Susitarimas dėl grynojo finansinio turto

Susitarimas dėl grynojo finansinio turto (angl. Agreement on Net Financial Assets, ANFA; toliau – Susitarimas) (anglų k.) – tai Eurosistemą sudarančių euro zonos šalių nacionalinių centrinių bankų ir Europos Centrinio Banko (ECB) susitarimas dėl maksimalaus ne pinigų politikos tikslais laikomo grynojo finansinio turto dydžio ir jo valdymo. Susitarimas būtinas tam, kad nacionaliniai centriniai bankai, kaip nepriklausomos institucijos, galėtų ir toliau valdyti grynąjį finansinį turtą ir kad toks valdymas netrukdytų įgyvendinamai bendrajai pinigų politikai. Nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos bankas taip pat prisijungė prie Susitarimo.

Pagal Susitarimą, grynasis finansinis turtas apskaičiuojamas iš centrinio banko balanse esančio turto, kuris nėra tiesiogiai naudojamas pinigų politikai vykdyti, atimant įsipareigojimus, tiesiogiai nesusijusius su pinigų politika. Tokį turtą įprastai sudaro aukso ir užsienio atsargos, investicijos eurais, vidinės Eurosistemos pretenzijos (dalyvavimas ECB kapitale, Lietuvos banko ECB užsienio atsargų dalis, TARGET2 reikalavimai, kitos pretenzijos), o atimami įsipareigojimai – tai užsienio šalių centrinių bankų ir valdžios sektoriaus indėliai, vidiniai Eurosistemos įsipareigojimai (įskaitant TARGET2 įsipareigojimus), kapitalas ir rezervai.

Lietuvos bankas finansinio turto dydį nustato atsižvelgdamas į rinkos sąlygas ir investavimo galimybes bei apribojimus, tačiau vidutinis finansinio turto dydis negali būti didesnis nei pagal Susitarimą nustatoma grynojo finansinio turto maksimali riba. Susitarime taip pat numatyta, kad Lietuvos banko grynojo finansinio turto maksimalus dydis nebus sumažintas tiek, kad taptų mažesnis už pradinį (istorinį) euro įvedimo metu buvusį dydį, t. y. 5,856 mlrd. Eur.

Lietuvos banko grynojo finansinio turto dydis (mlrd. Eur)