Moneta, skirta Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230 m. sukakčiai

Taip 1791 m. spalio 20 d. Lietuvos delegacija Ketverių metų seime išsireikalavo Konstitucijos pataisos, kuri buvo pavadinta Abiejų Tautų tarpusavio įžadu. Dokumentą Seimui pristatė Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798), o pataisos autorius veikiausiai buvo Vilniaus žemės teisėjas Tadas Korsakas. Pagal Įžadą Gegužės 3-iosios Konstitucijos įtvirtintose pagrindinėse bendrose vykdomosios valdžios institucijose – Kariuomenės ir Iždo komisijose – Lenkija ir LDK turėjo turėti po lygiai narių, o šių komisijų pirmininkai turėjo būti paeiliui lenkai ir lietuviai. Nors Įžade ir kalbama apie „bendrą Tėvynę – Lenkijos Respubliką“, tačiau visur minima ir „abi tautos“ bei LDK. Taigi į Gegužės 3-iosios Konstituciją sugrąžintas valstybės dvilypumo principas. Konstitucijos pataisos autoriai ir amžininkai pripažino, kad tai buvo Liublino unijos idėjos tąsa, tik pritaikyta naujos visuomenės poreikiams. Komisijų sudėties lygiavertiškumas netgi pranoko Liublino unijos principus, nes, pasak lenkų politiko ir filosofo Hugo Kolontajaus (Hugo Kołłątaj; 1750–1812), „Lietuva nei gyventojais, nei turtais nesudaro nė trečiosios Karūnos dalies“. Pagal Lenkijos–Lietuvos valstybės teisių sistemą Abiejų Tautų tarpusavio įžadas tapo pacta conventa dalimi: taip buvo vadinami elekcinių valdovų įsipareigojimai valstybės bajorijai, tvirtinami nuo 1573 m. O tai reiškė, kad Įžadui privalės prisiekti būsimi valdovai ir jų įpėdiniai. Taip Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymas teisės normų hierarchijoje iškilo net virš Gegužės 3-iosios Konstitucijos. Jo negalėjo pakeisti nė ekstraordinariniai seimai, kurie kas 25 metus turėjo teisę taisyti Konstituciją.

Dėl to Gegužės 3-iosios konstitucija buvo suvokiama kaip Lietuvos atgaivinimo aktas. Reformos skatino socialinę ir politinę Lietuvos visuomenės raidos pažangą, teikė naujų galimybių ir lietuviakalbei kultūrai. Neatsitiktinai tuo metu Konstitucija išverčiama ir į lietuvių kalbą. Tai – pirmasis politinis ir teisinis dokumentas lietuvių kalba, iki tol lietuviškai turėjome tik religinės ir grožinės literatūros tekstų. Kaip iškilmingai skamba Konstitucijos žodžiai to meto lietuvių kalba, o šiandien jie skambėtų taip: „...dėl laisvės įtvirtinimo, dėl mūsų Tėvynės ir jos sienų išsaugojimo su didžiausiu dvasios tvirtumu tąją Konstituciją priimame“. Net 27 LDK bajorų pavietų seimeliai (iš 33 susirinkusių) 1792 m. vasarį prisiekė Konstitucijai, o likę šeši jai pritarė. Pagal tai vertinant, Konstitucija turėjo daugiau šalininkų Lietuvoje nei Lenkijoje, kurioje iš 45 seimelių Konstitucijai prisiekė tik 10 (27 seimeliai jai pritarė).

Nors Gegužės 3-iosios Konstitucija radikalumu toli gražu neprilygo Prancūzijos revoliucijos metu priimtiems įstatymams, tačiau būtent ją reikėtų laikyti riba tarp Lietuvos ir Lenkijos senosios bajoriškosios santvarkos ir moderniųjų laikų. Konstitucijos likimas buvo tragiškas: vidaus reakcija – Targovicos konfederacija – sudarė sąjungą su Rusija ir privertė Stanislovą Augustą Poniatovskį ir Seimą atsisakyti Konstitucijos. Pralaimėjo ir visa valstybė, kurią 1795 m. galutinai pasidalijo Rusija, Austrija ir Prūsija. Tačiau visi XIX a. Lenkijos ir Lietuvos visuomenės sukilimai prieš Rusiją vyko su Gegužės 3-iosios Konstitucijos idėjų vėliava.

Apibendrinkime. Žymus lenkų istorikas Henrykas Samsonowiczius yra priskyręs Konstituciją trims žymiausiems epochos dokumentams – greta JAV konstitucijos ir Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos. Šiandien prisimename, kad tai – ir Lietuvos konstitucija.

Prof. dr. Alfredas Bumblauskas