Lenkijos–Lietuvos 1791-ųjų Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas
Nuo 1788 m. pradėjęs posėdžiauti Lenkijos–Lietuvos valstybės Didysis ketverių metų seimas 1791 m. priėmė Gegužės 3-iosios Konstituciją. Jau dabar drąsiai teigiama, kad tai – pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje – po JAV. Konstitucijoje bandoma miestiečių luomui suteikti beveik lygias teises su bajorais. Joje pirmąkart užsiminta apie valstybės globą valstiečiams jų santykiuose su dvarininkais. Taigi, šioje Konstitucijoje vartojamas terminas „tauta“ jau nereiškė tik „bajorų tautos“ – tautos dalimi buvo laikomi ir miestiečiai ar net valstiečiai. Konstitucija, aptardama valstybės politinę santvarką, rėmėsi Šarlio Lui de Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu; 1689–1755) aprašytu valdžių padalijimo principu. Įstatymus turi leisti Seimas. Panaikinama liberum veto – pavienių bajorų teisė protestuoti prieš Seimo nutarimus ir žlugdyti jo darbą. Nors Seimui pirmininkauti turi karalius, tačiau jo galios leisti įstatymus yra ribotos. Karaliaus įtaka tapo didesnė vykdomojoje valdžioje, buvo atšaukta karalių rinkimo tvarka, o valstybė paskelbta paveldima monarchija. Konstitucijoje buvo numatyta, kad tvarkyti valstybę valdovui turi padėti Vyriausybė, vadinama Teisių sargyba, į kurią įėjo karalius ir naujai kuriamų bendrų Lenkijai ir Lietuvai centrinių valdžios institucijų – Iždo, Karo, Policijos komisijų pirmininkai (ministrai). Konstitucija baigiama tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo idėja. Ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo tautos laisvę. Taigi Lenkijos–Lietuvos valstybė gavo naujųjų laikų dvasią ir pilietinės visuomenės principus atitinkantį pagrindinį įstatymą, formuojantį konstitucinės monarchijos santvarką.