pasakai
EGLĖ – ŽALČIŲ KARALIENĖ
(iš serijos „Mano pasakos“)

III

Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ kalbama apie bendražmogišką, visiems suprantamą ir pažįstamą neapykantą kitokiam. Neapykantą svetimam, nematytam, išmintingesniam. O gal daugiau galių turinčiam. Pasaka neįrėminta jokiame istoriniam laike, ji amžina, kaip ir neapykanta Kristui, kitiems šventiesiems bei kankiniams, nešusiems kitokio, geresnio, teisingesnio ir meilingesnio gyvenimo viltį.

Galima įtarti, kad šios istorijos atsiradimas (panašiai kaip ir daugelio žiauriųjų lietuviškų pasakų – pvz., „Sigutė“ ar pan.) yra sąlygotas noro nuimti rožinius akinius, ir į pasaulį pažvelgti niūriomis skeptiko ar pesimisto akimis. Deja, realybė tokia, kad net artimiausias žmogus (brolis), pasikeitus istorinėms aplinkybėms, dingus kontrolei – gali tave išduoti, nužudyti tavo vyrą, žmoną, kankinti tavo vaikus. Ir tas demoniškas pasaulis turi būti pažinus bei atviras net ir vaikams, kad „neužsiliūliuotų“ gyventi vien ilgai ir laimingai. Vaikai, skaitę šią pasaką, bus labiau psichiškai pasiruošę sukrėtimams, negu tie, kurie augo vien gėlytėm ir teletabiais besigrožėdami. Karo, bado, epidemijų ar kitokių pasaulinių negandų metais tokie tekstai tampa itin svarbūs. Gal jie ir buvo sukurti tokiuose laikuose arba tokiems laikams?

IV

Norint suprasti pasakos esmę, reikia bandyti suprasti – kas mums (asmeniškai arba mūsų bendruomenei, tautai) yra Žilvinas, žaltys.

Senuosiuose tikėjimuose žaltys – tai antgamtinė būtybė, dievybė, kurios žudyt nevalia.

Antai metraščiuose aprašoma, kaip į Lietuvą atvykęs misionierius Jeronimas žudė žalčius ir sudegino viešai, išgriovė aukurus, kirto protėvių garbinamus medžius – ąžuolus. Tada būrys verkšlenančių moterų nuvyko pas didįjį kunigaikštį Vytautą ir skundėsi, kad dievams atimta būstinė, iš kur jie gaudavę lietų ir gerą orą. Dabar jos nebežiną, kur ieškoti Dievo, kuriam nebebūsią buveinės. Vytautui buvo pareikšta, kad žmonės greičiau išeisią iš savo tėvynės, apleisią namus, negu išsižadėsią senosios tikybos. Sujaudintas kunigaikštis liepęs Jeronimui dingti iš to krašto.

Mūsų protėviai manė, kad žalčiai – tai požemių valdovai, gyvulių gydytojai. Galbūt dėl to žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Ypatingą pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos.

V

Įdomus ir Žilvino vardas – mūsų ausiai turbūt artimiausias garsų ir raidžių sąskambis būtų žodyje „milžinas“. Didesnis ir pranašesnis už mus, tai yra – dievas. Juo labiau, kad mūsų Žilvinas yra visur esantis: gebantis gyventi ir jūroje, ir ant žemės, gebantis keisti savo pavidalus – nusimesti žalčio aprėdą ir tapti žmogumi.

Taigi, turime mitą apie protėvių dievą, kuris pasiaukojo (buvo žmonių paaukotas) – idant žmonės sužinotų daugiau apie rojų, apie amžinybės gyvavimą (Gintaro pilį) ir ten veikiančius meilės bei pagarbos principus.

Jei lygintume su krikščionybės idėja apie Didįjį Sekmadienį prisikėlusį nukankintą Dievo sūnų, tai Žilvino istorijoje aiškiai trūksta būtent šios paskutinės grandies – Vilties. Prisikėlimo.

Mūsų liūdnoji pasaka baigiasi tarsi per Didįjį Penktadienį, kai Kristų prikalė prie kryžiaus ir nukankino.

Vėl klausimas: ar tokia pasakos pabaigos neviltis yra sąmoninga? Kokia jos prasmė – gal tenka / teks prisikelt patiems, idant prikeltume savyje miegantį sukapotą Žilviną. Niekas už mus neprisikels, ir nenukeliaus iki Didžiojo Sekmadienio.

VI

Jeigu būčiau „įtakotukas“, galvočiau, kad pasaka apie Žilviną ir Eglę aktuali ir dabar. Nes broliai su „kruvinomis dalgėmis“ vis dar pasiruošę artimųjų egzekucijoms. Istorijos ratai sukasi toliau, o pamokos niekaip neišmokstamos. O juk šios dienos Žilvinu gali tapt bet kas – šviesuolis, visuomenės lyderis, visuomenės autsaideris, kitos tautybės žmogus (kaip kažkada buvo masiškai išnaikinti Lietuvos piliečiai žydai). Taip pat kitokios seksualinės orientacijos žmogus. Ir kiekvienas iš mūsų.

P. S.

Mituose apie anksčiau egzistavusias civilizacijas minimi atlantai, kadaise gyvenę nūnai nugrimzdusioje Atlantidoje.

Rašoma, kad tai buvo padarai, gerokai didesni už mus (milžinai), galėję gyventi ir vandenyje, ir ant kranto.

Gal ši mūsų pasaka siekia tuos mitinius laikus, kai viena šalia kitos dar egzistavo dvi civilizacijos – nykstanti milžinų ir ateinanti nebemilžinų. Vėliau milžinų nebeliko.

Likome mes. 

Įdomu paklausti savęs šios civilizacijos saulėlydyje – kas bus po mūsų? Prisikels ir išliks didesni, ar dar labiau sumažėsime.

Vytautas V. Landsbergis

Piešinių autorius Virginijus Malčius