Kredito davėjams

[[#ex]]

Dėl Europos bankininkystės institucijos gairių dėl paskolų mokėjimų moratoriumų taikymo Lietuvos rinkoje

Atsižvelgdama į beprecedentę situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, susiklosčiusią plintant COVID-19, 2020 m. balandžio 17 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba priėmė sprendimą dėl Europos bankininkystės institucijos (EBI), vienijančios visas Europos Sąjungos priežiūros institucijas, 2020 m. balandžio 2 d. priimtų Gairių dėl teisės aktų pagrindu ir ne teisės aktų pagrindu atsižvelgiant į COVID-19 krizę taikomų paskolų mokėjimų moratoriumų (toliau – Gairės) taikymo Lietuvos rinkoje.

Šiomis Gairėmis yra nustatomas palankesnis priežiūros reikalavimų traktavimas tuo atveju, jei šalyje yra paskelbtas viešasis moratoriumas (taikomas teisės aktų pagrindu) arba jei rinkos dalyviai bendrai susitaria dėl moratoriumo taikymo savo klientams (taikomas ne teisės aktų pagrindu). Viena iš EBI gairėse nustatytų esminių sąlygų yra ta, kad paskolų įmokų atidėjimas turi būti prieinamas pakankamai dideliam paskolų gavėjų skaičiui, o įmokų atidėjimo sąlygos ir terminas visiems paskolų gavėjams turi būti pasiūlyti vienodi, neatsižvelgiant į konkretaus asmens finansinę būklę.

Gairėse nustatyta tvarka aktuali moratoriumams, paskelbtiems tik kaip atsakas į COVID-19 ir tik iki 2020 m. birželio 30 d.
Lietuvos bankas inicijavo dialogą su rinkos dalyviais dėl galimybės sudaryti rinkai  horizontalų sektorinį moratoriumą, tarpininkavo rinkai kaip įmanoma greičiau gaunant reikiamus atsakymus iš Konkurencijos tarybos, Europos Komisijos ir EBI. 

Lietuvos bankas tikisi, kad Lietuvos kredito įstaigos, būdamos socialiai atsakingos ir įsivertinusios savo finansines galimybes, be papildomo reguliuotojo įsikišimo galės pasiekti bendrą ir pakankamą susitarimą dėl paskolų moratoriumo ir ragina prie jo prisijungti kuo daugiau kredito įstaigų.

Gairės paskelbtos Lietuvos banko svetainėje. 

Lietuvos bankas: Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo taikymas

Lietuvos bankas sulaukia finansų rinkos dalyvių klausimų dėl Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) aiškinimo ir taikymo norint atidėti fizinių asmenų kredito gavėjų įmokų mokėjimą arba taikyti kitas kredito restruktūrizavimo priemones.

Čia pateikiama Lietuvos banko nuomonė, susijusi su atsakingojo skolinimo reikalavimų taikymu. Ši nuomonė neapima galiojančių reikalavimų dėl neveiksnių ir pertvarkytų pozicijų valdymo.

Kai kredito gavėjas nėra pajėgus vykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį, kredito davėjas turi elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti su kredito gavėju. Kredito davėjas, įvertinęs turimus duomenis apie kredito gavėją, kredito gavėjo prašymu turi pasiūlyti galimus kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį tolesnio vykdymo būdus ir (arba) priemones.

Paaiškinimai dėl kredito pertvarkymo: SNTSKĮ 21 straipsnio 2 dalies taikymas

• Kredito davėjas turi pasiūlyti galimus kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį tolesnio vykdymo būdus ir (arba) priemones, kai kredito gavėjas nėra pajėgus vykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Lietuvos banko nuomone, tai savaime nereiškia, kad turi būti susidaręs įsiskolinimas kredito davėjui arba vartotojas turi vėluoti vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį.
• Gavęs kredito gavėjo prašymą, kredito davėjas privalo pasiūlyti galimus kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį tolesnio vykdymo būdus ir (arba) priemones. Kredito davėjas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją ir aplinkybes, gali priimti individualų sprendimą dėl kredito gavėjui siūlomų priemonių apimties ir kiekio. 
• Jei kredito gavėjui siūlomos kredito restruktūrizavimo priemonės, Atsakingojo skolinimo nuostatų reikalavimai netaikomi (ASN 6.1 papunktis).

Įstatymo pakeitimai dėl kredito įmokų atidėjimo: SNTSKĮ 22 straipsnis

Š. m. kovo 17 d. priimtas SNTSKĮ 22 straipsnio 1 dalies pakeitimas:

Vadovaujantis nauja nurodyto straipsnio redakcija, kredito davėjas privalo kredito gavėjo prašymu, pateiktu raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje, kredito sutarties galiojimo laikotarpiu kredito gavėjui atidėti kredito įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą kredito gavėjo prašyme nurodytam, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, kai kredito gavėjas nebetenkina pagal šio įstatymo 12 straipsnio 11 dalį priimtame priežiūros institucijos teisės akte nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų pagal kredito ir kitas sutartis vidutinio įmokos dydžio ir pajamų santykiu, ir yra bent viena iš šių aplinkybių:

1. nutrūksta kredito gavėjo santuoka;
2. miršta kredito gavėjo sutuoktinis;
3. kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu arba netenka ne mažiau kaip trečdalio pajamų [pabraukta nauja nuostata – LB past.];
4. kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka. 

Pagrindiniai SNTSKĮ 22 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektai

• Pakeitimų tikslas – suteikti galimybes vartotojui atidėti kredito įmokų mokėjimą susidūrus su finansiniais sunkumais, siekiant išsaugoti sutartinius santykius ir pan.
• Esant vartotojo prašymui ir nustatytiems kriterijams, kredito davėjas privalo atidėti kredito įmokų mokėjimą. 
• Kredito davėjas turi įvertinti vartotojo finansinę padėtį, kad galėtų pagrįsti, jog vartotojas nebetenkina kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su susijusių su kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų pagal kredito ir kitas sutartis vidutinio įmokos dydžio ir pajamų santykiu. Tačiau, Lietuvos banko nuomone, įmokų atidėjimas yra viena iš kredito restruktūrizavimo priemonių, todėl, minėto straipsnio taikymo atveju kredito įmokos gali būti atidėtos netaikant Atsakingojo skolinimo nuostatų reikalavimų.
• Įstatyme nustatytas privalomas (jei tenkinamos atitinkamos sąlygos) kredito įmokų atidėjimas iki 3 mėnesių, tačiau kredito sutarties šalių susitarimu gali būti nustatytas ilgesnis kredito įmokų mokėjimo atidėjimo laikotarpis. Įstatyme nustatytu atveju kredito davėjas turi teisę kredito įmokų atidėjimo laikotarpiu reikalauti mokėti palūkanas, tačiau nedraudžiama susitarti ir dėl visų ar dalies palūkanų mokėjimo atidėjimo.
• Formuluotė „kai kredito gavėjas nebetenkina pagal šio įstatymo 12 straipsnio 11 dalį priimtame priežiūros institucijos teisės akte nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų pagal kredito ir kitas sutartis vidutinio įmokos dydžio ir pajamų santykiu“ turėtų būti suprantama taip, kad kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų pagal kredito ir kitas sutartis vidutinio įmokos dydžio ir pajamų santykis yra didesnis nei 40 proc. 
• Kredito gavėjui atidedant įmokų mokėjimą pagal šį straipsnį, Lietuvos banko nuomone, kredito davėjui nekyla pareiga pateikti kredito gavėjui standartinės informacijos apie kreditą formą.
• Kredito davėjas turi atidėti įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą. Lietuvos banko nuomone, šią nuostatą reikėtų suprasti taip, kad kredito davėjas įmokų atidėjimo laikotarpiu turi teisę reikalauti iš kredito gavėjo mokėti tik palūkanas (jei nesusitarta kitaip), todėl kiti papildomi mokesčiai (administravimo ar pan.) neturėtų būti skaičiuojami, t. y. turi būti atidedami.
• Nors šie įstatymo pakeitimai įsigaliojo š. m. kovo 19 d. ir taikomi nuo nurodytos datos, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, Lietuvos banko nuomone, nurodyti kriterijai būtų tenkinami, jei jie atsirado iki nurodytų SNTSKĮ pakeitimų įsigaliojimo, tačiau yra susiję su šiomis aplinkybėmis. Siūlytume atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo principus kiekvieną situaciją vartojimo kredito davėjui vertinti individualiai.

Marža negali būti didinama: SNTSKĮ 16 staipsnio 4 dalies paaiškinimas

• Vadovaujantis SNTSKĮ 16 straipsnio 4 dalimi, esminių kredito sutarties sąlygų pažeidimų atvejais, išskyrus finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejus, kredito sutartyje nustatyta marža gali būti didinama tik tiek, kiek nurodyta kredito sutartyje, tinkamai apie tokį maržos padidinimą informuojant kredito gavėją, ir tik tokiam laikotarpiui, kurį truko kredito sutarties sąlygų pažeidimas. Tai reiškia, kad finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito sutartyje nustatyta marža negali būti didinama.

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, „kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) priemonę“.

Restruktūrizuodami kreditus, kredito davėjai turi vadovautis ir kitais galiojančių teisės aktų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimais. Civiliniame kodekse nustayta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų.

Atsižvelgdami į susidariusią situaciją skatiname ir raginame kredito davėjus individualiai tartis su kredito gavėjais, kurie susiduria su finansiniais sunkumais, ieškoti abiem pusėms priimtino ir dar labiau kredito gavėjo padėties neapsunkinančio sprendimo. Lietuvos banko nuomone, kredito gavėjams neturėtų būti taikomi kredito sutarties keitimo ar panašūs mokesčiai, taip pat kredito gavėjams neturi būti didinama palūkanų norma. 

Lietuvos bankas: Vartojimo kredito įstatymo taikymas

Lietuvos bankas sulaukia finansų rinkos dalyvių paklausimų dėl Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) aiškinimo ir taikymo norint atidėti fizinių asmenų vartojimo kredito gavėjų įmokų mokėjimą arba taikyti kitas vartojimo kredito restruktūrizavimo priemones.

Čia pateikiame Lietuvos banko nuomonę, susijusią su atsakingojo skolinimo reikalavimų taikymu. Ši nuomonė neapima galiojančių reikalavimų dėl neveiksnių ir pertvarkytų pozicijų valdymo.

Dėl kredito įmokų atidėjimo: Vartojimo kredito įstatymo 18¹ str. pakeitimai 

Š. m. kovo 17 d. priimti VKĮ pakeitimai:

• Vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas (tarpusavio skolinimo atveju) privalo vartojimo kredito gavėjo prašymu, pateiktu raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje, vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu vartojimo kredito gavėjui atidėti įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą vartojimo kredito gavėjo prašyme nurodytam, bet ne ilgesniam kaip 3 mėnesių, laikotarpiui, kai vartojimo kredito gavėjas nebetenkina pagal šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalį priimtame priežiūros institucijos teisės akte nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykiu, ir yra bent viena iš šių aplinkybių:

1. nutrūksta vartojimo kredito gavėjo santuoka;
2. miršta vartojimo kredito gavėjo sutuoktinis;
3. vartojimo kredito gavėjas ar jo sutuoktinis tampa bedarbiu arba netenka ne mažiau kaip trečdalio pajamų;
4. vartojimo kredito gavėjas pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka;
5. vartojimo kredito gavėjas atlieka nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

• Atidėjus įmokų mokėjimą, bendru vartojimo kredito sutarties šalių sutarimu perskaičiuojamos atidėtos įmokos ir sudaromas atnaujintas įmokų mokėjimo grafikas.
• Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu laikotarpiu apskaičiuotos palūkanos mokamos vartojimo kredito sutarties šalių susitarimu.
• Vartojimo kredito sutarties šalių susitarimu gali būti nustatytas ilgesnis, negu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas, įmokų mokėjimo atidėjimo laikotarpis.

Pagrindiniai Vartojimo kredito įstatymo 18¹ straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektai

• Pakeitimų tikslas – suteikti galimybes vartotojui atidėti įmokų mokėjimą susidūrus su finansiniais sunkumais, siekiant išsaugoti sutartinius santykius ir išvengti vartojimo kredito gavėjo nemokumo, skolos išieškojimo procedūrų ir pan.
• Esant vartotojo prašymui ir nustatytiems kriterijams, vartojimo kredito davėjas privalo atidėti įmokų mokėjimą.
• Vartojimo kredito davėjas turi įvertinti vartotojo finansinę padėtį, kad galėtų pagrįsti VKĮ 181 straipsnyje nurodytą sąlygą, jog vartotojas nebetenkina nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų. Lietuvos banko nuomone, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme įmokų atidėjimas yra viena iš kredito restruktūrizavimo priemonių, minėto straipsnio taikymo atveju įmokos gali būti atidėtos netaikant kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų.
• Įstatyme nustatytas kredito įmokų atidėjimas iki 3 mėnesių, tačiau vartojimo kredito sutarties šalių susitarimu gali būti nustatytas ilgesnis įmokų mokėjimo atidėjimo laikotarpis.
• Įstatyme nustatytu atveju vartojimo kredito davėjas turi teisę kredito įmokų atidėjimo laikotarpiu reikalauti mokėti palūkanas, tačiau nedraudžiama susitarti ir dėl visų ar dalies palūkanų mokėjimo atidėjimo.
• Įstatymo formuluotė „kai vartojimo kredito gavėjas nebetenkina kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykiu“ turėtų būti suprantama taip, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykis yra didesnis nei 40 proc. 
• Vartojimo kredito gavėjui atidedant įmokų mokėjimą, Lietuvos banko nuomone, vartojimo kredito davėjui nekyla pareiga pateikti vartojimo kredito gavėjui standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formą.
• Vartojimo kredito davėjas turi atidėti įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą. Lietuvos banko nuomone, šią nuostatą reikėtų suprasti taip, kad vartojimo kredito davėjas įmokų atidėjimo laikotarpiu turi teisę reikalauti iš vartojimo kredito gavėjo mokėti tik palūkanas (jei nesusitarta kitaip), todėl kiti papildomi mokesčiai (administravimo ar pan.) neturėtų būti skaičiuojami, t. y. turi būti atidedami.
• Nors įstatymo pakeitimai įsigaliojo š. m. kovo 19 d., atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, Lietuvos banko nuomone, nurodyti kriterijai būtų tenkinami, jei jie atsirado iki nurodytų įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, tačiau yra susiję su šiomis aplinkybėmis. Siūlytume atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo principus kiekvieną situaciją vartojimo kredito davėjui vertinti individualiai.

Dėl Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 6 dalies taikymo ir aiškinimo

Lietuvos banko nuomonė dėl VKĮ 3 straipsnio 6 dalies aiškinimo pandemijos galiojimo laikotarpiu taikoma:

• vartojimo kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė vartojimo kredito davėjui, paskolos davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarti dėl atidėto mokėjimo arba keisti kredito grąžinimo metodą, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, jeigu:

1. tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti skolų išieškojimo dėl įsipareigojimų nevykdymo;
2. tokiu susitarimu vartojimo kredito gavėjui nebūtų nustatytos blogesnės sąlygos, negu tos, kurios nustatytos pradinėje vartojimo kredito sutartyje.

Pagrindiniai Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 6 dalies taikymo ir aiškinimo aspektai

• Nors ši įstatymo nuostata taikoma, kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį, tačiau, Lietuvos banko nuomone, šiuo nenumatytų aplinkybių laikotarpiu, jeigu vartojimo kredito gavėjas pateikia vartojimo kredito davėjui įrodymus dėl pablogėjusios finansinės padėties, pavyzdžiui, kad prarado darbą, jam suteiktos neapmokamos atostogos, prastova ar pan., ir dėl to pasikeitė jo finansinė situacija, galima laikyti, kad yra tenkinamas VKĮ 3 straipsnio 6 dalyje nustatytas kriterijus „kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę vartojimo kredito sutartį“.
• Ši įstatymo nuostata skirta įvairiapusiam vartojimo kredito restruktūrizavimui, kuriuo numatoma galimybė keisti kredito grąžinimo metodą. Lietuvos banko nuomone, kredito grąžinimo metodas turi būti suprantamas plačiai, pavyzdžiui, apimant vartojimo kredito sutarties termino keitimą mažinant įmokų dydį ir pan.
• Įstatyme numatyta išimtis gali būti taikoma tik tuo atveju, kai vartojimo kredito gavėjui nenustatomos blogesnės sąlygos. Lietuvos banko nuomone, „blogesnės sąlygos“ turėtų būti lyginamos su sąlygomis, nustatytomis pradinėje vartojimo kredito sutartyje. Vartojimo kredito teikimo gairėse nustatyta, kad visais atvejais, kai su vartojimo kredito gavėju sudaromas susitarimas, kuriame numatomi didesni nei pradinėje vartojimo kredito sutartyje nustatyti palūkanų normos ir kitų mokesčių bei išlaidų, įskaičiuojamų į bendrą vartojimo kredito kainą, dydžiai, būtų laikoma, kad nustatomos blogesnės sąlygos vartojimo kredito gavėjui, palyginti su pradine vartojimo kredito sutartimi. Lietuvos banko nuomone, tai savaime nereiškia, kad dėl vartojimo kredito restruktūrizavimo vartotojui negali padidėti bendra vartojimo kredito kaina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai vartojimo kredito gavėjui restruktūrizuojant vartojimo kreditą nedidinama palūkanų norma ir kitos su vartojimo kreditu susijusios išlaidos, nenustatoma naujų mokesčių ir išlaidų, pavyzdžiui, pailginus vartojimo kredito grąžinimo terminą sumažėja mėnesio įmokos dydis, tačiau padidėja bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, nelaikytina, kad vartotojui yra nustatomos blogesnės sąlygos. 
• Taikant šią įstatymo nuostatą nėra reikalaujama iš naujo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.

Restruktūrizuodami kreditus, vartojimo kredito davėjai turi vadovautis ir kitais galiojančių teisės aktų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) reikalavimais. CK 6.34 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų.

Atsižvelgdami į susidariusią situaciją skatiname ir raginame vartojimo kredito davėjus individualiai tartis su vartojimo kredito gavėjais, kurie susiduria su finansiniais sunkumais, ieškoti abiem pusėms priimtino ir dar labiau vartojimo kredito gavėjo padėties neapsunkinančio sprendimo. 

Lietuvos banko nuomone, vartojimo kredito gavėjams neturėtų būti taikomi vartojimo kredito sutarties keitimo ar panašūs mokesčiai, taip pat vartojimo kredito gavėjams neturi būti didinama metinė palūkanų norma. 

Atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus rasite čia. 

[[#ex]]