Lietuvos bankas
2018-01-16
  • 2.png
     
11

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) rinkoje nustatoma atvejų, kai tam pačiam transporto priemonės valdytojui skirtingi draudikai pateikia pasiūlymus, kuriuose įmokų dydžiai skiriasi kelis kartus ar net dešimteriopai. Lietuvos bankas tokius draudikų veiksmus, kai transporto priemonių valdytojams pasiūlomos išskirtinai aukštos privalomojo draudimo įmokos, vertins kaip prievolės sudaryti draudimo sutartis su šiais asmenimis vengimą ir už tai taikys teisės aktuose nustatytas poveikio priemones.

„Draudikai, teikiantys privalomojo transporto draudimo paslaugą, negali potencialiam draudėjui siūlyti sveiku protu sunkiai paaiškinamų draudimo įmokų. Kalbame ne apie 20–30 proc. ar kiek didesnį draudikų kainų skirtumą, kuris gali būti pagrįstas. Rinkoje pasitaiko atvejų, kai lengvojo automobilio valdytojui pasiūloma 5 000, o krovininio automobilio – 100 000 Eur įmoka. Taip gali būti tiesiog siekiama išvengti pareigos apdrausti, nors tai daryti įpareigoja įstatymas. Lietuvos bankas tokių atvejų netoleruos ir imsis visų galimų priemonių, kad ši ydinga praktika būtų eliminuota“, – sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Mindaugas Šalčius.   

TPVCAPD įstatymas įpareigoja transporto priemonės valdytoją apdrausti savo transporto priemonę šios rūšies privalomuoju draudimu, o draudiką, vykdantį šią veiklą, įpareigoja sudaryti tokią draudimo sutartį, jei asmuo kreipiasi tokio draudimo ir pateikia visus reikalingus dokumentus ir informaciją. Ir nors draudikas turi teisę vertinti prisiimamą draudimo riziką savo pasirinktais būdais, nustatyti draudimo įmoką, užtikrinančią, kad jis galėtų tinkamai vykdyti prievoles pagal visas draudimo sutartis, draudimo įmoka turi nepažeisti draudėjo interesų, o pareigos mokėti įmoką vykdymas negali tapti jam per sunkia našta*.

Draudikas, nustatydamas privalomojo TPVCAPD draudimo paslaugos kainą (įmoką) vertina tokius rizikos veiksnius kaip potencialaus kliento praeityje sukelti eismo įvykiai, jo amžius ir vairavimo patirtis, transporto priemonės masė, galingumas, variklio darbinis tūris ir pan.). Draudimo bendrovės taip pat vertina ir bendrą eismo įvykių skaičių, remonto, gydymo ir panašių išlaidų kainas, sukčiavimo atvejus ir kt.

„Nepaisant to, draudimo rizikos vertinimo ir įmokos apskaičiavimo modeliai negali būti sukonstruoti taip, kad leistų draudikui išvengti pareigos apdrausti šio privalomojo draudimo siekiantį asmenį net ir tuo atveju, kai toks potencialus klientas yra rizikingesnis ar galimai nuostolingesnis nei kiti“, – sako M. Šalčius.

Vis dėlto, išskyrus tuos galimus atvejus, kai įmokos užkeltos siekiant atgrasyti klientus, pastaruoju metu šioje rinkoje buvo fiksuojamas bendras privalomojo transporto draudimo apimčių ir kainų augimas. TPVCAPD kiekvienais metais nuo pat jo įvedimo buvo nuostolinga draudimo rūšis ir turėjo labai didelę įtaką bendram rinkos rezultatui. 2016 m. dėl šio draudimo rūšies patirtas draudimo bendrovių nuostolis nuo TPVCAPD įvedimo pradžios buvo vienas iš didžiausių ir viršijo 19 mln. Eur. Draudikai ėmėsi priemonių nuostoliui sumažinti – vidutiniškai per 2017 m. 11 mėn., palyginti su ankstesnių metų atitinkamu laikotarpiu, vidutinė įmoka padidėjo beveik 30 proc. 

Lietuvos bankas ir toliau vykdys šio privalomojo draudimo rinkos monitoringą ir, nustatęs aptariamos pareigos sudaryti TPVCAPD sutartis su bet kuriuo teisės aktų reikalavimus atitinkančiu asmeniu pažeidimo praktinius atvejus, taikys teisės aktuose nustatytas poveikio priemones.

 * Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.