Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko interviu dienraščiui „Lietuvos žinios“, 2015 07 17

– Lietuva jau kuris laikas diskutuoja apie pabrangusius grynuosius – bankai mažina nemokamai išgryninamų pinigų limitus, o mokėti už didesnes grynųjų sumas klientams tenka vis brangiau. Paskelbus šią žinią, Vyriausybės vadovas akmenuką metė į jūsų daržą, sakydamas, kad reguliuotojas nesuvaldė situacijos. Lietuvos bankas atsikirto, kad neturi tam įrankių. Ką darysite?

– Čia, matyt, reikėtų platesnio paaiškinimo. Visos aistros kilo dėl to, kad du komerciniai bankai paskelbė, jog nuo kažkurio laikotarpio šiais metais mažina nemokamai išimamų grynųjų pinigų limitą. Apie kokį nors kitokį įkainių kilimą bent jau man nėra žinoma, tai yra spekuliacijos.

Įvedus eurą bankai praranda didelę komisinių dalį. Vien per pirmąjį metų ketvirtį bankų paslaugų ir komisinių grynosios pajamos sumažėjo apie 18 proc., taip pat ir dėl to, kad neliko euro ir lito keitimo paslaugos. Suprantu tą norą visą laiką rasti blogiukų ir juos statyti prie gėdos stulpo. Bet man keista, kad tuščioje vietoje kilo aistros.

Lietuvos banko veiksmų planas yra sudėliotas. Gegužės mėnesį esame pateikę Finansų ministerijai siūlymus, o rudenį kartu su šia ministerija Seimui teiksime Mokėjimo įstatymo pakeitimus, kuriais į jį bus perkelta Europos mokėjimo sąskaitų direktyva. Pasiūlysime sprendimą, kaip reguliuoti tokią infrastruktūrinę bankininkystės verslo dalį kaip mokėjimai. Bus labai aiškiai sudėliota: sąskaita ir su ja susietas finansinių paslaugų krepšelis. Tos paslaugos galėtų būti teikiamos už tam tikrą fiksuotą mėnesio mokestį. Mūsų pasiūlymas – 1,52 euro per mėnesį.

Tai būtų maksimali mokesčio riba. Galėsime diskutuoti Seimo Biudžeto ir finansų komitete ir su komerciniais bankais. Didesnis mokestis negalės būti, mažesnis – galimas. Į banko paslaugų krepšelį patektų tokios kasdienės finansinės paslaugos, kuriomis kiekvienas iš mūsų naudojasi. Jos yra infrastruktūrinės prigimties – negali jomis nesinaudoti. Tai tas pats, kaip naudotis elektra ar vandeniu - būtina, todėl jų reguliavimas būtų pagrįstas principu „kaštai plius“: taigi sąnaudos plius tam tikra marža.

Mūsų siunčiama žinutė labai aiški: tai infrastruktūrinės paslaugos ir jos turi būti reguliuojamos.

– Kodėl įstatymo pakeitimai numatomi tik rudenį? Žinome, kad Seimas, pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo pataisas atidėlioja nuo 2013 metų. Tad ar tikėtina, kad rudenį dėl to mokesčio parlamentarai iš karto susitars?

– Mūsų strategija buvo tokia: pasižiūrime, kokiomis kryptimis juda europinis reguliavimas, prisideriname. Taigi, europinis reguliavimas yra, ir mes jį įgyvendiname, žinoma, papildydami nacionalinėmis aktualijomis. Europos direktyvą į nacionalinę teisę reikėtų perkelti iki 2016 metų rudens. Mes siūlome tai padaryti jau šiemet. Galima visą laiką bėgti priekyje, bet supraskime: jeigu žinome, kad yra europinė iniciatyva, ir žinome jos grafikus, tai sureguliavus kažką šalyje ir vėliau bandant pritaikyti prie europinio reguliavimo kiltų nepatogumų tiek vartotojui, tiek bankų sektoriui, tiek reguliuotojui.

O dėl Mokėjimo įstatymo pakeitimų - iš to azarto, su kuriuo Seimo pavasario sesijoje buvo nagrinėjama mokėjimo paslaugų įkainių problematika, matau, kad rudens sesijoje realu turėti sprendimą. Tačiau labai norėčiau, kad diskusija dėl mokėjimų įkainių būtų dalykinė, o ne emocinė.

– Latvijoje, Estijoje galima nemokamai išsigryninti daugiau pinigų. Kodėl bankai lietuvius traktuoja kitaip?

– Mūsų rinka yra išskirtinė, palyginti su latvių, ir ypač skiriamės nuo estų. Taip, grynieji pinigai Lietuvoje karaliauja. Operacijose, kurios atliekamos bankų kortelėmis, iš principo vyrauja išgryninimas. Jei lyginsime elektronines operacijas, atsiliekame ir nuo latvių, ir nuo estų. Mes, lietuviai, mylime grynuosius.

Dar 2011 metais atlikdami tyrimą nustatėme, kad grynųjų operacijos sąnaudų požiūriu bankams yra tikrai nuostolingos. Jei kalbėsime apie mokėjimo paslaugas, manau, nors galbūt ir klystu, kad mokėjimo paslaugų ateitis, žiūrint iš šios dienos pozicijos, priklauso ne bankiniam sektoriui, o mokėjimo įstaigoms, elektroninių pinigų įstaigoms. Pasikeitimus mokėjimo paslaugų rinkoje dabar matome gana didelius.

– Grynuosius mėgsta ne tik „šešėlis“, bet ir pensininkai. Apdėti mokesčiais nesunku. Ar galvojama apie vartotojo sąmoningumo ugdymą?

– Reikėtų pabrėžti, kad nemokamų grynųjų išdavimo limitų mažinimas yra banko sprendimas. Taigi, tai yra verslo sprendimas. Net ir įvertinus nepasitenkinimą sukėlusį dviejų bankų įvedamą gryninimo limitų sumažinimą iki maždaug 500 eurų – suma yra ženkli. Mano galva, tai yra gana nemenka suma. Mano asmeniniu įsitikinimu, grynieji nėra pats efektyviausias būdas atsiskaityti, pavyzdžiui, už prekes ir paslaugas, nes patiriamos didesnės išlaidos.

– Kiek jums pačiam kas mėnesį prireikia grynųjų? Ar „sutelpate“ į vidurkį – pagal apklausą pernai vidutiniškai per mėnesį gyventojai išsigrynino apie 260 eurų.

– Taip, man tikrai pakanka grynųjų vidurkio. Aš nuosekliai stengiuosi mažinti grynųjų kiekį. Sakyčiau, čia ateities klausimas, kaip padaryti, kad net ir vaikui duodant kišenpinigius galima būtų naudoti elektroninius pinigus, o ne grynuosius. Mokyklų valgyklose kortele atsiskaityti neįmanoma. Ateityje mūsų visų piniginės turėtų sutilpti į išmanųjį telefoną.

Tiesa, planuojame pasiūlyti visuomenei svarstyti mokėjimo paslaugų plėtros koncepciją. Pasiūlytume visoms suinteresuotoms šalims susitarti – o kaipgi mes kitus penkerius metus judėsime į priekį.

– Vartotojų padėtį Lietuvos bankas galėtų pagerinti efektyviau spręsdamas jų ginčus su komerciniais bankais. Antai, pernai išnagrinėjęs 137 kreipimusis dėl ginčų tarp vartotojų ir komercinių bankų, Lietuvos bankas patenkino vos vieno vartotojo reikalavimus. Ar tai galių, požiūrio, praktikos arba išteklių problemos, kad vartotojų balsas nepasiekia?

– Svarbu turėti omeny, kad Lietuvos bankas finansinių paslaugų priežiūros mandatą yra gavęs tik nuo 2012 metų. Tai, matyt, kol kas dar per mažas laiko tarpas, kad klientai įsisąmonintų, jog Lietuvos bankas yra pirma institucija, į kurią galima kreiptis ginčo atveju, ir apskritai institucija, į kurią galima kreiptis dėl finansinių paslaugų teikimo sąlygų, pavyzdžiui, pažeidimo. Tikrai yra sričių, kur mes turėtume tobulėti, tikrai nesame dar iki galo vartotojui draugiški. Lietuvos bankui, kaip reguliuotojui, dar reikėtų pasistūmėti į priekį.

Beje, dabar ginčų nagrinėjimo modelis sudėliotas taip, kad privaloma pasiūlyti klientui ir finansinei įstaigai rasti susitarimą. Gana dažnai tas susitarimas yra randamas. Todėl ginčas net neprieina prie jo išsprendimo.

– Bet Seime yra pasiūlymų neleisti bankams didinti paskolų palūkanų, jeigu kintamoji jų dalis tampa neigiama. Esą bankai ėmė keisti sutarčių sąlygas, o centrinis bankas, sakoma, negina vartotojų.

– Kaltinimai, kad Lietuvos bankas šioje srityje ko nors nepadarė, yra spekuliacija, aš kitaip nepavadinčiau. Aiškiai pasakėme dėl neigiamų palūkanų. Palūkanos visų pirma yra ekonominis reiškinys, ir jos gali judėti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Bet jeigu sutartyje yra numatyta, kad žemiausia riba yra nulis - tai yra nulis. Viskas. Tai - šalių susitarimo reikalas.

– Tarptautinė žiniasklaida po ekonominio nuosmukio vis svarsto apie bankų vaidmenį. Antai „Spiegel“ neseniai apibendrino, jog bankai anksčiau užtikrindavo, kad piliečių santaupos skatins technologinę pažangą, ūkio augimą ir naujas darbo vietas, o šiandien jie tik organizuoja socialinio turto perskirstymą.

– Lietuva yra bankinė valstybė - pagrindinis skolintojas, pagrindinis finansuotojas yra bankai. Kaip sakiau, mokėjimo paslaugų ateitis priklauso ne bankams. Mano įsitikinimu, bankai pražiopsojo momentą, kada jie galėjo ir toliau išsaugoti vyraujančia padėtį mokėjimo paslaugų segmente. Esantis naujas reguliavimas, papildomi kapitalo reikalavimai bankus verčia persvarstyti veiklos perspektyvą. Bankai dėl euro įvedimo neteko žymios komisinių dalies, o dabar su mokesčių reguliavimu jiems vėl ateina apribojimai. Tendencija dėl pagrindinių bankinių paslaugų, teikiamų mažmeniniam vartotojui, didesnio reguliavimo yra neišvengiama. Todėl bankiniam sektoriui tikrai svarbu pergalvoti veiklą.

Nepamirškime ir europinės iniciatyvos dėl kapitalo rinkų sąjungos. Tačiau netikiu ir nemanau, kad Europoje yra realu pasiekti JAV variantą, kur tarp finansavimo šaltinių vyrauja skolinimasis kapitalo rinkoje, o ne bankiniame sektoriuje. Bet proveržių čia, matome, bus, nes atsiranda „minios finansavimas“, „minios skolinimas“. Ne šiaip sau prieš keletą savaičių sakiau, kad bankų strategija, kai tu sėdi ant lovos krašto ir maskatuoji kojomis, nebeveikia. Turi būti aktyvus, nes kitaip, liksi už nugaros.

– Graikija tikisi dar vieno šanso – naujos finansinės paramos. Kam, jūsų požiūriu, naudingiausias dabar svarstomas susitarimas?

– Iš tiesų Graikijos problema jau ne naujiena - tai penkerių metų problema. Kompromisas, susidarius šiai situacijai, mano įsitikinimu, naudingas visai euro zonai. Tačiau kalbame jau apie trečiosios skolinimo programos galimybę, prieš tai turėjome dvi. Viena yra susitarti, kita – įgyvendinti. Apie tai bus galima kalbėti tik įvykdžius paruošiamuosius darbus. Faktas, kad Graikijos skola nėra tvari.

Yra Europos stabilumo mechanizmas, kuris ir sugalvotas tam, kad spręstų euro zonos problemas, nebūtinai Graikijos. Jeigu viena narė pateko į krizę, ją reikia gelbėti. Tai yra solidarumo fondas, kuris turi veikti. Visos euro zonos narės prie to prisideda, kaip ir Lietuva. Esame įnešę pirmą įmoką – 65 mln. eurų, esame įsipareigoję per penkerius metus sumokėti 327 mln. eurų, todėl kalbėti dabar, kad gal nemokėsime, tiesiog negalima. Iš principo tai būtų kvestionavimas įsipareigojimų euro zonai, ir tai turėtų pasekmes.