G. Šimkaus kalba konferencijoje „Ekonomikos gaivinimas po pandemijos: realijos ir perspektyvos“

Vertimas iš anglų k., tekstas nėra kalbos nuorašas.

Gerbiamieji bankų valdytojai, centrinių bankų atstovai, kolegos,

džiaugiuosi galėdamas kreiptis į Jus šia iškilminga proga. Moldovos nacionalinis bankas (MNB) mini 30 metų veiklos sukaktį. Per tris dešimtmečius MNB pasiekė daug: pradedant bankų sektoriaus stiprinimu, baigiant kainų ir finansų sektoriaus stabilumo užtikrinimu.

Manau, kad MNB laimėjimus galima apibūdinti žodžiu „branda“. MNB subrendo ir tapo solidžių gebėjimų, patirties ir atsparią valdymo sistemą turinčiu, patikimą politiką vykdančiu, nepriklausomu centriniu banku, užimančiu tvirtas pozicijas tarptautinėje centrinių bankų bendruomenėje.

Šią brandą atspindi mūsų šios dienos pirmajai sesijai pasirinkta tema, t. y. centrinių bankų vaidmuo popandeminiu ekonomikos atsigavimo laikotarpiu. Tai yra strateginės svarbos ir ilgalaikės perspektyvos tema, puikiai tinkanti tokiai iškilmingai progai skirtai diskusijai.

Savo trumpoje įžanginėje kalboje aptarsiu du aspektus: pirma, išsivysčiusios ekonomikos šalių centrinius bankus, antra – besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių centrinius bankus.

Pradėsiu nuo išsivysčiusios ekonomikos šalių.

Stiprus fiskalinis atsakas kartu su labai sėkminga vakcinacijos kampanija jau šiais metais padės JAV ekonomikai viršyti potencialiojo BVP lygį. Euro zonai toliau bus būdingas neigiamas gamybos atotrūkis.

Labai tikėtina, kad iki 2022 m. JAV pasieks BVP lygį, kuris buvo prognozuojamas iki pandemijos. Tačiau mažai tikėtina, kad artimiausioje ateityje panašų augimą pamatysime ir euro zonoje.

Dabar aršiai diskutuojama, ar JAV gali susidaryti stiprus infliacinis spaudimas, dėl kurio nebūtų galima imtis sinchronizuoto pinigų politikos griežtinimo išsivysčiusios ekonomikos šalyse. Tokio desinchronizavimo valdymas gali pasirodyti sudėtingas.

Kartu neturėtume daryti skubotų išvadų. Pinigų politikos įgyvendinimo sąlygos pastaraisiais metais pasikeitė.

Natūralioji realioji palūkanų norma per pastaruosius du dešimtmečius tiek JAV, tiek Europoje sumažėjo iki 0 proc. ar netgi įžengė į neigiamą teritoriją.

Filipso kreivės šiuo laikotarpiu tapo gerokai plokštesnės. Šį susilpnėjusį infliacijos ir ekonominio aktyvumo ryšį lemia keletas struktūrinių veiksnių. Vienas iš tokių veiksnių – globalizacija, apribojusi infliacijos poveikį prekybai prekėmis ir net tam tikromis paslaugomis. Antrasis veiksnys – automatizacija, kuri dėl didesnio produktyvumo padėjo užtikrinti, kad didėjantis darbo užmokestis nenulemtų kainų kilimo. kylančių kainų.

Be to, tyrimų rezultatai rodo, kad natūraliosios realiosios palūkanų normos po pandemijos yra linkusios mažėti. Tikėtina, kad dėl pandemijos sustiprės ilgalaikio sąstingio (angl. secular stagnation) tendencijos, todėl padidės santaupų panaudojimo problema ir jos poveikis įsigalėjusiai mažai infliacijai.

Euro zonoje bendras nedarbo lygis yra didesnis nei JAV arba Japonijoje. Dabartinės darbo rinkos tendencijos, pavyzdžiui, trumpalaikiais darbo santykiais grindžiamos ekonomikos formavimasis (angl. gig economy) ir tvirtesnių profesinių sąjungų nebuvimas, lemia mažėjančią Europos darbuotojų galią. Dėl to savo ruožtu tampa vis sudėtingiau daryti spaudimą kelti darbo užmokestį, dėl kurio galėtų padidėti infliacija.

Taigi, iš turimų duomenų matome, kad nepertraukiamas infliacijos augimas mažai tikėtinas, nesvarbu, ar tai būtų JAV, Europoje ar kitur. Priežastis, dėl kurios infliacija reikšmingai nesumažėjo, kai per pasaulinę finansų krizę gamybos apimties atotrūkiai buvo dideli ir neigiami, yra tokia pati kaip ir priežastis, dėl kurios mažai tikėtina, kad dabar infliacija padidės iki nerimą keliančio lygio. Žinoma, centriniai bankai privalo ir toliau būti budrūs ir atidžiai stebėti infliacijos pokyčius, siekiant išvengti staigios ir netikėtos reakcinės politikos, kuri galėtų užmauti apynasrį ekonomikos atsigavimui.

Atsižvelgiant į visa tai, žemos natūraliosios realiosios palūkanų normos ir toliau bus svarbiausia problema, kurią išsivysčiusios ekonomikos šalių centriniai bankai turės spręsti popandeminiu laikotarpiu.

Fiskalinė politika yra pirmoji taikytina priemonė kartu su struktūrinėmis reformomis, ji darys įtaką dabartinę žemų palūkanų normų aplinką formuojančioms sąlygoms. Šiuo atveju norėčiau pabrėžti, kad pinigų politika nėra vienintelė priemonė.

Iš tiesų, geresnius JAV, palyginti su euro zona, infliacijos rodiklius per pastarąjį dešimtmetį galima paaiškinti geresniu pinigų ir fiskalinės politikos suderinimu. Taigi, svarbiausia popandeminiu laikotarpiu kylanti rizika yra susijusi su tuo, kad dėl prasto pinigų ir fiskalinės politikos koordinavimo bus nuolat ir akivaizdžiai nepasiekiamas infliacijos tikslas.

Tačiau centriniai bankai taip pat gali atlikti savo vaidmenį. Būtent todėl natūraliųjų realiųjų palūkanų normų mažėjimas tebėra pagrindinė mūsų vykdomos Europos Centrinio Banko strategijos peržiūros tema. Peržiūra buvo atidėta dėl pandemijos ir dabar ją numatyta užbaigti 2021 m. antrąjį pusmetį.

Tikėtina, kad atsakomųjų veiksmų imsimės atsižvelgdami į šios peržiūros rezultatus. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į naujas realijas, gyvybiškai svarbu daugiau dėmesio skirti mūsų infliacijos tikslo simetrijai. Tačiau to gali nepakakti, kad įtikintume rinkų dalyvius, jog esame rimtai nusiteikę pasiekti tikslinį infliacijos lygį. Laikotarpio, kuriuo būtų leidžiama 2 proc. viršijanti infliacija, nustatymas, siekiant kompensuoti užsitęsusį per mažos infliacijos laikotarpį, gali būti papildoma priemonė su infliacija susijusiems lūkesčiams padidinti. Svarbiausia, turėtume būti lankstūs, kad ir toliau galėtume veiksmingai vykdyti savo įgaliojimus.

Be pinigų politikos, makroprudencinės politikos svarba mažų palūkanų normų aplinkoje tik didės, ypač atsižvelgiant į dabartinę skatinamąją pinigų politiką ir galimas šalutines nestandartinių priemonių pasekmes. Artėja laikas, kai politikos formuotojams reikės įvertinti galimybę sugriežtinti pasirinktas makroprudencinės politikos priemones, kad išspręstų problemas padidėjusio pažeidžiamumo srityse.

Pavyzdžiui, per visą COVID-19 sukeltą krizę daugumoje šalių toliau didėjo būsto paklausa, todėl buvo atkreiptas dėmesys į gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto sektoriuje kylančias rizikas. Tai apima galimą būsto kainos pervertinimą, padidėjusį namų ūkių įsiskolinimą ir dideles bankų pozicijas gyvenamojo nekilnojamojo turto sektoriuje.

Dabar apie besiformuojančios rinkos ekonomikos šalis.

Per patį pandemijos sukeltos krizės įkarštį kapitalo nutekėjimas iš besiformuojančios rinkos ekonomikos (BRE) šalių neturėjo precedento savo mastu ir sparta, tačiau buvo trumpalaikis. BRE šalys, įskaitant Moldovą, atsikratė „kintamojo kurso baimės“ ir leido valiutų kursui svyruoti ir absorbuoti sukrėtimą.

Visiškai kitaip nei per ankstesnes krizes, trečdalis BRE šalių panaudojo kiekybinio skatinimo programas. Praeityje BRE šalyse paprastai buvo griežtinama pinigų politika siekiant išvengti spartaus kapitalo nutekėjimo ir kritusio valiutų kurso poveikio infliacijai. Per dabartinę krizę BRE šalių politikos reakcija labiau atitiko išsivysčiusios ekonomikos šalių politikos reakciją, o kiekybinis skatinimas buvo pradėtas dar prieš pasiekiant nulinę žemutinę palūkanų normų ribą.

Finansų rinkos dažniausiai palankiai reagavo į pranešimus apie kiekybinį skatinimą. Centriniai bankai sėkmingai komunikuodavo, kad suteiks reikiamą užnugarį šalių vyriausybėms, jeigu fiskalinis atskas pakirstų investuotojų pasitikėjimą. Todėl ilgalaikės palūkanų normos sumažėjo, o valiutų kursai reikšmingai nesikeitė.

Kaip galima paaiškinti šį BRE šalių atsparumą? Žinoma, didelės naujos Federalinio rezervų sistemos ir kitų sisteminės svarbos centrinių bankų pinigų injekcijos pagerino pasaulines finansines sąlygas ir nukreipė investuotojus į BRE šalis, kuriose buvo ieškoma didesnio pajamingumo turto klasių.

Tačiau turėtume tinkamai įvertinti ir pačiose BRE šalyse padarytą pažangą. Pastaraisiais metais įvairiose BRE šalyse buvo sustiprintos jų pinigų politikos sistemos, suformuoti infliacijos lūkesčiai ir toliau stiprintos valstybės skolos nacionaline valiuta rinkos. Tai, smogus krizei, leido šioms šalims žengti į šią terra incognita, kai jos pradėjo vykdyti turto pirkimus.

Tokia patirtis patvirtina, kad tvirti pamatiniai makroekonominiai veiksniai yra pirmoji BRE šalių centrinių bankų gynybos nuo galimų sukrėtimų linija. Kaip matyti iš kapitalo srautų atsitraukimo epizodų 2018 m. ir 2013 m., kapitalo srautai į šias šalis jautriai reaguoja į išsivysčiusios ekonomikos šalių centrinių bankų, ypač JAV federalinio rezervo sistemos, politikos pokyčius.

Todėl dabar tinkamas laikas BRE šalims toliau stiprinti savo pinigų politikos sistemas ir remtis savo sunkiai įgytu nepriklausomumu pinigų politikos srityje.

Tarptautinės institucijos, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas (TVF), pasirengusios padėti šalims įgyvendinti programas arba teikti techninę pagalbą. BRE šalims skirtose TVF programose dažnai pabrėžiamas poreikis apsaugoti centrinio banko nepriklausomumą ir sustiprinti pinigų politikos sistemas, kurios gali reikšmingai padėti šioms šalims esant įtemptai situacijai.

Dabar galime matyti veiksmų, kurių reikia imtis siekiant pasirengti ekonomikai po pandemijos, kontūrus. Tačiau ši nauja tikrovė gali skirtis nuo tos, kurią šiuo metu įsivaizduojame. Kai kas teigia, kad brendame į naujus vandenis, kuriuose gali prireikti naujų idėjų ir ryžtingų veiksmų. Todėl tikiuosi, kad prie šios temos galėsime sugrįžti ir tęsti dialogą ateityje.

Noriu palinkėti jums informatyvios ir įdomios konferencijos.

 

Ekonomikos analizė ir prognozės, Finansinis stabilumas, Tarptautiniai ryšiai, BVP, Infliacija, Finansų sistema, COVID-19