Lietuvos bankas
Kolekcinė moneta

pasakai
EGLĖ – ŽALČIŲ KARALIENĖ
(iš serijos „Mano pasakos“)

Kolekcinė moneta

Žalčių karalienė ir kiti influenceriai

 

I

Kai norime ką nors įteigti arba paneigti – sugalvojame įtikinamas istorijas. Ir kuo didesnį žmonių skaičių toji istorija paveikia, sujaudina, patraukia, tuo ji darosi gyvesnė bei stipresnė.

Kartais nutinka taip, kad toji sukurta istorija atsiskiria nuo ją sukūrusiojo ir pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, tarsi būtų nebe žmonių sukurta, o iš dangaus nusileidusi. Kitąsyk net užmirštama, kas ir kada ją parašė. Taip ir atsiranda tautosaka – epai, pasakos, anekdotai, liaudies dainos – kai nebelieka autoriaus, kurio autorystė išsitrynė laiko trintukais.

Šiais laikais įtakingi paveikių gyvenimo istorijų / pasakų kūrėjai, gebantys viešojoje erdvėje formuoti mūsų nuomones, vadinami „įtakotukais“. Arba influenceriais. Kartais jie turi paprastą tikslą – pareklamuoti prekę, paslaugą. Bet kartais imasi ir kilnesnės misijos – vesti įtakojamų avelių bandą link brandesnės, sąmoningesnės ar draugiškesnės visuomenės.   

Per „įtakotuko“ prizmę žvilgterėję atgal, galime sau užduoti klausimą – o kokią viešųjų ryšių akciją norėjo atlikt / atliko pasakos apie Eglę žalčių karalienę kūrėjai? Kodėl tokia žiauri ir beviltiška pasaka buvo sukurta? Ko buvo / yra siekiama prieš miegą ją sekant pašiurpusiems vaikams? Ir ar pasisekė / sekasi to siekto tikslo pasiekti?

Kolekcinė moneta

II

Pirmiausia derėtų (kiek supaprastintai) išsiaiškinti, apie ką byloja pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Papasakotos legendos pabaigoje – Eglės brolių (konservatyvaus įtarumo ir žiaurumo dėka) nužudomas Žilvinas. Eglė, negalėdama pakelti šios tragedijos, sau ir savo vaikams atima žmogiškąją gyvastį, t. y. save ir savo vaikus paverčia medžiais. Savotiškai prasikeikia, pereidama į kitą gyvybės formą – sumedėja, kad mažiau skaudėtų.

Taigi, tai pasaka apie žiaurumą. Jo visais laikais buvo, yra ir bus. Kokios to žiaurumo priežastys – turbūt kiekvienas laikmetis sukuria savąsias. Karo metu nekenčiama priešų, taikos metu – savųjų. Taip jau yra: praeities pasakos kalba dabarties lūpomis, tik tada ji tampa suprantama ir aktuali.

Pavyzdžiui, garsus teatro režisierius Oskaras Koršunovas statydamas spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ Žilvino asmenyje matė pabėgėlį, svetimtautį, atvykusį prieglobsčio.

Kolekcinė moneta

III

Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ kalbama apie bendražmogišką, visiems suprantamą ir pažįstamą neapykantą kitokiam. Neapykantą svetimam, nematytam, išmintingesniam. O gal daugiau galių turinčiam. Pasaka neįrėminta jokiame istoriniam laike, ji amžina, kaip ir neapykanta Kristui, kitiems šventiesiems bei kankiniams, nešusiems kitokio, geresnio, teisingesnio ir meilingesnio gyvenimo viltį.

Kolekcinė moneta

Galima įtarti, kad šios istorijos atsiradimas (panašiai kaip ir daugelio žiauriųjų lietuviškų pasakų – pvz., „Sigutė“ ar pan.) yra sąlygotas noro nuimti rožinius akinius, ir į pasaulį pažvelgti niūriomis skeptiko ar pesimisto akimis. Deja, realybė tokia, kad net artimiausias žmogus (brolis), pasikeitus istorinėms aplinkybėms, dingus kontrolei – gali tave išduoti, nužudyti tavo vyrą, žmoną, kankinti tavo vaikus. Ir tas demoniškas pasaulis turi būti pažinus bei atviras net ir vaikams, kad „neužsiliūliuotų“ gyventi vien ilgai ir laimingai. Vaikai, skaitę šią pasaką, bus labiau psichiškai pasiruošę sukrėtimams, negu tie, kurie augo vien gėlytėm ir teletabiais besigrožėdami. Karo, bado, epidemijų ar kitokių pasaulinių negandų metais tokie tekstai tampa itin svarbūs. Gal jie ir buvo sukurti tokiuose laikuose arba tokiems laikams?

IV

Norint suprasti pasakos esmę, reikia bandyti suprasti – kas mums (asmeniškai arba mūsų bendruomenei, tautai) yra Žilvinas, žaltys.

Senuosiuose tikėjimuose žaltys – tai antgamtinė būtybė, dievybė, kurios žudyt nevalia.

Antai metraščiuose aprašoma, kaip į Lietuvą atvykęs misionierius Jeronimas žudė žalčius ir sudegino viešai, išgriovė aukurus, kirto protėvių garbinamus medžius – ąžuolus. Tada būrys verkšlenančių moterų nuvyko pas didįjį kunigaikštį Vytautą ir skundėsi, kad dievams atimta būstinė, iš kur jie gaudavę lietų ir gerą orą. Dabar jos nebežiną, kur ieškoti Dievo, kuriam nebebūsią buveinės. Vytautui buvo pareikšta, kad žmonės greičiau išeisią iš savo tėvynės, apleisią namus, negu išsižadėsią senosios tikybos. Sujaudintas kunigaikštis liepęs Jeronimui dingti iš to krašto.

Kolekcinė moneta

Mūsų protėviai manė, kad žalčiai – tai požemių valdovai, gyvulių gydytojai. Galbūt dėl to žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Ypatingą pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos.

V

Įdomus ir Žilvino vardas – mūsų ausiai turbūt artimiausias garsų ir raidžių sąskambis būtų žodyje „milžinas“. Didesnis ir pranašesnis už mus, tai yra – dievas. Juo labiau, kad mūsų Žilvinas yra visur esantis: gebantis gyventi ir jūroje, ir ant žemės, gebantis keisti savo pavidalus – nusimesti žalčio aprėdą ir tapti žmogumi.

Taigi, turime mitą apie protėvių dievą, kuris pasiaukojo (buvo žmonių paaukotas) – idant žmonės sužinotų daugiau apie rojų, apie amžinybės gyvavimą (Gintaro pilį) ir ten veikiančius meilės bei pagarbos principus.

Jei lygintume su krikščionybės idėja apie Didįjį Sekmadienį prisikėlusį nukankintą Dievo sūnų, tai Žilvino istorijoje aiškiai trūksta būtent šios paskutinės grandies – Vilties. Prisikėlimo.

Mūsų liūdnoji pasaka baigiasi tarsi per Didįjį Penktadienį, kai Kristų prikalė prie kryžiaus ir nukankino.

Vėl klausimas: ar tokia pasakos pabaigos neviltis yra sąmoninga? Kokia jos prasmė – gal tenka / teks prisikelt patiems, idant prikeltume savyje miegantį sukapotą Žilviną. Niekas už mus neprisikels, ir nenukeliaus iki Didžiojo Sekmadienio.

Kolekcinė moneta

VI

Jeigu būčiau „įtakotukas“, galvočiau, kad pasaka apie Žilviną ir Eglę aktuali ir dabar. Nes broliai su „kruvinomis dalgėmis“ vis dar pasiruošę artimųjų egzekucijoms. Istorijos ratai sukasi toliau, o pamokos niekaip neišmokstamos. O juk šios dienos Žilvinu gali tapt bet kas – šviesuolis, visuomenės lyderis, visuomenės autsaideris, kitos tautybės žmogus (kaip kažkada buvo masiškai išnaikinti Lietuvos piliečiai žydai). Taip pat kitokios seksualinės orientacijos žmogus. Ir kiekvienas iš mūsų.

Kolekcinė moneta

P. S.

Mituose apie anksčiau egzistavusias civilizacijas minimi atlantai, kadaise gyvenę nūnai nugrimzdusioje Atlantidoje.

Rašoma, kad tai buvo padarai, gerokai didesni už mus (milžinai), galėję gyventi ir vandenyje, ir ant kranto.

Gal ši mūsų pasaka siekia tuos mitinius laikus, kai viena šalia kitos dar egzistavo dvi civilizacijos – nykstanti milžinų ir ateinanti nebemilžinų. Vėliau milžinų nebeliko.

Likome mes. 

Įdomu paklausti savęs šios civilizacijos saulėlydyje – kas bus po mūsų? Prisikels ir išliks didesni, ar dar labiau sumažėsime.


Vytautas V. Landsbergis

Piešinių autorius Virginijus Malčius

 

Moneta, skirta pasakai „Eglė – žalčių karalienė“ 

Nominalas
5 eurai
Metalas
sidabras Ag 925
Skersmuo
28,70 mm
Masė (svoris)
12,44 g
Monetos paviršiaus kokybė
PROOF
Grafinio projekto autorius
averso – Eglė Ratkutė-Žemaitė, reverso – Eglė Ratkutė-Žemaitė ir Vilius Krasnickas
Monetos briauna
su užrašu „Jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas – kraujo puta“, skirtukas – eglės simbolis
Kolekcinė moneta
Išleidimo data
2021 m. lapkričio 24 d.
Tiražas
2 750 vnt.
Serija
Mano pasakos
Monetos kaina
60,00 Eur (su PVM)
Moneta nukaldinta
Lietuvos monetų kalykloje

Informuojame, kad Lietuvos bankas niekam nesuteikė teisių lankstinukus naudoti kitais nei asmeniniais tikslais, juos tiražuoti ir komerciškai ar kitaip platinti. Tokia veikla be Lietuvos banko sutikimo pažeidžia teisėtus Lietuvos banko interesus.