Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko interviu dienraščiui „Verslo žinios“, 2014 04 30

– Bankų sektoriaus laukia reikšmingų pokyčių tarpsnis. Tai susiję su Lietuvos planuojamu įsiliejimu į euro zoną jau 2015 m., taip pat bankų sąjungos taisyklių įsigalėjimu. Kaip visa tai atsilieps bankų veiklai?

Jeigu kalbėtume apie bankų reguliavimo dalykus, išskirčiau bankų sąjungos reikalus. Bendrasis priežiūros mechanizmas euro zonoje įsigalioja nuo 2014 m. lapkričio 4 d. Tad jeigu sprendimas dėl Lietuvos prisijungimo į euro zoną bus teigiamas, Lietuva nuo kitų metų sausio 1 d. automatiškai taps bendrojo bankų priežiūros mechanizmo dalimi.  O tai reiškia, kad mūsų bankų priežiūros sistemoje dalyvaus ir Europos centrinis bankas (ECB). Visų pirma tai paliečia tris didžiausius mūsų bankus – SEB, „Swedbank“ ir DNB, kurie sudaro 70% viso bankų sektoriaus. Prognozuojant galimą prisijungimą būtini parengiamieji darbai – turto įvertinimas ir streso testai.  O tai reiškia papildomą administracinę naštą visų pirma šiems bankams.

– Ar tai nereiškia, kad tos papildomos išlaidos bus tiesiog perkeltos ant klientų pečių?

Geras klausimas. Be jokios abejonės, bus papildomų sąnaudų, susijusių su administracine našta. Visų pirma ir dėl minėto turto įvertinimo. Prieš ECB perimant bankų priežiūrą, jų turtas  įvertinamas auditorių ar kitų nepriklausomų vertintojų. Žinoma, tai kainuoja, bet nemanyčiau, kad tai turės tiesioginės įtakos bankų sektoriaus paslaugų kainų didėjimui. Tuo labiau kad, nors ir kalbame apie tris bankus, kurie užima 70% rinkos, yra ir kitų bankų, kurie veikia toje aplinkoje ir kurie tų sąnaudų neturės. Kas dėl bendros aplinkos, tai mes nesitikime, kad kas nors iš esmės pasikeistų. Gyvename žemų palūkanų aplinkoje, tiek paskolų, tiek bankų finansavimosi srityje.  Prognozuojame, kad panaši aplinka turėtų išlikti ir 2014 m., o gal ir žvelgiant toliau. Bent jau euro zonos, o ir visos ES rodikliai rodo, kad žemų palūkanų aplinka turėtų laikytis. Paskolų portfelio apimtis ir naujai išduodamų ir grąžinamų senų paskolų santykis taip pat smarkiai nesikeičia.  Tiesa, š. m. pirmo ketvirčio duomenys rodo, kad valdžios sektoriaus skolinimasis traukiasi, o privačiam sektoriui jau išduodama daugiau paskolų nei grįžo senų. Naujų paskolų augimas privačiam sektoriui stebimas nuo 2013 m., toks jis išlieka ir šiemet.

– Kaip keisis Lietuvos banko (LB) priežiūros tarnybų, kitų padalinių veikla, darbuotojų skaičius, kai Lietuva, tikėtina, įsilies į bankų sąjungą, taip pat turint omenyje, kad šalis po 2015 m. neturės savos valiutos, o trys didžiausi bankai bus prižiūrimi ECB?

Kaip jau žinote, LB perėjo pakankamai reikšmingą persitvarkymo etapą. Kai Lietuvos bankui buvo pavesta prižiūrėti draudimo ir vertybinių popierių rinkas ir nagrinėti vartotojų ginčus su finansines paslaugas teikiančiomis įstaigomis, mūsų vykdomų funkcijų padaugėjo, tačiau darbuotojų skaičius banke sumažėjo nuo 800 iki maždaug 600. Kalbant apie ateitį, tai reikia turėti omenyje, kad po galimo įstojimo į euro zoną turėsime tris veiklos sferas, kurios pareikalaus apsvarstyti funkcijas ir todėl galimi tam tikri banko struktūriniai pokyčiai. Pirmiausia, tai dėl minėto bendrojo bankų priežiūros mechanizmo įsigalėjimo. Vėlgi, kol kas trūksta aiškumo, kaip vyks LB ir ECB bendradarbiavimas. Bet, turint omenyje, kad Lietuvoje 90% mūsų bankų sektoriaus priklauso šalims, kurios bus už bankų sąjungos ribų, tas dabartinis Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo modelis turės pasikeisti. Kaip jis atrodys, dabar dar negalėčiau konkrečiai pasakyti, bet tikrai nemanyčiau, kad dėl perduodamų trijų didžiausių bankų priežiūros ECB galėtume sumažinti mūsų priežiūros tarnybos darbuotojų skaičių, kadangi priežiūros uždaviniai ir procesai iš tikrųjų darosi vis sudėtingesni. 

Taip pat turėtume kalbėti apie pinigų politiką, kuri yra pakankamai naujas dalykas LB. Įsiliejus į euro zoną, LB dalyvaus ECB pinigų politikoje, t. y. mūsų atstovai dalyvaus pinigų politiką vykdančiuose komitetuose ir aš, be abejo, kaip Lietuvos centrinio banko vadovas, esant teigiamam sprendimui dėl euro, dalyvausiu ECB valdančiosios tarybos veikoje. Tai reiškia, kad taptumėme vieni iš pinigų politikos formuotojų kartu su kitomis 18 euro zonos valstybių narių ir mums atitinkamai reikėtų pertvarkyti ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybą. Iki šiol pinigų politiką vykdėme daugiau teoriniu lygiu, o realiai tokios tikros funkcijos neturėjome, t. y. tebeturime valiutų valdybą ir fiksuotą lito kursą. 

Trečias aspektas, į kurį atkreipčiau dėmesį, yra vadinamasis makroprudencinis mandatas. Mes Lietuvos banko įstatymo pataisomis, kurios šiuo metu svarstomos Seime, prašome suteikti mandatą sistemiškai prižiūrėti ir formuoti visą finansų rinkos politiką, reaguojant į galimus rinkos burbulus, į krizes ir tam panaudojant įvairias priemones. Tai yra Europos sisteminės rizikos valdybos funkcijų modelio įgyvendinimas Lietuvoje.  

Taigi, turime tris pagrindines kryptis, kurių įgyvendinimas turės įtakos LB struktūriniams pokyčiams ir, be jokios abejonės, darbuotojų skaičiui. Manau, kad ateityje mūsų pagrindinėse tarnybose darbuotojų skaičius tikrai turėtų augti, tačiau taip pat turime ir pagalbinių funkcijų, kurios užtikrina, kad LB veiktų kaip organizacija. Čia aš matau labai aiškią viziją – daugiau paslaugų pirkti išorėje ir taip turėti optimalų banke dirbančių žmonių skaičių.

– Ar įstojus į euro zoną reikšmingai atpigs tarptautiniai pervedimai? Kada jie susilygins su vietiniais? Kodėl jie šiuo metu brangesni?

Iš tiesų šiandien kainų skirtumai tarp pavedimų nacionaline valiuta ir pavedimų eurais yra didžiuliai. Kita vertus, pavedimai eurais sudaro mažąją visų pavedimų dalį. Yra apskaičiuota, kad pavedimams eurais atpigus iki vietinių lygio bankų klientai kasmet galėtų sutaupyti maždaug po 80 mln. Lt. Čia neverta net ir spėlioti – tereikia tik atkreipti dėmesį į faktus, kas yra įvykę kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje, kurios jau yra euro zonos narės. Ten pavedimų įkainiai eurais susilygino su vietinių pavedimų kaina. Aš tikrai nematau priežasčių, kodėl Lietuvoje galėtų įvykti kitaip. Būtų labai keista, jeigu neturėtume analogiškos situacijos, kaip įvyko pirma Estijoje, o vėliau ir Latvijoje.

– Kas nutiks aukso, užsienio valiutų atsargoms, Lietuvai perėjus nuo lito prie euro?

Apibendrintas atsakymas į viešojoje erdvėje pasigirdusias spekuliacijas būtų toks: niekas nesikeis. Kaip esant litui užsienio atsargų uždavinys yra padengti litą, taip ir esant eurui pagrindinė paskirtis bus padengti į apyvartą išleistų eurų kiekį mūsų šalyje. Lietuvos banko valdomas finansinis turtas, užsienio atsargos ir yra didžioji Lietuvos finansinio turto dalis, niekur nedingsta.  Prisijungdami prie euro zonos kartu atliksime du veiksmus. 

Pirma, Lietuvos bankas visiškai apmokės savo dalį Europos centrinio banko kapitale. Tai yra maždaug 43 mln. EUR.  Ir, antra, bendram valdymui ECB perduosime dalį užsienio atsargų. Ne atiduosime, ne padovanosime, o tai padarysime turto apsikeitimo forma. Toji perduodama dalis sudarys apie 4–5% visų užsienio atsargų, kurias valdysime kartu su kitu euro zonos centriniu banku. Tiek už įmoką ir dalyvavimą ECB kapitale, tiek už valdomas bendras  ECB užsienio atsargas bus gaunama grąža. Likusią finansinio turto dalį, kaip ir dabar, Lietuvos bankas valdys savarankiškai. Lietuvos bankas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl kalbėti, kad čia kažkokie žali žmogeliukai valdo, pabrėžiu, 5 mlrd. EUR, ne 15 mlrd. EUR, kaip kartais girdime, ir niekam neatsiskaito, kažkam atiduoda, yra neteisybė, ir tiek.

Dar norėčiau paaiškinti, kaip tos atsargos atsirado. Dažnai yra spekuliuojama, kad čia mokesčių mokėtojų pinigai, kad Vyriausybė kažką davė. Norėčiau labai aiškiai pasakyti, kad pačioje pradžioje po nepriklausomybės atkūrimo LB įstatinis kapitalas iš tikrųjų buvo suformuotas Vyriausybės.

Bet įnašo pagrindas buvo suformuotas ne pinigais, o pastatais. Čia, kur mes sėdime, Gedimino pr. 6, šis pastatas buvo įnašas. Dalis LB finansinio turto, t. y. auksas, buvo paveldėtas iš smetoninio Lietuvos banko. O užsienio valiutų atsargos susiformavo LB supirkinėjant užsienio atsargas ir užsienio valiutą. Tai didžiąja dalimi – Lito patikimumo įstatymu įtvirtintos valiutų valdybos veikimo rezultatas, kai didėjanti litų paklausa buvo tenkinama superkant bazinę valiutą – eurus.

Jeigu palygintume mūsų atsargas su kitų ES šalių, taip pat ir euro zonos narių atsargomis, pamatytume, kad mūsų užsienio atsargų lygis toli gražu nėra didelis. Iš tikrųjų tuos raumenis dar reikėtų augintis. Be to, užsienio atsargos yra labai tiesiogiai susijusios su viešaisiais finansais.  Kai valstybė nori skolintis tarptautinėse rinkose, investuotojai visuomet vertina, kiek ji turi užsienio atsargų, kad žinotų, kiek valstybė galėtų iš rezervų padengti skolos, jeigu kas nors negero nutiktų.   Čia užsienio atsargoms tenka reikšmingas vaidmuo, todėl nelabai įsivaizduoju tokios situacijos, jeigu vieną dieną tuos 5 mlrd. EUR išdalintume ir pravalgytume. Mano galva, iš karto kristų Lietuvos kredito reitingai ir valstybei tai būtų nevisiškai saugu. Galų gale teisiškai ES teisė draudžia finansuoti vykdomąją valdžią. Užsienio atsargų paėmimo ir atidavimo atveju būtų tiesioginis ES teisės pažeidimas, o ką jau kalbėti apie LB nepriklausomumo išsaugojimą ir kitus dalykus.  

– Ar tai reiškia, kad Vyriausybė negali tų rezervų paimti ir padalinti, kaip pakalba politikai, tarkime, per krizę nurėžtoms pensijoms atkurti ar kitiems įsipareigojimams įvykdyti?

Ne, tikrai ne.  Mano galva, tas diskusijas reikia baigti, nes jos tėra spekuliacijos.

– Įsiliejusi į euro zoną, Lietuva gauna tam tikrų garantijų – sunkmečiu ji turės priėjimą prie Europos centrinio banko išteklių, Europos stabilumo mechanizmo (ESM) su 700 mlrd. EUR, mes jį taip pat turėsime finansuoti ir atitinkamai turėsime teisę juo pasinaudoti per krizes. Ar nesidubliuoja šios garantijos su rezervais?

Matote, čia yra du skirtingi dalykai. ESM yra vyriausybių mechanizmas, vyriausybių fondas, o ECB yra bankų sistemos dalis. Jeigu kalbame apie priėjimą prie ECB likvidumo, tai turime kalbėti apie bankus, bankų sistemą, kuriai prieinamas ECB finansavimas. ESM yra fondas, kurio lėšos skolinamos euro zonos valstybei narei, kai ji patiria problemų ir negali normaliomis sąlygomis pasiskolinti pinigų tarptautinėse rinkose. Bet tai yra vyriausybinis savitarpio pagalbos mechanizmas. O užsienio atsargų vieta yra, pavadinkime, centrinių bankų  ašyje. Čia ir yra ta takoskyra tarp centrinių bankų ir vykdomosios vadžios. Bet dar kartą pabrėžiu – rezervai iš Lietuvos niekur nepabėga. Jie, kaip ir buvo, taip ir lieka LB, o kartu ir Lietuvos valstybėje. Kitaip tariant, galime sakyti, kad  tam tikras stabilumo fondas rezervų pavidalu Lietuvoje yra, tik dėl ypatingo centrinio banko statuso jis yra toks autonomiškas. Mes tas sukauptas atsargas investuojame, iš grąžos išsilaikome patys ir, kai uždirbame pelno, didžiąją jo dalį pervedame tai pačiai vykdomajai valdžiai. Iš viso Lietuvos bankas jau pervedė į valstybės biudžetą daugiau kaip 1,6 mlrd. Lt pelno.

– Praėjo keletas metų po „Snoro“, kiek daugiau nei metai po Ūkio banko uždarymo. Gal jau turėjote progą per laiko atstumą įvertinti, kurie sprendimai pasiteisino, o kurie ne?

Dar 2011 m., kai buvo padaryti bankų sektorių reguliuojančių įstatymų pakeitimai, sumanymas buvo Lietuvoje įdiegti bankų pertvarkymo mechanizmą, numatant galimybę atskirti užkrėstą banko dalį nuo sveikosios ir šiai suteikti galimybę gyvuoti, o užkrėstąją, vaizdžiai kalbant, su orkestrais palaidoti. Tai, beje, sėkmingai buvo įgyvendinta Ūkio banko atveju. „Snoro“ atveju to padaryti nepavyko, todėl, kad užkrėstoji dalis buvo gerokai didesnė nei galėjome įsivaizduoti. Taigi šiuo aspektu, mano manymu, LB kartu su kitomis valstybės institucijomis tikrai pasielgė labai teisingai ir operatyviai.

– O ką šiandien darytumėte kitaip, jeigu susiklostytų panaši padėtis bankų sektoriuje?

Manau, kad susiklosčius panašiai padėčiai elgtumėmės lygiai taip pat. Bazinis scenarijus yra probleminių bankų skaldymas. Nepavykus arba nepasiteisinus tam scenarijui, be jokios abejonės, būtų inicijuojamas bankrotas. „Snoro“ atveju buvo pasirinktas bankrotas dėl labai paprastos priežasties. Tai buvo pigiausias variantas ir mes, įvertinę visą riziką, priėmėme sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

– Sakote – pigiausias variantas, bet vis dėlto „Snoro“ bankrotas mokesčių mokėtojams kainavo daugiau nei 2 mlrd. Lt.

Draudžiamasis įvykis, susijęs su „Snoro“ banku, reiškė maždaug  4 mlrd. Lt išmokėjimų apdraustų indėlių turėtojams. Iš viso veiksmo pradžioje indėlių draudimo fonde, kuriame kaupiamos bankų, kredito unijų įmokos, buvo maždaug 1,7 mlrd. Lt. Tai nėra mokesčių mokėtojų pinigai. Be abejo, trūkumui finansuoti reikėjo valstybės paramos. Tai vyko paskolų forma, beje, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ moka palūkanas. O tos sumos, jeigu kalbame apie „Snorą“, bus grąžinamos iš dviejų šaltinių: „Snoro“ turto pardavimo ir mėnesio įmokos, kurias gauna indėlių draudimo fondas iš bankų bei kredito unijų sektoriaus. Jeigu įvertinsime tuos grįžtančių pinigų srautus iš bankų įmokų ir bankrutuojančių bankų pardavimo, pamatysime, kad visi nuostoliai turėtų būti padengti.

– Kaip vertinate „Snoro“ administratoriaus Neilo Cooperio pasitraukimą?

Mūsų mandatas baigiasi, kada panaikiname licenciją ir kreipiamės į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kas toliau vyko, kiek tai yra susiję su „Snoro“ administravimu, tai jau peržengia mano kompetencijos ribas. Teisėsaugos institucijos atliko savo darbą ir, kiek tie tyrimai liečia bankroto administratorių, tai pagyvensime ir pamatysime, kaip viskas baigsis. Bet vėlgi, jeigu šiuo atveju kalbame apie galimą žalą kreditoriams, manau, kad turėtų suveikti tokie dalykai kaip bankroto administratoriaus atsakomybės draudimas.

– „Snoro“ bankroto administratorius skelbia, kad į banką grąžino beveik 2 mlrd. Lt, o per pirmą š. m. pusmetį „Snoro“ kreditoriams bus baigti išmokėti 934 mln. Lt. Teismuose bylinėjamasi dar dėl 2,4 mlrd. Lt „Snoro“ turto. Kada tie visi iš „Snoro“ turto pardavimo gauti pinigai pasieks valstybės, kitų banko kreditorių sąskaitas ir padengs dėl bankroto patirtus nuostolius?

Kiek žinau, pirmosios paskolos Finansų ministerijai iš „Indėlių ir investicijų draudimo“ (IID) jau yra grąžintos, kiek tai yra susiję su „Snoru“. Be abejo, po to atėjo eilė Ūkio bankui, jį skaidant IID taip pat įmokėjo savo dalį (kiek daugiau nei 900 mln. Lt). Liūto dalies grįžtant laukiama pardavus „Snoro“ paskolų portfelį, nes svarbiausia šio buvusio banko turtinė pozicija yra paskolų portfelis, kurį, kiek mums žinoma, yra planuojama parduoti iki šių metų pabaigos. Čia kalbama apie 1,5 mlrd. Lt paskolų portfelį, todėl galima tikėtis, kad panaši suma grįžtų visų pirma pagrindiniam kreditoriui – IID.   

– Ne ką mažesnio mąsto apsivalymą išgyvena kredito unijų sektorius. Koks šiuo metu yra sektoriaus sveikatos lygis, ar daug dar tokių unijų, kurios, Jūsų žodžiais, su orkestru turėtų būti palaidotos?

Kalbant apie priežiūrą, tai savaime suprantama, kad negaliu pasakyti, kokie bus konkretūs mūsų veiksmai. Jeigu matysime problemų, tikrai imsimės veiksmų, kurie apsaugotų likusią finansų sistemą. Dar 2012–2013 m. sandūroje LB kredito unijoms nustatė skirtingus rizikos normatyvus,  priklausomai nuo unijų vykdomo verslo modelio. Tai reikėjo operatyviai padaryti dėl padidėjusios rizikos. Neseniai vyko posėdis, kuriame mūsų priežiūros tarnybos, Finansų ministerijos ir kredito unijų asocijuotų struktūrų atstovai, kiek man yra žinoma, rado bendrą požiūrį, kaip stiprinti sektorių. Taip pat, beje, kartu su kredito unijų atstovais, Seimui svarstyti yra pateiktos Kredito unijų įstatymo pataisos. Tikiuosi, kad tos pataisos bus sėkmingai priimtos šios Seimo pavasario sesijos pabaigoje. 

– Ar matote prielaidų, kad telkiantis kredito unijoms Lietuvoje galėtų atsirasti dar vienas stambus rinkos dalyvis, gal kooperatinis bankas, kuris sudarytų konkurencinę atsvarą šiuo metu jau veikiantiems bankams?

Kredito unijų judėjimo ateitį aš matau kaip konsolidacijos ateitį. Be jokios abejonės, gali veikti ir, matyt,  veiks mažesnės kredito unijos, jos ras savo nišą, ypač smulkiojo verslo segmente. Kai prieš kelis mėnesius viešiesiems svarstymams pasiūlėme mūsų viziją dėl kredito unijų ateities,  norėjome pasiūlyti būtent kooperatinio banko idėją. Tikrai esame už kooperacijos skatinimą, bet palaukime pačių kredito unijų judėjimo reakcijos ir pasiūlymų, kuriuos jos turi pateikti, kaip esame susitarę iki gegužės pradžios. Bet jeigu kalbame apie kooperatinį banką, tai jo sudėtinės dalys turi būti sveikos. Tik tada tokia idėja gali būti sėkmingai įgyvendinta. Esame girdėję apie tos pačios Vilniaus taupomosios kasos siekį tapti banku (š. m. sausį pripažinta nemokia ir jai atšaukta licencija – VŽ). Tai noriu labai aiškiai pasakyti – tikrai neleisime ligoniams sėsti prie lėktuvo vairo.  Esame už tai, kad turėtume kaip įmanoma daugiau finansinių tarpininkų, bet vėlgi – neleisime nepamatuotai rizikuoti, nes kredito įstaigos visų pirma operuoja neprofesionalių rinkos dalyvių pinigais. Todėl rizikos valdymas mums yra prioritetas. 

– Kandidatai į prezidentus vėl iškėlė valstybino banko idėją?  Kokie jūsų vertinimai?

Mes neutraliai žiūrime į valstybinį banką. Deja, patirtis nėra pati geriausia. Jeigu grįšime į 1995–1996 m., prisiminimai apie Lietuvos valstybinį komercinį banką turbūt būtų ne patys geriausi. Bet vėlgi – reikia tiesiog neturėti iliuzijų, nes valstybinis bankas turėtų veikti lygiomis konkurencijos sąlygomis su privačiais bankais. Tai yra savo veiklą turėtų finansuoti taip pat, reguliavimo atžvilgiu jam jokių nuolaidų nebūtų daroma. Taip kad sprendimą dėl valstybinio banko steigimo ar nesteigimo reikia priimti tik gerai įvertinus visus šiuos veiksnius, tokio banko finansavimo poreikį ir viešųjų finansų prioritetus. Jeigu vykdomoji valdžia nuspręstų, tai mes, kaip reguliuotojas, lauktume paraiškos dėl licencijos ir apsispręstumėme.

– Matome, kad butų pardavimai didėja. Ar nesiformuoja naujas nekilnojamojo turto burbulas?

Aš nelyginčiau dabartinės padėties su 2006–2007 m., nes pats atsigavimas po sąstingio yra natūralus reiškinys. Šią rinką stebime, dabar turime įrankių, kokių LB neturėjo 2006–2007 m., ir jeigu matysime, kad kas nors tokio pradeda formuotis, tai tikrai reaguosime. Bet dabar daugiau  matau euforinę būseną, siejamą su euro įvedimu. Didžioji dalis tų būstų pirkimo sandorių finansuojami ne iš būstų paskolų, o iš privačių lėšų. Tad kyla daug klausimų, bet tai jau kitų valstybės institucijų sfera. Dramatiškų būstų kainų pasikeitimų neįžvelgiame. Tiesa, pastebime atskirų nekilnojamojo turto plėtotojų bandymus pasinaudoti situacija ir išnaudoti eurą, teigiant, kad, štai, žiūrėkite, visi perka, parduoda, tai ir jūs neatsilikite. Tai iš tiesų jaučiama, bet aš manau, kad tai yra daugiau emocinis dalykas. Būstų paskolų augimas yra, bet jis nuosaikus.

– Lietuva preliminariai tenkina euro zonos kandidatėms keliamus reikalavimus, tad yra didelė tikimybė, kad vasarą sulauksime leidimo įsivesti eurą nuo 2015 m. Ką dar turi nuveikti Lietuvos institucijos, projektuodamos šalies gyvenimą euro zonoje?

Čia labai svarbu neatsipalaiduoti ir nepasiduoti gyvenimui ne pagal išgales. O atskiri sprendimai, pavyzdžiui, smarkiai padidinti išlaidas, gali paveikti viešųjų finansų tvarumą. Mano manymu, valstybėje viskas vyksta labai nuosekliai. Valstybės gyvenimas paremtas biudžetu, 2014 m. biudžeto formavimas yra pasibaigęs ir man neteko girdėti kokių nors pasiūlymų dėl jo persvarstymo. Visi svarstymai nusikelia į 2015 m., kai bus tvirtinamas biudžetas, ir tai yra gerai.  O priemonių, kaip išvengti atsipalaidavimo ir išlaidavimo, yra, turime Fiskalinės drausmės įstatymą, taip pat Seime praėjusią savaitę priimtas Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas.

– Kaip vertinate padėtį pačioje euro zonoje?

Ekonominę padėtį euro zonoje vertinu atsargiai pozityviai. Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas šiemet prognozuoja maždaug 1% BVP augimą. Todėl mūsų prisijungimas gali įvykti pragiedrulių aplinkoje, o tolesnio padėties gerėjimo pagrindai taip pat jau padėti. Čia turiu omenyje tą pačią bankų sąjungą, tų pačių viešųjų finansų reikalų valdymą. Šios sritys, bent jau reguliavimo atžvilgiu, yra kokybiškai pasikeitusios.

– Lietuvoje pastaruoju metu daug kalbama apie euro sąnaudas ir naudą. Ką dar svarbu žinoti verslui rengiantis įsivesti eurą?

Verslui taip pat reikės prisitaikyti prie naujos valiutos. Akcentuočiau protingų investicijų galimybę.  Šiuo metu pastebime, kad mūsų gamybos potencialas yra beveik visiškai išnaudojamas, todėl iš tiesų yra labai svarbu tų mažų palūkanų aplinkoje, pakankamai pigaus skolinimosi aplinkoje, išnaudoti galimybę ir investuoti į pajėgumo plėtrą. O narystė euro zonoje naudą visų pirma duos dėl mažesnės valiutos rizikos, todėl visos palūkanų mažėjimo prielaidos yra. Taip pat neliks litų keitimo į eurus sąnaudų, atpigs tarptautiniai pavedimai, be to, naudą pajausime per tarptautinę prekybą. Yra aiškiai įrodyta tarptautiniais tyrimais, kad tarptautinė prekyba suintensyvėja, o turint  omenyje mūsų atviros ekonomikos modelį mums tai yra labai svarbu. Šitie visi aspektai, be abejo, įvertinant sąnaudas, kurios yra vienkartinės, ne pastovaus pobūdžio, ir yra tas potencialas, kuris leis mūsų BVP per artimiausius septynerius metus papildomai augti maždaug po 2%. Be abejo, jeigu neįvyks koks nors dramatiškas įvykis, visų pirma sietinas su įvykiais Rytuose.