Apžvalgos ir leidiniai

Po dešimtmetį trukusio prislopusio vartotojų kainų augimo infliacija vėl ėmė kilti į viršų, o 2022 m. sparčiai pakilo daugelio prekių ir paslaugų kainos. Infliacijos šuolį lėmė du ypatingi įvykiai – COVID-19 pandemija ir rusijos agresija prieš Ukrainą. Aukšta gilios recesijos rizika 2020–2021 m. privertė vyriausybes ir centrinius bankus pradėti įgyvendinti įvairias pagalbines priemones. Ekonomikoms prisitaikius prie pandemijos ir taikant skatinamąją pinigų ir fiskalinę politiką, jos atsigavo netikėtai greitai. Vis dėlto dėl pandemijos sukeltų tiekimo grandinės sutrikimų visame pasaulyje vėlavo prekių pristatymas ir išaugo gamybos bei transportavimo sąnaudos – atsigaunanti paklausa susidūrė su vis dar ribota pasiūla. 2022 m. atsigaunančias ekonomikas ištiko dar vienas smūgis – rusijos karas prieš Ukrainą. Karas prisidėjo prie didėjančių energijos (ypač gamtinių dujų, nuo kurių Europa buvo ypač priklausoma) kainų. Visi šie veiksniai – skatinamoji pinigų ir fiskalinė politika, sparčiai atsigaunančios ekonomikos, po pandemijos išlikę tiekimo grandinių sutrikimai ir išaugusios energijos kainos lėmė netikėtą infliacijos šuolį visame pasaulyje, jis neaplenkė ir Lietuvos.

Šiame teminiame straipsnyje analizuojamos įvairios su infliacija Lietuvoje susijusios temos, daugiausia dėmesio skiriama pastarojo meto infliacijos epizodui. Pastarasis infliacijos šuolis buvo beprecedentis. 2022 m. vidutinė metinė infliacija Lietuvoje siekė 18,9 proc. Tokio lygio infliacijos nebuvo ilgiau kaip du dešimtmečius. Analizuojamas pastarojo infliacijos šoko pobūdis, trukmė, pamatinės priežastys ir pasekmės. Nors šiame straipsnyje daugiausia rašoma apie Lietuvą, jame taip pat analizuojama, ar infliacijos dinamika šalyje skiriasi nuo infliacijos dinamikos euro zonoje, o jei skiriasi, kokie yra skirtumai. Taigi, šiame straipsnyje išnagrinėtos temos padeda geriau suprasti infliacijos procesą Lietuvoje. Nors kiekvienas skyrius yra susijęs su bendra tema, visus skyrius galima vertinti kaip atskirus analitinius straipsnius konkrečiomis temomis.

1.1 skirsnyje „Stilizuoti vartotojų kainų dinamikos faktai“ ir 1.2 skirsnyje „Vartotojų, gamintojų ir žaliavų kainų dinamika“ apžvelgiama pastarųjų dviejų dešimtmečių infliacijos ir jos sudedamųjų dalių dinamika Lietuvoje. 2004–2008 m. ekonominio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo juntamas padidėjęs spaudimas vartotojų kainoms. Ši situacija baigėsi 2009 m. prasidėjus pasaulinei finansų krizei, sukėlusiai didelį Lietuvos ekonomikos nuosmukį. Vėliau, iki COVID-19 pandemijos, infliacija buvo santykinai stabili. 2020 m. pradžioje vartotojų kainų infliacija sumažėjo, tačiau 2021–2022 m. kainos kilo sparčiau. Pasiekusi piką 2022 m., metinė infliacija palaipsniui mažėjo. Istoriškai energijos kainoms Lietuvoje būdingas didelis kintamumas. Laikotarpiais, kai infliacija buvo didesnė, jos buvo vienas iš pagrindinių infliaciją didinančių veiksnių, o mažesnės infliacijos laikotarpiais energijos kainos buvo svarbus infliaciją mažinantis veiksnys.

1.3 skirsnyje „Lietuvos namų ūkių infliacijos lūkesčiai“ ir 1.4 skirsnyje „Lietuvos įmonių infliacijos lūkesčiai“ remiamasi turimais apklausų apie Lietuvos namų ūkių ir įmonių infliacijos lūkesčius duomenimis, siekiant geriau suprasti, kaip jie keitėsi pastarojo meto didelės infliacijos sąlygomis. Analizuojant namų ūkių ir įmonių infliacijos lūkesčius, pastebėtas tendencingas nuokrypis į viršų, tačiau faktinė infliacija ir infliacijos lūkesčiai reikšmingai kinta kartu. 2023 m. infliacija pradėjo mažėti, panašios ir infliacijos lūkesčių tendencijos. 

2.1 skirsnyje „Energijos pasiūlos šokų įtaka kainų infliacijai gamybos grandinėje“ vertinama energijos pasiūlos šokų įtaka infliacijai gamybos grandinėje Lietuvoje. Energijos šokai nustatomi dviem nepriklausomais mėnesiniais BVAR (Bajeso vektorinės autoregresijos) modeliais (Messner ir Zorner (2023). Šoko mėnesį energijos ir maisto produktų gamintojų kainų infliacija yra perpus mažesnė už ekvivalentišką tarptautinę infliaciją, o vėliau didėja dar vienus ar pusantrų metų. Maisto produktų vartotojų kainų infliacija reaguoja panašiai kaip maisto produktų gamintojų kainų infliacija, o energijos vartotojų kainų infliacija reaguoja mažiau negu energijos gamintojų kainų infliacija. Dar svarbiau yra tai, kad šios reakcijos pasireiškia praėjus maždaug vieniems metams po šoko. Galiausiai poveikis gamybos grandinės apačioje, t. y. grynajai vartotojų kainų infliacijai, yra gana ribotas. Apskritai šiame skirsnyje atskleidžiama, kad energijos pasiūlos šokai laikui bėgant laipsniškai plinta visoje tiekimo grandinėje ir atskirai nepasiekia galutinio vartotojo.

2.2 skirsnyje „Darbo užmokesčio bei kainų reakcijos į bendrus ir darbo rinkos sukrėtimus“ vertinama, kokią įtaką pasauliniai ir darbo rinkos sukrėtimai daro darbo užmokesčiui ir vartotojų kainoms Lietuvoje, taip pat analizuojama, kaip poveikis darbo užmokesčiui savo ruožtu veikia kainas remiantis ketvirtiniu BVAR. Visuminė paklausa, visuminė pasiūla, darbo jėgos pasiūla ir darbo užmokesčio antkainio šokas nustatomi pagal F. Foroni ir kt. (2018). Impulso ir atsako funkcijos (angl. impulse response function, IRF) rodo, kad pasauliniai makroekonominiai sukrėtimai labiau negu su darbu susiję sukrėtimai veikia darbo užmokestį (valandinį darbo užmokestį) ir vartotojų kainas. Įprastinė kainų ir darbo užmokesčio reakcija yra didžiausia maždaug po metų, o tai rodo, kad ji yra gana atspari pokyčiams. Priešingi scenarijai, kai darbo užmokestis nereaguoja į šokus, rodo, kad tokios darbo užmokesčio ir kainų spiralės gali būti reikšmingos po visuminės pasiūlos ir paklausos šokų. Po paklausos šoko darbo užmokesčio reakcija vidutiniu laikotarpiu sukelia kainų reakciją. Po pasiūlos šoko darbo užmokesčio reakcija ilgainiui atsveria kainų reakciją.

2.3. skirsnyje „Energijos kainų infliacijos šokas Lietuvoje ir euro zonoje“ analizuojama, kaip energijos kainų šokas veikia Lietuvos ir euro zonos ekonomiką. Vertinami du atskiri BVAR modeliai (vienas – Lietuvai, kitas – euro zonai), įtraukiant 2002 m. pirmojo ketvirčio–2022 m. ketvirtojo ketvirčio duomenis, apimančius energijos bei maisto kainų metinį pokytį, grynąją metinę infliaciją pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), nedarbo lygį ir atlygio vienam darbuotojui metinį pokytį pagal Corsello ir Tagliabracci (2023). Impulso ir atsako funkcijos rodo, kad Lietuva, palyginti su euro zonos vidurkiu, buvo labiau pažeidžiama ir juto didesnį energijos kainų infliacijos sukrėtimų poveikį šiuo laikotarpiu. Ekvivalentiško energijos šoko įtaka vartotojų kainų ir darbo užmokesčio infliacijai pagal SVKI buvo didesnė ir pastovesnė.

2.4. skirsnyje „Kas lėmė staigų infliacijos augimą Lietuvoje? Išskaidymas gamybos požiūriu“, naudojantis sąnaudų ir produkcijos lentelėmis, infliacija išskaidoma pagal keturis ją lemiančius veiksnius – energijos kainas, kitų importuojamų produktų kainas, darbo užmokestį ir bendrąjį likutinį perteklių. Analizėje daugiausia dėmesio skiriama laikotarpiui nuo 2021 m. pirmojo ketvirčio iki 2023 m. antrojo ketvirčio. Matyti, kad visi šie su pasiūla susiję veiksniai darė didelę įtaką kainų lygio augimui. Parodoma, kad darbo užmokesčio augimas lėmė 40 proc. apskaičiuoto kainų lygio augimo, o kitą augimo dalį iš esmės panašiomis proporcijomis lėmė didesnės energijos sąnaudos, brangesnis ne energijos prekių ir paslaugų importas ir padidėjęs ne energetikos sektoriaus bendrasis likutinis perteklius (pelnas). Analizė taip pat rodo, kad pastaruoju metu išaugusios gamybos sąnaudos 2023 m. antrąjį ketvirtį dar nevisiškai persidavė vartotojų kainoms.

2.5 skirsnyje „Lietuvos nominaliojo efektyviojo valiutos kurso svyravimai ir vidaus infliacija“ analizuojama, ar nominaliojo efektyviojo valiutos kurso pokyčiai turėjo didelę įtaką pastarajam infliacijos šuoliui. Santykinai didelė Lietuvos importo dalis yra išreikšta užsienio valiuta, vadinasi, infliaciją bent iš dalies galima paaiškinti valiutos nuvertėjimu. Norint nustatyti valiutos kurso poveikį kainoms, atliekama paprasta VAR (vektorinės autoregresijos) analizė. Analizės rezultatai rodo, kad Lietuvoje valiutos kurso įtaka importo kainoms yra nevisiška, t. y. nuvertėjus valiutai, importo kainos analogiškai nedidėja. Įtaka gamintojų ir vartotojų kainoms yra dar mažesnė. Nominaliojo valiutos kurso pokyčiai lėmė šiek tiek didesnį nei 10 proc. importo kainų kintamumą, tačiau tik apie 1 proc. gamintojų ir vartotojų kainų kintamumą. Taigi, nors euro nuvertėjimas pastaruoju infliacijos laikotarpiu (2021–2022 m.) prisidėjo prie infliacijos augimo Lietuvoje, jo poveikis gamintojų ir vartotojų kainoms buvo minimalus.

2.6 skirsnyje „Vartojimo prekių krepšelio sudedamųjų dalių svorių ir kainų lygių palyginimas Lietuvoje ir euro zonoje“ analizuojama, ar vartojimo prekių krepšelių sudėties skirtumai tarp Lietuvos ir euro zonos gali paaiškinti reikšmingus infliacijos skirtumus. Nors vartojimo prekių krepšelio Lietuvoje struktūra palaipsniui konverguoja, ji vis dar šiek tiek skiriasi nuo euro zonos vidurkio. Labiausiai skiriasi paslaugų ir maisto produktų svoriai. Šalyse, kuriose pragyvenimo lygis yra aukštesnis, namų ūkiai yra linkę mažiau išleisti pagrindiniams poreikiams ir daugiau – paslaugoms. Tokios pačios ir Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos: pragyvenimo lygiui artėjant prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kainų lygis taip pat vienodėja, o paslaugos tampa svarbesne vartojimo krepšelio dalimi. Skirtingas įvairių prekių ir paslaugų svoris vartojimo prekių krepšeliuose lemia skirtingą krepšelio sudedamųjų dalių įtaką apskaičiuojant infliaciją. Skaičiavimai rodo, kad tuo atveju, jei Lietuvoje SVKI svoriai būtų lygūs euro zonos svoriams, vidutinė metinė bendroji infliacija 2022 m. būtų maždaug 1,6 proc. punkto mažesnė už faktinę infliaciją.

2.7 skirsnyje „Ar kainų lygio konvergencija gali paaiškinti ilgalaikius infliacijos lygio skirtumus euro zonos šalyse?“, vadovaujantis Honohan ir Lane (2003), pateikiama įrodymų, kad pinigų sąjungoje vis dar esantys kainų lygio skirtumai lemia didesnę infliaciją šalyse, kuriose kainų lygis yra žemesnis. Kiekvienam procentiniam nukrypimo nuo vidutinio kainų lygio punktui (PP) šalyse infliacija padidėja maždaug 0,02–0,036 proc. punkto. 2022 m. kainų lygis Lietuvoje vis dar buvo 26 proc. mažesnis už ES vidurkį. Tai reikštų, kad dėl kainų lygio konvergencijos 2022 m. metinė infliacija Lietuvoje galėjo būti maždaug 0,5–0,9 proc. punkto didesnė už euro zonos vidurkį.

Netikėtai didelė infliacija reikšmingai paveikė valdžios finansus. 3 skirsnyje „Laikino infliacijos padidėjimo poveikis valdžios finansams“ analizuojamas didesnės infliacijos poveikis valdžios sektoriaus fiskalinei padėčiai. Pastarojo meto valdžios sektoriaus pajamų augimas išskaidomas pagal keturis tai paaiškinančius veiksnius: realią ekonominę veiklą, kainų augimą, vyriausybės diskrecinių sprendimų (fiskalinių priemonių) poveikį ir nepaaiškintą komponentą arba mokesčių likutį. Remiantis atliktu išskaidymu, 2021–2022 m. stebėtam mokesčių pajamų augimui didelę įtaką darė didelis makroekonominės bazės augimas ir įgyvendintos fiskalinės priemonės. Kalbant apie infliacijos poveikį, pažymėtina, kad daugiau negu pusę pajamų iš pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio ir socialinių įmokų padidėjimo galima priskirti kainų komponento didėjimui. Mažėjant infliacijai, atitinkamai lėtės ir nominaliojo BVP augimas bei prekių ir paslaugų infliacija. Tai natūraliai sulėtintų valdžios sektoriaus pajamų augimą.

Apskritai ši analizė rodo, kad laikino infliacijos padidėjimo laikotarpiais fiskalinė politika neturėtų naudoti dėl infliacijos gautų pajamų nuolatinių išlaidų didinimui finansuoti. Artimiausiu metu infliacija gali būti išsilaikanti ir lėčiau reaguoti į kintančias importo ir gamintojų kainų tendencijas (palyginti su didėjimo laikotarpiu), nes iki 2023 m. vidurio ne visos padidėjusios išlaidos visiškai persidavė vartotojų kainoms. Ilgalaikėje perspektyvoje infliacijos perspektyvos Lietuvoje priklausys ne tik nuo ekonominės politikos, bet ir nuo būsimų pokyčių energetikos sektoriuje ir su klimatu susijusių pokyčių bei jų įtakos, taip pat nuo gebėjimo prisitaikyti prie šių pokyčių.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Naujai išleistame Lietuvos banko ekspertų straipsnyje „Skaitmeninės centrinių bankų valiutos: diskusijų verpetuose“ apžvelgta centrinių bankų skaitmeninių valiutų samprata ir tipologija, skirtingų pasaulio centrinių bankų iniciatyvos, aptartas galimas skaitmeninių valiutų poveikis pinigų politikai ir finansiniam stabilumui.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

JEL klasifikacija: C22, C32, C53, E37, R30.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Suteiktos paskolos sumos ir užstato vertės santykis (angl. loan-to-value ratio, toliau – LTV rodiklis) yra svarbus makroprudencinės stebėsenos rodiklis, padedantis įvertinti tiek pasiūlos, tiek paklausos būklę kredito rinkoje, rinkos dalyvių prisiimamas rizikas bei NT rinkos perkaitimo grėsmes. Ribojant maksimalų leistiną LTV rodiklį siekiama mikroprudencinių ir makroprudencinių tikslų. Mikroprudenciniu požiūriu maksimalus leistinas LTV rodiklis arba minimalus užstato vertės reikalavimas padeda mažinti bankų nuostolius dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo ir skolininko įsipareigojimų nevykdymo tikimybę. Mažesnė individualių paskolų rizika turi teigiamą poveikį visos bankų sistemos stabilumui, tvariai kreditavimo raidai ir subalansuotai ūkio plėtrai, o tai yra esminis makroprudencinio LTV ribojimo siekis.
LTV rodiklių lygį pirmiausia lemia kredito pasiūlos veiksniai, tačiau svarbūs ir paklausos veiksniai. Vertinant iš pasiūlos pusės, pastebimas glaudus empirinis sąryšis tarp vidutinio LTV rodiklio dinamikos ir šalies bankų skolinimo sąlygų vertinimo. Taigi, bankų tolerancija prisiimamai rizikai ir nustatomi reikalavimai užstatui tiesiogiai veikia vidutinį LTV rodiklį šalyje. Žvelgiant iš paklausos pusės, gyventojų pajamų lygis, būsto poreikiai, skolinimosi įpročiai taip pat turi įtakos LTV rodikliams. Be to, didėjant būsto kainoms tampa sunkiau sukaupti pradinį paskolos įnašą, ir jei paskolų rinkoje stiprėja konkurencija, didėja spaudimas bankams mažinti reikalavimus užstato vertei. LTV rodiklio procikliškumas sudaro galimybes stipriau veikti vadinamajam finansinio akceleratoriaus efektui, ir visa tai sustiprina finansinį ciklą: bumo metu augant užstato vertei ir kartu švelnėjant reikalavimams užstato vertei (t. y. didėjant LTV rodikliams), skolinimo apimtys gali didėti itin sparčiai. Taigi, yra poreikis makroprudencinėmis priemonėmis mažinti LTV rodiklių procikliškumą.
Makroprudencinio LTV reikalavimo keitimas gali turėti reikšmingą poveikį bankų ir namų ūkių finansinei elgsenai, o kartu ir būsto bei nuomos rinkoms. Sugriežtinus LTV reikalavimus, dalis asmenų, ketinančių įsigyti būstą, turėtų ilgiau kaupti pradinį įnašą arba būtų priversti pirkti mažesnį būstą. Pernelyg griežti LTV reikalavimai gali kai kuriuos žmones visam laikui „išstumti“ iš būsto rinkos į nuomos rinką.
Vidutinio LTV rodiklio dinamika Lietuvoje pasižymėjo aiškiu procikliškumu – nustatytas teigiamas šio rodiklio dinamikos sąryšis su BVP, kreditavimo aktyvumo ir būsto kainų svyravimais. Nesubalansuoto ekonominio augimo laikotarpiu (2005–2008 m.) daugelio Lietuvoje išduotų būsto paskolų LTV rodikliai buvo dideli, kai kuriais atvejais iš viso nebuvo reikalaujama jokio pradinio įnašo. Šias tendencijas taip pat galėjo reikšmingai sustiprinti ir taikyta valstybės subsidijuojama ir ekonomiškai nepakankamai pagrįsta būsto paskolų draudimo praktika. Bankų nuostoliai, susiję su suteiktomis apdraustomis būsto paskolomis, buvo nedideli, tačiau valstybės įsteigta UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – BPD) nuosmukio metu patyrė žymius nuostolius. Tai patvirtina, kaip svarbu tinkamai ir ekonomiškai pagrįstai vertinti būsto paskolų riziką, ypač jei siūlomas (valstybės subsidijuojamas) būsto paskolų draudimas.
Šiuo metu LTV ribojimas yra taikomas daugelyje ES valstybių, paprastai nustatomas 70–90 proc. maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas. Lietuvoje maksimalaus LTV rodiklio ribojimas iki 85 proc. naujoms būsto paskoloms pradėtas taikyti 2011 m. pabaigoje Lietuvos bankui patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus. Nuostatams įsigaliojus buvo stebimi ilgalaikiai naujų paskolų portfelio struktūros pokyčiai ir vyko paskolų „migracija“ į 80–85 proc. LTV rodiklio intervalą. Makroprudencinio LTV reikalavimo nustatymo poveikis kredito rinkos aktyvumui buvo nežymus, nes šis reikalavimas nustatytas po krizės, kai bankai ir patys nebuvo linkę teikti paskolų su dideliais LTV rodikliais, be to, reikalavimas įsigaliojo po konsultacijų su rinkos dalyviais bei po dviejų mėnesių trukmės pereinamojo laikotarpio.
Per visą laikotarpį nuo makroprudencinio LTV reikalavimo įtvirtinimo Lietuvoje jis nebuvo keičiamas, o šiuo metu susiformavę lūkesčiai dėl maksimalaus 85 proc. LTV dydžio padeda užtikrinti tvarų ir stabilų kredito augimą. Stabilus maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas turi automatinį anticiklinį poveikį – reikalavimas buvo mažai ribojantis po krizės, tačiau spartėjant kreditavimui ir didėjant būsto kainoms jo poveikis gali tapti labiau juntamas. Empirinė mikroekonominiais duomenimis pagrįsta simuliacinė Lietuvos atvejo analizė patvirtino, kad makroprudencinis LTV ribojimas gali padėti reikšmingai sumažinti bankų sistemos (ir kitų finansų rinkos dalyvių) tiesioginius nuostolius dėl NT kainų nuosmukio. Atsižvelgiant į tai, svarbu užtikrinti, kad šis ribojimas būtų tinkamas ir galiotų likus bent keleriems metams iki finansų ciklo nuosmukio fazės pradžios. Saugiausias būdas tai užtikrinti yra nustatyti bazinį LTV reikalavimą (kaip ir yra šiuo metu Lietuvoje), kuris galėtų būti keičiamas išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias ekonomines ir finansines aplinkybes.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.