Lietuvos bankas
2017-12-15
  • VSKL6032 (2).jpg
     
11

Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską kalbina Vytautas V. Žeimantas. Interviu publikuotas 2017 m. gruodžio 15 d. dienraščio „Verslo žinios“ portale VZ.LT.

Kokios tarptautinės ir vietinės tendencijos ekonomikoje, finansų sektoriuje įsiminė šiemet ir kokie svarbiausi klausimai Lietuvai bus kitais metais?

Tarptautinėje erdvėje galime konstatuoti, kad ekonomikos augimas euro zonoje įsibėgėjo, jo perspektyva stabili. Euro zonos ekonomika auga jau aštuoniolika ketvirčių iš eilės ir šios tendencijos persiduoda vidaus rinkai. Infliacijos rodikliams dar toli iki Europos Centrinio Banko siekiamo tikslo – artimo, bet neviršijančio 2% infliacijos lygio. Tačiau su realia ekonomika bėdų nėra. Lietuva išsiskiria iš euro zonos šalių didesne infliacija. Kaip ir prognozavome, vidutinė metinė infliacija šiemet siekia 3,4%. Prie jos augimo prisidėjo tiek akcizų, tiek minimalios algos didėjimas.

Kitais metais pradedame pasirengimo naujai ES finansinei perspektyvai laikotarpį. Finansinę kraujotaką maitinančių preparatų apimtis ir sudėtis gali keistis, todėl Lietuvai taip pat gali tekti prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Politinio ciklo požiūriu kiti metai taip pat pakankamai svarbūs – nereikėtų praleisti galimybių pagaliau imti ir įgyvendinti struktūrines reformas, apie kurias daug kalbama. Žiūrėdamas į dešimties metų demografines perspektyvas matau galimų tektoninių lūžių. Mums reikia tinkamai pasiruošti, kad vėliau neliūdėtume, kad kažko nepadarėme. Toks ir būtų palinkėjimas kitiems metams.

Apie kokius tektoninius lūžius kalbate?

Apie demografinius procesus, kuriems įtaką daryti sunku. Iki šiol mūsų šalyje darbingo amžiaus gyventojų grupę papildančio jaunimo buvo daugiau nei ją paliekančių vyresnių gyventojų. Šiemet pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo papildančių ir paliekančių yra maždaug tiek pat, o vėlesniais metais papildančių bus vis mažiau ir mažiau nei paliekančių. Kitaip tariant, pradeda trauktis darbo jėga. Tai stiprus demografinis lūžis.

Kitas lūžis laukia jau netolimoje ateityje – maždaug po dešimties metų. Tai – gana sparčiai didėsiantis pensininkų skaičius, tenkantis vienam dirbančiajam. Iki šiol tą skaičių pavyko išlaikyti daugmaž stabilų dėl ilginamo pensinio amžiaus ir vis aktyviau darbo rinkoje dalyvaujančių gyventojų. Tačiau po dešimtmečio minėtas skaičius veikiausiai ims didėti, net jei ir toliau ilginsime pensinį amžių. Taigi turėsime dar vieną darbo rinką nepalankiai veikiantį veiksnį šalia gana didelės grynosios emigracijos ir darbingo amžiaus gyventojų mirtingumo. Trys pagrindiniai dalykai, kurie gali padėti kovoti su šiomis neigiamomis tendencijomis, yra mokesčiai, pensijų sistema ir švietimas. Jie daro įtaką konkurencingumui, socialinei aplinkai.

Lietuvos bankas ėmėsi centriniams bankams neįprastos iniciatyvos – prakalbo apie mokesčių reforma. Kodėl imatės šios temos?

Mes išsikėlėme sau tikslą būti kompetencijos centru, o viešieji finansai yra viena iš sričių, kur galime įdarbinti savo kompetenciją. Pateikėme savo pasiūlymus dėl pensijų reformos, kalbame apie mokesčius, tačiau sprendimus priimsime ne mes. Nenorime užimti kieno nors vietos po saule, tačiau tokiai mažai ekonomikai kaip Lietuva labai svarbu būtų turėti bendrą sutarimą dėl minėtų trijų sričių.

Kaip siūlote keisti mokesčių sistemą?

Perskirstymo lygis Lietuvoje yra menkas, neužtenka pinigų tinkamu lygiu finansuoti tam tikrų viešųjų paslaugų – mokėti pensijų, matome įtampas švietimo sektoriuje ir visuomenėje apskritai.

Mūsų siūlymai nukreipti į tai, kaip padidinti perskirstymą. Visų pirma nepakankamai išnaudojamas PVM potencialas – šešėlis Lietuvoje įvairiais vertinimais siekia 16–25 %, o tai dideli pinigai. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje yra akivaizdžiai per didelis. Jeigu žiūrime į socialinio draudimo įmokas kaip į mokestį, o kitaip į jį neišeina žiūrėti, nes įmokos apmokestinamos be jokių apribojimų, o išmokoms numatytos „lubos“, tai dirbančiųjų apmokestinimas yra labai progresyvus. Vienas iš kardinalių mūsų pasiūlymų – sujungti darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokas ir padaryti jas darbuotojo įmoka, kartu padidinti bruto darbo užmokestį. Tai emociniai, motyvaciniai dalykai, tačiau jie gali daug ką pakeisti.

Mes neišnaudojame ir tiesioginių mokesčių potencialo – turime per didelę mokestinių režimų įvairovę – per 50 gyventojų pajamų mokesčio lengvatų. Taip pat nėra išnaudotos automobilių, nekilnojamojo turto mokesčių galimybės. Mes jau keletą metų dėl šių mokesčių girdime rekomendacijas iš Europos Komisijos, Tarptautinio valiutos fondo, panašaus recepto galime tikėtis ir iš EBPO. Tai klasikiniai mokesčiai, ir nematau priežasčių, kodėl jų neturėtų būti Lietuvoje. Iškalbingas pavyzdys – pagal biudžeto pajamas iš turto ir pajamų mokesčių, kurios pernai sudarė 5,7 % BVP, Lietuva buvo antra nuo galo ES.

Be perskirstymo padidinimo nieko nebus, nes su tuo susijusios kitos problemos – socialinė atskirtis, pajamų nelygybė.

Jų neišsprendę, negalime judėti priekį.

Kodėl prie didesnio perskirstymo turėtų prisidėti pasiturintys gyventojai? Juk jie viską užsidirbo patys?

Mes matome, kas vyksta visuomenėje – ji balsuoja kojomis. Jeigu kalbame apie visuomenės dalį, gyvenančią iš kapitalo, tai jai turėtų rūpėti, kokio dydžio paklausos Lietuvoje galime tikėtis. Jeigu drastiškai sumažės duonos valgytojų šiame žemės kampelyje, tai nepavyks įdarbinti ir kapitalo bei uždirbti grąžos. Aš jau nekalbu apie socialinius neramumus ir įtaką geopolitiniams dalykams, visuomenės santykio su savo valstybe pokyčius.

Jeigu paklaustumėte manęs, ar esu pasiruošęs mokėti didesnius mokesčius, atsakyčiau „taip“, nes esu įsitikinęs, kad kuo daugiau žmogus uždirba, tuo proporcingai daugiau jis turi atiduoti. Ne valdžiai, ne kažkokiai beveidei organizacijai, o savo bendruomenei. Juk visi mes esame valstybė. Reikia dalytis su tais, kuriems mažiau šiuo metu gyvenime pasisekė, kurie yra silpnesni. Priešingu atveju mes nueisime į niekur.

O kaip siūlote keisti pensijų sistemą?

Pensijų sistemos ir mokesčių klausimai yra tarpusavyje susiję, juos reikia spręsti kartu – pavieniui jie „neskrenda“.

LB yra pateikęs siūlymų, kaip spręsti pensijų sistemos tvarumo ir adekvatumo problemas, svarbiausi iš jų būtų šie: įvesti asmenines sąskaitas, įtvirtinti lankstesnes vyresnio amžiaus gyventojų darbo ir išėjimo į pensiją formas, paskatinti deramo lygio kaupimą. Asmeninės sąskaitos „Sodroje“ realiuoju laiku rodytų, kiek žmogus sukaupė senatvei. Ši priemonė padėtų sustiprinti ryšį tarp asmens per gyvenimą sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, padidintų motyvaciją mokėti įmokas.

Lankstesnės vyresnio amžiaus gyventojų darbo ir išėjimo į pensiją derinimo formos būtų atsakas į demografinę situaciją. Visuomenei senstant ilgesnis buvimas darbo rinkoje padėtų spręsti darbo jėgos stygiaus ir vyresnių žmonių skurdo problemas.

Vertinant demografines tendencijas, būsimų pensininkų pragyvenimo lygis, palyginti su tuo, kokį jie turėjo dirbdami, nenuteikia šviesiai. Jeigu tendencijos nesikeis, apie 2060 m. vidutinės algos ir vidutinės pensijos santykis nuo dabartinių beveik 50% sumažės iki maždaug 30%. Čia kalba tik apie pirmąją pakopą. Neužtikrinus tinkamo kaupimo lygio, antroji pakopa praradimus kompensuos nepakankamai. Ypač norėčiau pabrėžti, kad pertvarkant pensijų sistemą negalima priešinti pirmosios ir antrosios pensijų pakopų. Svarbus ir anuiteto klausimas – dabar mokami anuitetai atrodo labai skurdžiai.

Bet jeigu nesukaupei, negali tikėtis didelio anuiteto?

Taip, kaupimo lygis ypač svarbu. Kaupdami tik 2% nuo pajamų mokesčio sumos, negalime tikėtis padoraus anuiteto kaupimo laikotarpio pabaigoje. Realią grąžą lemia ne tik kaupimas. Tai susiję ir su administravimo mokesčiais, ir su prielaidomis bei skaičiais, kurie naudojami apskaičiuojant anuitetą. Anuiteto dydis susijęs ir su jo apskaičiavimo metodikos klausimais, tačiau, bet kuriuo atveju, matytume erdvės didesniam efektyvumui šioje srityje.

Ar dėl demografinių problemų Lietuvos ekonomika neužstrigs ties 0% augimu?

Nemanau, kad susidursime su nuliniu augimu, tiesiog augimas bus gerokai lėtesnis. Jei nepavyks demografinių problemų pakreipti tinkama linkme, tuomet lieka našumo didinimas. Jį reikia didinti nepriklausomai nuo demografinių tendencijų. O su našumu susiję kiti neišvengiami struktūriniai dalykai – mokslas, švietimas, mokesčių sistema, visuomenės saugumas ir apskritai laimės lygis šalyje.

Ar LB gali sumažinti infliaciją Lietuvoje?

Pinigų politika yra bendra euro zonai, todėl svarbūs yra euro zonos skaičiai. Infliacija skirtingose euro zonos valstybėse skiriasi, kaip kad skiriasi JAV valstijose. Tačiau sprendimai priimami bendri visam regionui. Be pinigų politikos, yra makroprudencinė politika, kuri daro įtaką kreditavimui, o per jį – infliacijai. Makroprudencinė politika įgyvendinama taikant dvejopas priemones. Vienos nukreiptos į bankų kapitalą, įvairius rezervus, kitos – į kredito paklausą. Prie pastarųjų galima priskirti ir Atsakingo skolinimo nuostatus.

Lietuva ekonominio ciklo viršūnėje. Ar yra planų pareikalauti, kad bankai padidintų savo anticiklinį kapitalą?

Mes kiekvieną ketvirtį „matuojame temperatūrą“, dar šį mėnesį paskelbsime, ką galvojame. Tačiau kalbant apibendrintai, gerais laikais būtų naudinga pagalvoti apie tam tikrą rezervą, kad blogais laikais galima būtų jo atsisakyti.

Kokie klausimai šiuo metu guli ant Europos Centrinio Banko stalo?

Asmeniškai aš manau, kad euro zona kitais metais pasieks savo augimo potencialą. ECB kol kas nusprendė pratęsti turto įsigijimo programą, tačiau nuo sausio mėnesio obligacijų įsigijimai mažėja nuo 60 mlrd. Eur per mėnesį iki 30 mlrd. Eur per mėnesį. Manau, kad ekonomikos skatinimo programos pabaigos horizontas – kiti metai.

Bazelio komitetas kartu su didžiausių centrinių bankų atstovais susitarė dėl Bazelio III – naujų reikalavimų banko kapitalui. Keičiasi rizikos vertinimo modeliai ir daug kitų dalykų. Labai sveikintinas dalykas, kad pakeitimai visose šalyse startuoja vienu metu – nuo 2022 m., ir įgyvendinami per penkerius metus. Nuomonių buvo labai skirtingų, tačiau bendras startas leis išvengti arbitražo tarp šalių bankų sektorių.