Lietuvos bankas
2020-05-26
  • IMG_7385.JPG
     
11

Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (toliau – Komitetas) atlikto parlamentinio tyrimo išvadą ir įvertinę jos turinį bei pateikiamus siūlymus, norime atkreipti dėmesį į esminius trūkumus.

Informacija tyrimo išvadoje pateikiama selektyviai, neatsižvelgiant į tam tikrus Komitetui teiktus skaičiavimus ir faktus. Pateikti vertinimai yra klaidingi ir klaidinantys, grindžiami ne Komitetui teiktais objektyviais duomenimis, bet vienpusiška išankstine nuomone ir interpretacijomis, nenurodant reikšmingų svarbių argumentų.

Pateikiame faktus (argumentus), dėl kurių šis tyrimas negali būti laikomas objektyviu:    

  • Tyrimo metu apklausti liudytojai buvo atrinkti selektyviai, sąmoningai ignoruojant ekspertus, kurie ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygmeniu dirbo su tyrime nagrinėjama problematika (pvz., VILIBOR). Ekspertai galėjo turėti ir galbūt turi kitokią nuomonę, nesutampančią su išankstinėmis kai kurių Komiteto narių nuostatomis. Pirma, nepaisant to, kad Komitetui kilo neaiškumų dėl VILIBOR svyravimų krizės laikotarpiu, į Komitetą nebuvo kviečiami liudyti nei komercinių bankų vadovai, nei bankų dileriai, kurie krizės metu ir buvo atsakingi už tarpbankinių palūkanų normų kotiruočių nustatymą ir pateikimą. Antra, išskyrus Lietuvos banko valdybos pirmininką (kuris apie VILIBOR problematiką net nebuvo klaustas), liudyti Komitete nebuvo kviestas nė vienas Lietuvos banko ekspertas (išskyrus vieną buvusį Lietuvos banko tarnautoją, kaip žinia, turėjusį išankstinę nuomonę). 
  • Tyrimo medžiaga ir išvados, jeigu joms būtų pritarta, klaidintų visuomenę, nes informacija tyrimo išvadoje pateikiama vienpusiškai, t. y. pasirenkant tik tyrimo naratyvą neva patvirtinančius argumentus, tačiau sąmoningai nepateikiant kitos bendram kontekstui svarbios informacijos. Pavyzdžiui, paskolų ir indėlių palūkanų normų didėjimas krizės metu vertinamas selektyviai akcentuojant tik vienos iš palūkanų normų rūšies didėjimo pasekmes. Kitaip tariant, nors paskolų ir indėlių litais palūkanos didėjo panašiu lygiu, pabrėžiamos paskolų turėtojų mokėtos didesnės palūkanos, nepaisant kitos visuomenės grupės – indėlininkų – turėto agreguotuoju lygiu panašaus dydžio palūkanų prieaugio. 
  • Tyrimo išvadoje kryptingai ignoruojami paties Komiteto prašymu atlikti Lietuvos banko skaičiavimai ir kita pateikta informacija, kai tai neatitinka iš anksto suformuluoto naratyvo. Pavyzdžiui, nepaisant Komiteto prašymu Lietuvos banko teiktų patikslintų skaičiavimų, kurie buvo gauti inicijavus papildomą mikroduomenų analizę, Komiteto tyrimo išvadoje tendencingai, siekiant nurodyti kuo didesnę sumą, ir toliau nurodomos apytikslėmis prielaidomis grįstos didesnės skolininkų palūkanų permokos. Be to, sąmoningai nėra atskleidžiami Lietuvos banko teikti skaičiavimai, pagrįsti bankų mikroduomenimis, kurie parodė, kad nuosmukio metu valiutą keitę skolininkai iš viso 2008–2018 m. galėjo sumokėti beveik tiek pat, kiek būtų sumokėję palūkanų per tą patį laikotarpį, jei šių paskolų valiuta būtų likusi litais. Tokie skaičiavimai rodo, kad paskolų valiutos keitimas gyventojams leido reikšmingai sumažinti paskolų įmokas pačiu sunkiausiu metu. Pažymime, kad Lietuvos bankas paviešino mikroduomenimis grįstus analitinius dokumentus 2019 m. birželio 5 d.  ir 2019 m. spalio 21 d. , kuriuose remiantis faktiniais paskolų ir tarpbankinių sandorių duomenimis įvertinti paskolų maržų pokyčiai paskolos valiutą krizės laikotarpiu keitusiems skolininkams ir VILIBOR dinamika krizės metu.
  • Vertinant VILIBOR rodiklio raidą krizės laikotarpiu nepaisoma faktų, prieštaraujančių tyrimo išvadoje vyraujančiai vienašališkai nuomonei. Pirma, ignoruojamas faktas, kad krizės metu net keturių rinkų – mažmeninių indėlių, tarpbankinio skolinimo, valiutų apsikeitimo sandorių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės iždo vekselių aukcionų – faktinės palūkanos buvo artimos atitinkamos trukmės VILIBOR lygiui. Antra, nepaisoma fakto, kad atskirų bankų vykdytų sandorių palūkanos buvo artimos to paties banko arba kitos sandorio šalies kotiruotėms. Trečia, neatsižvelgta į esminę aplinkybę, kad kai kurių aukštas VILIBOR kotiruotes teikusių bankų turto ir įsipareigojimų valiutinė struktūra buvo nesubalansuota, t. y. lito devalvavimo atveju jie būtų patyrę didžiausią nuostolį, todėl šiems bankams labiau nei kitiems reikėjo skolintis litų norint šią riziką suvaldyti. 
  • Tyrimo medžiagoje pateikta informacija neatitinka iš esmės per praėjusį dešimtmetį pasikeitusių aplinkybių, susijusių su Lietuvos banko funkcijomis. Pirma, nors iki finansų krizės Lietuvos bankui nebuvo suteikti finansinių paslaugų priežiūros ir makroprudencinės politikos įgyvendinimo Lietuvoje mandatai, tyrimo medžiagoje suponuojama, kad Lietuvos bankas turėjo veikti pagal tokius mandatus. Antra, pasikeitus Lietuvos banko vadovybei, 2011 m. ir 2015 m. buvo įvestos makroprudencinės priemonės, kurios riboja perteklinį ir neatsakingą skolinimą, o Lietuvos bankui makroprudencinės politikos mandatas buvo suteiktas 2014 m. Be to, Lietuvos banke dar 2012 m. buvo įsteigtas Finansinio stabilumo departamentas, taip skiriant daugiau dėmesio rizikų stebėsenai ir jas mažinančių priemonių taikymui. Trečia, tyrimo medžiagoje vartojami teiginiai, esą Lietuvos bankas iš esmės pasyviai ignoravo bankų sektoriaus koncentracijos didėjimą ekonomikos atsigavimo metu, iš esmės neatspindi svarbių aplinkybių: 1) buvo atšauktos dviejų reikšmingų bankų licencijos ir iškeltos bankroto bylos dėl ypač rimtų pažeidimų, taip užtikrinant bankų sektoriaus tvarumą; 2) Lietuvos bankas 2017 m. išsikėlė strateginę kryptį didinti konkurenciją Lietuvos finansų sistemoje ir aktyviai veikia siekdamas pritraukti naujų rinkos dalyvių. Ketvirta, šiuo metu pareigas einantis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Lietuvos banke pradėjo dirbti 2011 m. balandžio 16 d. 
  • Tam tikros tyrimo medžiagoje pateikiamos rekomendacijos yra neaktualios, gali prieštarauti Europos Sąjungos (ES) principams arba neatspindi jau įvykusių reguliacinių pokyčių, pasikeitusios ekonominės aplinkos ir priimtų kitų institucijų sprendimų. Pirma, Lietuvai prisijungus prie euro zonos, palūkanų padidėjimo rizika iš esmės pasikeitė – neliko lito devalvavimo rizikos, o kintamosios palūkanos priklauso nuo Europos Centrinio Banko pinigų politikos ir EURIBOR krypties. Dėl šių aplinkybių siūlymas taikyti papildomas riziką ribojančias priemones paskoloms su kintamąja palūkanų norma nėra aiškiai pagrįstas (pvz., 2008–2009 m. EURIBOR mažėjo). Be to, palūkanų normų padidėjimo riziką riboja nuo 2015 m. galiojantis 50 proc. paskolos įmokos ir pajamų reikalavimas taikant 5 proc. palūkanų normos šoko testą. Antra, rekomendacijos tiesiogiai riboti bankų skolinimąsi iš užsienio visų pirma neatspindi dabartinio tokio finansavimosi masto – bankų skolos įsipareigojimų užsieniui ir viso turto santykis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 43 iki 7 proc. Be to, 2021 m. Lietuvos bankams bus privalu vykdyti grynojo pastovaus finansavimo normatyvą (angl. net stable funding ratio), kuris įpareigos bankus užtikrinti stabilų finansavimąsi (šį normatyvą Lietuvos bankai jau dabar viršija). Apskritai, bankų skolinimosi iš užsienio ribojimai galimai pažeistų laisvo kapitalo ES judėjimo principą, mažintų ES integracijos ir konkurencijos galimybes (pvz., naujam bankui įžengti į rinką taptų sunkiau). Trečia, rekomendacijose siūloma dalį informacijos vertinti Generalinei prokuratūrai, tačiau pažymime, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d. buvo paskelbta, kad Generalinė prokuratūra atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones (ikiteisminį tyrimą) dėl finansų krizės metais paimtų būsto paskolų palūkanų ir VILIBOR ar galimo piktnaudžiavimo jomis, nes Generalinėje prokuratūroje atlikto tyrimo metu „negauta objektyvių duomenų, kad konkrečios valstybės institucijos, vykdžiusios finansinių įstaigų, tame tarpe ir komercinių bankų, priežiūrą, pažeidė konkrečių teisės aktų nuostatas“ . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtas Generalinės prokuratūros sprendimas nebuvo apskųstas. 
  • Komitetas ne kartą ignoravo Lietuvos banko valdybos pirmininko iniciatyvas Komitete kartą per metus pristatyti vykdomą makroprudencinę politiką (pagal Lietuvos banko įstatymą). Viešojoje erdvėje eskaluojant tariamojo Lietuvos banko nebendradarbiavimo temą, nepaisoma fakto, kad Lietuvos bankas teikė atsakymus Komisijai, o siekdamas pateikti Komitetui visavertę ir tikslią informaciją, inicijavo mikroduomenimis pagrįstą papildomą tyrimą. Be to, siekdamas tyrimo objektyvumo, siūlė Komisijai bendradarbiauti tiesiogiai, tačiau pasiūlymas nebuvo priimtas.
  • Komiteto pateikiamos tyrimo išvados pagrįstos klaidinga ir klaidinančia kitose šalyse atliktų tyrimų interpretacija. Pirma, tyrimo metu viešojoje erdvėje buvo pateikta visuomenę klaidinanti informacija, esą Švedijos institucijos (pvz., Parlamentas ir Nacionalinė audito tarnyba) nustatė Švedijos bankų atsakomybę dėl krizės Lietuvoje. Tačiau pažymėtina, kad Švedijos parlamentas panašių išvadų niekur neformalizavo, o Parlamente vykę klausymai (kuriais vadovautasi) veikiau galėjo būti vertinami kaip atskiros nuomonės ar pozicijos. Be to, siekdamas įvertinti informacijos pagrįstumą, Lietuvos bankas kreipėsi į Švedijos nacionalinę audito tarnybą. Ji pabrėžė, kad parlamentinio tyrimo metu minėtos šios tarnybos 2011 m. parengtos ataskaitos formuluočių interpretacijos yra neteisingos. Antra, tyrimo išvadoje neteisingai interpretuojamas ir kitas Švedijos nacionalinės audito tarnybos teiginys, esą, anot tyrimo, „Švedijos valstybei tenka netiesioginė atsakomybė už Baltijos valstybių ekonominį stabilumą“. Paaiškinime Lietuvos bankui Švedijos nacionalinė audito tarnyba tą paneigė ir paaiškino, kad omenyje turėjo tai, kad Švedijos bankų veikla kitose šalyse gali turėti poveikį Švedijos Vyriausybės numanomai atsakomybei (angl. impact on the implicit responsibilities). Kitaip tariant, dėl Švedijos bankų veiklos užsienyje vyriausybei gali tekti prisiimti papildomų išlaidų, todėl ji turi į tai atsižvelgti.