Garsas apie dainuojančius H. Perelšteino berniukus kasmet sklido vis toliau. Be kita ko, 1976 metais choras sulaukė kvietimo dainuoti Baltuosiuose rūmuose švenčiant JAV įkūrimo 200-ąsias metines, tačiau Maskva nusprendė, kad žydo vadovaujamam kolektyvui iš Lietuvos negalima patikėti tokios garbės. Panašiai sužlugdytos ne vienerios „Ąžuoliuko“ gastrolės.
Vilniuje nedraugai kenkė H. Perelšteinui asmeniškai: rūpinosi, kad geriausio Lietuvos choro vadovui nebūtų suteiktas net docento vardas, o vienas valdininkas jam tiesiai į akis išrėžė, jog „Ąžuoliukui“ turėtų vadovauti nežydas.
Nenuostabu, kad 1979-ųjų pradžioje H. Perelšteinas pasijuto išsekintas kasdienės kovos už būvį. Rudenį emigravo į Niujorką pas brolį, dirbo pedagoginį darbą, buvo įkūręs berniukų chorą. Tačiau visa tai, kaip pats ne sykį rašė laiškuose, tik iš tolo priminė Lietuvoje likusius draugus, nuoširdų bendravimą, daugybės žmonių pagarbą ir didžiausią gyvenimo džiaugsmą – „Ąžuoliuką“.
Šiandien jo kūdikis – vienas ryškiausių vardų Lietuvos muzikinėje padangėje. Choras yra dainavęs įvairiausių žanrų ir epochų muziką – nuo renesanso motetų ir baroko oratorijų iki šiuolaikinių opusų ir džiazo. „Ąžuoliukas“ niekada specialiai nesiorientavo į pergales tarptautiniuose konkursuose, tačiau yra laimėjęs ne vieną apdovanojimą prestižiškiausiose Europos chorų varžybose. Gastroliavo daugelyje Europos šalių, Japonijoje, JAV ir Kanadoje.
Viskas prasidėjo 1959 metų rudenį Vilniuje, kai Hermanas Perelšteinas – tuomet trisdešimt šešerių – iš kelių mokyklų į pirmąją repeticiją surinko saujelę berniukų. Pirmasis jo įkurto kolektyvo pavadinimas neginčijamai poetiškas – Vilniaus automatinės telefonų stoties klubo berniukų choras.
Darius Krasauskas
.png)
