Gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinio bloko šalių tankai traiškė čekų ir slovakų iliuzijas susikurti „komunizmą su žmogiškuoju veidu“, o iš tikrųjų laidojo jų viltį išsivaduoti iš dusinančių sovietų imperijos gniaužtų, kelios dešimtys Lietuvos kunigų pradėjo, kaip tuomet atrodė, irgi pasmerktą greitai žlugti taikaus protesto akciją už žmogaus teisę laisvai išpažinti savo religinius įsitikinimus ir pagal juos gyventi.
Dabar sunku pasakyti, kas jiems buvo svarbesnis įkvėpimo šaltinis, – įvykiai Prahoje, afroamerikiečių teisių aktyvisto Martino Liuterio Kingo nužudymas ar prieš kelerius metus Vatikano II susirinkime priimta deklaracija Dignitatis Humanae, skelbusi, kad religijos laisvė yra svarbiausia tarp pamatinių žmogaus teisių, kylančių iš krikščioniškos žmogiškojo orumo sampratos.
Nepaisant sovietų režimo pastangų užgniaužti šią Lietuvoje kilusią peticijų, aktualizavusių tikinčiųjų teises, akciją, ji virto gana plačiu sąjūdžiu, sutelkusiu bendram tikslui ne tik didžiąją kunigijos dalį, bet ir pogrindyje veikusias moterų vienuolijas bei būrelį aktyvesnių pasauliečių.
Greitai suvokta, kad tik platesnio užnugario parodymas ir didesnis viešumas gali sudrumsti ciniškų sovietų pareigūnų ramybę. Perėjimą nuo dažnai nematomų pavienių pastangų link garsesnio ir matomesnio kovos už tikinčiųjų teises sąjūdžio paženklino du beveik vienu metu 1972 m. parengti dokumentai – Lietuvos Romos katalikų memorandumas Sovietų Sąjungos generaliniam sekretoriui, pasirašytas daugiau kaip 17 000 žmonių, ir pirmasis savilaidos periodinio žurnalo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika numeris.
