveikį. Pinigų politikos ir fiskalinė parama leido verslui ir namų ūkiams atlaikyti sutrikdytos pasiūlos ir prarastų pajamų šoką pandemijos metu, o po to – ir energijos bei maisto kainų augimą prasidėjus karui, taip išvengiant chaotiško prisitaikymo krizės būdu. Galima diskutuoti, ar parama ekonomikai galėjo būti kiek nuosaikesnė, o pinigų politikos normalizavimas galėjo prasidėti šiek tiek anksčiau. Tačiau politikos formuotojai sprendimus turėjo priimti realiu laiku didelio neapibrėžtumo sąlygomis, o rizika padėti permažai buvo pernelyg didelė ir galėjo labai brangiai kainuoti.

Visą komentarą galite skaityti ir atsisiųsti čia. (390.1 KB download icon)

Ekonomikos analizė ir prognozės, Pinigų politika, Duomenų komentarai, Analitiniai komentarai, Infliacija, centriniai bankai, pinigų kiekis, infliacija, palūkanos