Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko interviu dienraščiui „Verslo žinios“, 2019 04 30

Kokias tendencijas įžvelgiate bankų sektoriuje, ką prognozuojate ateičiai?

Sakyčiau, kad apskritai nuo 2015 m. stebime pastovų ekonomikos ir bankų sektoriaus augimą, o 2018 m. bankams grąžos požiūriu buvo tikrai geri, sutapimas su ekonominiu ciklu yra tiesioginis. Pernai ekonominė plėtra pasiekė piką, šiemet, mūsų vertinimu, augame virš potencialo, nors prognozuojame šiek tiek lėtesnį augimą. Bankų sektorius juda panašiai tiek skolinimo, tiek uždirbamų pajamų atžvilgiu.

Jau kuris laikas skolos tiekėjams auga sparčiau nei skolos bankams, daugelyje sektorių šiemet stebimi ir išaugę vėlavimai atsiskaityti. Kaip tai vertinate?

Skolų augimas pakilimo laikotarpiu yra natūralus reiškinys. Išaugusius įmonių įsipareigojimus tiekėjams galima būtų paaiškinti tuo, kad realiai skolina tiktai keli bankai, kai vienas rinkos dalyvis („Luminor“ banko skyrius Lietuvoje – VŽ) šiuo metu persitvarko, jo dėmesys pagrindinei veiklai yra susilpnėjęs, tad manau, kad vidutiniu laikotarpiu, kai bankas pradės veikti kaip vienas organizmas visose Baltijos šalyse, tada, matyt, galėsime tikėtis spartesnio kreditavimo.

Skolų tiekėjams atveju kalbame apie grandinę, kuri yra jautresnė ir gali paliesti daugelį toje grandinėje esančių nefinansinių įmonių, tad grandininės reakcijos tikimybė rinkos kritimo metu yra didesnė nei dirbant su profesionaliomis kredito įstaigomis, kurios žino, kaip elgtis su klientais ekonominių pakilimų ir kritimų metu.

Per kelerius metus antrinio banko statusą į filialą Lietuvoje pakeitė keli rinkos dalyviai. Kaip vertinate bankų filializacijos procesą? Kokie jo trūkumai, pavojai?

Struktūriniai pasikeitimai yra susiję su efektyvumo paieškomis. Natūralu, kad bankų grupės sveria, daro kaštų ir naudos analizę ir priima sprendimus, kurie leidžia efektyvinti veiklą. Klasikinis prižiūrėtojas pasakytų, kad bankų filializacija yra labai blogai, nes išeina iš mūsų rankų antrinių bankų priežiūra. Jie virsta filialais, kurie tampa jau pirminio banko priežiūros objektu. Į tai žvelgiu paprasčiau, nes gyvename Bankų Sąjungos laikais, kai bendraeuropinis reguliavimas universalėja, intensyvėja bendradarbiavimas tarp priežiūros institucijų. Žinoma, bankų filializacija paliečia indėlių draudimo klausimą. Pavyzdžiui, „Luminor“ atveju indėlių draudimo rizika, kad ir kokia ji būtų, šiuo atveju persikėlė į Estiją. Todėl tam, kad antrinio banko ir filialo priežiūra būtų vienoda, mums reikia užbaigti Bankų Sąjungą, t. y. pastatyti trečią šios sąjungos koją – europinį indėlių draudimą.

Kaip suprantu, sprendimai šią dieną yra įšaldyti?

Bent jau iki naujos Europos Komisijos išrinkimo (š. m. lapkritį – VŽ) vargu ar pavyktų susitarti dėl galutinės indėlių draudimo schemos. Kol kas vyksta derybos tarp valstybių narių, kurios turi skirtingus interesus, todėl būdamas realistu, manau, proveržio galim tikėtis ne anksčiau kaip šių metų pabaigoje.

Britų startuoliui „Revolut“ suteikus spacializuoto banko licenciją Lietuvoje pasigirdo kritikos, kad Lietuva kaip ekonominis vienetas patirtų didelį krūvį, pastarajam pradėjus kaupti indėlius. Ar gali taip nutikti, kad banko planuojami surinkti 50–60 mln. Eur indėliai per trejus metus galėtų sukelti įtampų šalies indėlių draudimo sistemai, kitaip tariant, nemokumo atveju įsipareigojimus indėlininkams tektų tenkinti mokesčių mokėtojų pinigais?

Jei jau kas nors įvyktų, pagal dabartinį reguliavimą potencialiai ES valstybės narės turėtų spręsti indėlių draudimo problemas. Tai, kad „Luminor“ nuėjo į Estiją, banko indėlių bazės santykis su šalies bendruoju vidaus produktu tapo pakankamai reikšmingas. Jūsų paminėto rinkos dalyvio indėlių bazės santykis su Lietuvos BVP, ko gero, nelygintinas su minėtų pavyzdžiu Estijoje, net ir vidutiniu laikotarpiu, net ir įvertinus pačią agresyviausią plėtros strategiją, kurios ten kol kas nematome. Šiuo metu diskutuojame dėl paminėto banko verslo plano. Lygiai tas pats pasakytina apie „Nordeos“ grupę, kuri filializavosi: jos pagrindinė įmonė veikia Suomijoje, o filialai – kitose euro zonos šalyse. Taip, tai yra rizika, tačiau ji nėra nauja, todėl esame dideli bendrosios europinės indėlių draudimo schemos entuziastai.

Pastarosiomis savaitėmis įsivėlėte į savotišką žodžių karą su Stasiu Jakeliūnu, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku, kai jis balandžio pradžioje pareiškė, kad Lietuvos bankas nepagrįstai atsisakė bendradarbiauti su Seimo laikinąja komisija, kuri tiria 2008–2009 m. krizės priežastis. Šis politikas kelia abejones, ar centrinis bankas tinkamai prižiūrėjo komercinius bankus, pavyzdžiui, per krizę galėjusius manipuliuoti indeksu „Vilibor“, ir todėl būsto paskolas paėmę gyventojai galėjo patirti žalos. Kaip vertinate beriamą kritiką?

Nesikratome institucinės atsakomybės. Bet man sunku logiškai paaiškinti, kodėl dabar 2019 m. kalbama apie Lietuvos banką, kad jis kažko nepadarė, kai „Vilibor“ reikalai vyko 2008–2009 m. Tų priežasčių nesiimu vertinti. Nenorėčiau, kad šalia kitų nuodėmių, mano galva, kurios pasiveja centrinį banką ir nieko bendra neturi su dabartine valdyba, dar būtų pridėta ir politikavimo nuodėmė. Bendradarbiavome ir bendradarbiausime, tik labai gaila, kad kartais bendradarbiavimo laipsnio suvokimas išsiskiria.

Generalinė prokuratūra gavo ir patvirtino nagrinėsianti Vyriausybės prašymą įvertinti finansų priežiūros institucijų darbą per 2009–2010 m. krizę, įskaitant ir dėl paskolų, susietų su „Vilibor“ kontrole. Metami gana rimti kaltinimai, tiesa? Juk panašūs tyrimai vyko Vakaruose dėl „Libor“ tarpbankinės palūkanų normos, nuo kurios priklauso paskolų, pavyzdžiui, JAV doleriais ar eurais, palūkanų dydis.

„Libor“ atveju Vakaruose buvo įrodyti konkretūs nesąžiningi bankų vadybininkų veiksmai, dėl kurių jie praleido po keletą metų nelaisvės, o bankai gavo baudas. Bet vėlgi tai buvo sąmoningi bankų veiksmai. Ne kartą kartojome, kad tokių veiksmų („Vilibor“ atveju – VŽ) neįžvelgėme. Mūsų kelias yra judėti į priekį, nesižvalgome atgal ir nebandome nieko griauti. Ypač mane neramina tai, kad tokiais būdais, mano nuomone, klibinama institucinė sąranga.

Ką turite omenyje?

Turiu omenyje bandymus paveikti centrinį banką. Tai vadinu tuos mėginimus siųsti melagingas naujienas, kaltinti dabartinius vadovus nebūtais dalykais. Na, o tuomet Lietuvos banko administraciniai ištekliai naudojami gynybai, kurios net neturėtų būti. Tai reiškia, kad negalime spręsti tų klausimų, kurie yra dabar ir bus ateityje aktualūs, o turime žiūrėti į praeitį ir ten eikvoti išteklius, kai mes apskritai nieko bendra su ta praeitimi neturime. Priežiūros institucija 2011–2013 m. išsprendė gana nemenkas problemas. Dabar net neabejoju, kad vėl šmėklos bus iš spintos traukiamos. Pabaigsime su „Vilibor“, tada prasidės kiti aspektai. Bus ištrauktas koks nors „Snoras“, Ūkio banko ir Šiaulių sandoris. Aišku, tirti galima, jeigu galime sau leisti prabangą vis žiūrėti į praeitį besikaupiančių problemų kontekste. Bet vėlgi reikėtų tirti išsamiai, o ne selektyviai, kaip, man susidaro įspūdis, yra daroma.

„Google“ nusprendė, kad iš Jungtinės Karalystės teikiamas mokėjimo paslaugas klientams visoje euro zonoje po „Brexit“ teiks ne iš Lietuvos, o iš Airijos, nors čia dar pernai gruodį įsteigė mokėjimų bendrovę. Ar panašių precedentų būta daugiau? Kaip kilusi priešprieša veikia investuotojų elgseną, kai, pavyzdžiui, politikų daromas spaudimas užtrenkti duris jau minėtam britų finansinių technologijų startuoliui „Revolut“?

Negalėčiau pasakyti, kad tai esmingai paveikė investuotojų elgesį. Bet tai yra ilgalaikiai procesai. Kaip reikėjo daug laiko tam, kad Lietuva parodytų save kaip jurisdikciją, į kurią galima ateiti, taip ir nuo tokių neigiamų signalų siuntimo praeina laiko, kol jie atneša pasekmes. Taip jau gamtoje sutvarkyta, kad kūrimo procesas yra ilgesnis nei griovimo. Matėme, kad Paryžiaus katedra buvo statyta šimtmečius, o stogo ir bokšto per gaisrą neteko per kelias valandas. O kalbant apie konkretų rinkos dalyvį, kartais keistai atrodo, kai diskusijos koncentruojamos į vieną įmonę. Diskutuoti galime, tačiau priežiūros institucija kaip diskutantas yra sudėtingesnėje padėtyje, nes negalime viešai atskleisti priežiūrinės informacijos, todėl atitinkamų įtarimų turintiems asmenims visą laiką yra lengviau kurti sąmokslo teorijas ir manipuliuoti faktais ir informacija.

Vasarį viešai įvardyta, kad per „Swedbank“ sąskaitas Baltijos šalyse galimai buvo plauti 5,8 mlrd. Eur, vėliau pranešta, kad per šį banką 2008–2018 m. buvo atlikta 135 mlrd. Eur įtartinų operacijų. Daugiausia pinigų keliavo per Estijos padalinį iš Rusijos. Tuokart Švedijos ir Estijos priežiūros institucijos ėmėsi tyrimų. Lietuvos bankas tai daryti atsisakė. Kodėl nesiėmėte atskiro tyrimo Lietuvoje?

Pinigų plovimo prevencija yra mūsų prioritetinė sritis. Lietuvos bankas niekada netoleravo, netoleruoja ir netoleruos šių reiškinių. Bet turime suprasti, kad Lietuvos bankas yra tik viena iš institucijų, kompetentinga pinigų plovimo prevencijos srityje. 2018 m. pabaigoje gavome ataskaitą Lietuvai iš „Moneyval“, t. y. Europos Tarybos pagrindinio instrumento, kuris vertina pinigų plovimo prevencijos situaciją šalyse.

Ten labai aiškiai sudėlioti probleminiai aspektai. Manau, kad dabar Lietuvos bankui su teisėsaugos institucijomis, pirmiausia su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, svarbiausia pasirengti nacionalinį planą, kurio laikydamiesi galėtume kokybiškiau atlikti pinigų prevenciją. Antra vertus, nerezidentų verslas Lietuvoje neturėjo gilių tradicijų. Istoriškai po korekcijų, įvykusių 2011–2013 m. (kai buvo sustabdyta „Snoro“ ir Ūkio banko veikla – VŽ), nerezidentų paskolų ir indėlių apimtis yra gerokai mažesnė nei gretimose šalyse (iki 3% visų indėlių Lietuvoje, kai Estijoje – 8%, Latvijoje – 40% – VŽ). Tai, ką dabar matome, tie kilę skandalai yra praeities šmėklos. Turint omenyje, kad tos pačios bankinės grupės veikia per visas tris Baltijos šalis, todėl jeigu į vieną grupę įėjo nešvarūs pinigai, tikėtis, kad tie pinigai nepraeis per kitus bankinės sistemos dalyvius, ko gero, būtų naivu. Šiandien akcentuojama Švedija, Estija, iš dalies Latvija, tačiau aiškiai indikavome, kad esam pasirengę prisidėti ir padėti kolegoms. Be to, šią dieną didžiausius bankus esame patikrinę, išskyrus vieną, tačiau jį planuojame patikrinti kitąmet. Lietuvos bankas kasmet paskelbia inspektavimo planą, kuriame išvardijami rinkos dalyviai, kuriuos numatome inspektuoti. Dar norėčiau pabrėžti, kad priimtas principinis sprendimas prašyti TVF ekspertų techninės misijos Baltijos ir Šiaurės šalims, kurie įvertins pinigų plovimo prevencijos būklę, atitinkamai pateiks rekomendacijas, kaip stiprinti šią sritį pirmiausia bankų sektoriuje ir tai darys visose aštuoniose Baltijos ir Šiaurės šalyse. Tokios misijos tikimės rudenį. Tai kainuos, bet esame aptarę, kad kiekvienas centrinis bankas savo ištekliais prisidės prie šio projekto finansavimo.

Tarptautinis valiutos fondas balandžio viduryje apkarpė euro zonos ir ypač jos lokomotyvo Vokietijos ekonominės plėtros prognozes šiems metams. Įvardijote, kad tai nėra gera žinia Lietuvai. Kaip ekonominės aplinkos atvėsimas atsilieps pinigų politikai, paskolų kainai?

Tai nebuvo joks siurprizas ir tai yra gera žinia. Ekonomikos lėtėjimas šiems metams buvo prognozuotas. Europos centrinis bankas (ECB) paskutiniame politikos posėdyje patvirtino tas prognozes, kurios buvo sumažintos kovo mėnesio pinigų politikos posėdyje. ECB reaguodamas į pasikeitusias prognozes kovą priėmė atitinkamus sprendimus, o vienas jų – išlaikyti žemas palūkanas iki šių metų pabaigos. Tai, mano galva, yra stipriausias signalas reaguojant į sumažintas ekonomines prognozes šiems metams. Bet man asmeniškai galvoje kirba klausimas, ar ekonominės plėtros mažėjimo korekcijos yra laikinos, ar vis dėlto tai yra vidutinio laikotarpio reiškinys. Ypač įvertinus visas rizikas.

Ar sau atsakėte į šį klausimą?

Išskyrus tikrai stiprų namų ūkių vartojimą Europoje, visi kiti rodikliai, kurie parodo lūkesčius, tikrai nėra teigiami. Eksporto užsakymai, įmonių prognozės ateičiai, jų ketinimai investuoti – visi šie rodikliai yra kritę. Tai iš tiesų neramina. Greta to esančios tarptautinės aplinkos rizikos, kurios nuolat yra įvardijamos, kelia daug minčių apmąstymams. Kol kas neturime galutinio susitarimo (dėl dvišalės prekybos) tarp JAV ir Kinijos. Jei bus toks susitarimas, klausimas, ar ant stalo nesugrįš diskusijos prekybiniais klausimas tarp Europos ir Amerikos. Lieka neišspręstas Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES klausimas ir koks „Brexit“ scenarijus įvyks. Manau, kad ECB išvažiuojamasis pinigų politikos posėdis Vilniuje birželį, kai jau turėsime aiškius faktinius duomenis, kur juda ekonomika, bus gera proga paprognozuoti ateitį.

Prognozuojate ekonominį sulėtėjimą šiems metams, tačiau būsto kainos pastaraisiais metais auga po 8%. Ar tai nerodo būsto burbulo Lietuvoje?

Būsto rinką atidžiai stebime. Kas ketvirtį įvertiname būsto rinkos padėtį. Taip, ji yra pakilime, bet kol kas neįžvelgiame didesnių disbalansų. Kainų augimas siekia 8%, tačiau auga ir vidutinis darbo užmokestis, o atlyginimai kol kas auga sparčiau nei būsto kainos.

Jeigu sulauktume naujos krizės ir euro zonos ekonomika nukristų 3%, ką stebėjome prieš dešimtmetį, kiek galėtų smukti Lietuvos ekonomika, kuri tuo metu susitraukė bemaž 15%?

Lietuvos eksportas į euro zoną siekia apie 40%, tad jeigu tas eksportas atitinkamai susitrauktų, tiesioginė neigiama įtaka Lietuvos BVP siektų apie 1 proc. punktą per trejus metus. Toliau reikėtų kalbėti apie netiesioginius poveikius, kuriuos įvertinti šiandien yra sudėtinga. Poveikis, žinoma, būtų, nes esame atvira ekonomika, o eksportas mums yra labai svarbus kaip ekonomikos augimo variklis. Jeigu tokia krizė pasikartotų, sakyčiau, kad Lietuvos padėtis šiandien yra geresnė. Pirmiausia nepalyginti geriau subalansuoti yra viešieji finansai. Antra, bankų finansavimosi šaltiniai yra kitokie, t. y. bankai skolinimui naudoja indėlius (ne pirminių bankų paskolas – VŽ). Manyčiau, mūsų pasirengimas yra kokybiškai kitoks. Ta aplinkybė ramina, bet niekada nežinai, kokiu kampu viskas pasisuktų.

Kalbant apie pasirengimą, kokį Lietuva turėtų turėti sukauptą rezervą sunkmečiui atremti?

Kalbant apie viešuosius finansus, mūsų skaičiavimu, 2018 m. pabaigoje tie rezervai sudarė apie 0,5 mlrd. Eur, arba 1,2% BVP. Kaip girdime iš diskusijų, planuojama, kad metų pabaigoje rezervas sieks kiek daugiau nei 2% BVP. Vėlgi, palyginti su tuo, kas vyko 2009–2010 m., tuo metu viešųjų finansų konsolidavimo mastai buvo didesni (t. y. biudžeto įmokos ir išlaidos mažėjo labiau – VŽ), nei planuojama rezervų sukaupti šių metų pabaigoje. Kitaip tariant, jeigu pasikartotų tokio gylio krizė, mums sukauptų rezervų neužtektų. Todėl norime pasakyti, kad reikėtų kaupti didesnius rezervus nei šiandien planuojami.

Atskaitomybė ir skaidrumas, Brexit