Lietuvos bankas
2020-05-05
  • Untitled design (2).png
     
11

Atsakydamas į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto prašymą, Lietuvos bankas informavo jį apie galima valstybės dalyvavimą kredito įstaigų kapitale.

Valstybės dalyvavimas kredito įstaigų kapitale yra įmanomas keliais būdais, t. y. įsigyjant kredito įstaigos nuosavo kapitalo priemonių (akcijų, pajų) arba įsigyjant skolinto kapitalo priemonių (į kapitalą įtraukiamų ilgalaikių skolos priemonių arba suteikiant įstaigai subordinuotąsias paskolas). Priklausomai nuo pasirinkto dalyvavimo, būtų skirtingos valstybės teisės ir įsipareigojimai kredito įstaigoms. Be to, atsižvelgiant į įsigytos nuosavo kapitalo dalies dydį, valstybė įgautų teisę ir į kredito įstaigos valdymą ir galėtų daryti įtaką įstaigos veiklos strategijai, rizikos valdymui ir kitose sus valdymu ir veikla susijusiose srityse.

Manome, kad diskusija dėl valstybės dalyvavimo kredito įstaigų kapitale visų pirma turėtų prasidėti nuo išsamios kaštų ir galimos naudos analizės, atsižvelgiant į planuojamų valstybės investicijų dydį ir į tai, kaip šios investicijos pakeistų kredito įstaigų akcininkų arba pajininkų struktūrą. Steigiama nauja kredito įstaiga galėtų prisidėti prie didesnės konkurencijos sektoriuje, tačiau valstybinio banko išlaikymo išlaidos, tikėtina, būtų didelės, o susijusios rizikos, kaip rodo Lietuvos ir užsienio šalių patirtys, – reikšmingos.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad kredito įstaigų kapitalas yra pagrindinis veiksnys, užtikrinantis saugią ir patikimą kredito įstaigos veiklą, tačiau visi kredito įstaigos veiklos nuostoliai taip pat pirmiausia padengiami kapitalu. Valstybė, dalyvaudama kredito įstaigų kapitale, privalės prisiimti visą riziką, susijusią su kredito įstaigos veikla. Šis faktas taip pat aktualus, jei būtų svarstomas trumpalaikis dalyvavimas kredito įstaigų kapitale, pavyzdžiui, kol truks krizė. Įnašas už kapitalo priemones vėliau būtų atgaunamas tik proporcingai sumažėjęs pagal patirtus nuostolius.

Šiuo metu galimybės įsigyti bankų nuosavo kapitalo priemonių Lietuvos rinkoje labai ribotos, nes šios priemonės necirkuliuoja viešoje apyvartoje ir tik nuo banko akcininkų sprendimo priklausytų, ar jie pageidautų perleisti akcijas ar didinti akcinį kapitalą išplatindami naujas akcijas. Narystė centrinėse kredito unijose galėtų būti įgyjama šių unijų įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis. 

Atsakant į klausimą dėl valstybės, kaip akcininko ar pajininko, vertinimo, teisės aktuose nėra nustatyta išimčių tiems atvejams, kai banko ar centrinės kredito unijos kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį įsigyja valstybė. Vadinasi, tiek teikiant prašymą išduoti banko ar centrinės kredito unijos veiklos licenciją, tiek siekiant įsigyti licencijuoto banko ar centrinės kredito unijos kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, priežiūros institucijai turi būti pateikiama informacija ir dokumentai, reikalingi valstybei vertinti pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 25 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, Europos Centrinis Bankas atliktų valstybės, kaip akcininko ar pajininko, vertinimą ir sprendimas dėl šio vertinimo būtų priimamas per 60 darbo dienų.

Vertinant galimą poveikį šalies finansų sektoriaus stabilumui pažymėtina, kad valstybės dalyvavimas kredito įstaigos kapitale per se nėra nei riziką didinantis, nei riziką mažinantis veiksnys. Poveikis finansų sistemai priklauso nuo to, kiek pati kredito įstaiga, kurios kapitale valstybė planuoja dalyvauti, yra sistemiškai svarbi ir kokių pasekmių gali sukelti jos veiklos sutrikimai. Lietuvos bankas kasmet įvertina visų Lietuvos bankų sistemos dalyvių sisteminę svarbą ir sisteminės svarbos įstaigoms nustato papildomą kapitalo reikalavimą, siekdamas padidinti jų saugumą, atsižvelgiant į galimas neigiamas pasekmes, jei tokia įstaiga žlugtų. Šis vertinimas atliekamas taikant Europos bankininkystės institucijos gairėse  nustatytą metodiką ir apima šiuos kriterijus: dydis, svarba ES ar Lietuvos ekonomikai, tarpvalstybinės veiklos svarba, įstaigos ar finansinės grupės ir finansų sistemos tarpusavio susietumas . Kuo reikšmingesnė kredito įstaiga, tuo santykinai daugiau kapitalo reikalaujama siekiant užtikrinti jos tvarumą ir atsparumą nepalankioms ekonominėms sąlygoms. Remiantis šiuo vertinimu, šiuo metu yra nustatytos trys sisteminės svarbos įstaigos: AB SEB bankas, „Swedbank“, AB, ir AB Šiaulių bankas, o centrinės kredito unijos ir centrinių kredito unijų grupės nėra laikomos sisteminės svarbos įstaigomis ir jų sisteminės svarbos įvertis yra panašus į mažesnių Lietuvoje veikiančių užsienio bankų filialų.

Tačiau, kalbant apie finansinį stabilumą, negalima pamiršti ir kitos dalyko pusės – kokią įtaką dalyvavimas kredito įstaigos kapitale turėtų viešųjų finansų stabilumui. Pažymėtina, kad po euro zonos Bankų sąjungos sukūrimo (įsteigus Bendrą priežiūros mechanizmą, Bendrą pertvarkymo mechanizmą ir suderinus indėlių draudimo sistemas) nebegalimas žlungančių kredito įstaigų (tiek bankų, tiek centrinių kredito unijų) gelbėjimas viešosiomis lėšomis. Su sunkumais susidūrusios kredito įstaigos arba bankrutuotų, arba būtų pertvarkomos nurašant akcininkų (pajininkų) lėšas ir panaudojant jas atsiskaityti su indėlininkais ir kitais pirmaeiliais kreditoriais. Todėl itin svarbu įvertinti tokių valstybės investicijų praradimo tikimybę ir galimas pasekmes tiek tiesiogiai per finansinius nuostolius, tiek netiesiogiai per reputacinę riziką.

Dalyvavimas banko kapitale paprastai suteikia balsavimo teises, proporcingas turimų kapitalo priemonių vienetų skaičiui. Taigi, kuo didesnė kapitalo dalis priklauso akcininkui, tuo daugiau įtakos jis turi banko verslo strategijai. Tačiau verta pažymėti, kad vienos visos ar dalinės valstybinės kredito įstaigos, kuri būtų kuriama jau esamos ir rinkoje veikiančios institucijos pagrindu, galimybės apčiuopiamai pakeisti situaciją finansinių paslaugų rinkoje būtų gana ribotos, nebent tai būtų iš tiesų didelė ir sistemiškai reikšminga įstaiga (su visais iš to kylančiais kaštais ir rizikomis).

Svarstant valstybės dalyvavimą centrinių kredito unijų pajiniame kapitale, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad centrinės kredito unijos teikia finansines paslaugas savo nariams, t. y. kredito unijoms. Kredito unijų galimybės teikti kreditavimo paslaugas yra apibrėžiamos jų pačių pajinio kapitalo dydžiu, nes kiekviena kredito unija privalo individualiai užtikrinti riziką ribojančių reikalavimų vykdymą. Valstybės dalyvavimas centrinės kredito unijos kapitale sustiprintų centrinės kredito unijos padėtį, tačiau paslaugų pasiekiamumui regionuose reikšmingos įtakos neturėtų, nes, kaip minėjome, kredito unijos veiklos rizika vertinama ir individualiai. 

Be to, centrinių kredito unijų atveju toks pajinio kapitalo dalies įsigijimas nedarytų valstybei reikšmingos įtakos netgi dėl centrinės kredito unijos valdymo. Valstybė, kaip ir kiti nariai, galėtų įsigyti tik vieną pagrindinį balsavimo teisę suteikiantį pajų. Centrinių kredito unijų įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad jeigu centrinės kredito unijos nare yra valstybė, ji centrinėje kredito unijoje, kurioje yra mažiau kaip 10 narių kredito unijų, visada turi 20 procentų visų balsų, o centrinėje kredito unijoje, kurioje yra 10 arba daugiau narių kredito unijų, visada turi 10 procentų visų balsų. Kita pajinio kapitalo dalis būtų įgyjama papildomais pajais, kurie nesuteikia balsavimo teisių. Todėl valstybė centrinėse kredito unijose turės ribotą balsų skaičių. 

Verta pažymėti, kad dalyvavimas jau veikiančių kredito įstaigų kapitale nėra vienintelis ir efektyviausias būdas, leidžiantis pasiekti finansinių paslaugų prieinamumo didinimo tikslą.

Pavyzdžiui, norint palaikyti ir skatinti skolinimą trumpuoju laikotarpiu dabartinėmis krizės aplinkybėmis, tikslingiausia pasinaudoti jau esama nacionalinių plėtros įstaigų infrastruktūra, galimai ją tobulinant ir adaptuojant, atsižvelgiant į specifinius poreikius. Pažymėtina, kad Lietuvoje veikia kelios valstybės kontroliuojamos finansų įstaigos, kurioms suteiktas nacionalinių plėtros įstaigų statusas, – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (veikia smulkiojo ir vidutinio verslo ir ūkio subjektų veiklos pradžios, vykdymo ir plėtros srityse, įskaitant inovacijas srityse), UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ (skatina ekonominę žemės ūkio sektoriaus plėtrą ir alternatyvių verslų kūrimą kaimo vietovėse) ir UAB Viešųjų investicijų plėtros agentūra (skatina ilgalaikes ir tvarias investicijas Lietuvai strategiškai svarbiose srityse, kuriose yra finansavimo nepakankamumas). Šios nacionalinės plėtros įstaigos sudaro palankesnes sąlygas investicijoms į tas sritis, kuriose finansavimas rinkos sąlygomis neteikiamas ar yra nepakankamas arba sąlygos nėra optimalios. Finansavimo, ypač tiesioginio (t. y. nepasitelkiant finansų tarpininkų), per šias įstaigas plėtimas, pagal poreikį kuriant naujas ar adaptuojant jau turimas priemones, potencialiai galėtų turėti reikšmingiausių rezultatų dabartinėmis sunkiomis ekonominėmis sąlygomis. Nuo 2020 m. gegužės mėn. turėtų pradėti veikti dar viena finansinė priemonė –Ekonomikos ir inovacijų ministerijos su Lietuvos banko pagalba steigiamas fondas. Fondo lėšos bus investuojamos į vidutinių ir didelių įmonių skolos ir nuosavybės vertybinius popierius arba skiriamos teikiant joms paskolas ir taip padės koronaviruso krizės paveiktoms įmonėms gauti joms reikalingą finansavimą. Galėtų būti svarstomas ir visų šių įstaigų konsolidavimas į centralizuotai valdomą struktūrą, o tai, tikėtina, leistų efektyviau koordinuoti bendrus tikslus ir skirtingų priemonių tarpusavio papildomumą. Taip dar efektyviau ir tikslingiau būtų panaudojamos valstybės lėšos ir pasiekiama geresnė masto ekonomija.

Siekiant apskritai didinti finansinių paslaugų prieinamumą, ypač regionuose, ilguoju laikotarpiu, reikšmingiausių rezultatų galėtų duoti ne pavienė valstybės valdoma finansų įstaiga, bet didėjanti finansinių paslaugų teikėjų konkurencija. Kuo didesnis rinkos dalyvių skaičius su įvairesniais verslo modeliais, tuo geresni, inovatyvesni ir patogesni produktai dažniausiai siūlomi vartotojams ir įmonėms, kuriems visada yra naudinga sveika konkurencija tarp tvarią veiklą vykdančių paslaugos teikėjų. Šiame kontekste, Lietuvos banko vertinimu, buvo itin naudinga kredito unijų reforma, suformavusi pagrindus tvariai kredito unijų veiklai regionuose ilguoju laikotarpiu (ypač, kai bus baigtas kredito unijų tvaraus kapitalo kaupimas pereinamuoju periodu). Specializuotų bankų, kurie turėtų užsiimti mažmeninėmis finansinėmis paslaugomis, kategorijos sukūrimas taip pat ilgainiui, tikėtina, prisidės prie didžiųjų bankų neužpildytų nišų padengimo.

Apibendrinant, svarstant apie valstybės vaidmenį finansų sektoriuje, trumpuoju laikotarpiu matytume prasmę tinkamai išnaudoti nacionalinių plėtros įstaigų potencialą, o ilguoju laikotarpiu daugiausiai naudos duotų subalansuotas finansų įstaigų veiklos reglamentavimas, užtikrinantis sveiką konkurencinę aplinką ir veiklos tvarumą.