Spausdinti Naujienų prenumerata RSS

0 / 0

A close-up of a chart

Description automatically generated Dalintis:

Lietuvos ekonomikos raida ir perspektyvos

2023 m. rugsėjo 26 d.

Pasaulio ekonominė padėtis silpnėja. Nors infliacija mažėja, pasaulyje ji tebėra aukšta ir neigiamai veikia gyventojų perkamąją galią. Ekonominį aktyvumą riboja ir didesnės palūkanų normos. Jos daro nepalankų poveikį ne tik privačiajam, bet ir valdžios sektoriui, ypač besivystančiose šalyse, nes joms dabar sunkiau finansuoti įvairias reikalingas investicijas. Prie ekonominės padėties prastėjimo labiausiai prisideda gamybos sektorius. Jo situacija ypač blogėja euro zonoje. Mažiau didėjant vartojimo prekių paklausai, esant nemažam ekonominiam bei geopolitiniam neapibrėžtumui ir didesnėms skolinimosi sąnaudoms, įmonės riboja investicinius planus. Tai neigiamai veikia gamybos apimtį pramonėje ir tarptautinę prekybą prekėmis. Pastaruoju metu pasaulyje mažiau auga ir paslaugų sektorius. Šis sektorius nemenkai kilo 2023 m. pirmąjį pusmetį, nes tuo metu vis dar didėjo popandeminė įvairių paslaugų paklausa. Gyventojų mobilumui grįžtant į priešpandeminį lygį, paslaugų sektoriui yra vis mažiau erdvės augti, o silpnėjantis bendras ekonominis aktyvumas taip pat ribojančiai veikia paslaugų paklausą. Dėl šių priežasčių daugelio šalių ir regionų augimo prognozės, ypač 2024 m., mažinamos.

Metų viduryje Lietuvos ekonomika ūgtelėjo, tačiau ūkio aktyvumas tebėra prislopęs. Numatoma, kad šiemet realusis BVP bus šiek tiek mažesnis nei praėjusiais metais. Ūkio aktyvumą labiausiai mažina kritusi pramonės produkcija. Situaciją pramonėje blogina prastėjanti tarptautinė ekonominė aplinka, pakilusios palūkanų normos, sumenkę laikini užsakymai, kurių buvo atsiradę per pandemiją. Gamybos pajėgumų panaudojimo lygis šioje veikloje gerokai atsilieka nuo ilgalaikio vidurkio. Ūkio aktyvumą slopina ir krintantis privatusis vartojimas. Nors darbo pajamos pastaruoju metu auga daugiau nei kainos, gyventojai vis dėlto tebėra atsargūs ir neskuba daugiau vartoti. Numatoma, kad šiemet realiojo privačiojo vartojimo apimtis bus mažesnė nei praėjusiais metais. Nuosmukį vis dėlto patiria ne visos ekonominės veiklos. Įgyvendinant projektus, kurie finansuojami naujosios ES finansinės perspektyvos bei ES ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšomis, gausėja statybos darbų. Ypač daugėja inžinerinių statinių statybų. Pastaruoju metu padėtis pagėrėjo ir transporto sektoriuje. Nors tarptautinė ekonominė aplinka kelia iššūkių, gerokai paaugo krovinių vežimo keliais apimtis.

Situacija darbo rinkoje tebėra gana gera. Nedarbo lygis yra artimas 6 proc. Kitaip tariant, nedarbas šiuo metu nėra didesnis, nei buvo prieš prasidedant pastarųjų kelerių metų sukrėtimams. Numanydamos, kad ūkio aktyvumas jau artimiausiais metais pagyvės, įmonės deda pastangas išlaikyti esamus darbuotojus. Todėl bendras dirbančiųjų skaičius beveik nesikeičia. Tokia darbdavių elgsena lemia tai, kad vieno dirbančiojo sukuriama pridėtinė vertė krinta. Per pastaruosius dvejus metus ji sumenko apie 3,5 proc. Tiesa, samdos lūkesčiai tampa atsargesni. Šie lūkesčiai prastėja visose pagrindinėse ekonominėse veiklose, o ypač pramonėje. Bendras užimtumo lūkesčių rodiklis nesiekia jo ilgalaikio vidurkio. Samdos lūkesčiai blogėja vis dėlto gana nedaug. Numatoma, kad darbo rinkos padėtis artimiausiu metu reikšmingai nesikeis.

Silpnėjant ekonominei raidai pasaulyje, Lietuvos ekonomikos augimo perspektyva prastėja. Nors realiojo BVP augimo prognozė 2023 m. pagerinama, prognozė 2024 m. pabloginama. Tai, visų pirma, rodo mažiau palankią prekybos partnerių, ypač euro zonos šalių, augimo projekciją, darančią svarią įtaką Lietuvos eksporto raidai. Anksčiau buvo manoma, kad eksportuojantysis ekonomikos sektorius pradės atsigauti 2023–2024 m. sandūroje, o šiuo metu prognozuojama, kad jis pradės reikšmingiau augti tik kitų metų pirmąją pusę. Nors namų ūkiai tebėra atsargūs ir kol kas neskuba gausinti vartojimo, vis dėlto tikimasi, kad, didėjant realiosioms pajamoms, kitąmet augs ir privatusis vartojimas, tuo prisidėdamas prie bendro ekonominio aktyvumo didėjimo. Ūkio plėtrą skatins ir ES paramos srautai, kurie, numatoma, kad kils visu prognozuojamuoju laikotarpiu. Praėjusiais metais realusis BVP paaugęs 1,9, prognozuojama, kad šiemet sumažės 0,6, o kitąmet jis padidės 2,1 proc. Tokia perspektyva reiškia, kad ir artimiausiais ketvirčiais ekonominė raida tebebus gana vangi.

Vangesnė pasaulio ekonominė raida mažina spaudimą kainoms. Tiek dėl pasiūlos, tiek dėl paklausos veiksnių pasaulinės tiekimo grandinės normalizuojasi, o įtampa jose jau gerokai sumažėjusi. Numatoma, kad pasaulinės naftos kainos eurais šiemet bus maždaug penktadaliu, dujų kainos euro zonoje maždaug dviem trečdaliais, o maisto kainos ES rinkoje apie 2,5 proc. mažesnės nei praėjusiais metais. Visa tai slopinančiai veikia kainų raidą Lietuvoje. Per pastaruosius šešis mėnesius bendras kainų lygis Lietuvoje keitėsi itin nedaug[1]

[1] Remiamasi duomenimis, pakoreguotais pagal sezoniškumą.

. Tiesa, kainos, labiau susijusios su vidaus ekonomine raida, o ypač paslaugų kainos, tebekyla gana reikšmingai. Itin pastebimai augančios darbo užmokesčio išlaidos prisideda prie tokios paslaugų kainų kaitos. Numatoma, kad visu prognozuojamu laikotarpiu pastarosios kainos turės didžiausią įtaką bendram kainų didėjimui Lietuvoje, tiesa, paslaugų kainų augimo tempas iš lėto mažės, nes ir darbo sąnaudos kils ne tiek daug, kiek pastaruoju metu. Praėjusiais metais sudariusi 18,9, prognozuojama, kad šiemet vidutinė metinė infliacija sumažės iki 8,8, o kitąmet – iki 2,6 proc.

1 lentelė. Numatoma Lietuvos ekonomikos raida

	2023 m. rugsėjo mėn. prognozėa			2023 m. birželio mėn. prognozė
	2022	2023b	2024b	2022	2023b	2024b
Kainų ir sąnaudų kaita (%, pokytis per metus)
Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI	18,9	8,8	2,6	18,9	8,9	2,7
Bendrojo vidaus produkto defliatoriusc	17,0	8,8	2,8	17,0	9,0	2,9
Darbo užmokestis	13,3	12,4	9,8	13,3	11,1	9,3
Importo defliatoriusc	24,8	–5,6	–0,1	24,8	0,1	1,0
Eksporto defliatoriusc	15,6	–1,5	0,5	15,6	3,9	1,8
Ekonominis aktyvumas (palyginamosiomis kainomis; %, pokytis per metus)
Bendrasis vidaus produktasc	1,9	–0,6	2,1	1,9	–1,3	2,7
Privačiojo vartojimo išlaidosc	0,5	–0,4	2,7	0,5	0,4	3,2
Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidosc	0,5	0,4	0,0	0,5	–0,2	0,0
Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimasc	2,6	6,7	3,3	2,6	6,3	3,6
Prekių ir paslaugų eksportasc	11,9	–2,4	2,4	11,9	–3,0	2,9
Prekių ir paslaugų importasc	12,4	–4,3	3,1	12,4	0,0	3,1
Darbo rinka
Nedarbo lygis (vidutinis metinis; %, palyginti su darbo jėga)	5,9	6,7	6,5	5,9	7,8	7,5
Užimtųjų skaičius (%, pokytis per metus)d	5,1	–0,4	–0,6	5,1	–1,3	0,1
Išorės sektorius (%, palyginti su BVP)
Prekių ir paslaugų balansas	–1,9	3,1	3,0	–1,9	–1,2	–0,7
Einamosios sąskaitos balansas	–5,1	0,0	–0,4	–5,0	–4,0	–4,3
Einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas	–3,6	1,6	1,4	–3,4	–1,0	–2,4

a Makroekonominių rodiklių prognozės parengtos remiantis tarptautinės aplinkos prielaidomis, sudarytomis pagal informaciją, paskelbtą iki 2023 m. rugpjūčio 22 d., ir kitais duomenimis bei informacija, paskelbta iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.

b Prognozė.

c Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.

d Nacionalinių sąskaitų duomenys; užimtųjų skaičius apibrėžiamas pagal vidaus koncepciją.

1.Tarptautinė aplinka

Pasaulio BVP ir toliau auga lėtai, o dar didesnio sulėtėjimo rizikų tebėra nemažai. Liepos mėn. pateiktose TVF prognozėse numatoma, kad pasaulio ekonomika 2023 m. ir ateinančiais metais didės 3,0 proc. – 0,8 proc. punkto lėčiau už ilgojo laikotarpio augimo vidurkį[2]

[2] TVF šių metų žiemą prognozavo, kad pasaulio ekonomika augs 2,9, pavasarį – 2,8 proc. EK šių metų pavasarį prognozavo, kad 2023 m. BVP augs 2,8 proc. Taigi, ekonomikos augimo prognozės šiais metais yra stabilios.

. Pastebėtina, kad COVID-19 keliamų rizikų[3]

[3] Gegužės mėn. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad COVID-19 nebėra tarptautinio masto ekstremali visuomenės sveikatos situacija.

sumažėjimas ir nulinės tolerancijos COVID-19 atžvilgiu politikos nutraukimas Kinijoje lėmė tai, kad įtampa tiekimo grandinėse išnyko[4]

[4] Fed Global Supply Chain Pressure indekso vertė rugpjūčio mėn. sudarė –0,86. Įverčiu matuojami standartiniai nuokrypiai nuo ilgojo laikotarpio vidurkio.

. Be to, tikimasi, kad 2023 m., palyginti su 2022 m., žalios naftos kaina bus vidutiniškai 20,7[5]

[5] Suprantama kaip aritmetinis Brent, Dubai Fateh ir WTI žalios naftos kainų vidurkis.

, o ne energijos žaliavų – 4,8 proc. mažesnė. Vis dėlto ekonominį aktyvumą ir toliau ribos aukšta infliacija ir išaugusios skolinimosi išlaidos, o rizikų balansas dėl rusijos karo Ukrainoje, kitų geopolitinių rizikų suintensyvėjimo, dažniau pasitaikančių ekstremalių klimato reiškinių ir NT krizės Kinijoje tebėra neigiamas.

Pagrindinės pasaulio ekonomikos plėtros dedamosios pastaruoju metu yra paslaugų vartojimas ir santykinai sparti besivystančių ekonomikų raida. Pasaulio ekonomikos augimą 2023 m. palaiko paslaugų vartojimas, augantis daugumoje pagrindinių pasaulio ekonomikų. Gamybos sektoriaus raida yra vangesnė, o pagrindiniai plėtrą slopinantys veiksniai yra pabrangęs skolinimasis ir santykinai sumenkusi prekių paklausa, nes vartotojai pirmenybę teikia paslaugų vartojimui. Lėčiau augant gamybos sektoriui, numatoma, kad tarptautinės prekybos augimas nuo 5,2 proc. (2022 m.) sulėtės iki 2,0 proc. (2023 m.). Nors 2024 m. tarptautinės prekybos raida paspartės iki 3,7 proc., tačiau ji ir toliau bus lėtesnė už 2000–2019 m. vidurkį (4,9 %)[6]

[6] TVF 2023 m. vasaros makroekonominės prognozės.

. Dar viena šių metų pasaulio BVP augimo ypatybė yra netolygus jo pasiskirstymas – prognozuojama, kad Kinija ir Indija, nepaisant pastarųjų ekonomikų augimo sulėtėjimo[7]

[7] TVF vasaros prognozėse numatoma, kad 2023 m. Indijos ekonomika augs 1,1 proc. punkto lėčiau, o Kinijos – 2,2 proc. punkto sparčiau nei 2022 m. Nepaisant trumpalaikio Kinijos ekonomikos augimo paspartėjimo, kurį daugiausia lemia ir bazės efektai, prognozuojama, kad šalies ekonomikos augimas vidutiniu laikotarpiu sulėtės.

, lems apie pusę pasaulio ekonomikos augimo[8]

[8] Pateikiamose naujausiose TVF prognozėse numatoma, kad ateinančiais metais išsivysčiusių ekonomikų augimo tempas sieks 1,4 proc. ir bus 0,7 proc. punkto lėtesnis už 2015–2019 m. vidurkį. O besivystančios ekonomikos 2024 m. turėtų augti 4,1 proc., t. y. tempu, kuris tik 0,3 proc. punkto lėtesnis už 2015–2019 m. vidurkį.

Infliacija daugumoje pasaulio ekonomikų mažės, bet ir toliau bus aukšta. Tikimasi, kad infliacija pasaulyje nuo 8,7 proc. (2022 m.) sumažės iki 6,8 proc. (2023 m.). Tokias tendencijas daugumoje išsivysčiusių ekonomikų lemia sumažėjusios energijos kainos ir bazės efektai. Vis dėlto dėl įtampos darbo rinkose, paspartėjusio atlyginimų ir sulėtėjusio produktyvumo augimo bei aukšto įmonių pelningumo[9]

[9] TVF 2023 m. vasaros makroekonominės prognozės.

grynoji infliacija turėtų sumažėti nedaug – nuo 6,5 proc. (2022 m.) iki 6,0 proc. (2023 m.). Ateinančiais metais grynoji infliacija mažės, tačiau ir toliau bus didelė – 4,7 proc. Tačiau, nepaisant didelės infliacijos ir dėl darbo rinkų įtampos daugumoje pasaulio ekonomikų paspartėjusio nominaliųjų atlyginimų augimo, ilgesnio laikotarpio infliacijos lūkesčiai tebėra stabilūs.

JAV ekonomika vis dar yra atspari, tačiau vidutiniu laikotarpiu prognozuojamas lėtesnis jos augimas. Šalies BVP augimas šiais metais turėtų sulėtėti iki 1,8 proc. Tikimasi, kad, nepaisant padidėjusių palūkanų normų, privatusis vartojimas augs tvariai ir sieks 2,0 proc. Svarbus jį palaikantis veiksnys – dėl atlyginimų augimoir mažėjančios infliacijos didėjanti namų ūkių realioji perkamoji galia. Be to, JAV ekonomiką teigiamai veikia vyriausybės išlaidos, kurios 2023 m. pirmąjį ir antrąjį ketvirčiais ir toliau yra didelės ir viršija 2022 m. ketvirtinį vidurkį. Vertinama, kad dėl pakilusių palūkanų normų privačios investicijos šiais metais sumažės 1,9 proc., tačiau su tuo susijusią neigiamą įtaką BVP augimui sumažins 4,9 proc. didėjančios viešosios investicijos[10]

[10] TVF, 2023 m. JAV IV str. konsultacijų ataskaita.

. Dar lėtesnis ekonomikos augimo tempas (iki 1,0 %) numatomas 2024 m., kai dėl aukštų palūkanų nedarbo lygis turėtų šiek tiek padidėti (iki 4,2 %), o vartojimo augimas sulėtėti iki 0,8 proc.[11]

[11] TVF, 2023 m. JAV IV str. konsultacijų ataskaita.

Palyginti su ilgojo laikotarpio vidurkiu, prognozuojamas Kinijos ekonomikos augimo sulėtėjimas tiek šiais metais, tiek vidutiniu laikotarpiu. Numatoma, kad, nors šalies BVP augimas šiais metais turėtų siekti 5,2 proc., ekonomika ir toliau bus reikšmingai žemiau savo potencialo[12]

[12] Remiantis TVF 2023 m. Kinijos IV str. konsultacijų ataskaita, 2022 m. Kinijos ekonomika buvo 2,8 proc. žemiau savo potencialo.

. Infliacija šalyje yra nedidelė – rugpjūčio mėn. duomenimis, metinis Kinijos vartotojų kainų augimas siekė 0,1 proc., o TVF prognozuoja, kad vidutinė infliacija šiais metais sudarys 1,5 proc.[13]

[13] TVF, 2023 m. Kinijos IV str. konsultacijų ataskaita.

Pagrindinės to priežastys – dėl krintančių NT kainų mažėjantis namų ūkių[14]

[14]NT Kinijoje sudaro apie 80 proc. namų ūkių turto.

ir įmonių pasitikėjimas. Atitinkamai manoma, kad vartojimo augimas šiais metais sudarys 4,7, o investicijų – 4,0 proc. Nors, palyginti su 2022 m., kai šalyje galiojo nulinės tolerancijos COVID-19 atžvilgiu politika, tiek vartojimas, tiek investicijos didės sparčiau, tačiau, palyginti su laikotarpiu iki pandemijos, sulėtėjimas yra reikšmingas. Dar vienas lėtėjančios NT sektoriaus raidos efektas – dėl sparčiai mažėjančio importo šalies prekybos sąskaitos perteklius turėtų sudaryti 3,6 proc. Šios tendencijos prisideda prie žaliavų kainų indeksų[15]

[15] Pavyzdžiui, S&P GSCI ar BCOM.

mažėjimo, o Kinijos ekonomikos augimui vidutiniu laikotarpiu lėtėjant, gali ir toliau būti mažesnė šalies paklausa žaliavoms.

Euro zonos ekonomika augs lėtai. Numatoma, kad po 3,3 proc. siekusio ekonomikos augimo 2022 m. šiais metais euro zonos BVP didės vangiai – 0,8 proc.[16]

[16] EK vasaros makroekonominės prognozės.

Dėl sumažėjusių realiųjų atlyginimų ir vartotojų pasitikėjimo 2022 m. 4,5 proc. siekęs vartojimo augimas šiemet sulėtės iki 0,5 proc.[17]

[17] TVF, 2023 m. euro zonos IV str. konsultacijų ataskaita.

Padidėjusios skolinimosi sąnaudos lėtina investicijų, kurių augimas, pernai siekęs 3,7, šiais metais turėtų sumažėti iki 1,5 proc., raidą. Galiausiai, neprognozuojama, kad stagnuojantis viešasis vartojimas (tikimasi 0,0 % augimo) atsvers lėtėjantį privačiojo vartojimo augimą.

Vokietijos ekonomika šiais metais turėtų sumažėti 0,4 proc., o kitų euro zonos šalių augimo prognozės optimistiškesnės. Augančios skolinimosi sąnaudos ir energijos kainų šokas dėl rusijos karo prieš Ukrainą neigiamai veikia Vokietijos pramonę[18]

[18] EK vasaros makroekonominėse prognozėse įvardijama, kad, nepaisant energijos kainų sumažėjimo, Vokietijoje jos ir toliau yra didesnės, palyginti su už ES ribų veikiančių pramonės įmonių patiriamomis energijos sąnaudomis, todėl Vokietijos pramonės konkurencingumas yra veikiamas neigiamai.

: šalies gamybos sektoriaus pirkimo vadybininkų indeksas rugpjūčio mėn. sudarė 39,1 – buvo vienas mažiausių įverčių per pastaruosius trejus metus. Šalyje taip pat prognozuojama privačiojo vartojimo augimo stagnacija (0,0 %) ir viešojo vartojimo sumažėjimas (–2,3 %)[19]

[19] Privačiojo ir viešojo vartojimo prognozių skaičiai pateikiami remiantis TVF 2023 m. Vokietijos IV str. konsultacijų ataskaita.

. Vis dėlto kitose euro zonos ekonomikose situacija geresnė. Pavyzdžiui, dėl šių metų pirmąją pusę didėjusio turizmo paslaugų vartojimo Ispanijoje, remiantis EK naujausiomis makroekonominėmis prognozėmis, 2023 m. augimas turėtų sudaryti 2,2 proc. Nors kartu pastebima, kad antrąjį pusmetį teigiamas šio sektoriaus poveikis Ispanijos ekonomikos aktyvumui blės[20]

[20] EK vasaros makroekonominės prognozės.

Nors infliacija euro zonoje mažėja, tačiau numatoma, kad ji ir toliau bus didelė. Prognozuojama, kad dėl sumažėjusių energijos kainų ir bazės efektų infliacija euro zonoje nuo 8,4 proc. (2022 m.) sumažės iki 5,6 proc. (2023 m.)[21]

[21] EK vasaros makroekonominės prognozės.

. Svarbus infliaciją trumpuoju laikotarpiu palaikantis veiksnys – paslaugų kainų augimas[22]

[22] TVF, 2023 m. euro zonos IV str. konsultacijų ataskaita.

, jis rugpjūčio mėn. sudarė 5,5 proc. To svarbi priežastis – įtampa darbo rinkoje, ją rodo istorinėse aukštumose esantis ir 3,0 proc. 2023 m. antrąjį ketvirtį sudaręs laisvų darbo vietų lygis bei istoriškai mažas (liepos mėn. duomenimis, 6,4 %) nedarbas. EK neprognozuoja, kad įtampa darbo rinkoje mažės – reikšmingo nedarbo išaugimo nesitikima[23]

[23] EK vasaros makroekonominės prognozės.

. Nors dėl įtampos darbo rinkoje nominaliųjų atlyginimų augimas 2023 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 5,5 proc. (palyginti su atitinkamu ankstesnių metų laikotarpiu), tačiau perkamoji galia mažėjo[24]

[24] EK vasaros makroekonominės prognozės.

Lenkijos ekonomika augs lėtai, o infliacija ir toliau bus didelė. Prognozuojama, kad dėl pakilusių palūkanų normų ir lėto euro zonos ekonomikos augimo šalies BVP raida šiemet sulėtės iki 0,5 proc. Dėl kritusio vartotojų pasitikėjimo ir mažėjančių realiųjų atlyginimų privatusis vartojimas 2023 m. yra veikiamas neigiamai[25]

[25] EK vasaros makroekonominės prognozės.

. Tikimasi, kad, nors eksporto augimas nuo 6,2 proc. (2022 m.) sumažės iki 2,3 proc. (2023 m.), o importo raida prastės dar labiau – iki 0,0 proc., vietoj 6,2 proc. prieš metus, prekybos sektorius vis dar teigiamai prisidės prie BVP raidos[26]

[26] EK pavasario makroekonominės prognozės.

. Be to, ekonomikos augimą teigiamai turėtų veikti vyriausybės išlaidos gynybos sektoriaus plėtrai. Nors infliacija šiemet dėl stiprių bazės efektų ir silpnėjančios vidaus paklausos mažėjo, tačiau prognozuojama, kad ji ir toliau bus aukšta – 11,4 %[27]

[27] EK vasaros makroekonominės prognozės.

. Pagrindiniais aukštai besilaikančios infliacijos veiksniais galima įvardyti įtampą darbo rinkoje (liepos mėn. duomenimis, nedarbo lygis sudarė 5,0 %) ir maisto kainų raidą[28]

[28] Infliacijos išskaidymas į ją lemiančius veiksnius pateikiamas TVF 2023 m. Lenkijos IV str. konsultacijų ataskaitoje.

2023 m. prognozuojamas 0,4 proc. sieksiantis Estijos BVP sumažėjimas, Latvija nuosmukio turėtų išvengti – tikimasi 1,4 proc. augimo. Pagrindiniai Estijos augimą slopinantys veiksniai yra griežtos finansinės sąlygos, aukšta infliacija (9,2 %) ir lėtesnis Šiaurės šalių (pagrindinės prekybos partnerės) ekonomikų augimas. Tikimasi, kad teigiamą įtaką BVP raidai darys nuo –0,3 proc. (2022 m.) iki 4,3 proc. (2023 m.) padidėsiantis viešasis vartojimas ir atitinkamai nuo –10,9 iki 1,8 proc.[29]

[29] EK pavasario makroekonominės prognozės.

išaugsiančios investicijos. Latvijoje 2022 m. 8,1 proc. siekęs privačiojo vartojimo augimas sulėtės iki 3,0 proc. (2023 m. infliacija sudarys 9,3 %), tačiau ne tik augs sparčiausiai Baltijos šalyse, bet ir bus didžiausią teigiamą įtaką Latvijos BVP augimui darančia sudedamąja dalimi. Dar vienas svarbus Latvijos BVP augimui teigimą įtaką darantis veiksnys – iki 1,7 proc. paspartėsianti investicijų plėtra (reikšmingą įtaką tam darys antrąjį pusmetį didėsiančios ES investicijos)[30]

[30]EK pavasario makroekonominės prognozės.

2.Eurosistemos pinigų politika

Per pastarąjį pusmetį ECB valdančioji taryba ir toliau griežtino Eurosistemos pinigų politiką. Nors ir mažėjanti, tačiau vis dar gerokai per aukšta infliacija euro zonoje ir jos perspektyvos paskatino spartų palūkanų normų didinimą. Nuo 2022 m. vidurio ECB pagrindinės palūkanų normos jau padidintos 4,5 proc. punkto siekiant infliaciją euro zonoje tvariai grąžinti į 2 proc. lygį vidutiniu laikotarpiu. Taip pat nuspręsta nutraukti reinvestavimą pagal turto pirkimo programą.

2023 m. gegužės, birželio ir liepos mėn. posėdžiuose ECB pagrindinės palūkanų normos buvo padidintos po 25 bazinius punktus ir pasiekė 3,75 proc. lygį. Valdančioji taryba palūkanų normas pakėlė atsižvelgusi į infliacijos perspektyvos vertinimą, bazinės infliacijos dinamiką ir pinigų politikos poveikio perdavimo stiprumą. Nors bendroji infliacija euro zonoje mažėja, ji vis dar yra pernelyg didelė ir numatoma, kad ateinančius porą metų viršys nustatytą 2 proc. lygį. Bazinė infliacija taip pat tebėra didelė. Prie didesnių kainų prisideda sparčiau kylantis darbo užmokestis ir išaugusios įmonių pelno maržos. Valdančioji taryba birželio mėn. taip pat priėmė sprendimą nuo liepos 1 d. nutraukti reinvestavimą pagal turto pirkimo programą. Tai papildomai prisideda prie pinigų politikos griežtinimo.

2023 m. rugsėjo mėn. posėdyje palūkanų normos buvo dar kartą padidintos 25 baziniais punktais ir pasiekė 4 proc. lygį. Valdančiosios tarybos vertinimu, ECB pagrindinės palūkanų normos pasiekė lygį, kuris, jei bus išlaikytas pakankamai ilgai, padės palaipsniui pasiekti infliacijos tikslą. Savo būsimais sprendimais Valdančioji taryba sieks užtikrinti, kad palūkanų normos būtų pakankamai ribojančio lygio tol, kol tai bus reikalinga. Ir toliau bus vadovaujamasi visais turimais duomenimis, sprendžiant dėl tinkamo ribojimo lygio bei trukmės.

Numatoma, kad padidintos palūkanų normos padės pamažu grąžinti infliaciją euro zonoje į siekiamą 2 proc. lygį vidutiniu laikotarpiu. Palyginti su 2022 m. spalio mėn., kai infliacija euro zonoje buvo perkopusi 10 proc. ribą, 2023 m. rugpjūčio mėn. ji buvo dvigubai mažesnė (žr. 1 pav.). Vidutiniu laikotarpiu pasireiškus didesnių palūkanų normų poveikiui, ECB prognozėse numatoma, kad infliacija grįš į siekiamą 2 proc. lygį. Finansų rinkų dalyviai mano, kad palūkanų normos jau pasiekė piką, o nuo 2024 m. vasaros galėtų pradėti palengva mažėti. Finansų rinkų dalyviai net ir ilguoju laikotarpiu nenumato, kad palūkanų normos taps nulinės ar neigiamos.

ECB pagrindinės palūkanų normos ir toliau didėjo.

1 pav. Faktiniai palūkanų normų ir infliacijos euro zonoje duomenys bei rinkų lūkesčiai

Dalintis:

Šaltiniai: ECB ir Refinitiv.

Pastaba: paveiksle naudojami rugsėjo 14 d. duomenys.

ECB valdančiajai tarybai toliau keliant pagrindines palūkanų normas, Lietuvos ir kitų euro zonos šalių bankai atitinkamai didino paskolų palūkanų normas (žr. 2 pav.). Spartų naujų paskolų palūkanų normų išaugimą lemia dėl pinigų politikos sprendimų didėjanti paskolų palūkanų normų kintamoji dalis. Nors naujų paskolų palūkanų normos Lietuvoje tebėra aukštesnės nei vidutiniškai euro zonoje, šis skirtumas vis labiau pastebimas naujų būsto paskolų segmente. Jį paaiškina tai, kad Lietuvoje beveik visos būsto paskolos (apie 97 %) suteikiamos su kintamąja palūkanų norma (dažniausiai 3, 6 ar 12 mėn. EURIBOR), o vidutiniškai euro zonoje šis rodiklis yra gerokai mažesnis (apie 23 %). Paskolų palūkanų normų dinamika ateityje priklausys nuo pinigų politikos pobūdžio ir ekonomikos bei bankų finansinės padėties.

Finansavimosi sąlygos Lietuvoje ir vidutiniškai euro zonoje ir toliau griežtėjo.

2 pav. PFĮ naujų būsto paskolų ir paskolų ne finansų bendrovėms vidutinė palūkanų norma

Dalintis:

Šaltiniai: ECB ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: 3 mėn. slenkamasis vidurkis. Neįtraukti esamų paskolų sutarčių sąlygų persvarstymų duomenys.

3.Realusis sektorius

Metų sandūroje patyrusi techninę recesiją, Lietuvos ekonomika šių metų antrąjį ketvirtį vėl augo. 2023 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, sumenkusi 2,1 proc., antrąjį ketvirtį Lietuvos ekonomika ūgtelėjo 2,9 proc. Tai lėmė, kad 2023 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos BVP buvo tik 0,8 proc. mažesnis nei prieš metus. Šių metų pirmojo ketvirčio ekonomikos krytį tebelėmė 2022 m. antrąjį pusmetį susiformavę nepalankūs veiksniai – brangios energijos ir kitos gamybos žaliavos, įvestos sankcijos rusijai ir baltarusijai, vangesnė užsienio paklausa, didelė infliacija ir griežtinama pinigų politika. Šie veiksniai itin stipriai paveikė apdirbamosios gamybos, ypač chemijos, medienos ir baldų, aktyvumą, jis per ketvirtį sumenko 4,6 proc. ir buvo 7,6 proc. mažesnis nei prieš metus. Taip pat reikšmingai sumenko ir prekybos, transporto bei NT operacijų veiklų aktyvumas. Vis dėlto, minėtiems nepalankiems veiksniams pamažu blėstant ir augant ES paramos srautų panaudojimui, Lietuvos ekonomikos aktyvumas pradėjo atsigauti. Antrąjį ketvirtį stebėtas didesnis daugelio ekonominių veiklų aktyvumas. Pastebimai padidėjo statybos veiklos aktyvumas. Didėjo visų pagrindinių statybos sektoriaus segmentų – gyvenamosios, negyvenamosios ir inžinerinės – statybos darbų apimtis, itin palankiomis tendencijomis išsiskyrė būtent pastaroji. Jos augimui reikšmingą įtaką daro ES paramos fondų lėšomis finansuojami projektai ir, tikėtina, investicijos į atsinaujinančiosios energetikos generaciją. Sparčiau ūgtelėjusi išorės paklausa ir sumažėjusios energijos bei kitų gamybos žaliavų kainos teigiamai veikė eksportuojančio sektoriaus aktyvumą. Tiesa, apdirbamosios gamybos atsigavimą labiau derėtų sieti su itin silpna raida šių metų pirmąjį ketvirtį nei gerėjančia padėtimi antrąjį ketvirtį. Didžiąją dalį šio pardavimų augimo nulėmė didesnė parduotos perdirbtos naftos apimtis ir atnaujinta AB „Achema“ veikla. O tokių apdirbamosios gamybos sektorių kaip baldų ir medienos gaminių bei plastikinių ir kitų nemetalo mineralinių gaminių gamybos apimtis sumenko. Vis dėlto šiais metais numatomas didesnis ES paramos fondų lėšų panaudojimas, atsigaunanti išorės paklausa, nuslopusi infliacija ir vėl pradėjusi didėti namų ūkių perkamoji galia turėtų lemti Lietuvos ekonomikos plėtrą ir šių metų antrąjį pusmetį. Prognozuojama, kad realusis BVP šiais metais bus 0,6 proc. mažesnis nei 2022 m., o kitais metais augs 2,1 proc. Kartu pastebėtina, kad rizikų balansas tebėra neigiamas, t. y. tikimybė, kad ekonomika sumenks daugiau, nei dabar numatoma, yra didesnė už tikimybę, kad ekonomika sumenks mažiau. Šias prognozes gaubiantis neapibrėžtumas tebėra itin didelis.

Metų sandūroje patyrusi techninę recesiją, Lietuvos ekonomika šių metų antrąjį ketvirtį vėl augo.

3 pav. BVP kaitos veiksniai (gamybos metodu)

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Nors namų ūkių perkamoji galia vėl pradėjo didėti, kol kas namų ūkiai nėra linkę didinti vartojimo. 2023 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, namų ūkių vartojimas ūgtelėjo 0,7, tačiau antrąjį ketvirtį vėl sumenko 0,8 proc. O dėl reikšmingai sumenkusių namų ūkių vartojimo išlaidų per 2022 m. paskutinius tris ketvirčius jos šių metų pirmąjį pusmetį tebebuvo 2,0 proc. mažesnės nei prieš metus. Toks stiprus namų ūkių vartojimo krytis visų pirma buvo nulemtas itin sparčiai kilusių kainų, jos 2022 m. vidutiniškai per ketvirtį padidėdavo 5,0 proc. Nuo šių metų pradžios kainų augimas palengva blėso, pirmąjį ketvirtį jis sudarė tik 1,7, o antrąjį ketvirtį – 0,2 proc. (plačiau apie tai skaitykite 6 skyriuje). Namų ūkių vartojimo sprendimams 2022 m. neigiamą įtaką darė ir pastebimai suprastėjusios namų ūkių nuotaikos, tačiau jos nuo praėjusių metų paskutinio ketvirčio palengva gerėjo ir šiuo metu yra artimos lygiui, stebėtam prieš prasidedant rusijos karui Ukrainoje. Tokiam nuotaikų gerėjimui, be slopstančio kainų augimo, įtakos turėjo vis dar darbuotojams palanki padėtis darbo rinkoje – užimtųjų skaičius reikšmingai nemažėjo, o darbo užmokesčio augimo tempas tebėra aukštas (plačiau apie tai skaitykite 4 skyriuje). Tokia darbo rinkos padėtis labiausiai prisidėjo prie nominaliųjų namų ūkių disponuojamųjų pajamų augimo: Lietuvos banko vertinimu, jos 2022 m. buvo beveik 16 proc. didesnės nei 2021 m., o 2023 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, didėjo nedaug lėčiau. Šiuo laikotarpiu didesniu ar mažesniu tempu augo ir daugelis kitų pajamų rūšių (ekonominės veiklos, nuosavybės pajamų, socialinių ir einamųjų pervedimų ir pan.).Tai kartu su lėtėjančiu kainų augimu lėmė, kad namų ūkių realiosios disponuojamosios pajamos 2023 m. antrąjį ketvirtį vėl augo – ši tendencija, numatoma, kad išliks tiek šių metų antrąją pusę, tiek 2024 m. Pastebėtina ir tai, jog kol kas nematoma ženklų, kad didesnė dalis namų ūkių būtų susidūrę su finansiniais sunkumais. Pavyzdžiui, EK sudaromo vartotojų nuomonių tyrimo rezultatai rodo, kad šių metų rugpjūčio mėn. namų ūkiai savo finansinę padėtį vertino geriau nei 2019 m., t. y. prieš COVID-19 pandemiją. Taip pat namų ūkių lūkesčiai dėl savo finansinės padėties gerėja nuo praėjusių metų spalio mėn. ir yra geriausi nuo 2021 m. spalio mėn. Vis dėlto tai kartu su vis dar darbuotojams palankia darbo rinkos padėtimi ir numatomu lėtesniu kainų kilimu kol kas neskatina namų ūkių daugiau vartoti. Namų ūkių vertinimas dėl esamo momento tinkamumo įsigyti didesnius pirkinius tebėra reikšmingai žemesnis už ilgalaikį vidurkį, o tai nemenkai susiję su neapibrėžtumu dėl tolesnio pinigų politikos griežtinimo ir didėjančių palūkanų normų neigiamo poveikio namų ūkių vartojimo išlaidoms. Aptarti veiksniai leidžia tikėtis, kad namų ūkių vartojimas šiais metais turėtų sumenkti 0,4, o 2024 m. augti 2,7 proc.

Slopstant infliacijai namų ūkių vartojimas ir toliau yra vangus.

4 pav. Realiojo namų ūkių vartojimo kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: dėl duomenų trūkumo 2023 m. antrąjį ketvirtį nebuvo atskirta vartojimo finansavimo santaupomis ir paskolomis veiksnio ir vartojimo finansavimo disponuojamosiomis pajamomis veiksnio įtaka realiajam namų ūkių vartojimui. Bendras minėtų veiksnių poveikis pateiktas kaip spalvų mišinys.

Nepaisant nuo 2022 m. pradžios nedidėjančio realiojo prekių ir paslaugų eksporto, investicijų plėtra šių metų pirmąjį pusmetį buvo sparčiausia nuo rusijos karo Ukrainoje pradžios. Šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, realusis prekių ir paslaugų eksportas sumažėjo 5,3, tačiau antrąjį ketvirtį ūgtelėjo 4,9 proc. Tai lėmė, kad 2023 m. pirmąjį pusmetį realusis prekių ir paslaugų eksportas buvo 2,0 proc. mažesnis nei prieš metus. Apskritai, realusis prekių ir paslaugų eksporto lygis nuo 2022 m. pradžios reikšmingai nepadidėjo ir šių metų antrąjį ketvirtį tebebuvo mažesnis nei praėjusių metų pirmąjį ketvirtį (plačiau apie užsienio prekybą skaitykite 5 skyriuje). Pastebėtina, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos prekių ir paslaugų eksportą labiausiai didino santykinai mažai pridėtinės vertės kuriantis reeksportas, o lietuviškos kilmės prekių eksporto tendencijos buvo pastebimai prastesnės. Tai lėmė, kad gamybos pajėgumų panaudojimo lygis taip pat reikšmingai sumenko ir šiuo metu yra žemiausio lygio nuo 2010 m. pabaigos. Didelis nenaudojamų gamybos pajėgumų lygis, tikėtina, mažins naujų investicijų, kurios pastarąjį pusmetį augo sparčiausiu tempu nuo rusijos karo Ukrainoje pradžios, paklausą. Investicijos šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, paaugusios 5,0, antrąjį ketvirtį ūgtelėjo dar 0,1 proc. Šiuo laikotarpiu sparčiai didėjo investicijos į negyvenamuosius pastatus ir statinius, ypač į inžinerinius. Jų augimui reikšmingą įtaką darė ES paramos fondų lėšomis finansuojami projektai ir, tikėtina, investicijos į atsinaujinančiosios energetikos generaciją. Šiais metais numatomas didesnis ES paramos fondų lėšų panaudojimas leidžia tikėtis palankios šio statybos segmento raidos ir 2023 m. antrąją pusę. Apskritai, dėl pradedamų įgyvendinti tiek Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės, tiek 2021–2027 m. ES finansinės perspektyvos numatytų projektų augantis ES lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimas bus tarp pagrindinių veiksnių, lemsiančių investicijų augimą šiais metais. Tiesa, investicijų plėtra bus ribojama nepalankių veiksnių, pavyzdžiui, didelio nepanaudotų gamybos pajėgumų lygio ar dėl pakilusių palūkanų normų vėstančios būsto rinkos (šių metų pirmąjį pusmetį tiek pradėtų statyti pastatų plotas, tiek leistų statyti pastatų plotas buvo pastebimai mažesnis nei prieš metus). Numatoma, kad investicijos 2023 m. augs 6,7, o 2024 m. – 3,3 proc.

Stabtelėjęs Lietuvos ekonomikos augimas kol kas nesumažino įmonių polinkio investuoti – šių metų pirmąjį pusmetį investicijos augo sparčiausiu tempu nuo rusijos karo Ukrainoje pradžios.

5 pav. Investicijų kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

1 intarpas. Įmonių pelno poveikis kainų raidai Lietuvoje

Pastaraisiais metais stebėtas itin spartus kainų augimas patraukė didelį ekonomistų ir viešosios politikos formuotojų dėmesį. Tarp veiksnių, kuriais aiškinamas spartus kainų šuolis, įvardijama ir įmonių kainodaros politika. Teigiama, kad įmonės, pasinaudodamos pasiūlos pusės trukdžiais ir neapibrėžta ekonomine situacija, siekė pasigerinti savo finansinę padėtį. Tai per didėjantį įmonių pelną turėjo dar labiau padidinti spaudimą kainoms kilti. Vienas iš būdų, kuriuo galima bandyti įvertinti didėjančio pelno poveikį kainų šuoliui, yra analizuoti likutinio pertekliaus raidą nacionalinių sąskaitų sistemoje. Vis dėlto, prieš taikant šį metodą, svarbu atkreipti dėmesį į du aspektus.

Pirmas, nors likutinio pertekliaus (nacionalinėse sąskaitose) ir pelno (verslo statistikoje) rodikliai savo esme yra gana panašūs, tai nėra tapatūs rodikliai. Nacionalinių sąskaitų sistemoje likutinio pertekliaus rodiklis parodo dalį gamybos pajamų, kurias uždirba kapitalo veiksnys. Šis rodiklis nuo pelno rodiklio, naudojamo įmonių finansų sąskaitose, skiriasi skirtingu nusidėvėjimo ir atsargų vertės pokyčių traktavimu, nuosavybės pajamų traktavimu, išskirtinio nuostolio ar pelno, ypač kapitalo prieaugio ar nuostolio, traktavimu ir pan. Taip pat nacionalinių sąskaitų sistemoje bandoma įvertinti ir neapskaitytos ekonomikos dalį tiek darbo, tiek kapitalo pajamose. Tai lemia, kad tam tikrais laikotarpiais likutinio pertekliaus raida gali reikšmingai skirtis nuo įmonių finansinėse ataskaitose nurodyto pelno raidos (žr. A pav.).

A pav. Lietuvos bendrojo likutinio pertekliaus ir bendrojo pelno raida

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Antras, likutinio pertekliaus maržos (įprastai vadinama pelno marža) ir likutinio pertekliaus dalies pridėtinėje vertėje (įprastai vadinama pelno dalimi pridėtinėje vertėje) dažnai pasitaikantis sutapatinimas yra klaidinantis. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad tai nėra tapatūs rodikliai. Likutinio pertekliaus marža – tai likutinio pertekliaus ir pagamintos produkcijos vertės santykis, o likutinio pertekliaus dalis pridėtinėje vertėje – likutinio pertekliaus ir pridėtinės vertės santykis. Kaip matyti iš B pav., bendroji pridėtinė vertė yra tik dalis visos šalyje pagamintos produkcijos. Dėl šios priežasties tam tikrais laikotarpiais gali būti atvejų, kai šalies įmonių bendra pelno marža mažės, tačiau pelno dalis pridėtinėje vertėje didės. Kitaip sakant, šalyje susidarys tokia padėtis, kai įmonių likutinis perteklius didės sparčiau už atlygį darbuotojams, tačiau bendra gamybos savikaina dėl dar labiau brangstančių gamybos žaliavų (tarpinio vartojimo produktų) augs dar sparčiau. Dėl šios priežasties likutinio pertekliaus raidos nacionalinių sąskaitų sistemoje analizė, pagrįsta tik likutinio pertekliaus dalies pridėtinėje vertėje vertinimu, negali atsakyti, kaip kito įmonių pelningumas, tačiau ji gali įvertinti, kaip galėjo kisti absoliutus šalyje uždirbtas pelnas ir koks buvo tikėtinas jo ryšys su šalyje pagamintos produkcijos kainų raida.

Būtent pastaroji sąveika tarp Lietuvos įmonių likutinio pertekliaus ir kainų raidos bus išsamiau apžvelgta šiame intarpe. Pirmojoje intarpo dalyje analizuojama, kiek prie visos šalies pagamintos produkcijos kainų (BVP defliatoriaus) raidos prisidėjo likutinio pertekliaus kaita, antrojoje – kaip pastarasis veiksnys paveikė namų ūkių vartojimo defliatoriaus (rodiklio, artimo SVKI) raidą.

B pav. Lietuvos produkcijos struktūra

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Nors šiame intarpe nebus analizuojama pelno maržos raida, svarbu pastebėti, kad augantis vienetinis likutinis perteklius nėra pakankamas rodiklis, kuris parodytų besikeičiančią įmonių kainodarą. Lentelėje pateikiamas teorinis pavyzdys, kaip skirtingi pelno rodikliai kinta įvykstant tarpinio vartojimo prekių ir paslaugų kainų šokui (2022 m. antrąjį pusmetį stebėtą energijos kainų šuolį galima traktuoti kaip tokio šoko pavyzdį). Lentelėje pateikiami du scenarijai. Pirmajame daroma prielaida, kad įvykus šokui nesikeis pelno marža (gamybos sąnaudų antkainis), antrajame – vienetinis likutinis perteklius. Pirmojo scenarijaus atveju dėl pakilusių kainų padvigubėjusios tarpinio vartojimo išlaidos lems 60 proc. išaugusias gamybos sąnaudas. Gamybos sąnaudų antkainiui nesikeičiant (25 %), likutinio pertekliaus ir visos nominaliosios produkcijos vertės padidėja (po 60 %). Tai, nepakitus realiajai produkcijai, panašiai (60 %) padidina tiek vienetinį likutinį perteklių, tiek defliatorių (kainų lygį šalyje). Kartu dėl išaugusio likutinio pertekliaus ir nepakitusių darbo sąnaudų pelno dalis pridėtinėje vertėje taip pat padidėja (30 %). Antrojo scenarijaus atveju, išaugus gamybos sąnaudoms, likutinis perteklius nepadidėja. Tai vyksta, nes šiame scenarijuje įmonių likutinis perteklius priklauso nuo nepakitusios realiosios produkcijos ir nekintančio vienetinio likutinio pertekliaus (kitaip sakant, pagal šį scenarijų įmonė fiksuotą antkainį taiko kiekvienam pagamintam produkcijos vienetui, o pagal ankstesnį scenarijų – gamybos sąnaudoms). Nepadidėjus likutiniam pertekliui, nominalioji produkcijos vertė ir defliatorius (kainų lygis šalyje) padidėja mažiau (48 %) nei pirmojo scenarijaus atveju. Taip pat nepasikeičia pelno dalis pridėtinėje vertėje, o pelno marža ir gamybos sąnaudų antkainis sumažėja. Šioje lentelėje pateikti pavyzdžiai rodo, kad, esant gamybos sąnaudų šokui, vienetinio likutinio pertekliaus didėjimas ir jo poveikis infliacijai gali būti suderinamas su nekintančia pelno marža (gamybos sąnaudų antkainiu), t. y. nepakitusia kainodara. Jie taip pat rodo, kad pelno marža (gamybos sąnaudų antkainis) turi mažėti, jei siekiama, kad vienetinis likutinis perteklius nepakistų įvykus gamybos sąnaudų šokui.

Pelno rodiklių pokyčių, reaguojant į gamybos sąnaudų šoką, pavyzdys

		1 scenarijus		2 scenarijus
		Nekintančio antkainio prielaida		Nekintančio vienetinio likutinio pertekliaus prielaida
	Pradinis laikotarpis	Laikotarpis po šoko	Pokytis, %	Laikotarpis po šoko	Pokytis, %
Gamybos sąnaudų antkainis	25 %	25 %	0	16 %	–38
Realioji produkcija	100	100	0	100	0
Tarpinis vartojimas	6 000	12 000	100	12 000	100
Darbo sąnaudos	4 000	4 000	0	4 000	0
Gamybos sąnaudos = tarpinis vartojimas + darbo sąnaudos	10 000	16 000	60	16 000	60
Likutinis perteklius = gamybos sąnaudos x gamybos sąnaudų antkainis = vienetinis likutinis perteklius x realioji produkcija	2 500	4 000	60	2 500	0
Nominalioji produkcija = gamybos sąnaudos + likutinis perteklius	12 500	20 000	60	18 500	48
Vienetinis likutinis perteklius = likutinis perteklius / realioji produkcija	25	40	60	25	0
Defliatorius = nominalioji produkcija / realioji produkcija	125	200	60	185	48
Pelno dalis = likutinis perteklius / (likutinis perteklius + darbo sąnaudos)	38 %	50 %	30	38 %	0
Pelno marža = likutinis perteklius / nominalioji produkcija	20 %	20 %	0	14 %	–32

Šaltinis: Lietuvos bankas.

Likutinio pertekliaus poveikis šalyje pagamintos produkcijos kainoms

BVP defliatorius matuoja nominaliojo BVP (šalyje pagamintos produkcijos vertės) ir realiojo BVP (šalyje pagamintos produkcijos apimties) santykį. Taigi, galima sakyti, kad BVP defliatoriaus rodiklis matuoja vidutinio šalies viduje pagaminto produkcijos vieneto kainos raidą.

BVP defliatorių skaidant į sudedamąsias dalis, naudojami nacionalinių sąskaitų duomenys: realusis BVP ir nominaliojo BVP, apskaičiuoto pajamų metodu, sudedamosios dalys[31]

[31] Naudojami ketvirtiniai duomenys, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.

– atlygis darbuotojams, bendrasis likutinis perteklius ir mišriosios pajamos, grynieji mokesčiai:

$P \times Y = W I N + G O S + T A X - S U B,$ (1)

kurioje: $P$ – BVP defliatorius, $Y$ – realusis BVP, $W I N$ – atlygis darbuotojams (darbo vietos sąnaudos), $G O S$ – bendrasis likutinis perteklius (toliau – likutinis perteklius), $T A X$ – gamybai ir importui taikomi mokesčiai ir $S U B$ – subsidijos.

Padalijus (1) tapatybės abi puses iš realiojo BVP ( $Y$ ), gaunami vienetiniai, t. y. vieno pagaminamo produkcijos vieneto, rodikliai. Taigi, BVP vieneto kaina, arba BVP defliatorius, yra vienetinių darbo sąnaudų ( $U L C$ ), vienetinio likutinio pertekliaus ( $U G O S$ ) ir vienetinių grynųjų mokesčių ( $U T A X$ ) suma, atskaičius vienetines subsidijas $U S U B$ . Toks BVP defliatoriaus išskaidymas leidžia kainų raidą aiškinti atskirų sudedamųjų dalių pokyčiais – darbo veiksnio, kapitalo veiksnio, mokesčių ir subsidijų.

$P = \frac{W I N}{Y} + \frac{G O S}{Y} + \frac{T A X}{Y} - \frac{S U B}{Y} = U L C + U G O S + U T A X - U S U B .$ (2)

2015–2019 m. buvęs gana stabilus, 2020–2021 m. labai kitęs, vienetinis likutinis perteklius reikšmingai išaugo 2022 m., t. y. prasidėjus rusijos karo veiksmams prieš Ukrainą (žr. C pav.). Likutinio pertekliaus indėlis į BVP defliatoriaus augimą po rusijos karo prieš Ukrainą pradžios buvo gerokai didesnis nei ankstesniais laikotarpiais (žr. C pav.). 2000–2019 m. vienetinio likutinio pertekliaus indėlis į BVP defliatoriaus augimą buvo artimas darbo sąnaudų indėliui[32]

[32] Pastebėtina, kad vienetinių darbo sąnaudų ir vienetinio likutinio pertekliaus dinamika veikia pridėtinės vertės struktūrą, t. y. kokia dalis pridėtinės vertės sugeneruojama per atlygį darbuotojams, o kokia per likutinį perteklių. Šis santykis tarp atlygio darbuotojams ir likutinio pertekliaus gali kisti tiek dėl ekonomikos ciklo raidos, tiek dėl ekonomikos struktūrinių pokyčių. Atsižvelgiant į tai, vienetinių darbo sąnaudų ir vienetinio likutinio pertekliaus augimo skirtumus nulėmus cikliniams veiksniams, tikėtina, kad po tam tikro laikotarpio santykis tarp atlygio darbuotojams ir likutinio pertekliaus pridėtinėje vertėje turėtų vėl grįžti prie anksčiau stebėtos ilgesnio laikotarpio tendencijos. Atitinkamai, pokyčius nulėmus struktūriniams veiksniams, santykis tarp atlygio darbuotojams ir likutinio pertekliaus pridėtinėje vertėje turėtų nusistovėti kito lygio, nei anksčiau stebėta ilgesnio laikotarpio tendencija.

. COVID-19 pandemijos laikotarpiu (2020–2021 m.) vienetinės darbo sąnaudos pastebimai daugiau prisidėjo prie BVP defliatoriaus augimo. O nuo 2022 m. vienetinės darbo sąnaudos ir vienetinis likutinis perteklius dar sparčiau didėjo, gerokai daugiau už istorinius augimo vidurkius, ir lėmė bene tris kartus spartesnį BVP defliatoriaus augimą. Šiuo laikotarpiu didžiausią poveikį BVP defliatoriaus raidai darė didėjantis vienetinis likutinis perteklius. Tiesa, nuo 2023 m. vienetinio likutinio pertekliaus augimas slopsta, tačiau aukštą BVP defliatoriaus augimo tempą palaiko spartus vienetinių darbo sąnaudų augimas.

C pav. Vienetinio pelno ir vienetinių darbų sąnaudų raida (grafikas kairėje) bei BVP defliatoriaus kaitos veiksniai skirtingais laikotarpiais (metinio pokyčio vidurkiai) (grafikas dešinėje)

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastarųjų dvejų metų Lietuvos BVP defliatoriaus augimas buvo didžiausias nuo įstojimo į ES 2004 m. ir pastebimai viršijo prieš pasaulinę finansų krizę buvusį lygį (žr. D pav.). Šiais dviem laikotarpiais skyrėsi vienetinio likutinio pertekliaus įtaka BVP defliatoriaus raidai – ji pastaraisiais metais buvo pastebimai didesnė. Per pastaruosius dvejus metus (nuo 2021 m. trečiojo ketvirčio iki 2023 m. antrojo ketvirčio imtinai) vienetinio likutinio pertekliaus raida lėmė daugiau nei du penktadalius BVP defliatoriaus augimo, o 2005–2008 m. – šiek tiek daugiau nei trečdalį. Mažesnė vienetinio likutinio pertekliaus įtaka BVP defliatoriaus augimui 2005–2008 m. paaiškintina didesniu ekonomikos perkaitimu (dėl itin didelės įtampos darbo rinkoje darbo užmokestis kartu ir darbo užmokesčio fondas augo pastebimai sparčiau už produkcijos kainas, o tai didino darbuotojams tenkančią pridėtinės vertės dalį) ir tokios apimties pasiūlos pusės šokų, susijusių su žaliavų, ypač energijos, kainomis bei tiekimo grandinių įtampa, nebuvimu. Tai lėmė, kad šalyje pagamintos produkcijos kainų raidai didesnį poveikį darė įtampa darbo rinkoje (ji prieš pasaulinę finansų krizę buvo didesnė nei pastaraisiais metais) – sparčiai augančias darbo užmokesčio išlaidas, nesant didelių pasiūlos pusės svyravimų, įmonėms buvo sunkiau perkelti į galutines produktų kainas. Kelių pastarųjų metų padėtis buvo kitokia – dėl pasiūlos pusės šokų sukeltos infliacinės aplinkos Lietuvos įmonėms tapo paprasčiau didėjančias sąnaudas perkelti į galutines produktų kainas. Tačiau, šiems šokams besibaigiant, padėtis keičiasi. Kadangi Lietuva yra maža atvira ekonomika, šalyje pagamintos produkcijos tolesnį kainų didėjimą riboja tarptautinė konkurencija. Tačiau dėl vis dar esančios įtampos darbo rinkoje darbuotojai, derėdamiesi dėl spartesnio darbo užmokesčio padidinimo, stengiasi susigrąžinti po reikšmingo infliacijos šuolio sumažėjusią perkamąją galią. Tai lemia, kad augančių vienetinių darbo sąnaudų poveikis BVP defliatoriaus raidai tampa vis didesnis – nuo 2022 m. ketvirtojo ketvirčio vienetinės sąnaudos lemia daugiau nei pusę BVP defliatoriaus padidėjimo.

D pav. BVP defliatoriaus raida ir kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Likutinio pertekliaus kaitos įtaka namų ūkių įsigyjamų prekių ir paslaugų kainų raidai

BVP defliatoriaus išskaidymo analizė leidžia įvertinti, kiek pagrindiniai gamybos veiksniai – darbas ar kapitalas – prisidėjo prie Lietuvoje pagamintos produkcijos kainų raidos. Tačiau, kadangi BVP defliatorius yra visos Lietuvos ekonomikos kainų raidos rodiklis, jis apima ne tik namų ūkių vartojimo prekių ir paslaugų kainų raidą, bet ir eksportuojamų prekių ir paslaugų, taip pat investicijoms naudojamų prekių ir paslaugų ir valdžios sektoriaus naudojamų prekių ir paslaugų kainų raidą. Dėl šios priežasties svarbu atsargiai vertinti šios analizės rezultatus mėginant aiškinti namų ūkių vartojimo kainų raidą šalyje, nes, pavyzdžiui, sėkminga Lietuvos eksportuotojų veikla užsienio rinkose, kuri didintų šalies likutinį perteklių, gali būti klaidingai interpretuota kaip veiksnys, reikšmingai prisidėjęs prie kainų augimo ir Lietuvos vidaus rinkoje. Atsižvelgiant į tai, toliau intarpe, taikant nacionalinių sąskaitų tapatybes, analizuojama namų ūkių vartojimo defliatoriaus raida ir kaitos veiksniai.

Namų ūkių vartojimo defliatorius apskaičiuojamas kaip nominaliųjų namų ūkių vartojimo išlaidų ir realiųjų namų ūkių vartojimo išlaidų (namų ūkių vartojimui įsigytų prekių ir paslaugų kiekio) santykis. Jo raida yra labai artima įprastam infliacijos vertinimo rodikliui – SVKI. Per BVP, apskaičiuoto išlaidų metodu, tapatybę nominaliąsias namų ūkių vartojimo išlaidas galima išreikšti tokia formule:

$P_{C} C = P Y + P_{M} M - P_{X} X - P_{I} I - P_{G} G,$ (3)

kurioje: $P_{C}$ , $P$ , $P_{M}$ , $P_{X}$ , $P_{I}$ ir $P_{G}$ – atitinkamai namų ūkių vartojimo išlaidų, BVP, prekių ir paslaugų importo, prekių ir paslaugų eksporto, investicijų ir valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų defliatoriai; $C$ , $Y$ , $M$ , $X$ , $I$ ir $G$ – atitinkamai namų ūkių vartojimo išlaidų, BVP, prekių ir paslaugų importo, prekių ir paslaugų eksporto, investicijų ir valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų realioji apimtis. Padalijus lygtį (3) iš realiųjų namų ūkių vartojimo išlaidų ( $C$ ) ir BVP defliatorių ( $P$ ) išreiškus per lygtyje (2) esančią tapatybę, gaunama tokia išraiška:

$P_{C} = α (U L C + U G O S + U T A X - U S U B) + z_{M} P_{M} - z_{X} P_{X} - ψ,$ (4)

kurioje:

α

– realiojo BVP ir realiųjų namų ūkių vartojimo išlaidų santykis,

z_{M}

z_{X}

– atitinkamai realiojo prekių ir paslaugų importo bei eksporto ir realiųjų namų ūkių vartojimo išlaidų santykis[33]

[33]Importo prekių ir paslaugų teigiamas poveikis kainų lygiui intuityvus – kylant importuojamų prekių ir paslaugų kainoms, didėja tiek tarpinio vartojimo, tiek galutinio vartojimo prekių ir paslaugų kainos. O neigiamas prekių ir paslaugų eksporto kainų poveikis namų ūkių vartojimo defliatoriui paaiškintinas tuo, kad eksportuojamos prekės ir paslaugos tiesiogiai neprisideda prie šalies vidaus rinkoje vykstančių kainų lygio pokyčių. Pavyzdžiui, jei didžioji dalis importuotų prekių ir paslaugų, kurių kaina reikšmingai kyla, buvo naudota eksportuojamų prekių ir paslaugų gamybai, tai jų eksportas (pardavimas ne Lietuvos rinkoje) neturės poveikio kainų lygio raidai šalyje. Kitaip tariant, kuo didesnė dalis importuojamų prekių ir paslaugų yra naudojama eksportuojamų prekių ir paslaugų gamyboje, tuo mažiau importuojamų prekių ir paslaugų kainos veikia vidaus rinkos kainų dinamiką.

. Kitų vidaus paklausos veiksnių (valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidų ir investicijų) poveikis yra žymimas

ψ

. E ir F pav. pateikiami namų ūkių vartojimo išlaidų defliatoriaus metiniai pokyčiai ir pagrindiniai kaitos veiksniai 2005–2023 m.

E pav. Namų ūkių vartojimo išlaidų defliatoriaus raida ir kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

F pav. Namų ūkių vartojimo defliatoriaus raida ir kaitos veiksniai skirtingais laikotarpiais

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Namų ūkių vartojimo defliatoriaus išskaidymas rodo, kad abiem aukštos infliacijos laikotarpiais[34]

[34] Laikotarpiu iki ir po pasaulinės finansų krizės (2005 m. pirmasis ketvirtis–2010 m. pirmasis ketvirtis) ir laikotarpiu, apimančiu COVID-19 pandemiją ir rusijos karą prieš Ukrainą (2019 m. pirmasis ketvirtis–2023 m. antrasis ketvirtis imtinai)

reikšmingą poveikį kainų augimui pirmiausia turėjo gerokai išaugęs importo ir eksporto kainų skirtumas. 2006–2007 m. sparčiai auganti pasaulio ekonomika didino maisto ir energijos produktų paklausą ir atitinkamai jų kainą. Be išorės veiksnių, prie namų ūkių vartojimo išlaidų defliatoriaus augimo taip pat reikšmingai prisidėjo didėjančios vienetinės darbo sąnaudos. Šiuo laikotarpiu išorės ir dalies vidaus veiksnių teigiamą poveikį defliatoriui mažino kiti veiksniai – valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos ir investicijos. Panašios tendencijos stebėtos ir 2021–2022 m., kai COVID–19 pandemijos nulemti tiekimo grandinių trukdžiai ir rusijos karo prieš Ukrainą nulemtas energijos išteklių kainų šokas reikšmingai padidino importuojamų prekių ir paslaugų kainas ir prisidėjo prie namų ūkių vartojimo išlaidų defliatoriaus augimo pirmojo impulso.

Abiem laikotarpiais po pradinio importuojamų kainų šoko pastebimas tiek vienetinio likutinio pertekliaus, tiek vienetinių darbo sąnaudų augimas. Tačiau dėl skirtingos ekonominės situacijos – pirmuoju laikotarpiu įvyko stiprus ekonomikos nuosmukis, o šiuo metu stebima ekonomikos stagnacija – veiksniai, lėmę vienetinio likutinio pertekliaus ir vienetinių darbo sąnaudų augimą, buvo skirtingi. Taip pat dėl pirmuoju laikotarpiu įvykusio ekonomikos nuosmukio importuojamų kainų poveikis analizuojamiems rodikliams buvo pastebimai trumpesnis. Pasaulinės finansų krizės laikotarpiu (2008–2009 m.) vienetinio likutinio pertekliaus augimas, trukęs iki 2008 m. pabaigos, tikėtina, yra labiau susijęs su namų ūkių vartojimo kainų raidos inertiškumu, kai pradėjusios mažėti gamybos sąnaudos nebuvo iš karto perkeliamos į galutines produktų kainas. Pastaraisiais metais vienetinis likutinis perteklius pradėjo sparčiai augti netgi tebebrangstant gamybos sąnaudoms. Tai rodo, kad ekonomikoje susidariusi perteklinė paklausa sudarė įmonėms sąlygas reikšmingai peržiūrėti savo kainodarą ir padidinti generuojamą pelną. Skirtingų veiksnių įtaka aiškintinas ir vienetinių darbo sąnaudų augimas. Pasaulinės finansų krizės laikotarpiu (2008–2009 m.) vienetinių darbo sąnaudų augimas, trukęs iki 2009 m. vidurio, tikėtina, yra labiau susijęs su dėl mažėjusios visuminės paklausos menkusiu įmonių našumu ir lėtesniu prisitaikymu prie naujo paklausos lygio. Pastaraisiais metais vienetinės darbo sąnaudos pradėjo sparčiau didėti dėl vis dar esančios įtampos darbo rinkoje ir darbuotojų noro atkurti po reikšmingo infliacijos šuolio sumažėjusią perkamąją galią.

Apibendrinant pažymėtina, kad pastarųjų metų namų ūkių vartojimo išlaidų kainų augimą nulėmė daug veiksnių. COVID-19 pandemija ir rusijos karas prieš Ukrainą sukėlė didelius pasiūlos pusės šokus, susijusius su pasaulinių tiekimo grandinių sutrikimais ir žaliavų, ypač energijos, tiekimu. Tai per kylančias importuojamų prekių ir paslaugų kainas davė pirmąjį impulsą namų ūkių vartojimo išlaidų kainų augimui. Šis impulsas buvo dar labiau sustiprintas, kai įmonės, pasinaudodamos tuo metu Lietuvoje buvusia didele paklausa ir dėl pasiūlos pusės šokų sukelta infliacine aplinka, reikšmingai peržiūrėjo savo kainas didindamos generuojamą pelną, tai pasireiškė per vienetinio likutinio pertekliaus augimą. Be to, vis dar esanti įtampa darbo rinkoje sudarė sąlygas darbuotojams derėtis dėl spartesnio darbo užmokesčio didinimo, siekiant susigrąžinti po didelio infliacijos šuolio sumažėjusią perkamąją galią, pasireiškusio per vienetinių darbo sąnaudų augimą. Taigi, atlikta analizė rodo, kad per šį aukštos infliacijos laikotarpį įmonių uždirbtas absoliutus likutinis perteklius (rodiklis savo esme artimas pelnui) didėjo ir prisidėjo prie kainų augimo Lietuvoje, tačiau iš analizės rezultatų negalima pasakyti, ar įmonės šiuo laikotarpiu pasididino savo pelningumą, t. y. pasigerino savo finansinę padėtį.

2 intarpas. Netolygūs namų ūkių turto pokyčiai ir (ne)lygybė

Šiame intarpe analizuojami netolygūs Lietuvos namų ūkių turto pokyčiai 2017–2021 m. Šiuo laikotarpiu didelį poveikį turėjo COVID-19 pandemijos sukeltas sukrėtimas, taip pat namų ūkių balanso pokyčiams darė įtaką ir daugelis kitų veiksnių (didelis svyravimas įvairiose turto rinkose, staigus MMA padidėjimas, mažos palūkanų normos ir kt.). Taigi, šis intarpas papildo esamą apibendrintą informaciją, nes jame nagrinėjami grynojo namų ūkio turto pokyčiai ir turto nelygybės dinamika 2017–2022 m., remiantis informacija, surinkta iš Eurosistemos namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimo (NŪFVT), ir naudojant eksperimentinius duomenis iš turto pasiskirstymo sąskaitų (TPS).

Viso grynojo turto dalies, tenkančios 50 proc. skurdžiausių ir 10 proc. labiausiai pasiturinčių namų ūkių Lietuvoje, dinamika pavaizduota A pav. grafike kairėje. Kitaip tariant, grafike parodyta, kokia viso grynojo turto dalis Lietuvoje tenka 50 proc. neturtingiausių ir 10 proc. turtingiausių namų ūkių. Mėlyna linija rodo, kokia viso turto dalis priklauso 50 proc. neturtingiausių namų ūkių, kuri mažėjo nuo 2016 iki 2020 m. Po 2020 m. stabtelėjimo ji vėl pradėjo didėti ir 2022 m. pabaigoje sudarė šiek tiek daugiau nei 11 proc. viso namų ūkio turto. Ir priešingai, raudona linija stabiliai kyla iki 2021 m., o tada šiek tiek sumažėja. Todėl 2022 m. pabaigoje 10 proc. turtingiausių namų ūkių dalis sudarė šiek tiek daugiau nei 58 proc. viso namų ūkių turto. Vertinant bendrai, šie rezultatai rodo, kad turto atotrūkis tarp 50 proc. neturtingiausių ir 10 proc. turtingiausių namų ūkių didėjo iki 2020 m., o tada paskutiniais metais šiek tiek sumažėjo.

A pav. Namų ūkių turto nelygybės pokyčiai Lietuvoje ir Europoje 2017–2022 m.

Dalintis:

Šaltiniai: eksperimentiniai duomenys iš TPS (žr. grafiką kairėje) ir NŪFVT (ketvirtasis etapas) (žr. grafiką dešinėje).

Tačiau taip pat pažymėtina, kad turto nelygybė Lietuvoje vis dar yra viena mažiausių Europoje. Tai matyti iš A pav. grafiko dešinėje – jame parodytas 10 proc. turtingiausių namų ūkių ir 50 proc. neturtingiausių namų ūkių turto santykis. Kitaip tariant, jis rodo, kiek 10 proc. turtingiausių namų ūkių yra turtingesni už 50 proc. neturtingiausių namų ūkių. Turto pasiskirstymas šalyje yra tolygesnis, kai šis santykis yra mažesnis. Remiantis gautais tyrimo rezultatais, šis santykis Lietuvoje yra 3,3, t. y. daug mažesnis už euro zonos vidurkį (8,9). Jis taip pat yra mažesnis nei kitose Baltijos šalyse (Estijoje – 8,0, Latvijoje – 6,9). Viena iš priežasčių, kodėl turto nelygybė Lietuvoje yra palyginti nedidelė Europoje, yra instituciniai ir istoriniai veiksniai, susiję su būsto rinka po 1990 m. Pirmiausia, namų ūkių skatinimas privatizuoti jų NT ir tapti namų savininkais lėmė tai, kad didžioji dalis namų ūkių turi savo nuosavą būstą. Dėl šios priežasties aukštas būsto nuosavybės lygis Lietuvoje kontrastuoja su daugumos Vakarų Europos šalių nuosavybės lygiu, o būsto nelygybė yra pagrindinis veiksnys, lemiantis santykinai mažus turto nelygybės rodiklius, nors pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių. Kadangi ši situacija yra susijusi su anksčiau paminėtais instituciniais veiksniais, kurie neturi nieko bendro su dabartine būsto rinkos dinamika, labai svarbu stebėti būsto įperkamumo rodiklius, nes jie gali turėti reikšmingą poveikį būsto ir turto nelygybei Lietuvoje ilgalaikėje perspektyvoje.

Kadangi A pav. daugiau dėmesio skiriama pastarųjų metų turto nelygybės tendencijoms, B pav. koncentruojamasi į tai, kaip 2017–2021 m. keitėsi namų ūkių grynojo turto mediana. Iš abiejų B pav. grafikų matyti, kad grynojo turto mediana padidėjo 17 proc. – nuo 45 900 iki 53 700 Eur. Be to, šis padidėjimas buvo nevienodas skirtingose socialinėse ir ekonominėse grupėse. Iš B pav. grafiko kairėje matyti, kad vidutinio amžiaus grupėje (35–44 m.) grynojo turto mediana padidėjo labiausiai – beveik 50 proc., o mažiausias jos didėjimas, t. y. 3,5 proc., užfiksuotas vyresnio amžiaus – 65–74 m. amžiaus grupės – namų ūkiuose.

B pav. Namų ūkių grynojo turto medianos pokyčiai Lietuvoje 2017–2021 m.

Dalintis:

Šaltiniai: 2017 ir 2021 m. NŪFVT (trečiasis ir ketvirtasis etapai).

Pastaba: p - procentilis.

Nevienodas poveikis taip pat buvo nustatytas vertinant namų ūkius pagal turto procentilius. B pav. grafiko dešinėje matyti, kad namų ūkiams, priskiriamiems pirmajam neturtingiausiųjų kvintiliui arba 10 proc. turtingiausiųjų, grynojo turto mediana sumažėjo. Pirmojo neturtingiausių namų ūkių kvintilio grynojo turto medianos sumažėjimas, be kita ko, galėjo būti susijęs su darbo ar pajamų praradimu dėl COVID-19 pandemijos sukelto sukrėtimo. Ir priešingai, grynojo turto medianos sumažėjimas turto pasiskirstymo viršuje galėjo įvykti dėl to, kad jų portfelyje yra didelė finansinio turto dalis. Visų pirma, pandemijos laikotarpio pradžia buvo susijusi su dideliais akcijų ir kito finansinio turto nuostoliais (pvz., tiek 2020 m., tiek 2022 m. pirmaisiais mėnesiais buvo užfiksuotas didelis S&P 500 akcijų indekso nuosmukis). Tuo pat metu turto pasiskirstymo viduryje esančių namų ūkių grynojo turto medianos procentinis padidėjimas buvo didžiausias. Šis rezultatas gali būti susijęs su tuo, kad didžioji šių namų ūkių portfelio dalis yra sukoncentruota į realųjį turtą (daugiausia būstą) ir kad pandeminis laikotarpis buvo susijęs su dideliu būsto ir kito realiojo turto vertės padidėjimu (pvz., 2021 m. būsto kainos Lietuvoje išaugo apie 25 %).

Apibendrinant pažymėtina, kad, remiantis NŪFVT duomenimis, šiame intarpe nagrinėjama nuo 2016 m. Lietuvoje didėjančios turto nelygybės dinamika, kuri pastaraisiais metais šiek tiek sumažėjo. Tačiau 2017–2021 m. turto nelygybė Lietuvoje vis dar buvo viena mažiausių Europoje. Be to, iš rezultatų matyti nevienodi namų ūkių grynojo turto medianos pokyčiai, rodantys, kad kai kurių amžiaus grupių turtas didėjo daugiau negu kitų. Galiausiai namų ūkiai, esantys turto pasiskirstymo viršuje ir apačioje, prarado dalį savo turto vertės, o namų ūkiai, esantys turto pasiskirstymo viduryje, 2017–2021 m. padidino savo grynąjį turtą.

4.Darbo rinka

Metinis užimtųjų skaičiaus augimas lėtėja, tačiau užimtumo raida atskiruose sektoriuose nevienoda. Šių metų antrąjį ketvirtį bendras užimtųjų skaičius šalyje siekė 1,4 mln. ir buvo 0,6 proc. didesnis nei praėjusiais metais tuo pačiu laikotarpiu. Daugiausia prie užimtųjų metinio augimo (apie 1,2 proc. p.) prisidėjo paslaugų sektorius. Dirbančiųjų ypač gausėjo prekybos, transporto, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklose (žr. 6 pav.). Nagrinėjamu laikotarpiu užimtųjų skaičius sparčiausiai mažėjo žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės bei viešojo valdymo, švietimo, sveikatos priežiūros veiklose. Šie sektoriai užimtumo augimą šalyje sumažino atitinkamai apie 1,0 ir 0,7 proc. punkto. Nors bendras užimtųjų skaičius vis dar auga, augimas lėtėja jau metus laiko. Tokią užimtumo dinamiką veikė ir techninis veiksnys – aukštos palyginamosios bazės efektas, susidaręs dėl to, kad praėjusiais metais užimtumas didėjo ypač sparčiai dėl sėkmingos karo pabėgėlių integracijos į Lietuvos darbo rinką. Prie mažesnės užimtųjų samdos prisidėjo ne tik mažiau palankios migracijos tendencijos šiais metais, tačiau ir kitos priežastys: metų sandūroje vykęs ekonomikos krytis, žiemą fiksuotas energijos kainų šuolis, tarptautinėje aplinkoje tvyranti geopolitinė įtampa ir neapibrėžtumas, iššūkiai dėl kylančių palūkanų normų ir griežtinamos pinigų politikos poveikio. Šios ir kitos priežastys lėmė atsargesnį įmonių veiklos, įskaitant plėtrą, perspektyvų, o kartu ir darbuotojų samdos vertinimą. Įmonių darbuotojų samdos lūkesčiai, EK tyrimo duomenimis, prastėja nuo praėjusių metų vasario mėn., o šių metų rugpjūčio mėn. buvo prastesni nei įprastai[35]

[35] 2023 m. rugpjūčio mėn. užimtumo lūkesčių rodiklis buvo 1,4 punkto mažesnis nei vidutiniškai ilguoju laikotarpiu.

. Vis dėlto naujausi dienos dažnio administraciniai Sodros duomenys teberodo, kad dirbančiųjų skaičius ir toliau auga: liepos–rugpjūčio mėn. apdraustųjų skaičius buvo apie 0,9 proc. didesnis nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.

Lėtesnę užimtumo raidą daugiausia veikė mažėjantis dirbančiųjų skaičius žemės ūkio, statybos ir viešojo sektoriaus veiklose.

6 pav. Užimtieji pagal ekonominės veiklos rūšis (kaitos veiksniai)

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

2023 m. antrąjį ketvirtį nedarbo lygis šalyje reikšmingai sumažėjo – daugiausia dėl nekvalifikuotų darbuotojų. Analizuojamu laikotarpiu nedarbo lygis šalyje sudarė 5,9 proc. (žr. 7 pav.) ir buvo 0,7 proc. punkto didesnis nei prieš metus. Metinį nedarbo lygio padidėjimą daugiausia (1,6 proc. p.) lėmė itin sparčiai augęs darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Vis dėlto ketvirtinė raida tebebuvo itin palanki. Pašalinus sezono įtaką, nedarbo lygis buvo net 1,5 proc. punkto mažesnis nei ankstesnį ketvirtį. Bendras bedarbių skaičius per ketvirtį susitraukė 18 tūkst. ir buvo beveik šeštadaliu mažesnis. Pastaruoju metu nedarbo lygio krytį daugiausia lėmė nekvalifikuotų bedarbių sumažėjimas. Tokių asmenų nedarbas per ketvirtį sumažėjo net 6 proc. punktais (pagal sezoniškumą pakoreguoti duomenys), tačiau vis dar buvo dvigubai didesnis nei kvalifikuotų darbuotojų. Tikėtina, kad šie asmenys papildė užimtųjų gretas, kadangi, pašalinus sezono įtaką, per ketvirtį ekonomiškai neaktyvių gyventojų šalyje nepadaugėjo. Taip pat sumažėjo ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, neturinčių darbo ilgiau nei metus, kurie sudaro apie trečdalį visų bedarbių skaičiaus. Anksčiau mažėjęs trumpalaikių bedarbių skaičius buvo gerokai didesnis nei prieš metus, todėl labiau tikėtina, kad ilgalaikiai bedarbiai ne pasitraukė, o įsiliejo į darbo rinką. Vertinant nedarbo tendencijas atskirose amžiaus grupėse, ryškiausi pokyčiai fiksuoti 15–24 m. gyventojų gretose. 2023 m. antrąjį ketvirtį jaunimo nedarbo lygis per metus susitraukė apie 3 proc. punktais – iki 8,5 proc. ir buvo dvigubai mažesnis nei vidutiniškai per du dešimtmečius. Tokia nedarbo raida vertintina palankiai, kadangi besimokantis 15–24 m. amžiaus jaunimas reikšmingai nepadidino neaktyvių gyventojų skaičiaus šalyje, nors sudaro reikšmingą dalį (apie 16 %) visų neaktyvių gyventojų.

Tendencijos darbo rinkoje ir toliau yra palankios: vis dar augantis dirbančiųjų skaičius ir mažėjantis nedarbas rodo darbo rinkos atsparumą.

7 pav. Darbo jėgos, užimtųjų skaičiaus kaita ir nedarbo lygis

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Stabili padėtis darbo rinkoje buvo palanki darbo užmokesčiui ir toliau didėti. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023 m. antrąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalyje buvo 12,3 proc. didesnis nei prieš metus ir 2,5 proc. didesnis nei ankstesnį ketvirtį (pagal sezoniškumą pakoreguoti duomenys). Privačiojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai per metus padidėjo 12,1, viešojo sektoriaus šiek tiek daugiau – 13,1 proc. Spartų augimą lėmė ne tik dirbantiesiems palanki darbo rinkos padėtis, siejama su įtempta situacija dėl darbuotojų trūkumo, bet ir metų pradžioje padidinta MMA[36]

[36] Lietuvos banko skaičiavimais, 2023 m. 15 proc. padidinta MMA lems 1,5–2,4 proc. punkto spartesnį vidutinio darbo užmokesčio augimą.

Po praėjusiais metais fiksuoto reikšmingo kryčio realusis bruto darbo užmokestis šalyje pradėjo vėl augti. Sodros duomenimis, jau šių metų gegužės mėn. visuose pajamų procentiliuose bruto darbo užmokestis augo sparčiau nei kainos, todėl nepriklausomai nuo darbo pajamų dydžio gyventojų perkamoji galia didėjo. Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, realusis bruto darbo užmokestis šių metų antrąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, buvo 0,6 proc. didesnis (žr. 8 pav.). Darbo rinkai rodant atsparumą ir infliacijos rodikliui tebemažėjant, šių metų antrąją pusę nominaliojo darbo užmokesčio augimas ir toliau turėtų viršyti infliaciją, todėl gyventojų perkamoji galia ir toliau turėtų didėti.

Gyventojų perkamoji galia šalyje ir vėl auga.

8 pav. Realiojo bruto darbo užmokesčio kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Nors darbo užmokestis per metus šoktelėjo dviženkliu skaičiumi daugelyje ekonominių veiklų, prie bendro metinio augimo šalies ūkyje daugiausia prisidėjo paslaugų sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Sparčiausiai darbo užmokestis šių metų antrąjį ketvirtį didėjo finansinėje ir draudimo veikloje: palyginti su ankstesnių metų atitinkamu ketvirčiu, atlyginimai pakilo net 16,1 proc. Tai sietina su maža kvalifikuotų darbuotojų pasiūla (aukštos kvalifikacijos specialistų nedarbas sudaro 5,4 %, nekvalifikuotų asmenų nedarbo lygis – apie 12 %) ir didele jų paklausa (didelis laisvų darbo vietų skaičius), o tai lemia didesnį spaudimą darbdaviams šiose aukštos kvalifikacijos veiklose kelti darbo užmokestį. Spartus metinis augimas stebėtas ir tose ekonominėse veiklose, kuriose MMA uždirbančiųjų dalis, palyginti su visų atitinkamo sektoriaus darbuotojų skaičiumi, yra gana didelė. Pavyzdžiui, meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo; žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės veiklose darbo užmokestis per metus pakilo apie 16 proc. Tiesa, apžvelgiamu laikotarpiu kai kuriose ekonominėse veiklose fiksuoti ir ne tokie dideli atlyginimų pokyčiai. Sumenkęs NT operacijų bei apdirbamosios gamybos sektorių aktyvumas paveikė ir atlyginimų raidą šiose veiklose: jose dirbančiųjų atlyginimai kilo mažiausiai – atitinkamai apie 8 ir 10 proc. Pastebėtina, kad analizuojamu laikotarpiu šalies ūkyje darbo užmokestis buvo pusantro karto didesnis nei vidutiniškai prieš pandemiją. Užimtieji informacijos ir ryšių sektoriuje uždirbo 56, transporto – 59 proc. daugiau nei vidutiniškai 2019 m. Pastarajame sektoriuje laisvų darbo vietų skaičius sudaro penktadalį visų laisvų darbo vietų šalies ūkyje ir yra net apie tris kartus didesnis nei prieš pandemiją. Tai kartu su MMA padidinimais (komandiruojamiems vairuotojams taikomas 1,65 koeficientas nuo MMA) lemia tokią sparčią darbo užmokesčio raidą šiame sektoriuje.

Įtampai dėl darbuotojų trūkumo darbo rinkoje neblėstant, atlyginimų augimo spurtas šalyje tęsis. Nedarbo lygiui sumažėjus iki 5,9 proc. ir šalyje fiksuojant net apie 28 tūkst. laisvų pozicijų samdomiesiems darbuotojams, padėtis darbo rinkoje yra įtempta (žr. 9 pav.). Įtampos lygis, vertinamas pagal laisvų darbo vietų ir bedarbių santykį, šių metų antrąjį ketvirtį reikšmingai išaugo ir yra daugiau nei dvigubai didesnis už 2008–2023 m. vidurkį. Itin didelė naujų darbuotojų paklausa ir laisvų darbo vietų pasiūla (laisvų darbo vietų lygis beveik siekia istorines aukštumas ir sudaro 1,9 %[37]

[37] Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.

) lemia geresnes įsidarbinimo galimybes ir leidžia darbuotojams drąsiau derėtis dėl atlygio. Numatoma, kad aptarti veiksniai reikšmingai prisidės prie spartaus atlyginimų augimo prognozuojamu laikotarpiu. Prognozuojama, kad 2023 m. metinis darbo užmokesčio augimas sudarys 12,4, o 2024 m. – 9,8 proc.

Mažėjant nedarbui ir didėjant laisvų darbo vietų skaičiui, įtampa darbo rinkoje neblėsta.

9 pav. Įtampos darbo rinkoje rodiklis

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: įtampos lygis darbo rinkoje vertinamas pagal laisvų darbo vietų ir bedarbių santykį.

3 intarpas. Namų ūkių ekonominės ir finansinės elgsenos pokyčiai COVID-19 pandemijos sukrėtimo metu

Šiame intarpe analizuojami 2020 m. įvykę COVID-19 pandemijos sukrėtimo padariniai, kurie turėjo poveikį skirtingiems gyventojų pogrupiams priklausančių namų ūkių ekonominei ir finansinei situacijai. Nacionalinėse sąskaitose pateikiama apibendrinta informacija apie svarbiausius pokyčius, įvykusius per pandemiją, pavyzdžiui, išlaidų nuosmukis, nedidelis pajamų sumažėjimas, reikšmingi skirtingų turto klasių vertės pokyčiai ir staigus likvidžiojo turto santaupų padidėjimas. Šis intarpas papildo apibendrintą informaciją, atskleidžiant minėtų kintamųjų tendencijas ir pokyčius namų ūkių lygmeniu, remiantis informacija, surinkta iš Namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimo (NŪFVT) Lietuvoje. Jame taip pat pateikiami pagrindiniai stilizuoti faktai, galintys padėti suprasti namų ūkių ekonominę ir finansinę elgseną pandemijos laikotarpiu. Galiausiai intarpe atskleidžiama, kaip namų ūkiai valdė savo finansus ir elgėsi neapibrėžtumo laikotarpiu.

Pandemijos poveikis darbo rinkos būklei ir pajamoms namų ūkiuose buvo nevienodas (žr. A pav.). Iš A pav. grafiko kairėje matyti, jog daugiau kaip 80 proc. namų ūkių Lietuvoje nurodė, kad jų užimtumo statusas dėl pandemijos nepasikeitė. Vienintelis skirtumas yra tas, kad kai kurie darbuotojai pradėjo dirbti iš namų, vietoj to, kad eitų į biurą, o darbo valandos nepasikeitė. Be to, daugiau kaip 12 proc. darbuotojų buvo priversti laikinai neiti į darbą, gaudami socialines išmokas, ir tik mažiau kaip 1 proc. respondentų buvo atleisti iš darbo dėl pandemijos situacijos.

Kadangi darbo rinkos būklė paprastai turi poveikį namų ūkio finansinei situacijai, A pav. grafike viduryje pateikiama informacija apie asmeninių pajamų pokyčius pandemijos metu. Turint omenyje, kad COVID-19 pandemija neturėjo poveikio daugumos namų ūkių užimtumo statusui, asmeninės pajamos tebebuvo tokios pačios daugiau nei 73 proc. namų ūkių. O išmokos nebuvo tokios dosnios kaip ankstesnis darbo užmokestis. Dėl šios priežasties maždaug 13,5 proc. namų ūkių pajamos sumažėjo iki 25, o daugiau kaip 3 proc. namų ūkių – daugiau kaip 25 proc. Siekdami įveikti asmeninių pajamų sumažėjimo iššūkį, daugiau kaip 10 proc. namų ūkių sumažino savo įprastas maisto, drabužių, kelionių ir namų ūkio prekių išlaidas (žr. A pav. grafiką dešinėje). Be to, 6,3 proc. namų ūkių panaudojo sukauptas santaupas sumažėjusioms pajamoms kompensuoti, o 3,4 proc. namų ūkių atidėjo planuojamus didelius pirkinius.

A pav. Namų ūkių užimtumo statuso ir pajamų pokyčiai Lietuvoje COVID-19 pandemijos metu

Dalintis:

Šaltiniai: 2021 m. NŪFVT (ketvirtasis etapas), klausimai iš specialaus modulio apie koronaviruso poveikį namų ūkių finansams.

Kadangi COVID-19 pandemijos pradžia buvo susijusi su griežtu ekonominės veiklos nutraukimu ir dideliu namų ūkių išlaidų sumažėjimu, vėlesni metai buvo kupini neapibrėžtumo, kuris ilgesnį laiką veikė namų ūkių vartojimo elgseną. Iš B pav. grafiko viršuje kairėje matyti, kad 2020 m. daugiau kaip 23 proc. namų ūkių planavo įsigyti didelių pirkinių. Tačiau trečdalis namų ūkių nusprendė pakeisti savo planus dėl neapibrėžtumo, kurį sukėlė pandemijos situacija arba įvestas pasaulinis karantinas (žr. grafiką viršuje dešinėje).

Karantiną ir jo laikymąsi kaip pagrindinį tokią elgseną paaiškinantį veiksnį nurodė daugiau nei 35 proc. namų ūkių (žr. grafiką apačioje kairėje). Kita vertus, 28,3 proc. namų ūkių Lietuvoje kaip pagrindinį jų vartojimo elgseną paaiškinantį veiksnį nurodė neapibrėžtą ekonominę padėtį. Taip pat pažymėtina, kad beveik 11 proc. namų ūkių savo ekonominę elgseną ir išlaidas ribojančiais veiksniais laikė namų ūkių finansų ir kainų pokyčius. Galiausiai, iš B pav. grafiko apačioje dešinėje matyti, kad COVID-19 pandemijos sukrėtimas neturėjo ilgalaikio poveikio namų ūkių vartojimui Lietuvoje, nes daugiau nei 80 proc. namų ūkių nurodė, kad 2019–2020 m. jų išlaidos nepasikeitė. Tarp kitų namų ūkių daugiau jų teigė, kad jų išlaidos labiau sumažėjo, nei padidėjo, o tai atitinka pandemijos laikotarpio pradžioje sumažėjusį bendrąjį vartojimą.

B pav. Namų ūkių vartojimas ir išlaidos Lietuvoje COVID-19 pandemijos metu

Dalintis: Šaltiniai: 2021 m. NŪFVT (ketvirtasis etapas), klausimai iš specialaus modulio apie koronaviruso poveikį namų ūkių finansams.

Pandemijos laikotarpis, kaip ir vartojimo pokyčiai, taip pat turėjo didelį poveikį įvairių turto klasių kainoms ir vertei bei namų ūkių santaupoms. Iš C pav. grafiko kairėje matyti, kad 80 proc. namų ūkių apibūdina savo finansinį turtą kaip nepasikeitusį COVID-19 pandemijos metu. Be to, tik 5,8 proc. namų ūkių padidino savo finansinį turtą per pandemijos laikotarpį, o beveik 10 proc. namų ūkių patyrė reikšmingą savo finansinio turto sumažėjimą. Ši situacija turėjo poveikį ir namų ūkių elgsenai su santaupomis. Iš grafiko dešinėje matyti, kad namų ūkių santaupos reikšmingai nepasikeitė 2/3 respondentų. Pandemijos laikotarpis ir prarastos darbo vietos reiškė, kad kai kuriems namų ūkiams teko kompensuoti pajamų praradimą panaudojant sukauptas santaupas. Remiantis tyrimo duomenimis, apie 10 proc. namų ūkių susidūrė su panašia situacija ir nurodė apie savo sukauptų santaupų sumažėjimą. Tačiau svarbiausias faktas ir pandeminės situacijos akcentas yra tai, kad beveik 20 proc. namų ūkių sukauptos santaupos gerokai išaugo. Kai kuriais atvejais taip atsitiko dėl jų asmeninio vartojimo sumažėjimo. Ši išvada papildo suvestinius statistinius duomenis, kurie rodo, kad bendra namų ūkių indėlių suma COVID-19 pandemijos laikotarpiu gerokai padidėjo.

C pav. Namų ūkių finansinio turto ir taupymo įpročių pokyčiai Lietuvoje COVID-19 pandemijos metu

Dalintis:

Šaltiniai: 2021 m. NŪFVT (ketvirtasis etapas), klausimai iš specialaus modulio apie koronaviruso poveikį namų ūkių finansams.

Ekonominis sukrėtimas, įvykęs COVID-19 pandemijos metu ir po jo, turėjo poveikį namų ūkių finansams ir ekonominei elgsenai Lietuvoje. Naudojant namų ūkių lygmens duomenis (NŪFVT), šiame intarpe parodyta, kad tik nedidelė dalis namų ūkių patyrė didelį pajamų sumažėjimą dėl darbo vietų praradimo, o didesnė dalis namų ūkių pakeitė taupymo elgseną ir pagerino savo balansą. Tai iš dalies lėmė judumo ribojimai, kai kurių ekonominių veiklų nutraukimas ir padidėjęs ekonominis neapibrėžtumas. Šie veiksniai turėjo poveikį namų ūkių elgsenai, nes jie padidino savo santaupas, siekdami apsisaugoti nuo neapibrėžtos ekonominės ateities.

5.Išorės sektorius

Nuo metų pradžios gerokai sumažėjusios importuojamų prekių kainos ir teigiamas prekių ir paslaugų apimties balansas lėmė grynojo prekių ir paslaugų eksporto perteklių. Jis, apskaičiuotas to meto kainomis ir pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką, 2023 m. antrąjį ketvirtį sudarė 8,7 mlrd. Eur, arba 4,8 proc. atitinkamo laikotarpio BVP. Teigiamas prekių ir paslaugų prekybos balansas buvo stebimas pirmą kartą nuo 2022 m. pradžios, kai prekių ir paslaugų importo kainų augimas pradėjo viršyti eksporto kainų augimą. O nuo 2023 m. pradžios teigiamas prekių ir paslaugų apimties balansas ir sparčiai krintančios importuojamų prekių kainos, kurių sumažėjimas reikšmingai viršijo eksportuojamų prekių kainų sumažėjimą, lėmė teigiamą prekybos balansą. Pavyzdžiui, importuojamų prekių kainų sumažėjimas 2023 m. pirmąjį pusmetį sudarė daugiau nei 10 proc., palyginti su 2022 m. antrojo pusmečio kainų lygiu. Tuo pačiu laikotarpiu eksporto kainos sumažėjo tik šiek tiek daugiau nei 5 proc. Viena iš pagrindinių tokios importuojamų prekių kainų raidos priežasčių – labai sumažėjusios žaliavų ir energijos kainos. Ir nors pastaraisiais mėnesiais pastebimas žaliavų ir energijos kainų stabilizavimasis ir atitinkamai importuojamų prekių kainų mažėjimo tempo sulėtėjimas, tikėtina, kad trumpuoju laikotarpiu importo kainų mažėjimas vis dar viršys eksporto kainų mažėjimą. Lėtesnį eksporto kainų mažėjimą galima paaiškinti tuo, kad Lietuvos gamintojai vis dar turi produkcijos, kuri buvo gaminama didelių energijos išteklių kainų laikotarpiu ir kurios savikaina yra santykinai didelė, atsargų. Spartesnį kainų mažėjimą taip pat riboja didėjančios palūkanų sąnaudos ir vienetinės darbo sąnaudos. Vis dėlto vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais yra tikėtina, kad importuojamų ir eksportuojamų prekių bei paslaugų kainų skirtumai sumažės ir stabilizuosis. Tai leidžia tikėtis, kad grynasis prekių ir paslaugų eksporto balansas ir toliau bus teigiamas. Numatoma, kad šiais metais prekių ir paslaugų eksporto kainos sumažės 1,5, importo – 5,6 proc., o 2024 m. eksporto kainos padidės 0,5, o importo kainos toliau sumažės 0,1 proc.

Nuo 2022 m. pabaigos reikšmingai sumažėjusios žaliavų ir energijos išteklių kainos ir teigiamas prekių ir paslaugų apimties balansas lėmė tai, kad grynasis prekių ir paslaugų eksporto balansas vėl tapo teigiamas.

10 pav. Grynojo prekių ir paslaugų eksporto raida, apskaičiuota pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

2023 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2022 m. antruoju pusmečiu, nominalusis Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas sumažėjo. Viena iš sumažėjimo priežasčių – aukštas bazės efektas. 2022 m. antrąjį pusmetį buvo stebimas aukščiausias prekių ir paslaugų eksporto lygis nuo duomenų skelbimo pradžios. Itin didelis eksporto lygis buvo 2022 m. trečiąjį ketvirtį dėl reikšmingai išaugusių mineralinių produktų ir žemės ūkio produktų eksporto. Vis dėlto 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį pradėjęs mažėti eksporto lygis mažėja iki šiol. Prie sulėtėjusios paslaugų eksporto raidos prisidėjo sumažėjusi transporto paslaugų eksporto apimtis. Sumažėjusiam prekių eksportui didelę įtaką turėjo nukritusios naftos produktų, taip pat kitų eksportuojamų prekių kainos. Prekių eksporto raidą taip pat neigiamai veikė ir sumažėjusi pagrindinių eksportuojamų prekių – chemijos pramonės, medienos ir baldų pramonės sektorių produktų – apimtis. Apskritai, kylančios palūkanų normos ir lėtėjanti ekonomikos raida Europoje mažina Lietuvos eksportuojamų paslaugų ir prekių paklausą. Nors energijos kainų šokas, sumažinęs įmonių kainų konkurencingumą, laipsniškai išsikvepia, energijos kainos ir toliau yra aukštesnio lygio nei istorinis vidurkis, o tai kartu su didėjančiomis vienetinėmis darbo sąnaudomis nekuria prielaidų kainų konkurencingumo būklės gerėjimui. Šių veiksnių visuma leidžia tikėtis, kad šiais ir kitais metais Lietuvos eksportuojamų prekių ir paslaugų augimas ir toliau bus ribotas. Numatoma, kad prekių ir paslaugų eksporto šiais metais sumažės 2,4, o kitais metais padidės – 2,4 proc.

Tiek krintanti prekių ir paslaugų eksporto apimtis, tiek krintančios eksportuojamų prekių ir paslaugų kainos lėmė sumažėjusį nominalųjį prekių ir paslaugų eksportą 2023 m. pirmąjį pusmetį.

11 pav. Nominaliojo prekių ir paslaugų eksporto raida, apskaičiuota pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Lietuvos prekių eksportas sumažėjo 2023 m. pirmąjį pusmetį. Toliau reikšmingai mažėjo lietuviškos kilmės prekių nominalusis eksportas. Mažiau buvo eksportuota bene visų rūšių Lietuvoje pagamintos produkcijos. Reikšmingas eksporto susitraukimas vis dar buvo stebimas tuose sektoriuose, kuriuose išlaidos energijai sudaro reikšmingą dalį produkcijos sąnaudų. Tik keli apdirbamosios gamybos sektoriai, gaminantys mašinas ir įrenginius bei transporto priemones, sugebėjo eksportuoti daugiau nei praėjusių metų antrąjį pusmetį. Po COVID-19 pandemijos išsivėpusi reagentų ir kitų medicinos įrenginių paklausa, itin didelė buvusi gamtinių dujų kaina ir dėl sankcijų apribota AB „Lifosa“ veikla lėmė tai, kad 2023 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2022 m. antruoju pusmečiu, chemijos pramonės gaminių ir plastikų eksportas sumažėjo šiek tiek daugiau nei penktadaliu. Vis dėlto pastebėtina, kad sumažėjusios gamtinių dujų kainos ir atitinkamai atsigavusi AB „Achema“ veikla lėmė tai, kad 2023 m. antrąjį ketvirtį chemijos pramonės gaminių ir plastikų eksportas buvo didesnis nei ankstesnį ketvirtį. Su didesniais sunkumais ir toliau susidūrė ir kita didelė Lietuvos apdirbamosios gamybos šaka – baldų ir medienos pramonė. Jos nominalioji eksporto apimtis 2023 m. antrąjį ketvirtį buvo daugiau kaip penktadaliu mažesnė nei 2022 m. antrąjį ketvirtį. Be medienos tiekimo trukdžių[38]

[38] Daugiau informacijos K. Vasiliausko komentare „Prekybos mediena sankcijų efektyvumas ir įtaka Lietuvos medienos pramonei“.

ir aukštų energijos kainų, baldų, o kartu ir medienos produkcijos gamintojus veikė pagrindinėse prekybos partnerėse blogėjanti NT rinkos būklė, prastėjantys vartotojų lūkesčiai ir nenoras įsigyti didesnių pirkinių. Kalbant apie reeksportą, pažymėtina, kad nuo 2022 m. antrojo ketvirčio stebėtas reikšmingas jo augimas į Nepriklausomų valstybių sandraugos valstybes, išskyrus rusiją, pamažu išsikvepia. 2023 m. antrąjį ir trečiąjį ketvirčiais reeksportas paaugo atitinkamai 2,3 ir 16 proc., o nuo 2022 m. ketvirtojo ketvirčio stebimas laipsniškas reeksporto mažėjimas. 2022 m. ketvirtąjį ir 2023 m. pirmąjį ir antrąjį ketvirčiais reeksportas sumažėjo atitinkamai 2,4, 1,4 ir 8,2 proc.

Sumažėjęs kainų konkurencingumas ir sumenkusi užsienio paklausa, taip pat išsikvepiantis reeksportas lėmė sumažėjusį nominalųjį prekių eksportą 2023 m. pirmąjį pusmetį.

12 pav. Nominaliojo prekių eksporto raida, apskaičiuota pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką (grafikas kairėje), ir ryšys tarp ekonominių sektorių energetinio intensyvumo ir nominaliosios eksporto raidos (grafikas dešinėje)

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: C kodai grafike atvaizduoja šiuos sektorius: C10–C12 – maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamyba; C13–C15 – tekstilės gaminių, drabužių ir odos dirbinių gamyba; C16–C17 – mediena ir medienos gaminiai, išskyrus baldus; popierius ir popieriaus gaminiai; C20 – chemikalų ir chemijos produktų gamyba; C21 – pagrindinių vaistų pramonės gaminių ir farmacinių preparatų gamyba; C22 – guminių ir plastikinių gaminių gamyba; C23 – kitų nemetalo mineralinių produktų gamyba, C24 – pagrindinių metalų gamyba; C25 – metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrenginius, gamyba; C26 – kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamyba; C27 – elektros įrangos gamyba; C28 – niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrangos gamyba; C29 – variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba; C30 – kitų transporto priemonių ir įrangos gamyba; C31–C32 – baldų gamyba; kita gamyba.

Reikšmingai sumažėjus prekybos prekėmis deficitui, Lietuvos einamosios sąskaitos balansas 2023 m. pirmąjį ketvirtį buvo teigiamas. 2022 m. trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirčiais, kaip ir visus praėjusius metus, einamosios sąskaitos deficitą labiausiai didino prekybos prekėmis deficitas. Itin didelis jo padidėjimas buvo nulemtas pakilusių energijos išteklių kainų. O vertinant prekybos prekėmis, be prekybos mineraliniais produktais, balansą, reikšmingo deficito padidėjimo praėjusiais metais nepastebėta, jis tebebuvo panašaus lygio kaip 2021 m. Tad nuo 2022 m. pabaigos reikšmingai sumažėjus energijos išteklių bei žaliavų kainoms ir atitinkamai prekybos prekėmis deficitui, einamosios sąskaitos balansas vėl tapo teigiamas.

Kitų einamosios sąskaitos balanso sudedamųjų dalių įtaka bendram balansui 2023 m. pirmąjį ketvirtį pakito nedaug. Prekybos paslaugomis balanse tebestebimas prekybos transporto paslaugomis pertekliaus nedidelis sumažėjimas, kurį keičia didėjantis prekybos kitomis paslaugomis perteklius. Antrinių pajamų balansas vis dar yra artimas subalansuotam, reikšmingai sumažėjus asmeninių perlaidų iš užsienio srautams. Pirminių pajamų balanso deficito lygis taip pat reikšmingai nepakito, palyginti su 2022 m. ketvirtuoju ketvirčiu. Pirminių pajamų balansui didelę įtaką daro Lietuvoje ir užsienio šalyse veikiančių lietuviškų verslo subjektų sprendimai dėl atliekamų reinvesticijų, išmokamų dividendų ir kitų investicijų. Tad 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį–2023 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, sumažėjęs pirminių pajamų balanso deficitas daugiausia sietinas su sumažėjusiu investicijų pajamų deficitu, kurį daugiausia lėmė sumažėję mokėjimai užsienio šalių įmonėms ir padidėję mokėjimai iš užsienio lietuviškoms įmonėms. Pirminį pajamų deficitą taip pat reikšmingai mažino išaugę ES subsidijų pervedimai žemės ūkiui 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį.

Sumažėjus energijos išteklių kainoms ir prekybos prekėmis deficitui, einamosios sąskaitos balansas 2023 m. pirmąjį ketvirtį vėl tapo teigimas.

13 pav. Einamosios sąskaitos balanso sudedamosios dalys

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

6.Kainos

Sumažėjus energijos ir kitų žaliavų kainoms ir išblėsus staigaus popandeminio atsigavimo sukeltiems tiekimo trikdžiams, infliacija mažėja tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Lietuvoje, veikiant stipriam palyginamosios bazės efektui, ji mažėja itin sparčiai – rugpjūčio mėn. metinė infliacija sudarė 6,4 proc. ir buvo apie 3,5 karto mažesnė nei praėjusių metų rugsėjo mėn., kai ji sudarė 22,5 proc. (žr. 14 pav.). Metinės infliacijos sumažėjimui didžiausią įtaką darė energijos kainos, tačiau reikšmingai prisidėjo ir sumenkusi maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainų augimo įtaka. Prognozuojama, kad slopstant spaudimui kainoms, metinė infliacija ir toliau mažės. Vidutinė metinė infliacija šiemet sudarys 8,8, o 2024 m. – 2,6 proc.

Infliaciją Lietuvoje daugiausia mažina pingantys energijos produktai.

14 pav. Infliacija pagal SVKI ir jos kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Mažėjančios energijos kainos yra pagrindinis infliaciją mažinantis veiksnys. Per piką praėjusių metų rugsėjo mėn. energijos kainos kilo 73 proc. metiniu tempu, o nukritus energijos išteklių kainoms, šių metų rugpjūčio mėn. jos jau buvo 13,4 proc. mažesnės nei prieš metus. Stabilizavusis tiekimui ir sumažėjus grėsmėms dėl galimo dujų trūkumo, rinkoje itin reikšmingai nukrito dujų kainos – rugpjūčio mėn. dujos buvo beveik septynis kartus pigesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Nukritusios dujų kainos reikšmingai prisidėjo ir prie elektros kainų kryčio – rugpjūčio mėn. per metus elektros kainos rinkoje sumažėjo beveik penkis kartus. Nafta taip pat atpigo – Brent žalia nafta rugpjūčio mėn. buvo maždaug aštuntadaliu pigesnė nei prieš metus. Tai lėmė ir naftai imlios produkcijos – degalų – kainų krytį. Degalų ir tepalų kainos rugpjūčio mėn. buvo 13,7 proc. mažesnės nei prieš metus ir daugiausia (1 proc. p.) mažino infliaciją (žr. 15 pav.). Nukritusios energijos išteklių kainos lėmė ir kitų energijos prekių metinio kainų augimo sumažėjimą ar netgi metinį kainų krytį. Pastaruoju atveju paminėtina šilumos energija, kuri, nukritus biokuro ir dujų kainoms, rugpjūčio mėn. buvo 20 proc. pigesnė nei prieš metus. Šilumos energija kaip ir degalai jau kurį laiką mažinamai veikia infliaciją, o konkrečiai rugpjūčio mėn. šilumos energijos įtaka bendrajai metinei infliacijai sudarė –0,5 proc. punkto. Iš energijos išteklių ateities sandorių matyti, kad artėjant šildymo sezonui dėl padidėjusios paklausos energijos išteklių kainos šiek tiek pakils, tačiau ir toliau bus reikšmingai mažesnės nei praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu. Pavyzdžiui, remiantis Refinitiv duomenimis[39]

[39] Rugsėjo 13 d. duomenys.

, dujų kaina šildymo sezono metu rinkoje bus artima 49 Eur/MWh (dabar siekia apie 37 Eur/MWh), tačiau vis dar bus beveik dvigubai mažesnė nei prieš metus. Pastaruoju metu[40]

[40] Rugsėjo 13 d. duomenys.

iki vidutiniškai 92 JAV dol. už barelį pakilo ir Brent žalios naftos kaina. Tai daugiausia lėmė Saudo Arabijos ir rusijos sprendimas sumažinti naftos pasiūlą siekiant kilstelti jos kainą rinkose. Tiesa, tolesnis naftos kainos augimas rinkose nėra numatomas, nes augimą riboja nuogąstavimai dėl menkos naftos paklausos, nulemtos tiek lėtesnio Kinijos atsigavimo, tiek kylančių palūkanų normų poveikio. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad 2023 m. energijos kainos vartotojams bus vidutiniškai mažesnės nei praėjusiais metais.

Degalai daugiausia prisidėjo prie energijos kainų mažėjimo.

15 pav. Energijos kainų įtaka bendrajai metinei infliacijai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainų įtaka metinei infliacijai reikšmingai sumenko, tačiau ji ir toliau yra pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys. Šių prekių kainų augimo pikas buvo pasiektas praėjusių metų lapkričio mėn., kai kainos kilo 28,5 proc. metiniu tempu (lėmė 7,8 proc. p. bendrosios infliacijos; žr. 16 pav.). Rinkose nukritus tiek energijos, tiek maisto žaliavų kainoms, maisto kainos vartotojams kilo lėčiau. Rugpjūčio mėn. maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainos buvo 11 proc. didesnės nei prieš metus ir lėmė 3,1 proc. punkto bendrosios infliacijos. Sumažėjo ne tik metinis maisto kainų augimas, tačiau ir kai kurių prekių kainų lygis. Pavyzdžiui, dėl rusijos pradėto karo prieš Ukrainą ir dėl to sutrikdytų tiekimo grandinių buvo itin išaugusios aliejų ir kitų riebalų kainos. Atsikuriant tiekimo grandinėms, šių prekių kainos mažėjo ir rugpjūčio mėn. buvo 8,2 proc. mažesnės nei praėjusių metų lapkričio mėn. piko metu. Nukritus pieno supirkimo kainoms, pastaraisiais mėnesiais toliau pigo ir pieno produktai vartotojams. Rugpjūčio mėn. pieno, pieno produktų ir kiaušinių kainos nuo metų pradžios piko sumažėjo 4,4 proc. Tiesa, nors aliejaus ir kitų riebalų bei pieno, pieno produktų ir kiaušinių kainų lygis pastaraisiais mėnesiais sumažėjo, tačiau šių prekių kainos vis dar yra pastebimai didesnės nei priešpandeminiu laikotarpiu[41]

[41] Aliejaus ir kitų riebalų kainos šių metų rugpjūčio mėn. buvo 48, o pieno, pieno produktų ir kiaušinių – 58 proc. didesnės, palyginti su 2019 m. vidurkiu.

. O mėsos kainų metinis augimas nors ir sumažėjo ir rugpjūčio mėn. sudarė 14,2 proc., tačiau kainų lygis toliau didėjo. Šiuo metu mėsos kainos yra pagrindinis maisto kainų augimą lemiantis veiksnys (rugpjūčio mėn. sudarė 0,7 proc. p. bendrosios infliacijos). Tiek dabartinei maisto kainų raidai, tiek maisto kainų pokyčiams ateityje didelę įtaką daro ir darys maisto žaliavų supirkimo kainos. Rugpjūčio mėn. pasaulinės maisto žaliavų kainos buvo 11,8 proc. mažesnės nei prieš metus. Žvelgiant giliau į vietinę rinką ir atskiras kategorijas, matomi dar didesni pokyčiai. Pavyzdžiui, liepos mėn. natūralaus riebumo pieno supirkimo kainos Lietuvoje buvo 33, o grūdų – 31 proc. mažesnės nei prieš metus. O populiariausios mėsos – kiaulienos – supirkimo kainos, priešingai, toliau kyla ir liepos mėn. buvo 43 proc.[42]

[42] Palyginti su priešpandeminiu laikotarpiu, visų minėtų maisto žaliavų supirkimo kainos yra pastebimai išaugusios. Natūralaus riebumo pieno supirkimo kainos Lietuvoje liepos mėn. buvo 18,2, grūdų – 19, o kiaulienos – 61,9 proc. didesnės nei vidutiniškai 2019 m.

didesnės nei prieš metus. Tai lemia tiek sumažėjusi kiaulienos pasiūla Europoje, tiek tebesitęsiantis padidėjusių gamybos sąnaudų poveikis. Įvertinus ir kitų maisto grandinės sąnaudų pokyčius[43]

[43] Plačiau apie maisto grandinės sąnaudų pokyčius skaitykite 4 intarpe.

, numatoma, kad maisto kainų augimas ir toliau mažės. Tiesa, situacija atskirų kategorijų lygmeniu nebus vienoda – pavyzdžiui, prognozuojama, kad pieno produktų kainų lygis šiemet dar turėtų mažėti, o štai mėsos kainos ir toliau kils.

Nukritus maisto žaliavų ir energijos kainoms, metinis maisto kainų augimas ir jų įtaka metinei infliacijai mažėja.

16 pav. Maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, įtaka bendrajai metinei infliacijai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Grynoji infliacija, kuri yra labiausiai sietina su šalies vidaus ekonomine raida, ir toliau mažėja, tačiau lėčiau nei bendroji infliacija – tam didelę įtaką daro sparčiai kylantis darbo užmokestis Lietuvoje. Rugpjūčio mėn. grynoji infliacija sudarė 9,4 proc. (piko metu praėjusių metų lapkričio mėn. – 12,7 %). Sparčiai kylantis – 12,3 proc. per metus šių metų antrąjį ketvirtį – darbo užmokestis reikšmingai prisideda prie grynosios infliacijos inercijos. Įvertinus dar ir neigiamas darbo našumo tendencijas, vienetinės darbo sąnaudos didėja itin sparčiai (žr. 17 pav.). Tai itin reikšmingai veikia paslaugų kainas, kadangi darbo užmokesčio sąnaudos sudaro didelę visų jų sąnaudų dalį. Prie spaudimo paslaugų kainoms, panašu, kad prisideda ir popandeminio atsivėrimo poveikis – su kelionėmis susijusių paslaugų paklausa. Tiesa, remiantis rugpjūčio mėn. duomenimis, ši įtaka pradeda slopti, tačiau metinis kainų augimas tokių paslaugų, kaip, pavyzdžiui, skrydžiai (27,2 %) ar apgyvendinimas (23,6 %) ir toliau yra didelis. Visa tai lemia, kad nors paslaugų kainų augimas mažėja, tačiau laikosi vis dar aukšto lygio – rugpjūčio mėn. sudarė 10,9 proc. O kitos grynosios infliacijos komponentės – pramonės prekių – kainų raidą reikšmingai veikia ir išorės veiksniai, tokie kaip sumažėjusios įvairių žaliavų kainos bei išblėsę staigaus popandeminio atsigavimo sukelti tiekimo trikdžiai. Slopstantį spaudimą prekių kainoms tiekimo grandinėje aiškiai parodo per metus atpigusi apdirbamosios gamybos, išskyrus rafinuotus naftos produktus, gamintojų produkcija vidaus rinkoje (–4,4 % rugpjūčio mėn.) ir sumažėjęs importuotų ilgalaikio (3,0 % birželio mėn.) bei trumpalaikio (5,1 % birželio mėn.) vartojimo prekių metinis kainų augimas. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad grynoji infliacija ir toliau mažės, tačiau, sparčiai tebeaugant darbo užmokesčiui, vis dar bus didesnė nei bendroji infliacija.

Sparčiai kylant darbo užmokesčiui ir krintant darbo našumui, vienetinės darbo sąnaudos didėjo itin sparčiai.

17 pav. Darbo užmokesčio, darbo našumo ir vienetinių darbo sąnaudų kaita

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

4 intarpas. Kas lėmė infliacijos šuolį Lietuvoje? Žvilgsnis į pasiūlos pusės veiksnius

Šiame intarpe analizuojama, kokią įtaką pasiūlos pusės veiksniai turėjo namų ūkių vartojimo defliatoriaus (rodiklio, kurio raida labai artima SVKI) raidai 2021 m. pirmąjį ketvirtį –2023 m. antrąjį ketvirtį. Pasitelkiant sąnaudų produkcijos lenteles, bandoma įvertinti tikėtino gamybos išlaidų padidėjimo poveikį galutinėms namų ūkių vartojimo prekių ir paslaugų kainoms. Vertinimai atlikti remiantis M. Schneider straipsnyje[44]

[44] Schneider M., 2023. "What is the effect of energy prices on consumer prices in Austria? A production-side decomposition", Oesterreichische Nationalbank Monetary Policy and the Economy Q4/22-Q1/23.

taikyta metodologija.

Analizuodami pastaraisiais metais stebėto infliacijos šuolio veiksnius, daugelis ekonomistų energijos kainų šuolį įvardija kaip pagrindinę priežastį. Energijos kainų šuolis ir Lietuvoje buvo itin stiprus. Šiame intarpe aprašomoje analizėje energijos produktams yra priskiriama keturių ekonominių veiklų gaminama produkcija: miškininkystė ir medienos ruoša (EVRK[45]

[45] Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius, 2 redakcija.

kodas A.02), kasyba ir karjerų eksploatavimas (B), kokso ir rafinuotų naftos produktų gamyba (C.19), elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimas (D.35). Kaip matyti iš A pav., tiek šiose veiklose pagamintos produkcijos, tiek iš kitų valstybių importuotos produkcijos kainos analizuojamu laikotarpiu itin sparčiai augo. Daugelio produktų kainos 2022 m. viduryje buvo 2–3 kartus didesnės nei vidutiniškai 2021 m., o, pavyzdžiui, importuotos elektros, dujų, garo ir oro kondicionavimo kainų indeksas 2022 m. rugpjūčio mėn. buvo beveik 5 kartus didesnis už 2021 m. vidutinę reikšmę. Padidėjusios šios importuojamos ir Lietuvos rinkai šalies viduje gaminamos produkcijos kainos lėmė ir energijos produktų brangimą vartotojams. Daugelio jų kainos 2022 m. viduryje taip pat buvo 2–3 kartus didesnės nei vidutiniškai 2021 m.

Itin stipriai padidėjus energijos produktų importo ir Lietuvos rinkai gaminamos produkcijos kainoms, energijos produktai brango ir vartotojams.

A pav. Energijos produktų kainų raida

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Namų ūkių vartojimo krepšelio kainos struktūros analizė rodo, kad iki energijos kainų šuolio tik keliose prekių ir paslaugų grupėse su energetika susijusios išlaidos sudarė reikšmingesnę kainos dalį. Remiantis 2015 m. sąnaudų ir produkcijos lentelėmis, atliktas dvylikos pagrindinių namų ūkių vartojimo prekių ir paslaugų grupių[46]

[46] Pagal individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatorių (COICOP).

išskaidymas į pasiūlos pusės veiksnius rodo, kad tik būsto, vandens, elektros, dujų bei kito kuro prekių ir paslaugų grupėje bei transporto prekių ir paslaugų grupėje su energetika susijusios išlaidos buvo didesnės nei 5 proc. visos namų ūkiams parduotos prekių ir paslaugų vertės (žr. B pav.). Jos sudarė atitinkamai 36,7 ir 38,8, o visų namų ūkių įsigytų prekių ir paslaugų – 13,2 proc. Tačiau dėl reikšmingai pabrangusių energijos produktų 2022 m. antrąją pusę šie rodikliai pastebimai pakito. Remiantis 2015 m. sąnaudų ir produkcijos lentelėmis ir įvairiais kainų ir sąnaudų indeksais (pvz., importuojamų prekių kainų indeksu, gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainų indeksu, ekonominių veiklų defliatoriais, darbo užmokesčio raida ir kt.), atliktas prekių ir paslaugų kainų raidos pasiūlos pusės modeliavimas[47]

[47] Modeliuojant buvo daromos šios prielaidos: a) Lietuvoje pagamintų prekių ir paslaugų gamybos struktūra nekinta; b) namų ūkių vartojimo struktūra nekinta; c) namų ūkių vartojimo prekių ir paslaugų grupėse importuotos ir Lietuvoje pagamintos produkcijos santykis namų ūkių vartojimo krepšelyje nekinta; d) darbo užmokesčio dalis pridėtinėje vertėje nekinta; e) prekybos ir transportavimo maržos nekinta.

rodo, kad 2022 m. antrąjį pusmetį su energetika susijusių išlaidų dalis, palyginti su visu namų ūkių įsigytų prekių ir paslaugų krepšeliu, galėjo padidėti iki 16,5 proc. (2021 m. sudarė 12,6 %), o būsto, vandens, elektros, dujų bei kito kuro prekių ir paslaugų grupėje bei transporto prekių ir paslaugų grupėje – atitinkamai iki 44,6 ir 47,7 proc. (2021 m. atitinkamai – 36,4 ir 38,8 %).

Nors energijos produktų brangimas buvo itin ryškus ir turėjo pastebimą įtaką kainų raidai Lietuvoje, įvairių prekių ir paslaugų grupių kainos struktūra (žr. B pav.) taip pat atskleidžia, kad prekių ir paslaugų kainų raidai įtakos turi ir kiti veiksniai. Namų ūkių vartojimo prekių ir paslaugų grupėse, kuriose įprastai reikšmingesnę dalį sudarė prekės, itin didelę produkcijos kainos dalį sudarė prekybos ir transportavimo maržos ir importuojamų prekių ir paslaugų, išskyrus energiją, vertė (pvz., maistas ir nealkoholiniai gėrimai, alkoholiniai gėrimai, tabakas ir narkotikai, apranga ir avalynė), o tose namų ūkių vartojimo prekių ir paslaugų grupėse, kuriose reikšmingesnę dalį sudarė paslaugos (pvz., švietimas, restoranai ir viešbučiai, ryšiai), – darbo užmokestis ir likutinis perteklius[48]

[48] Šiame intarpe likutinis perteklius vartojamas kaip šių rodiklių sumos trumpinys: bendrojo likutinio pertekliaus, bendrųjų mišriųjų pajamų, gamybos ir importo mokesčių, subsidijų (–).

(rodiklis savo esme artimas pelno rodikliui). Tad šių dedamųjų kaita taip pat turėjo reikšmingą poveikį pastarųjų metų namų ūkių įsigyjamų prekių ir paslaugų raidai.

Tik keliose namų ūkių vartojamų prekių ir paslaugų grupėse su energetikos sektoriumi susijusios sąnaudos sudaro didelę kainos dalį.

B pav. Namų ūkių suvartotų prekių ir paslaugų kainų struktūra 2015 m. ir 2022 m. antrąjį pusmetį

2015 2022 m. antrasis pusmetis

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra, ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Atliktas prekių ir paslaugų kainų raidos pasiūlos pusės modeliavimas rodo, kad 2021 m. pirmąjį ketvirtį–2023 m. antrąjį ketvirtį analizuojami veiksniai – brangusi gamyba šalies viduje, importuojama produkcija ir didėjęs darbo užmokestis – namų ūkiams teikiamų prekių ir paslaugų kainų lygį turėjo padidinti 44 proc. Šio augimo išskaidymas į analizuojamus pasiūlos pusės veiksnius rodo, kad prie jo reikšmingai prisidėjo visi pagrindiniai veiksniai – brangusios importuojamos prekės ir paslaugos, didėję atlyginimai, turėjęs augti įmonių likutinis perteklius (žr. C pav.). Padidėjęs darbo užmokestis ne energetikos sektoriuje nulėmė 40 proc. šio padidėjimo, o 60 proc. gana panašiomis dalimis – išaugusios energijos išlaidos (įskaitant importo ir vidaus gamybos poveikį), brangęs ne energijos prekių ir paslaugų importas, turėjęs didėti įmonių likutinis perteklius (likutinio pertekliaus įtaka kainų raidai yra apskaičiuojama kaip likutinė reikšmė iš bendro kainų indekso pokyčio atėmus kitus analizuojamus veiksnius).

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metodu įvertintas namų ūkiams tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų kainų lygis paaugo labiau, nei parodo SVKI – atitinkamai 43,8 ir 35,5 proc. Tai rodo, kad pastaraisiais metais padidėjusios įmonių sąnaudos, galimai, dar ne visos yra perkeltos į prekių ir paslaugų kainas vartotojams[49]

[49] Vertinimuose naudojamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas SVKI su kasmet peržiūrimas svoriais. Kadangi modeliuojant buvo daryta prielaida, kad namų ūkių vartojimo struktūra nekinta, buvo atlikti papildomi vertinimai dėl svorių įtakos SVKI rodiklio reikšmei. Gauti rezultatai rodo, kad SVKI svorių pokyčių įtaka kainų lygio raidai buvo nedidelė.

. Dėl šių veiksnių įvertinimo metodikos, tikėtina, kad iš visų analizuojamų veiksnių likutinio pertekliaus raida yra labiausiai pervertinta (likutinio pertekliaus įtaka kainų raidai yra apskaičiuojama kaip likutinė reikšmė iš bendro kainų indekso pokyčio atėmus kitus analizuojamus veiksnius), t. y. įmonių likutinio pertekliaus (pelno) įtaka kainų lygio padidėjimui buvo mažesnė.

Pastaraisiais metais padidėjusios įmonių sąnaudos, galimai, dar ne visos yra perkeltos į prekių ir paslaugų kainas vartotojams.

C pav. Sąnaudų ir produkcijos lentelių pagrindu apskaičiuota namų ūkių suvartotų prekių ir paslaugų kainų lygio raida

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pradėjus mažėti pasiūlos pusės veiksnių spaudimui kainoms, SVKI metinis augimo tempas pralenkė sąnaudų ir produkcijos lentelių pagrindu apskaičiuoto namų ūkių suvartotų prekių ir paslaugų kainų plėtros tempą (žr. D pav.). Ši tendencija stebima nuo šių metų balandžio mėn. ir tebesitęsia keturis mėnesius iš eilės. Labiausiai prie santykinai spartesnio sąnaudų ir produkcijos lentelių pagrindu apskaičiuoto namų ūkių suvartotų prekių ir paslaugų kainų plėtros tempo sulėtėjimo prisideda pingantys energijos produktai ir jų importas (Lietuvoje gaminamų vidaus rinkai skirtų energijos produktų kainos šių metų birželio mėn. buvo 17,2 % mažesnės už 2022 m. antrojo pusmečio vidurkį, o importuotų energijos produktų – 49 %), taip pat ne taip sparčiai didėjantis įmonių likutinis perteklius. Įdomu pastebėti ir tai, kad iš darbo užmokesčio augimo kylantis spaudimas metiniam kainų augimui visu analizuojamu laikotarpiu tebebuvo gana stabilus ir šiuo metu sudaro apie 5 proc. punktus. Atsižvelgiant į tai, kad atliktas modeliavimas teberodo, kad pastaraisiais metais padidėjusios įmonių sąnaudos, galimai, dar ne visos yra perkeltos į prekių ir paslaugų kainas vartotojams, tikėtina, kad artimiausiais mėnesiais SVKI rodiklio metinis augimo tempas vis dar bus spartesnis, nei rodytų sąnaudų ir produkcijos lentelių pagrindu apskaičiuoto namų ūkių suvartotų prekių ir paslaugų kainų augimo tempas.

Prie namų ūkiams teikiamų prekių ir paslaugų kainų augimo prisidėjo brangusios importuojamos prekės ir paslaugos, didėję atlyginimai, turėjęs augti įmonių likutinis perteklius.

D pav. Sąnaudų ir produkcijos lentelių pagrindu apskaičiuoto namų ūkių suvartotų prekių ir paslaugų kainų indekso augimo tempų raida

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Apibendrinant pažymėtina, jog sąnaudų ir produkcijos lentelių pagrindu atliktas namų ūkių suvartotų prekių ir paslaugų kainų raidos modeliavimas rodo, kad 2021 m. pirmąjį ketvirtį–2023 m. antrąjį ketvirtį šios kainos galėjo padidėti beveik 44 proc. Prie jų augimo reikšmingai prisidėjo daug veiksnių: pakilusios energijos ir kitų importuojamų produktų kainos, padidėjęs darbo užmokestis ir išaugęs įmonių likutinis perteklius. Padidėjęs darbo užmokestis nulėmė apie 40 proc. sumodeliuoto kainų padidėjimo, o kita dalis gana panašiomis dalimis – išaugusios išlaidos energijai (įskaitant importo ir vidaus gamybos poveikį), brangęs ne energijos prekių ir paslaugų importas, turėjęs didėti įmonių likutinis perteklius (pelnas) ne energetikos sektoriuje. Atliktas modeliavimas taip pat rodo, kad pastaraisiais metais padidėjusios įmonių sąnaudos, galimai, dar ne visos yra perkeltos į prekių ir paslaugų kainas vartotojams. Todėl tikėtina, kad artimiausiais mėnesiais namų ūkių vartojimo prekių ir paslaugų kainų raida bus labiau pakylėta, nei leistų tikėtis importuojamų prekių ir paslaugų ar Lietuvoje gaminamų vidaus rinkai skirtų prekių ir paslaugų kainų pokyčiai.

5 intarpas. Maisto kainų analizės atnaujinimas: 2023 m. pirmojo pusmečio sąnaudų ir kainų kaitos palyginimas svarbiausiuose maisto tiekimo grandinės sektoriuose

Metinis maisto kainų augimas, praėjusių metų lapkričio mėn. pasiekęs piką (34,7 %), nuosekliai mažėja ir rugpjūčio mėn. sudarė 11,6 proc. Krinta ir maisto žaliavų bei daugelio kitų maisto gamybai reikalingų išteklių kainos[50]

[50] Plačiau apie maisto kainų ir įvairių žaliavų kainų raidą skaitykite 6 skyriuje.

(žr. A pav.). Šiame intarpe atnaujinama maisto kainų analizė[51]

[51] Vasario mėn. atliktą maisto kainų analizę rasite čia.

vertinant sąnaudų ir kainų kaitą svarbiausiuose maisto tiekimo grandinės sektoriuose – žemės ūkio, maisto pramonės ir prekybos sektoriuose. Atnaujintos analizės rezultatai leis įvertinti, kaip pastarąjį pusmetį kito sąnaudos ir kainos kiekviename iš šių sektorių. Kaip ir anksčiau, maisto kainų analizė atliekama dviem metodais – pagal sąnaudų ir produkcijos lenteles (1 metodas) bei verslo struktūros ir finansinius rodiklius (2 metodas). Išsamią maisto kainų analizės metodiką galite rasti čia. Tiesa, šiame intarpe, priešingai nei ankstesniame, pateikiami ne metiniai kainų pokyčiai, o pokyčiai, palyginti su 2020 m. Tuo siekiama įvertinti bendrą tiek išskirtinio kainų šuolio, tiek kainų stabilizavimosi ir kryčio rezultatą.

Įvairių maisto gamybos žaliavų kainos mažėja.

A pav. Maisto gamintojų gamybos sąnaudų kaita

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Nord Pool ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Remiantis sąnaudų ir produkcijos lentelėmis atliktais skaičiavimais, nuo 2020 m. iki 2023 m. antrojo ketvirčio žemės ūkyje sąnaudos padidėjo panašiai tiek, kiek parduotos produkcijos kainos. 2022 m. paskutinį ketvirtį parduotos produkcijos kainos buvo paaugusios pastebimai daugiau nei žemės ūkio gamybos išlaidos. Kainų ir sąnaudų raida supanašėjo reikšmingai sumažėjus žemės ūkio produktų supirkimo kainoms. O žemės ūkio gamybos sąnaudos nuo 2022 m. ketvirtojo ketvirčio nustojo didėti. Jos jau tris ketvirčius iš eilės tebėra maždaug 40 proc. didesnės, nei buvo vidutiniškai 2020 m.

Žemės ūkio produktų supirkimo kainos reikšmingai sumažėjo ir šiuo metu, palyginti su 2020 m., jų padidėjimas yra panašaus lygio kaip sąnaudų.

B pav. Žemės ūkio gamybos išlaidų ir produkcijos supirkimo (pardavimo) kainų raida (1 metodas)

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Maisto pramonės gamybos sąnaudos yra išaugusios panašiu mastu kaip ir gamintojų parduotos produkcijos kainos. Nukritus maisto žaliavų ir kitų išteklių kainoms, maisto gamintojų sąnaudos 2023 m., palyginti su 2022 m., reikšmingai sumažėjo, tačiau ir toliau buvo didesnės nei 2020 m. (žr. C pav.). Nors žaliavų sąnaudos ir toliau lėmė didžiąją visų sąnaudų dalį, būtent nukritusios maisto žaliavų (1 ir 2 metodas) ir elektros kainos (2 metodas) daugiausia prisidėjo prie sąnaudų sumažėjimo. Įvertinus tikėtiną maisto gamintojų sąnaudų augimą, palyginti su 2020 m., matyti, kad, nukritus žaliavų ir energijos išteklių kainoms, maisto gamintojų sąnaudos šių metų pirmąją pusę buvo išaugusios panašiai kaip ir maisto gamintojų produkcijos kainos.

Maisto pramonės gamybos sąnaudos yra išaugusios panašiu mastu kaip ir produkcijos kainos.

C pav. Maisto gamintojų sąnaudų ir produkcijos kainų kaita

1 metodas 2 metodas

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra, Nord Pool ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Maisto kainos vartotojams yra pakilusios daugiau nei prekybininkų sąnaudos. Šių metų pirmąjį pusmetį prekybininkų sąnaudos daugiausia dėl kritusių elektros kainų (2 metodas) taip pat sumažėjo (žr. D pav.). Didžiąją dalį prekybininkų sąnaudų augimo (palyginti su 2020 m.) ir toliau lėmė prekių, skirtų perparduoti, vertė. Ši dalis 2023 m. pirmąją pusę, palyginti su 2022 m. ketvirtuoju ketvirčiu, beveik nepasikeitė ir sudarė apie 30 proc. punktų. Prekybininkų sąnaudoms sumažėjus, maisto kainos vartotojams ir toliau didėjo. Tai lėmė, kad šių metų pirmąjį pusmetį, palyginti su 2020 m. vidutiniu lygiu, maisto kainos vartotojams, tikėtina, buvo pakilusios daugiau nei prekybininkų sąnaudos.

Maisto kainos vartotojams yra pakilusios daugiau nei prekybininkų sąnaudos.

D pav. Prekybininkų sąnaudų ir maisto kainų vartotojams kaita

1 metodas 2 metodas

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra, Nord Pool ir Lietuvos banko skaičiavimai.

2023 m. pirmąjį pusmetį maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose išskirtinai didelių kapitalo grąžos lygių nestebėta (žr. E pav.). Žemės ūkio veikloje šie įverčiai rodo, kad aptariamu laikotarpiu dėl sumažėjusių žemės ūkio produktų kainų žemės ūkio kapitalo grąžos dalis pridėtinėje vertėje tapo mažesnė už ilgalaikį vidurkį. Vis dėlto šis sumažėjimas nėra išskirtinis, jo nuokrypis nuo ilgalaikio vidurkio nėra didesnis nei vienas standartinis nuokrypis, t. y. ribos, iki kurios vykstantys svyravimai laikomi veiklos specifikos nulemta tipine variacija. Maisto pramonės sektoriuje, pradėjus mažėti gamybos sąnaudų kainoms ir nesikeičiant parduotos produkcijos kainoms, kapitalo grąžos pridėtinėje vertėje dalis pastebimai padidėjo. Tiesa, pats lygis vis dar yra mažesnis už ilgalaikį vidurkį, nors ir grįžo į tipinės variacijos intervalą. Mažmeninėje prekyboje kapitalo grąžos dalis pridėtinėje vertėje 2023 m. pirmąjį ketvirtį ir toliau buvo žemo lygio. Ji tebėra daugiau nei vienu standartiniu nuokrypiu mažesnė už ilgalaikį vidurkį. Tiesa, mažmeninėje prekyboje kapitalo grąžos dalis pridėtinėje vertėje menksta nuo 2015 m. Tai galimai rodo, kad šioje ekonominėje veikloje vyksta struktūriniai pokyčiai, po kurių veiklos pridėtinės vertės pasiskirstymas tarp kapitalo grąžos ir atlygio darbuotojams nusistovės naujoje pusiausvyroje.

2023 m. pirmąjį pusmetį maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose išskirtinai didelių kapitalo grąžos lygių nestebėta.

E pav. Likutinio pertekliaus* dalies pridėtinėje vertėje raida (2004–2020 m.) ir apskaičiuoti įverčiai (2021 m. I ketv.–2023 m. II ketv.)

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

* Rodiklis apima šias nacionalinių sąskaitų duomenų eilutes: likutinį perteklių ir mišriąsias pajamas (nacionalinių sąskaitų kodas – B2A3N), kitas subsidijas (D.39) ir kitus gamybos mokesčius (D.29).

** Žemės ūkis atitinka EVRK nurodytą veiklą augalininkystė ir gyvulininkystė, medžioklė ir susijusių paslaugų veikla (kodas A.01), maisto gamyba – maisto, gėrimų ir tabako gamyba (C.10–12), mažmeninė prekyba – mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą (G.47).

Apibendrinant pažymėtina, kad, remiantis pagal verslo struktūros ir finansinius rodiklius bei sąnaudų ir produkcijos lenteles atlikta analize, nustatyta, kad, šių metų pirmąjį pusmetį, palyginti su 2020 m. vidutiniu lygiu, žemės ūkio sektoriaus ir maisto gamintojų sąnaudos ir jų produkcijos kainos, tikėtina, buvo išaugusios panašiu mastu, o maisto kainos vartotojams buvo padidėjusios daugiau nei prekybininkų sąnaudos. Taip pat nebuvo stebėta, kad 2023 m. pirmąjį pusmetį maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose kapitalo grąžos lygis būtų išskirtinai didelis.

7.Ekonomikos finansavimas

Padidėjus skolos tvarkymo sąnaudoms, privatusis ne finansų sektorius lėtino finansinių įsipareigojimų didėjimą, tad grynasis namų ūkių ir įmonių finansinis turtas ūgtelėjo. 2023 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvos gyventojų turimi finansiniai įsipareigojimai sudarė 16,5 mlrd. Eur ir per pusmetį susitraukė 1,2 proc. Gyventojų įsipareigojimų mažėjimą labiausiai lėmė lėčiau augantis prekybos kreditų ir mokėtinų sumų portfelis. Ne finansų įmonių įsipareigojimai per pusmetį padidėjo 1,9 proc. ir sudarė 59,1 mlrd. Eur. Prie šio ūgtelėjimo labiausiai prisidėjo sparčiau nei įprastai didėjantis kitų finansų įstaigų paskolų portfelis. Visas įmonių finansinis turtas, ypač nebiržinės akcijos, per pusmetį paaugo daugiau nei visi įmonių įsipareigojimai (atitinkamai 3,2 mlrd. ir 1,1 mlrd. Eur), tad įmonių grynasis finansinis turtas padidėjo 17,7 proc. (2023 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 14,2 mlrd. Eur). Grynasis gyventojų finansinis turtas per pusmetį padidėjo 4,4 proc. (sudarė 52,2 mlrd. Eur minėtu laikotarpiu). Sulėtėjusį finansinių įsipareigojimų augimą greičiausiai lemia poreikis valdyti rizikas, sietinas su padidėjusiomis palūkanų normomis.

Palyginti su euro zonos vidurkiu, PFĮ kredito portfelis Lietuvoje vis dar auga gana sparčiai, tačiau, įvertinus infliaciją, kredito raida – tvari.

18 pav. Ne finansų įmonėms ir namų ūkiams suteiktų PFĮ paskolų portfelio (grafikas kairėje) ir realiojo kredito portfelio (grafikas dešinėje) metinis pokytis

Dalintis:

Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos bankas.

Namų ūkių paskolų portfelio augimo tempas tebemažėja, bet euro zonos mastu tebėra gana spartus, ypač dėl suaktyvėjusio vartojimo kreditavimo. Nominalusis PFĮ namų ūkiams suteiktų paskolų portfelis 2023 m. antrąjį ketvirtį augo 9 proc. metiniu tempu, t. y. 3 proc. punktais lėčiau nei praėjusių metų trečiąjį ketvirtį, kai buvo fiksuotas augimo pikas (žr. 18 pav. grafiką kairėje). Nepaisant to, kad šis augimo tempas vis dar maždaug keturis kartus viršija 2 proc. siekiantį euro zonos vidurkį, kainos Lietuvoje augo sparčiau už kreditą (žr. 18 pav. grafiką dešinėje). Be to, namų ūkių paskolų portfelio ir BVP santykio atotrūkis nuo ilgalaikės tendencijos tebėra neigiamas, tad perteklinio skolinimosi nestebėta. Naujų būsto paskolų palūkanų normai ūgtelėjus iki 5,6 proc., o rinkos aktyvumui sumažėjus, būsto kreditavimas toliau slopo: 2023 m. antrąjį ketvirtį buvo suteikta 5,8 tūkst. naujų būsto paskolų, kurių vertė siekė 470 mln. Eur (atitinkamai 20,7 ir 15,4 % mažiau nei prieš metus). Kita vertus, vartojimo paskolų srautas per metus paaugo beveik 12 proc., nepaisant šiek tiek sumažėjusio paskolų skaičiaus. Istoriškai aukštą nominalųjį vartojimo kredito srautą lemia ilgalaikio vartojimo prekių kainų ir būsto įsirengimo išlaidų padidėjimas bei lėčiau nei būsto paskolų segmente augusios palūkanų normos. Apskritai kredito namų ūkiams disbalansų nėra – namų ūkių paskolų portfelio ir BVP santykio atotrūkis nuo ilgalaikės tendencijos tebėra neigiamas. Bankų apklausos rezultatai rodo, kad nedidelis paklausos padidėjimas užfiksuotas tik vartojimo paskolų segmente, o artimiausią ketvirtį reikšmingų paklausos pokyčių bankai nesitiki. Tolesnę skolinimo namų ūkiams raidą teigiamai veiks dėl lėtėjančios infliacijos vėl pradėjusios augti realiosios darbo pajamos ir, tikėtina, artėjanti pinigų politikos griežtinimo ciklo pabaiga.

Nepaisant slopinančio pakilusių palūkanų normų ir sumažėjusios kredito paklausos poveikio, nominalusis naujas PFĮ skolinimas ne finansų įmonėms ir namų ūkiams ir toliau yra gana aukšto lygio, bet 2023 m. antrąjį ketvirtį per metus sumažėjo.

19 pav. Ketvirtiniai PFĮ paskolų srautai ne finansų įmonėms ir namų ūkiams

Dalintis:

Šaltinis: Lietuvos bankas.

Toliau lėtėja įmonių skolinimasis tiek iš kredito įstaigų, tiek iš kitų šaltinių. PFĮ ne finansų įmonėms suteiktų paskolų portfelis 2023 m. antrąjį ketvirtį augo 7,1 proc. metiniu tempu, t. y. net 12 proc. punktų lėčiau nei 2022 m. paskutinį ketvirtį, kai buvo fiksuotas augimo pikas (žr. 18 pav. grafiką kairėje). Nors yra šiek tiek spartesnis, metinis portfelio augimo tempas jau beveik atitinka 5 proc. siekiantį euro zonos vidurkį. Be to, 2022 m. sparčiai augęs įmonių tarpusavio kreditavimas šių metų pirmąjį ketvirtį prislopo. Antrą ketvirtį paeiliui fiksuojant minimalų PFĮ kredito portfelio susitraukimą, bendras įmonių įsiskolinimo lygis šiek tiek sumažėjo, o istorines aukštumas pasiekusi skolos našta 2022 m. paskutinį ketvirtį taip pat truputį palengvėjo. Kita vertus, nominalusis naujų PFĮ paskolų srautas tebėra aukšto lygio (žr. 19 pav.), nepaisant to, kad Lietuvos banko atliktos bankų apklausos rodo ketvirtą ketvirtį paeiliui mažėjančią paskolų paklausą: 2023 m. antrąjį ketvirtį įmonėms buvo suteikta 8,5 tūkst. naujų paskolų, kurių vertė sudarė 878 mln. Eur (atitinkamai 11,7 % mažiau negu ir 4,1 % daugiau nei prieš metus). Prie paskolų srauto didėjimo prisidėjo pavieniai didesnių paskolų atvejai – vidutinė paskolos vertė per metus padidėjo net 17,4 proc. Vis dėlto atskiruose sektoriuose situacija netolygi: per metus pramonės įmonių realioji apyvarta smuko išskirtinai reikšmingai, o pasitikėjimo rodikliai tebėra prastesni net už buvusius pandeminiu laikotarpiu. Bankams prasčiausiai vertinant NT operacijų ir pramonės įmonių finansinės būklės perspektyvas, kredito srautai šiems sektoriams sumažėjo: palyginti su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu, šioms veikloms skolinta atitinkamai 7,7 ir 1,8 proc. mažiau (450 mln. ir 315 mln. Eur). Žvelgiant į ateitį, įmonių finansines perspektyvas ir kreditavimą turėtų teigiamai veikti didėjanti gyventojų perkamoji galia, išaugusios investicijos ir palengva gerėsianti užsienio prekybos partnerių padėtis.

8.Valdžios sektoriaus finansai

Pastaruosius du ketvirčius sparčiau nei pajamos augusios valdžios sektoriaus išlaidos lėmė didesnį nei prieš metus biudžeto deficitą. Per metus valdžios sektoriaus deficitas išaugo 1,1 proc. punkto ir 2023 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1,2 proc. BVP (matuojant kaip 4 ketv. sumų santykį). Deficito padidėjimui didžiausią poveikį turėjo sparčiai augusios valdžios sektoriaus išlaidos (žr. 20 pav.). Pagrindiniai veiksniai, lėmę 2023 m. pirmąjį ketvirtį spartesnį nei prieš metus valdžios sektoriaus išlaidų augimą, buvo daugiau nei ketvirtadaliu per metus padidėjusios socialinės išlaidos, maždaug dešimtadaliu išaugusios išlaidos atlygiui darbuotojams ir didesnės subsidijos. Socialinių išmokų augimui didžiausią įtaką turėjo pensijų indeksavimas (nuo metų pradžios ir papildomas efektas, atsiradęs dėl papildomo pensijų indeksavimo nuo 2022 m. liepos mėn.) ir per šių metų pirmąjį pusmetį maždaug 4 tūkst. padidėjęs senatvės pensijas gaunančiųjų skaičius. 2022 m. antrąjį pusmetį priimti laikini fiskaliniai sprendimai dėl reikšmingai pakilusių energijos kainų (namų ūkiams skirtos dalinės kompensacijos šildymo, elektros, komunaliniams mokesčiams, dalinės elektros kainų subsidijos verslui) lemia didesnes nei prieš metus valdžios sektoriaus subsidijas 2023 m.

Valdžios sektoriaus išlaidų augimą lėmė didėjusios socialinės išmokos, pakilęs atlygis darbuotojams ir gausesnis subsidijavimas.

20 pav. Valdžios sektoriaus išlaidų metinis augimas ir kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Lėčiau augantis darbo užmokesčio fondas ir į prieš COVID-19 buvusį lygį sugrįžusi PVM nepriemoka lėmė lėtesnį nei prieš metus valdžios sektoriaus pajamų augimą. Šių metų pirmąjį ketvirtį valdžios sektoriaus pajamos padidėjo apie 14 proc. – maždaug 6 proc. punktais lėčiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Labiausiai valdžios sektoriaus pajamų augimą skatino ūgtelėjusios pajamos iš surinktų socialinių įmokų ir netiesioginių mokesčių (žr. 21 pav.). 2023 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2022 m. pirmuoju ketvirčiu, socialinės įmokos išaugo 33,7 proc. Socialinės įmokos yra glaudžiai susijusios su darbuotojų skaičiumi bei darbo užmokesčiu, todėl 13,3 proc. per metus padidėjęs nominalusis vidutinis šalies darbo užmokestis ir 2,2 proc. daugiau samdomųjų darbuotojų sudarė prielaidas socialinėms įmokoms didėti. Taip pat socialinių įmokų padidėjimą galimai lėmė šiek tiek ankščiau nei įprastai sumokėtos biudžeto įmokos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis. Didžiausią netiesioginių mokesčių prieaugio dalį sudarė 10,7 proc. daugiau nei prieš metus surinktų pajamų iš PVM. Pajamų iš PVM padidėjimą daugiausiai lėmė ūgtelėjusi namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų vertė, kuri 2023 m. pirmąjį ketvirtį buvo 15,5 proc. didesnė nei tą patį ketvirtį prieš metus. Pažymėtina, kad šių metų pirmąjį pusmetį valdžios sektoriaus pajamų nebeveikė grįžtantys (atidėti) PVM mokėjimai už praėjusius metus, nes, kaip rodo naujausi VMI duomenys, PVM nepriemokos lygis šių metų pirmąjį pusmetį yra sugrįžęs į prieš COVID-19 pandemiją stebėtą.

Valdžios sektoriaus pajamų augimą lėmė didėjusios socialinės įmokos ir didesnė surenkamų netiesioginių mokesčių suma.

21 pav. Valdžios sektoriaus išlaidų metinis augimas ir kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2023 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, sumažėjo 1,4 proc. punkto ir sudarė 38,3 proc. Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykio sumažėjimą lėmė sparčiai augęs nominalusis BVP. 2023 m. pirmąjį ketvirtį bendra skolos vertė buvo maždaug 2,9 mlrd. Eur didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, tuo pačiu laikotarpiu nominalusis BVP (matuojant 4 ketv. slenkama suma) padidėjo maždaug 10 mlrd. Eur. Remiantis naujausia Vyriausybės skolinimosi ir skolos grąžinimo statistika, šių mėtų sausio–birželio mėn. iš viso pasiskolinta 1,1 mlrd. Eur daugiau, nei grąžinta, tačiau dėl ir toliau sparčiai didėjančio nominaliojo BVP ir to, kad, naujausiais duomenimis, 67 proc. visos valdžios sektoriaus skolos sudaro centrinės valdžios įsipareigojimai užsienio kreditoriams, 98,4 proc. jų yra fiksuotųjų palūkanų normų, valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis per šiuos metus turėtų iš esmės nepasikeisti.

Santrumpos

BVP bendrasis vidaus produktas

ECB Europos Centrinis Bankas

EK Europos Komisija

ES Europos Sąjunga

EURIBOR Europos vidutinė tarpbankinės rinkos palūkanų norma (angl. euro interbank offered rate)

Eurosistema Europos Centrinis Bankas ir euro zonos centriniai bankai

Eurostatas Europos Sąjungos statistikos tarnyba

JAV Jungtinės Amerikos Valstijos

JK Jungtinė Karalystė

MMA minimalioji mėnesinė alga

NT nekilnojamasis turtas

NŪFVT Namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimas

PFĮ pinigų finansų įstaiga

PVM pridėtinės vertės indeksas

SVKI suderintasis vartotojų kainų indeksas

TVF Tarptautinis valiutos fondas

VMI Valstybinė mokesčių inspekcija

Gedimino pr. 6, LT-01103 Vilnius

www.lb.lt

Lietuvos ekonomikos apžvalgoje nagrinėjama realiojo sektoriaus, kainų, viešųjų finansų ir kredito kaita Lietuvoje, taip pat numatoma šalies ekonomikos raida. Apžvalgoje pateikiama medžiaga yra statistinių duomenų analizės, modeliavimo ir ekspertų vertinimo rezultatas. Apžvalgą rengia Lietuvos bankas.

Apžvalga pagrįsta informacija, paskelbta iki 2023 m. rugsėjo 14 d.

Leidžiama perspausdinti švietimo ir nekomerciniais tikslais, jei nurodomas šaltinis.

ISSN 2029-8358 (online)

Lietuvos ekonomikos apžvalga (2023 m. rugsėjo mėn.)