Lietuvos bankas
2018-11-23
  • 20181027-TBI_1059.JPG
     
11

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas dalyvavo Vadovų klubo 20-mečio renginyje „Dabartis, kurianti ateitį“, kuriame pasisakė finansų ir ekonomikos ateities klausimais.

Gerbiamieji Klubo nariai,

pirmiausia – nuoširdžiai ačiū už kvietimą dalyvauti šiame dalykiškai šventiškame renginyje. Galimybę prisijungti prie Jūsų draugijos iš tikrųjų laikau garbe. Ne todėl, kad esate žinomi žmonės, įtakingi vadovai, o todėl, kad esate vadovai – lyderiai, galvojantys apie ateitį ir kuriantys ją. Tai sakydamas turiu galvoje visų pirma Jūsų sukurtas verslo sėkmės istorijas, be kurių šalies ekonomikos sėkmės istorija nebūtų galima. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduojama ir ateitis, kurią aptarti mane įpareigoja konferencijos rengėjų suformuluota tema.

Prisipažinsiu, būdamas konservatyvus centrinio banko atstovas, man tekusią temą vertinu kaip rizikingiausią visoje programoje. Turbūt neverta aiškinti, kodėl.

Šiais dinamiškais laikais kalbėti apie rytojų – keblus reikalas. Prognozuoti metus – atsakingas darbas. Dešimtmečio ar juolab tolesnės ekonominės prognozės – sudėtingas ir dažnai nepatikimas reikalas. Šiek tiek iššūkis, šiek tiek avantiūra.

Tačiau – žmogus yra žmogus. O prognozės neabejotinai yra viena iš formų, kuriomis pasireiškia žmogiškas noras numatyti – nuspėti, išsiburti ar moksliškai „išskaičiuoti“ – ir galimai suvaldyti ateitį. Panašu, kad noras įgimtas: šaltiniai sako, kad dar senovės Egipto laikais žmonės matavo Nilo patvinimo ribas ir, remdamiesi šiais duomenimis, prognozavo būsimą grūdų derlių. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai buvo ne kas kita, o BVP prognozės.

Suprantama, modernaus makroekonominio prognozavimo metodų ir instrumentų nelyginsime su Nilo stebėjimais. Jie buvo brandinti ir tobulinti ilgus dešimtmečius. Tačiau, nepaisant pažangos, ekonomistų bendruomenė sutaria, – o sutarimas tarp ekonomistų išties retas reiškinys, – kad pateikti prognozes dešimtmečiui yra itin sudėtinga, o dar tolesnės prognozės yra tiesiog nepatikimos. Todėl ir tarptautinės finansinės institucijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas, detalias prognozes skelbia daugų daugiausia 5 metams į priekį.

Stengdamasis išlaikyti patikimumą – visgi tai esminis centrinių bankų turimas „resursas“ – šiandieninį pasisakymą taip pat orientuosiu į prognozuojamą, t. y. vidutinį laikotarpį.

Tačiau prieš tai – šiandieninio pasaulio paveikslas, nes, kaip teisingai skelbia renginio antraštė, – ateitį kuria dabartis.

Globalioji ekonomika 2017 metais buvo geriausios būklės per visą dešimtmetį. Sparčiai augame ir šiais metais. Matome, kad, nepaisant neramumų ir neapibrėžtumų, vidutiniu laikotarpiu augimas turėtų išlikti stabilus.

Tačiau dėl atsirandančių naujų prekybos apribojimų pasaulio prekybos apimtis nominalia verte artimiausiu metu augs šiek tiek lėčiau.

Be to, tarp regionų pasaulyje pradeda ryškėti plėtros tempų skirtumai. Ką tai pranašauja? 

Nenustebinsiu pasakydamas, kad pasaulinis galios balansas keičiasi. Negana to – gali būti, kad ryškėja naujos, arba tiksliau – jau kelis šimtmečius nematytos daugiapolės pasaulinės tvarkos kontūrai. 19 amžius buvo Britų imperijos laikas. 20-asis – JAV įtakos apogėjus. 21 amžiuje JAV dominavimui iššūkį meta Azija.

Iššūkis drąsus. Tačiau lygiai taip pat – rimtas. Todėl sulaukia labai įvairių, netgi prieštaringų, tačiau visuomet – labai rimtų reakcijų.

Prisiminkime: Pivot to Asia – „Atsigręžimas į Aziją“. Tai buvo viena iš pagrindinių tuometinio JAV prezidento Baracko Obamos politikos linijų, kuria signalizuoti du dalykai. Pirmasis – pripažinimas, kad tarsi ant mielių ėmusios augti ekonomikos yra labai perspektyvios. Antrasis – JAV nusiteikimas stiprinti ryšius su jomis, tokiu būdu siekiant atsverti augančią Kinijos įtaką regione.

Dabartinės JAV administracijos linija ir susijusi aplinka – kitokia...

Dunda prekybos karo būgnai, įsigalioja vis nauji JAV importo tarifai, šiandien taikomi jau daugiau nei pusei Kinijos prekių importo. Jei pridursime tai, kas šiuo metu išsakoma kaip ketinimai ar grasinimai, jau artimoje ateityje tarifai gali būti taikomi praktiškai visoms į JAV iš Kinijos įvežamoms prekėms. Kinija, nors ir turėdama mažiau manevro laisvės (nes į JAV eksportuoja beveik 4 kartus daugiau prekių, nei iš jos importuoja), „skolinga“ neliko – analogiškus suvaržymus įvedė didžiajai daliai importo iš JAV.

Europos Sąjungai šiame mūšyje pavyko išlikti nuošaliau ir net sėsti su JAV atstovais prie derybų stalo. Tai jau šis tas, net jei derybų baigtis kol kas neaiški, – tarkime, jei JAV įgyvendintų grasinimus papildomais tarifais „apkrauti“ tokius ES strategiškai svarbius sektorius kaip automobilių pramonė, atmosferos kaitimo galimybė išliktų itin reali. 

Apibendrinant tai, kas pasakyta: dviejų JAV administracijų reakcijos radikaliai skirtingos. Tačiau bendra tarp jų yra tai, kad abiem atvejais būtent Kinija JAV užsienio politikoje užėmė itin svarbią vietą. Ir priežastis abiem atvejais irgi greičiausiai – ta pati. Ją bent iš dalies lemia ekonominiai procesai, ir iš jų kildinama prognozė, kad jau šiemet Kinija pagal ūkio dydį turėtų aplenkti euro zoną ir atsidurti antroje vietoje, iškart po JAV. Dalies ekspertų vertinimu, didžiųjų ekonominių galių balansas keisis ir toliau.

Jei jų prognozės pasitvirtintų, mažėjant Europos šalių svoriui pasaulinėje ekonomikoje, 2032 m. Indija išsiveržtų į trečiąją vietą, o Kinija – aplenktų JAV ir įsitvirtintų pirmoje pozicijoje. Didžiausia Europos ekonominė galia – Vokietija – iš ketvirtosios smuktelėtų į penktąją poziciją.

Tiesa, primindamas, ką jau kalbėjau, šią įžvalgą priskirčiau diskutuotinų kategorijai. Pirmiausia 32-ieji metai tebėra toliau, nei siekia patikimų prognozių horizontas. Antra – Kinija, kaip ir mes visi, susiduria su savais iššūkiais ir ieško būdų juos atremti.

Tuo pat metu sprendimų į savo klausimus tebeieško ir kitos šalys, regionai, bendrijos. Todėl šiandien dar negalim žinoti, nei kokie bus tie sprendimai, nei (kai kuriais atvejais) kas bus tų sprendimų priėmėjai. Dėl šių priežasčių – t. y. dėl milijono nežinomųjų – nedrįsčiau lažintis, kas kuriais metais ką aplenks.

Tačiau, vertindamas tai, kas akivaizdu, drįsčiau tvirtinti, kad kelis šimtmečius stebėtą ryškią mono- lyderystę turėtų pakeisti nauja – daugiapolė ekonomikos tvarka.

Tai reiškia, kad negalime nepaisyti naujų ekonominės galios centrų kilimo. Ir tikrai neturėtume laukti nei 32-ųjų, nei 22-ųjų, nes jau ir šiandien – 2018-aisiais – turime pakankamai informacijos, kad galvotume, kokiais principais grįsime partnerystę su lyderiais Azijoje. Mums, europiečiams, tai visų pirma reiškia būtinybę naujoje globalioje tvarkoje iš naujo atrasti savo – t. y. Europos Sąjungos – vietą.

Jei darome prielaidą (o ji tikrai tikėtina), kad JAV ir Kinijos galios varžytuvės bei įtampos ateityje dar stiprės, Europos Sąjunga čia galėtų atlikti itin naudingą atraminės kolonos funkciją, neleidžiančią sutrūkinėti tiltui tarp Tolimųjų Rytų ir Vakarų.

Juk, viena vertus, su JAV mus sieja daugelio dešimtmečių transatlantinė partnerystė, ekonominiai, finansiniai ir saugumo saitai. Kita vertus, santykiuose su Kinija atrandame vis daugiau bendrų taškų.

Pavyzdžiui, Europos Sąjunga jau šiandien bendradarbiauja su Kinija ties Pasaulinės prekybos organizacijos reformos iniciatyva. Būtent Europos Sąjungos tarpininkavimo dėka Kinija prisijungė prie Paryžiaus klimato kaitos susitarimo ir išliko jo dalimi net kai iš susitarimo nusprendė pasitraukti JAV. Tokių bendrystės pavyzdžių yra ir daugiau. Aplinkybės išties palankios – Europos Sąjunga atsidūrė unikalioje pozicijoje, kai gali atlikti sėkmingo ir įtakingo mediatoriaus vaidmenį.

Kas mums iš to ir kaip tą pasiekti?

Kolegos,

tektoninių poslinkių kontekste privalome blaiviai vertinti savo vietą ir galią pasaulyje. Prieš šimtą metų Europoje gyveno ketvirtadalis pasaulio gyventojų. Šiandien tik kas dešimtas žemės žmogus yra europietis, ir ši dalis – mažėja. Deja, ši aplinkybė nesukuria pagrindo tikėtis, kad ateinančiais dešimtmečiais mūsų žemyno ekonominė, politinė ir kultūrinė įtaka savaime stiprės. Greičiau atvirkščiai.

Todėl privalome rasti naujų būdų išsaugoti vietą prie įtakingųjų derybų stalo. Ir visų pirma – užsitikrinti, kad atraminė kolona, galbūt galinti paremti trūkinėjantį JAV–Kinijos tiltą, nesutrupėtų pati.

Esu iš tų, kurie tiki, kad būtent gilesnė integracija yra atsakas į neigiamas tendencijas: fragmentaciją ir stiprėjantį populizmą. Savo ruožtu, esminė gilesnės integracijos dedamoji – tai efektyvesnė ekonominė valdysena. Todėl bent man vilčių teikia tai, kad pastaruoju metu diskusijos dėl būtinybės stiprinti ekonominės ir pinigų sąjungos pamatus tapo ir aktyvesnės, ir intensyvesnės.

Tikėtina, kad jas kursto ir artėjanti kadencijos pabaiga – tiek Europos palamento, tiek ir Komisijos. Tačiau net tokiu atveju tai, kad jau gruodį tikimasi sprendimų dėl Europos stabilumo mechanizmo pertvarkos, yra labai gera žinia. Detalėmis nekankinsiu, tik pasakysiu, kad šios reformos esmė – sudaryti sąlygas šalims, vos pastebėjus kylančias finansinio stabilumo rizikas, gauti prevencinės paramos paketą – savotišką „kreditinę kortelę“. Kortelės lėšų panaudoti nebūtina – vien jos turėjimo faktas gali nuraminti investuotojų nuogąstavimus dėl šalies mokumo. O tai reiškia – užkardyti galimą krizės įsiliepsnojimą ir sustiprinti ne tik tos šalies, bet ir euro zonos finansinį stabilumą. Dar viena labai svarbi detalė: tokia „kreditinė kortelė“ būtų prieinama tik „pažangioms“ narėms, besilaikančioms taisyklių ir savo viešuosius finansus tvarkančioms drausmingai.

Panašu, kad gruodį taip pat turėtų būti patvirtintas papildomas Europos Sąjungos Bendro pertvarkymo fondo finansavimas. Tai leis būti tikresniems, jog gelbstint žlungančius bankus neprireiks valstybių biudžetų, o tai yra – mokesčių mokėtojų pinigų.

Europos indėlių garantijų sistemos perspektyva. Jeigu šiose diskusijose proveržis pagaliau įvyks, tai būtų didžiulis pasiekimas stiprinant ekonominę ir pinigų sąjungą. Europinis indėlių draudimas suvienodintų indėlininkų apsaugą visoje Bendrijoje – kiekvieno taupančiojo lėšų apsauga būtų garantuojama visos Europos bankų sektoriaus. Toks mechanizmas sudarytų sąlygas kurtis efektyvesniems, masto ekonomiją išnaudojantiems tarptautiniams bankams bei sustiprintų pasitikėjimą Bendrijos finansų sektoriaus stabilumu.

Tai taip pat būtų tiek pasauliui, tiek europiečiams reikalinga žinia, kad Bendrija sugeba ne tik generuoti idėjas, bet ir jas realizuoti, arba, kitaip tariant, – užbaigti, ką pradėjusi. Šiuo konkrečiu atveju tai būtų įgyvendintas bankų sąjungos projektas.

Galiausiai – euro zonos biudžetas. Ant stalo – įvairios idėjos ir projektai, kuriuos teikė tiek ES institucijos, tiek ir šalių vyriausybės. Užmojai skirtingi – nuo 0,3 proc. BVP, kurie, perskaičiavus į eurus, reikštų apie 30 milijardų, iki net „keleto“ BVP procentų, kurie reikštų šimtus milijardų.

Nemanau, kad šiandien turime galimybę detaliau aptarti šias idėjas. Tačiau miniu jas kaip įrodymą, kad Europa, pirma, pripažįsta didesnio solidarumo poreikį. Antra – suvokia gilesnės integracijos būtinybę. Ir trečia – nėra praradusi ambicijų išsaugoti ir galbūt plėsti tarptautinę ekonominę įtaką.

Pavyzdžiui, gilesnė ekonominė integracija ir platesnio masto rizikų padalijimas tarp valstybių narių leistų padidinti euro kaip rezervinės valiutos naudojimą. Nors euras tebėra antra svarbiausia pasaulinė rezervinė valiuta, atotrūkis nuo JAV dolerio išlieka didžiulis. Negana to, užsienio valiutos atsargų eurais dalis pasaulyje sumažėjo nuo 24 proc. 2005 m. iki 20 proc. pernai. Norėdami sumažinti atsilikimą nuo JAV dolerio, sudarančio daugiau nei 60 proc. visų užsienio valiutos atsargų, privalome stiprinti tarptautinį euro vaidmenį.

Ar tai pavyks?

Ką tik minėjau keletą pozityvių ženklų. Tačiau – net ir jų fone – neapleidžia jausmas, kad gilesnės ekonominės integracijos perspektyvos gali nutolti.

Galimybių langas svarbesnėms pertvarkoms gali susiaurėti jau po 2019 m. gegužės mėn. Europos Parlamento rinkimų.

Kita vertus, matant, kad šalys narės nesilaiko šiandieninių įsipareigojimų, sunku tikėtis, jog pavyks pasiekti reikšmingą proveržį tariantis dėl rizikų pasidalijimo ir didesnio finansinio solidarumo ateityje.

Štai įrodymas. Europos Komisija valstybėms narėms teikia rekomendacijas, pagrįstas jų pačių bendrai sutartomis taisyklėmis. Matome liūdną paveikslą, parodantį, jog įgyvendinamų rekomendacijų skaičius kasmet mažėja. 2012 m. reikšminga pažanga fiksuota įgyvendinant 11 proc. rekomendacijų. 2016 m. iš 86-ių rekomendacijų reikšmingiau pasistūmėta įgyvendinant tik dvi. Pernai progresas pasiektas įgyvendinant vos vieną rekomendaciją (iš 76).

Dar liūdnesnis pastarųjų savaičių pavyzdys. Jau minėjau – vyksta lemiamos derybos dėl svarbiausių reformų, kurios gali sustiprinti – arba ne – ekonominę ir pinigų sąjungą. Ir tuo pat metu girdime apie itin šiurkštaus sutartų fiskalinių taisyklių nepaisymo atvejį. Šis atvejis ypatingas dar ir tuo, kad reikšmingą valdžios išlaidų didinimą numatanti vyriausybė atvirai pripažįsta suprantanti, kad jos biudžetas pažeis fiskalinės drausmės reikalavimus. Kitaip tariant, susitarimas laužomas sąmoningai. Toks atviras konfrontacinis tonas, neturintis precedento Stabilumo ir augimo pakto istorijoje, tikrai nestiprina ekonominės integracijos idėjos. O be jos sėkmingai žaisti „aukščiausioje lygoje“ būtų sunku.

Gerbiamieji,

ors paveikslas jau dabar atrodo sudėtingas, rizikuosiu jį sukomplikuoti dar labiau. Nes kartu su globaliaisiais galių poslinkiais ir europiniais vidaus procesais vyksta ir kiti – ne mažiau įdomūs pokyčiai, kuriuos šiuo atveju gal teisingiau būtų vadinti virsmais. Kalbame apie ateitį, tad, jei nenorime būti jos užklupti nepasiruošę, jų ignoruoti negalime.  

Jau per artimiausius dešimt metų pajusime, ką atneša 4-oji pramonės revoliucija, iš esmės pertvarkanti ekonomikos struktūrą bei atskirų jos sektorių veikimo principus.

Natūralu, kad ši kaita neaplenkia ir finansų sektoriaus.

Finansinių technologijų – arba FinTech – banga yra iliustratyvus to pavyzdys: dirbtinio intelekto, blokų grandinės, didžiųjų duomenų (big data) sprendimai jau dabar keičia finansų sektoriaus veidą.

Ir aišku, kad keis dar esmingiau. Pirmoje šių metų pusėje pasaulinės investicijos į FinTech bendroves siekė beveik 60 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad vien per pirmąjį šių metų pusmetį investicijų būta 1/3 daugiau nei per visus 2017 metus ir 3/4 daugiau nei prieš 5 metus. Iš to daryčiau išvadą, kad investuotojai mato inovacijų finansų sektoriuje perspektyvą. Ir kad investicijos į šią sritį jau siekia tą mastą, kuris turi potencialo ilgainiui pakeisti finansų sektorių.

Mes tikimės, kad į gera.

Pirmiausia – kad inovatyvūs finansinių technologijų sprendimai finansų sektoriuje paskatins konkurenciją. Šią įžvalgą pagrįsiu mums artimiausiu – Lietuvos mokėjimų rinkos pavyzdžiu. Susijungus dviem bankams didžiosios trijulės dalis mūsų mokėjimų rinkoje užima apie 80 proc. Mūsų vertinimas vienareikšmis: tokia koncentracija – negerai. 

Tačiau gerai yra tai, į rinką ateina nauji alternatyvūs – t. y. nebankiniai – mokėjimo paslaugų teikėjai. Jų atėjimą skatiname, ir jau šiuo metu LT finansų rinkoje turime apie 115 Fintech įmonių. Vien elektroninių pinigų įstaigų skaičius tik per pastaruosius pusantrų metų išaugo daugiau nei 5 kartus. Akivaizdu, kad „ledas pajudėjo“. Koks rezultatas?

Ne bankų teikiama elektroninių mokėjimų dalis šiuo metu jau viršija dešimtadalį, o tendencijos rodo, kad ši dalis didėja su pagreičiu. Ir, tikėtina, didės – šiuo metu vertiname dar apie 40 naujų paraiškų gauti FinTech licencijas.

Kitaip tariant, FinTech meta pirštinę tradicinėms finansų įstaigoms. Šios, kad išsaugotų pozicijas, privalės paisyti naujų realijų ir besikeičiančių kliento poreikių. Privalės keisti savo verslo modelius, ideologijas ir elgsenas. Tiesą sakant – jau keičia. Pavyzdžiui, du bankai, dar visai neseniai buvę itin skeptiški, pradeda teikti momentinių mokėjimų paslaugą. Tai reiškia, kad FinTech pirštinė – pakelta.

Kitas lūkestis, kuris siejamas su FinTech, tai finansų sistemos demokratizavimas. Pasaulio banko vertinimu, 1,7 mlrd. žmonių (daugiau nei penktadalis Žemės gyventojų) vis dar neturi prieigos prie elementarių finansinių paslaugų – tarkime, negali atsidaryti sąskaitos banke. FinTech sprendimai yra tai, kas gali keisti ir keičia tokią padėtį iš esmės.

Šįkart pagrindimui – tolesnis, tačiau ypač įtikinamas pavyzdys – Užsachario Afrika. Beveik pusė pasaulinės mobiliųjų atsiskaitymų rinkos tenka būtent šiam regionui. Aktyviai naudojamų mobiliųjų piniginių čia 70 (septyni ir nulis) kartų daugiau nei Europoje ir Centrinėje Azijoje kartu sudėjus. Afrika yra pasaulinė lyderė mobiliųjų mokėjimų srityje, ir būtent tai leido reikšmingai padidinti žemyno gyventojų, kurie ėmė aktyviai naudotis finansinėmis paslaugomis, skaičių. Finansinės technologijos Afrikai suteikė unikalią galimybę „peršokti“ tradicinės bankininkystės etapą ir nuo grynųjų pereiti tiesiai prie elektroninių alternatyvų.
Tikiuosi, kad šios technologijos pakeis ir kitų visuomenių santykius su grynaisiais, kurie toms visuomenėms kainuoja tikrai nemažai.

Taip pat tikiuosi, tiksliau – neabejoju, kad Fintech priemonės gali reikšmingai išplėsti kreditavimo šaltinių ratą. Skaičiuojama, kad pasaulinis tarpusavio (peer-to-peer) skolinomo mastas, augantis maždaug 50 % kasmet, 2024 metais turėtų pasiekti 900 mlrd. JAV dolerių. Įspūdingas skaičius, galintis palankiai paveikti ir kredito prieinamumą, ir kainas, ir kreditavimo tradicijas plačiąja prasme.

Kolegos,

spėju, kad apie privalumus pakaks – esate tikrai ne ta auditorija, kurioje reikėtų pasakoti apie inovacijų teikiamas galimybes. Neabejoju, kad girdėjote ir apie rizikas. Tačiau jas priminti privalau, nes nauji finansiniai produktai, nauji jų pateikimo kanalai, nauji IT sprendimai, reikalaujantys duomenų atvėrimo ir skaitmeninių sąsajų su banko sąskaita, reiškia naujus iššūkius tiek paslaugų teikėjams, tiek ir jų gavėjams. Kaip juos įveikti?

Ne atsitverti, bet atsiverti naujovėms. Prisijaukinti ir įdarbinti savo ir visuomenės naudai. Mes Lietuvos banke vadovaujamės būtent šiuo principu, ir, drįstu pasidžiaugti, – jis veikia.

Kalbant konkrečiau, prieš keletą metų išsikėlėme sau tikslą, kad Lietuvos bankas dirbs ne tik kaip prievaizdas, – kas neišvengiamai yra mūsų priedermės dalis, – bet ir kaip finansų sektoriaus partneris. Konsultuojame ir patariame pradedantiems veiklą. Neseniai įrengėme „smėlio dėžę“, – t. y. sukūrėme sąlygas konstruoti ir išbandyti inovatyvius verslo modelius, kartu suteikiant sau galimybę atnaujinti reguliacinių įrankių arsenalą. Įdiegėme išmaniąją elektroninio licencijavimo priemonę, kuri potencialiems rinkos dalyviams leidžia paraišką dėl licencijos pateikti nuotoliniu būdu. Dėl ko taip stengiamės?

Jau minėjau, kad esame UŽ inovacijas, kurios gali suteikti finansų ateičiai mums palankią kryptį. Kita vertus, – kad turėtume galimybę tą kryptį koreguoti norima linkme, privalome žengti ne iš paskos ir ne koja kojon su rinkos pokyčiais, o mažų mažiausiai puse žingsnio priekyje.

Tai – būtina sąlyga suvaldyti jau minėtus ir taip pat nepaminėtus iššūkius – tokius kaip kibernetinis saugumas, tarptautinio pinigų plovimo grėsmė, arba ilgesniuoju laikotarpiu galimai iškilsiančias rizikas, susijusias su finansų sistemos fragmentacija bei iššūkiais finansiniam stabilumui – ypač jei ir toliau fiksuosime spartų įvairių kriptoturto kategorijų augimą.

Grįžtant prie globalaus paveikslo: minėjau, kad Europos Sąjunga turi šansą (jei sugebės juo pasinaudoti) užimti „moderuojančios“ atramos tarp JAV ir Kinijos vaidmenį. Kiekviena Bendrijos narė čia gali atrasti savo nišą ir įnešti savo indėlį.

Prisipažinsiu, taip nemažai apie Fintech kalbėjau neatsitiktinai. Mes Lietuvos banke tikime, kad Lietuvos niša gali būti būtent tiltų tiesimas FinTech sektoriuje.

Šioje srityje jau turime įdirbį. Aktyviai mezgame ryšius su Azijos šalimis, plečiame tarpinstitucinio bendradarbiavimo geografiją: Lietuvos finansų įmonėms yra atvertas kelias tiesiogiai investuoti į Kinijos kapitalo rinką. Esame pasirašę bendradarbiavimo susitarimą su Kinijos bankų reguliavimo institucija. Šiemet pasirašėme susitarimą dėl bendradarbiavimo FinTech klausimais su Singapūro centriniu banku. Taip pat ėmėmės koordinatoriaus vaidmens vystant bendrą Kinijos bei Vidurio ir Rytų Europos šalių veiklą plėtojant finansinėms technologijoms palankią aplinką.

Šiame ir kituose formatuose Lietuvą Azijos šalims pristatome kaip „vartus“ į Europos bankų ir mokėjimo rinką. Tokiam prisistatymui turime priežasčių. Mūsų taikomas FinTech įmonių licencijavimo režimas yra ne tik vienas sparčiausių Europoje, bet ir vienas lanksčiausių, siūlantis platų veiklos modelių pasirinkimą. Be to, elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms esame atvėrę centrinio banko mokėjimų infrastruktūrą – per mūsų CENTROlink platformą FinTech įmonės gali tiesiogiai, be jokių tarpininkų, pasiekti visą SEPA erdvę.

Matome, kad tokios prieigos perspektyva įdomi trečiųjų šalių įmonėms, siekiančioms įžengti į Europos rinką. Ja domisi ir Kinijos verslas. Veiklos licencijas jau esame suteikę penkioms šios šalies FinTech įmonėms. Dar trys yra pateikusios prašymus ir šiuo metu yra vertinamos. Kontaktų srautas rodo, kad interesas neslūgsta.

Žinoma, finansinės technologijos nėra vienintelė niša, kurią gali užimti Lietuva, ieškodama vietos naujoje pasaulio tvarkoje. Vis dėlto būtent čia aš matau labai apčiuopiamą, pasiekiamą ir potencialo nestokojančią galimybę.

Kadangi šiandien ne kartą minėjau Aziją ir Kiniją, prisiminiau seną tų kraštų posakį: „galimybė į duris beldžiasi tik kartą“. Ją labai gražiai papildo europiečių patarlė: „jei galimybė nesibeldžia – įsistatyk duris“. Taigi – kalbėdami, svajodami, prognozuodami ir kurdami ateitį būkime budrūs. Kai beldžia – atidarykime. O kai neatidaro – drįskime pasibelsti...

Dėkoju už dėmesį.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pristatymas (1.9 MB )