Lietuvos ekonomikos raida ir perspektyvos
2023 m. kovo 27 d.
Pasaulio ekonominė raida pastaruoju metu buvo geresnė, nei tikėtasi. 2022 m. pabaigoje ir 2023 m. pradžioje dujų kainos Europoje sumažėjo iki lygio, stebėto dar prieš prasidedant rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą. Prie to prisidėjo tiek mažėjęs dujų vartojimas, tiek šios žaliavos tiekėjų diversifikavimas. ES įvesti apribojimai importuoti naftą iš rusijos ir ES bei kitų šalių nustatyta didžiausia naftos, atgabenamos iš rusijos, kaina nesukėlė didesnės įtampos šios žaliavos rinkoje. Per pastaruosius keletą mėnesių naftos kaina netgi mažėjo. Sumenkusios energijos žaliavų kainos prisidėjo prie spartesnio, nei anksčiau tikėtasi, bendrosios infliacijos mažėjimo kai kuriose, pavyzdžiui, euro zonos, šalyse. Gera padėtis darbo rinkoje, didelės apimties fiskalinės pagalbos priemonės ir nebeblogėję įmonių bei gyventojų lūkesčiai leido išvengti anksčiau prognozuoto euro zonos ekonomikos susitraukimo metų pabaigoje. Tai gerina šios grupės šalių ūkio raidos perspektyvą trumpuoju laikotarpiu. Palankesnės, nei anksčiau prognozuota, ekonominės tendencijos stebimos ir kai kuriose kitose šalyse. Skatinama privačiojo vartojimo, daugiau, nei anksčiau numatyta, auga JAV ekonomika, o COVID-19 protrūkių valdymo politikos švelninimas leidžia tikėtis spartesnio Kinijos ūkio atsigavimo.
Tolesnę ūkio plėtrą lems didėsianti gyventojų perkamoji galia, gausėsiančios investicijos ir gerėsianti užsienio prekybos partnerių padėtis. Numatoma, kad 2022 m. buvęs neigiamas vidutinis realiojo BVP pokytis per ketvirtį Lietuvoje šiemet bus teigiamas. Ekonominį aktyvumą turėtų stiprinti pradėsiantis atsigauti privatusis vartojimas, nes prognozuojama, kad nominaliosios gyventojų pajamos šiemet, kitaip nei pernai, kils daugiau nei kainos. Kitaip tariant, tikimasi, kad realiosios gyventojų pajamos 2023 m. vėl pradės didėti. Šiemet prie ūkio augimo daugiau nei praėjusiais metais turėtų prisidėti ir valdžios sektoriaus investicijos. Numatoma, kad 2023 m. pastebimai padidės lėšų iš ES paramos fondų, skiriamų investicijoms, srautas. Pamažu turėtų gerėti ir užsienio prekybos partnerių ekonominė padėtis. Numatoma, kad vidutinis realiojo prekybos partnerių importo pokytis per ketvirtį, 2022 m. buvęs neigiamas, 2023 m. bus teigiamas. Tai palankiai turėtų veikti eksportuojantį Lietuvos ekonomikos sektorių. Visi šie veiksniai prisidės prie nuoseklaus ūkio augimo stiprėjimo. Prognozuojama, kad Lietuvos realusis BVP 2023 m. padidės 1,3, o 2024 m. – 3,2 proc.
Spaudimas kainoms iš lėto atslūgsta. Įvairiose šalyse labiau diversifikavus energijos žaliavų tiekimą ir sumažinus jų naudojimą, tarptautinės šių žaliavų kainos pastebimai sumažėjo. Dėl šios priežasties ir dėl aukštos palyginamosios bazės energijos kainų poveikis bendrajai metinei infliacijai Lietuvoje pastaruoju metu buvo daugiau kaip du kartus mažesnis nei 2022 m. rugsėjo mėn., kai jis buvo pasiekęs piką. Lėčiau kylančios energijos kainos labiausiai prisideda prie bendrosios infliacijos mažėjimo Lietuvoje. Spaudimas kainoms pamažu atslūgsta ir pasaulinėse žemės ūkio produktų rinkose. Padidėjus šių produktų pasiūlai ir kritus jų paklausai, jų kainos minėtose rinkose mažėja. Iš dalies dėl šios priežasties bei dėl aukštos palyginamosios bazės maisto kainų augimas jau lėtėja ir Lietuvoje. Kitų, o būtent – paslaugų ir pramonės prekių – kainų didėjimas slopsta gerokai menkiau. Šios kainos labiau susijusios su Lietuvos vidaus ekonomine raida, tad joms nemažą poveikį daro vienetinės darbo sąnaudos, o jos iki šiol kyla itin sparčiai ir jų augimo tempas nemažėja. Vis dėlto numatoma, kad jau artimiausiais metais vienetinės darbo sąnaudos didės menkiau, o tai slopinančiai veiks su vidaus ekonomine raida labiau susijusių kainų augimą. Numatoma, kad aptarti veiksniai lems gana pastebimą bendrosios infliacijos mažėjimą prognozuojamu laikotarpiu. 2022 m. siekusi 18,9, 2023 m. infliacija, prognozuojama, kad sudarys 9,0, o 2024 m. – 2,7 proc.
1 lentelė. Numatoma Lietuvos ekonomikos raida
|
2023 m. kovo mėn. prognozėa |
2022 m. gruodžio mėn. prognozė |
|||||
|
2022b |
2023b |
2024b |
2022b |
2023b |
2024b |
|
|
Kainų ir sąnaudų kaita (%, pokytis per metus) |
||||||
|
Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI |
18,9 |
9,0 |
2,7 |
18,9 |
9,5 |
– |
|
Bendrojo vidaus produkto defliatoriusc |
17,2 |
9,3 |
3,0 |
16,2 |
8,5 |
– |
|
Darbo užmokestis |
13,0 |
10,0 |
8,4 |
12,8 |
9,1 |
– |
|
Importo defliatoriusc |
25,1 |
1,3 |
1,5 |
25,7 |
6,2 |
– |
|
Eksporto defliatoriusc |
16,1 |
4,4 |
2,2 |
15,1 |
4,6 |
– |
|
Ekonominis aktyvumas (palyginamosiomis kainomis; %, pokytis per metus) |
||||||
|
Bendrasis vidaus produktasc |
1,9 |
1,3 |
3,2 |
2,5 |
1,3 |
– |
|
Privačiojo vartojimo išlaidosc |
0,5 |
0,0 |
3,1 |
0,8 |
0,5 |
– |
|
Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidosc |
0,3 |
0,0 |
0,0 |
0,2 |
0,0 |
– |
|
Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimasc |
2,6 |
4,5 |
4,5 |
2,3 |
5,1 |
– |
|
Prekių ir paslaugų eksportasc |
11,7 |
1,7 |
4,7 |
11,5 |
3,8 |
– |
|
Prekių ir paslaugų importasc |
11,1 |
2,3 |
4,7 |
11,3 |
4,3 |
– |
|
Darbo rinka |
||||||
|
Nedarbo lygis (vidutinis metinis; %, palyginti su darbo jėga) |
5,9 |
6,6 |
6,4 |
6,1 |
6,7 |
– |
|
Užimtųjų skaičius (%, pokytis per metus)d |
5,1 |
–0,5 |
–0,4 |
4,8 |
–0,5 |
– |
|
Išorės sektorius (%, palyginti su BVP) |
||||||
|
Prekių ir paslaugų balansas |
–1,0 |
1,1 |
1,6 |
–2,4 |
–4,0 |
– |
|
Einamosios sąskaitos balansas |
–5,5 |
–2,5 |
–2,2 |
–6,0 |
–7,1 |
– |
|
Einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas |
–4,0 |
0,2 |
–0,1 |
–4,4 |
–4,5 |
– |
a Makroekonominių rodiklių prognozės parengtos remiantis tarptautinės aplinkos prielaidomis, sudarytomis pagal informaciją, paskelbtą iki 2023 m. vasario 15 d., ir kitais duomenimis bei informacija, paskelbta iki 2023 m. kovo 1 d.
b Prognozė.
c Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.
d Nacionalinių sąskaitų duomenys; užimtųjų skaičius apibrėžiamas pagal vidaus koncepciją.
1.Tarptautinė aplinka
Prognozuojama, kad 2023 m. kainų didėjimo tempas daugumoje pasaulio ekonomikų lėtės, nors procesas ir nebus spartus. Infliacija, 2022 m. pasaulyje pasiekusi 8,8, 2023 ir 2024 m. turėtų sumažėti atitinkamai iki 6,6 ir 4,3 proc. Numatomą kainų didėjimą daugiausia lems tarptautinėse rinkose mažėjančios energijos ir kitų žaliavų kainos, taip pat griežtinamos pinigų politikos vis labiau ribojamas visuminės paklausos augimas. Nepaisant to, prognozuojama, kad 2024 m. infliacija viršys prieš pandemiją fiksuotą vartotojų kainų augimo tempą didžiojoje dalyje (~80 %) pasaulio ekonomikų.
Nors tikimasi, kad euro zonoje infliacija mažės, tačiau dėl ekonominio atvirumo tendencijos bus glaudžiai susijusios su tolesne energijos kainų raida ir geopolitine aplinka. Vidutinė metinė infliacija euro zonoje 2023 m. turėtų sumažėti iki 5,3 proc. Lėtesnis kainų augimas sietinas su vangesne išorės paklausa, mažėjančiomis energijos kainomis ir pagrindinių euro zonos prekybos partnerių (JAV, JK, Japonija) valiutų atžvilgiu sustiprėjusiu euru.
Prognozuojama, kad Estijos ir Latvijos ekonomikų augimas šiais metais sudarys 0,1 proc., tikimasi, kad infliacija reikšmingai sumažės. Lėtam šalių augimui didelę įtaką darys dėl aukštų energijos kainų ir kintančių palūkanų normų efekto mažėjantis namų ūkių pasitikėjimas ir vartojimas. Tikimasi, kad teigiamai augimą veiks į Latvijos ir Estijos ekonomikas investuojamos ES lėšos ir žemas nedarbo lygis.
2.Eurosistemos pinigų politika
Per pastarąjį pusmetį ECB valdančioji taryba ėmėsi ryžtingų veiksmų normalizuodama, o vėliau ir griežtindama pinigų politiką. Gerokai per aukšta infliacija euro zonoje ir jos perspektyvos paskatino istoriškai itin spartų pagrindinių palūkanų normų padidinimą. Nuo 2022 m. vidurio pagrindinės ECB palūkanų normos jau padidintos 3,5 proc. punkto siekiant infliaciją tvariai grąžinti į siekiamą 2 proc. lygį vidutiniu laikotarpiu. Taip pat nuspręsta iš lėto mažinti sukaupto turto pirkimo programos (TPP) portfelio dydį.
Po palūkanų normų pakėlimų 2022 m. liepos ir rugsėjo mėn. pagrindinės ECB palūkanų normos spalio ir gruodžio mėn. padidintos atitinkamai 75 ir 50 bazinių punktų ir pasiekė 2 proc. lygį. Šie reikšmingi palūkanų normų pakėlimai lėmė rekordiškai spartų pinigų politikos normalizavimą euro zonoje. Tiesa, infliacijai euro zonoje pasiekus dviženklę ribą ir įsibėgėjant atlyginimų augimui, numatyta, kad tuo nebus apsiribota – palūkanų normos bus didinamos ir toliau. Nors spartesnis atlyginimų augimas padeda sumažinti neigiamą padidėjusių kainų poveikį perkamajai galiai, tai gali prisidėti prie aukštesnių infliacijos lūkesčių ir gali padidinti riziką dėl kainų bei atlyginimų spiralės. Kartu gruodžio mėn. priimtas sprendimas nuo 2023 m. kovo mėn. mažinti reinvestavimo apimtį pagal TPP. Kovo–birželio mėn. nutarta mažinti sukaupto TPP portfelio dydį 15 mlrd. Eur per mėn. tempu (2023 m. sausio mėn. visas TPP portfelis sudarė 3,25 trln. Eur).
2023 m. vasario ir kovo mėn. posėdžiuose palūkanų normos padidintos po 50 bazinių punktų. Nors 2023 m. pradžioje gerokai sumažėjo dujų ir elektros kainos didmeninėse rinkose, su ekonomikos ciklu susijusių prekių ir paslaugų kainų spaudimas tebebuvo didelis. Bendroji infliacija euro zonoje piką pasiekė dar spalio mėn., tačiau ji vis dar yra toli nuo siekiamo 2 proc. lygio, o grynoji infliacija (infliacija pašalinus energijos ir maisto kainų poveikį) pasiekė istorines aukštumas ir dar net nepradėjo mažėti. Esant tokioms sąlygoms, pagrindinė ECB palūkanų norma buvo pakelta iki 3 proc. lygio. Be to, padidėjus neapibrėžtumui finansų sistemoje, kovo mėn. posėdyje pabrėžta, kad gali būti naudojamos visos turimos priemonės siekiant užtikrinti finansinį stabilumą ir sklandų pinigų politikos perdavimą realiajai ekonomikai.
Numatoma, kad kylančios palūkanų normos padės grąžinti infliaciją euro zonoje į siekiamą 2 proc. lygį vidutiniu laikotarpiu. Nors 2022 m. spalio mėn. infliacija euro zonoje jau buvo perkopusi ir 10 proc. ribą, 2023 m. sausio–vasario mėn. ji jau sumažėjo iki mažesnio nei 9 proc. lygio (žr. 1 pav.). Vidutiniu laikotarpiu pasireiškus didesnių palūkanų normų poveikiui, ECB prognozėse numatoma, kad infliacija grįš į siekiamą 2 proc. lygį. Finansų rinkose įkainota, kad palūkanų normos galėtų dar šiek tiek padidėti. Rinkų dalyviai mano, kad palūkanų normos piką turėtų pasiekti šių metų viduryje ir siekti apie 3,25 proc., o vėliau turėtų truputį sumažėti. Grįžimo į nulinių ar neigiamų palūkanų normų aplinką finansų rinkų dalyviai nenumato.
Pagrindinės ECB palūkanų normos ir toliau didėja.
1 pav. Faktiniai indėlių galimybės palūkanų normos ir infliacijos euro zonoje duomenys bei rinkų lūkesčiai
Šaltiniai: ECB ir Refinitiv.
Pastabos: paveiksle naudojami kovo 16 d. duomenys; rinkų dalyvių įkainojama palūkanų norma gali būti koreguojama pagal rizikos premiją, todėl tikrieji lūkesčiai gali skirtis.
Toliau keliant pagrindines ECB palūkanų normas, Lietuvos ir euro zonos bankai pradėjo reikšmingai didinti paskolų palūkanų normas (žr. 2 pav.). Euro zonoje paskolų palūkanų normos pradėjo didėti 2022 m. pradžioje, o įsibėgėjus metams paskolų palūkanų normos pradėjo kilti ir Lietuvoje (plačiau apie kreditavimą Lietuvoje žr. 7 skyriuje. Ekonomikos finansavimas). Tokį itin spartų palūkanų normų išaugimą lemia dėl pinigų politikos sprendimų didėjanti paskolų palūkanų normų kintamoji dalis – apie 90 proc. paskolų Lietuvoje suteikta su kintamąja palūkanų norma (dažniausiai 3, 6 ar 12 mėn. EURIBOR). Paskolų palūkanų normų dinamika ateityje priklausys nuo pinigų politikos pobūdžio ir ekonomikos bei bankų finansinės situacijos.
Finansavimosi sąlygos euro zonoje pradėjo griežtėti.
2 pav. PFĮ naujų būsto paskolų ir paskolų ne finansų bendrovėms vidutinė palūkanų norma
Šaltiniai: ECB ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: 3 mėn. slenkamasis vidurkis; neįtraukti esamų paskolų sutarčių sąlygų persvarstymai.
ECB didinamos palūkanų normos veikia Lietuvos
ekonomiką įvairiais kanalais, kurių svarbiausi būtų šie:
- užsienio paklausa ir valiutos kursas;
- palūkanų normos ir kreditas;
- turto kainos.
Lietuvos ekonomikos ypatumai lemia šių kanalų nevienodą svarbą. Dėl didelio Lietuvos ekonomikos atvirumo (2022 m. pirmąjį–trečiąjį ketvirčiais užsienio prekybos ir BVP santykis sudarė 175 %) vyrauja užsienio paklausos kanalas. Eurosistemos pinigų politikos griežtinimas lėtina euro zonos, kartu ir Lietuvos, ekonomikos augimą, tačiau būtina ją griežtinti, kad padidėjusi infliacija nepaveiktų ilgesnės trukmės infliacijos lūkesčių, o faktinė infliacija euro zonoje vidutiniu laikotarpiu grįžtų prie 2 proc. tikslo.
Užsienio paklausos ir valiutos kurso kanalai
Užsienio paklausos kanalui tenka svarbus vaidmuo perduodant pinigų politikos poveikį Lietuvos ekonomikai. Lietuva yra maža ir atvira ekonomika, kurios prekyba su užsienio šalimis sudaro svarbią ekonomikos dalį. Beveik pusė Lietuvos prekybos apimties 2022 m. sudarė prekyba su euro zonos šalimis, kitą dalį – su kitomis pasaulio šalimis. 2022 m. svarbiausios Lietuvos prekybos partnerės euro zonoje buvo Latvija, Vokietija ir Nyderlandai. ECB priimti pinigų politikos sprendimai veikia gamybą ir kainų raidą visose euro zonos šalyse, todėl daro įtaką šių šalių paklausai ir taip prisideda prie Lietuvos prekybos pokyčių. Griežtėjanti pinigų politika, tikėtina, sumažins visuminę paklausą euro zonoje, įskaitant Lietuvoje pagamintų prekių ir paslaugų. Tai turėtų prisidėti prie lėtesnio ekonomikos augimo ir lėtesnio eksportuojamų prekių ir paslaugų kainų augimo Lietuvoje. Vėliau, tikėtina, neigiamas kainų spaudimas persiduotų ir kitoms prekėms bei paslaugoms.
Pinigų politikos sprendimai veikia Lietuvos ekonomiką taip pat ir per valiutos kurso pokyčius. Sparčiau nei kitose šalyse kylančios palūkanų normos euro zonoje prisideda prie stiprėjančio euro kitų valiutų atžvilgiu. Sustiprėjus euro, palyginti su kitomis valiutomis, vertei, didėja eksportuojamų prekių ir paslaugų kaina užsienio rinkose, o tai mažina išorės paklausą. Importuojamos prekės, kita vertus, tampa santykinai pigesnės, o tai padidina jų paklausą. Bendras brangstančio euro poveikis Lietuvos ekonomikos augimui, tikėtina, būtų neigiamas. Lietuvos ekonomika pinigų politikos pokyčiams valiutos kurso kanalu yra jautresnė nei visos euro zonos ekonomika. Lietuvos prekyba su ne euro zonos šalimis 2022 m. pirmąjį–trečiąjį ketvirčiais sudarė apie 95 proc. šalies BVP, o euro zonoje šis rodiklis reikšmingai mažesnis – apie 61 proc. BVP. 2022 m. svarbiausios Lietuvos prekybos partnerės ne euro zonos šalys buvo Lenkija, JAV ir rusija.
Palūkanų normų ir kredito kanalai
ECB, keisdamas pagrindines palūkanų normas ir naudodamas kitas pinigų politikos priemones, veikia skolinimosi sąlygas, taip pat ir skolinimo pasiūlą bei paklausą. ECB nustatomos palūkanų normos ir kitos priemonės veikia bankų skolinimosi sąnaudas, o pastarieji šias sąnaudas perduoda besiskolinantiems gyventojams bei įmonėms. Ilgalaikis ECB skolinimas (pvz., naudojantis tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų priemone) didino bankų sektoriaus likvidumą ir gerina galimybes pritraukti jiems lėšų mažesne nei rinkos kaina. Šių priemonių atsisakymas gali prisidėti prie bankų skolinimosi sąlygų blogėjimo. Be to, kylanti indėlių galimybės palūkanų norma sudaro sąlygas didėti komercinių bankų pritraukiamų indėlių palūkanų normoms.
Palūkanų normų kanalo poveikis Lietuvoje yra panašus į kitų euro zonos šalių, tačiau verta aptarti du svarbius aspektus. Viena vertus, Lietuvoje gerokai didesnė dalis būsto paskolų yra teikiama su kintamosiomis palūkanų normomis (žr. A pav.). Dėl šios priežasties Lietuvos namų ūkiai trumpuoju laikotarpiu yra jautresni ECB nustatomų palūkanų normų pokyčiams. Kita vertus, Lietuvos namų ūkių bendra skola, palyginti su BVP, yra viena mažiausių euro zonoje (žr. B pav.), o tai mažina palūkanų normų kanalo poveikį. Kylančios ECB palūkanų normos taip pat yra vienas iš veiksnių, mažinančių naujų paskolų paklausą.
A pav. Būsto paskolų dalis su kintamosiomis palūkanų normomis
Šaltinis: ECB.
Pastabos: kintamųjų palūkanų normų dalis* imant būsto paskolas; pastarųjų 3 m. vidurkis; naujausi duomenys – 2022 m. gruodžio mėn.
*Kintamosios palūkanų normos arba fiksavimas iki 1 m.
B pav. Namų ūkių skolos, palyginti su BVP, dalis
(2022 m. III ketv.)
Šaltinis: ECB.
C pav. Palūkanų normų kaita
Šaltinis: Lietuvos bankas.
Pakilusios pagrindinės ECB palūkanų normos ir lūkesčiai dėl aukštesnių palūkanų normų ateityje lemia ir didesnę Lietuvos Vyriausybės skolinimosi kainą. Šiuo metu 10 m. Lietuvos VVP pajamingumas siekia maždaug 3,9, o dar 2021 m. pradžioje jis buvo 0 proc. Tokia skolinimosi kaina didesnė nei Vokietijoje (2,3 %), tačiau šiek tiek mažesnė nei Italijoje (4,2 %).
Turto kainų kanalas
ECB palūkanų normų keitimas paveikia turto kainas, tačiau šis poveikio kanalas yra mažiau svarbus Lietuvai nei vidutiniškai euro zonai. To priežastis yra gerokai seklesnė finansų rinka ir mažesnis visas finansų sektorius Lietuvoje, kurio didžiąją turto dalį sudaro paskolos, o ne finansinės priemonės. Pavyzdžiui, finansų sektoriaus turimo finansinio turto ir BVP santykis Lietuvoje yra net apie 5 kartus mažesnis nei vidutiniškai euro zonoje. Dėl santykinai mažos valstybės skolos, vyriausybės išleistų skolos VP vertės ir BVP santykis yra daugiau nei 2 kartus mažesnis Lietuvoje nei vidutiniškai euro zonoje. Lietuvoje veikiančių komercinių bankų platinamų obligacijų rinka yra santykinai dar mažiau išsivysčiusi. Privačios įmonės Lietuvoje daugiausia savo veiklą finansuoja nuosavu kapitalu arba mažesniu mastu paskolomis iš kredito įstaigų ir tik retais atvejais viešai platina skolos VP. Kadangi finansų rinkos Lietuvoje yra reikšmingai mažesnės nei vidutiniškai euro zonoje (pvz., palyginus kapitalizacijos ir BVP santykį), Eurosistemos vertybinių popierių pirkimų programos yra vykdomos santykinai mažesniu mastu Lietuvoje nei vidutiniškai kitose euro zonos šalyse. Visa tai slopina Eurosistemos pinigų politikos būklės griežtinimo poveikį Lietuvos finansų rinkoms, o kartu ir ekonomikai.
Visuomenėje ir žiniasklaidoje plintantys aiškinimai, kad centriniai bankai, gelbėdami ekonomiką nuo recesijos, prileido per daug pinigų, yra klaidinantis supaprastinimas. Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų kiekio ir infliacijos ryšys yra susilpnėjęs ir nevienareikšmis. Išsivysčiusių valstybių centriniai bankai aktyviai nebereguliuoja pinigų kiekio nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio (1980–1990 m.). Centriniai bankai grįžo prie klasikinės priemonės – palūkanų normų reguliavimo, kuris veikia ekonominį aktyvumą ir kainodarą per finansavimo sąlygas ir lūkesčius. Jungtinėmis pinigų ir fiskalinės politikos pastangomis Vakarų ekonomikos išvengė gilios krizės po to, kai vieną po kito patyrė du itin didelius sukrėtimus – globalią pandemiją ir rusijos sukelto karo Ukrainoje poveikį. Pinigų politikos ir fiskalinė parama leido verslui ir namų ūkiams atlaikyti sutrikdytos pasiūlos ir prarastų pajamų šoką pandemijos metu, o po to – ir energijos bei maisto kainų augimą prasidėjus karui, taip išvengiant chaotiško prisitaikymo patiriant krizę. Galima diskutuoti, ar parama ekonomikai galėjo būti kiek nuosaikesnė, o pinigų politikos normalizavimas galėjo prasidėti šiek tiek anksčiau. Tačiau politikos formuotojai sprendimus turėjo priimti realiu laiku didelio neapibrėžtumo sąlygomis, o rizika padėti per mažai buvo pernelyg didelė ir galėjo labai brangiai kainuoti.
Pinigų kiekį tapo sunku reguliuoti, nes pinigų paklausa tapo nestabili ir sunkiai prognozuojama. Praėjusio amžiaus 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečiais išvystytos rinkos ekonomikos atsisakė perdėtai griežto finansų rinkų reguliavimo ir paskatinto finansines inovacijas bei konkurenciją tarp finansų rinkos dalyvių. O tada paaiškėjo, kad visuomenės pageidaujamas pinigų kiekis (pinigų paklausa) tapo sunkiai prognozuojamas ir išmatuojamas, nes ėmė jautriai ir prieštaringai reaguoti į palūkanų normų pokyčius bei verslo ciklo fazę. Pavyzdžiui, pinigų paklausa padidėja ne tik ekonomikos pakilimo, bet ir nuosmukio metu, nes ekonomikos dalyviai nori sukaupti didesnes likvidumo atsargas. Finansų rinkos dalyviai ėmė siūlyti alternatyvių formų likvidųjį turtą, sujungiantį atsiskaitymų funkciją ir galimybę gauti palūkanų. Šios tendencijos labai apsunkino gyvenimą pinigų kiekio statistikams ir reguliuotojams.
Atsisakę pinigų kiekio reguliavimo, centriniai bankai ir toliau skaičiuoja pinigų kiekio rodiklius ir vertina jų veiksnius. Kredito įstaigoms kredituojant ekonomiką, pinigų kiekis lanksčiai prisitaiko prie palūkanų lygio ir realiosios ekonomikos poreikių. Tačiau prisitaikymo dinamika ir kryptis labai priklauso nuo konkrečios situacijos, todėl skirtingais laikotarpiais pinigų kiekio reakcija į palūkanų normas ir ryšys su infliacija gali labai skirtis. Pinigų kiekio analizė suteikia labai naudingos informacijos apie pinigų politikos poveikio perdavimą per kredito įstaigas realiajai ekonomikai ir bankų sektoriaus finansinį stabilumą.
Paveiksle pavaizduoti bendrojo pinigų kiekio, pinigų bazės ir infliacijos pokyčiai euro zonoje nuo euro zonos įkūrimo 1999 m. Matome, kaip akivaizdžiai skyrėsi pinigų kiekio ir infliacijos pokyčiai ir net jų kryptys atskirais laikotarpiais, vėluojanti infliacijos reakcija taip pat buvo labai skirtinga. Atkreipkime dėmesį į daug didesnę pinigų bazės pokyčių skalę paveikslo dešinėje.
A pav. Bendrojo pinigų kiekio, pinigų bazės ir infliacijos pokyčiai euro zonoje, proc.
Šaltiniai: ECB ir Lietuvos banko skaičiavimai.
2020 m. pasaulį užklupus seniai nematyto masto pandemijai, skatinamosios pinigų politikos poreikis dar labiau išaugo. Vėl, kaip ir 2008 m. rudenį, pasaulio ekonomikas sukaustė krizės baimė ir didelis neaiškumas dėl ateities. Suderintomis pinigų, fiskalinės ir makroprudencinės politikos pastangomis buvo sustiprinta bendroji paklausa. Intensyvus pinigų bazės padidėjimas 2020–2021 m. atspindėjo Eurosistemos papildomas plataus masto skatinamąsias pinigų politikos priemones. Skatinamųjų priemonių padrąsintos, kredito įstaigos padidino ūkio kreditavimą, tenkindamos išaugusį įmonių poreikį likvidžioms lėšoms, dėl to tuo metu matome paspartėjusį bendrojo pinigų kiekio augimą. Dėl šių pastangų euro zonos ekonomikos nuosmukis 2020 m. buvo labai sušvelnintas ir sutrumpintas. Lietuva buvo viena iš nedaugelio pinigų sąjungos valstybių, tuo metu apskritai išvengusių ekonomikos nuosmukio.
2021–2022 m. įsibėgėjusią infliaciją lėmė stiprios paklausos ir pandemijos poveikio bei karo Ukrainoje derinys. Infliacija pradėjo sparčiai didėti nuo 2021 m. vidurio, kai paklausa atsigavo, o gamybos ir tiekimo grandinės vis dar buvo trikdomos pandemijos. Jas dar papildomai veikė ir brangino geopolitiniai veiksniai. Kurį laiką atrodė, kad pandemijos suvaldymas ir rinkos mechanizmas netrukus atkurs pasiūlą. Pinigų politika reguliuoja realiosios ekonomikos svyravimus, paveikdama bendrąją paklausą, o sutrikus pasiūlai, centriniai bankai turi išlaukti, kol rinkos dėsniai ir struktūrinė vyriausybės politika atkurs pasiūlos pusiausvyrą. Nebent pasiūlos sutrikimai paveiktų ekonomikos dalyvių vidutinio laikotarpio kainodarą ir infliacijos lūkesčius, numatant aukštesnę infliaciją nei 2 proc. vidurkis. Tačiau rusijos agresija prieš Ukrainą 2022 m. vasario mėn. buvo papildomas ir labai stiprus sukrėtimas viso pasaulio ekonomikai, sukėlęs drastišką energijos, žaliavų ir maisto kainų brangimą. Dėl to aukšta infliacija įgavo „antrąjį kvėpavimą“ ir „prasismelkė“ į daugelį ekonomikos sektorių, keldama grėsmę vidutinio laikotarpio (2–3 m.) kainodarai ir infliacijos lūkesčiams.
3.Realusis sektorius
Nepalankios pasaulinės tendencijos ir didelė infliacija lėmė Lietuvos ekonomikos aktyvumo mažėjimą.
3 pav. BVP kaitos veiksniai (gamybos metodu)
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Didelė infliacija ir neaiškumas dėl ypač išaugusių elektros ir būsto šildymo išlaidų ribojo namų ūkių vartojimo augimą. 2022 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, namų ūkių vartojimas sumenko 0,5, o ketvirtąjį ketvirtį – dar 0,8 proc. Vis dėlto dėl itin palankaus palyginamosios bazės efekto 2022 m. namų ūkių vartojimo išlaidos buvo 0,5 proc. didesnės nei prieš metus. Atsižvelgiant į 18,9 proc. pasiekusią vidutinę metinę infliaciją, tokia namų ūkių vartojimo raida vertintina itin palankiai. Kaip vieną iš svarbiausių tokios namų ūkių vartojimo raidos veiksnių, reikėtų išskirti sparčiai didėjusias namų ūkių disponuojamąsias pajamas. Jos, įvertinus to meto kainomis, 2022 m., tikėtina, buvo šeštadaliu didesnės nei 2021 m. Labiausiai prie disponuojamųjų pajamų augimo prisidėjo didėjęs darbo užmokesčio fondas – jį didino tiek augęs užimtumas, tiek didėjęs darbo užmokestis (plačiau apie tai skaitykite 4 skyriuje). Nors augę atlyginimai ir užimtumas lėmė beveik 2/3 viso disponuojamųjų pajamų padidėjimo, namų ūkių pajamos didėjo ir iš kitų pajamų šaltinių – ekonominės veiklos, nuosavybės pajamų, socialinių ir einamųjų pervedimų. Pažymėtina ir tai, kad kol kas nematoma ženklų, jog didesnė dalis namų ūkių susidurtų su finansiniais sunkumais. Pavyzdžiui, EK atliekamo vartotojų nuomonių tyrimo rezultatai rodo, kad šių metų sausio mėn. namų ūkiai savo finansinę padėtį vertino netgi geriau nei 2019 m., t. y. prieš COVID-19 pandemiją. Taip pat nuo praėjusių metų spalio mėn. gerėja namų ūkių lūkesčiai tiek dėl savo finansinės padėties, tiek dėl šalies ekonominės padėties ir sausio mėn. buvo geriausi nuo rusijos sukelto karo Ukrainoje pradžios. Vienas iš svarbiausių tokias namų ūkių nuotaikas lemiančių veiksnių yra kartu su 2023 m. valstybės biudžetu priimti sprendimai, kurie turėtų padidinti namų ūkių pajamas ir apriboti energijos išlaidų didėjimą (plačiau apie tai skaitykite 8 skyriuje). Tai kartu su numatomu lėtesniu kainų augimu turėtų nusverti griežtinamos pinigų politikos ir didėjančių palūkanų normų neigiamą poveikį namų ūkių vartojimo išlaidoms ir leidžia tikėtis, kad namų ūkių vartojimas artimiausiu metu pradės atsitiesti. 2023 m. jis turėtų nemažėti, o 2024 m. padidėti 3,1 proc.
Dėl spartaus namų ūkių disponuojamųjų pajamų augimo, net ir esant aukštai infliacijai, namų ūkių vartojimo išlaidos sumenko nedaug.
4 pav. Realiojo namų ūkių vartojimo kaitos veiksniai
Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
2022 m. antrąjį pusmetį didelės energijos kainos nepalankiai veikė prekių ir paslaugų eksporto raidą, tiesa, jos taip pat paskatino investicijas į energijos generacijos ir vartojimo įrenginių atnaujinimą. Šių metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, realusis prekių ir paslaugų eksportas padidėjo 4,3, tačiau ketvirtąjį ketvirtį sumažėjo 3,6 proc. Prie augimo trečiąjį ketvirtį daugiausia prisidėjo po planinio remonto darbų atnaujinta AB „ORLEN Lietuva“ gamyba ir suintensyvėjęs reeksportas, o stiprus krytis ketvirtąjį ketvirtį sietinas su itin silpna paslaugų eksporto raida, menkusiomis chemijos pramonės ir baldų, taip pat medienos ir jos dirbinių eksporto apimtimis. Apskritai, 2022 m. antrąjį pusmetį dėl didelių energijos kainų, reikšmingai padidinusių gamybos sąnaudas, ir reikšmingai sumažėjusios Lietuvoje pagamintų prekių ir paslaugų paklausos pagrindinėse prekybos partnerėse daugelio Lietuvoje gaminamų prekių eksporto apimtis sumenko. Tiesa, dėl itin palankių tendencijų 2022 m. pirmąjį pusmetį realusis prekių ir paslaugų eksportas buvo 11,7 proc. didesnis nei 2021 m. (plačiau apie užsienio prekybą skaitykite 5 skyriuje).
Lėčiau augančios pagrindinių prekybos partnerių, taip pat ir Lietuvos, ekonomikos, neapibrėžtumas dėl tolesnės pagrindinių prekybos partnerių ekonomikų raidos ir nežinomybė dėl rusijos karo Ukrainoje eigos ribojo įmonių paskatas investuoti. Vis dėlto aukštos energijos kainos vertė dalį verslų atnaujinti turimus energijos generacijos ir vartojimo įrenginius. Šių veiksnių sąveika lėmė gana vangias investicijas praėjusių metų antrąjį pusmetį. Praėjusių metų pabaigoje, tikėtina, suintensyvėjo ir valdžios investicijos. Šių veiksnių sąveika lėmė investicijų didėjimą praėjusių metų antrąjį pusmetį – trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, investicijos ūgtelėjo 0,7, o ketvirtąjį ketvirtį – 3,1 proc. Šiuo laikotarpiu iš investicijų rūšių labiausiai augo investicijos į būstą. Tačiau trumpuoju laikotarpiu dėl griežtinamos pinigų politikos, stipriai sumenkus NT rinkos aktyvumui ir reikšmingai sumenkus pradėtų statyti būstų skaičiui, investicijų į būstą apimtis turėtų nedidėti. Daugiau nei 2022 m. pirmąjį pusmetį buvo investuota ir į transporto bei kitas gamybos priemones, taip pat į negyvenamosios paskirties pastatus ir statinius. Praėjusių metų paskutinį ketvirtį stebėta ir intensyvesnė inžinerinių pastatų statyba, įprastai didžiąją šių darbų dalį sudaro valdžios sektoriaus ar valstybinių įmonių investiciniai projektai. 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį reikšmingai padidėję ES paramos srautai, skirti investicijoms, sudaro prielaidas tikėtis, kad kelis pastaruosius metus buvusios itin vangios valdžios sektoriaus investicijos atsigauna. Tikimasi, kad dėl pradedamų įgyvendinti tiek Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo priemonių, tiek 2021–2027 m. ES finansinėje perspektyvoje numatytų projektų būtent intensyvesnis ES lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimas bus pagrindinis veiksnys, lemsiantis investicijų augimą šiais metais. Numatoma, kad investicijos tiek 2023 m., tiek 2024 m. augs 4,5 proc.
2022 m. antrąjį pusmetį investicijas labiausiai skatino poreikis atnaujinti turimus energijos generacijos bei vartojimo įrenginius ir intensyvėjantis ES paramos srautų panaudojimas.
5 pav. Investicijų raida
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
4.Darbo rinka
Užimtųjų skaičius praėjusių metų pabaigoje didėjo nuosaikiau. Išaugus darbo jėgai, 2022 m. užimtųjų skaičiaus augimas šalyje reikšmingai paspartėjo. Ypač daugėjo samdomųjų darbuotojų, tačiau taip pat reikšmingai padidėjo savarankiškai dirbančių asmenų dalis. Užimtųjų skaičiaus augimo rekordas pasiektas praėjusių metų pirmąjį pusmetį – 2022 m. antrąjį ketvirtį šis rodiklis buvo net 5,6 proc. didesnis nei prieš metus. Remiantis gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis, 2022 m. trečiąjį ketvirtį dirbančiųjų skaičius siekė apie 1 445 tūkst. (pagal sezoniškumą pakoreguoti duomenys) ir buvo apie 10 tūkst. didesnis nei ankstesnį ketvirtį – tai didžiausias lygis, koks yra fiksuotas nuo 2008 m. Tokią užimtumo raidą reikšmingai veikė sėkminga karo pabėgėlių integracija į Lietuvos darbo rinką (plačiau skaitykite kitame intarpe). Administraciniai Sodros duomenys taip pat patvirtina, kad pirmasis ir antrasis karantinas bendrą darbo vietų skaičių paveikė daug labiau nei iki šiol tebesitęsiantis karas Ukrainoje (žr. 6 pav.). Tiesa, naujausi Valstybės duomenų agentūros gyventojų užimtumo tyrimo duomenys rodo, kad praėjusių metų paskutinį ketvirtį metinis užimtumo augimas šalyje sulėtėjo iki beveik 3 proc. Lėtesnę, tačiau vis dar sparčią užimtųjų samdą veikė techninis veiksnys, t. y. blėstantis žemos palyginamosios bazės efektas, susidaręs dėl to, kad 2021 m. pirmąjį pusmetį užimtumas mažėjo ypač sparčiai. Prie tokios užimtumo dinamikos taip pat prisidėjo menkiau augęs ekonominis aktyvumas, dėl geopolitinių priežasčių vis dar esantis neapibrėžtumas.
Priešingai nei pirmosios ir antrosios pandemijos metu užimtumo raida Lietuvoje paspartėjo dėl karo pabėgėlių, įsidarbinusių nuo karo veiksmų Ukrainoje pradžios.
6 pav. Bendras dirbančiųjų skaičius
(7 d. slenkamieji vidurkiai)
Šaltiniai: Sodra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastaba: duomenys (pagal sezoniškumą pakoreguoti) iki kovo 16 d.
Nepaisant lėtėjančio ekonominio aktyvumo, dirbančiųjų skaičius šalyje ir toliau auga, tačiau ne taip sparčiai kaip praėjusių metų pradžioje. Administraciniai Sodros duomenys rodo, kad šiuo metu dirbančiųjų skaičius ir toliau auga, tačiau nuosaikiau nei praėjusių metų pradžioje, kai metinis augimas sudarė 3,5 proc. 2023 m. sausio mėn. bendras apdraustųjų skaičius buvo apie 1,5 proc. didesnis, nei fiksuotas prieš metus. Dirbančiųjų ypač gausėja informacijos ir ryšių, transporto sektoriuose, samda taip pat didėja apgyvendinimo ir maitinimo veiklos įmonėse. Palankios tendencijos matyti ir iš verslo apklausų rezultatų. Šių metų vasario mėn. įmonės ėmė palankiau vertinti būsimus darbuotojų skaičiaus pokyčius. Minėtu laikotarpiu darbuotojų samdos lūkesčiai 5 proc. viršijo ilgalaikį vidurkį. Nors išteklių darbo rinkoje dar yra, jais pasinaudoti tampa vis sudėtingiau, nes užimtumo ir darbo rinkos aktyvumo rodikliai yra priartėję prie savo istorinių aukštumų.
2022 m. antrąjį pusmetį nedarbo lygis šalyje ėmė šiek tiek didėti: daugiausia dėl nekvalifikuotų darbuotojų, nes aukštos kvalifikacijos specialistų vis dar trūksta. Nuo pandeminių metų pabaigos iki pat 2022 m. antrojo pusmečio bedarbių skaičius šalyje nuosekliai mažėjo. Praėjusių metų viduryje nedarbo lygis šalyje sumažėjo net iki 5,2 proc. – paskutinį kartą toks mažas nedarbo rodiklis Lietuvoje fiksuotas prieš 15 metų. Spartus darbo jėgos augimas (ketvirtąjį ketvirtį fiksuotas 2,2 % metinis augimas) tik šiek tiek padidino nedarbo rodiklį, kuris vis dar yra gana žemo lygio. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, ketvirtąjį ketvirtį nedarbas sudarė 6,4 proc. Jis buvo 0,6 proc. punkto mažesnis nei prieš metus, tačiau, pašalinus sezono įtaką, 0,4 proc. punkto didesnis nei trečiąjį ketvirtį. Prie tokio nedarbo lygio metinio pokyčio praėjusių metų pabaigoje daugiausia prisidėjo šiek tiek lėtesnis, tačiau vis dar spartus užimtųjų augimas ir sumažėjęs darbo jėgos aktyvumo lygis: šie rodikliai nedarbo lygį per metus sumažino atitinkamai apie 2,4 ir 0,3 proc. punkto (žr. 7 pav.). Vis dar pakankamai žemas nedarbo lygis šalyje ir didelė darbuotojų samda lemia tai, kad nemaža dalis įmonių susiduria su darbuotojų stygiaus problema. Šiuo metu darbo rinkoje ypač trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, matyti, kad jų pasiūla nėra tokia didelė kaip nekvalifikuotų darbuotojų. Kvalifikuotų darbuotojų nedarbo lygis sudaro apie 6 proc. ir yra du kartus mažesnis už nekvalifikuotų darbuotojų.
Praėjusiais metais nedarbo lygio mažėjimą daugiausia veikė spartus užimtųjų augimas.
7 pav. Nedarbo lygio pokyčio per metus kaitos veiksniai
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Nuo praėjusių metų rugsėjo mėn. pastebimai auga ir registruotų bedarbių skaičius, tačiau ilgalaikių bedarbių gretos retėja. Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotas nedarbas šių metų vasario mėn. sudarė 9,1 proc. Tiesa, tuo pačiu metu pernai darbo neturintys asmenys sudarė šiek tiek daugiau – 10,0 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. Nors bendras nedarbo rodiklis didėja, palankią situaciją darbo rinkoje rodo mažėjanti ilgalaikių bedarbių dalis. Pandemijos išbalansuotoje darbo rinkoje ilgalaikių bedarbių gretos augo, tačiau šiuo metu ilgalaikių bedarbių dalis bendroje bedarbių struktūroje yra reikšmingai sumažėjusi. Naujausiais duomenimis, 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį ilgalaikių bedarbių dalis, palyginti su visų bedarbių skaičiumi, sudarė 38 proc. ir buvo mažesnė nei fiksuota prieš metus (43 %).
Darbo užmokesčio augimo sparta nedidėja jau truputį ilgiau nei pusmetį. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį šalyje atlyginimai per metus pakilo 13,2 proc. Privačiajame sektoriuje darbo užmokestis augo sparčiau nei viešajame, atitinkamai – 13,9 ir 11,8 proc. 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį darbo užmokestis augo dviženkliu tempu daugelyje ekonominių veiklų. Palyginti su ankstesnių metų atitinkamu laikotarpiu, darbo užmokestis sparčiausiai didėjo informacijos ir ryšių veikloje (17,2 %). Spartus metinis darbo pajamų augimas (apie 16 %) stebėtas ir švietimo; transporto ir saugojimo; profesinėje, mokslinėje ir techninėje veiklose, kuriose tebevyksta intensyvi kova dėl darbuotojų. Šiek tiek mažiau (7,1 %) didėjo NT ir sveikatos apsaugos darbuotojų atlyginimai. Naujausi šių metų administraciniai sausio mėn. Sodros duomenys taip pat rodo dviženklį atlyginimų augimą šalyje, tiesa, jis reikšmingiau nespartėja jau kurį laiką. 2022 m. birželio mėn., palyginti su gegužės mėn., darbo pajamų (pagal sezoniškumą pakoreguoti) metinis augimas sulėtėjo šiek tiek daugiau nei 0,5 proc. punkto, o kitais mėnesiais buvo artimas 13 proc. (žr. 8 pav.). Sodros duomenimis, 2023 m. sausio mėn. daugiau nei MMA uždirbančių darbuotojų darbo užmokestis buvo apie 14 proc. didesnis nei prieš metus ir net apie 49 proc. didesnis nei vidutiniškai prieš pandemiją. Priešingai nei 2022 m., šių metų pradžioje atlyginimai augo lėčiau nei 2023 m. sausio mėn. 15 proc. padidinta MMA, o tai signalizuoja apie mažėjančią įtampą darbo rinkoje. Darbo užmokesčio augimo stabilizavimąsi galima sieti su pamažu didėjančiu nedirbančių asmenų skaičiumi, lėčiau augančia darbuotojų samda, mažėjančia darbuotojų paklausa ir blėstančiomis darbuotojų trūkumo problemomis.
Vidutinės draudžiamosios pajamos šalyje didėja nuosaikiau nei 2022 m. pradžioje, naujausi duomenys nerodo toliau sparčiau kylančių atlyginimų.
8 pav. Vidutinių draudžiamųjų pajamų
pokyčiai
(mėnesiniai duomenys)
Šaltiniai: Sodra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: darbuotojai, uždirbantys daugiau nei MMA; pagal sezoniškumą pakoreguoti duomenys.
Padėtis dėl darbuotojų trūkumo darbo rinkoje tapo šiek tiek laisvesnė. 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį šalyje fiksuota apie 7 proc. mažiau laisvų darbo vietų nei prieš metus, o laisvų darbo vietų lygis – rodiklis, parodantis, kokią dalį visų darbo vietų sudaro laisvos darbo vietos, vis dar yra aukštas, tačiau reikšmingai sumažėjo nuo rekordinių 2 iki 1,7 proc. Be to, vienai laisvai darbo vietai tenkančių bedarbių skaičius – tai santykis, rodantis spaudimą didinti darbo užmokestį, o kartu ir įtampą darbo rinkoje, krinta jau trečią ketvirtį iš eilės, tačiau vis dar yra beveik dvigubai didesnis nei vidutiniškai 2008–2022 m. Prie pamažu mažėjančios įtampos Lietuvos darbo rinkoje prisideda ir, tikėtina, atsargesni įmonių naujų darbuotojų poreikio vertinimai dėl rizikų tarptautinėje aplinkoje bei vis dar įtemptos situacijos energijos išteklių rinkoje. Svarbus vaidmuo kovoje su darbuotojų trūkumu tenka gerėjančioms migracijos tendencijoms. Rekordiškai teigiamas praėjusiu metų migracijos balansas lemia gausesnę darbuotojų pasiūlą, kuri leidžia geriau patenkinti didelę darbuotojų paklausą. Blėstančias darbuotojų trūkumo problemas Lietuvos darbo rinkoje patvirtina ir šių metų vasario mėn. verslo apklausų statistika, kuri rodo, kad visuose didžiuosiuose ekonomikos sektoriuose (išskyrus paslaugų) įmonių, susiduriančių su darbuotojų stygiumi, dalis yra pastebimai mažesnė nei metų pradžioje. Pavyzdžiui, dalis pramonės sektoriaus įmonių, kurios darbuotojų trūkumą įvardijo kaip veiksnį, ribojantį jų plėtrą, buvo apie 1 proc. punktu mažesnė už ilgalaikį vidurkį (2005–2023 m.). Mažmeninės prekybos ir statybos sektoriuose ši dalis – artima ilgalaikiam vidurkiui. Tokios tendencijos rodo, kad įmonėms šiek tiek lengviau rasti tinkamų darbuotojų, todėl paskatos didinti darbo užmokestį yra mažesnės.
3 intarpas. Karo pabėgėliai iš Ukrainos: smūgis Ukrainos demografijai, pagalba Lietuvos darbo rinkai
Po visą pasaulį pasklidusi ukrainiečių diaspora koreguoja demografinį paveikslą kitose šalyse. Dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos ir emigracijos Ukrainos gyventojų skaičius sparčiai mažėjo nuo 1990 m., tačiau 2022 m. karas Ukrainoje šį procesą gerokai paspartino (žr. A pav.). Remiantis naujausiais Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (UNHCR) duomenimis, 2022 m. Ukrainoje gyveno 43,5 mln. gyventojų – apie 4 mln., arba 9 proc., mažiau negu prieš metus. 2023 m. vasario mėn. duomenimis, dauguma žmonių pasitraukė į Lenkiją (apie 1,6 mln.), Vokietiją (0,9 mln.), Čekiją (0,5 mln.), Italiją, Ispaniją ir JK (po 0,2 mln.). Pastarosiose valstybėse didelis karo pabėgėlių iš Ukrainos skaičius koregavo populiacijos rodiklius. Itin stiprus poveikis buvo juntamas Lenkijoje ir Lietuvoje, kadangi šios valstybės pasižymi vienu aukščiausiu atvykusių ukrainiečių procentu, tenkančiu šalies populiacijai.
2022 m. gyventojų skaičiaus pokyčiams Europos šalyse įtakos turėjo didelis karo pabėgėlių iš Ukrainos srautas.
A pav. Gyventojų skaičiaus kaita 1990–2022 m. valstybėse, kuriose fiksuoti didžiausi karo pabėgėlių iš Ukrainos, registruotų laikinajai apsaugai pagal ES Laikinosios apsaugos direktyvą, srautai
Šaltiniai: Jungtinės Tautos, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo ketvirtadaliu, tačiau praėjusiais metais dėl rekordiškai didelio užsieniečių migracijos saldo nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje augo. 2022 m. Lietuvoje mirė apie 18 tūkst. žmonių daugiau, negu gimė, tačiau šis skirtumas buvo artimas neigiamos natūralios gyventojų kaitos ilgalaikiam vidurkiui. Nepaisant blogesnio bendrojo gimstamumo rodiklio (palyginti su 2021 m., pernai kūdikių gimė apie 6 % mažiau) ir didelio mirtingumo, praėjusiais metais fiksuotas bendras nuolatinių gyventojų skaičiaus padidėjimas buvo didžiausias nuo duomenų skelbimo pradžios. Negana to, pirmą kartą visose Lietuvos apskrityse emigrantų skaičius buvo mažesnis nei imigrantų, tai – iki šiol Lietuvoje nematytas reiškinys. Beveik 2 proc. metiniam populiacijos augimui didžiausią įtaką darė palankios migracijos tendencijos (žr. B pav.). 2022 m. gausūs užsieniečių imigrantų srautai lėmė rekordiškai aukštą migracijos saldo: praėjusiais metais į Lietuvą atvyko apie 72 tūkst. asmenų daugiau, nei iš jos išvyko. Lietuvos piliečių imigrantų ir emigrantų skirtumas trečius metus iš eilės buvo teigiamas ir viršijo 1 tūkst. asmenų, o į šalį atvyko apie 71 tūkst. daugiau užsieniečių, nei iš jos išvyko. Taigi, praėjusiais metais bendrasis migracijos balansas reikšmingai padidėjo dėl atvykusių užsieniečių.
Praėjusiais metais rekordinis grynosios migracijos balansas gerokai atsvėrė neigiamą natūralios gyventojų kaitos rodiklio poveikį rekordiniam gyventojų skaičiaus padidėjimui Lietuvoje.
B pav. Nuolatinių gyventojų skaičiaus pokyčio 2002–2022 m. Lietuvoje kaitos veiksniai
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
* Išankstiniai duomenys.
Dėl karo Ukrainoje išaugo užsienio piliečių, ypač ukrainiečių, baltarusių ir rusų, imigracija, keitėsi ir emigracijos kryptys. Valstybės duomenų agentūros išankstiniais duomenimis, praėjusiais metais į Lietuvą imigravo apie 95 tūkst. žmonių – 60 tūkst., arba 2,1 karto, daugiau negu 2021 m. Iš jų 2,8 tūkst. buvo rusijos piliečiai (apie 3 %), beveik kas dešimtas imigrantas buvo Baltarusijos pilietis (9,8 tūkst.). 85 proc. visų imigrantų – užsienio piliečiai, kurių net 76 proc. sudarė ukrainiečiai. Keitėsi ir emigracijos krypčių tendencijos. 2022 m. iš Lietuvos emigravo 23 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų, o tai apie 9 proc. mažiau nei prieš metus. Daugiausia emigrantų išvyko į Ukrainą (apie 20 % visų emigravusių gyventojų: tai susiję su trumpalaikiais migrantais, grįžusiais atgal į Ukrainą), JK ir Baltarusiją (po 12 % visų emigravusių gyventojų). Palyginti su 2021 m., daugiausia sumažėjo emigravusiųjų į JK (2,1 karto), Vokietiją (1,5 karto) ir Norvegiją (1,3 karto).
2022 m. pakitusios imigracijos ir emigracijos tendencijos gerokai pakoregavo užsieniečių migracijos balanso pagal pilietybę struktūrą (žr. C pav.). Rekordinius užsieniečių grynosios migracijos balanso pokyčius daugiausia lėmė nuo rusijos karo Ukrainoje bėgantys ukrainiečiai: didžiąją dalį (apie 80 %) visų užsienio piliečių imigrantų ir emigrantų skirtumo sudarė atvykę ir išvykę Ukrainos piliečiai. Per praėjusius metus Lietuvoje Migracijos departamente registravosi apie 72 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos (didžiausias antplūdis – 2022 m. kovo mėn., pastaruoju metu kasdien užregistruotųjų srautai gerokai mažesni). Didžioji jų dalis – moterys. Nepilnamečiai sudaro 35, darbingo amžiaus – 60, vyresni nei 65 m. – 5 proc. visų užsiregistravusiųjų. Tiesa, minėtas pabėgėlių skaičius neparodo trumpalaikių migrantų dalies (išvykusiųjų ar neužsiregistravusiųjų Migracijos departamente). Valstybės duomenų agentūrai paskelbus išankstinę metinę 2022 m. migracijos statistiką, peržiūrėti mėnesiniai imigrantų ir emigrantų srautai ir įvertinus migrantų Lietuvoje buvimo trukmę, identifikuoti trumpalaikiai migrantai (į migrantų skaičių patenka tik tie asmenys, kuriems išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje metams ir ilgiau). Atsižvelgiant į išankstinę metinę statistiką (grynoji ukrainiečių migracija sudarė 57 tūkst.) ir Migracijos departamente registruotą atvykusiųjų ukrainiečių skaičių (72 tūkst. karo pabėgėlių), praėjusiais metais Lietuvoje fiksuota 15 tūkst. trumpalaikių migrantų iš Ukrainos, t. y. kas penktas atvykęs karo pabėgėlis Lietuvoje gyveno laikinai.
Užsieniečių migracijos balansas – rekordinėse aukštumose, tai daugiausia susiję su atvykusių ukrainiečių, bėgančių nuo rusijos agresijos, antplūdžiu.
C pav. Užsieniečių migracijos balansas pagal pilietybę
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
* Išankstiniai duomenys.
Lietuvoje tebevyksta sėkminga ukrainiečių integracija į Lietuvos darbo rinką: vis daugiau karo pabėgėlių įsitraukia į užimtųjų gretas, bedarbių – mažėja.
D pav. Pagrindiniai Ukrainos piliečių integracijos į Lietuvos darbo rinką rodikliai
Šaltiniai: Užimtumo tarnyba, Sodra, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastaba: UT – Užimtumo tarnyba.
Įsilieję į Lietuvos darbo rinką karo pabėgėliai iš Ukrainos daugiausia dirba vidutinės kvalifikacijos darbus paslaugų ir pramonės sektoriuose. Pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių daugiausia (68 %) ukrainiečių dirba vidutinės kvalifikacijos darbus (tokiems darbams priskiriami vairuotojai; statybininkai; maisto gamintojai, medienos meistrai, siuvėjai ir kiti giminiškų profesijų darbininkai ir amatininkai; paslaugų asmenims darbuotojai: virėjai, padavėjai ir barmenai, kirpėjai, kosmetikai ir kt.) ir nekvalifikuotus darbus (24 %) (tokiems darbams priskiriami valytojai ir pagalbininkai; nekvalifikuoti gavybos, statybos, pramonės ir transporto darbininkai; maisto ruošimo padėjėjai ir kt.) (žr. E pav.). Tiesa, Lietuvos darbo rinką papildė ir kvalifikuoti darbininkai (apie 8 % dirbančių ukrainiečių) – verslo ir administravimo, fizinių mokslų ir inžinerijos, teisės, socialinės srities ir kultūros, informacinių technologijų (IT) ir ryšių sistemų specialistai. Rečiausiai ukrainiečiai įsidarbina žemės ūkio sektoriuje. Nors pastaruoju metu karo pabėgėlių iš Ukrainos srautas į Lietuvą mažėja, darbo ieško dar beveik 4 tūkst. asmenų. Darbdaviai, įdarbindami ukrainiečius, kartu sprendžia ir Lietuvoje esančią darbuotojų trūkumo problemą, o tai gali padėti sušvelninti susidariusį skirtumą tarp dirbančiųjų paklausos ir pasiūlos. Nors darbuotojų stygius juntamas kone visose veiklose, iš Ukrainos atvykę karo pabėgėliai prisideda prie įtampos darbo rinkoje mažėjimo. Ypač tai juntama apdirbamosios gamybos bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų srityse. Nepaisant to, kad darbdaviai šiuo metu gali spręsti darbuotojų stygiaus problemą įdarbindami ukrainiečius, nėra aišku, kiek ilgai ukrainiečiai Lietuvoje žada gyventi.
Karo pabėgėliai iš Ukrainos daugiausia specializuojasi paslaugų sektoriaus veiklose, dirbdami vidutinės kvalifikacijos darbus, rečiausiai įsidarbina – žemės ūkio sektoriuje.
E pav. Pagal darbdavio pagrindinės veiklos rūšį (viršuje) ir pagal pagrindinius profesijų pogrupius (2023 m. vasario 6 d. duomenys) (apačioje) dirbantys ukrainiečiai
Šaltiniai: Užimtumo tarnyba, Sodra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: ekonominių veiklų pavadinimai sutrumpinti; pagrindiniai profesijų pogrupiai – pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių.
5.Išorės sektorius
Sparčiai brangstančios importuojamos prekės ir paslaugos bei aukštos energijos kainos lėmė itin didelį grynojo prekių ir paslaugų eksporto deficitą. Jis, apskaičiuotas to meto kainomis ir pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką, 2022 m. antrąjį pusmetį sudarė 0,6 mlrd. Eur, arba 1,6 proc., atitinkamo laikotarpio BVP. Tai didžiausias grynojo prekių ir paslaugų eksporto deficitas per pastarąjį dešimtmetį. Didžiausią poveikį grynojo prekių ir paslaugų eksporto deficitui darė itin sparčiai brangusios importuojamos prekės ir paslaugos, savo tempu reikšmingai lenkusios eksportuojamų prekių ir paslaugų kainų raidą. Tokia raida prasidėjo 2021 m., kai prekių ir paslaugų importo kainos pakilo 10,8, o eksporto kainos – tik 5,3 proc. Skirtumas tarp importuojamų ir eksportuojamų prekių ir paslaugų kainų augimo dar labiau padidėjo 2022 m., kai sudarė atitinkamai 25,1 ir 16,1 proc. Vienas pagrindinių tokios kainų raidos priežasčių didelės žaliavų ir energijos, ypač 2022 m., kainos. Pavyzdžiui, grynojo prekių eksporto deficitas nuo 5,7 proc. (2021 m.) padidėjo iki 12,3 proc. (2022 m.), tačiau, įvertinus deficitą be mineralinių produktų prekybos, rodikliai sumažėja atitinkamai iki 0,8 ir 1,4 proc. Vis dėlto pastaraisiais mėnesiais stebimas energijos kainų sumažėjimas ir pasaulio ekonomikos augimo lėtėjimas leidžia tikėtis, kad kainų raidos skirtumai tarp Lietuvos importuojamų ir eksportuojamų prekių ir paslaugų sumažės, o grynojo prekių ir paslaugų eksporto deficitas stabilizuosis. Numatoma, kad šiais metais prekių ir paslaugų eksporto kainos padidės 4,4, importo – 1,3, o 2024 m. – atitinkamai 2,2 ir 1,5 proc.
Pastaraisiais metais blogėjusį grynojo prekių ir paslaugų eksporto balansą lėmė ypač didelės žaliavų ir energijos kainos.
9 pav. Grynojo prekių ir paslaugų eksporto raida, apskaičiuota pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
2022 m. antrąjį pusmetį Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas tiek pagal vertę, tiek pagal apimtį buvo didžiausiais nuo duomenų skelbimo pradžios. Itin didelis jis buvo praėjusių metų trečiąjį ketvirtį, tačiau ketvirtąjį ketvirtį pastebimai sumenko. Daugiausia prie tokios eksporto vertės raidos prisidėjo didėjusi prekių eksporto apimtis, tiek didesnės pardavimo kainos. Paslaugų eksporto vertė didėjo tik dėl kainos pokyčių. Apskritai paslaugų eksporto apimtis iš esmės nekinta nuo 2021 m. pradžios. Tokiai paslaugų eksporto raidai didžiausią poveikį daro sunkumai transporto veikloje. Jos aktyvumui minėtu laikotarpiu neigiamą poveikį darė įvestos sankcijos rusijai bei Baltarusijai ir įsigaliojęs ES mobilumo paketas, taip pat dėl trikdžių tiekimo grandinėse sunkumai įsigyjant vilkikus. Tai lėmė reikšmingą pervežamų krovinių apimties sumažėjimą, pavyzdžiui, krovinių apyvarta, įvertinta tonkilometriais, per 2022 m. pirmus tris ketvirčius buvo 14,1 proc. mažesnė nei 2021 m. atitinkamu laikotarpiu. Be to, prekių ir paslaugų eksporto plėtrą neigiamai veikė dėl aukštų energijos kainų prarandamas kainų konkurencingumas ir sumažėjusi užsienio paklausa. Pastarąją labiausiai veikia lėčiau augančios Lietuvos pagrindinių prekybos partnerių ekonomikos, kuriose itin sparčiai didėjančios kainos, griežtinama pinigų politika ir nežinomybė dėl rusijos karo Ukrainoje eigos stipriai riboja vidaus paklausą. Tikimasi, kad šiais metais Lietuvos eksportuojamų prekių ir paslaugų paklausa didės pastebimai lėčiau nei 2022 m. Ji itin maža bus pirmąjį pusmetį ir tik nuo antrojo pusmečio palengva atsigaus. Tai kartu su silpnu praėjusių metų paskutiniu ketvirčiu lems pastebimai lėtesnį, įvertintą palyginamosiomis kainomis, Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto augimą. Numatoma, kad jis šiais metais sudarys 1,7, o kitais – 4,7 proc.
2022 m. antrąjį pusmetį Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas buvo didžiausias nuo duomenų skelbimo pradžios, tačiau dėl aukštų energijos kainų prarandamas kainų konkurencingumas ir susilpnėjusi užsienio paklausa lėmė itin prastus ketvirtojo ketvirčio rezultatus.
10 pav. Nominaliojo prekių ir paslaugų eksporto raida, apskaičiuota pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Į istorines aukštumas pakilus energijos išteklių kainoms, Lietuvos prekių eksportas per 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį reikšmingai sumažėjo.
11 pav. Nominaliojo prekių eksporto raida, apskaičiuota pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas 2022 m. trečiąjį ketvirtį nedaug sumažėjo, tačiau ir toliau buvo vienas didžiausių nuo pasaulinės finansų krizės laikų. 2022 m. trečiąjį ketvirtį, kaip ir visus praėjusius metus, einamosios sąskaitos deficitą labiausiai didino prekybos prekėmis deficitas. Itin stiprus jo padidėjimas yra nulemtas pakilusių energijos išteklių kainų. Kaip minėta anksčiau, vertinant prekybos prekėmis, be prekybos mineraliniais produktais, balansą, reikšmingo deficito padidėjimo praėjusiais metais nepastebėta, jis tebebuvo panašaus lygio kaip 2021 m. Kitų einamosios sąskaitos balanso sudedamųjų dalių įtaka bendram balansui pakito nedaug. Prekybos paslaugomis balanse tebestebimas prekybos transporto paslaugomis pertekliaus nedidelis mažėjimas, kurį keičia didėjantis prekybos kitomis paslaugomis perteklius. Antrinių pajamų balansas vis dar yra artimas subalansuotam, reikšmingai sumažėjus asmeninių perlaidų iš užsienio srautams. Pirminių pajamų balanso deficito lygis taip pat reikšmingai nekinta, jį lemia Lietuvoje veikiančių verslo subjektų užsienio investuotojams išmokėti dividendai ir atliekamos reinvesticijos. Prognozuojama, kad einamosios sąskaitos deficitas šiais metais sumažės – sudarys 2,5 proc., o 2024 m. bus panašaus lygio.
Reikšmingai padidėjęs prekybos prekėmis deficitas lėmė didžiausią nuo pasaulinės finansų krizės laikų einamosios sąskaitos deficitą.
12 pav. Einamosios sąskaitos balanso sudedamosios dalys
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
6.Kainos
Rinkose nukritus energijos išteklių kainoms, mažėjant ir kitų žaliavų kainų nulemtam infliaciniam spaudimui, metinė infliacija Lietuvoje nuosekliai mažėja. 2022 m. rugsėjo mėn. pasiekusi piką ir sudariusi 22,5 proc., šių metų vasario mėn. metinė infliacija jau sudarė 17,2 proc. (žr. 13 pav.). Infliacijos sumažėjimui didžiausią įtaką turėjo sulėtėjęs energijos kainų augimas. Numatoma, kad kritusių energijos išteklių, maisto ir kitų žaliavų, pavyzdžiui, metalų, kainų poveikis infliacijai stiprės. Kartu veikiant ir aukštesnės palyginamosios bazės efektui, metinė infliacija ir toliau turėtų mažėti. Prognozuojama, kad vidutinė metinė infliacija šiemet sudarys 9 proc.
Infliaciją Lietuvoje daugiausia mažina slopstanti energijos kainų įtaka infliacijai.
13 pav. Infliacija pagal SVKI ir jos kaitos veiksniai
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastaba: grynoji infliacija neapima labiausiai svyruojančių – energijos ir maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką – kainų.
Atpigusios šilumos energijos įtaka metinei infliacijai nuo rugsėjo mėn. piko sumenko 2,6 proc. punkto.
14 pav. Administruojamųjų kainų įtaka metinei bendrajai infliacijai
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainos yra pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys.
15 pav. Maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, įtaka metinei infliacijai
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai
Bendrajai infliacijai mažėjant, grynoji infliacija taip pat mažėja, tačiau ne tokiu sparčiu tempu (vasario mėn. sudarė 12 %, lapkričio mėn. piko metu – 12,7 %). Vienos iš grynosios infliacijos komponenčių – paslaugų – kainų augimo pikas pasiektas: vasario mėn. paslaugos kilo 12,5 proc. metiniu tempu (lapkričio mėn. piko metu – 14,6 %). Paslaugų kainų augimo sumažėjimui pastaraisiais mėnesiais didelę įtaką darė dėl bazės efekto smuktelėjęs nuomos ir kelionių paslaugų kainų augimas – vasario mėn. sudarė atitinkamai 16,7 ir 14,8 proc. Vasario mėn. sumažėjo ir didelį svorį (4,2 %) vartotojų krepšelyje turinčių maitinimo paslaugų kainų augimas – vasario mėn. jos kilo 19,1 proc. metiniu tempu (sausio mėn. – 19,9 %). Kitos grynosios infliacijos komponentės – pramonės prekių – kainų augimas iš esmės nesumažėjo (vasario mėn. sudarė 11,7 %), tai palaiko grynąją infliaciją. Tam įtakos turi vis dar gerokai sparčiau už galutinio vartojimo prekių kainas kylančios gamintojų pagamintos produkcijos kainos. Tiesa, iš gamybos grandinės ateinantis spaudimas pamažu slopsta. Praėjusių metų viduryje apdirbamosios gamybos, išskyrus rafinuotus naftos produktus, gamintojų produkcijos kainos vidaus rinkoje kilo daugiau nei 32 proc. metiniu tempu, o vasario mėn. buvo 17,6 proc. brangesnės nei prieš metus. Žengiant dar vieną žingsnį gamybos grandine atgal ir pažvelgus į importuotų tarpinio vartojimo prekių kainų augimą, matomos tos pačios tendencijos – metinis augimas slopsta. Tad pramonės prekių kainų augimo pikas tikėtina, buvo pasiektas sausio mėn.
2021 m. antrąją pusę maisto kainos tiek Lietuvoje, tiek visoje ES pradėjo kilti sparčiau. Metinis maisto kainų augimas Lietuvoje tendencingai didėjo ir 2022 m. lapkričio mėn., pasiekęs piką, sudarė 34,7 proc. Nors 2023 m. vasario mėn. metinis maisto kainų augimas sumažėjo, tačiau maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainos tebėra pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys. Maisto kainų augimui didelę įtaką darė reikšmingai padidėjusios maisto žaliavų supirkimo kainos ir energijos kainų šuolis. 2022 m. žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje buvo vidutiniškai 46 proc. didesnės nei prieš metus, o elektros kainos maždaug 2,5 karto viršijo vidutines 2021 m. elektros kainas. Šiame intarpe atliekama maisto kainų analizė vertinant sąnaudų ir kainų kaitą svarbiausiuose maisto tiekimo grandinės sektoriuose – žemės ūkyje, maisto pramonės ir prekybos sektoriuose. Analizės rezultatai leis įvertinti, ar sąnaudos ir kainos kiekviename iš šių sektorių kilo panašiu tempu. Maisto kainų analizė atliekama dviem metodais – pagal verslo struktūros ir finansinius rodiklius bei sąnaudų ir produkcijos lenteles.
Didžiąją maisto gamintojų sąnaudų dalį sudaro žaliavų ir medžiagų sąnaudos (žr. A pav.). Remiantis naujausiais 2021 m. duomenimis, šioms prekėms maisto gamintojai skiria apie 60 proc. visų savo gamybos išlaidų. Taip pat reikšmingą sąnaudų dalį sudaro išlaidos darbuotojams (14 %) ir pirktoms paslaugoms (13 %). Perparduodamoms prekėms ir paslaugoms bei energijos prekėms tenka mažesnė sąnaudų dalis, tačiau tai taip pat yra neatsiejamos gamybos išlaidos. Maisto gamintojų sąnaudų struktūra yra palyginti stabili ir laiko atžvilgiu keičiasi nedaug. Nuo 2015 iki 2021 m. daugiausia pasikeitė žaliavų ir medžiagų sąnaudų dalis visoje sąnaudų struktūroje – ji sumažėjo apie 5,3 proc. punkto. O nupirktų paslaugų ir darbo užmokesčio sąnaudų dalis visoje sąnaudų struktūroje, priešingai – išaugo atitinkamai 3,4 ir 2,7 proc. punkto.
Didžiąją maisto gamintojų sąnaudų dalį sudaro išlaidos žaliavoms ir medžiagoms.
A pav. Maisto gamintojų gamybos sąnaudų struktūra*
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
* Lietuvos banko vertinimas.
Pastaraisiais metais maisto gamintojams labiausiai kilo žaliavų ir medžiagų bei energijos kainos (žr. B pav.). Tai buvo nustatyta vertinant kiekvieno sąnaudų elemento kainų augimą. Kai kurių sąnaudų, pavyzdžiui, šilumos, kuro, elektros kainų ar darbo užmokesčio augimą buvo galima įvertinti tiesiogiai. Pavyzdžiui, elektros kainų raida vertinta remiantis Nord Pool biržos duomenimis. O kai kurių sąnaudų augimas apskaičiuotas kaip išvestinis rodiklis, pavyzdžiui, žaliavų ir medžiagų kainų raida apskaičiuota kaip maisto žaliavų supirkimo kainų ir importuoto maisto kainų svertinio vidurkio santykinis pokytis. Įvertinta, kad žaliavos ir medžiagos praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo maždaug perpus, elektra – beveik keturis kartus, šilumos energija – dvigubai brangesnė nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.
Maisto gamintojams labiausiai kyla žaliavų ir medžiagų bei energijos kainos.
B pav. Maisto gamintojų gamybos sąnaudų kainų kaita
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Nord Pool ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Maisto pramonės gamybos sąnaudos didėjo sparčiau nei gamintojų parduotos produkcijos kainos. Įvertinus maisto gamintojų sąnaudų struktūrą ir kiekvieno sąnaudų elemento kainų augimą, nustatyta, kad maisto gamintojų sąnaudos didėjo. Didžiausią įtaką maisto gamintojų sąnaudų augimui turėjo kylančios medžiagų ir gaminių kainos (žr. C pav.) – 2022 m. trečiąjį ketvirtį tai lėmė daugiau nei du trečdalius viso sąnaudų padidėjimo. Nors elektros sąnaudos sudaro palyginti nedidelę dalį visoje maisto gamintojų sąnaudų struktūroje, tačiau itin išaugus jų kainoms rinkoje, padidėjo ir elektros kainų įtaka maisto gamintojų sąnaudoms – lėmė daugiau nei dešimtadalį viso sąnaudų padidėjimo 2022 m. trečiąjį ketvirtį. Įvertinus tikėtiną maisto gamintojų sąnaudų augimą, nustatyta, kad, pradėjus sparčiau kilti maisto žaliavų kainoms, maisto gamintojų sąnaudos nuo 2021 m. didėjo greičiau nei maisto gamintojų produkcijos kainos.
Maisto pramonės gamybos sąnaudos augo sparčiau už parduotos produkcijos kainas.
C pav. Maisto gamintojų sąnaudų ir produkcijos kainų kaita
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Nord Pool birža ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Didžiąją dalį maisto produktų prekybininkų sąnaudų sudaro prekių, skirtų perparduoti, vertė (žr. D pav.). Remiantis naujausiais 2021 m. duomenimis, šioms prekėms prekybininkai skiria daugiau nei 77 proc. visų savo išlaidų. Kaip ir maisto gamintojams, maisto prekybininkams reikšmingą sąnaudų dalį sudaro išlaidos darbuotojams (11 %) bei nupirktoms paslaugoms (8 %). Kitiems sąnaudų elementams neskiriama daugiau nei po 2 proc. išlaidų. Maisto prekybininkų, kaip ir maisto gamintojų sąnaudų struktūra laiko atžvilgiu kinta nedaug. Nuo 2015 iki 2021 m. labiausiai pasikeitė nupirktų paslaugų dalis sąnaudų struktūroje – ji sumažėjo 1,8 proc. punkto. O išlaidų darbuotojams ir kitų sąnaudų dalis visoje sąnaudų struktūroje padidėjo atitinkamai 1,3 ir 0,6 proc. punkto. Įvertinus kiekvieno sąnaudų elemento kainų augimą, nustatyta, kad maisto prekybininkams, kaip ir maisto gamintojams, labiausiai per metus pastaruoju metu kilo energijos kainos. O maisto prekių, skirtų perparduoti, kurios sudaro didžiąją sąnaudų dalį, kainos 2022 m. trečiąjį ketvirtį buvo trečdaliu didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.
Didžiąją dalį maisto prekybininkų sąnaudų sudaro išlaidos prekėms, skirtoms perparduoti.
D pav. Maisto prekybininkų sąnaudų struktūra*
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
* Lietuvos banko vertinimas.
Maisto prekybininkų sąnaudos ir maisto kainos vartotojams kilo panašiu tempu (žr. E pav.). Didžiąją dalį (daugiau nei du trečdalius) maisto gamintojų sąnaudų augimo 2022 m. trečiąjį ketvirtį lėmė kilusios prekių, skirtų perparduoti, kainos. Kaip ir maisto gamintojų atveju, taip ir prie maisto prekybininkų sąnaudų augimo reikšmingai prisidėjo ir didėjančios elektros kainos. Nors elektros sąnaudos sudaro palyginti nedidelę visų sąnaudų dalį, tačiau 2022 m. trečiąjį ketvirtį beveik keturis kartus per metus pakilusios elektros kainos lėmė, kad jos tą ketvirtį sudarė maždaug dešimtadalį sąnaudų augimo. Įvertinus tikėtiną maisto prekybininkų sąnaudų raidą, nustatyta, kad visu analizuojamu laikotarpiu maisto prekybininkų sąnaudos ir maisto kainos vartotojams kilo panašiu tempu. Konkrečiai, 2022 m. trečiąjį ketvirtį tikėtinas metinis maisto prekybininkų sąnaudų augimas sudarė 33 proc., o maisto kainos vartotojams kilo 30 proc. metiniu tempu.
Maisto prekybininkų sąnaudos ir maisto kainos vartotojams kilo panašiu tempu.
E pav. Maisto prekybininkų sąnaudų ir maisto kainų vartotojams kaita
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Nord Pool birža ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Maisto kainų analizė pagal sąnaudų ir produkcijos lenteles
Sąnaudų ir produkcijos lentelės (toliau – I–O lentelės) leidžia analizuoti 65 ekonominių veiklų (produktų grupių) (pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK)) išlaidų ir produkcijos tarpusavio sąryšius, taip pat įvertinti, kokią dalį tarpinio vartojimo produktų atskiros veiklos įsigyja iš Lietuvos gamintojų, o kokią – importuoja. Papildžius šią informaciją Valstybės duomenų agentūros skelbiamais kainų indeksais, susidaro galimybė įvertinti, kaip kito minėtų 65 ekonominių veiklų (produktų grupių) įsigytų prekių ir paslaugų kainos ir kokį poveikį tai galėjo turėti galutinei pasirinktų ekonominių veiklų – žemės ūkio, maisto pramonės ir mažmeninės prekybos – produkcijos kainai.
Lietuvos maisto tiekimo grandinė labai priklauso nuo Lietuvoje pagamintos produkcijos – apie du trečdalius maisto produktų savikainos sudaro prekės ir paslaugos. Maisto tiekimo grandinės veiklų pagamintos produkcijos struktūra rodo, kad žemės ūkyje ir maisto pramonėje tarpinio vartojimo produktai – prekės ir paslaugos, panaudotos produkcijai pagaminti, – sudaro apie du trečdalius produkcijos kainos. Tai reikšmingai daugiau nei Lietuvos ekonomikos bendras rodiklis, kurio 2004–2021 m. vidutinė reikšmė buvo 48 proc. Kartu tai lemia, kad, palyginti su šalies vidurkiu, šių veiklų galutinės produkcijos kainos yra pastebimai labiau priklausomos nuo gamyboje naudojamų prekių ir paslaugų kainų raidos ir mažiau nuo darbuotojams mokamo darbo užmokesčio ar įmonių gaunamo pelno.
Išsamesnė 2015 m. duomenų analizė rodo, kad apie 40 proc. visų žemės ūkio veiklos tarpinio vartojimo išlaidų lemia keturios prekių kategorijos: energijos išlaidos sudaro apie dešimtadalį visos produkcijos kainos, panaši dalis tenka chemijos pramonėje pagamintiems produktams (pvz., trąšoms) bei maisto, gėrimų ir tabako gaminiams (pvz., pašarams gyvuliams), dar apie 13 proc. sudaro žemės ūkių produktai (pvz., daržovės ar grūdai, skirti gyvuliams šerti). Du trečdaliai žemės ūkio veikloje sunaudojamų prekių ir paslaugų yra gaminama Lietuvoje.
Maisto pramonės tarpinio vartojimo struktūra yra dar labiau koncentruota. 2015 m. beveik 40 proc. tarpinio vartojimo išlaidų sudarė žemės ūkio produktai (tai atitinka 30 % galutinės produkcijos kainos), dar 17 proc. teko iš kitų maisto pramonės įmonių įsigyjamai produkcijai (pvz., miltai duonai kepti) ir 7 proc. žuvininkystės produktams. Šios trys prekių grupės sudarė beveik du trečdalius maisto pramonės tarpinio vartojimo išlaidų – didžioji jų dalis buvo įsigyjama iš Lietuvos gamintojų. Apskritai maisto pramonė 80 proc. tarpiniam vartojimui skirtų prekių ir paslaugų įsigijo iš Lietuvos gamintojų. Kartu pastebėtina, kad 2015 m. šiai veiklai energijos ir kuro sąnaudos nebuvo itin svarbios, jos tesudarė 3 proc. tarpinio vartojimo išlaidų.
Svarbu išskirti mažmeninės prekybos veiklą. Dėl sudarymo ypatumų I–O lentelėse prie mažmeninės prekybos tarpinio vartojimo išlaidų nėra priskiriamos prekės, skirtos perparduoti. Jos pagal verslo struktūros ir finansinius rodiklius sudaro beveik 80 proc. visų mažmeninės prekybos išlaidų. Vis dėlto, net ir esant šiam trūkumui, I–O lentelėse pateikiami duomenys yra naudingi, jie leidžia analizuoti mažmeninės prekybos operacinių sąnaudų raidą, taip pat pridėtinės vertės struktūros pokyčius.
Lietuvos maisto tiekimo grandinė labai priklauso nuo Lietuvoje pagamintos produkcijos – apie du trečdalius maisto produktų savikainos sudaro prekės ir paslaugos.
F pav. Svarbiausių maisto tiekimo grandinės veiklų sąnaudų struktūra*
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
* Žemės ūkis atitinka EVRK nurodytą veiklą augalininkystė ir gyvulininkystė, medžioklė ir susijusių paslaugų veikla (kodas – A.01), maisto gamyba – maisto, gėrimų ir tabako gamyba (C.10–12), mažmeninė prekyba – mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą (G.47).
Nuo 2021 m. žemės ūkio produkcijos gamyboje naudojamų prekių ir paslaugų kainos augo pastebimai mažiau, nei padidėjo įvairūs žemės ūkio produkcijos kainų indeksai.
G pav. Žemės ūkio gamybos išlaidų ir produkcijos supirkimo (pardavimo) kainų raida
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Nuo 2021 m. maisto pramonės gamybos sąnaudų kainos paaugo panašiu lygiu kaip ir Lietuvos rinkoje parduotų maisto pramonės pagamintų maisto produktų kainos.
H pav. Maisto pramonės gamybos sąnaudų ir parduotos produkcijos kainų raida
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Nuo 2021 m. mažmeninės prekybos operacinių sąnaudų kainos paaugo panašiu lygiu kaip ir maisto kainos vartotojams Lietuvoje. Tiesa, mažmeninės prekybos operacinių sąnaudų kainos pradėjo didėti pastebimai anksčiau, nei reikšmingiau pradėjo kilti maisto kainos Lietuvos vartotojams.
I pav. Mažmeninės prekybos operacinių sąnaudų ir maisto kainų raida
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Nagrinėjamu laikotarpiu maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose išskirtinai didelių kapitalo grąžos lygių nepastebėta (žr. J pav.). Sudaryti atskirų maisto produktų tiekimui svarbių veiklų produkcijos struktūros elementų ir atitinkamų veiklų parduodamos produkcijos kainų pokyčių įverčiai leidžia įvertinti ir pridėtinės vertės struktūros pasikeitimus tarp darbuotojams tenkančios pridėtinės vertės dalies ir kapitalo grąžos (likutinio pertekliaus ir mišriųjų pajamų). Žemės ūkio veikloje šie įverčiai rodo, kad 2022 m. pirmus tris ketvirčius dėl reikšmingai išaugusių žemės ūkio produktų kainų visoje euro zonoje žemės ūkio kapitalo grąžos pridėtinėje vertėje dalis buvo didesnė už ilgalaikį vidurkį. Vis dėlto šis padidėjimas nėra išskirtinis, jo nuokrypis nuo ilgalaikio vidurkio nėra didesnis nei vienas standartinis nuokrypis, t. y. ribos, iki kurios vykstantys svyravimai laikomi veiklos specifikos nulemta tipine variacija. Kitokia padėtis yra maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje – jose kapitalo grąžos dalis pridėtinėje vertėje analizuojamu laikotarpiu yra reikšmingai sumažėjusi. 2022 m. trečiąjį ketvirtį kapitalo grąžos dalis abiejų veiklų pridėtinėje vertėje buvo daugiau nei vienu standartiniu nuokrypiu mažesnė už ilgalaikį vidurkį. Tai rodo, kad šių veiklų kapitalo grąžos dalis pridėtinėje vertėje yra netipiškai maža ir kad ji ateityje turėtų artėti prie ilgalaikio vidurkio.
Maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose išskirtinai didelių kapitalo grąžos lygių nepastebėta.
J pav. Likutinio pertekliaus* dalies pridėtinėje vertėje raida (2004–2020 m.) ir apskaičiuoti įverčiai (2021 m. I ketv.–2022 m. III ketv.)
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
* Rodiklis apima šias nacionalinių sąskaitų duomenų eilutes: likutinį perteklių ir mišriąsias pajamas (nacionalinių sąskaitų kodas – B2A3N), kitas subsidijas (D.39) ir kitus gamybos mokesčius (D.29).
** Žemės ūkis atitinka EVRK nurodytą veiklą augalininkystė ir gyvulininkystė, medžioklė ir susijusių paslaugų veikla (kodas A.01), maisto gamyba – maisto, gėrimų ir tabako gamyba (C.10–12), mažmeninė prekyba – mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą (G.47).
Apibendrinant pažymėtina, jog, remiantis pagal verslo struktūros ir finansinius rodiklius bei I–O lenteles atlikta analize, nustatyta, kad maisto pramonės ir maisto prekybos sektoriuose kainos, tikėtina, kilo panašiu tempu kaip ir sąnaudos. Žemės ūkyje kainos kilo šiek tiek sparčiau nei sąnaudos. Žemės ūkio produktų kainų raidą reikšmingai veikė euro zonos rinkos tendencijos. Taip pat nagrinėjamu laikotarpiu maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose išskirtinai didelių kapitalo grąžos lygių nepastebėta. Lietuvos banko vertinimu, maisto produktų kainų augimas lėtės, tačiau nebus tolygus energijos sąnaudų mažėjimui dėl sąnaudų persidavimo kainoms laipsniškumo ir kitų sąnaudų dedamųjų įtakos.
2022 m. po COVID-19 pandemijos ir rusijos invazijos į Ukrainą kainų pokyčiai Lietuvoje buvo dramatiški. Šiame intarpe nagrinėjamos dvi sąnaudų ir maisto produktų kainų infliacijos santykio perspektyvos. Pirma, analizuojamas pasaulinių energijos kainų šokų poveikis vartotojų maisto kainų kilimo pokyčiams nuo 2003 m. pirmojo ketvirčio iki 2022 m. ketvirtojo ketvirčio. Antra, vertinama, kaip pastaraisiais dešimtmečiais sąnaudų, pavyzdžiui, žaliavų kainų ar darbo užmokesčio, pokyčiai apskritai paveikė maisto produktų kainas įvairiuose gamybos ir paskirstymo etapuose.
Abiejose analizėse remiamasi vektorinės autoregresijos modelių (VAR) įverčiais. Šiuose modeliuose daroma prielaida, kad kiekvienas laiko momentu t stebimas kintamasis, pavyzdžiui, maisto produktų kainų infliacija, priklauso nuo ankstesnių jo stebėjimų ir kitų modelio kintamųjų, pavyzdžiui, nedarbo lygio, stebėjimų iki tam tikro laiko tarpo. Kiekvieno VAR modelio forma yra tokia:
, (1 lygtis)
kur: – lygčių sistema kaip modelio kintamųjų (laiko eilučių) skaičius, – laiko atsilikimas, – stebimų kintamųjų vektorius, – konstantų vektorius, – koeficientų matrica ir – nepastebėtų išorinių šokų (modeliu nepaaiškinamų liekanų) vektorius. Taip pat daroma prielaida, kad yra nulinio vidurkio baltasis triukšmas, . Šie šokai leidžia įvertinti sąnaudų pokyčių poveikį maisto produktų kainų infliacijai. Iš tiesų, bet kuris kovariacijų stacionarus VAR modelis turi slenkamojo vidurkio išraišką, kaip nurodyta toliau:
(2 lygtis)
kur: – deterministinis terminas, – koeficientai, – kintamųjų tarpusavio ryšiai, – struktūriniai šokai. Paprastai kalbant, tai reiškia, kad bet kurį modelio kintamąjį galima išskaidyti į deterministinį terminą (ilgalaikę tikėtiną vertę) ir stochastinius komponentus (struktūrinių šokų sumą).
Atlikus pirmąją analizę, nustatyta, kad energijos kainų šokų poveikis paaiškina didžiąją maisto produktų kainų kilimo Lietuvoje nuo 2015 m. dalį (žr. A pav.). Šie šokai nustatomi naudojant metinius energijos, grynosios ir maisto produktų kainų infliacijos bei darbo užmokesčio infliacijos, taip pat 2003 m. pirmojo ketvirčio–2022 m. ketvirtojo ketvirčio nedarbo lygio duomenis. Konkrečiau kalbant, per 2022 m. pirmus tris ketvirčius energijos kainų šokas paaiškina daugiau kaip 80 proc. vartotojų maisto produktų kainų infliacijos svyravimų (be deterministinio termino).
Palyginimui įvertintas VAR modelis euro zonai, naudojant tą patį laikotarpį, tuos pačius kintamuosius ir tą patį parametrizavimą. Energijos kainų šokas mažiau prisidėjo prie maisto produktų kainų infliacijos euro zonoje (žr. B pav.). Pažymėtina, kad jie paaiškina tik apie 50–60 proc. jos svyravimų per 2022 m. pirmus tris ketvirčius.
A pav. Vartotojų maisto produktų kainų infliacijos (per metus) Lietuvoje analizė pagal ankstesnius duomenis
Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: analizei panaudoti VAR modelio įverčiai su 5 atsilikimais ir 2003 m. pirmojo ketvirčio–2022 m. trečiojo ketvirčio duomenimis. Juoda linija – maisto produktų kainų infliacijos augimas per metus, duomenų stulpeliai – skirtingų modelio šokų ir deterministinio komponento poveikis maisto produktų kainų infliacijos raidai.
B pav. Vartotojų maisto produktų kainų infliacijos (per metus) euro zonoje analizė pagal ankstesnius duomenis
Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: analizei panaudoti VAR modelio įverčiai su 5 atsilikimais ir 2003 m. pirmojo ketvirčio–2022 m. trečiojo ketvirčio duomenimis. Juoda linija – maisto produktų kainų infliacijos augimas per metus. Duomenų stulpeliai – skirtingų modelio šokų ir deterministinio komponento poveikis maisto produktų kainų infliacijos raidai.
C pav. Reakcijos į energijos kainų šoką mediana
(Lietuva, palyginti su euro zona; ketvirtiniai impulso (atsako) duomenys)
Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: modelio kintamųjų impulso (atsako) funkcijų mediana (ir 68 % patikimumo intervalas) į energijos kainų šoką, dėl kurio poveikio energijos kainų infliacija per metus pasikeičia 1 proc. punktu. X ašis – ketvirčiai po šokų, Y ašis – kiekvieno kintamojo pokyčiai proc. punktais.
Atliekant antrą analizę, vertinta, kaip sąnaudų pokyčiai gamybos ir paskirstymo kanalais perduodami maisto produktų kainų infliacijai. Šiuo tikslu taikyti keli dvimačiai VAR modeliai (kaip ir 1 lygtyje), išskiriant skirtingus sąnaudų šokus (pvz., darbo užmokesčio ar žaliavų pirkimo kainų, žr. toliau) ir įvertinant jų poveikį gamintojų ir vartotojų maisto produktų kainų infliacijai. Duomenys pateikiami kas mėnesį, išskyrus darbo užmokesčio duomenis, kurie pateikiami tik kas ketvirtį. Analizės laikotarpiai svyruoja nuo 1997 iki 2022 m., atsižvelgiant į duomenų prieinamumą.
A lentelėje apibendrinti modelių, apimančių gamintojų maisto produktų kainų infliaciją, rezultatai. Kiekvienas pirmojo stulpelio šokas parinktas taip, kad atitinkamos sąnaudos padidėtų 1 proc. punktu. Šokai turi skirtingą poveikį maisto produktų kainų infliacijai (žr. lentelės 2 stulpelį). Įvykus energijos ar medžiagų kainų šokui, maisto produktų kainos padidėja palyginti nedaug, o įvykus darbo užmokesčio ar maisto produktų importo sukrėtimui, kainų padidėjimas yra gana didelis (pastaraisiais atvejais maždaug pusė sąnaudų pokyčio tiesiogiai perduodama maisto produktų kainų infliacijai).
A lentelė. Gamintojų maisto produktų kainų infliacijos reakcijos į sąnaudų pokyčius mediana
|
Šokas |
Momentinis poveikis, proc. p. |
Maksimalus poveikis, proc. p. |
Trukmė iki maksimalaus poveikio mėn. |
Kumuliatyvus poveikis per 5 m., proc. p. |
|
Energijos kainos (1999 01–2022 10) |
0,04 |
0,48 |
15 |
0,52 |
|
Importuojamų žemės ūkio produktų kainos (2007 01–2022 10) |
0,09 |
0.31 |
7 |
0,7 |
|
Importuojamų maisto produktų kainos (2007 01–2022 10) |
0,46 |
2,18 |
11 |
1,21 |
|
Vidutinės žaliavų pirkimo kainos (2011 01–2022 10) |
0,11 |
0,57 |
12 |
0,81 |
|
Darbo užmokestis (2001 m. IV ketv.–2022 m. III ketv.) |
0,4 |
0,62 |
9 |
0,58 |
Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: kiekvienoje eilutėje pateikiami dviejų kintamųjų VAR modelio įverčiai, kurių pirmame stulpelyje nurodomas kintamasis (per metus), naudojamas sąnaudų šokams nustatyti. Antrasis modelio kintamasis visada yra gamintojų kainų metinė infliacija. „Poveikis“ rodo, kaip šokas, dėl kurio sąnaudos pasikeičia 1 proc. punktu, keičia gamintojų kainų infliaciją tuo pačiu laikotarpiu po šoko. „Maksimalus“ yra didžiausias poveikis gamintojų kainų infliacijai, kurį šokas sukelia per tam tikrą laiką, o „trukmė“ yra mėnuo, kurį jis įvyksta. „Kumuliatyvus“ rodo, kokiu mastu 1 proc. punkto sąnaudų pokytis perduodamas gamintojų kainų infliacijai po penkerių metų.
B lentelėje pateikiami modelių, apimančių vartotojų maisto produktų kainų infliaciją, rezultatai. Panašiai kiekvienas šokas pirmame stulpelyje siejamas su atitinkamų sąnaudų padidėjimu 1 proc. punktu. Įvykus šokui, savikainos pokyčiai turi nedidelį momentinį (to paties ketvirčio) poveikį vartotojų kainų infliacijai (žr. 2 stulpelį). Didžiausią poveikį turi darbo užmokesčio šokas – tokiu atveju maisto produktų kainų infliacijos pokytis tą patį ketvirtį yra lygus 0,3 proc. punkto. Tokį lėtą sąnaudų pokyčių perdavimą kainoms lemia ir pirmiau minėtos priežastys. Iš tikrųjų maksimalus šių šokų poveikis pasireiškia maždaug po vienų metų (dydis – 3 stulpelyje, o laikotarpis – 4 stulpelyje). Galiausiai, kaip ir gamintojų kainų atveju, maisto produktų kainų infliacija jautriausiai reaguoja į importuojamų maisto produktų kainų šuolius (žr. 5 stulpelį).
B lentelė. Vartotojų maisto produktų kainų infliacijos reakcijos į sąnaudų pokyčius mediana
|
Šokas |
Momentinis poveikis, proc. p. |
Maksimalus poveikis, proc. p. |
Trukmė iki maksimalaus poveikio mėn. |
Kumuliatyvus poveikis per 5 m., proc. p. |
|
Energijos kainos (1997 01–2022 10) |
0,02 |
0,43 |
19 |
0,57 |
|
Importuojamų maisto produktų kainos (2007 01–2022 10) |
0,18 |
1,77 |
13 |
1,2 |
|
Žemės ūko produktų pirkimo kainos (1999 01–2022 10) |
0,27 |
1,02 |
10 |
0,9 |
|
Darbo užmokestis (2001 m. I ketv.–2022 m. III ketv.) |
0,3 |
0,59 |
15 |
0,82 |
Šaltiniai: Eurostatas, Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Pastabos: kiekvienoje eilutėje pateikiami dviejų kintamųjų VAR modelio įverčiai, kurių pirmame stulpelyje nurodomas kintamasis (per metus), naudojamas sąnaudų šokams nustatyti. Antrasis modelio kintamasis visada yra gamintojų kainų metinė infliacija. „Poveikis“ rodo, kaip šokas, dėl kurio sąnaudos pasikeičia 1 proc. punktu, keičia gamintojų kainų infliaciją tuo pačiu laikotarpiu po šoko. „Maksimalus“ yra didžiausias poveikis gamintojų kainų infliacijai, kurį šokas sukelia per tam tikrą laiką, o „trukmė“ yra mėnuo, kurį jis įvyksta. „Kumuliatyvus“ rodo, kokiu mastu 1 proc. punkto sąnaudų pokytis perduodamas gamintojų kainų infliacijai po penkerių metų.
Staigus maisto produktų kainų infliacijos šuolis 2022 m. Lietuvoje sukėlė daug klausimų. Šiame intarpe pateikiamas sąnaudų pokyčių poveikio maisto produktų kainų raidai pastaraisiais dešimtmečiais vertinimas. Remiantis modeliais, Lietuva apskritai yra labiau veikiama energijos kainų šokų negu kitos euro zonos šalys, o tai galiausiai lemia didesnį poveikį kainoms (ir realiajai ekonomikai). Nustatyta, kad 2022 m. tokio pobūdžio šokai paaiškina didžiąją dalį vartotojų maisto kainų infliacijos svyravimų. Apskritai, sąnaudų šokų poveikis laikui bėgant plinta iš lėto ir užtrunka apie metus, kol pasiekia maksimalų poveikį
7.Ekonomikos finansavimas
Grynasis namų ūkių ir įmonių finansinis turtas ūgtelėjo nepaisant sparčiai didėjusių finansinių įsipareigojimų, tačiau tebesitęsiantis neapibrėžtumas dėl ekonomikos perspektyvų ir kylančios palūkanų normos gali mažinti tolesnio skolinimosi paklausą. 2022 m. trečiąjį ketvirtį Lietuvos gyventojų turimi finansiniai įsipareigojimai sudarė 18,1 mlrd. Eur ir per pusmetį padidėjo 19,9 proc. (metinis namų ūkių finansinių įsipareigojimų augimas sudarė 29,1 %). Didžiausią įtaką bendram namų ūkių įsipareigojimų augimui turėjo reikšmingai didėjęs PFĮ finansavimas: namų ūkių turimų paskolų suma 2022 m. trečiąjį ketvirtį buvo 12,4 proc. didesnė nei prieš metus. Nagrinėjamu laikotarpiu ne finansų įmonių finansiniai įsipareigojimai per pusmetį padidėjo 6,1 proc. ir sudarė 60,7 mlrd. Eur (metinis įmonių finansinių įsipareigojimų augimas – 21,7 %). Reikšmingai augo įmonių finansavimas trumpalaikėmis paskolomis – pastarąjį daugiausia lėmė reikšmingai išaugęs įmonių tarpusavio skolinimasis apyvartinėms lėšoms. Trumpalaikiai įmonių įsipareigojimai didėjo sparčiau nei trumpalaikis turtas, tačiau visas įmonių finansinis turtas, ypač nebiržinės akcijos, augo sparčiau nei visi įmonių įsipareigojimai (atitinkamai 12 mlrd. ir 10,5 mlrd. Eur), tad įmonių grynasis finansinis turtas 2022 m. trečiąjį ketvirtį išaugo 15,1 proc. 2022 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu ketvirčiu, namų ūkių finansinis turtas išaugo labiau nei įsipareigojimai, todėl grynasis finansinis turtas (skirtumas tarp finansinio turto ir įsipareigojimų) padidėjo 3,9 proc. Tikėtina, kad namų ūkių ir įmonių poreikį skolintis mažins kylančios palūkanų normos ir tebesitęsiantis didelis neapibrėžtumas dėl tolesnės ekonomikos raidos.
PFĮ skolinimas ne finansų įmonėms ir namų ūkiams smuktelėjo dėl tebesitęsiančio neapibrėžtumo ir kylančių palūkanų normų.
16 pav. PFĮ paskolų srautai ne finansų įmonėms ir namų ūkiams
Šaltinis: Lietuvos bankas.
Nors PFĮ namų ūkiams suteiktų paskolų portfelis 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį vis dar augo istoriškai aukštu metiniu tempu, susitraukę būsto ir vartojimo paskolų srautai liudijo apie slopstantį kreditavimą. Naujų PFĮ paskolų namų ūkiams ketvirtinis srautas 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį sumažėjo 9,4 proc. (žr. 16 pav.). Tam didžiausią įtaką darė 2022 m. paskutinį ketvirtį 11,2 proc. sumažėjęs naujų būsto paskolų srautas. Nors paskolų namų ūkiams portfelio metinis augimo tempas 2022 m. gruodžio mėn. sudarė 11,6 proc. (žr. 17 pav.)v ir vis dar gerokai viršijo 3,7 proc. siekiantį euro zonos vidurkį, daugėjo ženklų, rodančių, kad kredito ciklo viršūnė jau pasiekta. 2022 m. rugsėjo–gruodžio mėn. metinis būsto kainų augimas lėtėjo, o mėnesiniai kainų indeksų pokyčiai rodė kainų stabilizavimąsi. Prie to gerokai prisidėjo pakilusios naujų būsto paskolų palūkanų normos, kurios 2022 m. gruodžio mėn. tebebuvo didžiausios (4,4 %) euro zonoje. Pabrangęs skolinimasis neigiamai veikė būsto paskolų paklausą, kuri 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį buvo žemiausio lygio nuo finansų krizės laikų. Skolinimosi paskatas slopino ir suprastėję lūkesčiai – dauguma apklaustųjų NT rinkos dalyvių per ateinančius metus tikisi kainų stabilizavimosi ar nedidelio – 5–10 proc. – kainų sumažėjimo. Kartu, kylant palūkanų normoms, Atsakingojo skolinimo nuostatai tapo labiau ribojantys, mažino maksimalią galimą paskolos sumą. Naujausi vartotojų nuomonių tyrimo rezultatai rodo, kad šiuo metu namų ūkių noras įsigyti didesnių pirkinių yra gana artimas žemiausiam lygiui nuo duomenų skelbimo pradžios. Šioje aplinkoje vartojimo ir kitais tikslais suteiktų paskolų srautas 2022 m. paskutinį ketvirtį sumažėjo 4,7, o metinis šių paskolų portfelio augimo tempas 2022 m. gruodžio mėn. – iki 6 proc. (rugsėjo mėn. sudarė 10,7 %, 17 pav.). Tad, nors portfelio augimą vis dar palaiko kreditas, suteikiamas energetiniam efektyvumui didinti ir būstui įsirengti, kreditavimas pamažu slopsta. Tolesnes skolinimo vartojimui tendencijas veiks ir tai, kad, anot bankų, šios paskolos sulauks didesnio skolinimo standartų griežtinimo, palyginti su kitais kredito segmentais.
PFĮ paskolų būstui ir ne finansų įmonėms portfelio metinis augimo tempas 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį vis dar buvo rekordiškai aukšto lygio, o vartojimo paskolų portfelis pradėjo didėti lėčiau.
17 pav. Ne finansų įmonėms ir namų ūkiams suteiktų PFĮ paskolų portfelio metinis pokytis
Šaltinis: Lietuvos bankas.
PFĮ ne finansų įmonėms suteiktų paskolų portfelis 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį vis dar didėjo istoriškai aukštu metiniu tempu, bet sumažėjęs investicinių paskolų poreikis ir kylanti palūkanų norma (2022 m. gruodžio mėn. – 5 %) mažino įmonių naujų paskolų paklausą. 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį PFĮ paskolų įmonėms ketvirtinis srautas jau atsiliko nuo 2022 m. ketvirtinio vidurkio (žr. 16 pav.). Be to, nors minėtu laikotarpiu vidutinė paskolos vertė vis dar 14 proc. viršijo 2022 m. vidurkį, suteiktų paskolų skaičius smuktelėjo 5,6 proc. Metinis paskolų įmonėms portfelio augimo tempas gruodžio mėn. vis dar augo sparčiai (sudarė 17,7 %, žr. 17 pav.) ir tebebuvo sparčiausias euro zonoje, viršydamas 5,5 proc. siekiantį vidurkį. Tiesa, dėl didelės infliacijos įmonių skolinimasis iš PFĮ tebėra gana aukšto lygio, tačiau verta pabrėžti, kad kredito įstaigų skolinimas įmonėms neviršijo nominaliojo ekonomikos augimo. Vis dėlto tuo pat metu įmonės itin sparčiai didino tarpusavio trumpalaikius įsipareigojimus (2022 m. trečiąjį ketvirtį per metus trumpalaikių paskolų iš kitų įmonių padaugėjo 2,4 mlrd. Eur, arba 146 %, mokėtinų sumų – 2,1 mlrd. Eur, arba 121 %, prekybos kreditų – 2,4 mlrd. Eur, arba 9 %). Įmonės taip pat daugiau skolinosi iš užsienio (2022 m. trečiąjį ketvirtį – 18 % per metus) ir išleido daugiau skolos VP (2022 m. trečiąjį ketvirtį – 5 % per metus). Įskaitant pastaruosius šaltinius, įmonių kredito metinis augimas 2022 m. trečiąjį ketvirtį sudarė net 31 proc. ir viršijo ekonomikos augimą trečią ketvirtį iš eilės. Nepaisant to, ilgalaikių disbalansų susidarymo rizika maža – galima tikėtis, kad įmonių poreikį skolintis mažins brangstantis skolinimasis, mažėjanti infliacija (ypač krintančios energijos kainos) ir atidedamos investicijos. Itin stipriai lūkesčiai suprastėję pramonės sektoriuje, kuriame 2022 m. gruodžio mėn. fiksuotas 49 proc. pusmetinis paskolų srauto susitraukimas. Kaip rodo Lietuvos banko vykdomos bankų apklausos rezultatai, įmonių skolinimąsi turėtų slopinti ir griežtėjantys skolinimo standartai, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo bei ilgesnio laikotarpio įmonių paskoloms.
8.Valdžios sektoriaus finansai
Valdžios sektoriaus pajamų augimą lėmė didelė vidaus paklausa, surenkami anksčiau atidėti mokesčiai ir spartus kainų lygio kilimas.
18 pav. Valdžios sektoriaus pajamų metiniai pokyčiai ir jų kaitos veiksniai
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Valdžios sektoriaus išlaidos daugiausia didėja dėl 2022 m. biudžeto pakeitimo įstatyme įtvirtintų išlaidas papildomai didinančių sprendimų.
19 pav. Valdžios sektoriaus išlaidų metiniai pokyčiai ir jų kaitos veiksniai
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Visus metus sparčiai didėjusios valdžios sektoriaus pajamos ir tik antrąjį pusmetį sparčiau augti pradėjusios išlaidos lėmė, kad 2022 m. trečiąjį ketvirtį valdžios sektoriaus balanso ir BVP keturių ketvirčių sumų santykis sudarė 0,9 proc. ir buvo gerokai geresnis nei prieš metus. Visas 2022 m. ketvirtinių duomenų rinkinys pasirodys tik 2023 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje, tačiau šiuo metu prieinami duomenys sudaro prielaidas manyti, kad 2022 m. valdžios sektoriaus deficito ir BVP santykis nebus didesnis už 2021 m. fiksuotą dydį (–1,0 %).
Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis trečiąjį ketvirtį buvo gerokai mažesnis nei prieš metus ir sudarė 37,3 proc. Per ketvirtį skolos santykis laikinai sumažėjo 2,3 proc. punkto, o sumažėjimą lėmė rugsėjo mėn. išpirkta VP emisija, taip pat dėl susidariusio pertekliaus galimai šiek tiek mažesnis poreikis skolintis. Vis dėlto šis sumažėjimas yra laikinas, nes spalio mėn. užsienio rinkose buvo išplatinta 1,3 mlrd. Eur vertės obligacijų emisija, todėl, tikėtina, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2022 m. pabaigoje vėl priartės prie 40 proc., tačiau ir toliau bus vienas iš mažiausių tarp ES valstybių.
Santrumpos
BVP bendrasis vidaus produktas
ECB Europos Centrinis Bankas
EK Europos Komisija
ES Europos Sąjunga
EURIBOR Europos vidutinė tarpbankinės rinkos palūkanų norma (angl. euro interbank offered rate)
Eurosistema Europos Centrinis Bankas ir euro zonos centriniai bankai
Eurostatas Europos Sąjungos statistikos tarnyba
JAV Jungtinės Amerikos Valstijos
JK Jungtinė Karalystė
MMA minimalioji mėnesinė alga
NT nekilnojamasis turtas
PFĮ pinigų finansų įstaigos
PVM pridėtinės vertės indeksas
SVKI suderintasis vartotojų kainų indeksas
TPP turto pirkimo programa
TVF Tarptautinis valiutos fondas
VP vertybiniai popieriai
|
© Lietuvos bankas Gedimino pr. 6, LT-01103 Vilnius Lietuvos ekonomikos apžvalgoje nagrinėjama realiojo sektoriaus, kainų, viešųjų finansų ir kredito kaita Lietuvoje, taip pat numatoma šalies ekonomikos raida. Apžvalgoje pateikiama medžiaga yra statistinių duomenų analizės, modeliavimo ir ekspertų vertinimo rezultatas. Apžvalgą rengia Lietuvos bankas. Apžvalga pagrįsta informacija, paskelbta iki ... Leidžiama perspausdinti švietimo ir nekomerciniais tikslais, jei nurodomas šaltinis. ISSN 2029-8358 (online) |