Kolekcinė moneta

Abiejų Tautų Respublikos
Edukacinės komisijos
250 m. sukakčiai

1773 m. spalio 14 d. Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimu įkurta Tautinė edukacijos komisija (lenk. Komisja Edukacji Narodowej), lietuvių raštijoje įgijusi Edukacinės komisijos pavadinimą, buvo pirmoji Europoje švietimo ministerija, atsakinga už mokyklų sistemos organizavimą, administravimą bei ugdymo turinį. Edukacinei komisijai buvo pavesta kontroliuoti visas Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės akademijas, aukštąsias mokyklas, akademines bendruomenes ir viešąsias mokyklas, taip pat modernizuoti ir supasaulietinti ugdymo turinį. Ekonominį švietimo sistemos reformos pagrindą sudarė 1773 m. panaikinto Jėzuitų ordino nuosavybė, kurią administruoti buvo pavesta Edukacinei komisijai.

Edukacinės komisijos įsteigimas liudijo Apšvietos epochos idėjų perėmimą Abiejų Tautų Respublikoje. Tikėjimas žmogiškojo proto galia subrandino mintį, kad valstybės santvarka yra tiesiogiai susijusi su jos edukacine sistema, todėl negalima įgyvendinti jokio esminio valdymo pokyčio, sykiu nepakeičiant edukacijos sistemos. Šia filosofo Claude Adrien Helvétius (1715–1771) išplėtota įžvalga rėmėsi Respublikos reformatoriai, 1773 m. Varšuvoje susirinkusiame Seime ėmęsi radikalios valstybės pertvarkos. Sustiprinti ir modernizuoti pirmojo padalijimo katastrofą išgyvenusią Respubliką buvo tikimasi per švietimą – iškeltas tikslas sukurti sistemą, padėsiančią išugdyti pažangiai mąstančių, išsilavinusių ir tarnauti Tėvynei pasirengusių jaunuolių kartą, užtikrinsiančią valstybės klestėjimą. Rengiant švietimo reformos projektą aktyviai dalyvavo Lietuvos atstovai – Lietuvos vicekancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius (1729–1812) ir Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794), jis tapo pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku.

Kolekcinė moneta

Iš aštuonių (nuo 1776 m. – dvylikos) narių Seimo sudaryta Edukacinė komisija buvo pirma po Liublino unijos Lietuvai ir Lenkijai bendra valstybinė institucija, tačiau švietimo administravimo atžvilgiu buvo išlaikytas šalių atskirumas. Respublika buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o pastarosios – į švietimo departamentus. 1781 m. švietimo provincijos buvo suskirstytos į švietimo apygardas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 4 švietimo apygardos: Lietuvos, Naugarduko, Palenkės (Polesės) ir Žemaitijos. Kiekviena provincija turėjo po vieną aukštąją (vyriausiąją) mokyklą: Lenkija – Krokuvos universitetą, Lietuva – Vilniaus universitetą, jos kontroliavo ir administravo visą mokyklų tinklą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiosios mokyklos rektorius astronomas Martynas Počobutas (1728–1810) ne tik pertvarkė Vilniaus universitetą, įvesdamas modernią organizacinę struktūrą ir kviesdamasis profesorių iš užsienio, bet ir iškėlė astronomijos tyrimus į pasaulinį lygį. Ekonomines fiziokratų nuostatas švietime plėtojo Vilniaus universiteto profesorius, Prigimtinės teisės katedros vedėjas Jeronimas Stroinovskis (1752–1815), savo tyrimus apibendrinęs 1785 m. išleistame veikale „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“ (Nauka prawa przyrodzonego, politycznego, ekonomiki politycznej i prawa narodów… Wilno, 1785).

Reformuojant švietimo sistemą ypatingas dėmesys buvo skiriamas ugdymo turiniui. Atnaujintą mokymo programą sudarė humanitariniai, visuomeniniai, gamtos ir tikslieji mokslai, kurie imti sieti su praktika bei nauda krašto ekonomikai. Ugdymo programos rėmėsi filosofų John Locke (1632–1704) ir David Hume (1711–1776) suformuluotais gamtos pažinimo principais bei Jean-Jacques Rousseau (1712–1778) prigimtinės pedagogikos metmenimis. Greta matematikos, geometrijos, algebros, zoologijos, mineralogijos, botanikos pamokų buvo įvestos žemės ūkio, daržininkystės pamokos. Istorija tapo atskiru dėstomuoju dalyku. Jėzuitų mokyklose vartota dėstomoji lotynų kalba pakeista į lenkų, įvestas moderniųjų kalbų – vokiečių ir prancūzų – mokymas. Lietuvių kalba netapo dėstomuoju dalyku. Ugdymo turinį papildė pasaulietinis moralės mokslas, kuris tapo įvadu į plačiąja prasme suprantamą (prigimtinę, civilinę, politinę ir tautų) teisę. Humanitarinių ir visuomenės dalykų ciklas Edukacinės komisijos mokyklų mokiniams skiepijo Apšvietos epochos filosofijos principais pagrįstą pasaulio suvokimą, o kartu diegė pilietiškumą, patriotizmą ir tautiškumą – naujojo ugdymo pagrindą.

Originalių, modernių vadovėlių rengimu rūpinosi 1775 m. prie Edukacinės komisijos įsteigta Vadovėlių rengimo draugija, o nuo 1780 m. pradėta sistemingai rengti mokytojus. Pirmasis Mokytojų rengimo institutas atidarytas Krokuvos universitete. 1783 m. analogiška institucija įkurta Vilniuje. Kasmet į studijas Mokytojų institute (seminarijoje) būdavo priimama po 21 kandidatą. 1783–1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioje mokykloje studijavo 69 kandidatai, 62 iš jų sėkmingai užbaigė studijas.

Edukacinės komisijos veiklos laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išsiplėtė pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas. Apie 80 proc. mokyklas lankiusių mokinių buvo valstiečių ir miestelėnų vaikai. 1774 m. paskelbtuose „Nurodymuose parapinėms mokykloms“ buvo pabrėžta, kad mokykloje vienodai reikia traktuoti visus vaikus, neatsižvelgiant į jų socialinę kilmę, kadangi „bajorų vaikai, lygiai kaip valstiečių, visuomenėje nėra niekas kitas, tik vaikai“.

Modernizavus švietimo sistemą ir pakeitus ugdymo turinį, buvo padėti pagrindai formuotis pasaulietinei Lietuvos ir Lenkijos inteligentijai. Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose išaugo ir subrendo nauja, modernią tautos ir tautinės valstybės sampratą puoselėjanti bajorų karta, o kartu į politinį, visuomeninį, kultūrinį valstybės gyvenimą įsijungė ir išsimokslinę miestiečių bei pasiturinčių valstiečių vaikai. Naujoji karta propagavo laisvės, lygybės, brolybės idėjas, atvedusias Respublikos visuomenę į 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos epochą ir 1794 m. sukilimą. Sužlugdžius Abiejų Tautų Respubliką, buvusios Edukacinės komisijos pagrindu 1797 m. buvo sudaryta Viešojo švietimo (edukacinė) komisija Lietuvos gubernijoms, pakaitomis vadinta ir Lietuvos edukacine komisija. 1803 m. Rusijoje pradėjus vykdyti švietimo reformą, Lietuvos edukacinė komisija buvo panaikinta, jos funkcijas perėmė Vilniaus universitetas.

Prof. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė

Moneta, skirta Abiejų Tautų Respublikos Edukacinės komisijos 250 m. sukakčiai

Nominalas

10 eurų

Metalas

sidabras Ag 925

Skersmuo

34,00 mm

Masė (svoris)

23,30 g

Monetos paviršiaus kokybė

PROOF

Grafinio projekto autorius

Giedrius Paulauskis

Monetos briauna

su užrašu „1773“, skirtukas – laurų šakelė

Išleidimo data

2023 m. spalio 12 d.

Tiražas

3 000 vnt.

Monetos kaina

72,00 Eur su PVM

Moneta nukaldinta

UAB „Lietuvos monetų kalykloje“

Spausdinti

Informuojame, kad Lietuvos bankas niekam nesuteikė teisių lankstinukus naudoti kitais nei asmeniniais tikslais, juos tiražuoti ir komerciškai ar kitaip platinti. Tokia veikla be Lietuvos banko sutikimo pažeidžia teisėtus Lietuvos banko interesus.