Socialiniai mokslai apima didelę mokslo šakų grupę. Tai teisė, politikos mokslai, vadyba, ekonomika, sociologija, psichologija, edukologija, komunikacija ir informacijos mokslai. Prie sociologijos krypties dar priskiriamos demografija, socialinė antropologija ir socialinė geografija. Visus šiuos mokslus vienija tai, kad jie tiria žmonių santykius.
Lietuvoje plėtojamų socialinių mokslų istorija turtinga. XVI a. buvo priimti trys Lietuvos Statutai. Juose buvo teoriškai apibendrinti feodalinį ūkį atitinkantys ekonominiai principai. Pradėta dėstyti scholastinė psichologija, galima užčiuopti teorinės pedagoginės minties pradmenis. 1803 m. Vilniaus universiteto (VU) rektorius H. Strojnovskis inicijavo bene pirmosios pasaulyje tokiu pavadinimu Politinės ekonomijos katedros įkūrimą.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvo kuriamos valstybės teisinės, finansų, pinigų, švietimo sistemos. Ypač reikšmingi yra M. Römerio (konstitucinė teisė) ir P. Leono (teisės teorija) darbai. V. A. Graičiūno organizacijų vadybą gvildenantys leidiniai buvo pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. S. Šalkauskis parengė pilnutinio ugdymo sistemą, grindžiamą universalumo, harmonijos ir subordinacijos principais.
SSSR okupacijos metais dėl ideologinių suvaržymų socialinių mokslų raida sulėtėjo. Antra vertus, Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto (LMA EI), Valstybinio plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo instituto mokslininkai suformulavo Lietuvos teritorinio išdėstymo, materialiųjų ir darbo išteklių balanso principus. Dėl šios priežasties pramonės objektai buvo tolygiai išdėstyti visoje Lietuvoje. Tai gerokai pristabdė rusifikacijos procesą.