Lietuvos banko
100 m. sukakčiai

Iš pirmo žvilgsnio neišskirtiniam 1922 m. spalio 2-osios pirmadieniui buvo lemta tapti viena svarbiausių moderniosios Lietuvos istorijos datų. Tądien pradėjo veikti Lietuvos nacionalinė pinigų sistema – į apyvartą išleista lito valiuta, jos priežiūra patikėta visiškai naujai institucijai – Lietuvos bankui.

Nors Lietuvos banko šimtmečio sukaktis tarsi įgalina kalbėti apie visą amžių apimančią institucijos istoriją, tačiau iš tiesų tenka kalbėti apie du Lietuvos centrinio banko įsikūnijimus – senojo, kurio istorija tęsėsi nuo 1922 m. spalio 2 d. iki 1940 m. spalio 3 d., ir moderniojo, atkurto 1990 m. kovo 1 d. Abu juos sieja ta pati Lietuvos finansų sistemos centro idėja, kurios tęstinumą pusei amžiaus buvo nutraukusi sovietinė okupacija. Dėl šios priežasties tarp tarpukario emisijos banko ir šiuolaikinio Lietuvos banko atsirado pamatinių, struktūros ir veiklos skirtumų.

1922 m. rudenį veiklą pradėjęs Lietuvos bankas pagal Steigiamajame Seime priimtą įstatymą buvo akcinė bendrovė, kurios akcijų turėjo ne tik valstybė, bet ir privatūs asmenys. Be pinigų sistemos priežiūros ir valiutos emisijos, bankas vykdė ir nemažai komercinių funkcijų – kreditavo verslą ir privačius asmenis, kai kuriose vietovėse surinkdavo mokesčius, pardavinėjo valstybės žyminius ženklus, lošimo kortas ir kt.

1990 m. atkurtas Lietuvos bankas priklausė išimtinai valstybei ir nevykdė komercinių funkcijų. Pagrindinėmis jo užduotimis tapo pinigų politika, bankų sektoriaus ir finansų sistemos priežiūra. Lietuvos bankas dukart įvykdė valiutų reformą (1993 m. įvedė litą, o 2015 m. – eurą), XX a. 10 deš. ir XXI a. 2 deš. atšaukė veiklos licencijas keliolikai neskaidriai veikusių komercinių bankų, o pastaraisiais metais pasižymėjo kaip pasaulinis lyderis, skatinant FinTech sektoriaus plėtrą.