2019-11-15
Vyraujanti teisininkų nuomonė yra ta, kad pagal Civilinį kodeksą (CK) neigiamos palūkanos negali būti taikomos indėliams, tačiau jos gali būti pritaikytos banko sąskaitoje laikomoms lėšoms. Šios CK nuostatos galioja tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims (žr. išsamesnį teisinį komentarą pabaigoje).
Komentuoja Tomas Garbaravičius, Lietuvos banko valdybos narys
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su Lietuvos banko pozicija
Vyraujanti teisininkų nuomonė yra ta, kad pagal Civilinį kodeksą (CK) neigiamos palūkanos negali būti taikomos indėliams, tačiau jos gali būti pritaikytos banko sąskaitoje laikomoms lėšoms. Šios CK nuostatos galioja tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims (žr. išsamesnį teisinį komentarą pabaigoje).
Lietuvoje ir kitose šalyse bankai vengia taikyti neigiamas palūkanas gyventojų lėšoms, tačiau daugėja šalių, kur pradėtos taikyti neigiamos palūkanos gyventojų lėšoms, viršijančioms tam tikrą didelę sumą, pavyzdžiui, 7,5 mln. Danijos kronų (1 mln. Eur) Danijoje arba 2 mln. Šveicarijos frankų (1,8 mln. Eur) Šveicarijoje (žr. FT straipsnį).
Neigiamų palūkanų taikymo praktika juridinių asmenų, visų pirma kitų finansų įstaigų ir ne finansų įmonių, lėšoms, viršijančioms tam tikrą sumą, jau yra plačiai paplitusi ir Lietuvoje (žr. VŽ straipsnį). Kadangi Lietuvoje CK draudžia neigiamų palūkanų taikymą indėliams, bankai faktiškai nebepriima indėlių eurais iš juridinių asmenų. Kredito įstaigos negali atsisakyti priimti klientų-fizinių asmenų indėlių, todėl, kai neturi naujų indėlių poreikio, skelbia nulines terminuotųjų indėlių palūkanas.
Lietuvoje namų ūkių lėšos sudaro maždaug pusę kredito įstaigų įsipareigojimų ir kapitalo sumos (žr. pav.). Negalėdami (indėliams) ir nenorėdami (bankų sąskaitoms) taikyti neigiamų palūkanų tokiai didelei įsipareigojimų daliai ir siekdami apsisaugoti nuo galimo tolesnio palūkanų mažėjimo bei iš to kylančio neigimo poveikio pelningumui (grynosioms palūkanų pajamoms), bankai inicijavo masišką paskolų sutarčių keitimą, pagal kurį kintamoji paskolos palūkanų normos dalis (dažniausiai EURIBOR) visada būtų teigiama arba bent lygi nuliui.
Lietuvos kredito įstaigų balansas ir neigiamų palūkanų taikymas
Šaltiniai: 2019 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos banko duomenys, autoriaus skaičiavimai ir komentarai.
„Užnulindami“ paskolų palūkanas, bankai laikui bėgant užsitikrino simetriškas nulines gyventojams taikomų palūkanų grindis tiek turto, tiek įsipareigojimų pusėje. Tačiau juridinių asmenų atžvilgiu situacija nėra simetriška – bankas atsiduria geresnėje padėtyje nei klientai, nes galutinė paskolos kaina visada lygi arba viršija maržos dydį, o įmonės turi susimokėti už didesnių laisvų lėšų sumų laikymą banke. Neigiamų palūkanų taikymą įmonių lėšoms, viršijančios tam tikrą didelę sumą, būtų galima bandyti paaiškinti tuo, kad tokias trumpalaikes ir judrias lėšas bankai dažniausiai laiko arba kaip perteklines atsargas centriniame banke (už kurias gauna neigiamas palūkanas), arba investuoja į likvidžius ir saugius vertybinius popierius su neigiamu pajamingumu.
Lietuvoje galiojanti neigiamų palūkanų reguliavimo tvarka ir susiformavusi rinkos praktika turi ir pliusų, ir minusų. Atsižvelgiant į CK nustatytą draudimą taikyti neigiamas palūkanas indėliams, kintamosios paskolų palūkanų normos dalies (dažniausiai EURIBOR) nulinės grindys apsaugo bankus nuo nuostolių ir kartu leidžia netaikyti neigiamų palūkanų klientų lėšoms bankų sąskaitose. Tokia sąranga taip pat reiškia, kad gyventojams nereikia sukti galvos, kur investuoti dėl neigiamų palūkanų tirpstančias lėšas bankuose, nors paskolų gavėjai kartu praranda galimybę pasidžiaugti neigiamomis paskolų palūkanomis. Be to, tai taip pat mažina neigiamų centrinio banko palūkanų normų per bankus vykstantį pinigų politikos poveikį ekonomikai.
Kitose šalyse, kuriose nėra draudimo taikyti neigiamas palūkanas indėliams, svarstoma, kad galbūt vertėtų nustatyti tam tikrą maksimalią sumą (pvz., 100 tūkst. Eur – tai maksimali indėlių draudimu apdrausta suma), iki kurios gyventojo banke laikomos lėšos būtų apsaugotos nuo neigiamų palūkanų taikymo. Šiais laikais banko sąskaita yra būtinybė, todėl tam tikras nuo neigiamų palūkanų apsaugotas limitas būtinas tam, kad namų ūkiams nebūtų paskatų daugiau naudotis grynaisiais pinigais.
Kita vertus, pažymėtina, kad kuo mažiau bankai būtų varžomi taikyti neigiamas palūkanas klientų lėšoms, tuo mažiau liktų argumentų visuotiniam kintamosios paskolų palūkanų normų dalies nulinių grindų taikymui, nes bankų įsipareigojimų su neigiamomis palūkanomis dalis būtų irgi gerokai didesnė.
Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad neigiamos paskolų ir lėšų bankuose palūkanos tebėra mažai pažįstamas reiškinys, tačiau, vertinant jų taikymą, reikia atsižvelgti tiek į teisinius apribojimus, tiek į bankų turto ir įsipareigojimų struktūrą. Bankai yra finansų tarpininkai, siekiantys uždirbti teigiamas grynąsias palūkanų pajamas, todėl svarbu, kad neigiamų palūkanų taikymas būtų kuo labiau simetriškas abiejose bankų balanso pusėse.
-------------------------------------------------------------------------------------
Platesnis teisinis komentaras dėl kredito įstaigų taikomų neigiamų palūkanų
-------------------------------------------------------------------------------------
Dėl indėlių
CK yra įtvirtinta nuostata, nepaisant indėlio rūšies, įpareigojanti banką ar kitą kredito įstaigą išmokėti visą indėlį ar jo dalį pagal pirmą indėlininko pareikalavimą. Be to, pareiga išmokėti visą indėlį ar jo dalį yra siejama su indėlininko – nenurodant, ar tai fizinis ar juridinis asmuo, – pareikalavimu.
Įvertinus tai, kad neigiamos palūkanų normos taikymas galėtų sumažinti indėlį, o bankas ar kita kredito įstaiga, privalo išmokėti visą indėlį ar jo dalį pagal pirmą indėlininko pareikalavimą, manytina, kad neigiamos palūkanų normos nustatymas banko indėlio sutartyje, sudarytoje tiek su fiziniu, tiek su juridiniu asmeniu, prieštarautų CK įtvirtintai indėlio sampratai.
Dėl banko sąskaitų
Remiantis CK nuostatomis, bankas moka klientui sutartyje nustatytas palūkanas už naudojimąsi sąskaitoje esančiomis lėšomis, jeigu banko sąskaitos sutartyje nenustatyta kitaip. Be to, bankas turi teisę nurašyti iš kliento sąskaitos kas ketvirtį sumą, priklausančią bankui už jo suteiktas klientui paslaugas, jeigu banko sąskaitos sutartyje nenustatyta kitaip.
Taigi, analizuojant nurodytas CK normas ir atsižvelgiant į civilinėje teisėje egzistuojantį sutarčių laisvės principą, manytina, kad, tarpbankinių palūkanų normai tapus neigiamai ir teisės aktuose nesant kitų privalomų sąlygų dėl neigiamos palūkanų normos nustatymo banko sąskaitos sutartyje, šalys yra laisvos dėl to susitarti.
Pažymėtina, kad teisės aktai bankams nedraudžia dėl palūkanų mokėjimo su fiziniais ir juridiniais asmenimis banko sąskaitos sutartyse susitarti skirtingai.
Verta žinoti, kad mokėjimo paslaugų teikimo atveju apie ketinimą vienašališkai pakeisti mokėjimo sąskaitos sutartį (pvz., padidinti banko taikomus įkainius) bankas privalo informuoti klientą ne vėliau kaip likus 60 kalendorinių dienų iki pakeitimų įsigaliojimo dienos. Nesutikdamas su pakeitimais, mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę nedelsdamas ir nemokėdamas jokio komisinio atlyginimo nutraukti bendrąją sutartį iki dienos, kurią bus pradėti taikyti pakeitimai, ir pasirinkti kitą paslaugos teikėją.
Dėl paskolų
Lietuvos bankas dar 2015 m. balandžio mėn. yra paskelbęs poziciją dėl neigiamų palūkanų taikymo. Joje nurodyta, kad, jei sutartyje yra aiškiai įtvirtinta, jog bendros kliento mokėtinos palūkanos apskaičiuojamos kaip fiksuotos maržos ir kintamojo dydžio (pvz., palūkanų normos EURIBOR) matematinė suma ir perskaičiavimo metu pastarasis kintamasis dydis yra neigiamas, bendros mokėtinos palūkanos turėtų sumažėti tuo neigiamu dydžiu.