Pirmąją šventę Klaipėdoje savo vizitu pagerbė pats Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Istorinių šaltinių duomenimis, į šventę susirinko 60 tūkst. miestiečių ir svečių. Šią šventę galime laikyti visą dešimtmetį iki tol vykusių jūrinės tapatybės formavimosi procesų rezultatu. Po 1923 m., kai prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas ir Lietuva įgijo tikros jūrinės valstybės statusą, kūrėsi jūrinės organizacijos, draugijos, prasidėjo jūrinių idėjų sklaida. 1925 m. Palangoje buvo suorganizuotas ir jūrinės kultūros renginys – Jūros diena. Tuo metu šalyje stiprėjo jūrų ekonomikos sektoriaus vaidmuo, o į 1934 m. šventę jos sumanytojai jau kvietė šūkiu „Į jūrą, žemaičiai, į jūrą, aukštaičiai, į jūrą, visa Lietuva!“. Deja, prasidėjęs II pasaulinis karas šventės tradicijai įsisiūbuoti neleido, tačiau galima sakyti, kad pirmoji Jūros diena davė tam tikrą toną ateities šventėms – tiek sovietmečiu atgimusiai ir gyvavusiai, tiek dabartinei Jūros šventei. Visų švenčių pagrindu tapo pagarba jūrai ir jūrininkams. Kiekvienais metais buvo rengiamos jūros žmonių pagerbimo ceremonijos, karnavalinės eitynės, koncertai, pramoginiai renginiai, ir kiekviena šventė turėjo būdingų savo laikmečio „prieskonių“.
Po II pasaulinio karo Jūros šventė vėl surengta 1963 m. liepos 18–21 d. Kaip savo knygoje „Lietuvos jūrinės kultūros raida 1925–2014. Jūros šventės“ rašo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė, kuriai esame dėkingi už įžvalgas ir sukauptus šventės gerbėjams aktualius istorijos faktus, padėtis po 1945 m. sausio 28 d. pasikeitė kardinaliai: neliko senųjų gyventojų, susiformavo naujos etninės struktūros bendruomenė, pasikeitė politinė, ekonominė, ideologinė ir kultūrinė aplinka. Pirmoji po karo surengta šventė įgavo militarinį ideologinio, profesinio renginio formatą. Šventės pobūdis tapo labiau profesinis, pramoginis, tačiau joje savo vietą rado ir profesionaliojo meno kūrėjai. Nepaisant to, kad Jūros šventė tapo ideologizuota, tuo metu buvo sukurta daug vertingų, tradiciniais tapusių renginių scenarijų, kurie populiarūs Jūros šventės renginiuose iki šiol. O Sąjūdžio, Nepriklausomybės atkūrimo metais masiškumu pasižyminti Jūros šventė, anot Zitos Genienės, tapo puikia arena Nepriklausomybės idėjoms skelbti. Pradėta ieškoti naujos, laikmetį atspindinčios prasmės ir kultūrinės raiškos formų.
Šiandien Jūros šventė – ne tik masinis, pramoginis renginys, bet visų pirma tai jūrinę miesto tapatybę formuojantis reiškinys, kuriame solidi vieta tenka renginiams, skirtiems kultūrinei atminčiai, istorinėms asmenybėms, miesto ir krašto istorijai aktualizuoti. Nuo pat idėjos užuomazgos iki šių dienų Jūros šventė lyg vėliavą neša svarbiausią žinią: esame tikros jūrinės valstybės, o ne tik valstybės prie jūros piliečiai ir tuo nuoširdžiai didžiuojamės. Lietuvoje yra nedaug tokio masiškumo ir ilgaamžiškumo švenčių kaip Jūros šventė Klaipėdoje. Didžiausiam ir populiariausiam vasaros festivaliui jau 61-eri, tad susitikime prie jūros ir vėl plačiai skelbkime žinią apie Lietuvą kaip jūrinę valstybę. Juk kurti šią nepakartojamą šventę galime kiekvienas iš mūsų.
Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas
