Lietuvos bankas
2019-10-15
  • Lietuvos banko valdybos pirmininko sveikinimo žodis
    Lietuvos banko valdybos pirmininko sveikinimo žodis  
11

Lietuvos banko Ekonomikos konferencija, spalio 15 d.
„Darbo rinka XXI amžiuje: kokį kelią pasirinksime?“
Sveikinimo žodis

Labas rytas, gerbiamieji kolegos, akademinės bendruomenės ir verslo atstovai, sprendimų priėmėjai.

Džiugu, kad radote galimybę ir noro atvykti į kasmetinę Lietuvos banko Ekonomikos konferenciją.

Dear guests, distinguished speakers, a sincere thank you for joining us at the yearly Lithuanian economy conference, organized by the Bank of Lithuania.

Ekonomikos konferenciją rengiame jau trečius metus iš eilės. Pirmąją skyrėme pajamų nelygybės problematikai. Pernai tarėmės, kaip sukurti tvarią pensijų sistemą, kuria pasitikėtų ne tik jos autoriai, bet ir Lietuvos žmonės.

Akivaizdu, kad lengvų temų nesirenkame. Priešingai: formuojame prasmingą tradiciją kiekvienais metais pasikalbėti iš esmės – apie aktualiausius ir didžiausią riziką keliančius dalykus. Kitaip tariant, imamės iniciatyvos ieškoti priemonių, kurios padėtų spręsti ar prisidėtų sprendžiant kertines problemas – ypač tas, kurioms reikia sisteminio požiūrio.

Būtent tai lėmė sprendimą šiemet pakviesti Jus pokalbiui apie darbo rinką. Mūsų vertinimu, darbo rinkos raida yra viena iš didžiausią nerimą keliančių problemų. Būtent nuo darbo rinkos raidos daug ar net labai daug priklausys, kur atsidursime po 50, 20 ar jau 10 metų. Ką turiu omenyje?

Eurostato duomenimis, prieš krizę Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, atsižvelgiant į kainų skirtumus, sudarė tik 60 proc. ES vidurkio. Šiandien jau esame pasiekę daugiau kaip 80 proc. vidutinio Bendrijos lygio. Žinoma, BVP, tenkantis vienam gyventojui, nėra tobulas gerovės matas. Bet negalime neigti: konvergencija vyksta. Gyventojų pajamoms didėjant sparčiau už bendrą kainų lygį, šį procesą jaučia vis didesnė visuomenės dalis. Ir tai yra geroji žinia. 

Deja, yra ir blogesnė. Ją formuluočiau taip: konvergencija nebus nei tvari, nei ilgalaikė, jeigu neįveiksime darbo rinkos iššūkių. ES turime pavyzdžių, kai šalių konvergencija įstringa, arba dar blogiau – kai šalys ima judėti ne pasirinkta kryptimi pirmyn, bet – atgal. Esminės tokių ekonomikų problemos dažnai glūdi būtent darbo rinkoje.

Kolegos, nenoriu kalbėti pernelyg pesimistiškai. Jei netikėtume, kad dar turime laiko ir gebėjimų rasti teisingų sprendimų, nė nebūtume Jūsų šiam pokalbiui kvietę. Todėl įvardysiu tris, mano galva, svarbiausias temas, kurių rėmuose šiandien turėtume ieškoti ekonominės politikos pasiūlymų. Tai – demografija, technologinė pažanga ir regioniniai skirtumai.

Pirmoji – demografija. Per pastaruosius 20 metų Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Šiandien jų turime apie 1,8 mln. Jei situacija reikšmingai nesikeis, 2030 m. darbingo amžiaus žmonių bus mažiau nei 1,5 mln., 2060 m. – tik šiek tiek daugiau nei 1 mln.1

Tiesa, čia verta paminėti, kad šiais metais migracijos balanso eilutę galėsime pažymėti jau ne raudona, o žalia spalva: į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Dėl to bendras gyventojų skaičius turėtų padidėti. Pirmą kartą nuo 1992-ųjų.

Tačiau – neapsigaukim. Vienų metų nepakanka, kad patikimai įvertintume šios tendencijos tvarumą.

Be to, imigracija – bent jau tokiais tempais, kokius matome dabar, – savaime neišspręs visų demografinių problemų. Darbingo amžiaus gyventojų mažės ir toliau – visuomenės senėjimas nusvers pozityvią imigracijos įtaką. 

Tokiomis aplinkybėmis darbdaviai, ypač kai kuriuose sektoriuose, jau dabar yra priversti varžytis dėl kiekvieno darbuotojo keldami darbo užmokestį. Tai yra gera žinia darbuotojams. Tačiau atlyginimams kylant sparčiau nei darbo našumui, ilgainiui rizikuojame prarasti konkurencingumą ir iškovotas pozicijas užsienio rinkose. 

O tai jau būtų labai blogos žinios visiems. Todėl tikėtina, kad, siekdami jų išvengti, mūsų šalies darbdaviai ne tik siūlys didesnius atlyginimus, bet ir ieškos kitų būdų prisitaikyti prie mažėjančio darbuotojų skaičiaus.

Tyrimai rodo, kad su demografinėmis problemomis susidūrusiose šalyse tikėtina spartesnė užduočių, kurias atlieka žmonės, automatizacijos plėtra2. Todėl reikia diskusijos apie technologinės pažangos keliamus iššūkius ir galimybes.

Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais3, vidutinė tikimybė, kad darbo vieta Lietuvoje bus automatizuota, siekia daugiau nei 50 proc. Tai reiškia, kad kas antroje šiandienėje darbo vietoje žmogų gali pakeisti robotas.

Taigi, tikrai bus pralaimėtojų – tų, kuriuos pažangos banga nublokš į blogesnę padėtį. Tai sukurs papildomą naštą socialinės apsaugos sistemai.

Tačiau kiek turėsime laimėtojų – tų, kuriems atiteks naujos darbo vietos, kurias sukurs technologinė pažanga? Ar esame pasirengę nuimti ketvirtosios pramonės revoliucijos derlių – sėkmingai ir produktyviai taikyti didžiuosius duomenis, dirbtinį intelektą, nanotechnologijas?

Kad tam pasirengtume, reikės aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Deja, jų mums trūksta jau šiandien. Lietuvoje apie trečdalis žmonių patenka į kvalifikacijos neatitikimo statistiką – jų įgūdžiai neatitinka darbo rinkos reikalavimų.

Turėkime omenyje ir tai, kad neigiamas technologinės kaitos poveikis nebūna tolygus geografiškai. Menkiau urbanizuotos vietovės dėl jose vyraujančių darbų pobūdžio greičiausiai susidurs su spartesne automatizacijos plėtra. Šie procesai gali dar labiau pagilinti darbo rinkos netolygumą tarp Lietuvos regionų.

Taigi, trečiasis iššūkis, į kurį koncentruosimės šiandien, – regioninė atskirtis.    

Jau dabar matome, kad darbo vietų kūrimas vis labiau koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Iki 2008-ųjų krizės tiek didmiesčiuose, tiek atokesniuose regionuose nedarbo lygis buvo beveik identiškas. Po krizės išryškėjo aštrūs skirtumai: vidutinis nedarbo lygis regionuose – dvigubai didesnis nei didmiesčiuose.

Lietuvos ekonomikos struktūros pokyčiai lėmė mažėjančią žemės ūkio ir didėjančią paslaugų sektoriaus svarbą. Akivaizdu, kad regionai sunkiai prisitaiko prie šių struktūrinių pokyčių, todėl juose turime suvešėjusį struktūrinį nedarbą, kurio negali sumažinti net ir spartus bendrasis šalies ūkio augimas.

Matome ir to nulemtas pasekmes. Gyventojai palieka regionus. Lietuvos apskrityse gimstamumas ir mirtingumas yra gana panašūs, tačiau migracijos paveikslas skiriasi reikšmingai. Per pastaruosius 20 metų darbingiausio amžiaus gyventojų skaičius regionuose, išskyrus tris didžiuosius miestus, sumažėjo perpus.    

Kolegos, įvardijau tris, mūsų vertinimu, kertines problemas. Kaip jas išspręsti? Visų atsakymų, deja, neturime. Todėl šiandien ir esame čia: kad diskusijoje, pasiremdami geriausiomis tarptautinėmis praktikomis, pamėgintume atrasti ar bent priartėti prie galimų sprendimo būdų. 

Mano minėti iššūkiai skirtingi, tačiau susiję taip glaudžiai, kad iškart nė nepasakysi, kuris iš jų – priežastis, o kuris – pasekmė, kuris višta, o kuris – kiaušinis. Būtent todėl akivaizdu: siekdami realaus rezultato, privalome veikti keliais frontais vienu metu ir galvoje turėti bendrą – didįjį – paveikslą. 

Pirmiausia turime sukurti tokias darbo rinkos reguliavimo priemones, kurios suderintų darbdavių lankstumą ir darbuotojų saugumą, taip pat skatintų aktyvesnį skirtingų visuomenės grupių dalyvavimą darbo rinkoje. Dėl to labai džiaugiuosi, kad netrukus pagrindinį pranešimą skaitys profesorius Werneris Eichhorstas – vienas iškiliausių darbo rinkos reguliavimo politikos ekspertų Europoje.

Taip pat akivaizdu, kad Lietuvai verkiant reikia ilgalaikės ir toliaregiškos migracijos politikos: tiek namo sugrįžti pakviečiant emigravusius tėvynainius, tiek pritraukiant darbuotojus iš užsienio.

Be to, kalbėdami apie kiekybę, negalime pamiršti ir kokybės – ypač jei siekiame pasirengti technologiniams pokyčiams ir bręstančiai ketvirtajai pramonės revoliucijai.

Kokie įgūdžiai bus paklausiausi – nežino niekas. O jei kas mano, kad žino, – tikriausiai irgi apsirinka. Priminsiu astronauto Buzzo Aldrino pastebėjimą: „Žadėjote kolonijas Marse, o vietoj to gavau... feisbuką“. Man jis reiškia, kad galime tik spėlioti, kur link veda ateitis. Dėl to turime judėti link tokios švietimo sistemos, kuri būtų lanksti ir orientuota į visą gyvenimą trunkantį mokymą – formalųjį ir neformalųjį, apimantį suaugusiųjų švietimą ir efektyvų perkvalifikavimą. Tai – vienintelė galimybė paruošti žmones sparčiai vykstantiems struktūriniams pokyčiams.

Galiausiai, mums reikia tikros regionų politikos – veiksmingos ir adekvačios kontekstui, padedančios ne tik palaikyti ekonominę gyvybę visoje Lietuvoje, bet ir skatinančios perėjimą prie ekonominių veiklų, kuriose kuriama aukštesnė pridėtinė vertė. 

Be abejo, šioje politikoje ypač svarbi vieta turėtų tekti tam pačiam švietimui – tam, kad užtikrintume vienodai kokybišką išsilavinimą visiems vaikams visose šalies dalyse. Lietuvoje miestų moksleiviai, vertinant matematikos gebėjimus, kaimiškų vietovių vaikus lenkia net vienais metais. Šis skirtumas yra dukart didesnis už išsivysčiusių šalių vidurkį .

Vadinasi, sudarome nevienodas sąlygas jauniems žmonėms sėkmingai baigti mokyklą, įgyti aukštą kvalifikaciją ir susirasti gerai apmokamą darbą. Tai – itin neteisinga galimybių nelygybės forma. Ji užsuka ydingą ratą: regionuose nedaugėja – bent tiek, kiek norėtume, – orias pajamas garantuojančių darbo vietų. Tačiau, trūkstant kvalifikuotos darbo jėgos, į regionus neateina aukštą pridėtinę vertę kuriantys investuotojai, kurie tokias darbo vietas sukurtų. 

Gerbiamieji Kolegos, kaip jau minėjau pradžioje, darbo rinkos temą šiai konferencijai pasirinkome todėl, kad priskiriame ją prie neabejotinai aktualiausių, ir dar todėl, kad ekonomistai prognozuoja, kaip labiau tikėtinus, deja, juoduosius scenarijus. Tačiau svarbiausia priežastis yra ta, kad mes vis dar galime tuos scenarijus pakoreguoti taip, kad smingančias žemyn kreives pakeistų kylančios. 

Žinau, kad šiandien čia sprendimų nei priimsime, nei įgyvendinsime. Tačiau, matydamas tokį profesionalų, tokį susidomėjusį ir kompetentingą dalyvių būrį, tikiu, kad pradžią, idėją, paskatą ar postūmį galime duoti. To norėčiau ir linkėčiau visiems susirinkusiesiems. 

Dėkoju už Jūsų dėmesį ir linkiu prasmingos diskusijos.    

***

1Eurostato prognozės.
2E.g. Abeliansky A., Prettner K. 2017; Acemoglu D., Restrepo P. 2018.
3Nedelkoska L., Quintini G. 2018.
4OECD 2017, Education in Lithuania, Reviews of National Policies for Education, OECD Publishing, Paris.