Lietuvos banko valdybos nario Mariaus Jurgilo interviu dienraščiui „Lietuvos žinios“, 2014 07 01

- Sutartį su VU pasirašęs LB valdybos pirmininkas pažymėjo, kad ekonomikos mokslas Lietuvoje sulaukia priekaištų, esą atitrūkęs nuo realybės. O kaip jūs vertintumėte mokslo situaciją?

- Ekonomikos mokslo situacija Lietuvoje, mano požiūriu, yra labai prasta - čia susidaręs vakuumas. Iškalbingas faktas jau vien tai, kad pernai nebuvo kam skirti LB valdybos įsteigtos Vlado Jurgučio premijos, nors kandidatavusiųjų buvo labai daug. Šiuo metu mokslas tik imituojamas, virtęs parodija. Mano vertinimu, ekonomistus, kurie spausdintų rimtus mokslinius darbus, formuotų mokslinę Lietuvos mintį, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

- Ekonomikos mokslo specialistų universitetai parengia nemažai. Kaip nutiko, kad Lietuvoje trūksta gabių, rimtus mokslinius darbus rengiančių mokslininkų? Kaip jų trūkumo išvengia kitos šalys?

- Dirbdamas Norvegijos banke sužinojau, kad šioje šalyje yra speciali programa, pagal kurią kiekvienais metais investuojama į 5-7 gabiausius jaunuolius: jei jie įstoja į penkis geriausius pasaulyje ekonomikos universitetus, jų studijos visiškai finansuojamos, jie konsultuojami ir pan. Valstybė žino, kad po 6 metų, pasibaigus studijoms, šie žmonės grįš į Norvegiją ir taps profesoriais vietiniame universitete.

Mūsų šalyje tokio požiūrio trūksta. Lietuvoje net labai rimti, gerai vertinami privatūs universitetai yra nusprendę neinvestuoti į mokslą, nes tai negeneruoja pinigų. Tačiau pamirštamas vienas dalykas: neinvestuodami į mokslą, nesukuriame pagrindo, kuris vėliau leidžia pasiekti aukštą dėstymo lygį.

Per 20 metų didžioji dalis profesūros, dėstytojų Lietuvos universitetuose nepasikeitė. Šie žmonės užaugo senoje sistemoje, tik nedidelė jų dalis sugebėjo persilaužti, pavyzdžiui, pradėjo skaityti tarptautinę literatūrą. Dėl to neabejotinai nukenčia darbo kokybė. Įsivaizduokime, kad motyvuotas genialus jaunuolis įstoja į Lietuvos universitetą. Metai bėga, jis skaito konspektus iš praėjusio amžiaus vadovėlių, o jo potencialūs kolegos ar konkurentai užsienyje tuo metu klausosi aukščiausio lygio profesorių paskaitų. Natūralu, kad Lietuvos studentams kyla abejonė, ar verta lankyti paskaitas, užuot dirbus, ar verta mokytis Lietuvoje.

- Taigi problema - studijų kokybė, o ne studentų motyvacijos trūkumas?

- Kartą garsaus lietuvių tautybės profesoriaus semiotiko Tomo Venclovos, dirbančio Jeilio universitete Amerikoje ir kartais dėstančio Lietuvoje, paklausiau, kuo šiose šalyse skiriasi studijų sistemos. Jis atsakė, kad į Vilniaus universitetą, kuriame dirbo, įstoja labai gerai parengti bei didelį žinių bagažą turintys motyvuoti ir perspektyvūs jaunuoliai. Tuo tarpu Amerikoje ką tik įstoję studentai būna kaip balti popieriaus lapai. Ir vis dėlto pagrindinis skirtumas yra tas, kad po ketverių studijų metų lietuviai tampa tokio paties ar žemesnio lygio specialistais nei studijas Amerikoje baigę studentai. Deja, tokia situacija Lietuvoje yra jau daugelį metų.

- Ar šiai problemai įsisenėjus yra išeitis? Ar nujaučiate besiartinančius pokyčius?

- Manau, studijų sistemoje bręsta „tektoniniai lūžiai“. Mažų pokyčių nebepakaks - reikia iš esmės ją perlaužti. Šiuo metu sistema orientuota į didesnį studentų srautą, nes tai universitetams generuoja didesnes pajamas. Vadinasi, kartelė nuleidžiama. Tuo tarpu profesūra skatinama kuo daugiau dėstyti ir dėl nežmoniško darbo krūvio neįsitraukia į mokslinę veiklą. Maža to, daugeliu atvejų studentams dėsto praktikai, kurie moko tik to, ką išmano, o ne ko reikėtų studentams. Todėl esu įsitikinęs, kad moksliniam potencialui išnaudoti universitetai turėtų skirti daug daugiau lėšų, nors tai jiems galbūt ir atrodo beprasmiška.

Tuo labiau kad geresnio laikotarpio nei dabar ekonomikos mokslui populiarinti turbūt negali būti. Po ką tik buvusios ir besitęsiančios ekonomikos krizės susidomėjimas alternatyviomis ekonomikos teorijomis yra turbūt didžiausias per visą istoriją. Šiuo metu taip pat yra daug žmonių, besidominčių, kaip veikia bankinė sistema, kaip elgiasi centriniai bankai ir pan. Maža to, Lietuvoje pasikeitė socialinio draudimo sistema. Visa tai sulaukia žmonių susidomėjimo, tačiau rimtos analizės šiomis temomis niekas nevykdo. Vien nuomonių žiniasklaidoje nepakanka.

- Galbūt Lietuvai ir nereikia savų ekonomikos mokslininkų - galėtume remtis pasaulinio lygio mokslininkų teorijomis bei įžvalgomis?

- Universitetuose vizituojantys užsienio mokslininkai, profesoriai, dėstytojai yra priimtina praktika, tačiau reikia turėti ir savų. Reikia mokslo šviesulių, kurie pritrauktų iniciatyvų jaunimą. Tada mokslinis potencialas pradėtų augti, vešėti.

Tuo, kad šalyje būtų perspektyvių mokslininkų, suinteresuotas ir Lietuvos bankas. Šiuo metu jis jaučia didelį trūkumą aukšto lygio ekonomistų, kuriuos galėtų samdyti analitiniam darbui. Visame pasaulyje centriniai bankai, kaip svarbių sprendimų priėmėjai, kooperuojasi su universitetais, kurie atlieka įvairius ekonomikos tyrimus ir parengia tinkamų specialistų. O Lietuvoje tokių tyrimų niekas nesiima, ir šis darbas gula ant LB, kuris tam ne visada turi resursų. Todėl ir ryžomės kompleksiniam sprendimui.

- Pabrėžiate ekonomikos mokslininkų pritraukimą iš užsienio. Ar protų nutekėjimas yra didelė problema ekonomikos mokslo srityje?

- Neabejotinai. Be to, išvykusiems į užsienį ir norintiems sugrįžti į Lietuvą stinga garantijų. Aš pats, užsienyje baigęs doktorantūros studijas, svarsčiau, kodėl gi negrįžus į Lietuvą. Vienas universitetas man tuo metu pasiūlė pasirašyti sutartį šešiems mėnesiams. O kas paskui? Nežinomybė, esą viskas priklausys nuo to, ar susidarys kursas. Mesti darbus Amerikoje ir grįžti į tokią nežinią man neatrodė protinga. Joks perspektyvus mokslininkas neturi intereso rizikuoti dėl siūlomų miglotų perspektyvų - jam reikia pasiūlyti daugiau.

- Papasakokite plačiau apie bendradarbiavimo sutartį ir būsimo Tyrimų centro funkciją.

- Tikimės, kad šis Tyrimų centras didins mokslinį potencialą, aprūpins resursais atliekant ilgalaikius tyrimus, rengs konferencijas ir pan. Tam, kad į Lietuvą susigrąžintume atitinkamo išsilavinimo žmones, pasiūlysime jiems mokslinės veiklos galimybę. O jie mainais už tai patenkins analitinius LB poreikius. Universitetui tuo tarpu šie žmonės padės kaip mokslo darbuotojai ekonomikos, finansų, bankininkystės srityse. Kitaip tariant, išvykusiems Lietuvos specialistams pasiūlysime saugumą – viena koja stovėti universitete, kita – centriniame banke.

Taip pat stengsimės būti atviri, priimti žmones ir trumpalaikiams projektams vykdyti. Įsitraukti į veiklą skatinsime ir LB darbuotojus – norime suteikti jiems galimybę atitrūkti nuo rutinos, paskaityti mokslinės literatūros, įsigilinti į problemas, kurios galbūt ilgai sukasi galvoje, tačiau joms išgvildenti reikia laiko. Juk, norėdami atsakyti į rimtus klausimus, turime surinkti duomenis, atlikti apklausas ir pan. Pavyzdžiui, kodėl struktūrinis nedarbas Lietuvoje siekia 10 proc. ir ką dėl to turėtume daryti? Kodėl 81 proc. atsiskaitymų Lietuvoje vykdoma grynaisiais, o Estijoje – perpus mažiau? Atsakymų į tokius klausimus negalime tikėtis po vienos dienos.

- Kada Tyrimų centras pradės realią veiklą?

- Formaliai tyrimų centras atidaromas liepos 1 dieną. Bet tik rudenį pradėsime ieškoti mokslininkų, bandysime juos įtikinti sugrįžti į Lietuvą. Deja, šioje srityje reikalai stumiasi į priekį labai lėtai. Tikėtina, kad šie žmonės dėl savo įsipareigojimų dėstyti užsienio universitetuose galės pradėti dirbti ne iš karto.