Tradicinės XIX a. kaimo žmonių aprangos kartografiniai tyrimai, atlikti Marijos Miliuvienės ir Vidos Kulikauskienės, rodo, kad pagal drabužio sukirpimą, medžiagas, puošybos elementų išdėstymą dzūkų drabužių tipai buvo labai artimi aukštaičių, suvalkiečių ar Vidurio Lietuvoje paplitusiems drabužiams. Išskiriamas ruožas palei Nerį ir Dieveniškių apylinkes – ten dzūkiška apranga artimesnė rytų aukštaičiams. Dzūkų aprangai buvo būdingas margumas, vyravo violetinė, vyšninė ir žalia spalvos. Bene viena išskirtiniausių dzūkų aprangos detalių – languotos prijuostės ir panemunių dzūkų kaišytinės juostos (jos žinomos ir suvalkiečiams).
Šio regiono mitybos specifika – daugiausia vartojami bulvių ir grybų patiekalai. Dzūkai kepdavo raugintą duoną, pyragus, grikines babkas, iš bulvinių tarkių – bandas, sūdė lašinius ir mėsą, darė vytintas dešras, kindziulius.
Kalbininkai pastebėjo, kad dzūkai išskirtinai dažnai mėgsta pravardžiuoti vieni kitus. Dzūkija laikoma dainingiausiu kraštu, dainos labai melodingos, švelnios, liūdnos, o senosios – vienbalsės. Ilgiausiai čia išliko ir raudos, jos savitos ne tik įvairove, bet ir kompozicija, melodika. Dzūkai išsiskiria tradicinių švenčių papročiais: dar XX a. per Velykas jauni vyrai, lalautojai, grupėmis vaikštinėjo po kaimus, Margionyse nuo Visų Šventųjų aštuonias dienas kapinėse buvo kūrenami laužai. Dzūkų vestuvių apeigoms būdingas „nuotakos vogimas“ (kitur labiau buvo žinomas nuotakos slėpimas), populiarus įvairių persirengėlių apsilankymas, o „piršlio korimas“ čia atsirado tik tarpukariu, bet labai sparčiai išplito.
Saviti ir dzūkų genetiniai duomenys. Tiriant, ar dabartinių lietuvių iš skirtingų etnolingvistinių grupių genų fonduose yra išlikusi skirtingų baltų genčių įtaka, nustatyta, kad iš visų aiškiai išsiskiria pietų aukštaičių-dzūkų grupė. Vaidučio Kučinsko manymu, pietų aukštaičių genų fonde vis dar jaučiamas jotvingių genų įnašas.
Dzūkija išsiskiria ne tik miškų masyvu, Dainavos giria, bet ir XX a. nustatyta aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva, esančia Medininkų aukštumoje, kurortiniais miestais Birštonu, Druskininkais, išlaikytu savitu gamtovaizdžiu, saugomu Žuvinto ir Čepkelių rezervatuose, Dzūkijos nacionaliniame ir kituose regioniniuose parkuose. Yra išlikusių totorių senųjų gyvenviečių Raižiuose (Alytaus r.), Keturiasdešimties totorių, Nemėžio kaimai (Vilniaus r.) ir karaimų – Trakuose.
Be Dzūkijos pavadinimo, vartojamas ir Dainavos, dainuvių regiono, vardas. Dainavos kraštas pirmiausia buvo išpopuliarintas Vinco Krėvės kūriniuose. „Dainavos apygarda“ vadinosi Lietuvos partizanų junginys, 1946–1952 m. kovojęs su sovietiniais okupantais. Turėtume paminėti, kad XIII a. antroje pusėje į šią teritoriją, apgyvendintą lietuvių, iš kryžiuočių nukariautų žemių kėlėsi bartai ir jotvingiai. Zigmas Zinkevičius išaiškino, kad Lietuvoje jotvingių kaimai prisiimdavo Dainavos vardą – tai vienos iš jotvingių, kuriuos rusų kilmės gyventojai vadino jatvežiais, genties pavadinimas. Kita gentis, sūduviai, šio vardo neperėmė. Tiesa, dar nesutariama, kaip visos gretimos gentys: sūduviai, jotvingiai, dainuviai, palenkiai (poleksėnai), buvo vadinamos bendru vardu – jotvingiais ar sūduviais. Neaiškios ir Dainavos žemės ribos, kurios tikrai nesutampa su etnografinėmis. Siekiant išsaugoti istorinių žemių pavadinimus kaip istorinę atmintį, Etninės kultūros globos taryba įteisino abu pavadinimus „Dzūkija (Dainava)“, o Lietuvos heraldikos komisija patvirtino herbo projektą.
Dr. Irma Šidiškienė
