Apžvalgos ir leidiniai

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos ekonominės konvergencijos procesas: apžvelgiama konvergencijos samprata, raidos etapai ir kitų valstybių konvergencijos sėkmės istorijos, jų kontekste bandoma įvertinti Lietuvos konvergencijos raidą ir jos tvarumą. Analizuojama neoklasikiniu požiūriu svarbiausių ekonomikos augimo ir konvergencijos veiksnių – darbo, kapitalo ir technologinės pažangos – įtaka Lietuvos konvergencijos spartai. Straipsnyje parodoma, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ekonominė konvergencija Vakarų valstybių ekonominės gerovės link vyko labai sparčiai, tačiau pastaruoju metu šis procesas susiduria su rimtais iššūkiais, kurie bus aktualūs ir ateityje. Straipsnyje teigiama, kad pokriziniu laikotarpiu darbo veiksnys reikšmingai prisidėjo prie ūkio raidos, tačiau ateityje šis veiksnys slopins šalies konvergencijos tempą. Sudarytos demografinės prognozės rodo, kad artimiausioje ateityje Lietuva toliau susidurs su reikšmingu visuomenės senėjimu ir darbo jėgos mažėjimu. Dėl to straipsnyje įvairiais pjūviais – kiekybės, kokybės, ekonominio ciklo, regioninio pasiskirstymo, technologinės pažangos, automatizacijos ir kt. – nagrinėjamos pagrindinės Lietuvos darbo rinkos rizikos ir pateikiamos gairės, galinčios sušvelninti neigiamą senėjančios visuomenės bei mažėjančios darbo jėgos poveikį tolesnei Lietuvos ekonominei konvergencijai.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.
 

Nagrinėjant infliaciją Lietuvoje, išskiriami ilgalaikiai veiksniai, lemiantys infliacijos tendencijas ilguoju laikotarpiu, būtent Eurosistemos pinigų politika ir šalies ekonomikos konvergencija. Eurosistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą, apibrėžiamą kaip mažesnė nei 2 proc., bet artima šiam lygiui metinė vidutinio laikotarpio infliacija euro zonoje. Tačiau VRE valstybės išsiskiria tuo, kad jose infliacijos tempas gali būti maždaug 1–3 proc. p. didesnis nei ES senbuvėse dėl ekonominės konvergencijos. Tam įtakos turi ne tik dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje, skatinantis kainų ir atlyginimų ES vienodėjimą, bet ir mažiau išsivysčiusių ES šalių santykinai spartesnis ekonominis augimas. Pastarasis veiksnys lemia VRE šalių pajamų lygio artėjimą prie labiau išsivysčiusių ES šalių pajamų lygio ir suteikia infliacijai papildomą stimulą.
Lietuvos infliacijos raidą analizuojamuoju laikotarpiu lėmė ir kiti veiksniai, sukeliantys infliacijos svyravimus trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu: šalies ir užsienio ekonomikos aktyvumas, tarptautinės žaliavų kainos, administraciniai sprendimai ir kt. Šie veiksniai itin paspartino kainų augimą 2017 m. Maisto produktų ir gėrimų kainų augimas 2013–2017 m. vidutiniškai siekė apie 2,2 proc., o 2017 m. jis sudarė 5,5 proc. Tai lėmė ne tik maisto žaliavų kainų augimas, bet ir gerokai išaugę akcizai alkoholiniams gėrimams. Paslaugų kainų augimas 2013–2017 m. vidutiniškai siekė apie 3 proc., o 2017 m. jis padidėjo iki 5,5 proc. Didesnį paslaugų kainų augimą 2017 m. paaiškina padėtis darbo rinkoje – vyraujanti įtampa dėl darbo jėgos trūkumo, didinamai veikusi darbo užmokestį, ir pastebimai pakelta MMA. Nors pramonės prekių kainų augimo ilgalaikis vidurkis artimas 0, pastaruoju metu pagerėjusi tarptautinė aplinka ir sparčiai didėjančios vienetinės darbo sąnaudos pramonės prekių kainas skatino augti. Galiausiai visų infliacijos komponenčių raidą netiesiogiai paveikė naftos kainų raida ne tik trumpuoju, bet ir vidutiniu laikotarpiu.
Ekonomikos ciklo ir infliacijos valdymą padėtų pagerinti anticiklinės fiskalinės politikos vykdymas. Kadangi euro zonos šalims taikoma bendra Eurosistemos pinigų politika, mažinti vidaus ekonominių veiksnių sukeliamus infliacijos nukrypimus nuo ilgalaikės tendencijos padėtų tvari fiskalinė politika. Vykdant fiskalinę politiką šalies ūkio pakilimo laikotarpiu, ekonomika neturėtų būti dar labiau skatinama (pvz., mažinant mokesčius ar didinant išlaidas), o ciklinio pakilimo laikotarpiu surinktą valdžios sektoriaus pajamų perviršį vertėtų atsidėti ateičiai ir naudotis juo nuosmukio laikotarpiu, taip palaikant vidaus paklausą.
Kai infliacijos svyravimai yra nepalankūs vartotojams, t. y. pajamos auga lėčiau ar panašiu tempu kaip kainos, reikėtų užtikrinti mažiausias pajamas gaunančių gyventojų perkamosios galios palaikymą. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu mažiausias pajamas gaunančius piliečius augančios ekonomikos nauda gali pasiekti per vėlai arba būti nepakankama. Todėl palaikyti mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų perkamąją galią galima vykdant struktūrines reformas, pvz., nuodugniai pertvarkant mokesčių sistemą. Tokia pertvarka turėtų būti susieta su perskirstomos per valdžios sektorių BVP dalies didinimu. Siekiant didesnio BVP perskirstymo, reikšmingi pakeitimai mokesčių sistemoje neturėtų būti atliekami izoliuotai, t. y. kartu būtina vykdyti ir pensijų sistemos pertvarką.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.