2014-09-25
Vito Vasiliausko kalba tarptautinėje konferencijoje „Euras Lietuvoje: viena rinka, viena valiuta, bendra ateitis“
Labas rytas, gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai,
man tenka didžiulė garbė sveikintis su Jumis, atvykusiais į šią Euro konferenciją. Priėmę mūsų kvietimą, šiandien dalyvaujate tam tikroje premjeroje – tai pirmas renginys, surengtas Lietuvos banko kartu su Europos Centriniu Banku.
Tikiuosi, pasidžiaugsite jo rezultatais. Tačiau, kol dar nesileidome į diskusijas, leiskite pasidalyti paskutinėmis naujienomis iš mano vadovaujamos institucijos.
Šį rytą mes sutikome išties išskirtinį svečią. Marijus Dragis (Mario Draghi), Europos Centrinio Banko Pirmininkas, Lietuvos bankui įteikė Euro žvaigždę – ženklą, patvirtinantį, kad šalies bankas yra priimamas į euro šeimą. Ačiū Jums, Marijau, už šią žinią.
Tiksliau pasakyčiau – ačiū už reikšmingą žinią, apimančią tiek daug aspektų, dar svarbesnę kylant šiandieninėms geopolitinėms rizikoms.
Vakar vienas užsienio žurnalistas manęs paklausė: „Ką euras reiškia Lietuvai?“ Kartu pasiūlė atsakymą: „Ar prisijungimas prie euro zonos yra ženklas, kad atsiskyrimas nuo Rusijos yra visiškai užbaigtas?
Išgirdęs mano atsakymą, nustebo. Ne. Tai nėra atsiskyrimo nuo Rusijos ženklas.
Atsiskyrimas nuspręstas ir paženklintas prieš ketvirtį amžiaus. Euras Lietuvoje patvirtina, kad tuometinis mūsų sprendimas buvo tvirtas, galutinis. Mūsų krypsmas į Europą yra pastovus ir... nebeatšaukiamas. Ir mes esame pasirengę gilesnei Europos Sąjungos integracijai – šito labai norime, tam esame visiškai pasiruošę.
Gerbiami kolegos,
ką tik aš paminėjau žodį „integracija“ – jis greičiausiai bus vienas pagrindinių, skambėsiančių čionai kelias artimiausias valandas. Kad tikrai niekas nesuklystų jį verčiant, laikykimės tipinio apibrėžimo: integracija – tai buvimas kartu, tapsmas integralia visuma.
Tai ne prisijungimas. Ne įsijungimas. Tai visų derėjimas visumoje – būtent, iš tikrųjų. Vadinasi, integracija nėra rėmėjo ir paramos gavėjo santykis ar santykis tarp globėjo ir globotino – tai dvipusis eismas, sąmoninga, įpareigojanti partnerystė.
Būsiu atviras. Mes esam dažnai klausinėjami, kokios naudos gausime iš euro. Tačiau ką duosime euro klubui, klausiama labai retai. Kaip bankininkai, juk žinome, kad moneta turi dvi puses. Taigi, ką išlošia abi pusės – kviečiančioji ir pakviestoji – sudarydamos sandorį, kuris bus užantspauduotas po mažiau nei šimto dienų?
Leiskite pradėti nuo kvietėjos.
Pagyvinti ekonomikos augimą, paskatinti konkurencingumą, išsaugoti finansinį stabilumą – šie trys pirmaeiliai uždaviniai šiandien kyla euro zonai. O Lietuva, mano požiūriu, turi daug galimybių prisidėti siekiant visų trijų.
Kalbėsiu faktais.
Lietuvos ekonomika – viena sparčiausiai augančių Europos Sąjungoje. Taigi ji bus ir viena sparčiausiai augančių euro zonoje.
Atsižvelgdami į pastarojo meto prekybos suvaržymų poveikį, realiojo BVP augimą 2014 metais mes prognozuojame 2,9 procento, kitais metais – 3,3 procento.
O svarbiausia yra štai kas: šie skaičiai nėra nei sėkmės, nei tam tikro bazės efekto pasekmė. Eurą mes įsivedame turėdami stiprią, patvarią bazę, prieš krizę buvusį gamybos lygį pranokdami be kokio nors didesnio disbalanso ar ciklinių atotrūkių.
Kita gera žinia yra ta, kad prie euro klubo prisijungia narė, kuri, kaip rodo naujausia Pasaulio banko pateikiama verslo aplinkos ataskaita, tarp 200 šalių užima 17-ą vietą. O jei pažiūrėtume atidžiau, pamatytume, kad pagal konkurencingumo indeksą Lietuva tarp euro zonos narių yra trečia.
Ir pagaliau – euro zona įgyja partnerę, kuri yra finansiškai drausminga, atsakinga ir patikima. Per pastaruosius du dešimtmečius mes susidūrėme su dviem didžiuliais sukrėtimais, įskaitant paskutinę finansinę sumaištį, bet sėkmingai atlaikėme. Ir, nepaisant precedento neturinčių neramumų ir su jais susijusios spekuliacijos, įrodėme sugebėjimą sėkmingai veikti galiojant fiksuotam valiutos kursui.
Kaip centrinio banko atstovas ir Lietuvos finansų sektoriaus prižiūrėtojas, aš dar norėčiau pridurti, kad į bankų sąjungą stojame turėdami gerai kapitalizuotą ir skaidrų bankų sektorių. Pastaraisiais metais jis ne tik atsilaikė, bet ir sukaupė kapitalo dukart daugiau, nei yra reikalaujama jo turėti, beveik visas jis – aukščiausios kokybės.
Kalbėdamas apie kitą monetos pusę, pasakyčiau, kad prisijungimas prie bendrosios valiutos zonos mums yra akivaizdžiai patrauklus.
Įveikus paskutinius ekonominius trikdžius ir užkardas, euras turės matomą poveikį užsienio prekybai.
Išnykus su užsienio valiutos keitimu susijusiai rizikai, jei bus teigiamai paveiktas Lietuvos kredito reitingas, sumažės ne finansų įmonių ir namų ūkių skolinimosi išlaidos.
Maža to, kadangi finansų sektorius įgyja geresnes galimybes gauti likvidumo paramą susidarius nepalankioms sąlygoms, euro įvedimas reiškia ir greitesnį atsigavimą po sukrėtimų, stabilesnes kreditavimo sąlygas.
Visa tai rodytų, kad euro įvedimas – natūralus ir svarbus žingsnis tolesnės mūsų ekonominės konvergencijos link.
Gerbiami kolegos,
Dideli pokyčiai visuomet apipinami mitais ir išankstinėmis spėlionėmis. Taip jau yra. Taigi, nieko nuostabaus, kad toks didelis pokytis kaip valiutos reforma irgi yra susijęs tiek su dideliais lūkesčiais, tiek su nerimu.
Tiesą sakant, dėl nerimo man nėra labai neramu.
Jis padeda susikaupti prieš laikant bet kokį egzaminą, taip pat ir šį – valiutos pasikeitimo.
Mūsų kaimynų estų ir latvių patirtis irgi rodytų, kad tuoj po sausio 1-osios, kai suprasime, kad šalies identitetas nesikeičia, kainos nešokteli ir mes ne tik neprarandame balso sprendžiant pinigų politikos klausimus, bet jį gauname – sėsdamiesi prie ECB derybinio stalo, baimės turėtų dingti.
Vis dėlto aš jaučiu pareigą perspėti ir dėl teigiamųjų mitų.
Euras mums teikia daug galimybių. Tačiau didelės galimybės neatsiejamos nuo didelių pagundų. Tai todėl dabar, jau įgijus eurą, mums reikia dar daugiau savikontrolės ir finansinės išminties.
Tariant trumpai, būtų taip: savidrausmės laikymasis yra būtinoji ilgalaikės sėkmės sąlyga. Euras nėra tikslas pats savaime. Jis – tik didžiulis langas, atveriamas didelėms galimybėms. Kaip jas įgyvendinsime, priklauso nuo mūsų.
Ponios ir ponai,
Būkime realistai – Lietuva nėra reikšmingasis lošėjas, kuris galėtų ką nors pakeisti vienas pats. Bet jei draugėn paimsime Estiją ir Latviją, tada mūsų galimybėmis keisti aš labai tikiu. Su Lietuva, stojančia į euro zoną, į ją baigia stoti Baltijos regionas kaip visuma.
Tai, kad šiuo metu esame paskutinė prie euro prisijungusi šalis, man primena viduramžių freską Strasbūro Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje. Joje Lietuva pavaizduota kaip paskutinė krikščionybę priimanti Europos šalis.
Nuoširdžiai tikiu ir labai norėčiau, kad euro istorijos paveikslas būtų kitoks – kad Lietuva paskutinė nebūtų. Ir dar – pasakysiu jau kaip centrinio banko atstovas: artimiausiais dešimtmečiais mums nebereikės skirti Eurosistemos nuo Europos centrinių bankų sistemos.
Ačiū Jums.