Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko interviu savaitraščiui "Veidas"

Paskutiniai iš Baltijos valstybių įsivesime eurą. Kaip manote, daugiau praradome ar išlošėme neįsivedę euro 2007-aisiais? Kokios Estijos ir Latvijos pamokos mums pravertė?

Pirmiausia norėčiau priminti, kad mes pirmieji bandėme įsivesti eurą 2006 m. Ne visiškai sėkmingai, nes mūsų ekonomika, kaip paaiškėjo, nebuvo tvari. Kad ir kaip būtų nemalonu, reikia pripažinti, kad tuometis sprendimas nesuteikti leidimo prisijungti prie euro zonos buvo objektyvus. Po to prasidėjusi krizė parodė, kad Lietuvos ekonomika tuomet dar nebuvo pasiekusi struktūrinių pokyčių, nebuvo tvari. Dabar turime visiškai kitokią situaciją, esame padarę namų darbus ir atitinkame nominalius kriterijus. Ir atrodo, kad, žiūrint į priekį, išlaikysime tuos kriterijus tvarius.

Be abejo, kartais yra gerai nebūti pionieriumi ir eiti iš paskos, turint galimybę pasimokyti iš kitų klaidų. Estų ir ypač latvių euro įvedimo patirtis mums labai naudinga ir mes tuo mielai naudojamės. Kalbu apie pačią euro įvedimo techniką, projekto valdymą, mūsų, kaip centrinio banko, pasirengimą pinigų reformai. Žinoma, Lietuva, neįsivedusi euro tuomet, daug prarado. Lietuvos banko ekonomistai yra apskaičiavę, kad jei būtų pavykę įsivesti eurą 2007 m., vien palūkanų visi kartu – šalies valdžios ir privatusis sektoriai – būtume sutaupę 3,7–4,9 mlrd. Lt, arba 0,59–0,79 proc. BVP. Pridėjus palūkanų ekonomiją už tuo laikotarpiu išleistus Lietuvos Respublikos skolos vertybinius popierius per visą jų galiojimo trukmę, finansinė nauda galėjo siekti 6,2–7,8 mlrd. Lt. Panaši suma per metus Lietuvoje skiriama senatvės pensijoms sumokėti.

Kaip vyksta pasirengimas euro įvedimui? Kokius svarbiausius darbus dar liko atlikti?

Esminis momentas – konvergencijos vertinimai, kurių tikimės sulaukti birželio pradžioje tiek iš Europos Komisijos, tiek iš Europos centrinio banko. Juose jau bus aiški žinia dėl galimybės prisijungti prie euro zonos. Turime Nacionalinį euro įvedimo priemonių planą ir jį įgyvendiname. Šioje vietoje išskirčiau grynųjų pinigų darbo grupę, kurios pagrindinis tikslas yra sklandus valiutos pakeitimas. Darbo grupė dirba labai intensyviai: ruošiamasi euro banknotų atsigabenimui, visų nominalų euro monetų nukaldinimui ir jų pateikimui pirmiausia bankams, paskui ir visiems kitiems subjektams.

Kitas dalykas – visuomenės informavimas, ties kuriuo taip pat intensyviai dirbame. Esame atsakingi už informavimą apie grynuosius eurus, jų požymius. O trečias aspektas – tarptautinis. Dar iki konvergencijos ataskaitų parengimo siekiame susitikti su kiekviena euro zonos valstybe nare, su mūsų partneriais centriniuose bankuose ir atsakyti į visus jiems galinčius kilti klausimus. Tie susitikimai jau eina į pabaigą – esu susitikęs su 14 iš 18-os euro zonos šalių centrinių bankų vadovais.

Įdomu, kokių klausimų sulaukiate tokių susitikimų metu.

Klausimai labai paprasti – apie tai, kiek mūsų ekonomika yra priartėjusi prie euro zonos valstybių narių ekonomikos lygio. Nes niekas nenori kompanijoje turėti nepažangaus mokinio. O šiuo metu vaizdas kur kas geresnis nei 2006 m. Kokybiškai esame kitokie. Mūsų ekonominė struktūra pasikeitusi: pagrindinės eksporto rinkos yra Vakaruose ir euro zonoje, pagrindinės užsienio investicijos ateina iš Europos Sąjungos (per 80 proc.), pusė jų – iš euro zonos valstybių. Mūsų konkurencingumas, vertinant darbo našumo ir darbo užmokesčio santykį, kur kas didesnis, nei buvo prieš krizę. Viešieji finansai irgi gerokai geresnės būklės: pajamos ir išlaidos yra realios, susijusios su ekonominiu potencialu, neatsitiktinės. Todėl mūsų sveikatos būklė, kalbant medicininiais terminais, yra stabili. Bet neturime pamiršti, kad būtina nuolatinė profilaktika.

Užsiminėte apie eurų atsivežimą ir eurų kaldinimą. Vadinasi, dalį atsivešime, dalį patys kaldinsimės?

Jei kalbame apie euro banknotus, įprasta praktika, ir mūsų atveju bus taip pat, kad šalis, kuri įsiveda eurą, skolinasi euro banknotų iš kito euro sistemos centrinio banko. Šiuo metu apie tai šnekamės su savo partneriais, tačiau kol derybos nebaigtos, negaliu įvardyti banko, iš kurio mes skolinsimės banknotų. Jų poreikis nemažas – maždaug 132 mln. vienetų. Juos pasiskolinsime, o paskui per tam tikrą laiką savo lėšomis išspausdinsime, pasirinkę reikalavimus atitinkantį gamintoją, ir pasiskolintą kiekį grąžinsime mūsų partneriui. Monetas kaldinsimės mūsų Monetų kalykloje.

Tai bus taip pat didžiulis kiekis – skaičiuojame apie 370 mln. vienetų euro monetų ir euro centų. Bandomąją partiją planuojame turėti jau vasaros pradžioje. Eurų poreikį esame apsiskaičiavę pagal grynųjų pinigų cirkuliaciją apyvartoje. Šiuo metu Lietuvoje cirkuliuojančių grynųjų kiekis svyruoja apie 11 mlrd. Lt, tai atitinkamai įvertinę papildomas atsargas, banknotų ir monetų apyvartumą per metus, gauname eurų poreikį.

Euro įvedimo scenarijai yra vienodi ar skirtingi kiekvienoje šalyje?

Sakyčiau, naujųjų euro zonos valstybių narių scenarijai daugiau ar mažiau vienodi, nes modelis jau seniai sukurtas ir išbandytas, tik pritaikomas skirtingoms valstybėms. Be jokios abejonės, visur yra niuansų. Pavyzdžiui, Lietuvos išskirtinumas tas, kad, palyginti su latviais ir estais, turime didžiausią grynųjų pinigų kiekį. Lietuvoje jis sudaro daugiau nei 10 proc., Latvijoje – apie 8 proc., Estijoje – 6 proc. BVP. Tai yra mūsų ekonomikos įpročiai ir kartu bėdos: šešėlinė ekonomika, žmonių noras atsiskaityti grynaisiais pinigais, elektroninės erdvės ignoravimas. Tokia lietuviška specifika.

Kiek Lietuvai kainuos euro įvedimas? Paaiškinkite, kodėl reikia tokią kainą mokėti.

Pirmiausia kainuoja fizinis pinigų pakeitimas. Lietuvos banko pinigų pakeitimo išlaidos, reikalingos litų išėmimui, eurų įvedimui į apyvartą, litų sunaikinimui per dvejus metus, sieks apie 100 mln. Lt. Kainuos ir viešojo bei privataus sektoriaus įvairių informacinių, apskaitos sistemų pritaikymas prie naujos valiutos. Tai vadinamosios vienkartinės išlaidos, kurios, įvairiais skaičiavimais, įvairiose šalyse vidutiniškai sudarydavo nuo 0,6 iki 0,9 proc. BVP. Lietuvoje tai būtų 600–900 mln. Lt. Reikia nepamiršti, jog ekonomikoje galioja dėsnis, kad kartais vienų išlaidos yra kitų pajamos. Latvių pavyzdys rodo (tiesa, dar nėra galutinių skaičių), kad tos prisitaikymo išlaidos buvo mažesnės, nei planuota. Natūraliai gali kilti klausimas, kuriems velniams reikia tokių išlaidų. Esame atlikę vertinimą, kaip valiutos pakeitimas paveiktų Lietuvos ekonomiką. Ir aiškiai matome efektą: euras vidutiniu maždaug septynerių metų laikotarpiu šalia įprasto ekonomikos augimo kasmet duoda maždaug iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto lygio augimą. Taigi vidutiniu laikotarpiu nauda didesnė, jei jau kalbame vien tik apie tokius materialius dalykus, kaip nauda ir sąnaudos.

Tuomet, kokia, jūsų nuomone, didžiausia euro įvedimo nauda?

Didžiausia nauda, kaip ir minėjau, yra postūmis ekonomikai. Kas jį sukuria? Visų pirma palūkanų normos. Prisijungimas prie euro zonos reiškia, kad valstybė yra prognozuojama, ji laikysis tam tikrų taisyklių, tarp jų ir viešųjų finansų. Ir tai iš karto padidina skolinimosi reitingą, kuris reiškia mažesnes palūkanas valstybei skolinantis tarptautinėse rinkose. Jau turime ir akivaizdžių to įrodymų: tarptautinė reitingų agentūra „Standard& Poor’s“ Lietuvos kredito reitingą neseniai pa didino nuo BBB (stabilaus) iki A– (stabili perspektyva). Tai reitingas, kurį Lietuva yra turėjusi vieną kartą 2008 m. pradžioje. Estijos ir Latvijos pavyzdžiai rodo tą patį. Kai esi ties euro slenksčiu, tavo ekonomika turi būti geros sveikatos. Antra apčiuopiama nauda – valiutų keitimo sąnaudos. Vertinant konservatyviai tai yra 140 mln. Lt per metus, kurie įvedus eurą liktų ša lies realiojoje ekonomikoje, tai yra nefinansiniame sektoriuje. Jau kalbėjome, kad Lietuva būtų sutaupiusi beveik 7 mlrd. Lt palūkanų, jei euras būtų įvestas nuo 2007 m. Žinoma, tas skaičius – santykinis, bet neabejotinai krizę būtume išgyvenę lengviau. Bet noriu pabrėžti ir visuomet tą labai aiškiai sakau, kad euras tėra piniginis ženklas, jis nėra panacėja. Valstybė visą laiką privalo galvoti apie konkurencingumą ir nuolat vykdyti struktūrines reformas, nes labai greitai galima išlėkti iš konkurencinių varžytuvių trasos. Pavyzdžių, kai valstybės neišnaudojo kreditų atpigimo šanso savo ekonominiam proveržiui, jau turime ne vieną.

Kalbėdamas apie įstojimo į euro zoną kainą neužsiminėte apie mokestį į Europos stabilumo fondą, kuris taip pat nemažas.

Įmokos į Europos stabilumo mechanizmą – tai mūsų finansiniai įsipareigojimai Europos Sąjungai. Šis fondas sukurtas kaip tam tikras prevencinis instrumentas euro zonos valstybių narių problemoms spręsti. Kai narės negali pasiskolinti tarptautinėse rinkose arba tas skolinimasis yra labai brangus, jog gali kreiptis į Europos stabilumo fondą kreditų už mažesnes palūkanas. Į šį solidarumo mechanizmą kiekviena euro zonos valstybė narė privalo įnešti savo dalį įmokų. Mes pagal savo ekonomikos išsivystymo lygį į fondą turėtume sumokėti maždaug milijardą litų per penkerius metus. 200 mln. Lt kasmet ir dar prisiimti garantinių įsipareigojimų už maždaug 7–8 mln. Lt. Vokietijos įmoka – apie 22 mlrd. eurų. Žinoma, tai kito svorio ekonomika. Kaip veikia šis solidarumo mechanizmas, matėme iš Graikijos pavyzdžio: mechanizmas suveikė ir padėjo šaliai grįžti į tarptautines finansų rinkas. Todėl šis fondas nėra vienpusio eismo juosta – tai gatvė su dviejų juostų eismu. Kitaip sakant, tu sumoki, suteiki garantijas, bet kai tu pakliūvi į bėdą, gali kreiptis į fondą ir pasiskolinti. Sutinku, kad milijardas litų yra nemažai. Bet jei palyginsime su tuo, kiek kasmet skolinamės valstybės skolai refinansuoti, tai ta suma neatrodys tokia didelė. Jei esi vienoje valtyje, turi prisidėti irkluodamas.

Jei kalbame apie mūsų užsienio valiutos atsargas, mes įmokėsime maždaug 140 mln. Lt į Europos centrinio banko kapitalą, bet įgysime teisę į visos euro sistemos pelno dalį. Maždaug 5 proc. savo užsienio atsargų, kurios dabar yra 5–6 mlrd. eurų, įnešime į Europos Centrinį Banką, bet šios lėšos bus investuojamos ir toliau priklausys Lietuvos bankui. Tiesiogiai valdysime 95 proc. likusių užsienio atsargų, tarp jų ir auksą, dėl kurio Lietuvoje dabar kyla daug aistrų, neva mes prarasime šešias tonas aukso, tačiau jis liks ten pat, kur yra – Anglijos centriniame banke. Niekas nesikeis, tiesiog užsienio atsargos pavirs Lietuvos banko finansiniu turtu. Toliau investuodami savo finansinį turtą išsilaikysime patys ir investavimo grąžą atiduosime įmokų forma į valstybės biudžetą. Be jokios abejonės, grąža priklausys nuo investicinės aplinkos, nes, kaip parodė pastarieji ketveri metai, pasaulio finansų vandenynas gali būti labai audringas ir nenuspėjamas.

 Bet kainų didėjimas neišvengiamas?

V.V.: Aš to nesiečiau su euru, o siečiau su ekonominiu ciklu. Galime palyginti su 2002 m., kai euro zonos pradininkės valstybės įsivedė grynuosius eurus. Tuo metu Lietuvoje infliacija buvo 3,2 proc., Vokietijoje – 2,2 proc. Euro zonos vidurkis buvo maždaug 2,6 proc. Tai reiškia, kad euras su tuo nėra susijęs. Be jokios abejonės, kadangi patiriama vienkartinių sąnaudų, tai vienkartinis poveikis kainoms gali būti. Europos Komisijos tyrimai rodo, kad dėl valiutos pasikeitimo vienkartinis efektas kainoms yra maždaug 0,2–0,3 proc. Nuo šimto litų – 20–30 centrų. Bet iš 18 euro zonos valstybių po euro įvedimo 13 valstybių realusis darbo užmokestis viršijo kainų augimą, keturiose valstybėse buvo kitaip, bet tai iš esmės – labiausiai nuo krizės nukentėjusios valstybės. Todėl aš infliacijos nesiečiau su euru. Esminis infliacijos, kainų augimo rodiklis mums yra tarptautinė rinka – visų pirma energijos ištekliai ir maisto produktų kainos. Tai esminiai veiksniai, lemiantys kainų lygį Lietuvoje.

Kaip euro įvedimas paveiks žmonių gyvenimą, pajamas? Ar krisime į skurdo duobę?

Skurdo gretinimas su euru – tai geras scenarijus siaubo filmui. Aš girdžiu, kokie mitai skleidžiami apie eurą, bet jų nesuprantu ir nepateisinu, nes skaičiai rodo visai ką kita. Trylikoje iš aštuoniolikos euro zonos valstybių darbo užmokestis didėjo greičiau nei kainos. Keitimo kursas yra aiškus: nuo 2002 m. turime fiksuotą lito ir euro kursą, todėl iš esmės – tai tik pinigų formos pakeitimas.

Tačiau kai kurie politikai piešia tikrą siaubo scenarijų, kai paaiškės, kad bus nustatytas kitoks lito ir euro kursas.

Norėčiau aiškiai pasakyti: Lietuvos banko pozicija yra ta, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog euro kursas bus kitoks nei dabar esantis oficialus kursas – 3,4528. Tai patvirtina ir mūsų kaimynų latvių bei estų pavyzdžiai. Jie taip pat turėjo tvirtą kursą, kuris, įvedant bendrąją valiutą, išliko toks pats.

Kaip, jūsų požiūriu, Lietuvos žmonės pasitinka eurą: ar daug baimės, nerimo, susidomėjimo, ar skubama išleisti litus?

Tradiciškai Lietuvoje apyvartoje esantis grynųjų pinigų skaičius didėja. Tai įprasta mūsų valstybės tendencija. O baimės natūralios, nes istoriškai Lietuva yra pergyvenusi ne tiek ir mažai pinigų reformų, ypač jei prisiminsime sovietinius laikus, kai iš ryto atsikėlęs randi naujus pinigus. Visur, kur dar nėra euro, jo baiminamasi, o ten, kur jau yra, euras sulaukia didelio palaikymo. Estijoje prieš pat euro įvedimą palankiai eurą vertino šiek tiek daugiau nei pusė gyventojų. Praėjus trejiems metams po įvedimo estai tapo viena iš keturių palankiausiai eurą vertinančių visuomenių – daugiau nei 70 proc. piliečių palaiko eurą. Latvijos pavyzdys taip pat labai iškalbingas: visą pasirengimo laikotarpį proeuriška visuomenės dalis neviršijo 50 proc., bet įsivedus eurą, naujausių apklausų duomenimis, palankiai jį vertina jau 53 proc. latvių. Manau, panašiai bus ir Lietuvoje. Lietuvis jau toks yra: kol rankomis nepačiupinėja – netiki.

Nuo ko priklauso euro įvedimo sėkmė?

Manau, nuo pasirengimo visose srityse: tiek viešajame sektoriuje, tiek privačiame, tiek žmonių sąmonėje. Reikėtų įsisąmoninti vieną paprastą dalyką – nieko neatsitiks, todėl nėra reikalo panikuoti. Jei žmogus turi pinigų sąskaitoje litais, 2015 m. sausio 1 d. turės eurais. Jei turi grynųjų pinigų, lygiai taip pat ramiai juos galės išsikeisti. Lietuvos bankas litus į eurus keis neribotą laiką, komerciniai bankai keis metus, pašto skyriai nemokamai keis 60 dienų. Taip pat svarstoma, kad šiame procese dalyvautų ir kredito unijos. Todėl pinigų keitimo žemėlapis Lietuvoje bus pakankamai tankus. O efektyviausias būdas pasikeisti pinigus – laikyti juos banko sąskaitoje, kur jie bus konvertuojami automatiškai.

Ar euro įvedimas jums pačiam yra didelis iššūkis?

Kaip ir kiekvienas toks didelis projektas yra iššūkis. Mes su savo partneriais Vyriausybe, Finansų, Ūkio ministerijomis, su komerciniais bankais, vartotojų apsaugos institucijomis dirbame gana įtemptai. Tačiau euro įvedimo patirtis yra pozityvi patirtis, kuri džiugina. Maloni išimtis tarp pastarųjų metų mūsų, kaip priežiūros institucijos, patirčių.