2021-10-21
G. Šimkaus kalba ekonomikos konferencijoje „Tiesiame kelius į žaliąją ekonomiką“
TEKSTAS NĖRA KALBOS NUORAŠAS
Lietuvos banko ekonomikos konferencija
„Tiesiame kelius į žaliąją ekonomiką“
Sveikinimo žodis
2021 m. spalio 21 d.
Labas rytas, gerbiamasis aplinkos ministre, gerbiamieji kolegos, akademinės bendruomenės, verslo ir viešojo sektoriaus atstovai.
Good morning dear guests, distinguished speakers. A sincere thank you for joining us at the annual – already the fifth – Lithuanian economics conference, organized by the Bank of Lithuania.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad dalyvaujate. Ypač smagu, kad po ilgo laiko pagaliau galime susitikti gyvai. Džiugu, kad su negalinčiais čia būti bent jau galime sveikintis virtualiai, taip pasinaudodami hibridinio formato privalumais.
Jei ne pandemija, hibridinis konferencijos formatas tikriausiai nebūtų atsiradęs. Tačiau, kaip sakė Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmenas (Milton Friedman), „Tik krizė, tikra ar numatoma, sukelia apčiuopiamus pokyčius.“
Krizių ir iššūkių šis laikmetis mums tikrai nepašykštėjo. O tai reiškia – suteikė ir galimybių. Pavyzdžiui, galimybę iš esmės transformuoti ekonomiką.
Šios konferencijos garbės svečio ir pagrindinio pranešėjo profesoriaus Jano Goldino (Ian Goldin) žodžiais, „COVID-19 atskleidė prigimtinio ryšio tarp žmonijos ir planetos sveikatos svarbą.“ Pandemija įrodė, kad dabar jau tikrai privalome kilti į kovą su klimato kaita ir katastrofiškais to padariniais. Panaudojus visapuses žalinimo priemones, šią kovą įmanoma laimėti. Vėl pacituosiu mūsų konferencijos pagrindinį pranešėją: „jeigu pandemijos iššūkis laikinas, tai klimato kaitos iššūkis yra nuolatinis.“ Profesoriau Janai Goldinai, nekantriai laukiu jūsų pranešimo.
Kolegos,
žinau, kad nenustebinsiu pasakydamas, jog klimato kaita yra vienas didžiausių iššūkių pasauliui.
Vidutinė oro temperatūra nuo 1850-ųjų metų padidėjo beveik 1°C ir, jei nesiimsime realių, pakankamų, o svarbiausia – nuoseklių ir kryptingų veiksmų, 2030-aisiais metais, palyginti su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos, ji bus net 1,5°C aukštesnė. Vis dažniau fiksuojami temperatūrų ekstremumai, dažnėjantys potvyniai, sausros, sparčiai kylantis vandenyno lygis. Pagal blogiausią scenarijų vandenyno lygis galėtų pakilti dviem metrais jau iki 2100-ųjų metų. Lietuvai tai reikštų didelės teritorijos Nemuno deltoje užliejimą ir nuplautas pajūrio kopas. Kitose valstybėse, mažiau iškilusiose virš jūros lygio, pasekmės būtų dar liūdnesnės.
Klimato kaita didina ir oro taršos problemas. Šylant klimatui didėja blogojo ozono koncentracija atmosferoje, o didelė jo koncentracija ore kenkia žmonių sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, būtent dėl oro taršos per metus pirma laiko miršta daugiau kaip 400 000 žmonių. Lietuvoje dėl aplinkos oro taršos sukeliamų ligų kasmet netenkame po 2 500 gyventojų.
Skaičiuojama, kad kasmetiniai nuostoliai dėl su klimato kaita susijusių veiksnių, įskaitant papildomą apkrovimą sveikatos sistemai ir pirmalaikes mirtis, Europoje viršija 15 milijardų eurų ir jie nuolat didėja.
Didėjant grėsmėms tiek ekosistemai, tiek ekonomikai, užsibrėžiami ambicingi taršos mažinimo tikslai. Nei klimatas, nei jo kaita neturi sienų – šis iššūkis yra pasaulinis, todėl sėkmingas su juo susijusių rizikų mažinimas įmanomas tik pasitelkus tarptautinį koordinavimą. 1997-aisiais pasirašytas ir 2005-aisiais įsigaliojęs Kioto (angl. Kyoto) protokolas buvo pirmasis tarptautinis įsipareigojimas mažinti taršą siekiant sustabdyti klimato šiltėjimą. Visgi jo realus poveikis buvo minimalus, nes jis lietė tik išsivysčiusius kraštus, kai tuo tarpu didžiausiais teršėjais palengva tapo didžiosios besivystančios ekonomikos. Situaciją turėjo pakeisti 2015 metais pasirašytas Paryžiaus susitarimas. Tai, kad Paryžiaus susitarimą pasirašė 186 valstybės, kurios kartu atsakingos už 96 procentus išmetamų dujų, ir kad žalioji politika tapo prioritetine daugelyje šių šalių, yra didžiulis diplomatijos laimėjimas.
Visgi šiandien jau matome, kad Paryžiaus susitarimo įsipareigojimų nepakanka. Net jei visos šalys įgyvendintų Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus, vidutinė oro temperatūra pasaulyje šio šimtmečio pabaigoje būtų 2,7°C aukštesnė, nei devyniolikto amžiaus viduryje. To padariniai, kaip jau minėjau, būtų katastrofiški. Todėl turime siekti ambicingesnių, nei Paryžiaus susitarime nurodytų, į kovą su klimato kaita orientuotų tikslų.
Europos Sąjunga (ES) šioje srityje yra lyderė – perėjimas prie klimatui neutralios ekonomikos yra ES prioritetas, o žalioji politika integruojama į daugelį veiklos sričių. Europos Komisija paskelbė Europos žaliąjį kursą. Jo pagrindinis tikslas – transformavus ekonomiką, iki 2050 metais tapti poveikį klimatui neutralizavusiu žemynu. Plačiau apie Europos žaliąjį kursą, ypač apie tai, kaip jį paveikė koronaviruso pandemija, esu tikras, kad pirmojoje konferencijos sesijoje papasakos profesorius Tomas Sterneris (Thomas Sterner).
Kad ir kaip būtų, COVID-19 pandemija ne sumažino, o priešingai – padidino ES siekius reikšmingai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Ambicingi ES iškelti tikslai mus taip pat ragina imtis ryžtingų veiksmų, ypač žemės ūkio, transporto ir energetikos sektoriuose – jie šiuo metu išmeta daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Lietuvoje žemės ūkio sektorius generuoja reikšmingą dalį1 išmetamųjų šiltnamio dujų, todėl neabejotinai būtent šiai sričiai tenka ir vienas svarbiausių vaidmenų įgyvendinant Europos Sąjungos žaliojo kurso tikslus. Profesorius emeritas Alanas Bakvelas (Allan Buckwell), RISE (angl. Rural Investment for a Sustainable Europe) fondo tyrimų vadovas, šiandien su mumis pasidalys ekspertinėmis įžvalgomis, kaip žalioji pertvarka keičia ES bendrąją žemės ūkio politiką. Neabejoju, kad išgirsime ir Lietuvai itin aktualių dalykų.
Taip pat privalome transformuoti Lietuvos transporto sektorių – jis išmeta bemaž trečdalį visų šalies taršiųjų dujų. Investicijos į modernų viešąjį transportą, švarias privačias transporto priemones ir joms būtinos infrastruktūros plėtrą galėtų sumažinti tiek transporto sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro, tiek ir oro užterštumą.
Kalbant apie iškastinį kurą, pažymėtina, kad pastaruoju metu labai išaugusi dujų ir iš dujų gaminamos energijos kaina akivaizdžiai parodo, jog privalome nedelsdami investuoti į atsinaujinančiąją energetiką – taip mažintume priklausomybę nuo iškastinio kuro ir išorinių energijos tiekėjų.
Žalioji energetika yra raktas į Lietuvos ir visos Europos Sąjungos energetinę autonomiją. Jei Europa apsirūpintų žaliąja energija, naftos ir dujų įtaka mažėtų. Kartu mažėtų ir jų kainų svyravimų įtaka vartotojų kainoms, o tai prisidėtų prie bendro kainų stabilumo užtikrinimo. Dar daugiau: klimatui draugiškos investicijos – pavyzdžiui, švarios energijos technologijų kūrimas, jų vystymas ir susijusių produktų, kurių poreikis ateityje didės, gamyba – ne tik spręstų klimato kaitos problemas, bet ir padėtų šalies ekonomikai kilti vertės grandine aukštyn.
Reikia pripažinti, kad praktinis šių ambicijų įgyvendinimas nebus lengvas. Žalioji kryptis ir atitinkama ekonomikos transformacija iš esmės keičia Lietuvos ekonomikos galimybes. Nauji į tvarumą nukreipti ekonomikos modeliai leidžia šalims iš naujo rikiuotis prie starto linijos. Privalome ne tik turėti aiškią politinę viziją, bet ir padėti verslui atrasti naujų pelningų verslo modelių, kurie atlieptų žalėjančius vartotojų poreikius ir būtų žiedinės ekonomikos dalis. Turime dėti visas pastangas, kad Lietuvos žalioji transformacija būtų sėkminga. Būtina pilnai ir tikslingai išnaudoti Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (angl. Recovery and Resilience Facility, RRF) suteikiamą finansavimą – beveik milijardą eurų Lietuvos žaliesiems tikslams - ir tapti tvaraus ekonomikos augimo lyderiais.
Antrojoje konferencijos sesijoje šią popietę būtent apie tai ir diskutuosime. Ponios Rasa Tumaševičiūtė ir Jurgita Giržadienė pasidalys įžvalgomis, kaip Lietuvos verslas galėtų tapti konkurencingesnis ieškant žaliųjų sprendimų, o gerbiamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministras Simonas Gentvilas plačiau atskleis ilgalaikės kovos su klimato kaita ir energetikos politikos viziją. Džiaugiuosi, ponios Rasa, Jurgita, gerbiamasis ministre, kad sutikote prisidėti prie šiandieninės mūsų diskusijos.
Gerbiamieji kolegos,
ekonomikos transformacija įmanoma tik sukūrus tinkamą paskatų sistemą.
Tarptautinės institucijos, įskaitant Tarptautinį valiutos fondą, teigia, kad mokesčiai – ypač CO2 apmokestinimas – yra veiksmingiausia kovos su klimato kaita priemonė.
Kitaip nei investicijos ar taršos reguliavimas, išmetamųjų dujų mokesčiai duoda dvejopą naudą – jie ne tik taiso rinkos ydas, bet ir generuoja mokestines pajamas. Lietuvoje tokio mokesčio kol kas neturime. Atvirkščiai – vis dar turime nemažai mokestinių lengvatų iškastiniam kurui. Būsiu atviras: siekiant klimato kaitos sumažinimo tikslų, Lietuvai teks ieškoti būdų, kaip keisti mokestinę sistemą ir labiau apmokestinti taršą. Čia būtina pabrėžti, kad visi mokesčiai turi būti taikomi laikantis teisingumo ir tvaraus ekonomikos augimo skatinimo principų. Kita vertus, mokestinės paskatos bus veiksmingos tik tada, kai bus užkardytos galimybės manipuliuoti mokesčiais. Tam būtinas Europos Sąjungos indėlis, konkrečiai – būtina sutarti dėl ES pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (angl. A carbon border adjustment mechanism).
Džiaugiuosi, kad daugiau apie fiskalinės politikos kryptis, siekiant pažaboti klimato kaitą, šiandien galėsime išgirsti iš Tarptautinio valiutos fondo vyriausiojo aplinkosaugos fiskalinės politikos eksperto pono Jano Pario (Ian Parry).
Nors kovoje su klimato kaita pagrindinis vaidmuo tenka fiskalinėms priemonėms, centriniai bankai taip pat gali prisidėti prie ekonomikos žalinimo. Iš esmės žalėjimo ir žalinimo link galime kreipti visas veiklos sritis pagal savo kompetenciją. Lietuvos banke mes tikime, kad, norėdami pakeisti pasaulį, turime pradėti nuo savęs. Tvarumas yra vienas strateginių Lietuvos banko tikslų. Mūsų siekiamybė – žalias bankas ir tvarumas visose veiklose – ar tai būtų viešieji pirkimai, ar Lietuvos banko finansinio turto investicijų portfelis, kurį pertvarkysime taip, kad visiškai atitiktų atsakingo investavimo principus ir prisidėtų prie ekonomikos transformacijų.
Kalbant apie išorinę Lietuvos banko tvarumo kryptį, nukreiptą į finansų sektoriaus žalinimą, paminėsiu keletą prioritetinių tikslų, kurie padėtų žalinti mūsų finansų sektorių.
Pirma, būtina efektyviai valdyti su klimato kaita ir tvarumo veiksniais susijusias rizikas. Turiu galvoje aplinkos, socialinę ir valdymo (angl. Environmental, Social and Governance) rizikas, kurios trumpinant paprastai vadinamos ESG. Į finansinio stabilumo stebėseną būtina integruoti ir fizines su klimato kaita susijusias rizikas, kylančias iš sausrų, liūčių ar kitų panašių negandų; ir rizikas, kylančias pereinamuoju prie naujo tvarios ekonomikos modelio laikotarpiu.
Antras tikslas – ESG rizikų integravimas į finansų rinkos dalyvių priežiūrą – tiek identifikuojant jiems aktualias su klimato kaita susijusias rizikas, tiek įtraukiant žaliąjį dėmenį į visus priežiūros etapus ir veiksmus. Tai reiškia, kad į žaliąjį kriterijų bus atsižvelgiama atliekant verslo modelio analizę, vertinant kapitalo ir likvidumo reikalavimų atitiktį, testuojant nepalankiomis sąlygomis ir atliekant kitus priežiūros pratimus.
Be to, mūsų prioritetas yra užtikrinti, kad finansavimas būtų prieinamas, pakankamas ir nukreiptas į realiosios ekonomikos žalinimą. Ypač daug dėmesio turime skirti mažosioms ir vidutinėms įmonėms – pagrindiniam mūsų ekonomikos varikliui.
Pagaliau – pinigų politika. Prieš porą mėnesių pasibaigė Europos Centrinio Banko pinigų politikos strategijos peržiūra. Vienas iš peržiūros rezultatų yra Europos Centrinio Banko ryžtingas įsipareigojimas tęsti klimato kaitos klausimų integravimą į pinigų politikos sistemą. Tai reiškia, kad su tvarumu susiję veiksniai bus įtraukti į pinigų politikos veiksmus tokiose srityse kaip informacijos atskleidimas, rizikos vertinimas, įkaito sistema ar bendrovių sektoriaus turto pirkimai.
Vis dėlto tvarumas centriniams bankams yra nauja sritis, kurioje netrūksta iššūkių. Todėl su nekantrumu laukiu kolegos iš Nyderlandų centrinio banko Olafo Slejpeno (Olaf Sleijpen) įžvalgų apie su klimato kaita susijusių rizikų įverčių standartizavimą, kaip centriniai bankai gali įvertinti savo rezervų poveikį CO2 emisijai ir galimybę per savo investicijų portfelius sušvelninti klimato kaitos įtaką vietos finansų rinkoms.
Gerbiamieji,
neturime kur trauktis – yra tik kelias pirmyn ir tas kelias privalo būtų žalias.
Pandemija parodė, kad, kai prireikia, žmonės geba pakeisti savo įpročius. Vyriausybės taip pat gali imtis ryžtingų veiksmų, keičiančių ekonomikos perspektyvas. Esame įgalūs ne tik žalinti ekonomikas, bet ir suvaldyti perėjimo prie klimatui mažiau žalingos ekonomikos rizikas. Galime ir turime identifikuoti darbuotojus bei regionus, kuriuos tokia ekonomikos transformacija paveiktų labiausiai, ir sukurti kompensuojančius mechanizmus, užtikrinti efektyvų darbuotojų perkvalifikavimą ir kurti naujas darbo vietas klimatui draugiškose veiklose.
Vis dėlto ekonomikos netaps iki galo žalios, kol žalioji mąstysena neįsivyraus mūsų visuomenėse. Aplinkosauginis, ekonominis ir finansinis raštingumas tam yra kritiškai svarbūs. Tai suprasdami, šiemet iškėlėme ekonominį ir finansinį švietimą vienu iš Lietuvos banko strateginių tikslų.
Simboliška, kad šiandien svarbiausioje mūsų metinėje ekonomikos konferencijoje pristatome kolekcinę aukso monetą, skirtą būtent socialiniams mokslams. Šia moneta užbaigiame „Lietuvos mokslui“ skirtą seriją.
Šių mokslų, kurių neatsiejama dalis yra ekonomika, tarpdiscipliniškumas ir tarpusavio sąsajos atsispindi monetos dizaine. Monetos reverse iškaltas geometrinis atskirų kubelių simbolis, formuojantis bendrą visuomenės statinį, rodo, kad sėkmingai įveikti klimato kaitos iššūkį ir įgyvendinti darnios ir tvarios ateities viziją galime tik veikdami visi kartu.
Į šiandienos diskusijas susirinko būrys kompetentingų ir profesionalių dalyvių iš Lietuvos ir užsienio. Džiugu, kad ši tema sulaukė ir Seimo, ministerijų, nevyriausybinių organizacijų atstovų dėmesio. Tikiu, kad mūsų pokalbis gali suteikti postūmį geriau panaudoti atsiveriančias galimybes tiesiant kelius į žaliąją ekonomiką.
Dėkoju už Jūsų dėmesį ir linkiu prasmingos diskusijos.
***
1 – 17 proc. tiesiogiai ir dar iki 14 proc. per žemės naudojimą.