Marius Jurgilas. Įžanginės pastabos konferencijoje „Ne bankai mokėjimų rinkoje: iššūkiai ir galimybės“

Toliau norėčiau trumpai aptarti du dalykus: kas yra ne bankai ir kodėl jie mums svarbūs.

Terminu „ne bankai“ mokėjimų rinkoje iš esmės apibrėžiamos finansų įstaigos, kurios palengvina mokėjimo operacijų vykdymą galutiniams paslaugų gavėjams. Kartais apibrėžtis būna dar platesnė ir apima tuos subjektus, kurie bankams teikia technologijas tiems mokėjimams palengvinti. Abi įstaigų grupės yra svarbios, nes sprendžia skirtingas problemas. Apskritai, šios įstaigos, ne taip, kaip šešėliniai bankai, neužsiima finansiniu tarpininkavimu ar nedalyvauja prisiimdami kredito riziką.

Ne bankų sąraše pirmiausia galėtų būti tradiciniai pašto skyriai, kurie mokėjimų rinkoje jau daug metų buvo daugiau ar mažiau aktyvūs. Daugelis iš jų jau virto bankais arba kvazibankais. Tuomet turime elektroninių pinigų įstaigas ir mokėjimo įstaigas, kurios ne taip jau ir seniai buvo įtrauktos į šį sąrašą. Kai kurios iš jų mėgino imituoti bankų mokėjimų modelius, tačiau nesėkmingai. Išmaniųjų telefonų eroje iškilo nauja ne bankų banga. Pasitelkę naujausias technologijas ir netradicinį mąstymą šie bankai žengė drąsų žingsnį – tuose sektoriuose, kuriuose bankai neskubėjo imtis veiksmų, įgyvendino naujus verslo modelius. Nepaisant to, daugelis pirmųjų iniciatyvų dėl įvairių priežasčių patiria sunkumų. Reguliavimo institucijos ir pramonės atstovai turi suprasti, ko dar vis trūksta. Naujoje Mokėjimo paslaugų direktyvoje (MPD2) apibrėžtos mokėjimo inicijavimo paslaugos yra geras pasirinkimas.

Tačiau perspektyvos nėra niūrios. Praėjusiais metais žurnale „The Economist“ paskelbtas straipsnis apie mokėjimų ateitį, pavadinimu „Mokėjimai – monopolio pabaiga“. Pavadinimas akivaizdus – bankai nebekontroliuoja mokėjimų rinkos. Tačiau, kaip nurodo „McKinsey“, bankų sektorius uždirba 34 proc. pasaulinio pelno būtent iš mokėjimų. Taigi kyla klausimas, paminėtas ir žurnalo „The Economist“ straipsnyje: kodėl bankų sektorius, atrodo, užleidžia savo pozicijas ir tiesiog stebi daugybę naujų rinkos dalyvių? Ar tai tik sumanus būdas atitraukti visų dėmesį?

Kartą vieno svarbaus banko vadovas pusiau juokaudamas man pasakė: „kai šie nauji rinkos dalyviai paaugs, mes juos nusipirksime“. Šiame pasakyme yra tiesos. Galiausiai didelė dalis nebankinių mokėjimo iniciatyvų buvo sukurtos arba bendradarbiaujant su bankais, arba tiesiogiai per bankus, arba pačių bankų. Todėl, kalbėdami apie išaugusią konkurenciją, kurią ne bankai gali skatinti mokėjimų srityje, turime savęs paklausti, ar šios naujos įstaigos išties turi galimybių, ar tai tik gražios svajonės? Tikiuosi, kad konferencijos metu šį klausimą aptarsime plačiau.

Alternatyvių technologijų, tokių kaip internetas, išmanieji telefonai ir pan., atsiradimas neišvengiamai atneš didelių naujovių į mokėjimų sritį. Tačiau technologijos nėra vienintelis veiksnys, kurio reikia norint sukurti sėkmingą mokėjimų verslą. Infrastruktūra ir pasitikėjimas taip pat yra labai svarbūs. Dažnai esminiai lūžiai įvyksta tuomet, kai rinkos dalyviai suvienija jėgas, vedančias standartizavimo link. Nesvarbu, ar kalbame apie skatinimą diegti naują ir efektyvią mokėjimų schemą, ar pagrindinės infrastruktūros kūrimą. Tačiau tuo pat metu, kai konkurencijos institucijos pamato, kad rinkos dalyviai, susėdę prie apskritojo stalo, aptaria būsimas rinkos priemones, jos sunerimsta. Būtent todėl turime surasti palankų ir patogų būdą tokioms diskusijoms organizuoti.

Technologijų pažanga yra galinga pokyčius lemianti jėga. Tačiau reglamentavimas taip pat gali sukelti teigiamų pokyčių, jei jis įgyvendinamas laiku ir tinkama apimtimi. Tvirtai tikiu, kad tinkama reglamentavimo sistema, skatinanti veikti ir pasitelkianti naujausias technologijas, galėtų modernizuoti mokėjimo paslaugas ir pakeisti esamą padėtį.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad čia, centriniame banke, iš ne bankų tikimės daug, t. y. tikimės, jog jie perteiks naujoves ir atnaujins konkurenciją. Šiuo metu Lietuvos bankas rengia išsamią nacionalinės mokėjimų rinkos transformavimo strategiją, o vieni iš pagrindinių dalyvių joje, numanau, bus ne bankai. Pagrindinis mūsų tikslas šioje konferencijoje yra išgirsti didesnės auditorijos nuomonę ir sužinoti, ko sulauksime netolimoje ateityje. 

Norėčiau padėkoti Sveriges Riksbank už tai, kad kartu su Lietuvos banku surengė šį renginį ir glaudžiai bendradarbiavo rengiantis jam. Taip pat norėčiau pakviesti Švedijos banko pirmininko pavaduotoją Sesiliją Skingsli (Cecilia Skingsley) pristatyti savo įžanginį pranešimą.

Mokėjimai