Lietuvos bankas
2018-08-23
  • MART7767.jpg
     
11

Daugiau nei aštuonerius metus trukusi ir Europos pamatus sudrebinusi Graikijos paramos programų odisėja baigėsi. Dar vasaros pradžioje, euro zonoje pasiekus sutarimą dėl šalies ateities, Graikijos premjeras, tarytum atsikratydamas kreditorių jungo, nusirišo kaklaraištį ir metė jį šalin. Tai sukėlė vyriausybės vadovo klausiusių parlamentarų pasitenkinimo šūksnius. Vis dėlto šis simbolinis gestas tikrąją padėtį Graikijoje atspindi tik iš dalies: giliai įsirėžę krizės randai niekur nedingo, o šalies veiksmų laisvė apribota išliks dar ilgai.

Komentuoja Lietuvos banko Tarptautinių ryšių departamento Ekonominės politikos analizės skyriaus vyresnysis ekonomistas Simonas Algirdas Spurga

Šią savaitę, pasibaigus trečiajai Europos stabilumo mechanizmo (ESM) įgyvendintai paramos programai, Graikija stojo į vieną gretą su Airija, Ispanija, Kipru ir Portugalija – euro zonos šalimis, praėjusiomis Europos kreditorių muštrą ir susigrąžinusiomis nacionalinių finansų kontrolę.

Netekusi galimybių skolintis privačiose kapitalo rinkose, nuo 2010 m. Graikija tarptautinės paramos gavo už 288,7 mlrd. Eur (suma daugiau nei pusantro karto viršija šalies ūkio dydį). Lėšas valstybei skolino Tarptautinis valiutos fondas (TVF), taip pat euro zonos vyriausybės bei institucijos, mainais reikalaudamos susiveržti diržus ir įgyvendinti struktūrines reformas.

2012 m. Graikijai pavyko sumažinti skolos naštą – nurėžta daugiau nei 100 mlrd. Eur įsiskolinimų privatiems investuotojams. Mechanizmų, kurie panašiu būdu padėtų nurašyti skolas viešiesiems kreditoriams, nėra (nebent šalis pasirinktų kraštutinį bankroto kelią).

Užuot panaikinusi dalį Graikijos finansinių įsipareigojimų, Europa kelis kartus pritaikė vadinamąsias skolos naštos palengvinimo priemones – pavyzdžiui, mažino palūkanų normas ar atidėjo skolos išpirkimo terminus. Pagal dabartinį planą grąžinti paskolas Graikija užtruks šiek tiek daugiau nei keturis dešimtmečius – iki pat 2060 m.

Taigi Graikijai suteikta laiko grįžti į ekonominio augimo kelią, artimiausiu metu pernelyg nesukant galvos dėl prievolių tarptautiniams kreditoriams. Vis dėlto tai nereiškia, kad Graikijos klausimas išspręstas, o šalis, užbaigusi programų laikotarpį, gali savarankiškai atsisakyti taupymo politikos.

Pinigai išmokėti, kreditorių sąlygos lieka

Sulaukusi paskutinės programos išmokos iš ESM, Graikija pasižadėjo elgtis drausmingai ir neapleisti numatytos reformų darbotvarkės. Pagal susitarimą su Europos kreditoriais, šalis iki pat galutinio skolų išpirkimo termino turės palaikyti nemenką (vidutiniškai 2,2 % BVP ilguoju laikotarpiu) pirminį biudžeto perteklių (į šį rodiklį neįskaitomos skolos tvarkymo sąnaudos). Erdvės didinti viešąsias išlaidas beveik nepalikta.

Dėl to Graikija įsipareigojo jau kitais metais apkarpyti pensijas, 2020 m. turėtų būti pradėta tolesnė mokesčių sistemos pertvarka. Be to, premjero Alexio Tsipro vyriausybė pasižadėjo įgyvendinti ambicingą privatizacijos programą ir taip prisidėti prie viešojo sektoriaus mažinimo.

Graikija po kreditorių didinamuoju stiklu liko ir programai pasibaigus – šaliai bus taikoma intensyvi ūkio raidos stebėsena. Euro zonos finansų ministrai šią vasarą taip pat iškėlė sąlygą, kad, nukrypus nuo struktūrinių pertvarkų ar fiskalinės drausmės kurso, dalis priemonių, mažinančių skolos naštą, bus atšauktos.

Tokie saugikliai reikalingi tam, kad būtų užtikrintas dabartinės politikos tęstinumas ir Graikija ilgainiui būtų pajėgi grąžinti savo skolas. Kita vertus, galima kelti pagrįstą klausimą, ar tokie reikalavimai Graikijos neįvarys kampą. Pavyzdžiui, nustatyti pirminio biudžeto pertekliaus tikslai yra ypač ambicingi, o dėl jų tarpusavyje nesutaria patys kreditoriai: TVF vertinimu, tokios ilgalaikės fiskalinės drausmės, kokios tikimasi iš Graikijos, precedentų beveik nėra. Be to, dalį nepopuliarių sprendimų vyriausybė gali siekti atidėti jau kitais metais, artėjant 2019 m. spalio mėn. parlamento rinkimams.

Graikijai nepavykus įgyvendinti prisiimtų įsipareigojimų, būtų taikomos ne tik minėtos kreditorių sankcijos, bet ir kiltų neigiama investuotojų reakcija, galinti darkart užverti duris į tarptautinę kapitalo rinką. Dėl to šalies prieiga prie išorės finansavimo tebėra pažeidžiama, o veiksmų laisvė – smarkiai apribota.

Atsistoti ant kojų bus sudėtinga

Ar ilgainiui neprireiks dar vienos paramos programos, lems ir tai, kokią paspirtį Graikijos ūkio plėtrai suteiks numatytų įsipareigojimų įgyvendinimas. Tai itin svarbu, kadangi susigrąžinti visavertį finansų rinkų pasitikėjimą gali tik tvarų augimą demonstruojanti ekonomika.

Kol kas Graikija niekaip neišlipa iš duobės, į kurią įkrito po vieno giliausių ir ilgiausių ekonominių nuosmukių modernioje istorijoje: ūkiui susitraukus ketvirtadaliu, šalis tapo viena skurdžiausių Europos Sąjungos (ES) valstybių. Smūgis, kurį patyrė Graikija, prilygsta JAV Didžiajai depresijai praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmečiais, tik neigiami nuosmukio padariniai jaučiami dvigubai ilgiau.

Ekonominio proveržio perspektyvas temdo niekaip neatsigaunantis realiosios ekonomikos kreditavimas, slegiamas išsipūtusio neveiksnių paskolų portfelio (beveik pusė visų paskolų), taip pat demografiniai ir lėto darbo našumo augimo veiksniai. Dėl emigracijos ir visuomenės senėjimo darbingo amžiaus gyventojų skaičius artimiausiais dešimtmečiais Graikijoje trauksis trigubai greičiau nei euro zonos vidurkis.

Grėsmę kelia ir tarptautinė situacija, kadangi privatūs kreditoriai į Graikijos skolą linkę investuoti tik tada, kai sisteminio sukrėtimo galimybė atrodo tolima. Pavyzdžiui, 2018 m. gegužės mėn., prasidėjus deryboms tarp „5 žvaigždžių judėjimo“ ir „Lygos“ dėl valdančiosios koalicijos sudarymo Italijoje, į viršų šoko tiek Italijos, tiek Graikijos skolinimosi sąnaudos.

Šios aplinkybės – vienos esminių, lėmusių tai, kad TVF liepos mėn. Graikijos skolą ilguoju laikotarpiu paskelbė esant netvarią: pasak Fondo, 2038 m. vėl pradės nepertraukiamai kilti viešosios skolos lygis.

Tarytum apeliuodami į TVF nuogąstavimus, euro zonos finansų ministrai 2032 m. įsipareigojo grįžti prie Graikijos skolos klausimo ir įvertinti, ar reikalingos papildomos skolos palengvinimo priemonės. Tikėtina, kad būtent tada į paviršių vėl iškils aršiausi nesutarimai dėl Graikijos skolų grąžinimo klausimo – galutinius sprendimus teks priimti ateities politikos formuotojų kartoms.                                                                                   

Ar Europa išmoks savo pamokas?

Taigi situacija Graikijoje – nepavydėtina, o skolų grąžinimo perspektyvos – miglotos. Buvęs Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis programos užbaigimą įvertino kaip šalies bankroto pratęsimą iki 2060 m. Kita vertus, ESM vadovo Klauso Reglingo teigimu, euro zonos vyriausybių ir institucijų vaidmenį Graikijos krizės kontekste reikėtų matyti kaip europietiško solidarumo triumfą: šaliai tekusių paskolų sąlygos, palyginti su privačiojo kapitalo rinkų įkainiais, šalies biudžetui leido sutaupyti milijardus eurų.

Nepaisant to, Graikijos ūkis toliau buksuoja. Šalis plataus masto taupymo politiką (vadinamą vidinę devalvaciją) pradėjo įgyvendinti pačiame ekonominio nuosmukio įkarštyje. Atrodo, kad prociklinė fiskalinė politika padėjo užsukti neigiamą smunkančio vartojimo, besitraukiančių investicijų ir prastėjančios viešųjų finansų būklės ratą.

Ar tai reiškia, kad Europai derėtų peržiūrėti taikytą kovos su ekonominėmis krizėmis strategiją? Į tokį klausimą vienareikšmiškai atsakyti sunku, kadangi priešingame spektro gale rikiuojasi Baltijos valstybės. Nepaisant ne ką mažiau skausmingo fiskalinės konsolidacijos epizodo, pagal gyventojų perkamąją galią Lietuva ir Estija Graikiją jau yra aplenkusios, Latvija – pasivijusi. Šitaip išsiskiriančios ekonominės trajektorijos peno ES sprendimų priėmėjų apmąstymams suteiks dar ilgai.

Aišku viena – Graikijos pavyzdys parodo, kad ateities iššūkiams ruoštis reikia tada, kai šviečia saulė. Dėl to, pavyzdžiui, ES po krizės sukūrė įvairius priežiūros ir veiksmų koordinavimo mechanizmus (tokius kaip Europos semestras), kurie šalims narėms padėtų įgyvendinti išmintingą biudžeto ir ekonominę politiką – ypač pakilimo laikotarpiu. Nesukaupus reikiamų rezervų ir laiku nereformavus ekonomikos, atremti ateities sukrėtimus bus sudėtinga.