R. Šarkino kalba „Lietuvos kelias į euro zoną“

Lietuvos valstybė ir visuomenė per pastaruosius 14 atkurtos Nepriklausomybės metų įspūdingai pasikeitė. Ko gero, pasaulyje nebuvo tokios istorinės patirties, jog per 10-15 metų šalis pergyventų ne tik Nepriklausomybės atkūrimą, perėjimo iš vienos politinės ir ekonominės sistemos į kitą pokyčius ir jų nulemtus didžiulius politinius, ekonominius ir socialinius sukrėtimus, bet kartu sėkmingai stabilizuotų savo ekonomiką ir demonstruotų vienus iš sparčiausių augimo tempų bei potencialias galimybes išlaikyti tolesnį kasmetinį maždaug 7 procentų ekonomikos augimą ilgesniu laikotarpiu.

Toliau trumpai apžvelgsiu Lietuvos monetarinės stabilizacijos istoriją, fiskalinės politikos įtaką jai, dabarties problemas, o pabaigoje pateiksiu Lietuvos banko argumentus dėl Valiutų kurso mechanizmo II (VKM II) ir dalyvavimo jame, planuojamo euro įvedimo Lietuvoje.

Išorės šokų įtaka pinigų ir fiskalinei politikoms

Po pirmojo patirto ekonominės transformacijos šoko, kurį Lietuva patyrė 1990-aisiais politiškai ir ekonomiškai atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos, hiperinfliacijos ir ekonomikos nuosmukio, 1992 metų antrojoje pusėje visiškai atsiskyrė nuo rublio zonos ir, įvedusi laikinuosius pinigus, gavo galimybę vykdyti savo pinigų politiką. Netrukus po to 1993 m. viduryje laikinuosius pinigus pakeitė mūsų nacionalinė valiuta litas, o jau 1994 m. pirmąjį pusmetį jis buvo fiksuotu kursu susietas su JAV doleriu. Lietuvos banko pinigų politikos teisiniu pagrindu tapo Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas, kuriame numatyta išleistus į apyvartą litus visiškai, t. y. 100 procentų, padengti aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis. Pagal įstatymą lito kursas buvo nustatytas JAV dolerio atžvilgiu (4 litai už 1 JAV dolerį). Šis santykis galėjo būti pakeistas tik esant nepaprastoms aplinkybėms, prieš tai Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos bankui priėmus bendrą sprendimą šiuo klausimu.

Lito susiejimas su pasaulyje pripažinta užsienio valiuta netruko duoti rezultatų. Metai iš metų pradėjo mažėti infliacija, krito palūkanų normos, pasirodė pirmieji ekonomikos atsigavimo ženklai. Atsigaunanti po sukrėtimo šalis pradėjo vis labiau suvokti, kad fiksuoto valiutos kurso režimas ir tinkama fiskalinė politika gali išspręsti pagrindines ekonomikos stabilizavimo problemas.

Tinkamos fiskalinės politikos svarbą ir mastą nusako tai, kad fiksuoto valiutos kurso ir liberalios kapitalo sąskaitos atveju didesnė dalis visuminės paklausos valdymo naštos tenka iždo politikai, nes centrinis bankas negali kontroliuoti pinigų pasiūlos, ir rinkos operacijos, siekiant makroekonominių tikslų, yra neveiksmingos. Pasirinkus šį valiutos kurso režimą, pinigų kiekis šalyje daugiausia priklauso tik nuo pinigų paklausos, t. y., inicijavus vyriausybei ar komerciniams bankams, centrinis bankas išleidžia pinigus į apyvartą keičiant užsienio valiutą į litus.

Todėl, kalbant apie tinkamą fiskalinę politiką, pirmiausiai reikėtų paminėti biudžeto deficitą ir jo įtaką. Kaip žinia, biudžeto deficitai mažina nacionalinį taupymą, kartu neigiamai veikia ilgo laikotarpio ekonominį augimą. Dėl to sumažėja vidaus investicijos ir šaliai tenka daugiau skolintis užsienyje. Vidaus palūkanų normos padidėja, kad išsilygintų disbalansas tarp santaupų ir investicijų. Didesnės palūkanos trumpu ir vidutiniu laikotarpiu pritraukia kapitalą iš užsienio - blogėja einamosios sąskaitos deficitas (ESD). Turime „deficitų - dvynių“ situaciją.

Finansų rinkos dažniausiai nelaukia, kol nuolatiniai deficitai lems didelę nacionalinę skolą. Užtenka jų lūkesčių, kad taip gali atsitikti, ir krizė įvyksta tuojau pat.

1999 m. Lietuvos fiskalinis disbalansas yra ryškus tokio proceso pavyzdys. Neigiami lūkesčiai ir pasitikėjimo valstybės ekonomine politika praradimas sukuria savaime išsipildančius fiskalinių deficitų, skolos, palūkanų naštos didėjimo ir kitus ciklus, kadangi investuotojai mano, jog valstybė iš šios spiralės mėgins išeiti padidėjusios infliacijos ar nuvertintos valiutos būdu. Tada investuotojai masiškai išveža savo finansinį kapitalą iš šalies, valiutos kursas, gyventojų turimų akcijų, obligacijų, indėlių ir nekilnojamojo turto vertė krenta, o tai dar labiau sumažina išlaidas ir ekonominį augimą. Finansų sistema nustoja skolinti, ilgalaikių paskolų palūkanų lygis dar labiau padidėja, ir tai sukuria dar vieną neigiamai ekonomiką veikiančią „finansinio akceleratoriaus“ spiralę.

Norint išvengti tokių scenarijų, fiskalinės politikos formuotojai turi iš anksto užbėgti už akių šioms rizikoms, vengdami situacijų, kai valstybė praktiškai nebeturi erdvės manevrui.

Siekiant sėkmingai eliminuoti šią politikų ir finansų rinkų dalyvių paskatų asimetrijos problemą, siūloma cikliškai subalansuotų biudžetų idėją įtvirtinti konstitucinėmis priemonėmis (pavyzdys ? ES Stabilumo ir plėtros paktas).

Lietuva su fiskaline krize susidūrė 1999 m. Biudžeto deficitui pasiekus 5,6 proc. BVP, o tuometiniam šalies finansų ministrui viešai pareiškus, kad 2000 m. deficitas bus dar didesnis, finansų rinkos ėmė kratytis Vyriausybės vertybinių popierių, o jų palūkanos pasiekė net 17 proc.

Pasikeitusi Lietuvos Vyriausybė, reaguodama į fiskalinės kontrolės praradimo grėsmes, nuo 2000 m. pradėjo vykdyti fiskalinės konsolidacijos strategiją. Viena vertus, biudžeto padėtis buvo gerinama didinant mokesčius (nuo 31 iki 34 proc. padidintos įmokos į socialinį draudimą, išplėsta pridėtinės vertės mokesčio taikymo bazė, didinami akcizai), kita vertus, buvo mažinamos išlaidos (sustabdyta indėlių kompensavimo programa, didinamas pensinis amžius, mažinamos pensijos dirbantiems pensininkams, apribotos Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidos), kurios dėl lėšų trūkumo ir taip buvo santykinai nedidelės palyginti su kitomis šalimis. Buvo apkarpyta ir valstybės investicijų programa. Taupydama lėšas, šalis taip pat mažino valstybės tarnautojų skaičių ir jų darbo užmokestį.

Apibūdinant šiandieninę situaciją, manytume, kad išlaidų mažinimo ribos jau yra pasiektos, nebent Vyriausybė atliktų didelę struktūrinę savo finansavimo prioritetų reformą.

Planuojama, kad šių metų Lietuvos fiskalinis deficitas dėl integracijos į Europos Sąjungą ir NATO struktūras padidės iki 2,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Prognozuojamas fiskalinis deficitas 2005 m. pradės nuosekliai mažėti ir 2007 m. turėtų sudaryti apie 1,5 proc. BVP.

Ekonomikos augimo spartėjimas 2001-2004 m.

Dešimtojo dešimtmečio antrojoje pusėje, ypač po 1998 m. Rusijos finansų krizės, labai sustiprėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) ekonominiai ryšiai. Dideli euro ir JAV dolerio kurso svyravimai tapo vis mažiau priimtini Lietuvos ekonomikai. Be to, fiksuotas lito kursas JAV dolerio atžvilgiu buvo nesuderinamas su Lietuvos ilgalaike integracijos į ES strategija. Taigi pritarus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, 2002 m. vasario 2 d. Lietuvos bankas pakeitė bazinę valiutą JAV dolerį į eurą rinkos kursu ? litas buvo susietas su euru santykiu 3,4528 lito už 1 eurą.

Globalaus ekonominio nuosmukio sąlygomis Lietuvos ekonomika pademonstravo atsparumą ir lankstumą, o jos makroekonominė padėtis toliau gerėjo. Pastaraisiais metais stebimas eksportu ir šoktelėjusia vidaus paklausa pagrįstas Lietuvos BVP augimas pranoko net pačius optimistiškiausius lūkesčius. 2001 m. BVP augo 6,4 proc., 2002 m. ? 6,8 proc., o 2003 m. ? net 9 proc. ? pasiekdamas didžiausią BVP augimo tempą nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje.

ESD didėjo saikingai (2003 m. sudarė 6,6 proc. palyginti su BVP). Nedarbas nuosekliai mažėjo, nors išliko didelis (darbo biržos duomenimis, 2003 m. sudarė 10,3 proc.).

Ūkio augimą skatino atsigavusi vidaus paklausa. Sparčiai didėjantis skolinimasis buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių investicijų, namų ūkių vartojimo, o kartu ir BVP augimą. 2001 m. pradėjusi sparčiai didėti kredito apimtis ypač suaktyvėjo 2003 m. Praėjusiais metais dėl pagerėjusios verslo aplinkos visos bankų suteiktos paskolos išaugo 52,5 proc. - iki 12,1 mlrd. litų, o bankų suteiktos ilgalaikės paskolos gyventojams - išaugo - 1,147 mlrd. litų, t. y. 2,3 karto daugiau negu 2002 m. ir 7,4 karto daugiau negu 2001 m. Iš jų didžiąją jų dalį sudarė gyventojams suteiktos paskolos būstui įsigyti.

Nepaisant sparčios bankininkystės plėtros, 2004 m. balandžio 1 d. bankų sistemos kapitalo pakankamumo rodiklis sudarė 12,7 proc. ir viršijo Lietuvos banko nustatytą minimalų 10 proc. kapitalo reikalavimą; likvidumo normatyvas atitinkamai sudarė 40,5 proc. ir taip pat viršijo Lietuvos banko nustatytą 30 proc. minimumą.

Po valstybinių bankų privatizavimo sustiprėjusi konkurencija bankų sistemoje ir gerėjančios verslo perspektyvos leidžia teigti, jog ir toliau didės privataus sektoriaus investicijų kreditavimas. Kartu didės ir privačių asmenų taupymas. Rekordiškai mažos paskolų palūkanų normos sudarys palankias sąlygas ūkio subjektų investicijų finansavimui ir leis skolintomis lėšomis sėkmingai spręsti įmonių trumpalaikes ir ilgalaikes finansines problemas. Bankų kredito plėtra artimiausiais metais sudarys sąlygas labai sparčiai augti įmonių investicijoms. Kredito išteklių paklausą taip pat didins augantys lūkesčiai, susiję su Lietuvos naryste ES, ES fondų įsisavinimu, ankstyvu dalyvavimu VKM II, o vėliau ir dalyvavimu euro zonoje. Naujos vidaus kreditavimo galimybės ir struktūrinė ES parama investicijų projektams sudarys sąlygas investiciniam procesui aktyvėti.

Nepaisant sumažėjusio aktyvumo aplinkinėse rinkose ir JAV dolerio kurso nuosmukio, Lietuvos eksportas 2003 m. padidėjo 9,1 proc., o, palyginti su 2002 m., lietuviškos kilmės eksportas augo beveik dvigubai greičiau. Tai rodo, kad Lietuvos verslas sugeba konkuruoti užsienio rinkose. Šios teigiamos tendencijos išsilaikys ir ateityje, o jas spartins pagerėjusios prekybos sąlygos, augantis šalies gamintojų našumas ir numatomas pasaulio ekonomikos augimo pagyvėjimas. Sparti ūkio plėtra skatins importą. Pramonė, gaminanti eksportuojamą produkciją, išliks ekonominio augimo pagrindu. Bendrą ekonomikos plėtrą palaikys statybų sektorius. Suaktyvėjęs vartojimas sudarys sąlygas augti didmeninei ir mažmeninei prekybai.

Lietuvoje esanti fiksuoto lito kurso sistema sudarė sąlygas sparčiam šalies makroekonomikos augimui, kartu išlaikant mažą infliaciją. Tiesa, pastaruosius dvejus metus Lietuvoje fiksuota defliacija (2002 m. ? 1 proc., o 2003 m. ? 1,3 proc.).

Defliacijai įtakos turėjo administraciniai sprendimai, konkurencija, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos (vidaus veiksniai) ir vartotojų kainų kaitos tendencijos užsienio rinkose, valiutos kurso svyravimai, importo kainos (išorės veiksniai).

Vienas iš svarbiausių kainų mažėjimo veiksnių buvo vis stiprėjantis JAV dolerio atžvilgiu euras, taigi ir litas. Dėl to sumažėjo vartojimo prekių, importuotų už JAV dolerius, kainos. Dėl pigiau importuotų žaliavų ir pusfabrikačių kai kuriose pramonės veiklose sumažėjo gamintojų kainos.

Šiuo metu vidutinis vartojimo prekių ir paslaugų kainų lygis tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje yra žemesnis už ES vidurkį. Tačiau pastarųjų mėnesių kainų augimo abiejose mūsų šalyse tendencijos (vien 2004 m. gegužės mėn., palyginti su balandžio mėn., kainos Lietuvoje pakilo 1,5 proc., o metinė infliacija siekė 1,1 proc.; Lenkijoje atitinkamu laikotarpiu kainos padidėjo 1 proc., o metinė infliacija sudarė 3,4 proc.), leidžia teigti, jog po Lietuvos ir Lenkijos įstojimo į ES sparčiai suartėja kainos bendroje ekonominėje erdvėje.

Kainų didėjimui įtakos turi ir išorės veiksniai. Tapusi ES nare, Lietuva prarado tam tikras geresnes prekybos sąlygas su kai kuriomis šalimis. Nustojus galioti laisvosios prekybos sutartims, iš trečiųjų šalių (pvz., Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kt.) importuojamų prekių kainos pakilo dėl importo muitų. Infliacijai, kaip ir iki šiol, turės įtakos naftos kainos ir JAV dolerio kurso kaita. Infliacijos tendenciją turėtų veikti ir vidaus sąlygos ? didėjantis vidaus vartojimas, mažėjantis nedarbas, kylančios kainos paslaugų sektoriuje, administraciniai sprendimai (dėl konvergencijos didės akcizai ir keisis kiti netiesioginiai mokesčiai). Didėsiančias kainas turėtų kompensuoti augsiantis darbo užmokestis.

Euro įsivedimo perspektyvos

2004 m. gegužės 1 d. dešimčiai Vidurio ir Rytų Europos šalių tapus pilnateisėmis ES narėmis, nuo pirmosios narystės dienos šių šalių valiutų kurso politika tapo bendru reikalu (Mastrichto sutarties 124 str.), t. y. bet kokius jų valiutų kurso politikos pokyčius tenka derinti su visomis ES šalimis narėmis. Naujosios narės turės atsisakyti valiutos kurso politikos, neatitinkančios fundamentalių makroekonominių sąlygų, taip pat konkurencinių devalvavimų. Be to, išlygos, leidžiančios neįsivesti euro, kurias turi Jungtinė Karalystė ir Danija, naujoms narėms nebus suteikiamos. Tikimasi, kad jos anksčiau ar vėliau dalyvaus VKM II, kuris yra senojo Europos valiutų kurso mechanizmo tęsinys. Dalyvavimo VKM II laikotarpiu šalys turi vykdyti makroekonominę politiką, kuri palengvintų realią ir nominalią konvergenciją bei padėtų šaliai, norinčiai įsivesti eurą, įvykdyti nustatytus Mastrichto kriterijus.

Tinkamais dalyvauti VKM II yra laikomi įvairūs valiutos kurso režimai - nuo fiksuoto valiutos kurso, lankstaus valiutos kurso, kuriam taikytinos siauresnės svyravimų ribos, iki valiutos kurso, kurio svyravimų ribos pakankamai plačios, t. y. ±15 proc. centrinio pariteto euro atžvilgiu.

Tokia plati alternatyvų aibė yra ir galimybė, ir problema. Viena vertus, taikant valiutos kursui plačias svyravimų ribas, galima sušvelninti vidaus ir išorės šokų įtaką ekonomikai, tačiau, antra vertus, infliacija gali padidėti, jeigu valiuta nuvertėja, arba ji gali būti nestabili, jeigu valiutos kursas labai svyruoja.

Šiame kontekste ypač taiklus Lenkijos centrinio banko vadovo L. Balcerowicz (2002 m.) pastebėjimas, kad „valiutų kurso lankstumas yra prastas struktūrinių reformų pakaitalas“. Iš tikrųjų daug kas mano, kad kai kuriais atvejais narystės ES siekiančios šalys atsisakė fiksuoto valiutos kurso režimo praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje dėl ekonominės politikos nesėkmių ir finansų krizių, o ne dėl strateginio įsitikinimo, kad lankstesnė pinigų politika yra pranašesnė.

Fiksuotas valiutos kurso režimas kaip tik yra geras būdas neleisti spekuliacinio kapitalo srautams atsirasti, priešingai negu įprastai manoma. Pirma, stochastinio konvergencijos žaidimų elemento praktiškai išvengiama dėl šalies nuostatos išlaikyti fiksuotą valiutos kurso režimą iki to meto, kai bus įvestas euras, todėl tokios šalies valiutos kursas rinkos dalyvių vertinamas kaip patikimas. Antra, fiksuotas valiutos kurso režimas ir laisvas kapitalo judėjimas neleidžia šalies centriniam bankui įgyvendinti nepriklausomos pinigų politikos. Tokiu atveju pavyksta išvengti politikos derinio, susidedančio iš nesubalansuotos iždo politikos ir griežtos pinigų politikos, kurios sukuria sąlygas pritraukti spekuliacinio kapitalo srautus dėl didelio valstybės skolinimosi vidaus valiuta poreikio ir didelių vidaus palūkanų normų.

Lietuvos atveju fiksuoto valiutos kurso režimas pasirodė kaip veiksmingas būdas išlaikyti pusiausvyrą pinigų rinkoje, nes jį taikant pinigų paklausa automatiškai nulemia pinigų pasiūlą. Kitaip tariant, nominalių (pinigų paklausos) vidaus šokų įtaka buvo neutralizuota taikant fiksuotą valiutos kursą. O 1992?1993 m., taikant lankstų valiutos kurso režimą, nesėkmingi Lietuvos banko mėginimai įvertinti pinigų paklausos kaitą lėmė gana didelį valiutos kurso ir palūkanų normų svyravimą.

Lietuvos banko strategija išlaikyti fiksuotą lito kursą iki pat euro įvedimo grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

pirma, dabartinis šalies pinigų politikos modelis labiausiai skatina realią ir nominalią konvergenciją, o didžiausios grėsmės (infliaciniai kapitalo srautai, Argentinos tipo krizės ir pan.), galinčios sutrukdyti šiuos tikslus įgyvendinti vienu metu, yra gerokai pervertintos;

antra, Lietuvoje, palyginti su tomis šalimis, kurios ir toliau taikys lankstaus valiutos kurso režimus, galima labiau pasikliauti pirmos geriausios politikos priemonių taikymo galimybėmis bei optimalios pinigų sąjungos kriterijų endogeniškumu;

trečia, netgi pradėjus taikyti lankstesnį valiutos kurso režimą ir taip sukūrus sąlygas įgyvendinti šalyje aktyvią pinigų politiką, vis tiek nebūtų galima labiau išlyginti gamybos svyravimų, kuriuos paprastai lemia egzogeniniai išorės paklausos svyravimai.

Lietuvai tapus ES nare, mums nustatyta teisinė pareiga ateityje įsivesti bendrą valiutą eurą, kurio įvedimo sąlyga yra dalyvavimas VKM II. Siekiant anksčiau įvesti eurą, buvo priimti Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai prisijungti prie VKM II, kuriame Lietuva turi dalyvauti ne trumpiau kaip dvejus metus prieš įsivesdama eurą ir vykdyti nustatytus kriterijus.

Kompetentingoms ES institucijoms priėmus atitinkamus sprendimus, Lietuva 2004 m. birželio 27 d. kartu su Estija ir Slovėnija prisijungė prie VKM II. Prisijungdama prie VKM II, Lietuva išsaugojo tą patį lito ir euro santykį - 3,4528 lito už 1 eurą. Lietuva ir toliau turės laikytis tvarios fiskalinės politikos ir užtikrinti, kad vidutinės trukmės laikotarpiu fiskalinis deficitas turėtų būti ambicingesnis negu dabar.

Valstybių ES narių, dalyvaujančių VKM II, valiutoms leidžiama svyruoti euro atžvilgiu standartinėse ±15 proc. ribose (Lietuvos atveju aukščiausia galima riba - 3,97072 lito, žemiausia - 2,93488 lito už 1 eurą). Tačiau Lietuva vienašališkai įsipareigojo išlaikyti dabar esantį fiksuoto valiutos kurso režimą bei lito ir euro kursą be jokio svyravimo.

Tokį įsipareigojimą Lietuva prisiėmė atsižvelgdama į tai, kad fiksuoto valiutos kurso režimas nuo pat 1994 m. buvo ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių užtikrinant šalyje neinfliacinį ir stabilų makroekonominį augimą ir kad šis fiksuoto valiutos kurso režimas turi būti išlaikytas ateityje įvedant eurą.

Lietuvos dalyvavimas VKM II prisidės prie valiutos kurso sistemos patikimumo didinimo ir kartu su struktūrinėmis reformomis bei griežta fiskaline disciplina sudarys sąlygas tolesnei konvergencijai su ES šalimis ir pasirengti įvesti eurą.

Esame įsitikinę, kad Lietuvos prisijungimas prie VKM II darys teigiamą įtaką šalies ekonomikai. Dalyvavimas minėtame mechanizme didins pasitikėjimą mūsų valiuta ir ekonomika, Lietuvoje veikiančia finansų sistema tiek vidaus, tiek pasaulio rinkose. Šis sprendimas turėtų paskatinti ir užsienio investicijas.

Ankstyvas prisijungimas prie VKM II reiškia, jog teoriškai Lietuva, jei įgyvendins visus VKM II reikalavimus ir Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus, galėtų pakeisti savo nacionalinę valiutą litą ES valiuta euru jau 2006 m. antrojoje pusėje. Visgi manome, kad, Lietuvai VKM II dalyvavus ne trumpiau kaip dvejus metus ir įvykdžius nustatytus kriterijus, euras mūsų šalyje gali būti įvestas 2006 m. pabaigoje arba 2007 m. pradžioje.

Prisijungimas prie euro zonos leis pasinaudoti visais Europos bendros valiutos teikiamais privalumais ir sumažinti išlaidas: neliks nacionalinės valiutos ir euro kurso kitimo rizikos, atpigs skolinimasis, neliks pinigų keitimo išlaidų ir mažiau kainuos jų pervedimai atsiskaitant su pagrindiniais prekybos partneriais Europoje. Šie ir kiti veiksniai prisidės prie investicijų ir prekybos skatinimo, sudarys sąlygas stabiliai augti Lietuvos ekonomikai.