Lietuvos bankas
2017-04-28
  • mart1110.jpg
     
11

Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską kalbina Dalius Simėnas. Interviu publikuotas 2017 m. balandžio 28 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Bankai ir draudimas“.

Lietuvos bankai, atrodo, jau išsėmė sąnaudų mažinimo šaltinius. Administracinės jų sąnaudos augant darbo užmokesčiui vėl didėja. Kaip bankai gali padidinti pelningumą? Ko rinka gali iš jų tikėtis?

2016 m. išsiskyrė tuo, kad skolinimasis tvariai augo visuose sektoriuose – paskolos įmonėms, vartojimo kreditai, būsto paskolos gyventojams. Manome, kad tokios tendencijos išsilaikys ir šiemet. Tad tolesnis bankų augimas turi būti siejamas su klasikine jų veikla – skolinimu.
Matome, kad bankų sektorius reaguoja į besikeičiančią verslo aplinką, iššūkius nusistovėjusiems verslo modeliams. Pernai įvyko bankų konsolidacija, mokėjimo rinkoje auga konkurencija.
Kalbant apie Šiaurės šalių bankus, kurie užima didžiąją Lietuvos rinkos dalį, jų nuosavybės grąža yra didesnė nei likusioje ES dalyje. ES bankų grąžos vidurkis siekia 3–5%, o Šiaurės šalių bankų rodiklis – 10% ir daugiau. Lietuvoje nuosavybės grąža yra dar didesnė. Manau, tokios tendencijos išliks ir ateityje.

Kaip diagnozuotumėte rinkos dalyvių apetitą skolintis. Jis išaugo, pablogėjo?
2016 m. paskolų portfelis įmonėms augo apie 10%. Atmetus keletą didelių verslo susijungimo sandorių, kurie finansuoti skolintomis lėšomis, paskolų portfelis didėjo 5,3%. Finansuojant verslo plėtrą vis dar vyrauja nuosavos lėšos. Negalime sakyti, kad įmonės stačia galva neria į kreditų rinką.
Matome tam tikrą atsargumą – pirmiausia dėl geopolitinių veiksnių. Išlieka verslo aplinkos neaiškumas, tai neprideda užtikrintumo verslui dėl ateities ir tai suprantama. Mums tai nebuvo naujiena ir tokios reakcijos, mano galva, yra normalios. Kita vertus, 2016 m. dar iki galo neįsisuko ES subsidijuojami projektai. Manau, šiemet tie skaičiai bus šiek tiek kitokie.

Bankuose metai iš metų kaupiasi įmonių ir gyventojų indėliai. Ar normali tokia tendencija? Kuo šis kaupimas baigsis?
Didžioji dalis indėlių tik vadinami indėliais, bet iš tikrųjų tai yra piniginės lėšos einamosiose sąskaitose. Kitaip tariant, tai nėra taupymo ar investavimo priemonė.
Kadangi finansų sistemoje vyrauja bankų sektorius, gyventojai, įmonės natūraliai pinigines lėšas laiko bankuose. Lietuvoje nėra išplėtota kapitalo rinka. Be to, mes esame konservatyvūs, nesame linkę rinktis alternatyvių investavimo priemonių. O visa tai lemia, kad didžioji dalis pinigų yra einamosiose sąskaitose.
Manau, reikia keisti elgesį, ieškoti kitokių investavimo priemonių. Tada padėtis galėtų pakisti.

Esate užsiminęs apie naujus bankų rinkos dalyvius. Gal jau galite atskleisti, kas tas į Lietuvą ateinantis bankas?
Matome intensyvesnį domėjimąsi mūsų rinka dėl keleto priežasčių. Esame sudarę sąlygas lengviau ateiti į mūsų rinką, t. y. įkuriant vadinamąjį specializuotą banką, jam keliamas mažesnio įstatinio kapitalo reikalavimas (1 mln. Eur, kai įprastai reikalaujama 5 mln. Eur).
Kuriasi interneto, mobilieji bankai. Pro rinkos dalyvių akis nepraslysta ir mūsų noras sukurti palankią aplinką modernias finansų technologijas naudojančioms bendrovėms. Lietuvos bankas siekia, kad Lietuva iki 2020 m. taptų finansų technologijų centru Šiaurės ir Baltijos šalių regione.
Kadangi esame bendros mokėjimų sistemos eurais dalis, per Lietuvą priėjimas prie bendros euro zonos rinkos irgi vilioja. Taigi šis susidomėjimas dar nėra tapęs kūnu, bet tikrai intensyvesnis, nei buvo 2015 m. ar 2016 m. pirmąjį pusmetį. Tai natūralu, nes ekonominis ciklas juda įkalnėn.
Bankinės veikos modelis yra pakitęs, todėl galime tikėtis naujų rinkos dalyvių. Ar jie iš esmės pakeis sistemą, kai rinka sutelkta trijų didžiausių bankų rankose Lietuvoje, dar anksti kalbėti.
Baltijos šalys kaip rinka yra mažos, todėl, jeigu ir ateis investuotojas, ateis dėl euro zonos ir ypač dėl numatomo Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Bendrijos. JK veikiantiems bankams aktualu išsaugoti priėjimą prie bendrosios ES rinkos ir čia matyčiau Lietuvos nišą.

Kuriems bankams Lietuvoje nustatytas reikalavimas turėti papildomų kapitalo rezervų, kodėl, koks tai rezervas? Ar bankai vykdo šį reikalavimą?
Kalbame apie mažesnius, nacionalinius bankus. Jiems dėl savo dydžio sunkiau konkuruoti. Jie orientuojasi į rizikingesnius segmentus. Taip pat jie turi istoriškai susiklosčiusius turto, paskolų portfelius, kurie reikalauja stiprinti kapitalą.
Be to, kai buvo įvestas euras, bankai neteko dalies pajamų iš valiutų konvertavimo – komisinių pajamų už valiutos keitimą. Taigi dėl daugelio priežasčių jiems nustatyti papildomi kapitalo reikalavimai.

Kaip vertinate, kad būsto paskolų portfelis pernai augo sparčiau nei Lietuvos nominalus BVP? Ar neperkaisime? Kokį tolesnį paskolų portfelio augimą galima būtų vertinti kaip pavojingą?
Kalbant apie būsto paskolas, šiandien matome, kad maždaug kas antras būsto įsigijimo sandoris yra finansuojamas paskolomis. Akivaizdu, kad būsto sandorių kreditavimas yra išaugęs. Kita vertus, Lietuvos būsto rinka nėra vienalypė. Turime sostinę Vilnių, didžiuosius miestus ir likusią Lietuvos dalį. Be jokios abejonės, matyt, Vilniaus nekilnojamojo turto rinka yra mūsų pagrindinis stebėjimo objektas. Kainų augimą matome, bet jis savaime nieko nereiškia. Pajamos auga, ekonominė padėtis gerėja, todėl didėja ir būsto kainos, o kad jos augtų drastiškai, negalėčiau pasakyti.
Vertindami santykį su šalies BVP, kol kas nematome, kad padėtis būtų analogiška kaip 2006–2008 m. laikotarpiu. Vertinimus atliekame kas ketvirtį. Šį klausimą svarstysime rudenį. Tada ir galvosime, ar reikia reaguoti į besikeičiančią aplinką, nustatyti papildomus kapitalo rezervus bankams ir taip slopinti kreditavimą.
Taip, mes matome pakitusią NT rinkos temperatūrą, bet kol kas nematome priežasčių imtis papildomų priemonių.

Tokio ekonomikos augimo Lietuvoje, koks yra dabar, nelabai kas tikėjosi, prognozės gerinamos. Ko neįvertino ekspertai? Jeigu tai susiję su ES ekonomikos augimu, ko neįvertino ekspertai prognozuodami ES ekonomikos augimą?
Lietuvos bankas šiemet prognozuoja, kad BVP didės 2,6% – sparčiau nei 2016 m., kai fiksuotas 2,3% augimas ir gerokai daugiau, nei ūkis augo 2015 m. (1,8%). Geresnė ekonominė aplinka Europoje daro įtaką mums, mūsų eksporto rinkoms, todėl natūralu, kad mūsų prognozės yra optimistiškesnės.
Be to, ES parama turės didesnę įtaką mūsų BVP augimui. Antra vertus, matome ir tam tikrų veiksnių, kurie gali greitai pakeisti padėtį. Kol kas išorinės aplinkos veiksniai kabo ore, nėra išsisprendę, pirmiausia geopolitiniai veiksniai.

Ką turite omenyje kalbėdamas apie geopolitinius veiksnius?
Kalbu ne tiek apie Rytus, bet apskritai apie įprastos tarptautinės prekybos pokyčius, naujos JAV administracijos žingsnius: kol kas turime daug kalbų, daug svarstymo, bet realių žingsnių nėra. O Lietuva yra atvira ekonomika, tad esame ir būsime priklausomi nuo tarptautinės aplinkos.

Ar Graikijos veiksnys, skolų klausimas yra grįžęs į kabančių ore rizikų sąrašą?
Manau, tai nėra pagrindinis veiksnys arba toks reikšmingas, koks buvo praeityje. Šiandien artėjama link susitarimo su graikais ir, tikėtina, vasarą gali būti naujas susitarimas dėl Graikijos. Pagaliau to susitarimo reikia todėl, kad vasarą artėja naujas etapas, susijęs su jų skola, kreditoriniais reikalavimais Graikijoje.

Kiek ES ekonomikai, Lietuvai gali kainuoti britų pasitraukimas iš Bendrijos ateinantį dešimtmetį?
Tokie skaičiavimai atlikti vidutiniu laikotarpiu. Tačiau viskas priklausys nuo to, koks bus pasiektas susitarimas per tuos dvejus deryboms skirtus metus. Kokie bus ekonominiai ES ir JK santykiai, kokia bus laisvosios prekybos sutartis, ar jos apskritai nebus. Visa tai vidutiniu laikotarpiu turės įtaką JK ūkio plėtrai ir likusios ES, įskaitant Lietuvos, ekonominei plėtrai.
Lietuvai tiesioginė įtaka tikrai bus pakankamai nereikšminga, daugiausia susijusi su svaro kursu. Kaip žinome, Lietuvos ekonomiką pasiekia JK gyvenančių lietuvių perlaidos. Bet čia kalbame apie kelių skaičių po kablelio įtaką.
Netiesioginė įtaka, konkrečiai mūsų eksportui, mano vertinimu, yra gerokai svarbesnė. Kiek atsilieps kietasis ar švelnesnis „Brexit“ scenarijus likusioms 27 ES valstybėms narėms, tokią įtaką jis turės ir mums, kaip britų prekybos partneriams.

Esate Europos centrinio banko (ECB) valdančiosios tarybos narys. Taryba priima sprendimus dėl euro zonos pinigų politikos. Kaip ir kada gali keistis žemų palūkanų aplinka euro zonoje? Akivaizdu, kad tos palūkanos anksčiau ar vėliau ims didėti.
Kalbant apie palūkanas, mano galva, Europos centrinis bankas, jo valdančioji taryba, atstovaujama euro zonos centrinių bankų, kartu ir mes, esame aiškiai pasakę savo kalendorių ir kryptis. T. y. kiekybinio skatinimo programa bus vykdoma iki šių metų gruodžio. Todėl kalbėti apie kokius nors judesius palūkanų srityje tiesiog neverta, nes tai būtų nenuoseklu. Pirmiausia reikia baigti vykdyti programą ir tik tada galvoti apie kitus pinigų politikos žingsnius. Savo kryptyse, apie kurias skelbiame, aiškiai sakome, kad net pasibaigus kiekybinio skatinimo programai palūkanų normos augimo, matyt, yra sunku tikėtis.
Taip, šiandien ekonominė padėtis yra pagerėjusi. Ar pasiekėme lūžio tašką? Manau, dar ne. Reikia dar luktelėti metų vidurio, nes kas mėnesį ekonominiai rodikliai labai varijuoja, ypač infliacijos rodikliai. Vieną mėnesį infliacija juda link 2%, kitą turime tik 1,5%.
Toks nestabilumas, netvarumas rodo, kad kol kas kalbėti apie lūžį pagrindo nėra. Tiesa, viena jau yra aišku. Defliacinės kainų rizikos išvengėme. Tai yra faktas. Manau, laisva pinigų politika prie to labai prisidėjo. Ar įvyko lūžis? Kol kas luktelėkime.

Ar tai reiškia, kad palūkanų normos, pinigų kaina ilgam išliks žema?
Taip. Matyt, reikėtų kalbėti, kad žemos palūkanų normos vidutiniu laikotarpiu išliks. Akivaizdu, kad iki metų pabaigos palūkanos nesikeis. Nemanau, kad kas nors dramatiško turėtų vykti ir kitąmet.

Kaip prognozuojate euro kurso galimus pokyčius, trajektoriją, ko tikėtis eksportuojantiems į JAV, Azijos rinkas?
ECB ir visa euro sistema nesiekia dirbtinai paveikti euro kursą. Euro kursą lemia tarptautinė prekyba. Euras, kaip rezervinė valiuta, natūraliai reaguoja į tai, kas vyksta, bet didelių euro kurso pokyčių į vieną ar kitą pusę neprognozuočiau.

Po 2008 m. krizės buvo padaryta daug pakeitimų kalbant apie bankų priežiūrą. Ar galima sakyti, kad esame visiškai pasirengę naujai galimai krizei? Jeigu ne, kas gali nesuveikti?
Padaryta daug, bet ne viskas. Kaip žinome, bankų sąjunga sukurta ant trijų ramsčių. Bendras bankų priežiūros mechanizmas veikia nuo 2014 m. lapkričio. Manau, jis įsivažiuoja. Bendras bankų pertvarkos mechanizmas irgi yra, bet čia atkreipčiau dėmesį, kad mes vis dar tampomės, girdime iniciatyvų apie tam tikrą pertvarkymo mechanizmo sušvelninimą, norą grįžti prie valstybių lėšų gelbėjant bankus. Bendros indėlių garantijų sistemos kol kas neturime, tad kalbėti apie bankų sąjungą kaip baigtą projektą dar negalime. Būtent dėl bankų sąjungos nebaigtumo negaliu tvirtinti, kad esame gerai pasirengę naujoms krizėms.
Idealios situacijos nebūna. Juo labiau istorija rodo, kad krizė kiekviena kartą smogia vis kitu kampu. Bet faktas tas, kad, palyginti su 2008 m., ES, euro zona yra stipresnė.

Balandžio pradžioje Maltoje su ES finansų ministrais, centrinių bankų vadovais aptarėte įsisenėjusią neveiksnių paskolų problemą, siūlymus įkurti europinę blogojo bankų turto valdymo bendrovę, finansuojamą mokesčių mokėtojų pinigais. Kokios nuomonės prieita?
Bendras sutarimas buvo toks, kad europinė struktūra neturėtų atsirasti, o reikia ieškoti nacionalinių sprendimų, kaip spręsti blogų paskolų klausimą.
Nuomonių išsiskyrimas dėl valstybės pagalbos yra išlikęs. Kai bus teikiamas dokumentas teisėkūros metu ES Tarybai, koks nors kompromisas, matyt, šiuo klausimu bus. Lietuvos bankas, Finansų ministerija tokių siūlymų nepalaiko. Šalys, išsprendusios blogų paskolų klausimą, pavyzdžiui, skandinavai, ta pati Kroatija, laikosi analogiškos pozicijos. Mano nuomone, tai prieštarautų Bankų pertvarkymo ir gaivinimo direktyvos dvasiai, kuri skelbia, kad bankai patys turi susitvarkyti ir viešieji finansai, viešieji pinigai neturėtų būti teikiami probleminiams bankams gelbėti. Tie siūlymai susiję su kai kurių Pietų Europos šalių bankų sektoriais. Mes turėjome neveiksnių paskolų problemą, bet ją išsprendėme suformuodami blogų paskolų atidėjimus. Tad dabar būtų keista padėtis, kai vienos šalys susitvarkė, o kitos nelabai sėkmingai tvarkosi ir čia vėl valstybės eina į pagalbą.

Kaip matote Pensijų sistemos pertvarkos perspektyvą, ką Vyriausybei, kuri ją numato persvarstyti, patartų Lietuvos bankas?
Lietuvos banko valdybos posėdyje šių metų balandžio 28 d. kaip tik numatome tai svarstyti, tada ir paviešinsime savo siūlymus. Mūsų tyrimų centras su kitais banko ekspertais yra išnagrinėjęs visą pensijų sistemą Lietuvoje. Taip pat užsienio valstybių patirtį, ypač kalbant apie Rytų ir Vidurio Europos valstybes, su kurių pensijų sistemomis mūsiškė labiausiai yra lygintina.
Be abejo, esminis klausimas susijęs su pensijų sistemos antrąja pakopa. Mes pateiksime savo pasiūlymus, bet reikės didelės politinės diskusijos ir sutarimo, kad pensijų sistema galėtų atitikti visuomenės lūkesčius. Esminės problemos, neigiamai veikiančios pensijų sistemą, yra susijusios su demografiniais procesais, t. y. mažėjančiu dirbančiųjų ir nedirbančiųjų santykiu, taip pat šešėline darbo rinkos ekonomika – tomis bėdomis, kurios galėtų nužudyti bet kokią, net idealiausią pensijų sistemą. Pasiekus tam tikrą progresą šiose srityse, visiems bus paprasčiau. Kai tos problemos kabo, visa kita, mano subjektyviu vertinimu, yra tik parametrų stumdymas klausimo nesprendžiant iš esmės.