2018-09-17
Lietuvos banko valdybos pirmininko įžanginė kalba per Ekonomikos konferenciją
Lietuvos pensijų sistema:
kaip užtikrinti socialiai teisingas ir tvarias pensijas?
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas
Gerbiamieji kolegos, bendraminčiai ir galimi oponentai,
Sveiki susirinkę į antrąją Lietuvos banko Ekonomikos konferenciją bei stebintys mus internetu.
Good morning, dear guests. Thank you for joining us at the second Lithuanian economy conference of the Bank of Lithuania. We are delighted to have you here.
Apsispręsdami rengti šias metines konferencijas išsikėlėme ambicingą tikslą: norime ir siekiame ne tik originalių įžvalgų ir įdomių diskusijų (nors – neslėpsiu – to irgi tikimės), bet ir apčiuopiamo rezultato. T.y. naujų, gali būti netgi labai netikėtų idėjų. Taip pat realiame gyvenime jau patikrintų patirčių analizės ir vertinimo. O visa tai apibendrinus ir subendravardiklinus – konkrečių išvadų bei pasiūlymų, kurie padėtų spręsti aktualiausias ekonominės politikos dilemas ir pasirinkti geriausius sprendimus.
Būtent šis tikslas diktuoja ir mūsų renginių temas. Todėl pernai pirmąją konferenciją skyrėme pajamų nelygybės problematikai. Tarėmės, analizavome ir daugelis sutikome, kad pajamų o tuo pačiu ir galimybių nelygybė auga iš tų šaknų, kurios pakastos mūsų mokesčių ir pensijų sistemose. Sutarėme, kad jas reformuoti būtina – nedelsiant ir iš esmės. Tad šiandieninė mūsų tema – Lietuvos pensijų sistema – yra nuoseklus ir logiškas pernykštės diskusijos tęsinys.
Tuo pat metu – tai ir naujai suskambusi aktualija.
Naujai, nes ledas pagaliau pajudėjo. Vyriausybė ėmėsi pensijų sistemos pertvarkos, kuri anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip darys įtaką viskam ir kiekvienam – kasdieniams žmonių gyvenimams, šalies viešiesiems finansams ir valstybės makroekonominiui stabilumui. Todėl šis klausimas neabejotinai nusipelnė išskirtinio valstybės institucijų, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Ekspertinėse diskusijose aktyviai dalyvavo ir ateityje dalyvaus Lietuvos bankas, būtent taip suprantantis savo institucinę pareigą.
Trumpai pasakius mūsų apibendrinimas būtų toks: žengtas žingsnis teisinga linkme. Tačiau – tik žingsnis.
Darbas anaiptol nebaigtas, nes, pirma, svarbu ne tik suprojektuoti sprendimus, bet ir juos kokybiškai įgyvendinti.
Ir antra – jau ir dabar akivaizdu, kad net jei visiškai nepriekaištingai įgyvendinsime tai, kas pradėta, elementų, kuriuos privalėsime tobulinti, Lietuvos pensijų sistemoje lieka. Turiu galvoje visų pirma būtinybę didinti I-osios pakopos skaidrumą, stiprinti žmonių pasitikėjimą ja. Ateityje, šie klausimai taps vis svarbesni. Juos neišvengiamai turėsime spręsti, ir – geriau anksčiau, negu vėliau arba... negu niekad. Todėl jau šiandien turime žvelgti šiek tiek tolėliau už plika akimi regimo horizonto.
Ir būtent todėl jau šiandienos diskusijose siūlau mūsų pensijų sistemos perspektyvą vertinti ne tik kelerių metų, bet ir kelių dešimtmečių masteliu.
Tačiau prieš tai – startinė pozicija: Lietuvos pensijų sistemos status quo ir numatytos permainos – Lietuvos banko vertinimas ir keli esminiai pasiūlymai, kurie, mūsų manymu, padėtų žengti tolesnius žingsnius pertvarkos nubrėžta kryptimi.
Kolegos,
Esminės problemos, su kuriomis susiduriame, yra dvi. Tai – skurdžios išmokos dabar ir dar skurdesnių pensijų perspektyva ateityje.
Apie dabartį. Vidutinė senatvės pensija yra arti skurdo ribos. Vien tik Sodros pensiją gaunančių gyventojų vidutinė pakeitimo norma – tai yra santykis tarp buvusių darbo pajamų ir pensijos – tesiekia apie 35 procentus. ES vidurkis – artimas 50 procentų. Maždaug kas ketvirtas mūsų senjoras susiduria su skurdo grėsme – Europos Komisijos duomenimis, pagal šį rodiklį vėl esame silpniausių ES šalių trejetuke. Tokioje – trečiojoje nuo galo – pozicijoje atsiduriame dažnokai ir netgi imame apsiprasti su ja. Tačiau yra dar vienas svarbus rodiklis – pensijų išlaidų vienam senjorui ir BVP, tenkančio vienam gyventojui, santykis. Pagal šį rodiklį esame, deja, dar žemiau.
Apie ateitį. Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimu, nereformavus sistemos, savarankiškai senatvei nekaupiančių gyventojų vidutinė pakeitimo norma per ateinančius dešimtmečius dar sumažėtų – iki vos 20%. Tai reiškia, kad jei neįgyvendintume pokyčių, po poros dešimtmečių pensijos, jas skaičiuojant dabartine pinigų verte, būtų dar bemaž ketvirtadaliu menkesnės nei šiandieninės.
Skurdžias senatvės išmokas šiandien lemia kelios priežastys. Viena iš jų – žemas perskirstymo per valstybės biudžetą lygis. Praėjusiais metais į biudžetą surenkamų mokestinių pajamų dydis Lietuvoje nesiekė 30 procentų nuo BVP, kai ES vidurkis – beveik 40 procentų. Palyginimui – jei 2017 m. mokestinių pajamų būtume surinkę bent tiek, kiek ES vidutiniokai, įplaukos į biudžetą būtų buvusios maždaug 2 mlrd. eurų didesnės. Daug ar mažai? Beveik tiek pat, kiek pensijoms tais metais iš viso išleidome.
Perskirstymo lygis (tuo pačiu ir biudžeto galimybės) yra visų pirma mokesčių politikos teisingumo ir efektyvumo klausimas. Vis dėlto, net jei įgyvendintume veiksmingiausius mokestinius pakeitimus, vien jų ilgesniuoju laikotarpiu nepakaks, nes greta perskirstymo turime dar vieną nepalankų veiksnį – itin sudėtingą demografinę padėtį. Jos pasekmė – prastėjantis dirbančiųjų ir pensinio amžiaus gyventojų santykis – reiškia sunkesnę naštą valstybės finansams.
Tokiomis aplinkybėmis tampa itin svarbu sukurti sąlygas ir paskatas, kad dirbantys ir pajamas gaunantys gyventojai suvoktų situaciją ir imtųsi kaupti asmeninį finansinį rezervą senatvei. Deja, kol kas, mūsų žiniomis, apie 800 tūkstančių žmonių, o tai – daugiau nei pusė visų dirbančiųjų, pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visai nekaupia. Nenorėčiau skambėti pernelyg dramatiškai, bet... kitaip nei tiksinčia laiko bomba to pavadinti negaliu.
Netrukus mūsų gerbiami pranešėjai pristatys platesnį paveikslą – kitų šalių ir regionų praktikas. Tikriausiai pamatysime, kad mūsų iššūkiai nėra unikalūs: su panašiomis problemomis vienaip ar kitaip susidūrė ar vis dar susiduria dauguma išsivysčiusių ekonomikų. Ir nors visos jos turi savitų nacionalinių ypatumų ir todėl kiekviena ieško būtent jai tinkamiausių sprendimų, tačiau, mano galva, esama keleto bendrų bruožų, būdingų visiems geriausiai vertinamiems modeliams. Tai visų pirma orientacija į ilgalaikį tvarumą. Antra – skaidrumas ir iš jo kylantis aukštas gyventojų pasitikėjimo lygis. Šie bruožai padeda pasiekti esminį tikslą – užtikrinti kuo tolygesnį vartojimą, t.y. pajamų lygį, per visą žmogaus gyvenimo ciklą.
Mūsų netolimų kaimynių – Šiaurės šalių – pensijų sistemos minimos tarp geriausiai vertinamų visame pasaulyje ir pasižymi visomis šiomis savybėmis. Todėl džiaugiuosi, kad netrukus turėsime galimybę išklausyti prof. Edwardo Palmerio pranešimą apie Švedijos patirtį pertvarkant pensijų sistemą ir pereinant prie asmeninėmis sąskaitomis grįsto modelio.
Kolegos,
Analizuodami gerąsias užsienio šalių praktikas pastebime, kad be mano jau paminėtų panašumo požymių jos turi dar vieną bendrą dalyką: nė viena pensijų sistema, kuria šiandien tiki ir pasitiki gyventojai, nebuvo sukurta vienu mostu. Priešingai – tai buvo ilgas ir nelengvas procesas, dažnai vykdytas etapais ir reikalavęs nuoseklumo bei susitelkimo.
Lietuvos pensijų sistema taip pat jau kuris laikas yra didesnių ar mažesnių peržiūrų bei pertvarkų kelyje. Ir, nors dėl kai kurių „rekonstrukcijų“ prasmės, o ypač nuoseklumo ir išbaigtumo būtų galima ginčytis, visgi, mano įsitikinimu, pastarieji sprendimai galėtų sukurti prielaidas palankiems pokyčiams.
Pirmiausia – sistema įgauna daugiau vientisumo. Pakeitus įmokų į II-osios pakopos pensijų fondus struktūrą (atsisakant į juos pervedamos valstybinio socialinio draudimo įmokų dalies), nelieka nei priežasčių, nei pretekstų dirbtiniam I ir II pakopų supriešinimui.
Antrasis privalumas – tikimybė, kad daugiau gyventojų įsitrauks į II pakopos pensijų fondus. Tai reikštų, kad daugės žmonių, kurie bus geriau pasiruošę darbo pajamų netekimui ateityje. Valstybės mastu tai prisidėtų prie pensijų sistemos tvarumo didinimo ir padėtų sušvelninti demografinį šoką, kuris neišvengiamai tyko ateityje.
Trečias, mums itin svarbus dalykas – saugesnis ir efektyvesnis kaupimas. Lietuvos banko duomenimis, šiuo metu beveik du trečdaliai asmenų, kurie dalyvauja II-ojoje pakopoje, kaupia jiems pagal amžių netinkamos rizikos fonduose. Toks neatitikimas yra esminė kliūtis, trukdanti efektyviai išnaudoti visas finansinių rinkų teikiamas galimybes ir, prisiimant optimaliausią rizikos lygį, sukaupti ateičiai didžiausią galimą rezervą. Todėl tikrai sveikintinas sprendimas Lietuvoje įdiegti tai, kas vadinama gyvenimo ciklo pensijų fondų principu. Juo vadovaudamiesi išgyvendintume „vieno dydžio visiems“ praktiką (kuri iš tikrųjų netinka niekam), o kaupiamo turto investavimo rizika būtų pritaikoma tam tikram kaupiančiojo gyvenimo etapui, t.y. konkrečiam jo amžiui.
Ir galiausiai – sistemos išlaikymo kaina. Anuitetų administravimo centralizavimas Sodroje – t.y. pelno nesiekiančioje įstaigoje – sudarytų sąlygas juos atpiginti. Iš kitos pusės, maksimalių leidžiamų privačių pensijų fondų atskaitymų ribojimas padėtų gyventojams senatvei sukaupti didesnes pajamas.
Ar numatytų pakeitimų pakaks užtikrinti ilgalaikį Lietuvos pensijų sistemos tvarumą ir geriau pritaikyti ją gyventojų poreikiams?
Tikrai taip. Ir tikrai ne. Jeigu sumanymus įgyvendinsime taip, kaip numatyta, mūsų reformuojamas modelis tikrai gali tapti ir patrauklesnis, ir patikimesnis už dabartinę sistemą. Tačiau, jeigu siekiame lygiuotis į tarptautinius pirmūnus, ties tuo, kas suprojektuota iki šiol, įstrigti negalėsime.
Tai pasakęs skubu užtikrinti: tikrai suprantame, kad stabilumas – bene didžiausia pensijų sistemos vertybė. Visgi, mūsų vertinimu, Lietuvos pensijų sistemai reikės dar 3 papildomų patobulinimų.
Pirmasis turėtų užtikrinti glaudesnę ir būtinai akivaizdesnę įmokų ir išmokų priklausomybę. Tai yra esminė sąlyga tiek siekiant pensijų sistemos teisingumo, tiek stiprinant gyventojų paskatas mokėti įmokas.
Antrasis siekis – daugiau skaidrumo. Sustiprinus ryšį tarp įmokų ir išmokų, I-ojoje pensijų pakopoje turėtų būti pereinama prie asmeninėmis sąskaitomis grįsto modelio – tokio, koks šiuo metu veikia Švedijoje, Norvegijoje, Lenkijoje bei kitose Europos šalyse.
Taip organizuota sistema, idealiu atveju veikianti realaus laiko režimu, aiškiai vaizduotų asmens draudimo įmokų sąsają su būsimos pensijos lygiu. Virtualioji asmeninė sąskaita kaip mat įtikintų, kad neapskaitomos pajamos mažina kaupiamą pensiją I pakopoje, ir skatintų mokėti įmokas.
Trečioji kryptis – žmonių informavimas ir švietimas. Būtent kaupimo senatvei sistemos supratimas yra vienas iš patikimiausių būdų suvaldyti trumparegiškų pasirinkimų rizikas. O toks pavojus, pripažinkime, gali kilti, jeigu įsigaliojus pensijų sistemos pakeitimams, žmonės susigundys šiek tiek didesnėmis pajamomis šiandien, o ne į ateityje.
Šie trys mano įvardinti aspektai turėtų būti matomi kaip pensijų sistemos dėlionės dalys, kurios yra būtinos ir kurių vis dar trūksta.
Kolegos,
Nenoriu tapti „juoduoju“ pranašu, tačiau grėsmės ir rizikos, su kuriomis susiduria Lietuvos pensijų sistema, yra tikrai realios. Jei nepadarysime būtiniausių darbų, susidursime su jomis – jei ne už artimiausio posūkio, tai už dar poros kelio vingių.
Todėl tam, kad sukurtume išties tvarią, norėčiau pabrėžti – tvarią ilguoju laikotarpiu pensijų sistemą, kuria tikėtų ir pasitikėtų Lietuvos žmonės, turime siekti sutarimo, nuoseklumo ir pasiryžimo tolesniems žingsniams. Šiandien turime progą ir galimybę apie juos pasikalbėti drąsiai, atvirai ir geranoriškai.
Linkiu turiningų diskusijų, vertingų įžvalgų ir išvadų, kuriomis galbūt prisidėsime prie būsimų sprendimų ir veiksmų.
Ačiū.