Spausdinti Naujienų prenumerata RSS

0 / 0

A screenshot of a computer

Description automatically generated

Lietuvos ekonomikos raida ir perspektyvos

Pasaulio ekonomika atsigauna, bet jos raida gana netolygi. Mažiau kylant kainoms ir pamažu atsigaunant realiosioms pajamoms, daugelyje pasaulio regionų sustiprėjo paslaugų sektorius. Jį palankiai veikia ne tik gera padėtis įvairių šalių darbo rinkose, prisidėjusi prie gana reikšmingo darbo atlygio kilimo, bet ir tebedidėjanti tų paslaugų, kurios buvo ribotai prieinamos per pandemiją, paklausa. Euro zonoje ir kai kuriuose kituose regionuose paslaugų sektoriaus plėtra sudaro didžiąją dalį bendro ekonomikos augimo. Gamybos sektorius gyvuoja prasčiau. Pradėjusios kristi įmonių sukauptos atsargos ir stiprėjanti gyventojų perkamoji galia paskatino gamybos sektoriaus atsigavimą 2024 m. pirmąją pusę, bet šis atsigavimas buvo juntamas ne visur. Ūgtelėjo JAV ir Kinijos, tačiau tebesitraukė euro zonos pramonė. Euro zonos šalių grupėje pramonės produkcijos apimtis mažėja nuo 2023 m. pradžios ir šiuo metu ji tėra tik tokio lygio, koks buvo stebimas 2019 m. Pirkimo vadybininkų apklausos rodo, kad situacija gamybos sektoriuje daugelyje pasaulio regionų artimiausiu metu bus sudėtinga, nes yra gerokai pagausėjusių įvairių tarptautinės prekybos apribojimų ir tebetvyro didelis geopolitinis neapibrėžtumas. Tiek euro zonoje, tiek kituose regionuose nesitikima gamybos sektoriaus plėtros trumpuoju laikotarpiu.

Ekonominis aktyvumas yra sustiprėjęs ir Lietuvoje. Bendrą ekonomikos augimą labiausiai didina paslaugų sektorius. Jau netrumpą laiką daug daugiau nei visas ūkis kyla informacijos ir ryšių veikla. Keletą ankstesnių metų pritraukusi vis daugiau darbuotojų, šių metų pirmąjį pusmetį ši veikla lėmė apie ketvirtadalį viso ekonomikos augimo. Minėtu laikotarpiu informacijos ir ryšių veikloje sukuriama pridėtinė vertė buvo beveik dešimtadaliu didesnė nei prieš metus. Gana daug prie bendros ekonominės plėtros prisideda ir kitos – profesinės, mokslinės, administracinės, aptarnavimo – paslaugos, įgaunančios vis didesnę svarbą ūkinėje raidoje. Pastebimai kylant realiosioms namų ūkių pajamoms, plečiasi ir vidaus prekyba. Privatusis vartojimas šiuo metu daug didesnis, nei buvo prieš metus. Tiesa, visą privatųjį vartojimą veikia ne tik didesnis darbo atlygis ir kitos pajamos, bet ir ūgtelėjęs gyventojų skaičius. Realusis privatusis vartojimas, tenkantis vienam gyventojui, vis dar nėra sugrįžęs į istoriškai aukščiausią lygį, stebėtą 2022 m. pradžioje prieš įsivyraujant didesnės infliacijos laikotarpiui. Mažiau nei daugelis kitų veiklų, bet vis dėlto ūkinį aktyvumą šiemet didina ir apdirbamoji gamyba, kuri praėjusiais metais gerokai susitraukė. Pagamintos produkcijos atsargų yra gerokai sumažėję, o užsakymų pramonės produkcijai padaugėjo. Visose stambesnėse apdirbamosios gamybos šakose padėtis yra pagerėjusi arba bent iš esmės neblogėja, palyginti su situacija, vyravusia prieš metus.

Padėtis darbo rinkoje tebėra gera, tačiau esama ir nepalankių pokyčių. Per pastaruosius keletą mėnesių bendras dirbančiųjų skaičius sumažėjo[1]

[1] Remiamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis.

. Prie to daugiausia prisideda transporto ekonominė veikla. Neįtraukiant pastarosios, darbuotojų samda yra maždaug tokia pati, kokia buvo prieš metus. Ryškėja ir kitokios nedarbo tendencijos. Pradėjęs kilti 2022 m., nedarbo lygis kol kas nekrinta. Per dvejus metus jis padidėjo beveik 2 proc. punktais. Nedarbas yra išaugęs daugelyje socialinių grupių – tiek moterų, tiek vyrų, tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, tiek įvairių amžiaus grupių. Vis gausėjant bedarbių, ilgėja nedarbo trukmė. Prieš dvejus metus bedarbių gretas labiausiai gausino trumpalaikiai bedarbiai, neturintys darbo iki 2 mėn., o pastaruoju metu – bedarbiai, neturintys darbo 3–11 mėn. Išaugus nedarbui, tebesant teigiamai grynajai tarptautinei migracijai ir ne itin tolygiai atsigaunant įvairiems ekonomikos sektoriams, darbuotojų trūkumas juntamas mažiau, o spaudimas algoms menksta. Darbo atlygio augimas ypač lėtėja privačiajame sektoriuje – tai vyksta jau dvejus metus. Algų augimą slopina ir kol kas neatsigaunantis darbo našumas. Pastarasis nekyla trečius metus iš eilės ir yra gerokai atsilikęs nuo augimo trajektorijos, stebėtos iki prasidedant pastarųjų metų sukrėtimams, t. y. jis atsilikęs nuo tendencijos, stebėtos iki 2019 m. Prie tokios našumo raidos, matyt, prisideda vangi eksportuojančiojo sektoriaus plėtra, tebesančios didesnės nei prieš keletą metų žaliavų kainos, siekis išlaikyti esamus darbuotojus, tikintis, kad paklausa (ypač užsienio rinkose) ilgainiui sustiprės[2]

[2] Tai vadinama darbuotojų pertekliaus laikymu (angl. labour hoarding).

Prognozuojama, kad ūkio aktyvumas pamažu augs. 2024 m. antrąjį pusmetį, prasčiau gyvuojant užsienio šalių ekonomikoms, ūkio plėtra Lietuvoje bus lėtesnė nei pirmąjį pusmetį, o kitąmet numatoma, kad pagyvės. Ūkio augimą labiau skatins didėsianti užsienio paklausa. Mažiau kylant kainoms, didėjant gyventojų realiosioms pajamoms ir esant geresnėms finansavimosi sąlygoms, prognozuojama, kad kai kurių (konkrečiau – euro zonos) šalių ekonomikos augs sparčiau. Todėl stipriau kils ir iš Lietuvos eksportuojamų prekių bei paslaugų paklausa. Numatoma, kad kitąmet gausės iš Europos Sąjungos (ES) paramos fondų skiriamų lėšų, naudojamų investicijoms. Jos gausės daugiau, nei kils nominalusis bendrasis vidaus produktas (BVP), o tai pastebimai veiks ekonominę plėtrą. ES paramos lėšų naudojimas, didesnė vidaus ir užsienio paklausa turėtų lemti didesnes tiek valdžios, tiek privačiojo sektoriaus investicijas, atsversiančias laikiną investicijų sumažėjimą, stebimą 2024 m. Prie ekonomikos augimo turėtų prisidėti ir gera padėtis darbo rinkoje, sudarysianti sąlygas kilti realiosioms gyventojų pajamoms ir vartojimui. Prognozuojama, kad šiemet paaugęs 2,2, kitąmet realusis BVP padidės 3,1 proc. Spartesnė ekonominė plėtra numatoma ir vėlesniais metais. Prognozuojama, kad 2026 m. realusis BVP ūgtels 3,3 proc. Vis dėlto pastebėtina, kad ūkio augimo tempas nebus tokios spartos, kokia buvo stebima prieš prasidedant pastarųjų metų sukrėtimams. Plėtrą ribos mažesnės galimybės vis įtraukiau naudoti esamus darbo išteklius, gilėsiančios vidaus demografinės problemos, menkiau nei ankstesnį dešimtmetį besiplėtosiančios pagrindinių prekybos partnerių rinkos.

Kainų raida tebėra vangi. Jau daugiau nei pusantrų metų bendras vartotojų kainų lygis Lietuvoje yra gana stabilus. Per šių metų pirmus septynis mėnesius jis buvo tik 0,9 proc. didesnis nei prieš metus. Kainų augimą slopina ne visų pasaulio regionų veržliai atsigaunanti ekonomika, iš esmės nebrangstančios energijos žaliavos, išaugusi maisto žaliavų pasiūla ir gerokai kritusi įtampa pasaulinėse prekių ir žaliavų tiekimo grandinėse. Iš dalies dėl to šiemet Lietuvoje mažesnės nei prieš metus buvo energijos ir neapdoroto maisto kainos ir tik menkai kilo apdoroto maisto bei pramonės prekių (neįskaitant energijos) kainos. Bendrą vartotojų kainų augimą Lietuvoje labiausiai didina darbo sąnaudos. Jau netrumpą laiką darbo atlygis kyla daug daugiau nei darbo našumas, tuo sukurdamas besitęsiantį spaudimą kainoms, ypač – paslaugų. Kol kas reikšmingiau yra sumenkęs darbo sąnaudoms mažiau jautrių paslaugų kainų kilimas, o šioms sąnaudoms labiau jautrių paslaugų kainos tebedidėja gana sparčiai. Grynąją infliaciją, taigi ir paslaugų kainas, reikšmingai veikia ir infliacijos inercija, apimanti kainoraščio sąnaudas (angl. menu costs), kainų indeksavimo atsižvelgiant į prieš tai buvusį aukštą infliacijos lygį, lūkesčių ir neapibrėžtumo dėl ateities poveikį[3]

[3] Išsamesnė informacija apie grynąją infliaciją pateikiama 4 intarpe.

. Numatoma, kad kylančios paslaugų kainos visu prognozuojamu laikotarpiu labiausiai didins bendrąją infliaciją, nes darbo sąnaudos ir toliau pastebimai didės. Ilgainiui, besistabilizuojant žaliavų kainoms ir tvirtėjant ekonominiam augimui kai kuriuose pasaulio regionuose, bendrąją infliaciją vis labiau didins brangsianti energija bei apdorotas ir neapdorotas maistas. Prognozuojama, kad šiemet kritusi iki 1,0, kitąmet vidutinė metinė bendroji infliacija sudarys 2,5, o 2026 m. – 2,6 proc.[4]

[4] Prognozuojama, kad akcizų, keliamų, atsižvelgiant į poreikį finansuoti būsimas krašto apsaugos išlaidas, poveikis 2025–2026 m. infliacijai sudarys po 0,3 proc. punkto kasmet.

1 lentelė. Numatoma Lietuvos ekonomikos raida

	2024 m. rugsėjo mėn. prognozė^a			2024 m. birželio mėn. prognozė
	2024b	2025b	2026b	2024b	2025b	2026b
Kainų ir sąnaudų kaita (%, pokytis per metus)
Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI	1,0	2,5	2,6	1,2	2,4	2,4
BVP defliatoriusc	3,4	3,1	3,1	3,0	2,9	3,0
Darbo užmokestis	9,8	8,5	8,1	10,2	8,5	8,1
Importo defliatoriusc	–0,8	1,8	2,3	0,4	2,6	2,5
Eksporto defliatoriusc	1,4	1,7	2,4	1,7	2,8	2,6
Ekonominis aktyvumas (palyginamosiomis kainomis; %, pokytis per metus)
BVPc	2,2	3,1	3,3	1,9	3,1	3,3
Privačiojo vartojimo išlaidosc	3,6	3,7	3,7	3,4	3,7	3,7
Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidosc	0,2	0,0	0,0	0,1	0,0	0,0
Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimasc	–3,6	6,6	5,1	4,5	4,1	5,2
Prekių ir paslaugų eksportasc	1,2	3,1	3,8	1,2	3,7	3,7
Prekių ir paslaugų importasc	0,0	4,5	4,5	1,5	4,6	4,5
Darbo rinka
Nedarbo lygis (vidutinis metinis; %, palyginti su darbo jėga)	7,4	7,1	6,9	7,3	7,1	6,9
Užimtųjų skaičius (%, pokytis per metus)d	1,6	–0,4	–0,3	0,5	–0,2	–0,3
Išorės sektorius (%, palyginti su BVP)
Prekių ir paslaugų balansas	6,1	5,0	4,6	4,5	3,9	3,5
Einamosios sąskaitos balansas	3,2	1,6	1,1	1,8	1,2	0,5
Einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas	5,1	3,7	2,7	4,1	4,0	2,7

a Makroekonominių rodiklių prognozės parengtos remiantis tarptautinės aplinkos prielaidomis, sudarytomis pagal informaciją, paskelbtą iki 2024 m. rugpjūčio 16 d., ir kitais duomenimis bei informacija, paskelbta iki 2024 m. rugpjūčio 30 d.

b Prognozė.

c Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.

d Nacionalinių sąskaitų duomenys; užimtųjų skaičius apibrėžiamas pagal vidaus koncepciją.

1.Tarptautinė aplinka

Pasaulio ekonomikos augimas yra stabilus, tačiau vis dar yra lėtesnis už istorinį vidurkį. Tikimasi, kad šiais metais pasaulio BVP augs 3,2, ateinančiais – 3,3 proc.[5]

[5] TVF makroekonominės prognozės, 2024 m. liepa.

Ekonominį aktyvumą skatina po stagnacijos pernai pradėjusi atsigauti tarptautinė prekyba. Tikimasi, kad jos augimas susilygins su BVP raida – šiemet ir kitąmet prekyba didės po šiek tiek daugiau nei 3 proc.[6]

[6] Ten pat.

Infliacija pasaulyje ir toliau turėtų mažėti, o išsivysčiusių ekonomikų centrinių bankų tikslai turėtų būti pasiekti ateinančių metų antrąją pusę. Sparčiai kylantys nominalieji atlyginimai, atitinkamai ir paslaugų kainų infliacija, yra rizika dezinfliacijai pasaulyje. Be to, geopolitinė įtampa, tolesni tarptautinės prekybos ribojimai ir toliau yra svarbios rizikos, kad ekonomika reikšmingiau neatsigaus.

JAV BVP vis dar auga sparčiai, nors ateinančias metais tikimasi didesnio sulėtėjimo. Šiais metais jis turėtų padidėti 2,6 proc. ir 0,9 proc. punkto viršyti vidutinį išsivysčiusių šalių augimą[7]

[7] Ten pat.

. Ateinančiais metais JAV numatomas šiek tiek ryškesnis sulėtėjimas (iki 1,9 %). Tai reiškia, kad JAV augimas iš esmės susilygins su BVP raida kitose išsivysčiusiose ekonomikose. Numatomo ekonomikos augimo lėtėjimo priežastimis įvardijamos didelė pagrindinė palūkanų norma ir pamažu griežtinama fiskalinė politika – veiksniai, pamažu vėsinantys šalies darbo rinką[8]

[8] Ten pat.

. Nors realusis BVP šiais metais dar viršys potencialųjį, ateinančių metų pabaigoje ekonomikos augimas jau taps lygus potencialiajam[9]

[9] Ten pat.

Kinijos ekonomika turėtų augti šiek tiek sparčiau, nei anksčiau tikėtasi, tačiau augimas ir toliau yra lėtesnis už vidurkį iki pandemijos. Šiemet BVP turėtų didėti 5,0, ateinančiais metais – 4,5 proc. Artimiausio laikotarpio Kinijos ekonomikos augimo prognozės pagerintos dėl 2024 m. pirmąjį ketvirtį atsigavusio vartojimo ir didesnio eksporto[10]

[10] Ten pat.

. Vis dėlto privačiosios investicijos šių metų pradžioje neigiamai prisidėjo prie BVP augimo[11]

[11] Tarptautinio valiutos fondo Kinijos IV straipsnio konsultacijų ataskaita, 2024 m. rugpjūtis.

, o tai signalizuoja apie sumenkusį privačiojo sektoriaus užtikrintumą dėl ekonomikos perspektyvų ateityje. Sumenkusį pasitikėjimą rodo ir toliau istorinį vidurkį viršijančios namų ūkių santaupos, lėtai didėjantys mažmeninių pardavimų ir vartotojų kainų infliacijos rodikliai. Todėl prognozuojama, kad vidutiniu laikotarpiu BVP augimas ir toliau atsiliks nuo potencialo[12]

[12] 2024 m. Tarptautinio valiutos fondo Kinijos IV straipsnio konsultacijų ataskaitoje nurodoma, kad šalies BVP augimas nuo potencialo atsiliks 2024 ir 2025 m.

Euro zonos ekonomika šiais metais atsigaus nedaug, o šiek tiek spartesnis BVP augimas numatomas ateinančiais metais. Tikimasi, kad šiais metais BVP augs 0,8, o 2025 m. ekonomikos aktyvumas turėtų paspartėti labiau ir siekti 1,3 proc.[13]

[13] ECB makroekonominės prognozės, 2024 m. rugsėjis.

Prie euro zonos augimo 2024–2025 m. daugiausia turėtų prisidėti privatusis vartojimas, kurį, nepaisant gana aukštos taupymo normos, skatins mažėjanti infliacija (prognozuojama, kad vidutinė metinė infliacija 2024 m. sudarys 2,5 %, o 2025 m. – 2,2 %) ir gana sparčiai kylantys atlyginimai[14]

[14] Ten pat.

. Šiais metais prie euro zonos BVP augimo svariai prisidės ir po stagnacijos pernai vėl sparčiau auganti užsienio paklausa. Pažymėtina, kad geopolitiniai sukrėtimai ir toliau yra rizikos šaltinis tiek infliacijos, tiek ekonominio aktyvumo raidai.

Vokietijos ekonomikos augimas šiais metais turėtų tapti teigiamas, tačiau reikšmingesnio atsigavimo reikėtų tikėtis tik 2025 m. BVP augimo tempas šiais metais turėtų pasiekti 0,3, o kitais metais – 1,1 proc.[15]

[15] Vokietijos Bundesbanko makroekonominės prognozės, 2024 m. birželis.

Šių metų ekonomikos augimo lūkesčiai grindžiami privačiojo vartojimo atsigavimu: infliacijai mažėjant – nuo 6,0 proc. (2023 m.) iki 2,8 proc. (2024 m.) – nedarbo lygis tebebus žemas, o darbo užmokestis sparčiai kils (vidutinis nominalusis atlyginimas padidės apie 6 %)[16]

[16] Vokietijos Bundesbanko makroekonominės prognozės, 2024 m. birželis.

. Ekonomikos augimą taip pat skatins ir laipsniškas eksporto atsigavimas – tikimasi šių metų antrąjį pusmetį. Vis dėlto pastebėtina, kad dėl sumenkusio šalies išorės sektoriaus konkurencingumo (tai lemia padidėjusios darbo užmokesčio sąnaudos, reguliacinė aplinka ir energijos kainos) eksportas šiemet sparčiai neaugs ir sudarys 0,9 proc.[17]

[17] Ten pat.

Ateinančiais metais prognozuojamas paspartėjimas iki 2,1 proc., tačiau augimas ir toliau atsiliks nuo eksporto paklausos raidos pagrindinėse pardavimo rinkose.

Lenkijoje šiemet tikimasi reikšmingo atsigavimo, o ateinančiais metais BVP turėtų dar sparčiau didėti. Prognozuojama, kad po 0,2 proc. sudariusio BVP augimo pernai ekonomikos raida 2024 ir 2025 m. paspartės atitinkamai iki 3,0 ir 3,8 proc.[18]

[18] Lenkijos nacionalinio banko makroekonominės prognozės, 2024 m. liepa.

Atsigavimą lemia mažėjanti pasaulinių sukrėtimų įtaka – pavyzdžiui, sumažėjusi energijos ir maisto kainų infliacija reikšmingai prisideda prie vartotojų kainų augimo ir vartotojų pasitikėjimo normalizavimosi[19]

[19] Ten pat.

. Prognozuojama, kad privatusis vartojimas ir investicijos (ypač 2025 m.) bus pagrindinės atsigavimą lemsiančios sudedamosios dalys.

Kaimyninių Baltijos šalių prognozės skiriasi – Latvijoje šiais metais prognozuojama, kad BVP padidės, o Estijoje ekonomikos nuosmukis turėtų tęstis. Po pernykštės stagnacijos BVP atsigavimą Latvijoje lemia reikšmingai sumažėjusi – nuo 9,1 proc. (2023 m.) iki 1,5 proc. (2024 m.) – infliacija, sparčiai kylantis darbo užmokestis[20]

[20] Latvijos banko makroekonominės prognozės, 2024 m. birželis.

. Vis dėlto pažymėtina, kad geopolitinė rizika ir neapibrėžtumas dėl ateities ir toliau daro neigiamą įtaką vartojimo ir investavimo sprendimams privačiajame sektoriuje. Prognozuojama, kad metinis Estijos BVP augimas bus neigiamas, tačiau 2024 m. antrąją pusę tikimasi ekonomikos suaktyvėjimo[21]

[21] Estijos banko makroekonominės prognozės, 2024 m. liepa.

. Tokios prognozės siejamos su paklausos atsigavimu pagrindinėse Estijos prekybos partnerėse.

2. Eurosistemos pinigų politika

Birželio mėn. ECB valdančioji taryba pradėjo švelninti ribojantį pinigų politikos pobūdį. Nuspręsta pagrindinę (indėlių galimybės) palūkanų normą sumažinti 25 baziniais punktais – iki 3,75 proc. Tai buvo pirmas palūkanų normų pasikeitimas po 2022–2023 m. vykdyto palūkanų normų didinimo ciklo ir devynis mėnesius nekeisto 4 proc. lygio. Priimant šį sprendimą, atsižvelgta į per šį laikotarpį sumažėjusią infliaciją, atslūgusį bazinės infliacijos spaudimą ir gerėjusias infliacijos perspektyvas. Šie pakeitimai leidžia užtikrinti, kad kainų stabilumo tikslas bus pasiektas ir su šiek tiek mažiau ribojančiu pinigų politikos pobūdžiu. Kartu birželio mėn. patvirtintas sprendimas 2024 m. antrąją pusę mažinti reinvestavimo apimtį pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą vidutiniškai po 7,5 mlrd. Eur per mėnesį. Liepos mėn. įvertinta, kad, esant vis dar stipriam vidiniam kainų spaudimui, būtina palaikyti esamą pinigų politikos pobūdį, todėl nuspręsta pagrindinės palūkanų normos nekeisti.

Rugsėjo mėn. atnaujinus makroekonomines prognozes, nuspręsta dar kartą sumažinti pagrindinę palūkanų normą 25 baziniais punktais. Valdančioji taryba įvertino, kad infliacijos dinamika ir perspektyvos yra suderintos su 2 proc. tikslu vidutiniu laikotarpiu, todėl galima ir toliau palengva švelninti pinigų politikos pobūdį. Ekonomikos augimo vertinimas buvo šiek tiek pablogintas, o bendrosios infliacijos prognozė ir toliau buvo nepakeista. Taip pat numatyta neįsipareigoti dėl galimų sprendimų ateityje, o per kiekvieną posėdį reaguoti lanksčiai ir remtis visais turimais duomenimis.

Vis dar ribojantį pinigų politikos pobūdį užtikrinančios palūkanų normos ir toliau padės infliacijai grįžti į siekiamą 2 proc. lygį. Nuo 2022 m. spalio mėn., kai infliacija euro zonoje buvo perkopusi 10 proc., ji sumažėjo 4 kartus (žr. 1 pav.). Nors šiuo metu infliacija vis dar yra aukštesnio lygio nei ECB kainų stabilumo tikslas, prognozuojama, kad jau kitų metų antrąją pusę ji turėtų siekti apie 2 proc. Prie to prisidės tiek praėjusių palūkanų normų didinimų poveikis, tiek jų palaikymas vis dar ribojančio lygio. Finansų rinkų dalyviai tikisi, kad, infliacijai grįžtant į tikslinį lygį, palūkanų normos ir toliau bus mažinamos. Vis dėlto ECB valdančioji taryba sprendimus priims per kiekvieną posėdį remdamasi visa turima informacija.

ECB pagrindinės palūkanų normos pradėjo mažėti, tačiau vis dar yra aukšto lygio.

1 pav. Palūkanų normų ir infliacijos euro zonoje dinamika

Šaltiniai: ECB ir LSEG Datastream.

Pastaba: paveiksle naudojami rugsėjo 12 d. duomenys.

Mažėjančios palūkanų normos persiduoda ir į paskolų rinką (žr. 2 pav.). Spartų naujų paskolų palūkanų normų išaugimą 2022–2023 m. lėmė dėl pinigų politikos sprendimų didėjusi paskolų palūkanų normų kintamoji dalis. Atitinkamai šis augimas sustojo 2023 m. antrąjį pusmetį, o 2024 m. jį pakeitė laipsniškas mažėjimas, ECB valdančiajai tarybai nustojus didinti palūkanų normas ir atsiradus lūkesčių dėl jų mažinimo. Lietuvoje naujų paskolų palūkanų normos vis dar yra aukštesnės nei vidutiniškai euro zonoje, o šis skirtumas yra didesnis naujų būsto paskolų segmente. Dalį skirtumo paaiškina tai, kad Lietuvoje beveik visos būsto paskolos (apie 97 %) suteikiamos su kintamąja palūkanų norma (dažniausiai 3, 6 ar 12 mėn. EURIBOR), o vidutiniškai euro zonoje šis rodiklis yra gerokai mažesnis (apie 18 %). Dėl to pakilusias palūkanų normas Lietuvos skolininkai pajunta iš karto, o dauguma euro zonos skolininkų – tik po kurio laiko. Paskolų palūkanų normų dinamika ateityje priklausys nuo pinigų politikos pobūdžio ir ekonomikos bei bankų finansinės padėties.

Finansavimosi sąlygos euro zonoje ir Lietuvoje ir toliau yra griežtos, bet pamažu švelnėja.

2 pav. PFĮ naujų būsto paskolų ir paskolų ne finansų bendrovėms vidutinė palūkanų norma

Šaltiniai: ECB ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: 3 mėn. slankusis vidurkis. Neįtraukti esamų paskolų sutarčių sąlygų persvarstymų duomenys.

3. Realusis sektorius

Po dvejus metus trukusio sąstingio 2024 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos ekonomika vėl augo. Per šių metų pirmąjį ketvirtį ji padidėjo 0,9, o per antrąjį – 0,7 proc.[22]

[22] Jei nenurodyta kitaip, skyriuje aptariami rodikliai yra pateikiami pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką.

Tai lėmė, kad 2024 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos BVP buvo 2,1 proc. didesnis nei prieš metus (žr. 3 pav.). Šis ekonomikos atsigavimas buvo plataus masto, augo daugelio ekonominių veiklų pridėtinė vertė. Vis dėlto per šių metų pirmąjį pusmetį daugiausia prie ekonominio aktyvumo padidėjimo prisidėjo apdirbamoji gamyba ir prekybos bei transporto veiklos. Produkcijos pardavimų duomenimis, ¾ apdirbamosios gamybos pardavimų prieaugio nulėmė naftos perdirbimo įmonės, chemijos, plastikų ir kitų nemetalo mineralinių produktų gamintojai. Svarbiausias augusios prekybos įmonių pridėtinės vertės veiksnys buvo metų sandūroje reikšmingai padidėjęs namų ūkių vartojimas, o transporto veiklos – besinormalizuojanti padėtis ES rinkoje, kurioje 2023 m. buvo susidaręs pervežimų pajėgumų perteklius. Vėl didėjanti namų ūkių perkamoji galia, palengva atsigaunanti išorės paklausa, ES paramos fondų lėšos ir valdžios sektoriaus investicijos turėtų lemti Lietuvos ekonomikos plėtrą ir šių metų antrąjį pusmetį. Prognozuojama, kad realusis BVP šiais metais bus 2,2 proc. didesnis nei 2023 m., o 2025 ir 2026 m. augs atitinkamai 3,1 ir 3,3 proc. Šias prognozes gaubiančių rizikų balansas, Lietuvos banko vertinimu, yra neutralus. Viena vertus, geopolitinė įtampa ar lėčiau, nei dabar tikimasi, augsianti išorės paklausa galėtų lemti vangesnę, nei numatoma, ekonomikos raidą, kita vertus, didėsiantis namų ūkių vartojimas galėtų lemti palankesnę ekonomikos raidą.

Po dvejus metus trukusio sąstingio 2024 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos ekonomika vėl augo.

3 pav. BVP raida ir jos kaitos veiksniai (gamybos metodu)

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Nuslopus infliacijai, palanki padėtis darbo rinkoje ir gyventojų optimizmas skatina namų ūkių vartojimo atsigavimą. Nors per 2024 m. antrąjį ketvirtį jis sumenko 1,8 proc., spartus namų ūkių vartojimo augimas metų sandūroje lėmė, kad šių metų pirmąjį pusmetį jis buvo 3,1 proc. didesnės nei prieš metus (žr. 4 pav.). Toks spartus atsigavimas lėmė, kad šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvos namų ūkių vartojimo išlaidos jau buvo didesnės nei prieš energijos kainų sukrėtimo sukeltą infliacijos šuolį. Atsigaunančiam namų ūkių vartojimui įtakos turi palengva menkstantis pastaraisiais metais patirtų reikšmingų ekonominių sukrėtimų poveikis (plačiau apie tai skaitykite 1 intarpe). Tai kartu su vis dar darbuotojams palankia padėtimi darbo rinkoje (plačiau apie tai skaitykite 6 skyriuje) ir gerėjančiomis nuotaikomis skatina vartotojus vėl didesnę gaunamų pajamų dalį skirti prekėms ir paslaugoms įsigyti. Pavyzdžiui, šių metų viduryje vartotojų nuomonė dėl tinkamumo esamu metu įsigyti didesnių pirkinių buvo geriausia nuo 2022 m. pradžios. Tokį požiūrį iš dalies paaiškina tai, kad bene optimistiškiausiai nuo duomenų skelbimo pradžios namų ūkiai vertina savo finansinės būklės pokyčius per artimiausius 12 mėn., o finansinės padėties vertinimas tebėra itin palakus. Šis optimizmas dėl pajamų augimo sietinas ir su pastarųjų ketvirčių tendencijomis. Namų ūkių realiosios disponuojamosios pajamos, Lietuvos banko vertinimu, 2023 m. vis dar mažėjusios, šiais metais turėtų išaugti 6,5 proc. Daugiausia prie jų padidėjimo prisidės kylantis darbo užmokestis ir didėjančios socialinės išmokos. Aptarti veiksniai leidžia tikėtis, kad namų ūkių vartojimas ir artimiausiu metu augs sparčiai. 2024 m. jis turėtų padidėti 3,6, o 2025 ir 2026 m. – po 3,7 proc.

Nuslopus infliacijai, palanki padėtis darbo rinkoje ir gyventojų optimizmas skatina namų ūkių vartojimo atsigavimą.

4 pav. Realiojo namų ūkių vartojimo ir pajamų raida

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Nors didesnės pridėtinės vertės prekių ir paslaugų eksportas atsigauna, turimas gamybos pajėgumų perteklius neskatina įmonių investuoti į pajėgumų plėtrą. 2024 m. pirmąjį pusmetį realusis prekių ir paslaugų eksportas tebėra mažesnis, nei buvo prieš prasidedant rusijos karui Ukrainoje. Labiausiai eksporto raidą ribojo menkęs prekių reeksportas, o didesnę pridėtinę vertę kuriantis eksportas, ypač lietuviškos kilmės prekių eksportas, augo (plačiau apie užsienio prekybą skaitykite 5 skyriuje). Tiek lietuviškos kilmės eksportui, tiek apdirbamosios gamybos apimčiai tebesant mažesniems, nei buvo 2022 m. pradžioje, apdirbamosios gamybos įmonių turimų gamybos pajėgumų panaudojimo lygis tebebuvo pastebimai žemesnis už ilgalaikį vidurkį. Tai nepalankiai veikė investicijų raidą, jos šių metų pirmąjį pusmetį buvo 7,9 proc. mažesnės nei ankstesnį pusmetį. Labiausiai sumažėjo investicijos į gamybos priemones, ypač stipriai krito investicijos į transporto priemones, kurioms įtakos turi 2023 m. susidaręs pervežimų pajėgumų perteklius ES rinkoje, kritusios pervežimų kainos ir sugriežtėjusi pinigų politika. Nors pastaraisiais ketvirčiais investicijų raidos tendencijos nebuvo palankios, jų apimtis, palyginti su BVP, tebėra artima ilgalaikiam vidurkiui (žr. 5 pav.) – tai rodo, kad tiek valdžios institucijos, tiek verslas skiria lėšų kapitalui, kuris turėtų padėti spręsti šiuo metu patiriamus iššūkius ir prisidėti prie spartesnės šalies plėtros ilgesnėje perspektyvoje. Nors paminėti veiksniai artimiausiu metu teberibos investicijų raidą, šiais metais numatomas beveik trečdaliu didesnis ES paramos fondų lėšų panaudojimas ir valdžios sektoriaus investiciniai projektai leidžia tikėtis, kad 2024 m. pirmąjį pusmetį fiksuotas investicijų krytis neužsitęs. Numatoma, kad šiais metais investicijos sumažės 3,6, o 2025 ir 2026 m. – augs atitinkamai iki 6,6 ir 5,1 proc.

Nors turimas gamybos pajėgumų perteklius slopina investicijų aktyvumą, investicijų ir BVP santykis tebėra didesnis už ilgalaikį vidurkį.

5 pav. Investicijų ir BVP santykis (apskaičiuotas to meto kainomis)

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

1 intarpas. Nenuspėjamų įvykių poveikis Lietuvos namų ūkių vartojimo raidai po 2020 m.

Lietuvos ekonomikai pradėjus atsigauti po pasaulinės finansų krizės, namų ūkių vartojimo išlaidos bene dešimtmetį augo stabiliu tempu. Tačiau kartu su 2020 m. prasidėjusia COVID-19 pandemija prasidėjo laikotarpis, išsiskiriantis didele reikšmingų sukrėtimų gausa.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai, šalys buvo priverstos įvesti karantiną ir taikyti kitas priemones, ribojusias viruso plitimą. Tai lėmė, kad reikšmingos ekonomikų dalys buvo suvaržytos arba laikinai sustabdytos. Toks staigus ir didelio masto ribojimų įvedimas lėmė tiekimo grandinių sutrikimą. O valdžios institucijos, norėdamos išvengti didelių neigiamų ekonominių padarinių, įgyvendino skatinamąsias fiskalines ir pinigų politikos priemones.

Atslūgstant COVID-19 pandemijai, Lietuvos ekonomika susidūrė su nauja iššūkių banga – rusija pradėjo karo veiksmus prieš Ukrainą. Dėl didelės energetinės priklausomybės nuo rusijos ES sprendimas nutraukti energijos įsigijimą iš šios šalies buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, nulėmusių didelį kainų šuolį. Lietuvos ekonomikai sunkumų kėlė ir kitų žaliavų, pavyzdžiui, medienos ar metalų, naujų tiekėjų paieškos. Valdžios institucijos, norėdamos sušvelninti kainų šuolio keliamus sunkumus, vėl ėmėsi priemonių, fiskalinės institucijos bandė sušvelninti sukrėtimų poveikį paramos ir kompensacijų priemonėmis[23]

[23] Plačiau apie šias priemones skaitykite "Stability programme of Lithuania for 2023". Lietuvos finansų ministerija.

, o pinigų politikos formuotojai, siekdami slopinti infliaciją, reikšmingai sugriežtino pinigų politiką[24]

[24] Nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. rugsėjo mėn. ECB pagrindinę (indėlių galimybės) palūkanų normą padidino 10 kartų nuo –0,5 iki 4,0 proc., o 2024 m. birželio mėn. ją sumažino iki 3,75 proc.

. Visi šie veiksniai veikė Lietuvos namų ūkių vartojimo sprendimus.

Norint geriau suprasti minėtų sukrėtimų poveikį namų ūkių vartojimo raidai, šiame intarpe aptariami struktūrinės vektorinės autoregresijos modelio rezultatai. Modelyje struktūriniai sukrėtimai identifikuojami taikant ženklų apribojimus (modelio struktūra ir ženklų apribojimai pateikti lentelėje). Modelyje vertinami sąryšiai tarp šešių kintamųjų – realiųjų namų ūkių vartojimo išlaidų, prekybos sąlygų (apskaičiuojamos kaip BVP defliatoriaus ir namų ūkių vartojimo defliatoriaus santykis), realiojo BVP, namų ūkių vartojimo defliatoriaus, Lietuvos būsto paskolų palūkanų normos[25]

[25] Naudojama Lietuvos banko skelbiama statistinė informacija apie namų ūkių būsto paskolų likučių palūkanų norma, kurios pradinis terminas iki 1 metų.

ir euro trumpalaikių palūkanų normų[26]

[26] Rodiklis sudarytas iš EONIA (2010–2019) ir euro trumpalaikės palūkanų normos (2020–2024 m. pirmasis ketvirtis) laiko eilučių.

. Modelyje vertinami penkių tipų sukrėtimų poveikiai[27]

[27] Modelio sukrėtimai sudaromi remiantis Bobasu A. ir Gareis J. (2022), "The impact of higher energy prices on services and goods consumption in the euro area", The ECB blog (nuoroda čia), Gambetti L. ir Musso A. (2017) "The macroeconomic impact of the ECB's expanded asset purchase programme (APP)", ECB Working Paper Series, No 2075.

1.Prekybos sąlygų sukrėtimas. Tokio sukrėtimo pavyzdys – pingančios energijos žaliavos. Pavyzdžiui, palankaus prekybos sąlygų sukrėtimo metu importuojamos prekės pigtų sparčiau nei eksportuojamos. Pingant importuojamoms prekėms, mažėja sąnaudų spaudimas šalyje gaminamoms prekėms ir paslaugoms ir turi mažinantį poveikį kainų lygiui šalyje. Tai per padidėjusį eksportuotojų konkurencingumą ir išaugusią gyventojų perkamąją galią skatina tiek visos ekonomikos, tiek namų ūkių vartojimo augimą.

2.Visuminės paklausos sukrėtimas. Tokio sukrėtimo pavyzdžiai būtų sumažintos (padidintos) valdžios sektoriaus išlaidos arba mokesčių pakeitimai. Pavyzdžiui, padidėjusios visuminės paklausos sukrėtimo atveju šalies ekonomikoje turėtų padidėti ekonominis aktyvumas ir namų ūkių vartojimo išlaidos, tai taip pat didintų spaudimą kainų raidai šalyje.

3.Visuminės pasiūlos sukrėtimas. Tokio sukrėtimo pavyzdys – sumažėjusi įtampa tiekimo grandinėse. Pavyzdžiui, palankaus pasiūlos pusės sukrėtimo atveju dėl palankių veiksnių didėja šalies ekonomikos aktyvumas, dėl papildomos pasiūlos mažėja kainos, o tai palankiai veikia namų ūkių perkamąją galią ir prekybos sąlygas.

4.Kredito pasiūlos sukrėtimas. Tokio sukrėtimo pavyzdžiai – sumažėjęs kredito įstaigų rizikos vengimas, mažiau griežti skolinimo standartai, aktyvesnis kreditavimas. Pavyzdžiui, dėl palankaus kredito pasiūlos sukrėtimo įprastai sumažėja bankų teikiamo kredito palūkanų normos, kurios palengvina įmonėms galimybes plėsti veiklą, teigiamai paveikdamos ekonominį aktyvumą, taip pat skatina namų ūkių vartojimo raidą. O didėjanti paklausa ekonomikoje taip pat didina ir infliacinį spaudimą.

5.Pinigų politikos sukrėtimas. Tokio sukrėtimo pavyzdys - padidintos (sumažintos) centrinio banko palūkanų normos. Centriniam bankui sumažinus palūkanų normas, sumažėja įmonių ir vartotojų skolinimosi kaina, o tai palankiai veikia paklausą šalyje, sparčiau didėja tiek namų ūkių vartojimas, tiek šalies BVP. O išaugusi paklausa padidina ir infliacinį spaudimą.

Modelio struktūra

	Sukrėtimai
	prekybos sąlygų	visuminės paklausos	visuminės pasiūlos	kredito pasiūlos	pinigų politikos
Prekybos sąlygos	+		–
Realusis BVP	+	+	+	+	+
Namų ūkių vartojimo defliatorius	–	+	–	+	+
Būsto paskolų palūkanų normos				–
Euro trumpalaikės palūkanų normos*					–
Realusis namų ūkių vartojimas	+	+	+	+	+

Pastabos: modelyje ženklų apribojimai taikomi tik sukrėtimo pradiniu laikotarpiu. „+“ („–“) reiškia, kad atitinkamo kintamojo impulsinis atsakas į sukrėtimą yra teigiamas (neigiamas). Tuščias įrašas reiškia, kad apribojimai netaikomi. Modelio kintamųjų sąryšiai įvertinti naudojant ketvirtinius augimo tempus, išskyrus būsto paskolų palūkanų normą ir euro trumpalaikes palūkanų normas, kurioms transformacija nedaroma. Vertinimas apima laiko eilutę nuo 2004 m. pirmojo ketvirčio iki 2024 m. antrojo ketvirčio, įtraukiant fiktyvų kintamąją pasaulinei finansų krizei. Modelis sudarytas taikant 4 vėlinių sistemą, apriorinės tikimybės yra nepriklausomas normalusis išsklaidytas skirstinys. Modeliui įvertinti naudojama Matlab programos BEAR įskiepis[28]

[28] Dieppe, A. & van Roye, B. & Legrand, R. (2016) "The BEAR toolbox", ECB Working Paper Series, No 1934.

* Euro trumpalaikė palūkanų norma modelyje įtraukta taikant blokų egzogeniškumą. Dėl šios priežasties sukrėtimo metu kitų kintamųjų raida nedaro poveikio euro trumpalaikei palūkanų normai. Tokia prielaida daroma, nes Lietuvos ekonomikos raida neturi reikšmingo poveikio euro zonos ekonomikos raidai, tad taip pat ir pinigų politikos sprendimams.

Paveiksle pateikta modelio namų ūkių vartojimo išlaidų raidos istorinė dekompozicija leidžia teigti, kad modelyje išskirti sukrėtimai turėjo reikšmingai didesnį poveikį namų ūkių vartojimo išlaidų raidai nuo 2020 m. pradžios, kai prasidėjo COVID-19 pandemija. Analizė rodo, kad 2020–2024 m. antrąjį ketvirtį nagrinėtų sukrėtimų neigiamas poveikis galėjo būti 0,34 proc. punkto didesnis nei 2010–2019 m.

Gauti modeliavimo rezultatai rodo, kad 2020–2024 m. antrąjį ketvirtį didžiausią nepalankų poveikį namų ūkių vartojimo išlaidoms sukėlė prekybos sąlygų ir visuminės pasiūlos sukrėtimai, pavyzdžiui, vykęs energijos kainų šuolis ar tiekimo grandinių sutrikimai. Šiuo laikotarpiu jie po 0,2 proc. punkto per ketvirtį slopino namų ūkių vartojimo raidą. Dėl šių sukrėtimų tiek 2021 m., tiek ypač 2022 m., augo namų ūkių vartojimo defliatorius (namų ūkių įsigyjamų prekių kainos), o tai per mažėjančią perkamąją galią reikšmingai apribojo namų ūkių vartojimą. Svarbu pastebėti, kad 2022 m. prekybos sąlygų sukrėtimas buvo itin stiprus, jis vidutiniškai kas ketvirtį daugiau nei 1 proc. punktu mažino namų ūkių vartojimo išlaidų plėtrą. Šių sukrėtimų nepalankų poveikį iš dalies atsvėrė teigiami visuminės paklausos sukrėtimai, pavyzdžiui, valstybės energijos išlaidų kompensacinės priemonės ar parama verslui per COVID-19 pandemiją. Šie sukrėtimai bene visu analizuojamu laikotarpiu palankiai veikė tiek šalies, tiek namų ūkių vartojimo raidą. Visuminės paklausos sukrėtimai palankiausiai namų ūkių vartojimo raidą veikė 2021–2023 m., šiuo laikotarpiu jie turėjo po beveik 0,5 proc. punkto per ketvirtį skatinantį poveikį. Kredito pasiūlos ir pinigų politikos sukrėtimų poveikis namų ūkių vartojimo raidai kito, 2020–2021 m. jis buvo labiau skatinamojo pobūdžio, tačiau po rusijos karo Ukrainoje pradžios ir stipriai paūmėjusios infliacijos tapo ribojančio pobūdžio, ypač 2023 m.

Nuo 2020 m. ekonominiai sukrėtimai reikšmingai ribojo namų ūkių vartojimo raidą.

Sukrėtimų poveikio namų ūkių vartojimo raidai istorinė dekompozicija

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: kiekvieno sukrėtimo poveikiai apskaičiuoti naudojant 2 000 iteracijų medianą.

4. Darbo rinka

Lietuvos darbo rinkos būklė 2024 m. pirmąjį pusmetį ir toliau buvo gera. Pastarųjų metų palankios migracijos tendencijos reikšmingai veikia darbo rinkos rodiklius. Darbo jėgos skaičius pasiekė kone aukščiausią lygį per du dešimtmečius. Panašus rodiklis buvo tik apie 2004 m. – prieš didžiąją emigracijos bangą įstojus į ES. Lietuvoje toliau daugėjant gyventojų ir į darbo rinką įsiliejant vis daugiau darbuotojų, dirbančiųjų lygis pasiekė aukštumas, kurios paskutinį kartą fiksuotos tik 2007 m. Atsigaunant ekonomikai ir sparčiai augant darbo jėgai, anksčiau didėjęs nedarbo lygis šalyje turėtų stabilizuotis.

Ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius šalyje ir toliau sparčiai didėja. Šių metų antrąjį ketvirtį darbo jėgos rodiklis, rodantis ekonomikos plėtros galimybes ilguoju laikotarpiu, yra 2,4 proc. didesnis nei prieš metus. Tokį darbo jėgos pasiūlos padidėjimą šių metų antrąjį ketvirtį lėmė kylantis darbo jėgos aktyvumo lygis ir toliau didėjantis gyventojų skaičius. Pastarasis veiksnys darbo jėgos augimą paspartino 0,9 proc. punkto. Beveik rekordiškai aukštas 15–64 metų amžiaus gyventojų aktyvumo lygis prie darbo jėgos augimo prisidėjo šiek tiek daugiau – apie 1,5 proc. punkto. Palyginti su kitomis euro zonos šalimis narėmis, Lietuvos gyventojų aktyvumas darbo rinkoje yra vienas didžiausių (žr. 6 pav.). Tiesa, dar efektyviau panaudoti darbo rinkos išteklius galimybės yra ribotos (plačiau apie tai skaitykite 2 intarpe), kadangi darbo jėgos aktyvumo lygis yra arti istorinių aukštumų.

Darbo jėgos aktyvumo lygis yra vienas didžiausių euro zonoje, todėl tikėtina, kad ateityje turės mažesnį poveikį darbo jėgos ir šalies ūkio augimo potencialui.

6 pav. Darbo jėgos (15–64 m.) aktyvumo lygis pagal lytį (grafikas kairėje) ir darbo jėgos (15–64 m.) aktyvumo lygis euro zonos valstybėse (grafikas dešinėje)

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Eurostatas.

Vis dar didėjantis bendras dirbančiųjų skaičius rodo darbo rinkos atsparumą. VDA duomenimis, 2024 m. antrąjį ketvirtį užimtųjų skaičius šalyje buvo 1,8 proc. didesnis nei prieš metus. Tiesa, užimtumas didėjo ne taip sparčiai kaip šių metų pradžioje, kai buvo fiksuotas beveik 3,0 proc. metinis augimas. Pastaruosius dvejus metus, kai šalies ūkio aktyvumas neaugo, nuolatinis darbo jėgos trūkumas paskatino įmones išlaikyti savo darbuotojus, mėginant apsisaugoti nuo brangaus naujų darbuotojų įdarbinimo ateityje, kai ekonomikos augimas įsibėgės. Prie vis dar palankių užimtumo tendencijų prisideda iš užsienio atvykstantys dirbti imigrantai, kurie padeda mažinti darbo jėgos poreikį: šių metų sausio–liepos mėn. į Lietuvą atvyko apie 16 tūkst. asmenų daugiau, nei iš jos išvyko. Sparčiai kylantis darbo užmokestis taip pat skatina gyventojus įsitraukti į užimtųjų gretas. Vertinant ekonominių veiklų padėtį, dirbančiųjų gausėja viešojo sektoriaus veiklose (žr. 7 pav.), kuriose, kaip rodo laisvų darbo vietų statistika, itin trūksta darbuotojų. Tiesa, užimtumo raida pastarajame sektoriuje slopsta. Didelė darbuotojų samda išryškino darbuotojų stygiaus problemas ir informacinių technologijų (IT) sektoriuje, kuriame užimtųjų yra apie 16 proc. daugiau nei prieš metus. Pramonės veiklose užimtumo rodikliai taip pat atsigavo. Nagrinėjamu laikotarpiu didžiausi metiniai kryčiai fiksuoti NT, finansų, transporto, prekybos ir žemės ūkio veiklose. Nors kai kuriuose ekonomikos sektoriuose darbuotojų užimtumo rodikliai nedžiugina, artimiausiu metu įmonės neketina reikšmingai mažinti bendro darbuotojų skaičiaus šalyje. Pastaraisiais mėnesiais samdos lūkesčių rodiklis yra artimas ilgalaikiam vidurkiui, todėl nerimo ženklų, bent artimiausiais ketvirčiais, nematyti – reikšmingas užimtumo susitraukimas artimiausiu metu nėra tikėtinas.

Lėtesnę užimtumo raidą daugiausia veikia darbuotojų samdos sulėtėjimas transporto ir viešajame sektoriuose.

7 pav. Užimtieji pagal ekonominės veiklos rūšis (kaitos veiksniai)

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Įtampa šalies darbo rinkoje pamažu blėsta. Sparčiai augant darbo jėgai ir prislopus jos įdarbinimui, šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje padidėjo nedarbo lygis. 2024 m. antrąjį ketvirtį jis sudarė 6,9 proc. ir buvo 1,0 proc. punkto didesnis nei prieš metus. Analizuojant ilgesnio laikotarpio duomenis, pastebėta, kad nedarbo rodiklis yra padidėjęs, tačiau minėtu laikotarpiu stabilizavosi: pašalinus sezono įtaką, per ketvirtį beveik nepasikeitė. Užimtumo tarnybos skelbiamas registruotas nedarbas taip pat nerodo blogėjančios situacijos: šių metų liepos mėn. bedarbių ir darbo jėgos santykis sudarė 8,6 proc. ir tebebuvo toks pats, koks fiksuotas prieš metus. Pastaraisiais ketvirčiais stebėtas nedarbo lygio padidėjimas neturėtų užsitęsti. Atsigaunant ekonomikai, darbo paklausa neturėtų mažėti. Tokia svarbiausių darbo rinkos rodiklių raida rodo palengva slopstančią įtampą darbo rinkoje, o tai turi įtakos ir lėtėjančiam darbo užmokesčio augimui.

Darbo užmokestis, vertinant šalies ekonomiką be individualiųjų įmonių, šių metų antrąjį ketvirtį padidėjo 9,8 proc. – lėčiausiu tempu nuo 2020 m. vidurio. Nuo praėjusių metų pradžios stebima atlyginimų augimo dinamika viešajame ir privačiajame sektoriuose nepasikeitė: viešajame sektoriuje darbo užmokestis ir toliau kilo spartesniu metiniu tempu (11,6 %) nei privačiajame (9,0 %). Naujausi Sodros administraciniai duomenys patvirtina, kad atlyginimų augimas šalyje toliau nebespartėja: balandžio–birželio mėn. vidutinės draudžiamosios pajamos buvo apie 10 proc. didesnės nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus (žr. 8 pav.). Vis dėlto, vertinant istoriškai, toks darbo pajamų augimas tebėra spartus, o vangiai didėjančio darbo našumo aplinkoje tebėra kaip viena iš rizikų šalies ekonominiam konkurencingumui.

Atlyginimų augimo sparta lėtėja jau ilgiau nei metus, tačiau augimas tebėra spartus.

8 pav. Vidutinio darbo užmokesčio ir vidutinių draudžiamųjų pajamų metinė raida

Dalintis:

Šaltiniai: VDA, Sodra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

2 intarpas. Pokyčių darbo rinkoje įtaka ekonominei plėtrai Baltijos šalyse ir visoje ES

Ilgesniu laikotarpiu ekonomikos augimą bene reikšmingiausiai lemia įtrauki ir tobulėjanti švietimo sistema, realijas atliepianti ir skatinanti verslo aplinka, inovatyvūs vadybos ir gamybos būdai, nuolatinė technologinė pažanga. Ieškant augimo galimybių, visi esami ištekliai gali būti panaudojami efektyviau, tiek investuojant į išteklių našumą, tiek juos labiau įtraukiant į ūkinę veiklą.

Konverguojančioje ekonomikoje, kokia yra Lietuvos ekonomika, svarbų vaidmenį atlieka besikeičianti darbo rinka. Be darbo našumą keliančių veiksnių, ekonominę plėtrą palankiai gali veikti didesnis gyventojų įsitraukimas į darbo rinką (gyventojų aktyvumo lygis), kylantis gyventojų užimtumas ir krintantis nedarbas (mažėjanti nedirbančių, bet darbo ieškančių gyventojų dalis), o ūkio augimą gali slopinti visuomenės senėjimas (besiplečianti nedarbingo amžiaus gyventojų dalis).

Šiame intarpe siekiama įvertinti, kiek per pastarąjį dešimtmetį prie ekonominio augimo (pradedant nuo ūkio atsigavimo po pasaulinės šio amžiaus pirmojo dešimtmečio finansų krizės) prisidėjo įtraukesnis darbo išteklių naudojimas, demografiniai procesai, bendras darbo našumo kilimas. Kitaip sakant, bandoma nustatyti, kiek ir kaip ūkio plėtrą lėmė įvairūs pasikeitimai darbo rinkoje. Analizuojama realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui, raida Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir visoje ES[29]

[29] Analizėje naudojami agreguoti 27 ES šalių duomenys.

. Siekiant palyginamumo, naudojama tik vieno duomenų šaltinio – EK AMECO duomenų bazės – informacija.

Analizuojamu laikotarpiu nemažai darbo rinkos rodiklių Baltijos šalyse ir visoje ES gerėjo. 2010–2023 m. gyventojų aktyvumo lygis, t. y. dirbančių ir darbo ieškančių gyventojų dalis, Lietuvoje padidėjo nuo 72,6 iki 83,8 proc.[30]

[30] Šiame intarpe gyventojų aktyvumo lygis apibrėžiamas kaip dirbančių ir darbo ieškančių gyventojų (darbo jėgos) bei darbingo (15–64 m.) amžiaus gyventojų santykis.

(žr. A a pav.). Aktyvumo lygio augimo tendencijos buvo pastebimos ir Latvijoje, Estijoje bei visoje ES. Prie tokios aktyvumo lygio raidos prisidėjo vykdomos reformos, pavyzdžiui, didinamas pensinis amžius, ir augęs darbuotojų poreikis, sudaręs palankesnes sąlygas gyventojams įsitraukti į darbo rinką. Pastarasis veiksnys didino gyventojų užimtumo lygį ir mažino nedarbą. 2010–2023 m. nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo nuo 17,8 iki 6,8 proc. (žr. A b pav.). Nedarbas krito ir kitose Baltijos šalyse bei visoje ES. Aptariamos darbo rinkos tendencijos palankiai veikė ekonominę raidą. Kilęs gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygis, ceteris paribus, didino realųjį BVP, tenkantį vienam gyventojui.

A pav. Pagrindiniai darbo rinkos rodikliai Baltijos šalyse ir ES

Dalintis:

Šaltiniai: EK AMECO ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Vertinamu laikotarpiu vis dėlto buvo ir neigiamų pasikeitimų Baltijos šalių ir visos ES darbo rinkose. 2010–2023 m. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir visoje ES mažėjo darbingo amžiaus gyventojų dalis[31]

[31] Šiame intarpe darbingo amžiaus gyventojams priskiriami 15–64 m. amžiaus gyventojai.

(žr. A c pav.). Lietuvoje ši dalis sumenko nuo 67,5 iki 65,1 proc. Tiesa, pastaraisiais metais, pasikeitus tarptautinės migracijos tendencijoms, aptariamų gyventojų dalis Lietuvoje nustojo kristi. Visuomenės senėjimas nepalankiai veikia ūkinę raidą ir, ceteris paribus, mažina realųjį BVP, tenkantį vienam gyventojui.

Kilęs gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygis lėmė maždaug pusę realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui Lietuvoje, padidėjimo nuo 2010 m.[32]

[32] Laikotarpiu nuo 2010 iki 2019 m., t. y. iki prasidedant pastarųjų metų sukrėtimams, minėtų darbo rinkos veiksnių įtaka realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui Lietuvoje, augimui buvo gana panaši – šie veiksniai lėmė maždaug pusę paminėto BVP rodiklio kilimo.

^, [33]

[33] Realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui, kaitos veiksniai apskaičiuojami šį rodiklį prilyginant darbo našumo, užimtumo lygio, aktyvumo lygio ir darbingo amžiaus gyventojų dalies sandaugai.

Pastarasis rodiklis 2010–2023 m. paaugo 64,2 proc. (žr. B a pav.). Daugiausia prie jo kilimo prisidėjo didėjęs darbo našumas (jis per šį laikotarpį paaugo 29,9%; žr. A d pav.), o antras pagal įtaką realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui, kaitos veiksnys buvo gyventojų aktyvumo lygis. Didesnis gyventojų įsitraukimas į darbo rinką lėmė maždaug trečdalį vienam gyventojui tenkančio realiojo BVP augimo. Dar maždaug ketvirtadalį pastarojo rodiklio augimo nulėmė kilęs gyventojų užimtumas. Kartu visuomenės senėjimas mažinančiai veikė ekonominę plėtrą. Kritusi darbingo amžiaus gyventojų dalis realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui, augimą sumažino 4,5 proc. punkto.

Pokyčiai darbo rinkoje palankiai veikė ūkinę plėtrą ir kitose Baltijos šalyse bei visoje ES. Aptariamu laikotarpiu didesnis gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygis lėmė maždaug pusę realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui, augimo Latvijoje (žr. B b pav.) ir maždaug keturis penktadalius šio rodiklio kilimo Estijoje (žr. B c pav.). Tiesa, Estijoje iš dalies dėl gerokai užsitęsusio darbuotojų pertekliaus laikymo (angl. labour hoarding) minėtų darbo rinkos veiksnių įtaka ekonominei plėtrai pastaraisiais metais buvo neįprastai didelė. Laikotarpiu iki prasidedant pastarųjų metų sukrėtimams (2010–2019 m. ) didesnis gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygis nulėmė maždaug du trečdalius realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui Estijoje, augimo. Tokie reikšmingi ir palankūs darbo rinkų pokyčiai buvo pastebimi ne tik Baltijos šalyse. Visoje ES aptariami darbo rinkos veiksniai lėmė maždaug keturis penktadalius vienam gyventojui tenkančio realiojo BVP didėjimo 2010–2023 m. (žr. B d pav.).

Galimybės dar įtraukiau panaudoti esamus darbo išteklius Lietuvoje vis dėlto yra ribotos. Gyventojų aktyvumo lygis Lietuvoje, nors ne pats aukščiausias visoje ES, jau gerokai didesnis nei vidutiniškai šioje šalių grupėje. Tiesa, besitęsianti teigiama grynoji tarptautinė migracija gyventojų aktyvumo lygį gali veikti didinančiai, nes į šalį imigruojantys kitų šalių piliečiai paprastai čia atvysta dirbti. Gyventojų užimtumo lygis taip pat gerokai pakilęs – jis gana artimas ES vidurkiui ir nedaug nutolęs nuo istoriškai aukščiausio lygio, stebėto Lietuvoje. Todėl tolesni aptariamų darbo rinkos rodiklių – gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygio – pokyčiai veikiausiai tik nedaug galėtų prisidėti prie realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui Lietuvoje, kilimo. Tai patvirtina kai kurių institucijų viešai skelbiamos makroekonominių rodiklių prognozės, rodančios, kad ekonominę plėtrą artimiausiais metais labiausiai turėtų lemti kilsiantis darbo našumas (žr. C pav.)[34]

[34] Pastebėtina, kad C pav. ištisinė linija rodo kintamojo pokytį per vienus metus, o B pav. – kintamojo akumuliuotą pokytį nuo 2010 m.

, o kiti darbo rinkos veiksniai, tikėtina, turės tik ribotą poveikį.

B pav. Realusis BVP, tenkantis vienam gyventojui, Baltijos šalyse ir visoje ES

Dalintis:

Šaltiniai: EK AMECO ir Lietuvos banko skaičiavimai.

C pav. Realusis BVP, tenkantis vienam gyventojui, Lietuvoje

Dalintis:

Pastaba: 2024–2025 m. makroekonominių rodiklių prognozės pagrįstos 2024 m. gegužės mėn. paskelbtomis EK prognozėmis.

Šaltiniai: EK AMECO ir Lietuvos banko skaičiavimai.

5. Išorės sektorius

Nuo 2023 m. pradžios grynasis prekių ir paslaugų balansas yra teigiamas. Apskaičiuotas to meto kainomis ir pašalinus sezono ir darbo dienų įtaką, 2024 m. pirmąjį ketvirtį jis sudarė 1,3 mlrd. Eur, arba 6,8 proc., o antrąjį ketvirtį – 1,1 mlrd. Eur, arba 5,9 proc. atitinkamo laikotarpio BVP (žr. 9 pav.). Prekių ir paslaugų eksportas per ketvirtį paaugo 4,4 proc., daugiausia dėl išaugusios prekių eksporto apimties, o antrąjį ketvirtį susitraukė 2,1 proc., daugiausia dėl sumažėjusios paslaugų eksporto apimties. Prekių ir paslaugų importas taip pat traukėsi: pirmąjį ketvirtį sumažėjo 1, antrąjį – 1,3 proc. dėl kritusio paslaugų importo. Pirmąjį ketvirtį reikšmingai paaugęs prekių ir paslaugų eksportas bei per pusmetį susitraukęs prekių ir paslaugų importas lėmė, kad grynasis prekių ir paslaugų eksportas per pusmetį paaugo 0,6 mlrd. Eur, arba šiek tiek daugiau nei dvigubai. Numatoma, kad 2024 m. prekių ir paslaugų eksportas augs 1,2, o importas – 0 proc.

Grynasis prekių ir paslaugų eksporto balansas iš esmės yra aukščiausio lygio nuo 2021 m. pradžios.

9 pav. Grynojo prekių ir paslaugų (grafikas kairėje) ir nominaliojo prekių ir paslaugų (grafikas dešinėje) eksporto raida

Dalintis:

Šaltiniai: VDA, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Nominaliajam prekių eksportui per pusmetį didžiausią teigiamą įtaką darė atsigaunantis lietuviškos kilmės eksportas. Teigiamą įtaką lietuviškos kilmės eksportui darė atsigaunanti chemijos pramonė: padidėjo reagentų, polietilentereftalato (PET) gaminių ir farmacinių produktų eksportas. Taip pat reikšmingą indėlį turėjo ir išaugęs lietuviškos kilmės mineralinių produktų eksportas. Didžiausią neigiamą indėlį padarė žemės ūkio ir maisto produktų eksportas dėl mažesnės nei prieš ketvirtį bendrosios žemės ūkio produkcijos apimties. Trumpuoju laikotarpiu lietuviškos kilmės eksporto raida turėtų ir toliau būti teigiama: remiantis naujausiomis pasėlių ploto prognozėmis, 2024 m. trečiojo ketvirčio javų derlius turėtų būti geresnis nei prieš metus, o tai, tikėtina, turėtų teigiamą įtaką žemės ūkio ir maisto produktų eksportui. O veiklą atnaujinanti AB „Lifosa“ prisidėtų prie spartesnės fosfato trąšų eksporto raidos. Vis dėlto lėtesnė, nei anksčiau tikėtasi, raida pagrindinėse partnerėse ir suprastėję Lietuvos pramonės pasitikėjimo rodikliai leidžia manyti, kad lietuviškos kilmės eksporto raida, nors ir bus teigiama, bet augimo tempas vis dar bus lėtesnis už ilgalaikes tendencijas. Lietuviškos kilmės eksporto rinkos dalys nuo 2022 m. neauga dėl struktūrinių veiksnių: gaminamos nepaklausios prekės – baldai, sustojęs trąšų eksportas. Prie lietuviškos kilmės eksporto rinkos dalių stagnacijos galimai prisidėjo ir darbo sąnaudų augimas (plačiau apie tai skaitykite 3 intarpe).

Reeksportas per metus mažėjo, daugiausia dėl sumažėjusių transporto priemonių bei mašinų ir įrenginių reeksporto į NVS šalis. Pirmąjį ketvirtį buvo fiksuojamas nedidelis reeksporto apimties ketvirtinis padidėjimas, o antrąjį ketvirtį reeksportas vėl sumažėjo. Sugriežtėjus prekybos su NVS šalimis reikalavimams, Lietuvos kaip tranzitinės šalies prekių reeksporto patrauklumas yra gerokai sumažėjęs, todėl prielaidų spartesniam reeksporto augimui – mažai.

Svarbiausia eksporto sudedamoji dalis – lietuviškos kilmės eksportas – rodo atsigavimo ženklų, bet rizika dėl ateities ir toliau yra.

10 pav. Nominaliojo prekių eksporto raida, apskaičiuota pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką (grafikas kairėje) ir realiojo lietuviškos kilmės eksporto ir rinkos dalių raida bei kaitos veiksniai (grafikas dešinėje)

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, U.S. Census Bureau, HM Revenue & Customs, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Nuo 2024 m. pradžios einamosios sąskaitos balanso keturių ketvirčių slankiosios sumos buvo teigiamos. Tam įtaką turėjo mąžtantis prekybos prekėmis deficitas ir augantis paslaugų eksportas (žr. 11 pav.). Kitų einamosios sąskaitos balanso sudedamųjų dalių įtaka bendram balansui pakito nedaug: teigiamą įtaką turėjo perteklinis antrinių pajamų balansas iš esmės dėl valdžios ir kitų sektorių sumažėjusios paramos iš užsienio, o neigiamai einamosios sąskaitos balansą veikė 2024 m. pirmąjį ketvirtį padidėjęs pirminių pajamų deficitas. Tam įtakos turėjo išaugęs investicinių pajamų balanso deficitas ir sumažėjęs kitų pirminių pajamų balansas.

Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu einamosios sąskaitos balanso augimą stabdys prislopusi paslaugų eksporto raida. Remiantis naujausiais mokėjimų balanso duomenimis, antrąjį ketvirtį nominalusis paslaugų eksportas reikšmingai susitraukė, o tai, tikėtina, nulėmė sudėtinga padėtis transporto sektoriuje. Prasidėjus pandemijai išsibalansavo tiekimo grandinės, sumažėjo transporto efektyvumas. Dėl neefektyvumo atsirado pajėgumų trūkumas, o tai lėmė didesnius vilkikų pirkimus ir didesnes kainas. 2022 m. pradėjo kilti EURIBOR, mažėjo pramonės produkcija, atsirado didelis disbalansas tarp paklausos ir pasiūlos. Pagrindinės Lietuvos transporto paslaugų eksportuotojos pastaruoju metu mažino vilkikų skaičių: registruotų naujų sunkvežimių skaičius 2024 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2023 m. pirmuoju pusmečiu, susitraukė beveik dvigubai. Sumažėjęs vilkikų ir reisų skaičius, prislopusi užsienio paklausa, mobilumo paketo reikalavimai ir sparčiai didėjančios darbo sąnaudos leidžia manyti, kad transporto paslaugų eksportas 2024 m. neaugs. Prognozuojama, kad einamosios sąskaitos perviršis šiais metais sudarys 3,2, o 2025 m. – 1,6 proc. BVP.

Einamosios sąskaitos balansas nuo 2023 m. pradžios atsigauna, daugiausia dėl gerėjančio prekių ir paslaugų balanso.

11 pav. Einamosios sąskaitos balanso (grafikas kairėje) ir paslaugų eksporto (grafikas dešinėje) sudedamosios dalys

Dalintis:

Šaltiniai: VDA, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

3 intarpas. Eksporto rinkos dalių pokyčiai dėl darbo sąnaudų pokyčių ir ne kainų konkurencingumo veiksnių

Pastaraisiais metais Lietuvoje darbo užmokesčio augimas didėjo daug sparčiau už darbo našumo augimą. Susidaręs atotrūkis kelia nuogąstavimų, kad didėjančios darbo sąnaudos kuria riziką eksporto kainų konkurencingumui ir gali lemti eksporto rinkos dalių mažėjimą. Nors kainų konkurencingumas yra svarbus eksporto rinkos dalių raidai, tai nėra vienintelis veiksnys, lemiantis jų augimą. Pavyzdžiui, įvairūs ne kainų konkurencingumo veiksniai: specializacija sparčiai augančiose rinkose, perėjimas prie aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos, gamybos pajėgumų didinimas ir kt. gali teigiamai veikti eksporto rinkos dalių plėtrą ir gali padėti kompensuoti praradimus dėl mažėjančio kainų konkurencingumo. Atsižvelgiant į šių veiksnių visumą, intarpe nagrinėjama, kaip istoriškai keitėsi eksporto rinkos dalys, keičiantis Lietuvos kainų ir ne kainų konkurencingumui.

Kainų konkurencingumas intarpe vertinamas analizuojant santykinius darbo sąnaudų[35]

[35] Darbo sąnaudos intarpe yra apibrėžiamos kaip realiosios vienetinės darbo sąnaudos, kurios apskaičiuotos kaip visų užimtųjų kompensacijų sumos ir nominaliosios pridėtinės vertės konkrečiame veikloje santykis (Lebrun ir Perez, 2011).

pokyčius Lietuvos apdirbamosios gamybos veikloje[36]

[36] Santykinis Lietuvos darbo sąnaudų augimas vertinamas lyginant Lietuvos darbo sąnaudų augimą su Lietuvos šalių konkurenčių darbo sąnaudų indekso augimu. Indeksas buvo sudarytas apskaičiavus ES valstybių narių atskirų ekonominių veiklų eksporto dalis visame šių valstybių ir atitinkamų ekonominių veiklų eksporte į ES. Gautos rinkos dalys buvo naudojamos kaip svoriai indeksui sudaryti. Trejų paskutinių metų rinkos dalių slenkamieji vidurkiai buvo sudauginti su kiekvienos šalies konkrečios veiklos realiosiomis darbo sąnaudomis. Santykinis Lietuvos darbo sąnaudų brangimas tada buvo vertinamas apskaičiuojant, kiek realiųjų darbo sąnaudų augimo tempas Lietuvoje buvo didesnis už indekso augimą.

. Ne kainų konkurencingumas vertinamas kaip likutinis rinkos dalių augimo veiksnys, kurio nepaaiškina kainų konkurencingumo suprastėjimas, t. y. didėjančios darbo sąnaudos, gamybos veiksnių plėtra ir atskleistasis santykinis eksporto pranašumas[37]

[37] Skirtingų kaitos veiksnių įtaka eksporto rinkos dalių raidai buvo apskaičiuota regresinės analizės būdu. Regresinė lygtis buvo sudaryta remiantis šiek tiek modifikavus Armingtono (1969) pasiūlytą naudoti eksporto pokyčio lygtį. Eksporto rinkos dalių lygtis apima keturis kintamuosius ir ją galima išreikšti taip: Δlog(MS) = c + Δlog(ULC) + Δlog(I) + Δlog(RCA_H) + Δlog(RCA_MH) + Δlog(RCA_ML) + Δlog(RCA_L), kur priklausomasis kintamasis MS – rinkos dalių metinis pokytis, nepriklausomi kintamieji: – darbo sąnaudų santykinis metinis pokytis, I – gamybos pajėgumų plėtros, išreikštos kaip realiųjų investicijų, tenkančių vienam užimtajam, metinis pokytis, o – atitinkamai aukštų, vidutinių-aukštų, vidutinių-žemų ir žemių technologijų prekių eksporto atskleistojo santykinio pranašumo (angl. revealed comparative advantage) metinis pokytis. Apskaičiavus regresinę lygtį, eksporto rinkos dalies metinis pokytis, kurio negalėjo paaiškinti nepriklausomi kintamieji, buvo laikomas pokyčiu, nulemtu ne kainų konkurencingumo augimo (mažėjimo).

A pav. Darbo sąnaudų ir eksporto rinkos dalių metiniai pokyčiai 2010–2022 m. (apdirbamosios gamybos atveju 2010–2023) (grafikas kairėje) ir darbo sąnaudų ir eksporto rinkos dalių prieaugis 2022 m. (apdirbamosios gamybos atveju 2023 m.), palyginti su 2010 m. (grafikas dešinėje)[38]

[38] Šiame ir kituose intarpo paveiksluose ekonominių veiklų pavadinimai yra sutrumpinti. Maistas ir tabakas atitinka C10–C12 veiklą „Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba“, tekstilė – C13–C15 veiklą „Tekstilės gaminių gamyba; drabužių siuvimas (gamyba); odos ir odos dirbinių gamyba“, mediena – C16–C18 veiklą „Medienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba; leidyba ir spausdinimas“, chemikalai – C20 veiklą „Chemikalų ir chemijos produktų gamyba“, plastikai – C22–C23 veiklą „Guminių ir plastikinių gaminių ir kitų nemetalinių mineralinių produktų gamyba“, metalai – C24–C25 veiklą „Pagrindinių metalų ir metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrenginius, gamyba“, kompiuteriai – C26 veiklą „Kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamyba“, elektronika – C27 veiklą „Elektros įrangos gamyba", mašinos ir įrenginiai – C28 veiklą „Niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrangos gamyba“, transporto priemonės – C29–C30 veiklą „Transporto įrangos gamyba“, baldai – C31–C33 veiklą „Baldų gamyba, papuošalų, juvelyrinių dirbinių, muzikos instrumentų, žaislų gamyba; mašinų ir įrangos remontas ir įrengimas“.

Dalintis:

Šaltiniai: VDA, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: ekonominių veiklų žymėjimo dydis pakoreguotas pagal vidutinę veiklų dalį apdirbamosios gamybos veikloje.

Trumpuoju laikotarpiu padidėjus santykinėms darbo sąnaudoms, eksporto rinkų augimo tempas sulėtėja arba netgi tampa neigiamas (žr. A pav., grafiką kairėje). Pastebėtina, kad tarp didžiausių Lietuvos apdirbamosios gamybos veiklų[39]

[39] Didžiausios apdirbamosios gamybos veiklos – tos veiklos, kurios 2010–2019 m. vidutiniškai sudarė 10 ir daugiau proc. apdirbamosios gamybos pridėtinės vertės.

didžiausią trumpalaikį (kasmetinį) neigiamą poveikį augančios darbo sąnaudos turi veikloms, kuriose darbo sąnaudos sudaro santykinai didesnę dalį visų produkcijos sąnaudų ir kurios atitinkamai yra imlesnės darbo jėgai[40]

[40] Darbui imlios apdirbamosios gamybos veiklos buvo laikytos tos, kuriose 2010–2019 m. darbo sąnaudos sudarė penktadalį ir daugiau visos produkcijos vertės.

(žr. A pav., grafiką kairėje).

Nepaisant neigiamo trumpalaikio darbo sąnaudų poveikio, ilguoju laikotarpiu, t. y. per daugiau nei dešimtmetį (žr. A pav., grafiką dešinėje), beveik visos ekonominės veiklos didino savo rinkos dalis ES rinkoje net ir augant santykinėms darbo sąnaudoms. Kompiuterių veikloje darbo sąnaudos augo sparčiausiai, tačiau ir rinkos dalių prieaugis buvo vienas iš didžiausių. Vienintelė veikla, kurioje eksporto rinkos dalys mažėjo didėjant santykinėms darbo sąnaudoms – tekstilė.

Spartesnis darbo sąnaudų augimas sietinas su lėtesne eksporto rinkos dalių plėtra. Vis dėlto, nepaisant neigiamo darbo sąnaudų poveikio kainų konkurencingumui, eksporto rinkos dalys ilguoju laikotarpiu augo.

B pav. Apdirbamosios gamybos rinkos dalių metinis prieaugis, palyginti su 2006 m pirmuoju ketvirčiu[41]

[41] Gautos regresinės lygties (2006–2024 M. I ketv.) koeficientai: Δlog(MS) = 3,71 - 0,54Δlog(ULC) + 0,11Δlog(I) - 46,66Δlog(RCA_H) + 17,24Δlog(RCA_MH) + 26,14Δlog(RCA_ML) + 21,31Δlog(RCA_L). Visi nepriklausomi kintamieji, išskyrus RCA_L, buvo statistiškai reikšmingi 95 proc. pasikliautinio intervalo ribose (p < 0,05). Stebinių skaičius yra 73, determinacijos ir pataisytasis determinacijos koeficientai yra lygūs atitinkamai 0,72 ir 0,70. Pastebėtina, kad neigiamas aukštų technologijų prekių koeficientas taip pat apskaičiuotas ir kitose studijose (kaip antai, Osbat, Benkovskis, Bluhm, Bobeica ir Zeugner (2017)) analizuojant naujųjų ES valstybių narių rinkos dalių raidą. Neigiamas poveikis aiškinamas tuo, kad Lietuva ir kitos naujosios ES šalys didino savo rinkos dalis didindamos specializaciją vidutinių-aukštų technologijų pramonės šakose, o ne aukštų technologijų.

Dalintis:

Šaltiniai: VDA, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Išsamesnė kaitos veiksnių analizė rodo, kad darbo sąnaudų neigiamą įtaką laikui bėgant pamažu atsveria kiti veiksniai apdirbamosios gamybos veikloje (žr. B pav.). Po 2008–2009 m. krizės bene svarbiausias kaitos veiksnys buvo darbo sąnaudos – įvykus vidinei devalvacijai, apdirbamosios gamybos rinkos dalies augimą reikšmingai nulėmė darbo sąnaudų santykinis mažėjimas. Tačiau nuo 2012 m. pradėjus didėti MMA ir pamažu didėjant įtampai darbo rinkoje, santykinis darbo sąnaudų konkurencingumas pradėjo mažėti, o tai turėjo neigiamą įtaką rinkos dalių augimui. Neigiamą poveikį rinkos dalių augimui taip pat turėjo atskleistojo santykinio pranašumo prastėjimas, daugiausia vidutinių-žemų ir žemų technologijų produktų grupėse.

Nors aptartų veiksnių poveikis buvo neigiamas, kitų veiksnių teigiamas indėlis leido eksporto rinkos dalims toliau sparčiai augti. Svarbus veiksnys buvo gamybos pajėgumų didėjimas. Po 2008–2009 m. krizės pamažu atsigaunant ekonomikai ir didėjant įmonių investicijoms, naujų gamybos pajėgumų plėtra (naujų gamybos linijų atidarymas, naujų produktų plėtra ir pan.) didėjo ir teigiamai veikė rinkos dalių raidą.

Vis dėlto svarbiausias veiksnys eksporto rinkų plėtrai buvo ne kainų konkurencingumo augimas – iš esmės visu analizuojamu laikotarpiu ne kainų konkurencingumo augimas lemia daugiau nei pusę teigiamo indėlio į eksporto rinkos dalių plėtrą. Atlikta analizė patvirtina mokslinėje literatūroje vyraujantį požiūrį, kad, kylant šalių išsivystymo lygiui, kainų konkurencingumu paaiškinti eksporto ir eksporto rinkos dalių pokyti galima vis sunkiau (Kaldor, 1978; Sanchez ir Rubalcaba, 2006), o rinkos dalys daugiausiai augę dėl veiksnių, susijusių su ne kainų konkurencingumu[42]

[42] Ankstesnių tyrimų metu, kai buvo analizuotas Lietuvos atvejis, taip pat patvirtinta įžvalga, kad didžioji dalis Lietuvos eksporto ir eksporto rinkos dalių augimo, nepaisant santykinio darbo jėgos augimo ir kainų konkurencingumo mažėjimo, buvo nulemta ne kainų konkurencingumo veiksnių (Fabrizio, Igan ir Modi, 2007; D‘Adamo 2017; Kostinas ir Vilniškis, 2021).

Atsižvelgiant į ne kainų konkurencingumo reikšmės didėjimą, natūraliai kyla klausimas, kas lemia ne kainų konkurencingumo augimą ir ar ateityje kainų konkurencingumo praradimas taps dar mažiau reikšmingas eksporto rinkos dalių raidai. Ne kainų konkurencingumo augimą gali lemti daug veiksnių: šalies eksportuojamos produkcijos kokybės pripažinimas užsienyje ir kokybės gerėjimas, prekės ženklų populiarėjimas, eksportą skatinančių institucijų parama, korupcijos lygis šalyje, pirkėjų elgsena, preferencijos ir kt. (Benkovskis ir Wörz, 2013; Gräbner, Heimberger ir Kapeller, 2019). Eksportas, kai konkuruojama ne kaina, turi tam tikrų pranašumų prieš eksportą, konkuruojantį kaina. Prekių, pasižyminčių ne kainų konkurencingumu, santykinė vertė dažniausiai yra didesnė, todėl šių prekių gamintojai gali tikėtis parduoti tas prekes didesne nei rinkos kaina ir gauti didesnes pajamas (Vandenbussche 2014; Kostinas ir Vilniškis, 2021). Didesnis uždirbamų pajamų kiekis leidžia įmonėms mokėti didesnius atlyginimus ir sumažinti galimo kainų konkurencingumo praradimo neigiamus padarinius, kylant darbo sąnaudoms. Kadangi gebėjimas patenkinti nišinių rinkų arba atskirų vartotojų poreikius taip pat gali būti laikomas ne kainų konkurencingumu, valstybėms, turinčioms nedidelius žmogiškuosius išteklius, todėl ribotai galinčioms pasinaudoti masto ekonomija, gali būti naudinga konkuruoti pasitelkiant būtent tokią strategiją (Eesti Pank, 2018; Kostinas ir Vilniškis, 2021).

Kita vertus, ne kaina konkuruojančių ir santykinai brangesnių prekių paklausa yra pakankamai procikliška (Dutt ir Padmanabhan, 2011; McKenzie and Schargrodsky, 2005, 2011; Flatters and Willmott, 2009, Kayatz ir Gul, 2014). Tai reiškia, kad, šalies eksportui konkuruojant išskirtinai ne su kainomis susijusiais aspektais, išoriniai ekonominiai sukrėtimai gali turėti itin didelį neigiamą poveikį eksporto apimčiai ir atitinkamai ekonomikos augimui. Kaip matyti iš B pav., po įvairių ekonominių sukrėtimų (2008 m. ekonominės krizės, 2014 m. Krymo aneksijos ir su ja susijusių prekybos ribojimų ateinančiais metais, 2022 m. rusijos karo Ukrainoje ir energijos kainų sukrėtimų) ne kainų konkurencingumo teigiama įtaka eksporto rinkos dalių raidai sumažėdavo. Taip pat pastebėtina, kaip jau buvo parodyta B pav., santykinis kainų konkurencingumo mažėjimas pastaraisiais metais turi vis didesnę neigiamą įtaką eksporto rinkos dalių plėtrai. Atsižvelgiant į tai, svarbu užtikrinti įmonių našumo augimą, jis leidžia valdyti didėjančių darbo sąnaudų spaudimą.

Nors santykinės darbo sąnaudos jau kurį laiką auga, gamybos pajėgumų plėtra bei didėjantis ne kainų konkurencingumas kompensavo kainų konkurencingumo praradimą ir lėmė spartų eksporto rinkos dalių augimą.

6. Kainos

Energijos išteklių ir žaliavų kainoms jau apie metus reikšmingiau nesikeičiant, išorės veiksnių spaudimas kainoms tebėra silpnas. Tai lemia, kad mėnesinė kainų raida ir toliau yra artima ilgalaikei dinamikai, o metinė infliacija tebėra žemo lygio. Vis dėlto pastebėtina, kad pusantrų metų nuo viršukalnės besileidusi metinė infliacija pakeitė kryptį – šių metų kovo–balandžio mėn. sumažėjusi iki 0,4 proc., veikiant bazės efektui, pamažu didėjo ir liepos mėn. sudarė 1,1 proc. (remiantis išankstiniais duomenimis, rugpjūčio mėn. sudarė 0,7 %). Tam didžiausią įtaką darė menkstantis nukritusių energijos kainų poveikis. Kalbant apie infliacijos struktūrą, pažymėtina, kad pastaraisiais mėnesiais išsiskyrė dvi komponentės – energija, kuri mažinamai veikė infliaciją, ir paslaugos, kurios buvo pagrindinis ją lemiantis veiksnys (žr. 12 pav.). Atsižvelgiant į rinkose ir toliau numatomą palankią energijos išteklių kainų raidą, prognozuojama, kad vidutinė metinė infliacija 2024 m. sudarys 1,0, o 2025 padidės iki 2,5 proc. Atsigavęs privatusis vartojimas bei nors ir lėtesniu, tačiau vis dar sparčiu tempu kylantis darbo užmokestis lems, kad tiek šiais, tiek kitais metais paslaugos, kurių raidą daugiau nei kitų grupių atveju veikia vidaus veiksniai, ir toliau bus pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys.

Metinė infliacija pamažu pradėjo didėti, paslaugos yra pagrindinis ją lemiantis veiksnys.

12 pav. Infliacija pagal SVKI ir jos kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: rugpjūčio mėn. duomenys yra išankstiniai.

Energijos kainos ir toliau mažinamai veikia infliaciją, tačiau šis poveikis menksta. Tai yra pagrindinis pastarųjų mėnesių infliacijos padidėjimą lėmęs veiksnys. 2024 m. pirmąjį ketvirtį energija buvo apie 13 proc. pigesnė nei prieš metus, o jau liepos mėn. metinis krytis tesudarė 5,9 proc. Šioms tendencijoms reikšmingą įtaką darė žemesnės palyginamosios bazės efektas, šių metų energijos kainas lyginant su jau mažėjusiu energijos kainų lygiu prieš metus. Nagrinėjant energijos kainų struktūrą, matyti, kad išsiskiria elektros ir kietojo kuro[43]

[43] Didžiąją kietojo kuro dalį sudaro malkos.

kainos, kurios pastaraisiais mėnesiais daugiausia mažino infliaciją (žr. 13 pav.) ir liepos mėn. buvo atitinkamai apie šeštadaliu ir ketvirtadaliu mažesnės nei prieš metus. Nors egzistuoja rizika, kad konflikto Artimuosiuose Rytuose eskalacija gali neigiamai paveikti energijos žaliavų kainas, šiuo metu[44]

[44] Rugpjūčio 30 d. duomenys.

rinkose ir toliau numatoma palanki jų kainų raida. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad naftos kainos nuosekliai mažės, o dujų kainos šildymo sezonu vidutiniškai sudarys apie 42 Eur/Mwh[45]

[45] 2023–2024 m. šildymo sezono metu dujų kainos vidutiniškai sudarė apie 34 Eur/MWh.

. Atsižvelgiant į tai prognozuojama, kad 2024 m. energijos kainos bus mažesnės nei pernai, o 2025 m. jos šiek tiek kils. Tokiai energijos kainų raidai 2025 m. įtakos turės tiek numatomos aukštesnės elektros ir dujų kainos rinkose, tiek priimtos Gynybos fondo paketo priemonės – CO2 dedamosios didinimas įvairioms energijos prekėms.

Energijos kainos ir toliau mažinamai veikia infliaciją, tačiau ši įtaka menksta.

13 pav. Energijos įtaka bendrajai metinei infliacijai

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Visuose maisto tiekimo grandinės etapuose spaudimas maisto prekių kainoms tebėra silpnas. Dėl šios priežasties maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainos jau apie pusmetį laikosi panašaus lygio ir jų įtaka metinei infliacijai yra minimali (žr. 12 pav.). Visų pirma sumažėjęs spaudimas maisto prekių kainoms ir toliau matomas maisto žaliavų rinkoje – maisto žaliavų kainos pasaulyje liepos mėn. krito 2,9 proc. metiniu tempu, o importuoto maisto bei maisto gamintojų kainos vidaus rinkoje, atskleidžiančios situaciją vėlesniuose maisto tiekimo grandinės etapuose, per metus buvo nepasikeitusios[46]

[46] Importuotų prekių kainų duomenys – birželio mėn., o gamintojų kainų – liepos mėn.

. Šios tendencijos lemia ir prislopusį maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainų augimą vartotojams – liepos mėn. šių prekių kainos kilo 0,6 proc. metiniu tempu, o didžiąją dalį šių prekių kainų augimo lėmė alkoholiniai gėrimai ir tabakas. Prognozuojama, kad maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainų raidą šiemet ir toliau palankiai veiks sumažėjęs spaudimas maisto kainoms. Kitais metais kainos kils sparčiau, tačiau augimas bus panašus kaip 2017–2019 m., kai nebuvo ekonomikos raidos iššūkių dėl karo ir pandemijos. Tai lems mažiau krisiančios maisto žaliavų kainos ir priimtos Gynybos fondo paketo priemonės – spartesnis akcizų didinimas alkoholiniams gėrimams ir tabakui.

Grynoji infliacija ir toliau mažėja (žr. 12 pav.). Paslaugų kainų augimui reikšmingiau nesikeičiant, jos sumažėjimą daugiausia lemia pramonės prekių kainų raida. Metų pradžioje 3,4 proc. metiniu tempu kilusios pramonės prekių kainos, liepos mėn. buvo jau tik 0,2 proc. didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Didžioji dalis pramonės prekių per metus yra atpigusios, o šios kategorijos kainos daugiausia kyla dėl brangstančių farmacijos gaminių. Farmacijos gaminių, vartojimo krepšelyje vidutiniškai sudarančių 3,6 proc., kainos liepos mėn. kilo nors ir mažėjančiu, tačiau vis dar aukštu 8,1 proc. metiniu tempu. Sumažėjusį pramonės prekių kainų augimą lemia jau kurį laiką sumenkęs spaudimas prekių kainoms, nulemtas nukritusių žaliavų kainų ir išblėsusios įtampos tiekimo grandinėse. Atsižvelgiant į sumenkusį spaudimą, prognozuojama, kad tiek šiais, tiek kitais metais pramonės prekių kainų augimas bus artimas tipiniam augimui, kai nebuvo ekonomikos raidos iššūkių dėl karo ir pandemijos.

Paslaugų kainos pastaraisiais mėnesiais kyla gana stabiliu, artimu 6 proc., metiniu tempu ir yra pagrindinis tiek grynąją, tiek bendrąją infliaciją lemiantis veiksnys. Žvelgiant į paslaugų kainų kaitos veiksnius, išskirtinos maitinimo paslaugos. Nuo sausio mėn., baigus galioti laikinai PVM maitinimo paslaugoms lengvatai, metinis jų kainų augimas šoktelėjo. Pastaraisiais mėnesiais šios paslaugos brango vidutiniškai 9,2–9,5 proc. metiniu tempu ir lėmė apie trečdalį visų paslaugų kainų augimo. Apskritai, paslaugų kainas daugiau nei kitų grupių atveju veikia vidaus veiksniai. Tad, nors įtampa darbo rinkoje pamažu blėsta, o darbo užmokesčio augimas šiek tiek sulėtėjo, tačiau jis tebėra spartus ir reikšmingai veikia paslaugų kainų raidą – atlyginimams jautrios paslaugos pastaraisiais mėnesiais lėmė beveik du trečdalius visų paslaugų kainų augimo. Atsižvelgiant į numatomą darbo užmokesčio raidą (plačiau apie tai skaitykite 4 skyriuje), prognozuojama, kad kitais šių metų mėnesiais paslaugų kainos kils panašiu metiniu tempu, o šiek tiek lėčiau augančio darbo užmokesčio poveikis bus labiau matomas 2025 m.

4 intarpas. Filipso kreivių modeliai atskleidžia: įtampos darbo rinkoje poveikis ketvirtinei grynajai infliacijai sumenko, tačiau pastarąją palaikė inercija

2022 m. atlikta Filipso kreivių modeliais pagrįsta regresinė analizė atskleidė, kad infliacijos pakilimo laikotarpiu didžiausią įtaką bendrajai infliacijai darė išorės veiksniai – importuota energija ir maisto kainos ES. Grynąją infliaciją, be išorės veiksnių, reikšmingai veikė ir įtampa darbo rinkoje. Siekiant nustatyti, koks, sumažėjus infliacijai, yra anksčiau ją didinusių veiksnių poveikis ir apskritai, kokie yra infliaciją lemiantys veiksniai, šiame intarpe pateikiama atnaujinta Filipso kreivių modelių analizė, kuri yra išplečiama papildomomis modelių specifikacijomis.

Intarpe pateikiami Filipso kreivių modeliai yra gauti atnaujinus jau anksčiau sudarytas jų versijas, o papildomos modelių specifikacijos parengtos remiantis ta pačia metodika, kuri aprašyta 2022 m. analizėje. Kaip ir anksčiau, šiame intarpe yra atliekama tiek bendrąją, tiek grynąją infliaciją lemiančių veiksnių analizė. Kaip nepriklausomi kintamieji yra įtraukiami infliacijos inerciją ir jos lūkesčius, paklausos spaudimą ir pasiūlos šokus atspindinys veiksniai. Infliacijos inercijos poveikiui įvertinti yra įtraukiami infliacijos vėlavimai, o paklausos spaudimą modeliuose reprezentuoja su vidaus ekonomine raida sietinas ciklinis paklausos veiksnys – gamybos atotrūkis, nedarbo lygis, įtampa darbo rinkoje ar realusis BVP[47]

[47] Siekiant išplėsti analizę, šį kartą į vertinimus papildomai įtraukiamas ir realusis BVP, kuris ankstesnėje analizėje kaip vienas iš galimų ciklinių paklausos veiksnių nebuvo analizuojamas.

. Pasiūlos šokus atspindintis kintamųjų rinkinys daugiausia atskleidžia išorės veiksnių poveikį ir apima tokius kintamuosius kaip, pavyzdžiui, importuota energija, importuotos ilgalaikio ir trumpalaikio vartojimo prekės ar maisto kainos ES. Pažymėtina, kad naujinami Filipso kreivių modeliai ir toliau buvo pakankamai stabilūs – įtraukus naujus duomenis, sąryšiai tarp kintamųjų reikšmingai nepasikeitė[48]

[48] Pirmines modelius aprašančias lygtis rasite čia.

. Galutinės tiek anksčiau sudarytų ir dabar tik atnaujintų, tiek naujų modelių specifikacijos nustatytos remiantis ekonomine teorija, modelių patikimumo kriterijais ir pašalinus nereikšmingus kintamuosius.

Bendrąją infliaciją didinusių išorės veiksnių poveikis sumenko, daugelis jų jau mažinamai veikia infliaciją. Remiantis tiek atnaujintu bendrosios infliacijos išskaidymu (žr. A pav., grafiką kairėje), tiek sudaryta nauja specifikacija (žr. A pav., grafiką dešinėje), importuotos energijos kainos, elektros ir dujų kainos ES nuo 2023 m. vidutiniškai mažinamai veikė bendrąją infliaciją. Reikšmingai sumenko ir importuojamų ilgalaikio vartojimo prekių bei maisto kainų ES įtaka. Pastaraisiais metais reikšmingai keitėsi ne tik energijos išteklių ir kitų žaliavų kainų raida, tačiau ir gyventojų lūkesčiai dėl numatomos kainų raidos. Pavyzdžiui, infliacijos piko laikotarpiu gyventojai manė, kad kainos per ateinančius 12 mėn. padidės beveik trečdaliu, o šių metų antrąjį ketvirtį per ateinančius 12 mėn. buvo tikimasi daugiau nei dvigubai mažesnio kainų didėjimo. Kokią įtaką lūkesčiai turėjo bendrosios infliacijos raidai, leidžia įvertinti sudaryta nauja išplėstinė Filipso kreivių modelio versija. Nustatyta, kad, vartotojų lūkesčių dėl numatomos kainų raidos augimo tempui per ketvirtį padidėjus 1 proc., ketvirtinė bendroji infliacija padidėja 0,03 proc. Įvertinus faktinę lūkesčių raidą, lūkesčiai iki 2022 trečiojo ketvirčio didinamai veikė ketvirtinę bendrąją infliaciją, o vėlesniais laikotarpiais jau buvo infliaciją mažinantis veiksnys (žr. A pav., grafiką dešinėje). Pastebėtina, kad pastaraisiais ketvirčiais pasikeitė ir ciklinių paklausos veiksnių poveikis. Padidėjus nedarbui ir darbo rinkoje pamažu slopstant įtampai, nedarbo (žr. A pav., grafiką kairėje) ir darbo rinkos įtampos (žr. A pav., grafiką dešinėje) poveikis ketvirtinei infliacijai sumenko. Nors situacija darbo rinkoje tebebuvo gera, tačiau, pagal ekonomikos teoriją, didėjantis nedarbas rodo prastėjančią ciklinę ekonomikos padėtį – slopstantį ekonomikos aktyvumą, dėl kurio prekių ir paslaugų paklausa menksta, o tai slopina kainų augimą.

Bendrąją infliaciją didinusių išorės veiksnių poveikis sumenko, daugelis jų jau mažinamai veikia infliaciją.

A pav. Ketvirtinės bendrosios infliacijos išskaidymas

Dalintis:

Šaltiniai: VDA, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: faktinė ketvirtinė infliacija yra koreguota pagal sezoniškumą, remiantis fiktyviais kintamaisiais.

Nors grynoji infliacija nuo išorės veiksnių yra priklausoma mažiau nei bendroji infliacija, jos sumažėjimui didžiausią įtaką darė nukritusios elektros ir dujų kainos. Beprecedentis energijos kainų šuolis 2021–2022 m. daugiausia prisidėjo prie grynosios infliacijos padidėjimo, o nukritusios energijos kainos buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs jos sumažėjimą (žr. B pav.). 2021 m. ketvirtąjį ketvirtį–2023 m. pirmąjį ketvirtį elektros ir dujų kainos lėmė daugiau nei pusę ketvirtinės grynosios infliacijos, o 2023 m. antrojo ketvirčio ši įtaka iš esmės išblėso.

Įtampos darbo rinkoje poveikis ketvirtinei grynajai infliacijai sumenko, tačiau ją palaikė inercija. Inercija yra pagrindinis grynąją infliaciją lemiantis veiksnys. Sumenkusį įtampos darbo rinkoje poveikį atskleidžia tiek atnaujintas Filipso kreivių modelis (žr. B pav., grafiką kairėje), tiek lūkesčiais išplėsta nauja jo specifikacija (žr. B pav., grafiką dešinėje). Išblėsus didinančiam įvairių veiksnių poveikiui, infliacijos inercijos įtaka grynajai infliacijai, priešingai, išaugo. Įvairių kainų indeksavimas remiantis prieš tai buvusiu aukštu infliacijos lygiu, nors ir sumažėjęs, tačiau tebesantis neapibrėžtumas dėl tolesnės ekonomikos raidos, kainoraščio sąnaudos[49]

[49] Sąnaudos, kurias patiria prekių pardavėjai ir paslaugų teikėjai keisdami kainas.

ir lūkesčiai dėl grynosios infliacijos raidos – visa tai yra svarbūs veiksniai, paaiškinantys inercijos įtaką grynajai infliacijai. Kad lūkesčiai yra vienas iš veiksnių, darantys įtaką infliacijos inercijai, atskleidžiama B pav. grafike dešinėje – į modelį įtraukti lūkesčiai papildo inercijos poveikį.

Elektros ir dujų kainų raida darė didžiausią įtaką ketvirtinės grynosios infliacijos sumažėjimui.

B pav. Ketvirtinės grynosios infliacijos išskaidymas kaip ciklinį paklausos veiksnį įtraukiant įtampą darbo rinkoje

Dalintis:

Šaltiniai: VDA, Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: faktinė ketvirtinė grynoji infliacija yra koreguota pagal sezoniškumą, remiantis fiktyviais kintamaisiais.

Alternatyvūs grynosios infliacijos Filipso kreivių modeliai, kaip ciklinius veiksnius įtraukiant realųjį BVP ir gamybos atotrūkį, patvirtina sumažėjusį vidaus veiksnių poveikį ir padidėjusią inercijos įtaką. Be to, šie modeliai pateikia papildomų įžvalgų, susijusių su išorės veiksniais. Į modelius įtraukus importuotas trumpalaikio vartojimo prekes, energijos kainų svarba grynosios infliacijos dinamikai sumenko, o būtent importuotos trumpalaikio vartojimo prekės daugiausia prisidėjo prie grynosios infliacijos padidėjimo ir po to fiksuoto sumažėjimo.

Alternatyvūs grynosios infliacijos modeliai patvirtina infliacijos inercijos svarbą.

C pav. Ketvirtinės grynosios infliacijos išskaidymas kaip ciklinį paklausos veiksnį įtraukiant realųjį BVP (kairėje) ir gamybos atotrūkį (dešinėje)

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: faktinė ketvirtinė grynoji infliacija yra koreguota pagal sezoniškumą, remiantis fiktyviais kintamaisiais.

Atlikta Filipso kreivių modelių analizė atskleidė, kad išorės veiksniai, daugiausia prisidėję prie bendrosios infliacijos didėjimo 2021–2022 m., darė didžiausią įtaką ir jos sumažėjimui. Nors grynoji infliacija nuo išorės veiksnių yra priklausoma mažiau nei bendroji infliacija, jos sumažėjimui didžiausią įtaką darė taip pat išorės veiksniai – nukritusios elektros ir dujų bei importuotų trumpalaikio vartojimo prekių kainos. Bendrosios ir grynosios ketvirtinės infliacijos mažėjimo laikotarpiu vidaus veiksnių poveikis sumenko. Infliacijos inercijos įtaka grynajai infliacijai, priešingai, išaugo – ji yra pagrindinis ketvirtinę grynąją infliaciją lemiantis veiksnys.

7. Ekonomikos finansavimas

Atpigus skolinimuisi ir gerėjant lūkesčiams, sparčiau auga namų ūkių finansiniai įsipareigojimai, tačiau ekonomika finansuojama tvariai, perteklinio skolinimosi nestebima. Namų ūkių ir įmonių grynasis finansinis turtas nuosekliai didėja. Lietuvos namų ūkių finansinių įsipareigojimų metinis augimas per pusmetį paspartėjo nuo 3 iki 13 proc., tačiau finansiniam turtui padidėjus dar daugiau (labiausiai dėl indėlių ir biržinių akcijų augimo), grynasis gyventojų finansinis turtas per metus išaugo 4 proc. ir 2024 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 58 mlrd. Eur. Ne finansų įmonių finansinių įsipareigojimų metinis augimas sudarė 3 proc., sparčiau auga ilgalaikiai įsipareigojimai, ypač aktyvėja finansavimasis ilgalaikėmis paskolomis iš bankų ir kitų ne finansų įmonių. Įmonių finansiniam turtui per metus paaugus 6 proc. (labiausiai dėl indėlių ir kitoms įmonėms suteiktų ilgalaikių paskolų augimo), grynasis finansinis turtas per metus padidėjo beveik penktadaliu ir 2024 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 17 mlrd. Eur.

Pinigų finansų įstaigų Lietuvos rezidentų kredito portfelio metinis augimas tebėra spartus –sparčiau auga įmonių kredito portfelis, neslopsta vartojimo paskolų portfelio augimas, stebima ir būsto paskolų atsigavimo ženklų.

14 pav. Lietuvos ne finansų įmonėms ir namų ūkiams suteiktų PFĮ paskolų portfelio metinis pokytis

Dalintis:

Šaltinis: Lietuvos bankas.

Mažėjant namų ūkių naujų paskolų palūkanų normoms, spartėja ir naujo skolinimo bei viso paskolų portfelio augimo tempas. Namų ūkių paskolų portfelis 2024 m. antrojo ketvirčio pabaigoje augo 7 proc. per metus (žr. 14 pav.) ir, palyginti su euro zona, kur augimas sudarė 0,3 proc., ir toliau yra spartus, tiek dėl neslopstančio vartojimo kreditavimo, tiek ir dėl labiau atsigaunančios būsto paskolų paklausos. Sumažėjus EURIBOR (nuo 2023 m. rudens EURIBOR sumažėjo 0,5 proc. p.) ir būsto paskolų maržoms (maržų mediana 2024 m. birželio mėn. sudarė 1,5 % ir buvo 0,9 proc. p. mažesnė nei prieš 4 m.), 2024 m. antrąjį ketvirtį stebimas būsto kreditavimo atsigavimas ir didžiausias aktyvumas per pastaruosius dvejus metus – naujų būsto paskolų buvo suteikta 14 proc. daugiau nei prieš metus, panašiu tempu augo ir tokių paskolų vertė (žr. 15 pav.). Neslopsta ir vartojimo kreditavimas – Lietuvos rezidentų vartojimo paskolų portfelis penktadaliu viršija prieš metus buvusį lygį. Nepaisant neslopstančio kreditavimo, namų ūkių paskolų portfelio ir BVP santykio atotrūkis nuo ilgalaikės tendencijos tebėra stabiliai neigiamas (–2 proc. p.), o būsto paskolų ir BVP santykis ir toliau yra vienas mažiausių euro zonoje (2024 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje – 17 %), tad perteklinio skolinimosi nestebima. Lietuvos banko vykdomos bankų apklausos rezultatai rodo, kad namų ūkių kredito standartai 2024 m. antrąjį ketvirtį švelnėjo, kartu šiek tiek švelnėjo ir būsto paskolų sąlygos, o tai taip pat prisidėjo prie būsto kreditavimo atsigavimo. Tolesnę skolinimo gyventojams raidą teigiamai veiks sumažėjusi infliacija ir augančios realiosios gyventojų pajamos bei numatomas tolesnis palūkanų normų mažėjimas.

Bankai stebi labiau atsigaunančią įmonių bei paskolų naujam būstui paklausą, naujų vartojimo paskolų paklausa ir toliau yra didelė.

15 pav. Ketvirtiniai PFĮ paskolų Lietuvos ne finansų įmonėms ir namų ūkiams srautai bei vidutinės naujų paskolų palūkanų normos

Dalintis:

Šaltinis: Lietuvos bankas.

Mažėjančių palūkanų normų aplinkoje didėjo įmonių skolinimasis ilgesniam laikotarpiui. Ne finansų įmonėms suteiktų paskolų portfelis 2024 m. antrąjį ketvirtį augo 8,5 proc. metiniu tempu (žr. 14 pav.), o euro zonoje – vos 0,2 proc. Suteiktų naujų paskolų skaičiaus metinis augimas 2024 m. birželio mėn. jau buvo teigiamas, o naujų paskolų vertė per 2024 m. antrąjį ketvirtį dešimtadaliu viršija prieš metus buvusį lygį (žr. 15 pav.). Šią tendenciją patvirtina ir bankų apklausos rezultatai, kurie rodo, kad įmonių paskolų paklausa nebemažėja jau du ketvirčius iš eilės. Pažymėtina, kad įmonių (rezidentų) paskolų ir BVP santykis ir toliau yra vienas mažiausių euro zonoje (2024 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje – 15 %). 2024 m. antrojo ketvirčio bankų apklausos rezultatai rodo, kad skolinimo įmonėms standartai po 2022–2023 m. fiksuoto griežtinimo per paskutinį pusmetį reikšmingai nekito. Bankai prasčiausiai vertina transporto įmonių finansinę būklę, kartu mažėja ir konkurencija skolinant šioms įmonėms, taip pat labiausiai buvo ribojamas skolinimas NT bei viešbučių ir restoranų įmonėms. Tačiau finansinių sunkumų patiriančių įmonių dalis reikšmingai nedidėja.

Bankų paskolų namų ūkiams ir ne finansų įmonėms portfelyje neveiksnių paskolų lygis ir įmonių bankrotų skaičius ir toliau buvo žemas. Nedaug prastėja tik vartojimo paskolų kokybė ir fiksuotas riboto dydžio paskolų kokybės suprastėjimas apdirbamosios gamybos sektoriuje bei padidėjęs bankrotų skaičius transporto sektoriuje. Statybos bei viešbučių ir restoranų ekonominių veiklų, palyginti su kitais sektoriais, neveiksnių paskolų dalis vis dar tebebuvo didžiausia, tačiau per metus sumažėjo daugiau nei 4 proc. punktais ir sudarė atitinkamai 3,4 ir 4,3 proc. Pastaruoju metu įmonių segmente įsigaliojo atsargus optimizmas, tai rodo ir pagerėję įmonių lūkesčių indeksai, palyginti su buvusiais prieš metus.

8. Valdžios sektoriaus finansai

2024 m. pirmąjį pusmetį valdžios sektoriaus (VS) finansų būklė iš esmės nepasikeitė, nes pajamos tebeaugo sparčiai, tačiau didėjo ir išlaidos. Per pirmąjį ketvirtį VS balanso ir BVP santykis (matuojant 4 ketvirčių slankiąja suma) sumažėjo 0,2 proc. punkto ir sudarė –0,6 proc. BVP. Vis dėlto VS rodiklių raida 2024 m. pirmąjį ir antrąjį ketvirčiais buvo gana skirtinga: pirmąjį ketvirtį sparčiai didėjant VS pajamoms, o išlaidoms augant nuosaikiau, VS balansas gerėjo. Tačiau antrąjį ketvirtį gerokai padidėjusios centrinės valdžios (CV) išlaidos, tikėtina, lėmė spartesnį visų VS išlaidų padidėjimą, todėl VS balanso ir BVP santykis greičiausiai grįžo į 2023 m. pabaigoje fiksuotą lygį. Vis dėlto turimi duomenys leidžia manyti, kad VS deficito ir BVP santykis 2024 m. bus gerokai mažesnis nei 2024 m. biudžete suplanuotas dydis (2,9 %).

VS pajamos 2024 m. pirmąjį pusmetį ir toliau sparčiai didėjo. Šių metų pirmąjį pusmetį VS pajamos padidėjo beveik dešimtadaliu (žr. 16 pav.). 2024 m. pirmojo ketvirčio pajamų augimui didžiausią įtaką turėjo pajamos, surinktos iš einamųjų pajamų ir turto mokesčių. Prie šio augimo ypač prisidėjo 50 proc. padidėjusios pajamos iš pelno mokesčio. Vis dėlto šį padidėjimą daugiausia lėmė komercinių bankų solidarumo įnašai, nes, be šio poveikio, pajamų iš pelno mokesčių pirmąjį pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, buvo gauta maždaug 0,5 proc. mažiau. Tai, kad pelno mokesčio surinkimas, pašalinus solidarumo įnašų poveikį, pirmąjį pusmetį šiek tiek sumažėjo, daugiausia lėmė viena trąšų gamybos bendrovė. Pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio augimą lėmė palanki padėtis darbo rinkoje ir VS darbo užmokesčio fondo augimas. Nors darbo užmokesčio fondo kaita yra glaudžiai susijusi su socialinėmis įmokomis, jos pirmąjį ketvirtį didėjo lėtai, daugiausia dėl nereguliariai valstybės mokamų įmokų už valstybės lėšomis apdraustus asmenis. Antrąjį ketvirtį surinktos socialinio draudimo įmokos augo sparčiau dėl gautų įmokų iš valstybės biudžeto už valstybės lėšomis apdraustuosius asmenis. Prie dešimtadaliu išaugusių pajamų iš akcizų prisidėjo nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigalioję padidinti akcizų tarifai, o PVM augimo tempą lėmė augančios namų ūkio vartojimo išlaidos, kurioms daugiausia sąlygų atsirasti sudarė vis dar sparčiai kylantis darbo užmokestis, gerėjantys gyventojų lūkesčiai ir nuslopusi infliacija.

VS pajamų augimą palaikė didėjusios pajamos iš surinktų tiesioginių mokesčių.

16 pav. VS pajamų metinis augimas ir kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pirmąjį pusmetį VS išlaidos per metus padidėjo apie dešimtadalį, tačiau atskirais ketvirčiais jų raida gerokai skyrėsi. Pirmąjį ketvirtį VS išlaidos buvo apie 8 proc. didesnės nei prieš metus (žr. 17 pav.). Svarbiausias veiksnys, daugiausia prisidėjęs prie VS išlaidų ūgtelėjimo pirmąjį ketvirtį, buvo atlygis darbuotojams – VS darbo užmokesčio fondas buvo 13 proc. didesnis nei prieš metus daugiausia dėl atlyginimų ir dirbančiųjų skaičiaus didėjimo švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinio darbo, viešojo valdymo ir gynybos srityse. Taip pat trečdaliu padidėjo investicijos, prie kurių reikšmingai prisidėjo panaudotos ES struktūrinės paramos ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (angl. Recovery and Resilience Facility) lėšos. Prislopusiam socialinių išmokų augimui įtaką darė ketvirtadaliu mažesnės nei tą patį ketvirtį prieš metus socialinės išmokos, skirtos šeimų paramai, tačiau išlaidos pensijoms mokėti buvo apie 11 proc. didesnės nei prieš metus, daugiausia dėl kasmet indeksuojamų socialinio draudimo pensijų (antrąjį pusmetį visų rūšių vidutinės pensijos buvo 9–10 proc. didesnės nei prieš metus). Vienintelis VS išlaidas mažinęs veiksnys buvo kritusios subsidijos išnykus poreikiui verslui ir namų ūkiams kompensuoti padidėjusias elektros bei dujų kainas ir nutrauktos subsidijos nuo COVID-19 pandemijos nukentėjusiam verslui ir namų ūkiams dėl išaugusių elektros kainų. Remiantis VDA skelbiamais mėnesiniais CV duomenimis, pagrindinis veiksnys, lėmęs spartesnį nei prieš metus valdžios sektoriaus išlaidų augimą 2024 m. antrąjį ketvirtį, buvo CV išlaidų šoktelėjimas gegužės mėn. – daugiau nei tris ketvirtadalius prie išlaidų šoktelėjimo prisidėjo dotacijos ir kitos išlaidos.

VS išlaidų augimą lėmė didėjęs atlygis darbuotojams ir išaugusios investicijos.

17 pav. VS išlaidų metinis augimas ir kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Palyginti su 2023 m. pabaiga, VS skolos ir BVP santykis 2024 m. pirmąjį pusmetį iš esmės nepasikeitė. VS skolos ir BVP santykis per pirmąjį ketvirtį padidėjo 1,9 proc. punkto sudarė 40,1 proc. daugiausia dėl išleistos 10 metų trukmės euroobligacijų emisijos, kuria tarptautinėse kapitalo rinkose buvo pasiskolinta 1,5 mlrd. Eur. Remiantis naujausia Vyriausybės skolinimosi ir skolos grąžinimo statistika, šių mėtų balandžio–birželio mėn. iš viso pasiskolinta maždaug 1,1 mlrd. Eur mažiau, nei grąžinta, todėl dėl susidariusio neigiamo grynojo skolinimosi ir didėjusio nominaliojo BVP antrąjį ketvirtį VS skolos ir BVP santykis vėl sumažėjo iki maždaug 38,3 proc.

Santrumpos

AB akcinė bendrovė

AKR anticiklinis kapitalo rezervas

BVP bendrasis vidaus produktas

CV centrinė valdžia

ECB Europos Centrinis Bankas

ECBS Europos centrinių bankų sistema

EK Europos Komisija

EPĮ elektroninių pinigų įstaigos

ES Europos Sąjunga

Eurosistema Europos Centrinis Bankas ir euro zonos centriniai bankai

FRD finansų rinkos dalyviai

JAV Jungtinės Amerikos Valstijos

JK Jungtinė Karalystė

KIS kolektyvinio investavimo subjektai

KRT Kapitalo rinkos taryba

MĮ mokėjimo įstaigos

MMA minimalioji mėnesinė alga

MPT mokėjimo paslaugų teikėjai

NT nekilnojamasis turtas

NVS Nepriklausomų valstybių sandrauga

PF pensijų fondai

PFĮ pinigų finansų įstaigos

PPTFP pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija

PVM pridėtinės vertės mokestis

SVKI suderintasis vartotojų kainų indeksas

TVF Tarptautinis valiutos fondas

VDA Valstybės duomenų agentūra

VP vertybiniai popieriai

VS valdžios sektorius

VVP vyriausybės vertybiniai popieriai

Gedimino pr. 6, LT-01103 Vilnius

www.lb.lt

Lietuvos ekonomikos apžvalgoje nagrinėjama realiojo sektoriaus, kainų, viešųjų finansų ir kredito kaita Lietuvoje, taip pat numatoma šalies ekonomikos raida. Apžvalgoje pateikiama medžiaga yra statistinių duomenų analizės, modeliavimo ir ekspertų vertinimo rezultatas. Apžvalgą rengia Lietuvos bankas.

Apžvalga pagrįsta informacija, paskelbta iki 2024 m. rugpjūčio 31 d., išskyrus informaciją apie pinigų politikos sprendimus.

Leidžiama perspausdinti švietimo ir nekomerciniais tikslais, jei nurodomas šaltinis.

ISSN 2029-8358 (online)

Lietuvos ekonomikos apžvalga (2024 m. rugsėjo mėn.)