V. Vasiliauskas. „Kas laukia Lietuvos, jai pirmininkaujant ES Tarybai: centrinio banko atstovo požiūris“

Gerbiamos ponios ir ponai,

esu labai dėkingas už galimybę šiandien kreiptis į jus visus, susirinkusius į Lenkijos nacionalinio banko rengiamo paskaitų ciklo apie pusmečio pirmininkavimą ES Tarybai antrąją paskaitą. Ypač dėkoju valdytojui Marekui Belkai už šiltą kvietimą, kurį priėmiau su malonumu. Ačiū, Marekai.

Lietuvos ir Lenkijos istorija yra bendra, jų kultūriniai ir ekonominiai ryšiai yra glaudūs. Daugiau kaip du šimtmečius Rzeczpospolita Obojga Narodów, arba Abiejų Tautų Respublika, buvo didžiausia valstybė lotyniškoje ir krikščioniškoje Europoje. Jos teritorija siekė beveik 1 milijoną kvadratinių kilometrų ir šiandien sudarytų ketvirtadalį ES teritorijos, o pagal dydį būtų tokia kaip Prancūzija ir Vokietija kartu. Tai buvo unikali politinė sąjunga su šiuolaikinės federalinės valstybės, bendros valiutos užuomazgomis ir antra seniausia pasaulyje rašytine konstitucija, kuri daugeliu atvejų pralenkė laiką. Respublikai būdinga integracija daug kuo primena šiandieninę Europos integraciją, nors kokybės požiūriu šiedu procesai gana skirtingi. Abiejų Tautų Respublikos indėlis į Europos kultūrą, politiką ir – teisininko požiūriu – teisinį palikimą yra svarbus.

1791 m. gegužės trečiosios dienos konstitucijoje buvo atsisakyta liberum veto teisės, kuria pasinaudodamas bet kuris Seimo narys galėjo sustabdyti įstatymo priėmimą. Kai kas aiškina, kad veto teisė išorės jėgoms suteikė įrankį varžyti sprendimų priėmimą. Arba kad ja buvo piktnaudžiaujama dėl vidaus politinio trumparegiškumo, prisidėjusio prie Respublikos silpninimo. Mes nepretenduojame į tikslią istorinę analizę ir pripažįstame, kad esama skirtingų jos aiškinimų, tačiau viena pamoka yra aiški – norint kompetentingai valdyti valstybę, reikia turėti bendrą viziją ir įsipareigoti siekti bendrų tikslų, įskaitant ryžtą aukotis siekiant didesnės bendros gerovės. Kalbant apie dabartinę padėtį, pabrėžtina, kad turime užtikrinti veiksmingą demokratinį ir bendrą šalies valdymą, nes tai yra ES stiprybė. Mes turime būti pajėgūs judėti į priekį ir atremti šiandien kylančius iššūkius. Mes turime įgyvendinti savo viziją – turėti augančią, patikimą ir visiems atvirą Europą.

Prieš pradėdamas kalbėti apie pirmininkavimo prioritetus ir euro zonos plėtros perspektyvas, norėčiau išsamiai apžvelgti mūsų narystės ES patirtį per šį dešimtmetį – kaip iš šalies kandidatės mes tapome šalimi, kuri prisiėmė atsakomybę vykdyti ES darbotvarkę. Taip pat norėčiau šiek tiek pakalbėti apie ES kylančius iššūkius, nes jie lemia atsakomuosius politinius veiksmus. Kalbėdamas apie pirmininkavimo prioritetus, daugiausia dėmesio skirsiu reformoms, kurios glaudžiausiai susijusios su centrinio banko įgaliojimais, ir trumpai paminėsiu mūsų įgaliojimų neapimančias iniciatyvas.
 
I. Laukiant Lietuvos pirmininkavimo

Kitąmet 10-ies šalių grupė, įskaitant Lietuvą ir Lenkiją, pažymės savo narystės ES dešimtąsias metines. Europos skirstymas į senąją ir naująją netruko labai ilgai. Pastaroji šalių grupė sėkmingai integravosi į ES, įrodė, kad ją sudarančios šalys yra pagarbos vertos ES narės, ir išsklaidė abejones, kurių buvo kilę rengiantis narystei. Pastaruoju metu išryškėjo kiti skirtumai – suskirstymas į šiaurės ir pietų šalis, centrą ir periferiją, priklausančias euro zonai ir jai nepriklausančias šalis.

Abejonės dėl ES gebėjimo absorbuoti didžiausią plėtros, apimančios šalis su daug mažesniu pajamų lygiu nei kitų ES valstybių narių, šuolį, kurių buvo kilę pasirengimo narystei laikotarpiu, išsisklaidė. Iš 2004 m. priimtų naujųjų šalių penkios jau įsivedė eurą, Latvija tą planuoja padaryti 2014 m., Lietuva siekia įsivesti eurą 2015 m. Iki dešimtųjų mūsų narystės metinių šešios valstybės narės, įstojusios į ES 2004 m., jau bus pirmininkavusios ES Tarybai.

Narystė ES – svarbus laimėjimas, mes įgyvendinome savo pagrindinį strateginį tikslą. Stojimo į ES proceso metu mes įtvirtinome politines reformas, padarėme nemažą pažangą stiprindami institucinius mūsų ekonomikos pagrindus. Svaiginama kelerių metų sėkmė ir euforija, įstojus į ES, pakurstė tikėjimą, kad be didelių pastangų, vykstant konvergencijos procesui, mes atsidursime Eldorade. Intensyvaus augimo laikotarpiu mes praradome budrumą ir nekreipėme dėmesio į virš mūsų besikaupiančius tamsius debesis, pranašaujančius atšiaurią audrą ir sukrėtimą.

Makroekonominis disbalansas buvo ypač akivaizdus Baltijos valstybėse. Išorinis sukrėtimas, sukeltas pasaulinės krizės, lėmęs likvidumo stoką, reiškė, kad „nusileidimas iš padebesių“ nebus minkštas – gali kilti nekontroliuojamas chaosas. Lenkija buvo vienintelė šalis, išvengusi nuosmukio 2009 m., nors ir ją paveikė suprastėjusi pasaulinė padėtis.

Kaip pažymėjo Christine Lagarde, TVF valdančioji direktorė, Baltijos šalys narsiai priėmė šį iššūkį ir nusprendė įgyvendinti greitą konsolidaciją, užuot paskirsčiusios naštą daugeliui metų į priekį. 2009–2010 m. Lietuvos viešųjų finansų konsolidacija sudarė apie 12 % BVP. Sunkiausiu krizės metu, kai dar nebuvo aišku, ar jau pasiektas dugnas, labiausiai guodžiančias žinias teikęė išorės stebėtojai, teigė, kad mums prireiks septynerių metų, jog pasiektume prieš krizę buvusį gamybos lygį, šis laikotarpis buvo pavadintas septynerių metų prarasto augimo laikotarpiu.

Nuosmukis Lietuvoje buvo didžiulis, bet jis truko neilgai – tik 4 ketvirčius. Nuo 2012 m. juntame nuolatinį augimą. Atsigavimo tempas Baltijos valstybėse buvo intensyviausias ES, o prognozuotas septynerių metų laikotarpis, per kurį gamyba turėjo pasiekti iki krizės buvusį lygį, buvo sutrumpintas perpus. Dėl didelio vidaus lankstumo ekonomika sparčiai koregavosi, todėl greitai pagerėjo padėtis, susijusi su vienetinėmis darbo sąnaudomis, ir konkurencija. Reaguodama į krizę, Lenkija, atsižvelgiant į jos ekonomikos dydį, tvirtesnius makroekonomikos pagrindus, mažesnį prekybos ir finansų atvirumą bei lankstų valiutos kursą, turėjo papildomų galimybių.

Mūsų atveju svarbiausi dalykai buvo politinis ryžtas, dėmesys reformų valdymui ir visuomenės ištvermingumas įgyvendinant didelio masto koregavimo priemones. Pamoka ateičiai – turėtume vengti nekontroliuojamo chaoso ir kaupti politinių priemonių arsenalą geraisiais laikais. Vykdydami pirmininkavimo darbotvarkę kitus šešis mėnesius, mes vadovausimės tais pačiais kriterijais – daugiausia dėmesio skirsime esminiams iššūkiams, politiniam ryžtui ir pačių priimamiems sprendimams.

Dabar norėčiau pakalbėti apie platesniam regionui kylančius iššūkius.

II. Svarbiausi ES kylantys iššūkiai

ES patyrė didelę krizę, kurios dar kol kas neįveikė. Nuosmukį liudijančios ekonominės prognozės, abejonės dėl finansinio stabilumo ir silpni viešieji finansai vis dar silpnina pasitikėjimą. Nepaisant reikšmingos iki šiol padarytos pažangos, mums dar nepavyko ištrūkti iš užburto rato – nėra augimo, nes neatkurtas kredito kanalas, be kita ko, „išvalant“ bankų balansus; finansų sektoriaus atsigavimas susijęs su makroekonomine padėtimi, taip pat egzistuoja atvirkštinis priežastinis ryšys tarp fiskalinės padėties, ekonomikos augimo ir stabilių bankų. Pasitikėjimas – tai ketvirtas ratas, kuris negali suktis priešinga kryptimi. Norint imtis atsakomųjų priemonių, būtina įgyvendinti esminius ekonominės ir pinigų sąjungos struktūrinius pokyčius, sprendžiant neatidėliotinus finansų sektoriaus ir realiosios ekonomikos klausimus.

Atkurti augimą – vienas iš pagrindinių ES ir euro zonai kylančių iššūkių šiandien. Praeitais metais 12 iš 27 ES valstybių narių ekonomika smuko. Prognozuojama, kad šiemet augimas ES ir euro zonoje bus neigiamas. Manoma, kad nedarbas ES pasieks rekordines aukštumas, vėl gali kilti įtampa finansų rinkose, jei politikos įgyvendinimas susilpnės, todėl finansų sektoriaus reformos turi būti tęsiamos. Tai, kad JAV ir Japonija neturi patikimų vidutinės trukmės fiskalinių planų, taip pat gali sukelti papildomą išorės riziką.

Ilgą laiką augimas ES atsiliko nuo JAV ir Japonijos. Palyginkime – nuo 1980 m. augimo ES ir euro zonoje vidurkis buvo daugiau kaip 2 %, o JAV – 2,6 %. Šie skaičiai slepia didelius skirtumus tarp valstybių narių. Kai kurioms jų pavyko reformuoti savo ekonomiką, padidinti našumą ir augimo potencialą, tačiau kitose šalyse augimas buvo blankus arba gamybos kintamumas didelis. Keletą metų iki krizės realiam konvergencijos procesui ES ir euro zonoje trukdė neįprasta prieiga prie kredito, per didelis pasitikėjimas procikliškais sektoriais ir vidaus paklausa bei per daug optimistiniai lūkesčiai dėl fiskalinių įplaukų, t. y. negriežta fiskalinė politika. Krizė skausmingai atskleidė padidėjusius ES šalių konkurencingumo skirtumus. Visa ES pradėjo prarasti ekonomikos ir politikos dinamiškumą, gebėjimą imtis reformų ir atsakomųjų priemonių didėjant įtampai.

Antrasis ES iššūkis – finansinio stabilumo išlaikymas. Tarpvalstybinė finansų institucijų veikla ES ir pasauliniu lygmeniu proporcingai didėjo, bankai tapo sudėtingesni, o finansų sektoriaus priežiūra tebebuvo vietinė, nebuvo suderinto požiūrio ir aiškiai nustatytų taisyklių, susijusių su įsipareigojimais. Cituojant serą Mervyną Kingą, sistemiškai svarbios finansų institucijos (SSFI) gyvavo tarptautinėje terpėje, o mirdavo – nacionalinėje. Esama paskatų struktūra skatino prisiimti pernelyg didelę riziką, nes trumpalaikis pelnas buvo panaudotas didelėms premijoms bankų pareigūnams ir dividendams bankų akcininkams, o ištikus bėdai turėjo įsikišti mokesčių mokėtojai ir dažnai nuostolius turėjo padengti visuomenė. Tarpvalstybinių bankų grupių pertvarkymas buvo ir yra sudėtingas procesas, nes nėra aiškiai nustatytų naštos pasidalijimo principų. Esant tokiai padėčiai, buvo sudėtinga atlikti ankstyvą intervenciją, o dėl reguliavimo užvaldymo – labai gaudžių ryšių tarp reguliavimo institucijų ir reguliuojamųjų – padėtis galėjo tapti dar labiau komplikuota. Priežiūros institucijų taikomomis priemonėmis buvo linkstama teikti pirmenybę nacionaliniams tikslams, o ne susirūpinimui dėl stabilumo platesniu mastu – tai vadinamoji namų tendencija. Ji ir susilpnino bendrosios rinkos funkcionavimą sunkmečiu.

Jeigu anksčiau nebuvo aišku, tai dabar tapo ypač akivaizdu, kad yra sunku užtikrinti vidaus finansinį stabilumą, neturint tvirtos regioninio ir tarptautinio finansų reguliavimo ir priežiūros sistemos. Šiandien būtinybė įveikti politikos skirtumus ir priimti bendrą sprendimą dėl naujos reguliavimo struktūros yra vienas iš svarbiausių ES prioritetų.

Be susirūpinimo dėl augimo ir uždavinių, susijusių su finansiniu stabilumu, yra ir trečias iššūkis – fiskalinė konsolidacija. ES viešuosius finansus slegia fiskalinės iliuzijos ir skolos, kurios nuosmukio metu ribojo atsakomųjų anticiklinių politikos priemonių mastą. Struktūriniai deficitai buvo nepakankamai įvertinti, o laikinos įplaukos iš klestinčių užsienio konkurencijai uždarų sektorių buvo dažnai transformuojamos į nuolat didėjančias išlaidas. Dideles skolas turinčios šalys nekreipė dėmesio į riziką tol, kol buvo pajėgios vykdyti refinansavimą, taikant palankias palūkanų normas. Praktika parodė, kad tarpusavio vertinimas ES lygmeniu yra bevertis. Dešimtmetį iki krizės tik apie pusė euro zonos valstybių narių vykdė reikalavimą, kad biudžeto deficitas neperžengtų 3 % BVP ribos.

Per keletą pastarųjų metų daugelyje ES šalių buvo atlikta fiskalinė konsolidacija, siekiant sustiprinti viešųjų finansų tvarumą. Aktyviai diskutuojama dėl fiskalinių multiplikatorių ekonominės krizės metu dydžio ir dėl atitinkamo fiskalinio koregavimo tempo. Lygiai taip pat yra svarbu atkurti patikimumą, net jei atliekant ekonominę analizę ir sunku įvertinti patikimumo poveikį. Viena yra aišku – visas atsakomąsias anticiklines priemones reikėtų parengti esant geriesiems laikams.

III. Lietuvos pirmininkavimo prioritetai

ES kilo daugybė ekonominių ir finansinių iššūkių, todėl ji ėmėsi vykdyti intensyvią reformų darbotvarkę, kuria siekiama išspręsti esminius su krize susijusius klausimus. Imtasi reikšmingų veiksmų siekiant stabilizuoti finansų sektorių, didelė pažanga padaryta įgyvendinant skirtingą fiskalinę konsolidaciją ir struktūrines reformas. Nepaisant to, dar daug ką reikia padaryti nacionaliniu lygmeniu vadovaujantis principu „tvarka nuosavame būste“ ir užtikrinant didesnį politikos koordinavimą ES lygmeniu.

ES ekonominio valdymo sistema buvo pertvarkyta, tačiau, siekiant užtikrinti, kad fiskalinės politikos kokybė apčiuopiamai pagerėtų, būtina nuosekliai įgyvendinti sutartus pakeitimus. Taip pat dar reikės nuspręsti, kiek turėtume stiprinti ekonominės ir fiskalinės politikos koordinavimą, kaip tai aptarta Projekte dėl tikros ekonominės ir pinigų sąjungos. Tačiau šiuo metu dėmesys nukrypo į finansų sektoriaus, kuriame reikalinga neatidėliotina pažanga siekiant išlaikyti finansinį stabilumą ir padidinti ekonomikos augimą, reformoms. Finansų sektoriaus reformos bus Lietuvos pirmininkavimo per kitus šešis mėnesius dėmesio centre.

2011 m. Lenkija pagal rotacijos principą pirmininkavo ES Tarybai, o šių metų liepos 1 d. Lietuva prisiėmė atsakomybę toliau vykdyti ES politikos ir teisėkūros darbotvarkę. Lietuva, skirtingai nei Airijos kolegos, kuriems šis pirmininkavimas buvo jau septintas, pirmininkaus ES Tarybai pirmą kartą. Lenkijai, 2011 m. prisiėmusiai šį įsipareigojimą, tai buvo pirmoji tokia patirtis. Jūsų šalis labai prisidėjo prie ekonominio valdymo ES stiprinimo, garantuodama susitarimą dėl šešių teisėkūros iniciatyvų – vadinamojo šešių pasiūlymų paketo, siekdama tvirtesnės vidaus rinkos kaip augimo šaltinio, pradėdama konsultacijas dėl kitos daugiametės finansinės programos.

Lietuvos pirmininkavimu užbaigiami Europos teisėkūros ir finansinis ciklai. Rinkimai į Europos Parlamentą vyks 2014 m. gegužės mėn. Jie sutaps su Europos Komisijos kadencijos pabaiga 2014 m. spalio mėn. Dėl to padidės įtampa dėl teisėkūros darbotvarkės, nes bus norima užbaigti įgyvendinti daugelį jau seniai pateiktų svarbių iniciatyvų. Mums taip pat reikės iki 2013 m. pabaigos suderinti pozicijas dėl 56 teisės aktų, susijusių su 2014–2020 m. daugiamete finansine programa. Be to, papildomą įtampą sukels nacionaliniai rinkimai kai kuriose valstybėse narėse.

Pirmininkavimas – vyriausybės vykdomas procesas. Svarbiausias centrinio banko vaidmuo – būti vykdomosios valdžios patarėju ir partneriu. Pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skirs finansinių paslaugų sričiai. Šiam tikslui jis paskyrė kai kuriuos savo pagrindinius ekspertus į Finansų ministerijos vadovaujamą grupę. Svarstymui bus pateikti 27 pasiūlymai. Turėdama tikslą prisidėti prie tvaraus ekonomikos augimo, finansinio stabilumo ir patikimų viešųjų finansų ES, Lietuva toliau sieks pažangos kuriant bankų sąjungą, įgyvendinant kitas teisėkūros iniciatyvas finansų rinkos reformų srityje ir patvirtintas ekonominio valdymo reformas.

Bankų sąjunga

Europos Vadovų Taryba, visapusiškai reaguodama į finansų sektoriaus sunkumus ir siekdama sumažinti jų pasikartojimo ateityje galimybę, pareikalavo sukurti bankų sąjungą. Ji bus vienas iš keturių svarbiausių tvirtesnės EPS elementų.

Netrukus bus galutinai patvirtintas bendras priežiūros mechanizmas (BPM) – pirmasis bankų sąjungos elementas. Mes turime pripažinti pirmininkavusios Airijos, Europos Komisijos ir kitų suinteresuotųjų subjektų, prisidėjusių prie šio svaraus laimėjimo, nuopelnus. Paprastai teisėkūros procesas ES trunka vidutiniškai 1,5 metų, šiuo atveju politinis sprendimas dėl BPM buvo pasiektas per pusmetį. Taigi akivaizdu, kad ES geba pasiekti daugumos remiamus didžiausios svarbos tikslus.

Politinis susitarimas buvo pasiektas balandžio mėn., o šiuo metu svarbiausia užtikrinti, kad kaip galima greičiau būtų priimti su BPM susiję teisės aktai, nes tam, kad ECB įgytų naujų, su priežiūra susijusių teisių, prireiks 12 mėnesių. Tai priklausys nuo Europos Parlamento ir jo bendravimo su ECB ir Vokietijos Bundestagu, kur šiuo metu šis pasiūlymas yra atidžiai vertinamas, ar neprieštarauja Vokietijos konstitucijai. Europos Parlamentas atidėjo savo balsavimą dėl BPM paketo iki rugsėjo mėn. įvyksiančio plenarinio posėdžio.

Susitarimas dėl BPM reiškia, kad buvo pasiekta įvairių valstybių narių interesų pusiausvyra ir kad atkreiptas dėmesys į daugelio šalių susirūpinimą dėl vienodo euro zonos ir ne euro zonos valstybių narių traktavimo kiek tai įmanoma pagal ES sutartį. Pagal daugelį suderinto teisės akto nuostatų garantuojama, kad ECB pinigų politika ir suderintame teisės akte numatyti nauji priežiūros tikslai yra viena nuo kitos visiškai nepriklausomos sritys. Taip pat sutariama, kad, be kita ko, nauja Europos priežiūros sistemos struktūra prisidės prie bendrosios rinkos vientisumo stiprinimo.

Kai BPM bus patvirtintas, svarbiausias ir daugiausia iššūkių keliantis uždavinys ECB ir nacionalinėms priežiūros institucijoms bus patikimai įgyvendinti šią naują priežiūros sistemą. 2014 m. antrame pusmetyje ECB jau turėtų būti pasirengęs vykdyti naujus priežiūros uždavinius. Jam teks atsakomybė prižiūrėti apie 130 didžiausių bankų ir užtikrinti veiksmingą BPM funkcionavimą, o nacionalinės kompetentingos institucijos bus atsakingos už kasdienę mažesnių bankų priežiūrą, vadovaujant ECB. Iki pradedant veikti naujajai priežiūros sistemai, ECB turės išsamiai įvertinti balansus tų bankų, kuriuos jis tiesiogiai prižiūrės. Būtini parengiamieji darbai jau vykdomi.

Neseniai Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbta direktyva ir reglamentas dėl kapitalo poreikio (CRD IV/CRR), kuriuose tarptautiniai įsipareigojimai dėl bankų kapitalo ir likvidumo reikalavimų (Bazelis III) perkelti į ES teisės aktus. Nors oficialiai CRD IV/CRR nėra sudedamoji bankų sąjungos dalis, šiedu dokumentai glaudžiai su ja susiję. Juose numatomos aiškesnės vienodos sąlygos, toliau sisteminama suderinta priežiūros praktika. Svarbu, kad valstybės narės neatidėliodamos perkeltų naujas taisykles į savo nacionalinius įstatymus.

Pagal BPM su priežiūra susijusi atsakomybė nustatoma Europos lygmeniu, o bendroje bankų pertvarkymo programoje ir susitarime dėl indėlių garantijų turėtų būti paaiškinta, kaip pertvarkyti nemokias institucijas. Jei nesusitarsime dėl teisiškai patikimos ir veiksmingos bankų pertvarkymo sistemos, sustiprintos apsaugos sistemos įsipareigojimų ir būtinų kraštutinių apsaugos priemonių, rizikuojame turėti neužbaigtą ir blogai veikiančią sistemą. Todėl Lietuvai pirmininkaujant pirmenybė bus teikiama dar neišspręstiems su bankų sąjunga susijusiems klausimams. Mes pabrėžiame, kad svarbu laikytis suderinto proceso, vengti mūsų patikimumui pavojų keliančių nesėkmių ir nuosekliai siekti nustatyto gerai veikiančios bankų sąjungos tikslo, taikant būtinas europines nepriklausomos priežiūros, ankstyvos intervencijos ir patikimas kraštutines apsaugos priemones.

Mes džiaugiamės, kad neseniai neeiliniame Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos posėdyje praeitą savaitę finansų ministrai susitarė dėl Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvos (BGPD). Esant Tarybos bendrai pozicijai, Lietuvos pirmininkavimo metu turėtų prasidėti derybos su Europos Parlamentu. BGPD turėtų būti nustatytos aiškios ir suderintos taisyklės, kaip nacionalinės institucijos turėtų elgtis su sunkumų patiriančiais bankais, siekiant apsaugoti mokesčių mokėtojus nuo bankų gelbėjimo būtinybės ateityje.

Po ilgų derybų dėl bankų gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės lankstumo ir apimties, t. y. taisyklių ir nuostatų dėl kreditorių pretenzijų, kurias galima nurašyti arba konvertuoti į nuosavybės priemones, dydžio, dėl BGPD pasiektas kompromisas. Dabartiniame pasiūlyme kompetentingoms institucijoms pateiktas šiuolaikinis priemonių paketas, kuriame išdėstyta, kaip nustatyti pavienius bankus ištikusias krizes, kaip joms užkirsti kelią ir valdyti, kartu išlaikant pakankamą lankstumą, ir išskirtiniais atvejais koreguoti pertvarkymo taisykles, siekiant išspręsti įvairias finansinio stabilumo problemas. Valstybės narės sutiko sukurti ex-ante bankų pertvarkymo fondus, paliekant galimybę taikyti atitinkamus nacionalinio finansavimo būdus. Pateiktas pasiūlymas, kad minimalūs rizika ir kapitalo dydžiu pagrįsti nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų reikalavimai būtų nustatyti kiekvienai institucijai. Tačiau Komisijai buvo suteikta galimybė ateityje suderinti šiuos reikalavimus pagal Europos bankų asociacijos rekomendacijas.

Valstybių narių susitarimas dėl BGPD turėtų paskatinti tęsti atidėtas diskusijas dėl Indėlių garantijų sistemų direktyvos (IGSD), kuria siekiama suderinti nacionalines indėlių draudimo sistemas. Taryba, atsižvelgdama į tai, kad BGPD ir IGSD yra glaudžiai susijusios, svarsto galimybę pradėti bendras ar lygiagrečias derybas dėl šių pasiūlymų su Europos Parlamentu, kad iki 2013 m. pabaigos būtų pasiektas susitarimas. Iki galutinai susitariant dėl BGPD ir įsigaliojant naujajai suderintai bankų gaivinimo ir pertvarkymo sistemai, vienodos sąlygos bankams ES turėtų būti garantuojamos patikslintomis ES valstybės paramos taisyklėmis, tikimasi, kad jos įsigalios kitą mėnesį.

Sutarus dėl BGPD žengtas vienas žingsnis įgyvendinant bankų sąjungos idėją ir suteiktas pagrindas valstybių narių diskusijoms dėl bankų pertvarkymo koordinavimo mechanizmų – bendro bankų pertvarkymo mechanizmo (BBPM). Netrukus turėtų būti paskelbtas Komisijos pasiūlymas dėl BBPM, kuriame bus išsamiai apibūdintas antrasis bankų sąjungos kertinis elementas. Pasiūlyme visų pirma bus diskutuojama dėl pertvarką vykdysiančios institucijos kūrimo ir jos struktūros. Šiuos dalykus būtina detalizuoti visų pirma dėl to, kad nacionalinės institucijos turės perduoti sprendimų priėmimo įgaliojimus, antra, reikia nustatyti pereinamuoju laikotarpiu reikalingas viešas kraštutines apsaugos priemones ir, trečia, dėl galimų ES teisės sistemos suvaržymų.

Bendras bankų pertvarkymo mechanizmas glaudžiai susijęs su Europos stabilumo mechanizmo (ESM) tiesioginio rekapitalizavimo priemone. Euro grupė neseniai pritarė pagrindiniams tiesioginio bankų rekapitalizavimo, taikant ESM, principams ir nusprendė užbaigti kurti jo operacinę sistemą, kai tik bus susitarta dėl BGPD ir IGSD. Taikant naująją priemonę sunkumų patiriančioms finansų institucijoms bus suteikta iki 60 mlrd. eurų suma, nesukuriant papildomos rizikos valstybės fiskalinei pozicijai. Iki pradedant veikti BPM, šią priemonę turėtų būti galima visapusiškai taikyti.

2012 m. Europos Komisija pavedė aukšto lygio žymių ekspertų grupei, kuriai vadovavo E. Liikanen, atlikti holistinį struktūrinių reformų ES bankų sektoriuje, kurias būtų galima įgyvendinti per vidutinės trukmės laikotarpį, poreikio vertinimą. 2012 m. rugsėjo mėn. grupė pateikė savo išvadas. Ji rekomendavo atskirti mažmeninę bankininkystę nuo prekybos grandžių toje pačioje bankų grupėje, pateikė pasiūlymų dėl bankų gaivinimo ir pertvarkymo sistemų, dėl bankų kapitalo reikalavimų bei jų bendrojo valdymo reformų. Šių pasiūlymų tikslas – padidinti Europos bankų sistemos stabilumą ir efektyvumą. Panašių iniciatyvų dėl struktūrinių reformų jau ėmėsi kai kurios ES valstybės narės ir trečiosios šalys – tai P. Volkerio taisyklė JAV, įtraukta į C. Dodo ir B. Franko finansų sektoriaus reformos aktą (2010 m. liepos mėn.), Dž. Vikerio pasiūlymai JK (2011 m. rugsėjo mėn.), procesai Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių.

E. Liikaneno pasiūlytas procesas suteikia galimybę suformuoti regioninį požiūrį į struktūrines bankų reformas ES. Rudenį Europos Komisija turėtų parengti teisėkūros iniciatyvą, kurią būtų galima aptarti Lietuvos pirmininkavimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurios valstybės narės jau padarė pažangą įgyvendindamos struktūrines bankų reformas nacionaliniu lygmeniu, turėtų būti nelengva suformuoti minėtą suderintą regioninį požiūrį.

Kiti finansų sektoriaus prioritetai

Pirmininkavimo darbotvarkėje dominuos su bankų sąjunga susiję klausimai. Pirmenybė bus teikiama darbams, kuriuos reikia pabaigti, tačiau mes taip pat sieksime apčiuopiamos pažangos finansų rinkų infrastruktūros, vertybinių popierių, pinigų plovimo srityse.

Sukūrus bendrąją rinką, tarpvalstybinių finansinių sandorių skaičius vertybinių popierių rinkoje nuolat didėjo. Tikimasi, kad pradėjus vykdyti TARGET2-Securities projektą, kuriuo nuo 2015 m. bus suteikta bendra platforma vertybinių popierių atsiskaitymams vykdyti, ši tendencija sustiprės. Atsižvelgiant į asimetriją tarp, viena vertus, didėjančio sandorių skaičiaus bendrojoje rinkoje ir, kita vertus, centrinių vertybinių popierių depozitoriumų bei vertybinių popierių atsiskaitymo reguliavimo nacionaliniu lygmeniu, vis svarbiau turėti suderintų taisyklių paketą, kurį taikant turėtų sumažėti tarpvalstybinių sandorių rizika ir išlaidos.

Siekiant spręsti šiuos klausimus, pasiūlytas Centrinių vertybinių popierių depozitoriumų reglamentas (CVPDR). Jame išdėstyti TARGET2-Securities projekto teisiniai pagrindai ir suderintos vertybinių popierių atsiskaitymo ir nacionalinių depozitoriumų taisyklės, siekiant sustiprinti atsiskaitymų saugumą, skaidrumą bei efektyvumą ir vertybinių popierių leidėjams, investuotojams bei patiems depozitoriumams palengvinti prieigą prie atitinkamų depozitoriumų. Airija savo pirmininkavimo metu padarė akivaizdžią pažangą spręsdama su CVPDR susijusius klausimus ir susitarė dėl daugelio esminių klausimų. Lietuvos pirmininkavimo grupei teks baigti spręsti kai kuriuos dar neišspręstus klausimus, kaip antai sąsajų centriniams vertybinių popierių depozitoriumams suteikimas ir šių sąsajų apibrėžtis arba įgaliojimų teikti bankines paslaugas suteikimas depozitoriumams. Pirmininkaujančiai šaliai iškeltas tikslas iki metų pabaigos pasiekti Taryboje kompromisinį susitarimą ir padaryti pažangą derantis su Europos Parlamentu.

Finansinių priemonių rinkų direktyva ir reglamentas buvo pateikti svarstyti pirmininkaujant Lenkijai, o valstybės narės suderino savo bendrą poziciją tik pačioje pastarosios Tarybos darbo pabaigoje, po keturių pirmininkavimų iš eilės. Finansinių priemonių rinkos direktyvos ir reglamento tikslas – sudaryti sąlygas tolesniam ES finansų rinkų stiprinimui, gerinti efektyvumą ir stiprinti konkurencingumą. Dėl šių iniciatyvų bus išplėsti priežiūros įgaliojimai, sugriežtinta sankcijų sistema ir skaidrumo taisyklės akcijų ir ne akcijų rinkoms, bus sukurta naujos kategorijos prekybos platforma – organizuotos prekybos sistema. Neseniai Tarybos pasiektas bendras susitarimas pareikalavo daug pastangų siekiant suderinti skirtingus valstybių narių požiūrius, pavyzdžiui, dėl atviros prieigos centriniams vertybinių popierių depozitoriumams ir vertybinių popierių prekiautojams sukūrimo arba dėl ikiprekybinio ir poprekybinio skaidrumo. Manoma, kad diskusijos Parlamente ir toliau bus karštos, tačiau šiuos klausimus planuojama išspręsti per einamąjį parlamentinį ciklą.

Lietuva sveikina Airiją su tuo, kad ji pirmininkavimo metu iš esmės susitarė su Europos Parlamentu dėl Piktnaudžiavimo rinka reglamento (PRR). Jo tikslas – spręsti klausimus, susijusius su prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija ir manipuliavimu vertybinių popierių rinkose, didinant priežiūrines galias atliekant tyrimą, sukuriant suderintą sankcijų sistemą, kartu sumažinant mažų ir vidutinio dydžio vertybinių popierių leidėjų administracinę naštą.

Per vasarą pirmininkaujanti šalis atnaujins derybas su Parlamentu dėl direktyvos „Omnibus II“, kurioje numatomi draudimo įmonių techniniai standartai ir bendras praktikos kodeksas. Be šio susitarimo draudimo įmonėms nebūtų galima taikyti griežtesnių direktyvos „Mokumas II“ reikalavimų, jie, kaip planuojama, turėtų įsigalioti 2014 m. Direktyvos „Omnibus II“ poveikio vertinimas jau baigtas ir liepos mėn. pabaigoje Komisija turėtų pateikti išsamesnes pastabas. Būtina laiku priimti direktyvą „Omnibus II“, siekiant išvengti abejonių dėl naujos sistemos ir galimų pereinamųjų laikotarpių – tai trukdytų draudimo rinkos dalyviams ir priežiūros institucijoms tinkamai pasirengti ir laiku įgyvendinti naująją mokumo sistemą.

Galiausiai, Lietuvos pirmininkavimo metu dėmesys bus skiriamas ir kovos su pinigų plovimu klausimams, kurie tampa vis svarbesni ES ir tarptautinėse darbotvarkėse. Gilesnė bendroji ES rinka yra ne tik ekonominį augimą skatinantis veiksnys, ji taip pat sukuria palankesnę aplinką pinigų plovimui ir mokesčių vengimui. Neseniai paskelbtų Komisijos iniciatyvų tikslas – reaguoti į kilusias ir dar tik pradedančias formuotis grėsmes, susijusias su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu. Naujuose teisės aktuose, kurie yra Europos Vadovų Tarybos darbų prioritetas, bus įtvirtintos Finansų specialiosios paskirties darbo grupės rekomendacijos. Iki rudens Lietuvos veiksmų tikslas – pasiekti kompromisinį susitarimą tarp valstybių narių.

Kiti, į centrinio banko įgaliojimus neįtraukti prioritetai

Kiti, į centrinio banko įgaliojimus neįtraukti pirmininkavimo prioritetai – sutarimas dėl teisės aktų dėl kitos ES daugiametės finansinės programos, indėlis stiprinant bendrąją paslaugų rinką, baigiamieji darbai, susiję su vidaus energetikos rinka, tolesni darbai, numatyti skaitmeninių technologijų darbotvarkėje. Svarbi tema pirmininkavimo laikotarpiu – užimtumo galimybių kūrimas, atkreipiant ypatingą dėmesį į didelį jaunimo nedarbo lygį. Visi šie tikslai neišvengiamai skatina augimą, tačiau, jei nebus tvarių nacionalinių pastangų ir mūsų veiksmai bus nekoordinuojami, bus neįmanoma pasiekti didesnio ES augimo.

Iki krizės ekonominė politika buvo koordinuojama neefektyviai, todėl ES ekonominio valdymo sistema buvo iš esmės pagerinta. Dabar mes vykdome trečiojo Europos semestro ciklo užduotis. Jis prasideda paskelbiant Europos Komisijos metinę augimo apžvalgą, o jo pabaigoje vertinamas kiekvienai šaliai skirtų konkrečių rekomendacijų įgyvendinimas. Šio ciklo darbų tikslas – užtikrinti drausmę įgyvendinant nacionalines fiskalines politikas, skatinti įgyvendinti augimą didinančias nacionalines reformas ir užkirsti kelią makroekonominio disbalanso didėjimui.

Neseniai įvykdytomis ES ekonominio valdymo reformomis buvo iš esmės pertvarkyta iki krizės buvusi ES fiskalinio valdymo sistema. Patobulintas Stabilumo ir augimo paktas (SAP), numatant griežtesnę fiskalinę stebėseną ir vykdymą. Susitarimas dėl vadinamojo šešių pasiūlymų paketo jį dar labiau sustiprino. Dviejų pasiūlymų pakete, dėl kurio buvo neseniai susitarta, numatytos papildomos euro zonos šalių priežiūros ir stebėjimo procedūros. Šiais metais pirmąkart euro zonos valstybės narės pateiks savo nacionalinių biudžetų projektus Europos Komisijai ex-ante įvertinimui pagal dviejų pasiūlymų pakete numatytus reikalavimus. Be to, patvirtintas Fiskalinis susitarimas (dalis tarptautinės Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo (TSCG)), numatant toliau pildyti ir tobulinti SAP.

Sukūrus naują sistemą padėtas pagrindas ilgalaikiam viešųjų finansų tvarumui. Per paskutinius keletą metų ES biudžeto deficitas mažėjo, tikimasi, kad valstybės skolos (skolos ir BVP santykio) rodikliai, kurie, manoma, netrukus pasieks didžiausią lygį, netolimoje ateityje taip pat pradės mažėti. Reikia pasiekti, kad rezultatai būtų nuoseklūs ir kad būtų griežtai taikoma naujoji fiskalinio valdymo sistema. Tikimės, kad šiuo pirmininkavimo laikotarpiu pavyks prie to prisidėti. Yra daugybė naujų priemonių fiskaliniam tvarumui užtikrinti ES, todėl svarbu taikyti jas nuosekliai.

IV. Euro zonos plėtra

Galiausiai norėčiau pakalbėti apie euro zonos plėtros perspektyvas.

Šiandien, skirtingai nei laikotarpiu iki krizės, narystė euro zonoje siejama ne tik su laimėjimais. Nors taip vertinant pripažįstama, kad EPS yra nebaigta kurti ir kad bendra pinigų ir valiutos kurso politika negali kompensuoti apdairumo vidaus politikoje trūkumo. Nepaisant trūkumų, kurių esama pavienėse valstybėse narėse, bendrosios valiutos privalumai vis dar yra neginčijami. Pradėti svarbūs EPS struktūros stiprinimo darbai. Todėl valstybės narės, įsipareigojusios įsivesti eurą, turėtų apsispręsti, ar laukti, kol bus iš esmės pertvarkyta ši struktūra, ar aktyviai dalyvauti ieškant išeities iš susidariusios padėties.

Lietuva parodė, kad gali pakankamai lanksčiai tvarkytis taikydama valiutų valdybos fiksuoto valiutos kurso režimo modelio, prie kurio ji perėjo 1994 m., sąlygomis. 2002 m. mes susiejome litą su euru, o 2004 m. prisijungėme prie VKM II. Įrodėme, kad sugebame koreguoti savo politiką tiek, kiek reikia. Institucinė sandara ir mąstysena Lietuvoje atitinka bendrosios drausmės ir politinio atsargumo, būtino veiksmingam EPS funkcionavimui, reikalavimus.

Išrinkta naujoji Vyriausybė dar kartą patvirtino siekį 2015 m. įsivesti eurą. Didelis darbas buvo atliktas anksčiau rengiantis euro įvedimui, taigi, mes nepradedame nuo nulio. Atitiktis konvergencijos kriterijams tebėra viena iš išankstinių narystės euro zonoje sąlygų. Lietuva siekia prisijungti prie euro zonos, turėdama tvirtą pamatą. Norint įsivesti naują valiutą, nepakanka būti pasirengusiems ekonomiškai, lygiai tiek pat svarbi yra visuomenės parama, todėl vieša informacijos kampanija šiuo požiūriu atliks ypač svarbų vaidmenį.
 
V. Išvados

Daug pasiekta stiprinant ekonominį valdymą ES: patvirtinti du – šešių ir dviejų pasiūlymų – paketai, pasirašyta tarptautinė Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo. Tačiau valstybės narės turi nuspręsti, kiek stiprinti fiskalinių ir struktūrinių politikų koordinavimą bei tolesnę integraciją, kaip tai aptarta Projekte. Šiuo metu svarbu užtikrinti, kad priimtos reformos būtų nuosekliai įgyvendinamos.

Ankstesnė ekonominė priežiūra, pagrįsta negriežtu tarpusavio vertinimo procesu, buvo nepakankamai efektyvi. Būtina, kad patvirtinti pakeitimai iš tikrųjų stiprintų iniciatyvas patikimai įgyvendinti politiką ir kad jie nebūtų vien tik procedūriniai veiksmai. Nepakanka tikėtis, kad kitas kartas bus kitoks, mes turime padaryti taip, kad jis toks ir būtų. Europos Komisija turėtų prisiimti svarbesnį vaidmenį šiame procese ir turėtų būti pasiryžusi nuosekliai taikyti taisykles, kad nebūtų daromos išimtys, taip sukuriant precendentus ir kenkiant patikimumui. ES reakcija į krizę parodė, kad mes esame geri naujų taisyklių kūrėjai. Dabar turime įrodyti, kad mokame jas įgyvendinti.

Lietuvos pirmininkavimo grupė glaudžiai dirbs su Europos Parlamentu priimant būtinus pasiūlymus teisėkūros srityje dėl kitos ES daugiametės finansinės programos. Vis dėlto klausimai, susiję su finansų sektoriumi, dominuos visoje darbotvarkėje, o pirmenybė bus teikiama su bankų sąjunga susijusiems klausimams. Svarbus žingsnis žengtas siekiant susitarimo dėl BPM, tačiau mes turime įveikti dabartinius sunkumus ir judėti į priekį, įgyvendindami kitus su bankų sąjunga susijusius uždavinius. Bankų sąjunga negali veikti efektyviai be patikimos ir veiksmingos bankų gaivinimo ir pertvarkymo sistemos, suderinto indėlių draudimo ir būtinų kraštutinių apsaugos priemonių. Mes turime įveikti kliūtis, trukdančias susitarti dėl šių elementų. Mums netinka „trečdalis“ ar „pusė“ bankų sąjungos – mums ji reikalinga visa. Šiam tikslui turėtų būti sutelktos kolektyvinės visų ES 28 valstybių narių pastangos. Pažanga, įgyvendinant BGPD, IDS ir BBPM – tai vienas iš svarbiausių veiksnių vertinant Lietuvos pirmininkavimo sėkmę.

Siekiant pagerinti ES vertybinių popierių ir draudimo rinkų veikimą, svarbu, kad seniai į darbotvarkę įtraukti klausimai, susiję su Finansinių priemonių rinkų direktyva ir reglamentu bei su PRR, būtų išspręsti kaip galima greičiau ir kad būtų pasiekta pažanga, įgyvendinant CVPDR ir direktyvą „Omnibus II“. Mes taip pat turime paspartinti darbotvarkės darbus, susijusius su kova su pinigų plovimu. E. Liikaneno grupė svariai prisidėjo diskutuojant dėl struktūrinių reformų ES finansų sektoriuje būtinybės. Atsižvelgiant į tai, kad panašių iniciatyvų įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu yra gerokai patobulėjęs, mums reikia susitelkti užtikrinant suderintą regioninį požiūrį.

Mes pradedame pirmininkavimą sveikindami Kroatiją tapus naująja mūsų šeimos nare, o Latvijai įsivedus eurą euro zonos plėtra papuoš šio šešių mėnesių pirmininkavimo laikotarpio pabaigą. Į ES stoja naujos šalys ir stiprėja esamų narių integracija – tai puikus įrodymas, kad ES yra atvira ir patikima.

Ačiū už dėmesį.