Kuo skaitmeninis euras skirtųsi nuo stabilizuotųjų virtualiųjų valiutų ir kriptoturto? Ar reikės mokėti už naudojimąsi skaitmeniniu eurų? Kokią įtaką skaitmeninis euras turės finansiniam stabilumui? Čia rasite atsakymus į šiuos ir kitus dažnai užduodamus klausimus.
[[#ex]]
Ar žmonėms reikėtų mokėti už naudojimąsi skaitmeniniu euru?
Skaitmeninis euras būtų centrinio banko teikiama viešoji gėrybė, todėl fiziniai asmenys galėtų nemokamai naudotis jo bazinėmis funkcijomis. Tai reiškia, kad visos bazinės mokėjimui atlikti reikalingos paslaugos ir priemonės būtų suteikiamos nemokamai.
Bankai arba mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų savo klientams pasiūlyti ir papildomų, pridėtinę vertę kuriančių skaitmeninio euro paslaugų, kurių apmokestinimo klausimas būtų paliktas jų nuožiūrai. Papildomos paslaugos, pavyzdžiui, galimybė pasidalyti sąskaitą tarp draugų arba atlikti reguliarius mokėjimus, skaitmeninį eurą padarytų dar patrauklesnį jo naudotojams.
Ar tarpininkams būtų atlyginama už skaitmeninio euro platinimą?
Galutinis skaitmeninio euro teisės aktas dar nėra priimtas, tačiau Eurosistema jau dabar siūlo atlygio modelį, pagal kurį būtų sukurtos sąžiningos ekonominės paskatos kompensuoti mokėjimo paslaugų teikėjų, pavyzdžiui, bankų, veiklos išlaidas, susijusias su skaitmeninio euro platinimu. Vienas iš privalumų yra tai, kad teikiant skaitmeninio euro paslaugas tarpininkams nereikėtų mokėti schemos ir tarpusavio atsiskaitymų apdorojimo mokesčių.
Kaip ir naudojantis dabartinėmis mokėjimo sistemomis, skaitmeninį eurą platinantys mokėjimo paslaugų teikėjai už šias paslaugas galėtų imti mokestį iš prekybininkų. Pagal Europos Komisijos pateiktą skaitmeninio euro teisės akto projektą, tiek prekybininkams, tiek mokėjimo paslaugų teikėjams nustatomų mokesčių dydis būtų ribojamas.
Kadangi Eurosistema dengia dabartinių banknotų gamybos ir leidimo išlaidas, pagal tą pačią viešųjų pinigų praktiką ji dengtų ir skaitmeninio euro sistemos ir infrastruktūros kūrimo išlaidas. Eurosistema nori kuo labiau sumažinti tarpininkams teksiančias papildomas investicijų išlaidas, todėl siekiama panaudoti kaip įmanoma daugiau rinkoje jau egzistuojančių standartų, infrastruktūros ir įrenginių, kartu užtikrinant, kad dėl to nesumenktų vartotojams ir prekybininkams teikiama skaitmeninio euro vertė.
Eurosistema neapmokestintų jokių rinkos dalyvių, taip pat negautų jokios iš operacijų, atliekamų skaitmeniniu euru, gaunamų įkainių dalies.
Kiek skaitmeninio euro projektas kainuotų Eurosistemai?
Numatoma, kad skaitmeninio euro projektas reikalaus didelių investicijų, bet tai bus verslui naudinga platforma su visiems prieinamais ir vienodais standartais. Investicijos į skaitmeninį eurą taip pat yra svarbiausias elementas, siekiant užtikrinti Europos mokėjimų sektoriaus prisitaikymą skaitmeniniame amžiuje.
Konkreti šio projekto kaina priklausys nuo skaitmeninio euro galutinio dizaino, komponentų, jo veiklai būtinų papildomų paslaugų ir procesų sukūrimo išlaidų. Kai kurie iš šių komponentų, pavyzdžiui, mokėjimų vykdymas, būtų sukurti Eurosistemos viduje. 2024 m. pradžioje išorės paslaugų teikėjai buvo kviečiami dalyvauti kitų komponentų, pavyzdžiui, susijusių su skaitmeninio euro naudojimu sutrikus ar nutrūkus mobiliajam ar interneto ryšiui, kūrimo procese.
Eurosistema padengtų su skaitmeninio euro sistemos ir infrastruktūros sukūrimu susijusias išlaidas, kaip dabar yra dengiamos eurų banknotų gamybos ir išleidimo išlaidos.
Ar skaitmeninis euras, mažėjant bankų įtakai mokėjimų rinkoje, galėtų kelti grėsmę finansiniam stabilumui?
Europos finansų sistema, kurios centre yra bankai, funkcionuoja sklandžiai. Eurosistema nori išlaikyti svarbiausią bankų atliekamą vaidmenį – veiksmingą kreditų teikimą realiajai ekonomikai.
Pateikiame Europos Centrinio Banko pasirinktus skaitmeninio euro dizaino sprendimus, kurie mažintų bet kokią galimą jo keliamą grėsmę finansų sistemai:
- vartotojams būtų nustatytas skaitmeninių eurų laikymo limitas jų sąskaitose. Taip siekiama užtikrinti, kad skaitmeninis euras būtų saugi vertės kaupimo priemonė, panaši į grynuosius pinigus, būtų išsaugotas finansų sistemos stabilumas ir užkirstas kelias didesniam banko indėlių nutekėjimui net ir krizės laikotarpiais;
- susieję skaitmeninių eurų piniginę su įprasta banko sąskaita, vartotojai galėtų atlikti mokėjimus, viršijančius nustatytą skaitmeninių eurų laikymo limitą, nes jų trūkumas būtų nedelsiant padengiamas tiesioginiu lėšų papildymu iš įprastos banko sąskaitos (žinoma, jei susietoje sąskaitoje lėšų yra pakankamai). Tai mažintų vartotojų poreikį iš anksto perkelti ir laikyti lėšas skaitmeninių eurų piniginėje;
- už skaitmeninius eurus, kaip ir už grynuosius pinigus, nebūtų mokamos jokios palūkanos;
- prekybininkams būtų nustatytas nulinis skaitmeninių eurų laikymo limitas, t. y. gavus mokėjimus skaitmeniniais eurais lėšos iš karto būtų pervedamos į įprastas banko sąskaitas.
Ar dėl skaitmeninio euro Europos mokėjimų rinka netaps pažeidžiamesnė kibernetinių išpuolių požiūriu?
Skaitmeninis euras, kaip ir kita skaitmeninė infrastruktūra, gali patirti kibernetinių išpuolių. Siekiant sumažinti šią riziką, kuriant skaitmeninio euro modelį būtų naudojamos pažangiausios technologijos, sukurta kibernetiniams išpuoliams atspari ir ateities poreikius atitinkanti mokėjimų aplinka.
Kuo skaitmeninis euras skirtųsi nuo stabilizuotųjų virtualiųjų valiutų ir kriptoturto?
Skaitmeninis euras būtų centrinio banko pinigai. Tai reiškia, kad jie būtų užtikrinti centrinio banko, nerizikingi, atitiktų privatumo bei duomenų apsaugos reikalavimus ir būtų sukurti taip, jog tenkintų jį naudojančių žmonių besikeičiančius atsiskaitymo poreikius. Centriniai bankai yra įpareigoti išlaikyti pinigų vertę, kad ir kokie tie pinigai būtų – fiziniai ar skaitmeniniai. Į grynuosius pinigus skaitmeninis euras būtų keičiamas santykiu 1:1.
Stabilizuotųjų virtualiųjų valiutų kurso stabilumas ir patikimumas galiausiai priklauso nuo jas į apyvartą leidžiančio subjekto ir nuo to, kiek patikimai jis įgyvendina savo įsipareigojimą bėgant laikui išlaikyti tokių pinigų vertę. Sandoriai tokiomis valiutomis vyksta lėtai, jų sąnaudos yra didelės, stabilizuotųjų virtualiųjų valiutų emitentai aiškiai nenurodo, kaip jomis galima naudotis (kasdienėms sąskaitoms apmokėti jų panaudoti tikrai negalima). Be to, šią valiutą leidžiantys privatūs subjektai asmens duomenis gali panaudoti komerciniais tikslais.
Pastaraisiais metais pasaulyje sukurta įvairių rūšių kriptoturto, kuris neretai vadinamas kriptovaliutomis. Šis pavadinimas klaidina, nes šios kriptovaliutos neatlieka trijų pinigų funkcijų:
- būti patikima mainų priemone;
- atlikti vertės saugojimo funkcijas;
- vykdyti apskaitos vieneto funkcijas.
Kriptoturto iš esmės negarantuoja ir nevaldo jokia centrinės valdžios institucija. 2024 m. gruodžio 30 d. visoje Europos Sąjungoje pradėtas taikyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2023/1114 dėl kriptoturto rinkų (MiCA reglamentas), todėl paslaugas norinčios siūlyti kriptoturto bendrovės, kaip ir kiti finansų rinkos dalyviai, turi gauti veiklos licencijas, joms taikomi analogiški vartotojų apsaugos, pinigų plovimo prevencijos, nuosavo kapitalo ir kiti reikalavimai. Lietuvos bankas prižiūrės tik tuos finansų rinkos dalyvius, kuriems išduos licenciją pagal MiCA reglamente nustatytus reikalavimus. Daugiau informacijos apie tai galite rasti čia. Vis dėlto net ir pradėjus taikyti MiCA reglamentą negalima teigti, kad kriptoturtas yra toks pat saugus, kaip, pavyzdžiui, indėliai, rizika prarasti į kriptoturtą investuotus pinigus yra daug didesnė.
Kuo centrinio banko pinigai, arba viešieji pinigai, skiriasi nuo privačiojo sektoriaus pinigų?
Pinigų sistemą sudaro dvi pinigų rūšys – grynieji (centrinio banko pinigai) ir elektroniniai pinigai pas mokėjimo paslaugų teikėjus, pavyzdžiui, komercinius bankus (privačiojo sektoriaus pinigai).
Visuomenės nariai naudoja abiejų rūšių pinigus ir toks modelis gerai atitinka jų poreikius: centrinis bankas sukuria piniginį pagrindą – centrinio banko indėlius bankams ir grynuosius pinigus gyventojams, o privatusis sektorius klientams siūlo mokėjimo priemones (pavyzdžiui, kredito korteles), pagrįstas komercinio banko pinigais (pavyzdžiui, indėliais).
Gyventojai bet kuriuo metu gali konvertuoti privačiuosius (komercinio banko) pinigus į viešuosius (centrinio banko) santykiu 1:1 ir naudoti centrinio banko grynuosius pinigus atsiskaitymams. Šis garantuotas pakeičiamumas sukuria ir palaiko pasitikėjimą tiek privačiaisiais, tiek viešaisiais pinigais. Jis taip pat užtikrina valiutos, kaip bendro apskaitos vieneto, funkciją. Todėl viešieji pinigai yra gerai veikiančios mokėjimo sistemos pagrindas, padedantis apsaugoti finansinį stabilumą ir pasitikėjimą valiuta.
Atsiskaitymas grynaisiais pinigais iki šiol išlaiko stiprias pozicijas ir išlieka populiariausiu atsiskaitymo būdu, tačiau sparčiai augantys skaitmeniniai atsiskaitymai ir prognozuojamas tolesnis jų paklausos augimas ateityje gali išbalansuoti egzistuojančią pusiausvyrą tarp privačiųjų ir viešųjų pinigų. Skaitmeninis euras užtikrintų, kad euro valiuta ir toliau išliktų visiems prieinama viešąja gėrybe ir gerai veikiančios mokėjimo sistemos pagrindu.
Ar skaitmeninis euras būtų programuojamaisiais pinigais?
Skaitmeninis euras niekada netaptų programuojamaisiais pinigais, kuriais vadinami skaitmeninės formos pinigai, naudojami iš anksto nustatytu tikslu, pavyzdžiui, kuponas, kuriam galioja apribojimai, kur, kada arba su kuo žmogus gali jį naudoti.
Europos Komisijos pateiktame skaitmeninio euro teisės akto projekte numatyta, kad skaitmeninis euras nebūtų programuojamieji pinigai, tačiau galėtų atlikti tam tikras automatizuotų mokėjimų funkcijas, jei vartotojai norėtų jomis naudotis. Pavyzdžiui, būtų galima nustatyti automatinį mėnesinį mokėjimą, kad skaitmeniniai eurai būtų akimirksniu pervesti šeimos nariams ar draugams.
Daugiau skaitykite čia.
Ar trečiųjų šalių (Jungtinės Karalystės, Kinijos, Indijos ir kitų) nacionalinių centrinių bankų kuriama skaitmeninė valiuta sąveikaus su skaitmeniniu euru?
Didžiųjų pasaulio ekonomikų G20 grupės lygmeniu visuotinai sutariama, kad būtina bendradarbiauti centrinių bankų skaitmeninės valiutos tarptautinio naudojimo klausimu. Eurosistema bendradarbiauja su kitais centriniais bankais, kad suprastų skaitmeninės valiutos išleidimo poveikį jų šalių ekonomikai.
Jei skaitmeninis euras būtų išleistas, pirmiausia jis būtų skirtas euro zonos gyventojams ir verslui, o dėl jo naudojimo euro zonai nepriklausančiose Europos Sąjungos valstybėse turės būti pasirašomi atskiri susitarimai. Tai, kaip ne euro zonos Europos Sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių kuriama skaitmeninė valiuta sąveikaus su skaitmeniniu euru, taip pat priklausys nuo susitarimų tarp šių šalių ir Eurosistemos, taip pat nuo Tarptautinių atsiskaitymų banko (angl. Bank for International Settlements, BIS) vykdomų tarptautinių atsiskaitymų (angl. cross-border payments) projektų, kuriuose dalyvauja Eurosistema, rezultatų.
Daugiau skaitykite čia.
Ar gali kuris nors ne euro zonos centrinis bankas anksčiau nei Eurosistema išleisti savo skaitmeninę valiutą?
Visi pasaulio didieji centriniai bankai svarsto galimybę leisti centrinio banko skaitmeninę valiutą, kol kas tą jau yra padariusios trys šalys – Bahamai, Jamaika ir Nigerija. Bandomuosius centrinio banko skaitmeninės valiutos projektus įgyvendina 44 valstybės.
Europos Centrinio Banko skaitmeninio euro vystymo etapo projekto darbai bus pradėti tik po to, kai bus priimtas šią valiutą įteisinantis reglamentas. Visapusiškas pasirengimas skaitmeninio euro įvedimui ir jo saugumas yra svarbiau už greitį, skaitmeninio euro sistema nuo pirmos dienos turi būti patikima ir tinkama kiekvienam vartotojui.
[[#ex]]