Lietuvos bankas
English

Lietuvos ekonomikos apžvalga (2024 m. kovo mėn.)

  2. Apžvalgos ir leidiniai
Spausdinti Naujienų prenumerata RSS

 

Lietuvos ekonomikos raida ir perspektyvos

2024 m. kovo 19 d.

Pasaulio ekonomikos aktyvumas ir toliau yra prislopęs. Jis ir artimiausiais metais turėtų būti šiek tiek mažesnis, nei buvo pastarąjį dešimtmetį. Tokiai pasaulio ekonomikos raidai didelę įtaką daro tebepersiduodantis sugriežtintos pinigų politikos slopinantis poveikis. Jis per griežtesnes finansavimo sąlygas ir palaipsniui vėstančią darbo rinką veikia visas didžiąsias pasaulio ekonomikas – JAV, Kiniją ir euro zoną. Vertinama, kad kol kas įvykiai Raudonojoje jūroje turėjo tik ribotą poveikį pasaulio ekonomikos raidai, tiekėjų prekių pristatymo terminai pailgėjo santykinai nedaug, palyginti su 2021–2022 m., kai pasaulio tiekimo grandinių sutrikimai buvo itin dideli. Pažymėtina, kad iš didžiųjų pasaulio ekonomikų mažiausiai palanki numatoma svarbiausios Lietuvos prekybos partnerės – euro zonos – ekonomikos raida. 2024 m. pirmąją pusę dėl slopstančio teigiamo ekonomikos atsivėrimo impulso, konkurencingumo iššūkių, griežtų finansavimo sąlygų ir padidėjusio vartotojų netikrumo euro zonos ekonomikos aktyvumas tebebus labai vangus. Vis dėlto dėl mažėjančios infliacijos ir tebeaugsiančio darbo užmokesčio didėsiančios namų ūkių perkamosios galios, augsiančių valdžios sektoriaus išlaidų ir atsigaunančios išorės paklausos antrąjį pusmetį euro zonos ekonomikos aktyvumas turėtų pradėti atsigauti. Augančios namų ūkių pajamos, didėjanti išorės paklausa ir slopstantis sugriežtintos pinigų politikos poveikis turėtų prisidėti ir prie tolesnio euro zonos ekonomikos atsigavimo vidutiniu laikotarpiu. Tokia svarbiausios Lietuvos prekybos partnerės ekonomikos raida lemia, kad šiais metais išorės paklausa Lietuvoje pagamintoms prekėms ir paslaugoms vis dar bus vangi ir sparčiau turėtų didėti tik nuo 2025 m. Nepaisant to, visu prognozių laikotarpiu išorės paklausos raida bus pastebimai lėtesnė už ilgalaikį vidurkį.

Lietuvos ekonomika jau dvejus metus yra vangi, palengva atsigaunančios vidaus paklausos teigiamą poveikį atsveria eksportuotojų sunkumai. Gerėjančią vidaus paklausos raidą teigiamai veikia tiek investicijos, tiek namų ūkių vartojimas. 2023 m. investicijas labiausiai didino valdžios sektorius ir pramonė, kurioje apie trečdalį investicijų lėmė vienos naftos perdirbimo įmonės vykdyta rekonstrukcija. Valdžios sektorius didesnę lėšų dalį nukreipė į statybos projektus, o tai turėjo įtakos sparčiai augusioms investicijoms į kelius ir gatves, elektros tinklus. Į šias dvi statinių grupes nukreiptos investicijos sudarė daugiau nei du trečdalius viso statybos darbų padidėjimo praėjusiais metais. Reikšminga dalis šių projektų buvo finansuojama europinėmis lėšomis. 2023 m. pabaigoje vėl pradėjo augti ir namų ūkių vartojimas. Jo atsigavimą labiausiai veikė jau kelis ketvirčius didėjanti perkamoji galia, ir toliau palanki padėtis darbo rinkoje bei palengva gerėjančios nuotaikos. Tiesa, namų ūkiai tebėra atsargūs ir vis dar nėra linkę prisiimti didesnių finansinių išlaidų.

Mažėjančiai prekių ir paslaugų eksporto apimčiai poveikį turi neaugusi išorės paklausa, apribotas reeksportas ir eksporto rinkos dalių korekcija. Reeksporto raidai didelę įtaką daro sugriežtinta dvigubos paskirties prekių patikra, kuri reikšmingai apribojo reeksporto srautus į Nepriklausomų valstybių sandraugos šalis. Eksporto rinkos dalių korekciją daugiausia lėmė struktūriniai veiksniai, kurie reikšmingai paveikė tik kelias prekių grupes. Medienos ir baldų produktų eksportą labiausiai veikė sumažėjusi šių produktų paklausa, nes, sugriežtinus pinigų politiką, sulėtėjo nekilnojamojo turto sektoriaus raida pagrindinėse prekybos partnerėse. Chemijos produkcijos paklausą mažino atsitraukusi COVID-19 pandemija, o po pandemijos vėl atsivėrusi Kinija ir išaugęs šių produktų srautas iš Azijos taip pat sumažino chemijos produktų kainas. Taip pat sankcijos, iš dalies sustabdžiusios AB „Lifosa“ veiklą, sudarė sąlygas užsienio fosfatų trąšų gamintojams užimti atsilaisvinusią rinkos dalį. Prie eksporto rinkos dalių korekcijos prisidėjo ir prastesnis žemės ūkio derlius, kurio vertė 2023 m. buvo penktadaliu mažesnė nei 2022 m. Atsižvelgiant į šių veiksnių pobūdį, pastarosios eksporto rinkos dalių korekcijos nederėtų sieti tik su Lietuvos eksporto konkurencingumo praradimu, o pastaruoju metu stebimas rinkos dalių stabilizavimasis leidžia tikėtis palaipsniui spartėjančio lietuviškos kilmės eksporto augimo minėtiems sukrėtimams slopstant.

Padėtis darbo rinkoje ir toliau yra gera, šiuo metu užimtųjų skaičius Lietuvoje yra didžiausias nuo pasaulinės finansų krizės laikų. Tokiam užimtųjų skaičiaus augimui įtaką darė reikšmingai pasikeitusios migracijos tendencijos. 2023 m. į Lietuva daugiau atvyko, nei išvyko, tiek užsieniečių, tiek lietuvių. O teigiamas migracijos balansas nusvėrė natūralios gyventojų kaitos neigiamą poveikį – 2023 m. nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje padidėjo daugiau nei 29 tūkst. Itin sparčiai augant darbo jėgai, nedarbo lygis praėjusių metų pabaigoje šiek tiek padidėjo, tačiau, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jis vis dar yra žemas. Ne mažiau svarbu pastebėti, kad, net ir sparčiai augant galinčių dirbti asmenų gretoms, laisvų darbo vietų lygis – laisvų ir visų darbo vietų santykis – reikšmingiau nesumažėjo ir tebėra artimas istorinėms aukštumoms. Lietuvos ekonomikai neaugant jau bene dvejus metus, tokia besitęsianti darbuotojų samda, žemas ir gana stabilus nedarbo lygis ir vis dar aukštas laisvų darbo vietų lygis rodo tebesančią įtampą darbo rinkoje. Šie veiksniai kartu su įmonių nusiteikimu išsaugoti esamus darbuotojus lemia tai, kad darbo užmokestis tebekyla sparčiai, nors darbo našumas neauga. Tokia padėtis nėra tvari: jei ekonomikos augimas ir našumas neatsigaus, įmonėms darysis vis sunkiau palaikyti esamą darbo užmokesčio augimo tempą neperžiūrint darbuotojų skaičiaus.

Ekonomikos raida artimiausiu metu tebebus vangi, o pastebimesnio pagyvėjimo tikimasi tik šių metų antrąją pusę. Labiausiai ekonomikos aktyvumą slopins vangi eksporto raida, kurios potencialą varžys nedaug didėsianti išorės paklausa ir apribotos prekių reeksporto galimybės. Nepalankias tendencijas išorės aplinkoje turėtų atsverti palengva stiprėsianti vidaus paklausa, ypač namų ūkių vartojimas. Vėl pradėjęs augti praėjusių metų pabaigoje, namų ūkių vartojimas turėtų išlaikyti šią tendenciją ir ateityje, nes numatoma, kad nemenkai kils realiosios gyventojų pajamos, padėtis darbo rinkoje tebebus palanki dirbantiesiems, mažės gyventojų netikrumas dėl ateities. Ekonomikos aktyvumą toliau turėtų didinti ir investicijos, jų raidą tebeskatins gausėjantys Europos Sąjungos (ES) paramos fondų srautai. Tiesa, tokios veržlios investicijų raidos, kokia buvo praėjusiais metais, nenumatoma, tačiau investicijų apimtis ir toliau bus istoriškai aukšto lygio. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, numatoma, kad Lietuvos ekonomika 2024 m. augs 1,6, o 2025 ir 2026 m. paspartės atitinkamai iki 3,1 ir 3,3 proc. Šioje ekonomikos raidos perspektyvoje nepalankių rizikų, kurios gali lemti lėtesnę, nei numatoma, Lietuvos ekonomikos raidą, pastebima daugiau teigiamų. Lėtesnę, nei šiuo metu numatoma, ekonomikos raidą galėtų lemti mažiau palanki pagrindinių prekybos partnerių ekonomikų raida, silpnesnis, nei šiuo metu numatoma, namų ūkių vartojimo atsigavimas ar vėl padidėsianti geopolitinė įtampa pasaulyje. Kita vertus, sparčiau, nei šiuo metu numatoma, įsisavinami ES paramos fondų srautai galėtų lemti palankesnę, nei šiuo metu tikimasi, Lietuvos ekonomikos raidą.

Nukritus energijos ir kitų žaliavų kainoms, spaudimas infliacijai tebėra sumažėjęs. Tai kartu su nuslopusiu vidaus vartojimu lėmė, kad, net ir reikšmingai sumenkus bazės efektui, metinė infliacija toliau mažėjo ir vasario mėn., palyginti su sausio mėn., nepasikeitė ir sudarė 1,1 proc. Grynoji infliacija, kuri neapima labiau nuo išorės veiksnių priklausomų – energijos ir maisto prekių –kainų, taip pat mažėjo, tačiau, sparčiai augant darbo sąnaudoms, ir toliau buvo reikšmingai didesnė už bendrąją infliaciją. Vasario mėn. grynoji infliacija daugiau nei keturis kartus viršijo bendrąją infliaciją. Būtent paslaugų, kurių raidą daugiau nei kitų grupių atveju lemia vidaus veiksniai, kainos pastaraisiais mėnesiais kilo sparčiausiu metiniu tempu ir buvo pagrindinis bendrąją infliaciją lemiantis veiksnys. Nors neramumai Raudonojoje jūroje kelia riziką, kad, padidėjus prekių pristatymo kainoms, spaudimas prekių kainoms gali išaugti, tačiau importuojamų prekių kainų lygis reikšmingai nesikeičia, rinkose ir toliau numatoma palanki energijos išteklių ir žaliavų kainų raida. Palyginti su ankstesnėmis prognozėmis, dėl aukšto turimo dujų atsargų lygio lūkesčių, kad šaltojo sezono metu pavyks išvengti reikšmingesnių tiekimo sutrikimų, ir augančios atsinaujinančiosios energijos elektros generacijos rinkose itin pagerėjo dujų ir elektros kainų raidos vertinimas, todėl šių metų, palyginti su gruodžio mėn. prognozėmis, dujų ir elektros kainų prielaidos sumažintos trečdaliu. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad šiemet vidutinė metinė bendroji infliacija sumažės iki 1,6, o kitais metais sudarys 2,4 proc. Atsigaunant privačiajam vartojimui ir kylant darbo sąnaudoms, nors ir lėtesniu, bet vis dar sparčiu tempu, grynoji infliacija šiemet bus didesnė už bendrąją infliaciją. Prognozuojama, kad vidutinė metinė grynoji infliacija šiemet sudarys 3,1, o kitais metais – 2,4 proc.

1 lentelė. Numatoma Lietuvos ekonomikos raida

2024 m. kovo mėn. prognozėa

2023 m. gruodžio mėn. prognozė

2023

2024b

2025b

2026b

2023b

2024b

2025b

2026b

Kainų ir sąnaudų kaita (%, pokytis per metus)

Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI

8,7

1,6

2,4

2,4

8,8

2,5

2,5

2,4

Bendrojo vidaus produkto defliatoriusc

7,1

2,4

3,1

3,0

7,7

2,9

2,9

2,9

Darbo užmokestis

12,6

10,3

8,5

8,1

12,2

9,4

8,7

8,3

Importo defliatoriusc

–5,8

0,8

2,9

2,7

–5,5

0,0

2,9

2,5

Eksporto defliatoriusc

–0,2

1,4

3,0

2,8

0,0

1,1

2,9

2,5

Ekonominis aktyvumas (palyginamosiomis kainomis; %, pokytis per metus)

Bendrasis vidaus produktasc

–0,3

1,6

3,1

3,3

–0,2

1,8

3,1

3,3

   Privačiojo vartojimo išlaidosc

–1,1

3,0

3,7

3,7

–1,7

2,4

3,5

3,6

   Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidosc

0,3

0,1

–0,5

0,0

0,3

0,2

0,0

0,0

   Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimasc

10,6

4,5

3,4

6,0

8,6

3,9

4,0

6,0

   Prekių ir paslaugų eksportasc

–4,8

0,2

3,3

3,5

–5,3

0,5

3,2

3,4

   Prekių ir paslaugų importasc

–6,6

1,3

3,9

4,7

–7,2

1,4

3,6

4,3

Darbo rinka

Nedarbo lygis (vidutinis metinis; %, palyginti su darbo jėga)

6,8

7,0

6,8

6,6

6,7

6,5

6,4

6,3

Užimtųjų skaičius (%, pokytis per metus)d

1,5

–0,2

–0,3

–0,3

1,0

–0,1

–0,5

–0,5

Išorės sektorius (%, palyginti su BVP)

Prekių ir paslaugų balansas

4,0

3,6

3,2

2,5

4,0

4,0

3,7

3,1

Einamosios sąskaitos balansas

1,2b

0,5

0,2

0,1

1,3

0,9

0,6

0,0

Einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas

3,0b

2,8

3,0

2,2

2,8

2,6

2,7

1,4

a Makroekonominių rodiklių prognozės parengtos remiantis tarptautinės aplinkos prielaidomis, sudarytomis pagal informaciją, paskelbtą iki 2024 m. vasario 12 d., ir kitais duomenimis bei informacija, paskelbtais iki 2024 m. kovo 1 d.

b Prognozė.

c Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.

d Nacionalinių sąskaitų duomenys; užimtųjų skaičius apibrėžiamas pagal vidaus koncepciją.

1.Tarptautinė aplinka

Šiais metais ir toliau numatoma vangi pasaulio BVP raida, daranti neigiamą įtaką ir Lietuvos ekonominėms perspektyvoms. Remiantis naujausiais EK duomenimis, 2023 m. pasaulio ekonomikos augimas (neįtraukiant ES) turėtų siekti 3,5 proc., o BVP raidos paspartėjimo šiais metais taip pat nesitikima. Prognozuojama, kad augimas sudarys 3,3 proc. Prie šių prognozių prisideda nuo 2,2 proc. (2023 m.) iki 1,9 proc. (2024 m.) sulėtėsianti išsivysčiusių ekonomikų (neįtraukiant ES) raida. Pavyzdžiui, JAV BVP šiais metais augs lėčiau dėl mažėjančios fiskalinės paramos ir palengva vėstančios darbo rinkos. Besivystančių šalių ekonomikų raida stabili – tikimasi 4,1 proc. šiemet sieksiančio augimo. Išskirti galima Kiniją – jos NT sektoriuje pasireiškianti įtampa, žemas vartotojų pasitikėjimas riboja paklausą ir užkerta kelią reikšmingesniam ekonomikos atsigavimui. Pažymėtina, kad vangi pasaulio ekonomikos raida daro neigiamą įtaką ir Lietuvos augimo 2024 m. perspektyvoms.

Šiais metais tikimasi tarptautinės prekybos paspartėjimo, nors reikšmingų trukdžių jos plėtrai vis dar yra. Pirmų prekybos prekėmis atsigavimo ženklų buvo stebima jau 2023 m. pabaigoje, o 2024 m. tendencija (įskaitant ir tarptautinę prekybą paslaugomis) turėtų tęstis. Vis dėlto spartesniam tarptautinės prekybos įsibėgėjimui trukdys sugriežtinta pinigų politika, vis dar sumenkusios realiosios namų ūkių pajamos ir gyventojų atsargumas. Svarbus tarptautinės prekybos apimtį mažinantis veiksnys taip pat yra geopolitinė įtampa ir dėl jos išaugęs barjerų, ribojančių tarptautinę prekybą, skaičius.

Dėl sumažėjusių pasiūlos pusės trikdžių, vangaus ekonominio aktyvumo ir sugriežtintos pinigų politikos infliacija pasaulyje pastaruoju metu pastebimai mažėja. 2023 m. vidutinė metinė bendroji ir grynoji infliacija mažėjo tiek išsivysčiusiose, bet besivystančiose ekonomikose. EK tikisi, kad pasaulio ekonomikoje stebimas disinfliacijos procesas ir toliau tęsis. Tokius lūkesčius sustiprina ir tai, kad reikšmingesnės reakcijos į pastaruoju metu pasireiškusią įtampą Raudonojoje jūroje žaliavų rinkos kol kas nerodo. Vis dėlto geopolitinė rizika dėl šio ir kitų veiksnių tebetvyro, jai materializavusis, būtų galima tikėtis didesnių žaliavų kainų ar įtampos tarptautinėse tiekimo grandinėse, o tai galėtų vėl padidinti infliacinį spaudimą.

Dėl sparčios privačiojo vartojimo raidos JAV ekonomikos augimas praėjusiais metais viršijo lūkesčius, tačiau šiais metais BVP augs lėčiau. Pernai 2,5 proc. siekęs JAV ekonomikos augimas viršijo prognozes, o vasario mėn. paskelbtose EK prognozėse 2024 m. numatoma BVP raida didinama. Nepaisant to, išlaikyti 2023 m. fiksuotos augimo spartos nepavyks – prognozuojama lėtesnė, sieksianti 2,1 proc. ekonomikos raida. Tam didelę įtaką darys pamažu pasireiškiantis slopinamasis pinigų politikos poveikis ir numatomas mažesnis fiskalinis skatinimas. 

Tiek su cikliniais, tiek su struktūriniais iššūkiais susidurianti Kinijos ekonomika šiais metais augs lėčiau nei 2023 m. Vasario mėn. EK paskelbtose prognozėse numatoma, kad šiais metais BVP augimas sulėtės iki 4,6 proc. Ekonomikos raidai neigiamą įtaką daro pastaruosius dvejus metus mažėjančios NT kainos, besitraukiančios būsto investicijos ir žemas namų ūkių pasitikėjimas. Esant prastai tarptautinei ekonominei aplinkai, nesitikima, kad reikšmingą postūmį BVP raidai suteiks grynasis eksportas.

Euro zonos BVP 2024 m. augs šiek tiek sparčiau nei pernai, tačiau ekonomikos aktyvumas ir toliau bus vangus. Tikimasi, kad, išankstiniais, duomenimis, 0,5 proc. praėjusiais metais sudaręs augimas, šiais metais sudarys 0,6 proc., o reikšmingesnio paspartėjimo reikėtų tikėtis vidutiniu laikotarpiu[1]
[1] ECB makroekonominės prognozės, 2024 m. kovo mėn.
. Ekonomikos augimą slopina sugriežtintos finansinės sąlygos ir dėl praeities energijos kainų sukrėtimų sumažėjęs išorės sektoriaus konkurencingumas[2]
[2] ECB makroekonominės prognozės, 2024 m. kovo mėn.
. Praėjusiais metais 5,4 proc. sudariusi vidutinė metinė infliacija šiemet turėtų sumažėti iki 2,3 proc. Šis veiksnys bei spartus, nors ir lėtėjantis, nominaliųjų atlyginimų augimas turėtų didinti realiąsias pajamas. Nepaisant ekonominio netikrumo, prisidedančio prie išaugusios taupymo normos, tikimasi, kad privačiojo vartojimo augimas šiais metais sudarys 1,2 proc. Ši BVP sudedamoji dalis darys didžiausią teigiamą įtaką ekonomikos augimui 2024 m. Prognozuojama, kad dėl sugriežtintų finansinių sąlygų privačių investicijų augimas šiemet bus neigiamas. Grynojo eksporto poveikis BVP augimui 2024 m. bus neutralus.

Po praėjusiais metais patirto nuosmukio Vokietijos ekonomika šiais metais, numatoma, kad pradės pamažu atsigauti. EK prognozuojamas 0,3 proc. šalies BVP augimas pagrįstas lūkesčiais dėl didėsiančio vidaus vartojimo, kurį skatins augsiančios realiosios pajamos. Pastarųjų didėjimui prielaidas sudaro ir toliau istorinėse žemumose tebesantis nedarbo lygis, mažėjanti infliacija (tikimasi, kad 6,0 % 2023 m. sudaręs vidutinis metinis vartotojų kainų augimas šiemet sumažės iki 2,8 %) ir augantys nominalieji atlyginimai. Augimo lūkesčiai yra siejami su didesniu ekonomikos aktyvumu 2024 m. antrąją pusę. Taip yra todėl, nes EK duomenimis, vertinimų indikatoriai metų pradžioje kol kas ir toliau yra maži. Tikimasi, kad augimui neigiamą įtaką darys tiek griežtinama fiskalinė politika, tiek ir skolinimosi išlaidos, mažinančios paskatas privačioms investicijoms.

Po vangaus augimo 2023 m. šiemet prognozuojamas reikšmingas Lenkijos ekonomikos atsigavimas. EK prognozėse numatoma, kad 2024 m. BVP augimas turėtų paspartėti iki 2,7 proc., o tam didžiausią įtaką darys didėjanti vidaus paklausa. Tikimasi, kad 10,9 proc. 2023 m. sudariusiai vidutinei metinei infliacijai mažėjant, o atlyginimams sparčiai kylant, pagrindinis BVP augimą šiemet skatinantis veiksnys bus didėsiantis namų ūkių vartojimas. Dėl naujų fiskalinio skatinimo priemonių, valdžios sektoriaus vartojimas šiais metais taip pat reikšmingai turėtų prisidėti prie BVP augimo. Vis dėlto dėl lėtai atsigaunančio ekonomikos aktyvumo Lenkijos eksporto rinkose ir didėjančios vidaus paklausos grynojo eksporto indėlis į 2024 m. BVP raidą bus neigiamas.

Kaimyninių Baltijos šalių ekonominės tendencijos nevienodos – nors prognozuojama, kad tiek Latvijai, tiek Estijai po pernai patirto BVP nuosmukio pavyks grįžti į augimą kelią, tačiau reikšmingesnio atsigavimo tikimasi tik Latvijoje. EK skaičiavimais, po 0,6 proc. 2023 m. sudariusio susitraukimo šiemet Latvijos ekonomikos augimas turėtų sudaryti 1,7 proc. Nepaisant prognozuojamo atlyginimų augimo sulėtėjimo, tikimasi, kad jų raida suteiks teigiamą postūmį privačiajam vartojimui. Prognozuojama, kad prie šių metų BVP raidos teigiamai prisidės ir ES investicijos. Estijos atveju tikimasi lėtesnio – sudarysiančio 0,6 proc. – atsigavimo. Prognozė grindžiama ekonomine stagnacija pagrindinėse prekybos partnerėse. Be to, nepaisant disinfliacijos ir nominaliųjų atlyginimų didėjimo, dėl augsiančių mokesčių didesnis teigiamas poveikis privačiajam vartojimui nenumatomas.

2.Eurosistemos pinigų politika

Per pastarąjį pusmetį ECB valdančioji taryba palaikė ribojantį Eurosistemos pinigų politikos lygį. ECB pagrindinė (indėlių galimybės) palūkanų norma 2023 m. rugsėjo mėn. pasiekusi 4 proc. lygį, nepakito. Sprendimas palūkanų normų toliau nekelti buvo priimtas dėl stebimo tiek bendrosios, tiek bazinės infliacijos mažėjimo ir stipraus palūkanų normų poveikio finansavimo sąlygoms. Tiesa, dėl su energijos kainomis susijusio didinančio bazės efekto bendroji infliacija 2023–2024 m. sandūroje laikinai padidėjo. Valdančiosios tarybos vertinimu, ECB pagrindinės palūkanų normos yra tokio lygio, kuris, jei bus išlaikytas pakankamai ilgai, padės palaipsniui pasiekti infliacijos tikslą. Valdančioji taryba gruodžio mėn. taip pat priėmė sprendimą 2024 m. antrąjį pusmetį sumažinti reinvestavimo apimtį pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą po vidutiniškai 7,5 mlrd. Eur per mėnesį ir reinvestavimą visiškai nutraukti 2024 m. pabaigoje.

Numatoma, kad ribojančio lygio palūkanų normos padės palaipsniui grąžinti infliaciją euro zonoje į siekiamą 2 proc. lygį vidutiniu laikotarpiu. Palyginti su 2022 m. spalio mėn., kai infliacija euro zonoje buvo perkopusi 10 proc., 2024 m. vasario mėn. ji buvo daugiau nei trigubai mažesnė – 2,6 proc. (žr. 1 pav.). Vidutiniu laikotarpiu pasireiškus didesnių palūkanų normų poveikiui, ECB prognozėse numatoma, kad infliacija grįš į siekiamą 2 proc. lygį. Finansų rinkų dalyviai mano, kad palūkanų normos nuo 2024 m. birželio mėn. galėtų pradėti palengva mažėti. Finansų rinkose įkainota, kad palūkanų normos ilguoju laikotarpiu galėtų siekti šiek tiek daugiau kaip 2 proc., taigi grįžimo į nulinių ar neigiamų palūkanų normų aplinką finansų rinkų dalyviai nesitiki. ECB valdančioji taryba nenurodo, kada pradės mažinti palūkanų normas, sprendimus dėl tinkamo ribojimo lygio bei trukmės priiminės atsižvelgdama į pinigų politikos posėdžių metu turimus duomenis ir aplinkybes.

ECB pagrindinės palūkanų normos ir toliau yra aukšto lygio.

1 pav. Faktiniai palūkanų normų ir infliacijos euro zonoje duomenys bei rinkų lūkesčiai

Šaltiniai: ECB ir Refinitiv.

Pastaba: paveiksle naudojami kovo 7 d. duomenys.

Nustojus kilti ECB pagrindinėms palūkanų normoms, stabilizavosi Lietuvos ir kitų euro zonos šalių bankų paskolų palūkanų normos (žr. 2 pav.). Sparčiai pakilusias 2022–2023 m. naujų paskolų palūkanų normas nulėmė dėl pinigų politikos sprendimų didėjusi paskolų palūkanų normų kintamoji dalis. Vis dėlto šis augimas sustojo 2023 m. antrąją pusę, kai ECB valdančioji taryba nustojo kelti palūkanų normas. Nors naujų paskolų palūkanų normos Lietuvoje vis dar yra aukštesnės nei vidutiniškai euro zonoje, šis skirtumas labiausiai pastebimas naujų būsto paskolų segmente. Jį paaiškina tai, kad Lietuvoje beveik visos būsto paskolos (apie 98 %) suteikiamos su kintamąja palūkanų norma (dažniausiai 3, 6 ar 12 mėn. EURIBOR), o vidutiniškai euro zonoje šis rodiklis yra gerokai mažesnis (apie 19 %). Paskolų palūkanų normų dinamika ateityje priklausys nuo pinigų politikos pobūdžio, ekonomikos ir finansinės bankų padėties bei konkurencinės aplinkos bankų sektoriuje.

Finansavimosi sąlygos euro zonoje ir Lietuvoje stabilizavosi aukšto lygio.

2 pav. PFĮ naujų būsto paskolų ir paskolų ne finansų bendrovėms vidutinė palūkanų norma

Šaltiniai: ECB ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: 3 mėn. slenkamasis vidurkis. Neįtraukti esamų paskolų sutarčių sąlygų persvarstymų duomenys.

3.Realusis sektorius

Toliau traukiantis prekybai ir pramonei, Lietuvos ekonomikos sąstingis tęsėsi ir praėjusių metų antrąją pusę[3]
[3] Jei nenurodyta kitaip, analizuojami realiojo sektoriaus duomenys yra apskaičiuoti palyginamosiomis kainomis ir pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.
. 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, Lietuvos ekonomikos aktyvumas nepasikeitė, o ketvirtąjį ketvirtį ekonomika susitraukė 0,1 proc. Šios tendencijos lėmė, kad 2023 m. Lietuvos BVP buvo 0,3 proc. mažesnis nei 2022 m. Tokiai ekonomikos raidai didžiausią įtaką darė besitraukusi apdirbamoji gamyba. Pakilusios palūkanų normos ir dėl to pasaulyje ribojamos investicijos, vartojimas, prislopusi NT veikla ir susikaupusios atsargos mažino Lietuvos eksporto paklausą ir neigiamai veikė pramonės padėtį Lietuvoje (žr. 3 pav.). Su sunkumais[4]
[4] Tebesančius sunkumus apdirbamojoje gamyboje rodo EK skelbiami verslo apklausų duomenys, pagal kuriuos turimų užsakymų vertinimas pramonėje yra žemiau istorinio vidurkio. Gamybos pajėgumų panaudojimo lygis taip pat yra pastebimai žemiau už istorinį vidurkį.
vis dar susiduriančios apdirbamosios gamybos – didžiausios pramonės šakos – apimtis trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, Lietuvoje susitraukė 0,8, o ketvirtąjį ketvirtį – 2,8 proc. Naftos perdirbimo veikla ir chemijos pramonė daugiausia prisidėjo prie tokios apdirbamosios gamybos raidos. Dėl vangios paklausos pagrindinėse eksporto partnerėse ir dėl taikomų sankcijų besitraukiančio reeksporto trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirčiais sumažėjo didžiausios paslaugų sektoriaus veiklos – transporto ir saugojimo – realioji apyvarta. Stagnuojantys Lietuvos sektoriai ribojo ir į vidaus rinką orientuotų paslaugų plėtrą. Tiesa, paminėtina informacijos ir ryšių veikla – ji antrąjį pusmetį išsiskyrė teigiamomis tendencijomis. Toliau augo ir statybos sektorius. Nors ketvirtąjį ketvirtį statybos sektorius neaugo, tačiau darbų apimtis tebebuvo maždaug septintadaliu didesnė nei prieš metus. Palaikoma didėjančių ES paramos fondų lėšų srautų, sparčiausiai augo inžinerinė statyba – ketvirtąjį ketvirtį darbų apimtis buvo trečdaliu didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Metų pabaigoje įvyko teigiamų mažmeninės prekybos pokyčių. Maždaug dvejus metus neaugusi mažmeninės prekybos apyvarta, nuslopus infliacijai ir didėjant disponuojamosioms pajamoms, ketvirtąjį ketvirtį didėjo 1,1 proc. ketvirtiniu tempu. Tiesa, vis dar buvo tik 0,7 proc. didesnė nei prieš metus.

Prognozuojama, kad šiemet Lietuvos ekonomikos augimas atsities. Tam didžiausią įtaką darys vidaus paklausa. Darbo užmokestis ir toliau kils sparčiai, o iki 1,6 proc. nusileidusi vidutinė metinė infliacija lems gyventojų realiųjų pajamų didėjimą, tai sudarys sąlygas atsigauti privačiajam vartojimui. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad Lietuvos realusis BVP šiemet kils 1,6, o kitais metais – 3,1 proc. tempu. Rizikų balansas vis dar yra neigiamas, t. y. rizikų, galinčių neigiamai paveikti ekonomikos raidą, yra daugiau, pavyzdžiui, paminėtina rizika dėl tebesitęsiančio Lietuvos namų ūkių atsargumo, mažesnis, nei dabar numatyta, augimas eksporto rinkose ar geopolitinių konfliktų intensyvėjimas.

Praėjusių metų antrąją pusę Lietuvos ekonomikos sąstingis tęsėsi.

3 pav. BVP kaitos veiksniai (gamybos metodu)

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Lietuvos ekonomikos raidą labiausiai varžė reikšmingai sumenkęs prekių ir paslaugų eksportas. 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, Lietuvos eksportas susitraukė 3,9, o ketvirtąjį ketvirtį – 0,2 proc. Per visus 2023 m. eksportas krito 4,8 proc. Prie metinio eksporto kryčio antrąjį pusmetį daugiausia prisidėjo mažėjusi reeksporto vertė. Šiuos pokyčius lėmė nuo liepos mėn. išplėstas dvigubos paskirties prekių, kurias draudžiama sausuma vežti per Lietuvą, sąrašas (plačiau apie tai skaitykite 5 skyriuje). Lietuviškos kilmės prekių eksportas taip pat tiek trečiąjį, tiek ketvirtąjį ketvirčiais mažinamai veikė eksporto raidą. Šioms tendencijoms įtaką darė ne tiek maža užsienio paklausa lietuviškoms prekėms, kiek dėl Lietuvos eksporto struktūros, prastesnio derliaus, palyginti aukštų gamtinių dujų kainų ir taikomų veiklos ribojimų vienam iš trąšų gamintojų mažėjusios rinkos dalys (plačiau apie tai skaitykite 4 intarpe). Vis dėlto numatomas užsienio paklausos ir rinkos dalių atsigavimas gerins eksportuotojų padėtį, tačiau, tebesitraukiant reeksportui, šiemet eksporto apimtis augs minimaliai. Prognozuojama, kad šiemet eksportas didės 0,2, o 2025 m. – 3,3 proc.

Kylant realiosioms disponuojamosioms pajamoms, namų ūkių vartojimas rodo atsigavimo ženklų. 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, namų ūkių vartojimas sumažėjo 0,5, o jau ketvirtąjį ketvirtį padidėjo 2,1 proc. Vis dėlto 2023 m., palyginti su 2022 m., namų ūkių vartojimas sumenko 1,1 proc. Namų ūkių vartojimą slopino beveik dvejus metus neaugusios realiosios disponuojamosios pajamos, kurios pradėjo didėti tik 2023 m. antrąją pusę. Tiesa, realusis darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių realiųjų disponuojamųjų pajamų sudedamųjų dalių, mažėjant infliacijai pradėjo didėti šiek tiek anksčiau – nuo 2023 m. antrojo ketvirčio. Esant tokiai realiųjų disponuojamųjų pajamų raidai, namų ūkių vartojimas ir toliau buvo vangus – vartojimo išlaidos pradėjo didėti tik praėjusių metų paskutinį ketvirtį ir buvo tik 0,8 proc. didesnės nei prieš metus. Tokiai vartojimo dinamikai įtakos turėjo ir gyventojų atsargumas vartoti tebetvyrant neapibrėžtumui dėl geopolitinės situacijos, pinigų politikos ir išaugusių palūkanų normų poveikio vartojimo išlaidoms. Tai rodo EK vartotojų nuomonių tyrimo rezultatai apie tai, kaip namų ūkiai vertina esamo momento tinkamumą pirkti didelius pirkinius, – 2023 m. vertinimas buvo reikšmingai žemesnis už ilgalaikį vidurkį. Antrąjį pusmetį vertinimai gerėjo, tačiau vis dar buvo prastesni už ilgalaikį vidurkį. Ateityje vartojimo tendencijas palankiai turėtų veikti tiek gerėsiantis vertinimas dėl namų ūkių ekonominio saugumo, tiek sparčiai kylantis realusis darbo užmokestis. Tai turėtų suteikti gyventojams dar daugiau erdvės didinti vartojimą. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad šiais metais vartojimas turėtų augti 3,0, o 2025 m. – 3,7 proc.

Susikaupusių atsargų mažėjimas ir vangus vartojimas neigiamai veikė Lietuvos ekonomikos raidą.

4 pav. BVP kaitos veiksniai (išlaidų metodu)

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Palaikomos augančių ES lėšų srautų tebedidėjančios investicijos neleido ekonomikos aktyvumui reikšmingiau sumenkti. Trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, investicijos augo 5,0, o ketvirtąjį ketvirtį – 2,4 proc. Bendrai 2023 m. investicijos buvo 10,6 proc. didesnės nei prieš metus – tai vienas sparčiausių augimo tempų nuo 2011 m. Augantys ES lėšų srautai[5]
[5] 2023 m. investicijoms skirti ES paramos fondų lėšų srautai buvo maždaug trečdaliu didesni nei 2022 m.
itin skatino investicijų į kitų pastatų ir statinių augimą (žr. 5 pav.), į šią kategoriją patenka ir inžineriniai statiniai. Pastarųjų statybos darbų apimtis ketvirtąjį ketvirtį buvo maždaug trečdaliu didesnė nei prieš metus. Investicijų į būstą tendencijos kitokios – vėstanti būsto rinka mažinamai veikė šias investicijas. Ši tendencija, tikėtina, išliks ir artimiausiais ketvirčiais, nes tebemažėja tiek pradėtų statyti, tiek leistų statyti gyvenamųjų pastatų plotas. Nors pastaruoju metu sparčiai didėjo investicijos į gamybos priemones, ateityje investicijas į jas, tikėtina, ribos vis dar esantis itin žemas gamybos pajėgumų panaudojimo lygis. Vis dėlto prognozuojama, kad slopinančių veiksnių poveikį atsvers augantys ES paramos fondų lėšų srautai, Lietuvą didesnėmis apimtimis pasieksiančios Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (angl. Recovery and Resilience Facility, RRF) paskolos. Investicijos į gynybą taip pat gali prisidėti prie investicijų didėjimo. Atsižvelgiant į tai, numatoma, kad investicijos šiemet augs 4,5, o 2025 m. – 3,4 proc.

Didėjant ES paramos srautams, investicijos ir toliau sparčiai auga.

5 pav. Investicijų raida

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

2020 m. pradžioje prasidėjusi COVID-19 pandemija kelerius metus kardinaliai pakeitė visuomenės gyvenimą. Dauguma darbuotojų buvo priversti dirbti iš namų, o dalies įmonių veikla, ypač reikalinga daug fizinio kontakto, buvo visiškai sustabdyta. Gera žinia ta, kad dalis griežčiausių apribojimų truko santykinai trumpai. Dėl santykinai nedidelio COVID-19 pandemijos išplitimo Lietuvoje, valdžios sektoriaus taikytų ekonominės pagalbos verslui ir namų ūkiams priemonių bei verslo lankstumo prisitaikyti prie naujos ekonominės aplinkos Lietuvos ekonomika nesumenko. Visi šie veiksniai lėmė ir tai, kad 2020–2022 m. namų ūkių disponuojamosios pajamos nenustojo didėti, o finansinė padėtis nepablogėjo.

Augusios namų ūkių disponuojamosios pajamos ir apribotos galimybės vartoti reikšmingai padidino namų ūkių sutaupomas pinigų sumas. Namų ūkių taupymo norma tiek 2020, tiek 2021 m. buvo 3–5 kartus didesnė už istorinį vidurkį. 1995–2019 m. namų ūkiai vidutiniškai nesuvartodavo šiek tiek daugiau nei 3, 2020 m. – iki 14,5, o 2021 m. – 10,9 proc. uždirbtų disponuojamųjų pajamų. Ir tik 2022 m., kai ekonomika vėl patyrė naujų iššūkių, ji sumažėjo iki 4,8 proc.

Siekiant įvertinti, kokie veiksniai darė įtaką santaupų kaupimui per pandemiją ir kokia jų dalis buvo nulemta netipinių ekonominių veiksnių, t. y. kokią dalį sudarė papildomos santaupos, buvo pasitelktas JAV federalinio rezervo sistemos[6]
[6] Aladangady, A., Cho, D., Feiveson, L. ir Pinto, E. (2022), "Excess Savings during the COVID-19 Pandemic", FEDS Notes.

Nuoroda čia.

ir ECB[7]
[7] Battistini, N. ir Gareis, J. (2023), "Excess savings: To spend or not to spend", The ECB blog. Nuoroda čia.
ekonomistų taikytas metodas. Jo esmė – palyginti per pandemiją ir po jos stebėtą namų ūkių vartojimo ir disponuojamųjų pajamų raidą su tendencijomis, buvusiomis prieš pandemiją.
Analizė rodo, kad 2020–2021 m. Lietuvos namų ūkiai sukaupė 6,2 mlrd. Eur papildomų santaupų. Ši suma atitinka 15 proc. visų 2022 m. uždirbtų namų ūkių disponuojamųjų pajamų. 2020–2021 m. labiausiai prie šių papildomų santaupų susidarymo gana panašiu dydžiu prisidėjo namų ūkių verslo bei kapitalo pajamos ir apribotas vartojimas (žr. A pav.). Papildomų santaupų susidarymas dėl apribotų galimybių įsigyti prekių ir paslaugų stebėtas tiek JAV, tiek euro zonoje, o per pandemiją sparčiau nei prieš ją namų ūkių verslo ir kapitalo pajamos didėjo tik Lietuvoje. Tokią šių pajamų raidą Lietuvoje, tikėtina, lėmė ne tik gana dosni valdžios sektoriaus parama, bet ir verslo lankstumas prisitaikyti prie naujos ekonominės aplinkos. 2020 m. JAV BVP sumenko 2,8, visos euro zonos – 6,1 proc., o Lietuvos BVP nesumažėjo. Palanki ekonominė raida taip pat turėjo įtakos, kad namų ūkių pajamų iš darbo santykių augimas greičiau grįžo prie prieš pandemiją buvusios raidos. Lietuvoje tai įvyko 2020 m. pabaigoje, o, pavyzdžiui, visoje euro zonoje – tik 2022 m. pradžioje. Valdžios sektoriaus pervedimai[8]
[8] Atliktoje analizėje valdžios sektoriaus pervedimus sudarė socialinės išmokos ir įmokos, namų ūkių mokami mokesčiai.
visose paminėtose ekonomikose prie papildomų santaupų formavimosi prisidėjo iki maždaug 2021 m. antrojo pusmečio.

2020–2021 m. Lietuvos namų ūkiai sukaupė 6,2 mlrd. Eur papildomų santaupų, kurios sudarė 15 proc. visų 2022 m. uždirbtų namų ūkių disponuojamųjų pajamų.

A pav. Papildomos santaupos ir jų susidarymo veiksniai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: namų ūkių vartojimo raida paveiksle pateikta su priešingu ženklu, nes mažesnis už prieš pandemiją buvusią tendenciją vartojimas didina namų ūkių papildomas santaupas.

Paūmėjus infliacijai, per pandemiją sukauptų santaupų Lietuvos namų ūkiai neišleido brangstančioms prekėms ir paslaugoms įsigyti. Nesumenkusi ir sparčiai atsigavusi Lietuvos ekonomika, kuri 2021 m. ūgtelėjo 6,2 proc., lėmė tolesnį spartesnį namų ūkių disponuojamųjų pajamų augimą tiek iš darbo, tiek iš verslo ir kapitalo pajamų. Šis pajamų augimas sudarė sąlygas daliai namų ūkių reikšmingai nekeisti vartojimo sprendimų[9]
[9] 2022 m. namų ūkių vartojimo išlaidos, įvertintos palyginamosiomis kainomis, buvo 2,0 proc. didesnės nei prieš metus.
net ir pradėjus sparčiai kilti kainoms. Tačiau, siekiant palaikyti turėtus vartojimo įpročius, už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį namų ūkiams teko mokėti pastebimai daugiau, tai apsunkino tolesnį papildomų santaupų kaupimą. Vis dėlto atlikta analizė nerodo, kad namų ūkiai pasitelkė per pandemijos metus (2020–2021 m.) sukauptas papildomas santaupas savo vartojimo poreikiams tenkinti spartaus kainų kilimo laikotarpiu. Jų vertė absoliučia suma 2023 m. viduryje buvo artima 6,2 mlrd. Eur.
Didžiąją dalį papildomų santaupų namų ūkiai skyrė finansiniam turtui įsigyti. Sukauptas papildomas santaupas namų ūkiai galėjo panaudoti įvairiais būdais. Buvo galima šias lėšas laikyti kaip likvidųjį finansinį turtą, t. y. grynaisiais pinigais ir indėliais, įsigyti finansinio (pvz., akcijos ar obligacijos) ar nefinansinio (pvz., būstas) turto ar mažinti anksčiau prisiimtus finansinius įsipareigojimus, kitaip sakant, grąžinant paskolas. B pav. pateiktas papildomų santaupų panaudojimas rodo, kad prasidėjus pandemijai (2020 m.) Lietuvos namų ūkiai didžiąją dalį gautų papildomų santaupų kaupė kaip likvidųjį finansinį turtą arba jas investavo į kitą finansinį turtą. Gana nedidelė šių santaupų dalis buvo skirta anksčiau prisiimtiems finansiniams įsipareigojimams sumažinti, o nefinansiniam turtui įsigyti lėšų praktiškai nebuvo skirta. 2021 m. namų ūkiai vis mažesnę įgyjamų papildomų santaupų dalį saugodavo kaip likvidųjį finansinį turtą ir vis didesnę šių lėšų dalį investavo į finansinį turtą. Padėtis dar labiau pasikeitė 2022 m.: nustojus didėti papildomoms santaupoms, namų ūkiai taip pat nustojo jas skirti finansiniam turtui įsigyti, o paūmėjusi infliacija greičiausiai paskatino namų ūkius atsisakyti turimo likvidžiojo finansinio turto, jį skiriant nefinansiniam turtui įsigyti[10]
[10] Pavyzdžiui, palyginamosiomis kainomis įvertintos investicijos į būstą 2022 m. buvo bene penktadaliu didesnės nei 2021 m.
. 2023 m. viduryje Lietuvos namų ūkiai bene visas papildomas santaupas, laikytas likvidžiojo finansinio turto forma, buvo nukreipę į kitą finansinį ir nefinansinį turtą. Beveik trys ketvirtadaliai turimų 6,2 mlrd. Eur papildomų santaupų yra investuota į nelikvidųjį finansinį turtą, penktadalis – į nefinansinį turtą. Pažymėtina ir tai, kad analizuojamu laikotarpiu Lietuvos namų ūkiai tik nedidelę dalį papildomų santaupų skyrė anksčiau prisiimtiems finansiniams įsipareigojimams mažinti.

Didžiąją dalį papildomų santaupų namų ūkiai skyrė finansiniam turtui įsigyti.

B pav. Papildomų santaupų panaudojimas

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: likvidųjį finansinį turtą sudaro namų ūkių turimi grynieji pinigai ir indėliai. Nefinansinį turtą sudaro namų ūkių investicijos, kurių įvertis sudarytas remiantis metiniais duomenimis ir ilgalaikiu bendrojo kapitalo formavimo santykiu tarp visos ekonomikos ir namų ūkių bei ne pelno institucijų, teikiančių paslaugas namų ūkiams. Kitas finansinis turtas apskaičiuotas kaip skirtumas tarp papildomų santaupų ir likvidžiojo finansinio turto, nefinansinio turto ir paskolų sumos. Paskolos paveiksle pateiktos su priešingu ženklu, nes mažesnis nei prieš pandemiją paskolų srautas rodo, kad namų ūkiai skolinasi mažiau arba aktyviau grąžina anksčiau pasiimtas paskolas.

Didžioji dalis papildomų santaupų tenka turtingesniems namų ūkiams. Papildomų santaupų panaudojimo analizę papildžius duomenimis[11]
[11] 2024 m. sausio 8 d. ECB paskelbė eksperimentinius statistinius duomenis – paskirstomosios turto sąskaitos (ECB DWA). Nuoroda čia.
apie namų ūkių turto pasiskirstymą[12]
[12] Papildomų santaupų pasiskirstymo pagal namų ūkių grynojo turto decilius metodika pagrįsta Battistini ir kt. (2023) (žr. išnašą toliau).
, gauti rezultatai rodo, kad didžiąją dalį papildomų santaupų yra sukaupę dešimtadalis turtingiausių Lietuvos namų ūkių (žr. C pav.). 2023 m. viduryje šie namų ūkiai turėjo daugiau nei 80 proc., o 50 proc. mažiausiai grynojo turto turinčių namų ūkių – 5 proc. visų Lietuvos namų ūkių turimų papildomų santaupų. Pažymėtina tai, kad, tik prasidėjus COVID-19 pandemijai, 2020 m., mažiausias pajamas turinčių namų ūkių papildomos santaupos sudarė dvigubai didesnę papildomų santaupų dalį, tačiau nuo 2021 m. pirmojo pusmečio jų dalis pradėjo mažėti. Pastebėtina ir tai, kad maždaug nuo 2022 m. pradžios vis didesnę dalį papildomų santaupų turi namų ūkiai, patenkantys į 6–9 decilius pagal grynąjį finansinį turtą. Šių namų ūkių papildomų santaupų dalies augimas labiausiai sietinas su didėjusiu nefinansiniu turtu. Panašus papildomų santaupų pasiskirstymas – didžiosios dalies papildomų santaupų koncentravimasis turtingiausiuose namų ūkiuose – stebėtas tiek euro zonoje, tiek JAV[13]
[13] Battistini, N., Di Nino, V. and Gareis, J. (2023), “The consumption impulse from pandemic savings ‒ does the composition matter?”, Economic Bulletin, Issue 4, ECB. Nuoroda čia.
. Vis dėlto pažymėtina ir tai, kad 2022 m. pabaigoje dešimtadaliui turtingiausių Lietuvos namų ūkių atiteko didesnė dalis papildomų santaupų nei euro zonoje ar JAV. JAV šis rodiklis sudarė daugiau nei tris ketvirtadalius, visoje euro zonoje - beveik 2/3, o Lietuvoje – 87 proc.

Didžioji dalis papildomų santaupų atiteko turtingesniems Lietuvos namų ūkiams.

C pav. Papildomų santaupų pasiskirstymas pagal namų ūkių grynojo turto decilius

Šaltiniai: VDA, Eurostatas (paskirstomosios namų ūkių sąskaitos) ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: papildomų santaupų pasiskirstymas tarp namų ūkių apskaičiuotas padauginus analizuotų turto klasių papildomas santaupas iš tos turto klasės portfelio struktūros pagal namų ūkių grupes.

Papildomų santaupų panaudojimas ir pasiskirstymas pagal namų ūkių grynąjį turtą leidžia tikėtis santykinai nedidelio jų poveikio namų ūkių vartojimo raidai ateityje. Atlikta analizė rodo, kad Lietuvoje papildomos santaupos koncentruojasi dešimtadalyje turtingiausių Lietuvos namų ūkių, kurie jas skyrė nelikvidžiajam finansiniam turtui įsigyti. Tokia papildomų santaupų struktūra, tikėtina, ateityje santykinai nedaug paveiks namų ūkių vartojimo sprendimus. Ekonominiais tyrimais buvo nustatyta, kad turtingesnių namų ūkių ribinis polinkis vartoti[14]
[14] Ribinis polinkis vartoti – makroekonominis rodiklis, kuris parodo, kiek išauga namų ūkių vartojimo išlaidos padidėjus namų ūkių pajamoms.
yra mažesnis už mažiau pasiturinčių, taip pat, kad nelikvidžiojo turto vertės prieaugis mažiau skatina namų ūkius vartoti nei likvidžiojo turto. Pavyzdžiui, Carroll ir kt. (2014)[15]
[15] Carroll, C., Slacalek, J. ir Tokuoka, K. (2014), „The distribution of wealth and the the marginal propensity to consume“, ECB Working paper series, No 1655.
parodė, kad dešimtadalio daugiausia grynojo turto turinčių namų ūkių ribinis polinkis vartoti yra daugiau nei penkis kartus mažesnis už 50 proc. mažiausiai grynojo turto turinčių namų ūkių. O Slacalek ir kt. (2020)[16]
[16] Slacalek, J., Tristani, I ir Violante, G. (2020), „Household balance sheet channels of monetary policy: A back of the envelope calculation for the euro area“, Journal of Economics Dynamics and Controls, Vol. 115, No 103879.
, remdamiesi kitų autorių atliktais darbais, atliktoje analizėje darė prielaidą, kad likvidžiojo finansinio turto prieaugio ribinis polinkis vartoti yra daugiau nei septyniais kartais didesnis nei nelikvidžiojo finansinio ir nefinansinio turto. Remdamiesi panašaus pobūdžio vertinimais, Battistini ir kt. (2023) parodė, kad dėl didesnio papildomų santaupų nukreipimo į nelikvidųjį turtą euro zonoje namų ūkių vartojimo impulsas, kylantis iš papildomų santaupų, buvo reikšmingai mažesnis nei JAV. Žvelgiant į ateitį, jau sukauptos papildomos santaupos namų ūkių vartojimo raidą labiausiai veiks per turto efektą, tačiau iš jo kylantis ribinis polinkis vartoti yra pastebimai mažesnis nei kylantis iš pajamų. Pavyzdžiui, Bondt ir kt. (2019)[17]
[17] Bondt, G., Gieseck, A., Herrero, P. ir Zekaite, Z. (2019), „Disaggregate income and wealth effects in the largest euro area countries“, ECB Working paper series, No 2343.
atliktoje tyrimų apie euro zonos valstybes apžvalgoje nurodoma, kad pajamų ribinis polinkis vartoti dažniausiai patenka į 0,60–0,80 intervalą, finansinio turto būna tarp –0,03 ir 0,15, o būsto vertės pokyčių – tarp –0,07 ir 0,08.

Šiame intarpe apžvelgiama namų ūkių finansų dinamika ir nelygybė Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį. Be to, jame pateikiamas palyginimas su vidutine turto dinamika Latvijoje, Estijoje ir euro zonoje. Nagrinėjamas laikotarpis nuo 2016 m. pabaigos iki 2023 m. pradžios buvo stipriai paveiktas COVID-19 pandemijos sukeltos krizės, po kurios pakilo infliacija. Šiuo laikotarpiu taip pat reikšmingai padidėjo indėliai ir taupymo norma[18]
[18] Bendrų namų ūkių santaupų pokyčių ir juos lemiančių veiksnių per pandemiją metu apžvalgą žr. intarpe “COVID-19 and the increase in household savings: an update”, Economic Bulletin, Issue 5, ECB, 2021.
, tai lėmė daugelio vyriausybių beprecedentė reakcija ir jų išlaidos, skirtos iki minimumo galimiems svyravimams darbo rinkose sumažinti. Be to, namų ūkių išlaidos ir ekonominis aktyvumas taip pat buvo riboti dėl daugelyje šalių apriboto judėjimo. Šiame intarpe namų ūkių indėlių dinamika nagrinėjama kaip namų ūkių santaupų pakaitinis rodiklis, nes jie yra pagrindinė namų ūkių taupymo priemonė[19]
[19] Bendros namų ūkių santaupos viršija indėlių pokyčius. Taip yra todėl, kad namų ūkiai paprastai taupo įvairiais būdais: įnešdami pinigus į banko sąskaitą arba pirkdami finansinį turtą (akcijas, investicinių fondų akcijas ir obligacijas), NT ar kitą turtą, pavyzdžiui, nefinansinį verslo turtą, jei namų ūkiai vykdo individualią veiklą.
. Kartu pateikiama namų ūkių turto[20]
[20] Išsamesnė informacija apie Lietuvos ir kitų euro zonos šalių namų ūkių portfelio sudėtį pateikiama šiuose tyrimuose (žr. nuorodas).
dinamikos ir pasiskirstymo pokyčių analizė, siekiant suprasti, ar dalis indėlių buvo panaudota investuojant į kitas portfelio klases ar ne. Galiausiai intarpe pateikiamos išvados dėl turto nelygybės dinamikos Baltijos valstybėse ir visoje euro zonoje.

Indėliai stabiliai augo visose analizuotose šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir visoje euro zonoje (žr. A pav. skalė dešinėje). Be to, indėliai Lietuvoje didėjo greičiau nei kitose šalyse ir jų vertė per pastarąjį dešimtmetį beveik padvigubėjo.

A pav. Visi namų ūkių indėliai

Šaltiniai: eksperimentinė paskirstomųjų turto sąskaitų statistika ir Lietuvos banko skaičiavimai. Lietuvos, Latvijos ir Estijos reikšmės skalėje kairėje, euro zonos vidurkio reikšmės skalėje dešinėje.

Tačiau padidėjusių indėlių pasiskirstymas yra netolygus tarp skirtingų namų ūkių grupių. B pav. parodytas visų indėlių pasiskirstymas tarp skirtingų namų ūkių grupių pagal jų turtą Lietuvoje. Pastaraisiais metais namų ūkių, esančių 50 proc. žemiausioje turto pasiskirstymo grupėje, dalis ir toliau buvo stabili, o namų ūkių, esančių 60–80 ir 80–90 proc. grupėse, dalis sumažėjo. Ir priešingai, 10 proc. aukščiausiai turto pasiskirstymo grupei priklausančių namų ūkių indėlių dalis padidėjo, daugiausia per COVID-19 pandemiją. Tai reiškia, kad didžioji dalis bendro indėlių padidėjimo buvo sutelkta namų ūkiuose, esančiuose aukščiausioje turto pasiskirstymo grupėje.

Didžioji dalis bendro indėlių padidėjimo buvo sutelkta namų ūkiuose, esančiuose turto pasiskirstymo aukščiausioje grupėje.

B pav. Indėlių išskaidymas pagal namų ūkių turimo turto pasiskirstymą Lietuvoje

Šaltiniai: eksperimentinė pasiskirstomųjų turto sąskaitų statistika ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Kitas būdas užfiksuoti netolygų indėlių pasiskirstymą tarp namų ūkių – nagrinėti santykį tarp 50 proc. neturtingiausių ir 10 proc. turtingiausių namų ūkių. C pav. parodyta, kad šis santykis ir nelygybė Lietuvoje stabiliai didėjo ir stabilizavosi tik pastaraisiais metais. Panaši tendencija pastebėta Estijoje, kur pandemijos metais reikšmingai išaugo indėlių koncentracija turto pasiskirstymo viršuje. Tačiau praėjusiais metais šis rodiklis sumažėjo ir sugrįžo į 2016 m. lygį. Skirtinga situacija matoma analizuojant Latviją ar bendrą euro zonos vidurkį. Abiem atvejais santykis sumažėjo nagrinėjamo laikotarpio pradžioje ir pastaruoju metu stabilizavosi.

Per COVID-19 pandemiją Lietuvoje ir Estijoje indėlių koncentracija padidėjo aukščiausioje turto pasiskirstymo grupėje, nors bendrai euro zonoje jų dinamika ir toliau buvo stabili.

C pav. Bendras indėlių santykis tarp 10 proc. turtingiausių ir 50 proc. neturtingiausių namų ūkių pagal turto pasiskirstymą

Šaltiniai: eksperimentinė pasiskirstomųjų turto sąskaitų statistika ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Indėliai yra pirminė namų ūkių santaupų forma, tačiau vėliau dalis jų gali būti panaudoti investuojant į kitas turto klases. Būstas yra viena iš alternatyvų, kuri taip pat sudaro ir didžiausią namų ūkių turto portfelių dalį Europoje[21]
[21] Namų ūkių finansų ir turto portfelių Europoje apžvalgą žr. „Namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimas: rezultatai iš 2021 m. etapo“, ECB statistikos straipsnių serija, Nr. 46.
. COVID-19 pandemijos laikotarpiu turto vertė padidėjo visose Europos šalyse, įskaitant Lietuvą, tačiau iš D pav. matyti, kad bėgant metams su būstu susijusio turto koncentracija Lietuvoje nesikeitė. Kitaip tariant, pandemijos metais su būstu susijusio turto dalys, priklausiusios neturtingiausiems 50 proc. ir turtingiausiems 10 proc., yra tokios pačios. Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvoje būsto nuosavybės lygis yra apie 90 proc.[22]
[22] Išsamesnė informacija apie būsto nuosavybės santykį Lietuvoje ir kitose euro zonos šalyse pateikiama šiuose tyrimuose (žr. nuorodas).
, ir bendras būsto vertės padidėjimas daugelį namų ūkius paveikė proporcingai. Panašios tendencijos stebėtos Latvijoje ir Estijoje, kur su būstu susijusio turto santykis tarp skirtingų namų ūkių grupių ir toliau buvo beveik toks pats pandemijos laikotarpiu. Situacija buvo skirtinga analizuojant bendrą euro zonos vidurkį, kur su būstu susijusio turto koncentracija tarp turtingiausių namų ūkių padidėjo. Tai taip pat galima paaiškinti būsto nuosavybės santykiu, kuris vidutiniškai euro zonoje yra mažesnis nei Baltijos valstybėse atskirai.

Būsto savininkai savo turto vertę padidino daugiau nei nuomininkai, o tai padidino ir bendrą (su būstu susijusio turto) nelygybę euro zonoje.

D pav. Su būstu susijusio turto santykis tarp 10 proc. turtingiausių ir 50 proc. neturtingiausių namų ūkių pagal turto pasiskirstymą

Šaltiniai: eksperimentinė pasiskirstomųjų turto sąskaitų statistika ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Kadangi ankstesni rezultatai rodo nevienodą dinamiką pagal skirtingų rūšių turtą, namų ūkių grupes ir šalis, siekiant apibendrinti rezultatus, E pav. pavaizduota turto nelygybės dinamika analizuojamose šalyse pagal Gini koeficientą (kuo didesnis koeficientas, tuo didesnė turto nelygybė šalyje ar regione). Sprendžiant pagal šį rodiklį, pastarąjį dešimtmetį bendra turto nelygybė euro zonoje buvo stabili. Tačiau situacija yra skirtinga Baltijos valstybėse. Lietuvoje turto nelygybė stabiliai didėjo 2016–2020 m., o vėliau buvo panašaus lygio ir per COVID-19 bei popandeminį laikotarpį reikšmingai nepakito. Kiek kitokia, tačiau auganti dinamika užfiksuota ir Latvijoje, kur turto nelygybė lėtai augo 2016–2020 m., tačiau sparčiai padidėjo pastaraisiais metais. Priešinga situacija yra Estijoje, kur pastarąjį dešimtmetį turto nelygybė iš lėto mažėjo ir po pandemijos ši tendencija nepasikeitė.

Pastarąjį dešimtmetį bendra turto nelygybė didėjo Lietuvoje ir Latvijoje, o ji beveik nesikeitė kitose Europos šalyse (žr. E pav.).

E pav. Turto nelygybė (Gini koeficientas)

Šaltiniai: eksperimentinė pasiskirstomųjų turto sąskaitų statistika ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Apibendrinant pažymėtina, kad tyrimo rezultatai rodo, jog per šį laikotarpį turto nelygybė Lietuvoje stabiliai didėjo. Remiantis pagrindinių turto klasių (su būstu susijusio turto ir indėlių) analize, matyti, kad NT vertės pokyčiai neturėjo reikšmingo poveikio bendrai nelygybei Lietuvoje. Taip yra dėl to, kad daugelis namų ūkių Lietuvoje turi savo namus, ir visiems jiems buvo naudingas turto vertės padidėjimas. Be to, nebuvo daug investicijų į antrinį arba kitą turtą – jos galėtų nukreipti bendrą su būstu susijusio turto koncentraciją turtingiausiųjų namų ūkių grupės naudai. Vietoj to, didžiąją turto nelygybės padidėjimo dalį nulėmė indėlių koncentracijos pokyčiai. Kadangi Lietuvoje stabiliai didėjo indėliai, didžioji padidėjimo dalis buvo turtingiausiųjų namų ūkių grupėje. Kitaip tariant, 10 proc. turtingiausių namų ūkių daug daugiau padidino savo indėlius nei 50 proc. neturtingiausių namų ūkių. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, nulėmusių bendrą turto nelygybės padidėjimą Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį.

4.Darbo rinka

Nors ekonominis aktyvumas neaugo ir toliau tvyrojo geopolitinė rizika, padėtis Lietuvos darbo rinkoje 2023 m. ir toliau buvo stabili, o šiais metais prognozuojama, kad nors nedarbas šiek tiek padidės, tačiau padėtis darbo rinkoje reikšmingai nepablogės. Praėjusiais metais vidutinis nedarbas šalyje sudarė 6,8 proc. ir buvo 0,9 proc. punkto didesnis nei 2022 m., tačiau tebebuvo panašaus lygio kaip ir prieš pandemiją. Nedarbo padidėjimą daugiausia lėmė išaugęs darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir pakilęs darbo jėgos aktyvumo lygis. VDA duomenimis, nedarbas, pašalinus sezono įtaką, 2023 m. paskutinį ketvirtį sudarė 7 proc. ir buvo 0,6 proc. punkto didesnis negu ankstesnį ketvirtį (žr. 6 pav.). Vis dar pakankamai žemas nedarbo lygis ir didelis laisvų darbo vietų skaičius lemia, kad įtampa darbo rinkoje reikšmingai neblėsta. Padėtis darbo rinkoje ir toliau yra palanki dirbantiesiems dėl darbuotojų trūkumo. Analizuojant kitus duomenis, blogų signalų darbo rinkoje taip pat nematyti: skirtingai nei VDA oficialiai skelbiamas bendras nedarbo rodiklis, registruotas nedarbas 2023 m., palyginti su 2022 m. šiek tiek sumažėjo. Naujausiais duomenimis, šių metų vasario mėn. jis sudarė 9,3 proc. ir buvo vos 0,2 proc. punkto didesnis nei prieš metus. Prognozuojama, kad nedarbas Lietuvoje šiemet turėtų išaugti iki 7, o kitais metais numatomas nedarbo sumažėjimas iki 6,8 proc.

Nedarbo lygis 2023 m. paskutinį ketvirtį išaugo, tačiau istoriškai vis dar buvo gana žemo lygio.

6 pav. Nedarbo lygis pagal VDA, registruotas nedarbo lygis pagal Užimtumo tarnybą ir įtampa darbo rinkoje

Šaltiniai: Užimtumo tarnyba, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: Užimtumo tarnybos paskutiniai duomenys – 2024 m. vasario mėn. VDA duomenys pakoreguoti pagal sezoniškumą.

Nepaisant stabtelėjusio ekonomikos aktyvumo, darbo jėgos ir užimtųjų skaičius šalyje toliau auga. Darbo jėgos rodiklis 2023 m. paskutinį ketvirtį sudarė 1 mln. 570 tūkst. ir buvo beveik 4 proc. didesnis nei prieš metus. Taip pat praėjusiais metais darbo rinkoje vidutiniškai 0,2 proc. punkto išaugo gyventojų aktyvumo lygis (iš viso pagal amžiaus grupes). Kylantis aktyvumo lygis yra gera žinia tiek su darbuotojų trūkumu susiduriančioms įmonėms, tiek ūkio augimo potencialui. Didėjant gyventojų įsitraukimui į darbo rinką, ir toliau gausėja dirbančiųjų. Metų pabaigoje šalyje buvo 1 mln. 454 tūkst. užimtųjų, o tai yra 2,8 proc. daugiau nei prieš metus. Paskutinį kartą toks aukštas užimtųjų rodiklis fiksuotas 2007 m. (žr. 7 pav.). Tokią užimtumo raidą reikšmingai veikė palankios migracijos tendencijos ir sėkminga karo pabėgėlių integracija į Lietuvos darbo rinką (plačiau skaitykite 3 intarpe). Šiuo metu dirbančiųjų ypač gausėja informacinių technologijų įmonėse, švietimo įstaigose (atitinkamai 18 ir 16 % per metus), kur, kaip rodo laisvų darbo vietų statistika, susiduriama su dideliu darbuotojų trūkumu. Tiesa, šalyje daugėja ir bedarbių. Darbo iki 1 mėn. neturintys bedarbiai 2023 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė apie 13 proc. visų šalies bedarbių – daugiausia nuo 2020 m. pradžios. Naujų bedarbių darbo paieškos vis dėlto kol kas ilgai netrunka – ilgalaikių bedarbių dalis, palyginti su visų bedarbių skaičiumi, tebėra maža.

Paskutinį kartą toks aukštas darbo jėgos rodiklis Lietuvoje buvo prieš beveik dvidešimt metų.

7 pav. Pagrindinių darbo rinkos rodiklių dinamika

A graph of different colored lines Description automatically generated

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: pagal sezoniškumą pakoreguoti duomenys.

2023 m. paskutinį ketvirtį laisvų darbo vietų lygis šalies ūkyje sudarė 1,9 proc. ir buvo vienas iš aukščiausių per stebėjimų laikotarpį. Darbuotojų su reikiama kvalifikacija pasiūla ir toliau nepasiveja paklausos, dėl to padėtis šalies darbo rinkoje ir toliau yra įtempta: metų pabaigoje šalyje laisvų darbo vietų lygis buvo 0,2 proc. didesnis nei prieš metus, o pašalinus sezono įtaką, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, nepakito. Analizuodami laisvų darbo vietų lygį pagal veiklas, matome, kad aukščiausias jų lygis buvo viešojo valdymo ir gynybos, transporto ir finansų veiklose (žr. 8 pav.). Įtempta padėtis darbo rinkoje leidžia darbuotojams išlaikyti stiprią derybinę galią ir rodo dirbantiesiems palankią darbo rinkos padėtį.

Laisvų darbo vietų lygis metų pabaigoje ir toliau buvo aukštas daugelyje ekonominių veiklų.

8 pav. Laisvų darbo vietų lygis pagal ekonominės veiklos rūšis 2023 m. paskutinį ketvirtį

Šaltinis: VDA.

Pastaba: ekonominių veiklų pavadinimai sutrumpinti.

Atlyginimai šalies ūkyje ir toliau augo sparčiai. 2023 m. paskutinį ketvirtį, palyginti su 2022 m. tuo pačiu laikotarpiu, vidutinis mėnesinis bruto (iki mokesčių) darbo užmokestis padidėjo 11,1 proc. Bruto darbo užmokestis viešajame sektoriuje išaugo apie 13, privačiajame sektoriuje – apie 10 proc. Darbo užmokestis šalyje didėjo visose ekonominėse veiklose: didžiausias darbo užmokesčio augimas fiksuotas administracinėje ir aptarnavimo (18,8 %), kasybos (16,6 %), vandens tiekimo ir atliekų tvarkymo (15,6 %) veiklose, mažiausias – NT (5,9 %), informacijos ir ryšių (6,8 %) ir finansų (8,7 %) veiklose. Darbo užmokesčio augimą skatino neslopstanti įtampa darbo rinkoje, nuo 2023 m. sausio 1 d. 15 proc. padidinta MMA, padidintas valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis. Svarbu yra tai, kad praėjusiais metais tarp ekonominių veiklų pastebimas darbo užmokesčio augimo atotrūkis. Anksčiau atlyginimai augo dviženkliais skaičiais daugelyje ekonominių veiklų, o šiuo metu veiklose, kuriose atlyginimai didėja daugiausia ir mažiausiai, darbo užmokesčio augimas skiriasi beveik daugiau nei tris kartus. Galimybėms kelti darbo užmokestį įtaką daro skirtingas darbuotojų trūkumo mastas ir skirtinga situacija sektoriuose. Pavyzdžiui, NT ir apdirbamosios gamybos veiklose atlyginimai auga lėčiau, kadangi šios veiklos susiduria su sunkumais ir jose aktyvumas yra prislopęs. Šiais metais numatomas nedidelis darbo užmokesčio augimo sulėtėjimas. Prognozuojama, kad 2024 m. metinis darbo užmokesčio augimas sudarys 10,3, o 2025 m. – 8,5 proc.

2022 m. neaugęs realusis bruto darbo užmokestis dėl nuslopusios infliacijos ir sparčiai augusio nominaliojo darbo užmokesčio pasiekė buvusį lygį. Po ilgiau nei metus trukusios pertraukos realusis bruto darbo užmokestis 2023 m. antrąjį ketvirtį vėl pradėjo augti. Darbo rinkai rodant atsparumą ir infliacijos rodikliui tebemažėjant, 2023 m. pabaigoje metinis augimas paspartėjo iki daugiau nei 8 proc. (žr. 9 pav.). Tokio augimo beveik pakako, kad realusis atlyginimas sugrįžtų į 2021 m. lygį. Vis dar esanti įtampa darbo rinkoje sudaro sąlygas darbuotojams derėtis dėl spartesnio darbo užmokesčio didinimo, siekiant susigrąžinti po didelio infliacijos šuolio sumažėjusią perkamąją galią. Darbo rinkai rodant atsparumą ir infliacijos rodikliui tebemažėjant, 2024 m. nominaliojo darbo užmokesčio augimas ir toliau viršys infliaciją, todėl gyventojų perkamoji galia ir toliau turėtų didėti.

Gyventojų perkamoji galia atsigavo – realusis bruto darbo užmokestis didėja jau tris ketvirčius iš eilės.

9 pav. Realiojo bruto darbo užmokesčio kaitos veiksniai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius pasiekė rekordines aukštumas: pirmą kartą šalies istorijoje perkopta 200 tūkst. riba. Remiantis Migracijos departamento duomenimis, šių metų vasario pradžioje Lietuvoje legaliai gyveno beveik 225 tūkst. užsieniečių, o tai sudaro apie 8 proc. visų Lietuvos gyventojų. Daugiausia galiojančių leidimų laikinai gyventi turėjo ukrainiečiai (86 tūkst.), baltarusiai (62 tūkst.) ir rusai (16 tūkst.). Besitęsiant rusijos karinei agresijai Ukrainoje, pastarosios valstybės piliečiai sudaro didžiausią Lietuvoje gyvenančių užsieniečių dalį. Iš visų atvykusių ukrainiečių apie 53 tūkst., arba 60 proc., yra laikomi karo pabėgėliais, jiems išduoti leidimai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu. Tiesa, ne visi užsieniečiai, turintys galiojančius leidimus gyventi, pasiliko mūsų šalyje: dalis jų išvyko svetur arba grįžo į ankstesnę buvimo šalį. VDA išankstinės 2023 m. migracijos statistikos duomenimis, daugiausia (apie 8 tūkst., arba 77 %) visų imigravusių ukrainiečių išvyko į Ukrainą. Tai rodo, kad 2023 m. gana didelė dalis Ukrainos karo pabėgėlių Lietuvoje gyveno laikinai. Į rusiją ir baltarusiją išvyko gerokai mažiau – atitinkamai apie trečdalis ir dešimtadalis visų tų šalių imigravusių piliečių.

Praėjusiais metais reikšmingai sumažėjo imigrantų iš Ukrainos ir išaugo atvykstančiųjų iš trečiųjų šalių. VDA išankstiniais duomenimis, 2023 m. į Lietuvą imigravo apie 67 tūkst. žmonių – 20 tūkst., arba 1,3 karto, mažiau nei 2022 m. Iš jų 50 tūkst. buvo užsienio piliečiai ir tik kas ketvirtas imigrantas – lietuvis. Per metus užsieniečių imigrantų struktūra gerokai pakito: reikšmingai sumažėjo (76 %) atvykusių ukrainiečių ir net 4 kartus išaugo kitų piliečių, kurie sudarė beveik pusę visų užsienio imigrantų. Tarp kitų piliečių daugiausia atvykusių iš Vidurinės Azijos, jų pagrindinės kilmės šalys – Uzbekistanas, Kirgizstanas, Tadžikistanas, Azerbaidžanas, Kazachstanas (žr. A pav.). Gausėjant imigrantų iš trečiųjų šalių srautui ir panaudojus esamas kvotas, 2023 m. buvo padidintas kvotų trūkstamų profesijų darbuotojams iš trečiųjų šalių skaičius[23]
[23] Šaltinis: Migracijos departamentas. Nuoroda čia.
. Nors šie imigrantai ir gali padėti spręsti darbuotojų trūkumo problemas darbo rinkoje, vis dėlto svarbu griežtai prižiūrėti trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procesą, orientuoti imigracijos politiką ir į aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimą, nes tai didintų ekonomikos augimo potencialą.

2023 m., palyginti su 2022 m., imigrantų skaičius Lietuvoje buvo beveik ketvirtadaliu mažesnis dėl gerokai mažiau atvykusių ukrainiečių.

A pav. Užsienio piliečių imigrantai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

* 2023 m. duomenys išankstiniai.

Mažesni užsienio piliečių imigracijos ir gausesni emigracijos srautai lėmė mažiau palankų bendrąjį neto migracijos rodiklį, tačiau tebebuvo reikšmingai geresni nei prieš COVID-19 pandemiją. 2022 m. šalyje fiksuotas rekordiškai aukštas migracijos saldo (72 tūkst.) sumažėjo beveik 40 proc. (žr. B pav.). 2023 m. į Lietuvą atvyko apie 45 tūkst. asmenų daugiau, nei iš jos išvyko. Kaip ir 2022 m., bendrąjį migracijos balansą reikšmingai didino užsieniečiai: į šalį atvyko apie 39 tūkst. daugiau užsienio piliečių, nei iš jos išvyko. Tiesa, palyginti su 2022 m., užsieniečių grynosios migracijos rodiklis 2023 m. buvo beveik perpus mažesnis. Tokius pokyčius daugiausia lėmė gerokai sumažėjęs ukrainiečių imigrantų ir emigrantų skirtumas (2,4 tūkst.), kurį iš dalies kompensavo iš kitų šalių atvykę piliečiai (žr. B pav.). Priešingai nei 2022 m., atvykę ir išvykę Ukrainos piliečiai praėjusiais metais sudarė tik mažą dalį (apie 6 %) visų užsienio piliečių imigrantų ir emigrantų skirtumo. Lietuvos piliečių grynoji migracija ketvirtus metus iš eilės buvo teigiama (viršijo 6 tūkst. asmenų) ir per metus beveik nepakito.

2023 m. bendroji neto migracija šalyje sumažėjo dėl gerokai mažesnio užsienio piliečių migracijos masto, kurį daugiausia veikė mažesnė ukrainiečių imigracija ir gerokai didesnė šios šalies piliečių emigracija.

B pav. Bendrasis migracijos balansas pagal pilietybę (grafikas kairėje) ir užsieniečių migracijos balansas pagal pilietybę (grafikas dešinėje)

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

* 2023 m. duomenys išankstiniai.

Pirmą kartą nuo duomenų skelbimo pradžios nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje didėjo dvejus metus iš eilės. Tiesa, dėl palyginti mažiau teigiamų migracijos tendencijų pernai nuolatinių gyventojų skaičius augo lėčiau nei 2022 m. Užpernai gyventojų skaičius padidėjo net 1,8 proc. – tai rekordinis augimas skaičiuojant nuo duomenų skelbimo pradžios. Išankstiniais duomenimis, 2024 m. pradžioje nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius šalyje siekė apie 2,89 mln. ir buvo didžiausias per pastaruosius aštuonerius metus. Palyginti su 2022 m., metinis populiacijos augimas sulėtėjo iki 1 proc. Tokiai raidai didžiausią įtaką darė per metus sumažėjęs užsienio piliečių imigrantų ir emigrantų skirtumas (žr. C pav.). Vis dėlto net ir susitraukusio migracijos saldo daugiau nei pakako kompensuoti neigiamą natūralų gyventojų sumažėjimą. 2023 m. Lietuvoje mirė apie 16 tūkst. žmonių daugiau, negu gimė. Nors šis skirtumas buvo mažesnis nei 2022 m., natūralios gyventojų kaitos rodiklis dar nesugrįžo į priešpandeminių metų lygį.

Pernai populiacijos rodiklis didėjo 1,8 karto lėčiau nei 2022 m.

C pav. Nuolatinių gyventojų skaičiaus pokyčio 2003–2023 m. Lietuvoje kaitos veiksniai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

* 2023 m. duomenys išankstiniai.

Besikeičianti ukrainiečių diaspora koreguoja Lietuvos darbo jėgos rodiklio paveikslą. Užimtumo tarnybos duomenimis, 2023 m. pabaigoje nuo rusijos karo prieš Ukrainą pradžios Lietuvoje pagal darbo sutartis įdarbintų ir savarankiškai dirbančių Ukrainos piliečių skaičius siekė apie 34 tūkst. ir buvo gerokai didesnis nei prieš metus. Dirbančiųjų daugėjant, Užimtumo tarnyboje besiregistruojančių ukrainiečių bedarbių skaičius iš lėto mažėja (žr. D pav.). Beveik du iš trijų darbingo amžiaus atvykusių ukrainiečių įsitraukė į užimtųjų gretas. Didžioji dalis visų ukrainiečių, Lietuvoje dirbančių pagal darbo sutartis, yra vyrai. Ši tendencija yra priešinga stebėtai 2022 m. pradžioje, kai vyrai iš Ukrainos sudarė mažesnę visų dirbančiųjų dalį (žr. D pav.). Tai rodo ir bendri šalies rodikliai. 2023 m., palyginti su 2022 m., kai Lietuva susidūrė su gausiu nuo rusijos karo prieš Ukrainą pabėgusių moterų antplūdžiu, bendras metinis moterų darbo jėgos augimas Lietuvoje sulėtėjo, o po stabtelėjimo 2022 m. vyrų darbo jėga pernai ir vėl pradėjo gausėti.

Per dvejus metus pakitusi atvykusių dirbti karo pabėgėlių struktūra prisideda prie Lietuvos darbo jėgos pagal lytį pokyčių.

D pav. Pagrindiniai ukrainiečių užimtumo rodikliai (grafikas kairėje) ir darbo jėga Lietuvoje pagal lytį (grafikas dešinėje)

Šaltiniai: Užimtumo tarnyba, Sodra, VMI, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Ukrainiečiai, sudarantys gausiausią Lietuvoje gyvenančių užsieniečių bendruomenę, skatina spartesnį užimtųjų skaičiaus augimą šalyje ir tik minimaliai prisideda prie didesnio nedarbo. Per pastaruosius dvejus metus ekonomiškai aktyvių (užimtųjų ir bedarbių) ukrainiečių dalis pamažu didėjo. Naujausiais duomenimis, dirbantys ir bedarbiai ukrainiečiai bendrai sudaro 2,4 proc. Lietuvos darbo jėgos. Didėjanti dirbančiųjų ir mažėjanti bedarbių dalis rodo, kad ukrainiečių integracija į Lietuvos darbo rinką yra sėkminga (žr. E pav.). Remiantis Lietuvos banko atliktu vertinimu[24]
[24] Daroma prielaida, kad Užimtumo tarnybos duomenys yra suderinami ir palyginami su VDA gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis.
, užimtųjų skaičius šalyje būtų 2,2 proc. mažesnis, o nedarbo lygis sumažėtų vos 0,1 proc. punkto, jei į Lietuvą atvykstančių Ukrainos piliečių srautai nebūtų padidėję. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei 2023 m. ukrainiečiai nebūtų atvykę į Lietuvą ir jų nebūtų pakeitę kiti darbo rinkoje aktyvūs asmenys, per metus darbo jėga būtų išaugusi vos 0,1 proc. Toks poveikis gerokai didesnis nei 2022 m.: jei ukrainiečiai nebūtų atvykę į Lietuvą, darbo jėga būtų augusi dvigubai lėčiau (užimtųjų[25]
[25] Savarankiškai ir pagal darbo sutartis dirbantys ukrainiečiai.
augimas padidėjo 1,1, nedarbo lygis – 0,3 proc. p).

Lietuvoje tebevyksta sėkminga ukrainiečių integracija į Lietuvos darbo rinką: dirbančių ukrainiečių dalis auga, darbo neturinčių – mažėja.

E pav. Dirbančių, bedarbių, ekonomiškai aktyvių ukrainiečių ir baltarusių dalis Lietuvoje (grafikas kairėje) ir ukrainiečių integracijos į Lietuvos darbo rinką rodikliai (grafikas dešinėje)

Šaltiniai: Užimtumo tarnyba, Sodra, VMI, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: UT – Užimtumo tarnyba.

Didesnė ukrainiečių pasiūla vidutinės kvalifikacijos reikalingiems darbams skatina verslą plėsti tokių darbuotojų samdą, kartu sprendžiant ir darbuotojų stygiaus problemas. Pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių, apie 8 proc. dirbančių ukrainiečių dirba aukštos kvalifikacijos darbus. Lietuvos darbo rinką papildė kvalifikuoti verslo ir administravimo, fizinių mokslų ir inžinerijos, teisės, socialinės srities ir kultūros, IT ir ryšių sistemų specialistai. Tiesa, didžioji dalis specializuojasi vidutinės ir žemos kvalifikacijos veiklose – daugiausia tai vairuotojai, statybininkai, metalo apdirbimo, mašinų gamybos darbininkai, valytojai ir pagalbininkai, paslaugų asmenims darbuotojai (virėjai, padavėjai ir barmenai, kirpėjai, kosmetikai ir kt.). Tai itin svarbu paslaugų sektoriaus darbdaviams, kurie susiduria su darbuotojų trūkumo problema. 2023 m. gruodžio mėn. verslo apklausų statistikos rezultatai rodo, kad paslaugų sektoriuje įmonių, nurodančių darbuotojų stygių, kaip ribojantį veiklą veiksnį, dalis yra didžiausia visoje ekonomikoje ir apie dešimtadaliu didesnė nei vidutiniškai ilgu laikotarpiu. Siekdami sumažinti įtampą dėl darbuotojų trūkumo ir subalansuoti neatitikimą tarp darbuotojų paklausos ir pasiūlos, įmonių vadovai sėkmingai įdarbina ukrainiečius: paslaugų sektoriuje dirba šiek tiek daugiau nei pusė visų Lietuvoje dirbančių ukrainiečių. Darbdaviai, kviesdami ukrainiečius į naujas pozicijas, siūlo vis didesnius atlyginimus. Per dvejus metus vidutinis sutartinis[26]
[26] Atkreiptinas dėmesys, kad įdarbinimo pradžioje nurodytas sutartinis darbo užmokestis nėra tapatus faktiškai gaunamoms darbo pajamoms (dėl besikeitusio MMA, faktiškai dirbto laiko, pasikeitusių darbo apmokėjimo sąlygų, galimų priemokų už rezultatus, galimos kintamos atlygio dalies ir kt.).
ukrainiečių darbo užmokestis pakilo beveik penktadaliu – tai yra daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Sparčiausias augimas fiksuotas finansų, lėčiausias – kasybos ir kitose aptarnavimo veiklose (žr. F pav.). Vis dėlto net du trečdaliai visų ukrainiečių, dirbančių Lietuvoje, patenka į žemesnių darbo pajamų kategoriją, kuri neviršija 1 500 Eur.

Atlyginimai augo visose ekonominėse veiklose dirbantiems ukrainiečiams, tačiau mažiausiai uždirbančių (iki 1 500 Eur) ukrainiečių dalis – didžiausia.

F pav. Vidutinis sutartinis ukrainiečių darbo užmokestis (grafikas kairėje) ir dirbančių ukrainiečių dalis pagal darbo užmokesčio dydį (grafikas dešinėje) (2023 m. IV ketv. duomenys)

Šaltiniai: Užimtumo tarnyba, Sodra, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: ekonominių veiklų pavadinimai sutrumpinti; vidutinis sutartinis ukrainiečių darbo užmokestis pagal darbdavio pagrindinės veiklos rūšį nurodomas darbdavių teikiamuose Lietuvoje dirbančių užsieniečių pranešimuose.

Baltarusijos piliečiai, sudarantys antrą pagal gausiausiai į Lietuvą dirbti atvykstančių užsieniečių grupę, prisideda prie užimtumo didėjimo aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose, rečiausiai įsidarbina žemos kvalifikacijos veiklose. Iš viso Lietuvoje pagal darbo sutartis dirba apie 48 tūkst. imigrantų iš baltarusijos, tik dešimtadalis jų – moterys. VMI duomenimis, dar apie 2,4 tūkst. baltarusių (dvigubai mažiau nei ukrainiečių) vykdo savarankišką veiklą. Užimtumo tarnyboje yra užsiregistravę 0,5 tūkst. darbo ieškančiųjų. Dirbantys ir bedarbiai baltarusiai 2023 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 3,2 proc. Lietuvos darbo jėgos (žr. E pav.). Jų įsitraukimas į Lietuvos darbo rinką yra didesnis nei karo pabėgėlių iš Ukrainos: darbo jėgos aktyvumo lygis sudaro atitinkamai 81 ir 70 proc. Toks aktyvumo lygis yra artimas bendram šalies darbo jėgos aktyvumui. Didžioji dalis (88 %) baltarusių dirba vidutinės kvalifikacijos darbus (daugiausia vairuotojai ir statybininkai), nemažai (11 %) ir kvalifikuotų darbininkų (daugiausia IT ir ryšių sistemų bei fizinių mokslų ir inžinerijos specialistai) (žr. G pav.). Žemos kvalifikacijos veiklose dirbančiųjų – vos 1 proc. Tai gerokai mažesnė dalis nei ukrainiečių (18 %) (žr. G pav.) Atvykę nauji aukštos kvalifikacijos specialistai, papildydami vietinių gyventojų turimus įgūdžius ir kurdami inovacijas, gali padidinti darbo našumą šalyje ir prisidėti prie ekonomikos augimo. Tiesa, ekonominiu požiūriu, net ir žemos kvalifikacijos imigrantai gali kurti naudą: atvykę dirbti į tas sritis, kuriose egzistuoja darbuotojų trūkumo problema, užsieniečiai mažina verslo plėtros apribojimą. Tam, kad imigracijos politika teigiamai veiktų šalies ekonomiką bei darbo rinkos rodiklius, ji turi būti kryptinga, užtikrinanti reikiamas socialinės integracijos sąlygas, atitinkanti nacionalinius, demografinius ir ekonominius šalies poreikius.

Daugiausia baltarusių dirba vidutinės kvalifikacijos darbus, mažiausia dirbančiųjų – žemos kvalifikacijos veiklose.

G pav. Pagal pagrindinius profesijų pogrupius dirbantys baltarusiai (grafikas viršuje) ir ukrainiečiai (grafikas apačioje) (2023 m. IV ketv. duomenys)

Šaltiniai: Užimtumo tarnyba, Sodra, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastabos: ekonominių veiklų pavadinimai sutrumpinti; pagrindiniai profesijų pogrupiai – pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių.

5.Išorės sektorius

2023 m. antrąjį pusmetį Lietuvos eksporto ir importo apimtis toliau mažėjo. 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, realusis eksportas susitraukė 3,9, o ketvirtąjį ketvirtį sumažėjo mažiau – 0,2 proc. (žr. 10 pav.). Labiausiai prie neigiamų pastarojo pusmečio eksporto tendencijų prisidėjo nuo metų pradžios mąžtantis reeksportas. Neigiamai eksportą taip pat veikė susitraukęs lietuviškos kilmės prekių eksportas. Tik ūgtelėjęs paslaugų eksportas neleido eksportui dar labiau susitraukti.

Su sunkumais susiduriantis pramonės sektorius ir mąžtantis reeksportas mažino importuojamų prekių ir paslaugų paklausą. 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, realusis importas susitraukė 3, o ketvirtąjį ketvirtį – 1,5 proc. Labiausiai importą pastarąjį pusmetį mažino tarpinio vartojimo prekių importo susitraukimas. Neigiamą postūmį importui taip pat suteikė sumažėjęs investicinių prekių ir lengvųjų automobilių importas – daugiausiai dėl sumažėjusios šių prekių reeksporto apimties.

Praėjusių metų pirmąją pusę mažėjęs išorės sektorius traukėsi ir antrąjį pusmetį.

10 pav. Realiojo prekių ir paslaugų eksporto ir importo ketvirtinė raida

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Svarbiausia eksporto sudedamoji dalis – lietuviškos kilmės eksportas – toliau traukėsi. Kaip ir ankstesnius du pusmečius, 2023 m. antrąjį pusmetį labiausiai lietuviškos kilmės eksportą mažino eksporto rinkos dalies praradimas (žr. 11 pav.). Rinkos dalies praradimą daugiausia galima sieti su sumažėjusia žemės ūkio ir maisto produktų bei chemijos pramonės ir plastikų eksporto apimtimi. 2023 m. antrąjį pusmetį sumažėjus augalininkystės derliui ir mėsos gamybai, mažėjo žemės ūkio produktų eksporto lygis. Tad Lietuvos eksportuotojų rinkos dalis pasaulyje užėmė užsienio šalių eksportuotojai, kurie sugebėjo atliepti žemės ūkio ir maisto produktų paklausą sumažėjus pasiūlai iš Lietuvos. Chemijos pramonės gaminių ir plastikų rinkos dalių praradimą daugiausia galima sieti su vis dar neatsigaunančiu trąšų eksportu. Dėl aukštos azoto trąšų savikainos ir sankcijų apribotos fosfatų trąšų gamybos, trąšų eksportas mažėjo, ir jų rinkos dalis pasaulyje užėmė trąšų eksportuotojai iš kitų šalių[27]
[27] Daugiau apie rinkos dalių praradimą, susijusį su žemės ūkio ir maisto produktų, chemijos pramonės gaminių ir plastikų bei kitų grupių produktų eksportu skaitykite 4 intarpą „Kaip pastaraisiais metais keitėsi Lietuvos eksporto rinkos dalis pasaulyje dėl konkurencingumo ir struktūrinių veiksnių?“.
.

Nors lietuviškos kilmės eksporto rinkos dalis ir eksportas mažėjo, 2023 m. antrąjį pusmetį rinkos dalis pasaulyje buvo vis dar didesnė nei prieš prasidedant pastarųjų kelerių metų sukrėtimams, t. y. didesnė nei 2019 m. Taip pat pastebėtina, kad naujausi mėnesinio dažnio duomenys rodo rinkos dalies pasaulyje stabilizavimąsi. Pastaraisiais mėnesiais nemažėja medienos, baldų ir medienos dirbinių rinkos dalys, didėja mašinų ir įrenginių bei metalų rinkos dalys. Taigi, tikėtinas lietuviškos kilmės eksporto rinkos dalies ir laipsniškais užsienio paklausos atsitiesimas 2024 m. leidžia tikėtis, kad ateinančiais metais lietuviškos kilmės eksportas po truputį augs.

Lietuviškos kilmės eksportas ir toliau traukėsi, tačiau, stabilizuojantis ir atsigaunant lietuviškos kilmės eksporto rinkos dalims, lietuviškos kilmės eksportas turėtų laipsniškai atsigauti kartu su užsienio paklausa.

11 pav. Realiojo lietuviškos kilmės eksporto raida ir kaitos veiksniai

Šaltiniai: ECB, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: LTEX – lietuviškos kilmės eksportas. 

Reeksportas taip pat traukėsi 2023 m. antrąjį pusmetį (žr. 12 pav.). Reeksporto mažėjimą pastarąjį pusmetį daugiausia galima sieti su sugriežtintais dvigubos paskirties prekių ir transporto priemonių eksporto į trečiąsias šalis reikalavimais. Šie reikalavimai turėjo įtakos šių prekių eksporto susitraukimui ir rinkos dalių Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse praradimą. Praeityje vienas iš svarbių veiksnių, prisidėjusių prie reeksporto augimo, – patogi Lietuvos geografinė lokacija, kuri nulėmė tranzitinį prekių judėjimą per šalį. Tačiau, sugriežtėjus prekybos prekėmis reikalavimams su trečiosiomis šalimis, Lietuvos kaip tranzitinės šalies prekių reeksportui patrauklumas yra gerokai sumažėjęs. Tad tikėtina, kad bent trumpuoju laikotarpiu ir iki tol, kol galios sugriežtinti prekybos ribojimai, spartesnė reeksporto raida bus iš dalies apribota.

Paslaugų eksportas 2023 m. antrąjį pusmetį ir toliau laipsniškai didėjo, nors ketvirtąjį ketvirtį buvo stebimas augimo tempo sulėtėjimas (žr. 12 pav.). 2023 m. trečiąjį ketvirtį prie paslaugų eksporto augimo daugiausia prisidėjo transporto ir finansinių ir draudimo paslaugų eksporto augimas. Finansinių ir draudimo paslaugų eksporto augimą labiausiai galima sieti su padidėjusiu Revolut Bank UAB suteiktų finansinių paslaugų apimtimi užsienio šalyse. Prie transporto paslaugų eksporto prisidėjo toliau augęs kelių, oro ir kitų (logistikos centrų, pagalbinių transporto paslaugų ir pan.) transporto paslaugų eksportas. Neigiamai transporto paslaugų eksportą ir toliau veikė geležinkelių transporto paslaugų eksportas – geležinkelių transporto krovinių apyvarta tonkilometriais 2023 m. trečiąjį ketvirtį vis dar buvo daugiau nei per pusę sumažėjusi nuo 2021 m. lygio, kai dar nebuvo įsigaliojęs baltarusiškų kalio trąšų eksporto ribojimas. Žvelgiant į ateitį, transporto, o ypač kelių, paslaugų eksporto sumažėjimo rizika ir toliau yra nepakitusi: didėjančios darbo sąnaudos, mobilumo paketo reikalavimai ir sulėtėjusi tarptautinė prekyba. Kita vertus, sparti kitų, ne transporto paslaugų (daugiausia finansų ir draudimo paslaugų) eksporto rinkos dalių ir eksporto plėtra 2023 m. nuteikia optimistiškai dėl šių paslaugų eksporto raidos ateinančias metais. Tad tikėtina, kad, 2024 m. pamažu atsigaunant užsienio paklausai, paslaugų eksportas irgi augs, tačiau didžiausią postūmį eksporto raidai suteiks ne transporto paslaugų eksporto augimas.

Dėl sugriežtintų prekybos reikalavimų su trečiosiomis šalimis reeksportas reikšmingai susitraukė, o trumpuoju laikotarpiu prielaidų reikšmingesniam reeksporto atsigavimui – mažai. O paslaugų eksportas ir toliau augo.

12 pav. Realioji reeksporto raida ir kaitos veiksniai (grafikas kairėje) bei realioji paslaugų eksporto raida ir kaitos veiksniai (grafikas dešinėje)

Šaltiniai: VDA, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: REEX – reeksportas; paslaugų eksportas 2023 ketvirtąjį ketvirtį apskaičiuotas remiantis mėnesinio dažnio Lietuvos banko duomenimis.

Tolesnė išorės sektoriaus raida yra glaudžiai susijusi su pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių ekonomine raida. Padidėjęs neapibrėžtumas, taip pat aukštos palūkanų normos ribos užsienio paklausą 2024 m. Numatoma, kad užsienio paklausos augimas 2024 m. bus daugiau nei perpus mažesnis už istorinį vidurkį ir paspartės tik antrąjį pusmetį. Nors nuosaikiai atsigaunančios užsienio paklausa ir rinkos dalys turėtų lemti lietuviškos kilmės prekių eksporto laipsnišką atsigavimą, tikėtina, kad dėl sugriežtėjusios prekybos su trečiosiomis šalimis prekių reeksporto raida 2024 m. bus menka. Paslaugų eksportas, manoma, kad ir toliau augs, tačiau didžiausio augimo galima tikėtis paslaugų segmentuose, kurie vis dar užima santykinai mažą dalį paslaugų eksporto struktūroje. Taigi, nors tikėtina, kad prekių ir paslaugų eksporto augimo tempas bus teigiamas, jis vis dar bus gerokai mažesnis už istorinį vidurkį. Dėl to Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2024 m. prekių ir paslaugų eksportas augs 0,2 proc. Kas ketvirtį laipsniškai atsigaunantis eksportas ir vidaus paklausa didins prekių importo poreikį. Vis dėlto numatoma, kad vangi reeksporto plėtra stabdys spartesnę importo raidą. Dėl šių priežasčių Lietuvos bankas prognozuoja, kad importas 2024 m. augs 1,3 proc.

2022 m. prasidėjusi rusijos karinė invazija į Ukrainą ir po jos prasidėjęs energijos kainų sukrėtimas, reikšmingai išaugęs ekonominis neapibrėžtumas ir suprastėjusi pagrindinių prekybos partnerių ekonominė situacija lėmė nuo 2022 m. antrojo pusmečio mąžtantį lietuviškos kilmės eksportą. 2023 m. nominalusis lietuviškos kilmės prekių eksporto, neįskaitant mineralinių produktų, lygis buvo daugiau kaip dešimtadaliu mažesnis nei 2022 m. (žr. A pav.). Nors dalis šio susitraukimo buvo nulemta užsienio paklausos veiksnio, kurio Lietuvos eksportuotojai negali kontroliuoti, didžiausią neigiamą įtaką darė eksporto rinkos dalies susitraukimas. Istoriškai eksporto rinkos dalies raida turėjo stiprų teigiamą poveikį eksportui, tad 2022 m. pabaigoje prasidėjęs ir 2023 m. labai suintensyvėjęs eksporto rinkos dalies mažėjimas kelia klausimą: ar Lietuvos eksportuotojai išties praranda konkurencingumą užsienio rinkose? Siekiant atsakyti į šį klausimą, toliau intarpe analizuojama nominaliojo lietuviškos kilmės prekių eksporto, neįskaitant mineralinių produktų, rinkos dalių pasaulyje raida, nustatant pagrindinius raidos veiksnius 2020–2023 m. ir įvertinant, ar pastarųjų kelerių metų neigiamos tendencijos kelia riziką eksporto konkurencingumui ateityje.

Nors istoriškai eksporto rinkos dalies raida turėjo stiprų teigiamą poveikį eksportui, nuo 2022 m. eksporto rinkos dalys nuosekliai mažėjo.

A pav. Lietuviškos kilmės prekių eksporto, neįskaitant mineralinių produktų, kaita ir kaitos veiksniai

Šaltiniai: Eurostatas, U.S. Census Bureau, HM Revenue & Customs, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: LTEX – lietuviškos kilmės eksportas, neįskaitant mineralinių produktų; 2023 m. informacija – 2023 m. sausio–lapkričio mėn. duomenys.

Nors šalies eksporto konkurencingumo mažėjimą išties galima sieti su mąžtančia eksporto rinkos dalimi, suminė eksporto rinkos dalis pasaulyje gali mažėti ir tada, jei šalies eksportas yra orientuotas į lėtai besiplėtojančią tam tikros prekės ar geografinę rinką. Tokiu atveju mažėjanti eksporto rinkos dalis nerodytų prastesnio Lietuvos eksportuotojų konkurencingumo, o būtų nulemta struktūrinių pokyčių – mažesnės tam tikros prekės paklausos ir (arba) mažesnės užsienio paklausos tam tikroje rinkoje.

Vienas labiausiai paplitusių eksporto rinkos dalies vertinimo metodų, siekiant atskirti struktūrinius ir kitus rinkos dalies kaitos veiksnius, yra pastoviosios rinkos dalies analizė. Tokia analizė leidžia įvertinti, kiek eksportas auga greičiau (lėčiau), negu turėtų augti, idant būtų išsaugota pastovi eksporto rinkos dalis pasaulyje. Šiame intarpe pastovios rinkos dalies analizė atliekama taikant jau anksčiau Lietuvos banko taikytą metodiką[28]
[28] Lietuvos bankas (2015), „Lietuvos konkurencingumo apžvalga".
, pagal kurią galima įvertinti šalies eksporto rinkos dalies kaitą lemiančius struktūrinius (prekės, rinkos ir mišrųjį struktūrinį)[29]
[29] Mišrusis struktūrinis poveikis yra ta struktūrinio poveikio dalis, kurios negalima tiksliai priskirti prekės ir rinkos efektams. Kadangi tai efektas, kurio negalima išskaidyti, jo reikšmė yra santykinai maža, o jo aiškinimas yra keblesnis nei kitų dviejų struktūrinių efektų, dėl to toliau intarpe mišrus struktūrinis efektas nebus analizuojamas.
ir konkurencingumo efektus. Prekės efektas rodo, kokią dalį rinkos dalies pokyčio pasaulyje lemia orientavimasis į tas grupes prekių, kurių paklausa sparčiai didėja arba sparčiai traukiasi. Rinkos efektas rodo, kokią dalį rinkos dalies pokyčio lemia orientavimasis į geografines rinkas, kuriose tuo metu sparčiai didėja arba mažėja užsienio paklausa. Konkurencingumo efektas yra likutinis dydis, kuris parodo, kokios eksporto rinkos dalies kaitos negalima paaiškinti struktūrinių efektų raida[30]
[30] Kitaip tariant, konkurencingumo efektas rodo, kiek tam tikros prekių grupės rinkos dalis eksporto rinkose didėjo (mažėjo) dėl to, kad tos prekių grupės Lietuvos eksporto plėtra buvo didesnė (mažesnė) negu visų kitų pasaulio šalių tos prekių grupės eksporto plėtra.
. Tad ekonomikos logikos atžvilgiu konkurencingumo efektas apima visą aibę priežasčių, kodėl rinkos dalys galėjo kisti: efektyvesnis gamybos veiksnių panaudojimas, geresnė prekių kokybė, reikšmingai išaugęs derlius, prekių tiekimo iš eksporto konkurentų sutrikimai ir t. t.

Eksporto rinkos dalies išskaidymas į struktūrinius ir konkurencingumo efektus (žr. B pav.) rodo, kad 2020–2021 m. didžiulį teigiamą poveikį eksporto rinkos dalies raidai turėjo konkurencingumo efektas. Šio efekto teigiamą postūmį rinkos dalies raidai daugiausia galima sieti su 2020–2021 m. sutrūkinėjusiomis pasaulio tiekimo grandinėmis. Tai leido Lietuvos eksportuotojams užimti užsienio eksportuotojų (daugiausia iš Azijos) rinkos dalis. Prie teigiamo šio efekto taip pat prisidėjo COVID-19 pandemijos laikotarpiu sparčiai augęs reagentų eksportas, kuris sudarė sąlygas Lietuvos eksportuotojams tapti svarbiu dalyviu vakcinų rinkoje.

2021 m. prie sparčios eksporto rinkos raidos taip pat prisidėjo teigiami struktūriniai prekės ir rinkos efektai. Teigiamą prekės efektą šiuo laikotarpiu daugiausia galima sieti su padidėjusia paklausa produktų, kurių gamyboje Lietuva tradiciškai specializuojasi: mediena ir medienos dirbiniai, trąšos ir plastikai. Teigiamas rinkos efektas paaiškinamas didele Lietuvos orientacija į Šiaurės Europos ir Baltijos šalių rinkas, kuriose tais metais užsienio paklausa sparčiai augo.

2020–2021 m. eksporto rinkos dalis sparčiai augo tiek dėl struktūrinių, tiek dėl kitų veiksnių.

B pav. Lietuviškos kilmės prekių eksporto, neįskaitant mineralinių produktų, rinkos dalies pasaulyje kaita ir kaitos veiksniai

Šaltiniai: Eurostatas, U.S. Census Bureau, HM Revenue & Customs, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: 2023 m. informacija – 2023 m. sausio–lapkričio mėn. duomenys.

Vis dėlto 2022–2023 m. jau pastebimas rinkos dalies mažėjimas. Konkurencingumo ir struktūrinių efektų detalesnis išskaidymas į prekių grupes ir rinkas leidžia geriau suprasti, kodėl po reikšmingo eksporto rinkos dalies prieaugio 2020–2021 m., rinkos dalis pradėjo sparčiai mažėti 2022–2023 m. (žr. C pav.). 2022 m. struktūrinis rinkos efektas tapo neigiamas ir daugiausia paaiškinamas tuo, kad JAV, JK, Vakarų ir Pietų ES šalių rinkose užsienio paklausa didėjo sparčiau nei Šiaurės Europos ir Baltijos šalių rinkose, į kurias Lietuvos eksportas yra labiau orientuotas. 2023 m. rinkos efektas buvo artimas nuliui.

Vertinant struktūrinį prekės efektą, jis 2022 m. vis dar buvo teigiamas, tačiau 2023 m. jau buvo neigiamas ir labiausiai neigiamai veikė eksporto rinkos dalies raidą. Kaip ir 2021 m., teigiamą struktūrinį prekės efektą 2022 m. nulėmė didelė medienos ir medienos dirbinių, chemijos pramonės gaminių ir plastikų bei žemės ūkio ir maisto produktų paklausa. Vis dėlto 2023 m. dėl padidėjusių palūkanų normų sulėtėjus NT sektoriaus raidai pagrindinėse prekybos partnerėse, reikšmingai sumažėjo medienos ir medienos dirbinių produktų paklausa. Tai nulėmė neigiamą prekės efektą šiame produktų segmente. Neigiamą prekės efektą 2023 m. chemijos pramonės gaminių ir plastikų segmente paaiškina reikšmingai sumažėjusios šių produktų kainos ir paklausa.

Vertinant konkurencingumo efektą, matyti, kad didžiausią neigiamą įtaką jam darė chemijos pramonės gaminių ir plastikų raida 2022–2023 m. Daugiausiai konkurencingumo efektą šioje prekių grupėje mažino reagentai ir farmacijos produktai bei trąšos. Reagentų ir farmacijos produktų konkurencingumo efekto mažėjimą galima sieti su atsitraukusia COVID-19 pandemija ir sumažėjusia šių produktų paklausa. Neigiamą trąšų konkurencingumo efektą paaiškina 2022 m. išaugusios gamtinių dujų kainos, kurios reikšmingai padidino azoto trąšų gamybos savikainą[31]
[31] Nors 2023 m. gamtinių dujų kainų lygis sumažėjo, jis vis dar buvo aukštesnis už istorinį vidurkį. Tad tikėtina, kad 2023 m. toliau mažėjusį trąšų konkurencingumą galima sieti su vis dar santykinai didelėmis Europos gamtinių dujų kainomis, kurių lygis buvo gerokai aukštesnis nei JAV.
, ir dėl sankcijų sumažėjęs fosfatų trąšų eksportas[32]
[32] Dėl sankcijų iš dalies sustabdžius AB Lifosą veiklą, fosfatų trąšų rinkos dalį užėmė užsienio trąšų gamintojai.
. 2023 m. prie neigiamo konkurencingumo efekto taip pat prisidėjo žemės ūkio ir maisto produktų raida - sumažėjus augalininkystės derliui ir mėsos gamybai, mažėjo šių produktų eksportas ir atitinkamai eksporto rinkos dalis. Prarastą rinkos dalį užėmė užsienio šalių ūkininkai ir maisto produktų gamintojai, kurie sugebėjo patenkinti žemės ūkio ir maisto produktų paklausą.

2023 m. rinkos dalių praradimus daugiausia galima sieti su chemijos pramonės gaminių ir plastikų, žemės ūkio, maisto produktų, medienos ir medienos dirbinių rinkos dalių praradimais.

C pav. Struktūrinio rinkos efekto raida (grafikas kairėje), struktūrinio prekės efekto raida (grafikas viduryje) ir konkurencingumo efekto raida (grafikas dešinėje)

Šaltiniai: Eurostatas, U.S. Census Bureau, HM Revenue & Customs, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: 2023 m. informacija –2023 m. sausio–lapkričio mėn. duomenys.

Apibendrinant pažymėtina, kad atlikta analizė parodė, jog 2022–2023 m. rinkos dalių praradimo negalima sieti vien tik su Lietuvos eksporto konkurencingumo praradimu. Nors konkurencingumo efekto mažėjimas lemia daugiau nei pusę eksporto rinkos dalies mažėjimo 2022 m., 2023 m. dominuoja struktūriniai veiksniai. Taip pat pastebėtina, kad grynąjį kainų konkurencingumo susitraukimą 2022–2023 m. galima stebėti tik azoto trąšų prekių grupėje, tuo tarpu kitose prekių grupėse dominuoja kiti rinkos dalių susitraukimo veiksniai. Atsižvelgiant į tai, prielaidų manyti, kad dėl mažesnio lietuviškos kilmės eksportuotojų kainų konkurencingumo eksporto rinkos dalių praradimas užsitęstų ilgiau - mažai. Tai patvirtina ir naujausi mėnesinio dažnio duomenys (žr. D pav.). Jie rodo, kad lietuviškos kilmės eksporto rinkos dalis stabilizuojasi, o atmetus mineralinių produktų ir chemijos pramonės gaminių eksportą, 2023 m. antrąjį pusmetį netgi auga. Šį augimą galima sieti su pastaraisiais mėnesiais susistabilizavusia ir šiek tiek paaugusia medienos ir medienos dirbinių eksporto rinkos dalimi, taip pat nuo 2023 m. vidurio laipsniškai didėjančia metalų bei mašinų ir įrenginių eksporto rinkos dalimi. Rinkos dalių atsigavimas ir augimas leidžia tikėtis, kad 2024 m. prie lietuviškos kilmės eksporto atsigavimo prisidės ne tik auganti užsienio paklausa, tačiau tiek dėl struktūrinių, tiek dėl konkurencingumo veiksnių atsigausiančios eksporto rinkos dalys.

Naujausi mėnesinio dažnio duomenys indikuoja lietuviškos kilmės eksporto rinkos dalių stabilizavimąsi. Tai leidžia tikėtis, kad 2024 m. Lietuvos eksporto rinkos dalis pasaulyje bus pamažu susigrąžinta, o tai turės teigiamą postūmį eksporto raidai.

D pav. Lietuviškos kilmės eksporto ir atskirų prekių grupių rinkos dalių raida

Šaltiniai: Eurostatas, U.S. Census Bureau, HM Revenue & Customs, VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: LTEX – lietuviškos kilmės eksportas.

6.Kainos

Nukritus energijos ir kitų žaliavų kainoms, spaudimas infliacijai tebėra sumažėjęs. Tai kartu su nuslopusiu vidaus vartojimu lemia, kad, net ir reikšmingai sumenkus bazės efektui, metinė infliacija mažėjo iki pat sausio mėn. Remiantis išankstiniais duomenimis, vasario mėn. metinė infliacija sudarė 1,1 proc. ir, palyginti su sausio mėn., nepasikeitė (žr. 13 pav.). Metinės infliacijos mažėjimui pastaraisiais mėnesiais didžiausią įtaką darė lėčiau per metus kilusios maisto prekių kainos. Išblėsus didinančiam išorės veiksnių poveikiui, nuo praėjusių metų gruodžio mėn. paslaugos, kurių raidą daugiau nei kitų grupių atveju lemia vidaus veiksniai, tapo pagrindiniu infliaciją lemiančiu veiksniu. Nors neramumai Raudonojoje jūroje kelia riziką, kad, padidėjus prekių pristatymo kainoms, spaudimas prekių kainoms gali išaugti, tačiau importuojamų prekių kainų lygis reikšmingai nesikeičia, rinkose ir toliau numatoma palanki energijos išteklių ir žaliavų kainų raida. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad vidutinė metinė infliacija šiemet sudarys 1,6, o 2025 m. – 2,4 proc.

Metinė infliacija ir toliau mažėja, kylančios paslaugų kainos yra pagrindinis ją lemiantis veiksnys.

13 pav. Infliacija pagal SVKI ir jos kaitos veiksniai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: vasario mėn. infliacijos duomenys yra išankstiniai. 

Dėl atpigusios energijos ir maisto žaliavų maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainos vartotojams kyla vis mažesniu metiniu tempu. Jos pastaraisiais mėnesiais daugiausia prisidėjo prie metinės infliacijos sumažėjimo. Sumenkęs spaudimas maisto prekių kainoms matomas visuose maisto tiekimo grandinės etapuose. Visų pirma, daugelio maisto žaliavų kainos yra reikšmingai sumažėjusios. Pavyzdžiui, sausio mėn. grūdų supirkimo kainos Lietuvoje buvo apie ketvirtadaliu mažesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, o populiariausios mėsos – kiaulienos – supirkimo kainos gruodžio mėn. vis dar buvo 8,7 proc. didesnės nei prieš metus, tačiau, palyginti su liepos mėn., jos nukrito 16,0 proc. Panašios maisto žaliavų kainų tendencijos vyrauja ir visame pasaulyje – sausio mėn. maisto žaliavų kainos pasaulyje buvo 10,3 proc. mažesnės nei prieš metus. Taigi, mažėjant importuojamų maisto produktų kainoms ir vietoje gaminamų maisto produktų gamintojų kainoms[33]
[33] Gruodžio mėn. importuoto maisto kainos buvo 4,1 proc. mažesnės nei prieš metus, o maisto gamintojų kainos sausio mėn. per metus sumažėjo 2,0 proc.
spaudimas maisto kainoms mažėja – sausio mėn. maistas Lietuvos vartotojams buvo jau tik 1 proc. brangesnis nei prieš metu, o kai kurios maisto prekių grupės pigo (žr. 14 pav.). Tiesa, vertinant platesnę – maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, – grupę, jos kainas didina nuo sausio mėn. pakelti akcizai alkoholiniams gėrimams ir tabakui. Atsižvelgiant į visus minėtus veiksnius, prognozuojama, kad maisto, įskaitant alkoholinius gėrimus ir tabaką, kainos šiemet šiek tiek kils, tačiau augimas bus mažesnis nei tipiniu laikotarpiu (pvz., 2018–2019 m.), kai nebuvo iššūkių, sukeltų karo ir pandemijos.

Maisto kainų augimas mažėja, dalis prekių grupių pinga.

14 pav. Viso maisto ir pagrindinių maisto prekių grupių kainų raida

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Energijos kainos ir toliau mažinamai veikia infliaciją. Vis dėlto mažinantis energijos poveikis infliacijai nebedidėja (žr. 15 pav.), kadangi energijos kainas pastaraisiais mėnesiais lyginame su prieš metus jau sumažėjusiu energijos kainų lygiu[34]
[34] Didžiausias energijos kainų lygis buvo pasiektas 2022 m. rugsėjo mėn.
. Rinkose sumažėjusios elektros, dujų, naftos ir medienos kainos yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys energijos kainų vartotojams mažėjimą. Tiesa, yra ir energijos kainas didinančių veiksnių. Nuo sausio mėn. buvo padidinti akcizai dyzelinui, suskystintoms naftos dujoms, padidinta reguliuojama elektros kainos dalis, kuri aktuali tiek garantinį tiekimą turintiems, tiek jau nepriklausomus tiekėjus pasirinkusiems vartotojams. Nepaisant šių kainas didinančių sprendimų, energijos kainos vartotojams sausio mėn. buvo 14,4 proc. mažesnės nei prieš metus. Žvelgiant į ateitį, ir toliau numatoma palanki energijos kainų vartotojams raida. Pavyzdžiui, dėl aukšto turimo dujų atsargų lygio ir lūkesčių, kad žiemos sezono metu pavyks išvengti rimtesnių tiekimo sutrikimų, šiuo metu[35]
[35] Kovo 7 d. duomenys.
tikimasi, kad 2024 m. dujų kaina bus maždaug trečdaliu mažesnė, nei rinkos[36]
[36] Remiantis Refinitiv išankstinių sandorių duomenimis.
prognozavo praėjusių metų gruodžio pradžioje. Tai atitinkamai palankiai veikia ir elektros kainų raidą. Apskritai, elektros kainų Lietuvoje tendencijoms teigiamą įtaką daro ir sparčiai auganti atsinaujinančiosios energijos elektros generacija. Be šių veiksnių, energijos kainas mažins ir nuo kovo mėn. mažinamas akcizas suskystintoms naftos dujoms. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad šiemet energijos kainos vartotojams bus mažesnės nei pernai.

Energijos kainos ir toliau mažinamai veikia infliaciją, tačiau ši įtaka menksta.

15 pav. Energijos įtaka bendrajai metinei infliacijai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Grynoji infliacija, kuri apima labiausiai su vidaus veiksniais sietinų (pramonės prekių ir paslaugų) kainų raidą, mažėja, tačiau vis dar yra daugiau nei keturis kartus didesnė už bendrąją. Ją reikšmingai palaiko ir toliau sparčiai didėjančios vienetinės darbo sąnaudos. Pastaraisiais mėnesiais grynosios infliacijos sumažėjimui didžiausią įtaką darė lėčiau kilusios pramonės prekių kainos. Ypač reikšmingi pokyčiai buvo užfiksuoti gruodžio mėn. Tąkart pramonės prekių kainos per mėnesį, vertinant pagal sezoniškumą pakoreguotais duomenimis, sumažėjo 0,4, o įprastu laikotarpiu (remiantis 2017–2019 m. duomenimis) jos padidėdavo 0,1 proc. Sumažėjęs spaudimas savikainai sudarė galimybių prekių pardavėjams mažinti kainas siekiant skatinti pardavimus gruodžio mėn., kai dėl sezoniškumo paprastai yra fiksuojami didžiausi pardavimai. Spaudimas pramonės prekių kainoms ir toliau yra sumenkęs – apdirbamosios gamybos, išskyrus rafinuotus naftos produktus, gamintojų produkcija vidaus rinkoje sausio mėn. buvo 6,6 proc. pigesnė nei prieš metus, o importuotos ilgalaikio ir trumpalaikio vartojimo prekių kainos gruodžio mėn. kilo sulėtėjusiu (atitinkamai iki 1,8 ir 1,4 %) metiniu tempu. Atsižvelgiant į tai, prognozuojama, kad metinis pramonės prekių kainų augimas ir toliau mažės. Kitos grynosios infliacijos komponentės – paslaugų – kainos pastaraisiais mėnesiais kilo palyginti panašiu metiniu tempu (sausio mėn. – 6,3 %, gruodžio ir lapkričio mėn. – 6,8 %). Šiai dar mažiau išorės veiksnių veikiamai ir labiau nuo vidaus veiksnių priklausomai grynosios infliacijos komponentei itin reikšmingą įtaką darė vienetinių darbo sąnaudų raida. Darbo užmokesčiui ir toliau kylant sparčiai ir esant nepalankioms darbo našumo tendencijoms, vienetinės darbo sąnaudos vis dar sparčiai didėjo (žr. 15 pav.). Paslaugų kainas didino ir nuo sausio mėn. nustojusi galioti PVM lengvata maitinimo paslaugoms[37]
[37] PVM lengvata maitinimo paslaugoms įvesta 2021 m. liepos mėn. ne kaip kainų mažinimo, bet kaip pagalbos verslui priemonė pandemijos laikotarpiu (2021 m. liepos mėn. maitinimo paslaugų kainos Lietuvoje per mėnesį pakilo 1,4 % – sparčiausiai visoje ES.; 1,2 proc. remiantis pagal sezoniškumą pakoreguotais duomenimis). Panaikinus PVM lengvatą, remiantis pagal sezoniškumą pakoreguotais duomenimis, maitinimo paslaugų kainos Lietuvoje 2024 m. sausio mėn. padidėjo 2,8 proc.
. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, prognozuojama, kad paslaugų kainos ir toliau augs pakankamai sparčiai ir paslaugos bus pagrindinis 2024 m. infliaciją lemiantis veiksnys.

Vienetinės darbo sąnaudos auga šiek tiek lėčiau, tačiau ir toliau sparčiai.

16 pav. Darbo užmokesčio, darbo našumo ir vienetinių darbo sąnaudų raida

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

7.Ekonomikos finansavimas

Dėl pabrangusio skolinimosi Lietuvos namų ūkių ir įmonių finansiniai įsipareigojimai 2023 m. augo lėčiau nei 2022 m., tad grynojo finansinio turto apimtis tendencingai didėjo. 2023 m. trečiąjį ketvirtį Lietuvos gyventojų turimi finansiniai įsipareigojimai sudarė 16,8 mlrd. Eur ir per pusmetį paaugo 3,1 proc. Vis dėlto indėlių ir nebiržinių akcijų turto augimo apimtis buvo didesnė, tad grynasis gyventojų finansinis turtas per pusmetį padidėjo 2,8 proc. (sudarė 57,7 mlrd. Eur). Ne finansų įmonių įsipareigojimai per pusmetį padidėjo 4,1 proc. (2022 m. įsipareigojimų portfelis augo vidutiniškai 10 % pusmetiniu tempu) ir sudarė 68,5 mlrd. Eur. Prie šio ūgtelėjimo prisidėjo aktyvesnis obligacijų platinimas ir skolinimasis iš kitų finansų įstaigų. Visas įmonių finansinis turtas, ypač nebiržinės akcijos, per pusmetį paaugo daugiau nei visi įmonių įsipareigojimai (atitinkamai 3 mlrd. ir 2,7 mlrd. Eur), tad įmonių grynasis finansinis turtas padidėjo 2,5 proc. (2023 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 15 mlrd. Eur). Ekonomika finansuojama tvariai, o sulėtėjusį finansinių įsipareigojimų augimą greičiausiai lemia poreikis valdyti rizikas, sietinas su padidėjusia skolinimosi kaina.

PFĮ kredito portfelis Lietuvoje, nors ir lėčiau, vis dėlto didėja gana sparčiai.

17 pav. Lietuvos ne finansų įmonėms ir namų ūkiams suteiktų PFĮ paskolų portfelio metinis pokytis

Šaltinis: Lietuvos bankas.

Namų ūkių paskolų portfelio augimo tempas yra lėčiausias nuo pandeminio laikotarpio, bet euro zonos mastu tebėra gana spartus, ypač dėl neslopstančio vartojimo kreditavimo. PFĮ namų ūkiams suteiktų paskolų portfelis 2023 m. ketvirtąjį ketvirtį augo 6,9 proc. metiniu tempu (euro zonoje – 0,2 %), t. y. beveik dvigubai lėčiau nei 2022 m. trečiąjį ketvirtį, kai buvo fiksuotas augimo pikas (žr. 17 pav.). Nusistovėjus aukštai skolinimosi kainai, o pirkimo sandorių skaičiui smukus į 2016 m. lygį, būsto kreditavimas toliau slopo: 2023 m. ketvirtąjį ketvirtį buvo suteikta 4,4 tūkst. naujų būsto paskolų, kurių vertė sudarė 396 mln. Eur (atitinkamai ketvirtadaliu ir penktadaliu mažiau nei prieš metus). Kita vertus, Lietuvos rezidentams suteiktų vartojimo paskolų skaičiui per metus šiek tiek padidėjus, penktadaliu paaugo ir paskolų apimtis. Istoriškai spartų vartojimo kreditavimą lemia vieno rinkos dalyvio išskirtinai palankiomis sąlygomis teikiamos paskolos. Nepaisant to, namų ūkių paskolų portfelio ir BVP santykio atotrūkis nuo ilgalaikės tendencijos tebėra stabiliai neigiamas (–2 proc. p.), tad perteklinio skolinimosi nestebima. Bankų apklausos rezultatai rodo, kad namų ūkių kredito standartai 2023 m. pabaigoje toliau griežtėjo, o paskolų paklausa nustojo augti ir iki tol gyvybingesniame vartojimo kredito segmente. Vis dėlto tolesnę skolinimo gyventojams raidą teigiamai veiks dėl sulėtėjusios infliacijos vėl pradėjusios augti realiosios darbo pajamos ir finansų rinkoje susiformavę lūkesčiai dėl artėjančios pinigų politikos laisvinimo pradžios. Rinkos optimizmą iliustruoja nuo 2023 m. rudenį pasiekto piko šiek tiek sumažėjusi tarpbankinio skolinimosi kaina ir nustojusios kilti naujų būsto paskolų palūkanų normos.

Pabrangęs skolinimasis ir sumažėjusi kredito paklausa prislopino naujo kredito teikimą, tačiau įmonių segmente matoma pagyvėjimo tendencija, o aktyvus vartojimo kreditavimas iš dalies kompensuoja labiau smukusį būsto paskolų teikimą.

18 pav. Ketvirtiniai PFĮ paskolų srautai Lietuvos ne finansų įmonėms ir namų ūkiams

Šaltiniai: Lietuvos bankas.

Įmonių skolinimasis tiek iš kredito įstaigų, tiek iš kitų šaltinių 2023 m. antrąją pusę toliau mažėjo, tačiau matyti stabilizavimosi ženklų. PFĮ ne finansų įmonėms suteiktų paskolų portfelis 2023 m. ketvirtąjį ketvirtį augo 4,3 proc. metiniu tempu (euro zonoje – 0,1 %), t. y. net 15 proc. punktų mažiau nei 2022 m. trečiąjį ketvirtį, kai buvo fiksuotas augimo pikas (žr. 17 pav.). Kita vertus, atsigaunant naujo bankų kredito srautams (žr. 18 pav.), 2023 m. antrąjį pusmetį paskolų portfelio augimo tempas stabilizavosi. Be to, suaktyvėjus finansavimuisi obligacijomis ir kitų finansų įstaigų paskolomis, nustojo lėtėti ir įmonių viso kredito (apimančio visus kredito šaltinius) portfelio metinis augimo tempas (sudarė 9,5 %). 2023 m. ketvirtąjį ketvirtį įmonėms buvo suteikta 6,2 tūkst. naujų bankų paskolų, kurių vertė sudarė 827 mln. Eur (atitinkamai šeštadaliu mažiau ir ketvirtadaliu daugiau nei prieš metus). Daugiau bankų pranešant apie prastėjančią transporto sektoriaus finansinę būklę, kredito įstaigos pradėjo šiek tiek riboti šios veiklos finansavimą: palyginti su pirmuoju pusmečiu transporto įmonėms buvo suteikta 16 proc. mažesnės vertės paskolų (visa suma sudarė 275 mln. Eur). Kita vertus, po itin vangaus laikotarpio gerėjant apdirbamosios gamybos įmonių lūkesčiams, 2023 m. antrąjį pusmetį joms paskolinta 310 mln. Eur (11 % daugiau nei pirmąjį pusmetį).

Nors apie finansinius sunkumus pranešančių įmonių dalis tebėra didžiausia nuo 2008 m. krizės laikų, reikšmingų problemų laiku grąžinant paskolas šiuo metu turi tik nuo pandemijos reikšmingai nukentėjęs apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektorius. Neveiksnių paskolų dalis pastarųjų įmonių portfelyje sudaro 11,4 proc. (visų įmonių portfelyje šis rodiklis – 1,5 % ir yra istorinėje žemumoje net ir tarp tokių prociklinių sektorių kaip statyba ar NT operacijos). Nustojus kilti naujų įmonių paskolų palūkanų normoms, o bankams tikintis, kad artimiausiu laikotarpiu paskolų paklausa turėtų nustoti trauktis, įmonių segmente įsigali atsargus optimizmas. Žvelgiant į ateitį, įmonių finansines perspektyvas ir kreditavimą teigiamai turėtų veikti didėjanti gyventojų perkamoji galia, išaugusios investicijos ir, tikėtina, gerėsianti užsienio prekybos partnerių padėtis.

8.Valdžios sektoriaus finansai

Gana sparčiai augusios valdžios sektoriaus (VS) pajamos ir lėtėjęs išlaidų augimas lėmė, kad 2023 m. VS finansų būklė buvo šiek tiek geresnė nei 2022 m. Trečiojo ketvirčio duomenys rodo, kad VS pajamos tiek nominaliąja verte, tiek metiniu augimo tempu viršijo išlaidas, o tai palankiai veikė VS balanso ir BVP santykį, kuris (matuojant 4 ketvirčių slenkamąja suma) sudarė –1,1 proc. BVP. Naujausi mėnesiniai centrinės valdžios duomenys sudaro prielaidas manyti, kad VS pajamos ir toliau sparčiai didėjo, o išlaidos sumažėjo, todėl VS deficitas 2023 m. ketvirtąjį ketvirtį dar labiau sumažėjo ir buvo apie 0,1 proc. punkto mažesnis nei 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį.

2023 m. VS išlaidų augimo tempas lėtėjo. 2023 m. trečiąjį ketvirtį VS išlaidos per metus paaugo tik 9 proc., t. y. perpus mažiau nei antrąjį ir 12 proc. punkto lėčiau nei pirmąjį ketvirtį. Pagrindinis veiksnys, lėmęs bendrų išlaidų augimo sulėtėjimą, buvo lėčiau nei ankstesnius keturis ketvirčius didėjusios socialinės išmokos (žr. 19 pav.), jos per metus paaugo tik 1,7 proc. Šį socialinių išmokų augimo sulėtėjimą lėmė nuo 2023 m. birželio mėn. augimo nebespartinantis papildomas pensijų indeksavimo efektas ir 23 proc. mažesnės nei tą patį trečiąjį ketvirtį prieš metus socialinės išmokos, skirtos šeimų paramai. Antras pagal svarbą išlaidų augimą lėtinęs veiksnys – 78 proc. mažesnės nei tą patį ketvirtį prieš metus išmokėtos subsidijos. Atsižvelgiant į tai, kad šie veiksniai (o ypač gerokai mažesnės subsidijos dėl nebesubsidijuojamo verslo ir namų ūkių dėl išaugusių elektros kainų – tai buvo pagrindinis veiksnys, skatinęs išlaidų augimą 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį) neigiamai veikė VS išlaidas ir 2023 m. paskutinį ketvirtį, galima manyti, kad bendrų išlaidų augimo tempas buvo dar lėtesnis nei trečiąjį ketvirtį.

VS išlaidų augimo sulėtėjimą lėmė menkiau didėjusios socialinės išmokos ir mažesnis subsidijavimas.

19 pav. VS išlaidų metinis augimas ir kaitos veiksniai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

VS pajamų augimą palaiko reikšmingas darbo užmokesčio fondo augimas, sparčiai didėjantis surenkamas pelno mokestis ir augantis nominalusis vartojimas. 2023 m. trečiąjį ketvirtį VS pajamos augo 11 proc. (5 proc. p.) mažiau nei 2023 m. antrąjį ketvirtį. Antrą ketvirtį iš eilės VS pajamų augimui didžiausią teigiamą įtaką turėjo apie 19 proc. gausesnės nei prieš metus surinktos pajamos iš tiesioginių mokesčių (žr. 20 pav.). Spartų metinį surenkamų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio augimą palaiko stipri darbo rinka. 2023 m. pirmąjį–trečiąjį ketvirčiais darbo užmokesčio fondas vidutiniškai padidėjo 13 proc. Nagrinėjant išsamiau, minėtu laikotarpiu samdomųjų darbuotojų skaičiaus ekonomikoje metinis augimas vidutiniškai sudarė 1,7 proc., todėl galima teigti, kad pagrindinis veiksnys, lėmęs darbo užmokesčio fondo augimą, buvo sparčiai didėjęs darbo užmokestis (vidutiniškai 2023 m. pirmąjį–trečiąjį ketvirčiais per metus padidėjo apie 11 %). Pažymėtina, kad darbo užmokesčio fondo pokyčiais įprastai yra aiškinami ir socialinių įmokų pokyčiai, tačiau jos trečiąjį ketvirtį padidėjo tik 1,2 proc., t. y. gerokai mažiau nei 2023 m. ankstesniais ketvirčiais ir mažiau nei darbo užmokesčio fondas. Šį nesutapimą lėmė tai, kad 2023 m. trečiąjį ketvirtį buvo gauta gerokai mažiau (apie 75 % mažiau, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus) įmokų už valstybės lėšomis apdraustuosius asmenis. Pažymėtina, kad tokios didelės apimties minėtų įmokų sumažėjimas, nors ir nėra tendencingas, tačiau fiksuotas ir anksčiau, o paskutinį ketvirtį šių įmokų įprastai sumokama gerokai daugiau. Prie tiesioginių mokesčių augimo reikšmingai prisidėjo didesnės pajamos iš pelno mokesčio, jos 2023 m. pirmus tris ketvirčius, palyginti su 2022 m. atitinkamu laikotarpiu, buvo ketvirtadaliu didesnės. Tokiam dideliam pajamų iš šio mokesčio augimo paspartėjimui atsirasti prielaidas sudarė išaugęs finansų ir draudimo bei informacijos ir ryšių veiklų pelnas. Pastebėtina, kad pajamos iš netiesioginių mokesčių, nors ir teigiamai, tačiau kiekvieną 2023 m. ketvirtį vis mažiau reikšmingai prisidėjo prie bendrų VS pajamų augimo. Tam įtakos turėjo vis lėčiau didėjančios nominaliosios namų ūkių vartojimo išlaidos ir lėtėjantis kainų augimo tempas (išsamesnė analizė pateikta 5 intarpe). Remiantis mėnesiniais VMI bei Sodros duomenimis, galima numanyti, kad VS pajamų augimo tempas 2023 m. paskutinį ketvirtį paspartėjo – tiesioginių ir netiesioginių mokesčių augimo tempas buvo gerokai spartesnis nei 2023 m. trečiąjį ketvirtį (atitinkamai 4 ir 5 proc. p.). Lėtėjantis VS išlaidų ir spartus VS pajamų augimo tempas sudaro prielaidas manyti, kad 2023 m. VS balanso ir BVP santykis buvo geresnis nei ankstesniais metais.

VS pajamų augimą palaikė sparčiai didėjusios pajamos iš tiesioginių mokesčių.

20 pav. VS pajamų metinis augimas ir kaitos veiksniai

Šaltiniai: VDA ir Lietuvos banko skaičiavimai.

VS skolos ir BVP santykis 2023 m. trečiąjį ketvirtį sumažėjo iki 37,4, o paskutinį ketvirtį, tikėtina, padidėjo ir siekė apie 38,2 proc. 2023 m. trečiąjį ketvirtį VS skolos ir BVP santykio 0,7 proc. punkto sumažėjimą lėmė ne tik augęs nominalusis BVP, bet ir apie 235 mln. Eur mažesnė, palyginti su 2023 m. antruoju ketvirčiu, nominalioji skolos vertė. Remiantis naujausia skolinimosi ir skolos grąžinimo statistika, gruodžio mėn. Vyriausybės grynasis skolinimasis sudarė 600 mln. Eur ir tai lėmė, kad 2023 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su paskutiniu ketvirčiu, grynasis skolinimasis buvo 1,1 mlrd. Eur didesnis. Atsižvelgiant į tai ir į istorinį ryšį tarp grynojo skolinimosi pokyčio bei VS skolos pokyčio, manytina, kad skolos ir BVP santykis paskutinį ketvirtį išaugo iki 38,2 proc. Žvelgiant į artimiausio laikotarpio perspektyvą, pažymėtina, kad 2024 m. vasario mėn. Vyriausybė išleido skolos vertybinių popierių už 1,5 mlrd. Eur. Dėl šio išankstinio skolinimosi tikėtinas skolos ir BVP santykio padidėjimas pirmąjį pusmetį, tačiau skolos ir BVP santykis vėl turėtų sumažėti antrąjį pusmetį, kai bus įvykdyti šiais metais besibaigiantys skoliniai įsipareigojimai.

PVM yra svarbiausias Lietuvos VS surenkamų mokestinių pajamų šaltinis, kuriam kainų pokyčiai daro reikšmingą įtaką. Pastaruosius porą metų VS pajamos Lietuvoje augo ypač sparčiai (žr. 20 pav.): 2021–2022 m. metinis pajamų augimo tempas buvo sparčiausias per pastarąjį dešimtmetį ir sudarė atitinkamai apie 13 ir 17,3 proc. VS pajamos labiausiai augo dėl gausesnių mokestinių pajamų ir surinktų socialinio draudimo įmokų. Prielaidos šių rūšių pajamoms augti susidarė dėl gerokai paspartėjusio mokestinių bazių, tokių kaip privačiojo vartojimo ir darbo užmokesčio fondo, didėjimo. Tam įtaką darė ne tik auganti realioji vartojimo išlaidų apimtis ir didesnio darbuotojų produktyvumo ir įtampos darbo rinkoje sugeneruotas darbo užmokesčio prieaugis, bet taip pat susidariusi aukštos infliacijos aplinka ir didėjantis bendrasis kainų lygis. PVM yra svarbiausias Lietuvos surenkamų mokestinių pajamų šaltinis, nes pajamos iš PVM sudaro apie 40 proc. visų mokestinių ir apie 20 proc. visų VS pajamų. Dėl specifinės PVM konstrukcijos, kai PVM apmokestinamas atlygis, kurį gauna (arba turi gauti) prekių tiekėjas arba paslaugų teikėjas už šalies teritorijoje tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas[38]
[38] Remiantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsniu, nusakančiu apmokestinamąją vertę.
(paprasčiau tariant, tai yra tiekėjo nustatyta prekės arba paslaugos kaina galutiniam vartotojui prieš apmokestinimą PVM), pajamos iš PVM yra labiausiai kainų pokyčių tiesiogiai veikiama mokestinių pajamų rūšis. Šiame intarpe pateikiama išsamesnė pajamų iš PVM raidą lėmusių makroekonominių veiksnių analizė.
Kainų įtaką pajamoms iš PVM galima išskirti mokestinę bazę aproksimuojant namų ūkių vartojimo išlaidomis, kurias pagal skelbiamą nacionalinių sąskaitų statistiką galima išskaidyti į apimties ir kainų dedamąsias. Pasinaudodami Ispanijos centrinio banko tyrėjų Miralles ir Pages (2023)[39]
[39]García-Miralles, E., & Martínez Pagés, J. (2023). Government revenue in the wake of the pandemic. Tax residuals and inflation. Economic Bulletin, 2023/Q1, 16. doi: 10.53479/29791.
pasiūlytu metodu, pajamų iš PVM pokyčius galima susieti su keturiais veiksniais:

Δ(PVM pajamos)=ε⨯Δ(NŪ vartojimo išlaidų apimtis)+Δ(NŪ vartojimo išlaidų defliatorius)+priemonės+u     (1)

Šioje lygtyje ε žymi istorinį pajamų iš PVM elastingumą makroekonominės bazės atžvilgiu, per kurį namų ūkių privačiojo vartojimo to meto kainomis pokyčiai persiduoda pajamų iš PVM dinamikai. Antrasis ir bene svarbiausias lygties veiksnys yra PVM mokestinės bazės aproksimacija (arba makroekonominė bazė) – privačiojo namų ūkių vartojimo išlaidos, kurios lygtyje išskaidytos į apimties (arba realiąją) ir kainos dedamąsias ir pažymėtos kaip (Δ(NŪ vartojimo išlaidų apimtis)+Δ(NŪ vartojimo išlaidų defliatorius)). Trečiasis veiksnys, kuris lygtyje pažymėtas kaip priemonės, matuoja fiskalinių priemonių ir diskretinių sprendimų poveikį pajamoms iš PVM. Fiskalinės priemonės dažniausiai yra susijusios su tam tikrais su PVM susijusių teisės aktų pakeitimais, kuriuos lemia Vyriausybės diskretiniai sprendimai. Pastarieji daro įtaką pajamoms iš PVM ir dažniausiai priimami susiklosčius išskirtinėms ekonominėmis aplinkybėms, kai, keičiant mokesčių tarifus, siekiama daryti poveikį tam tikram sektoriui ar visai valstybės ekonomikai[40]
[40] Kadangi skaičiavimai apima 2015–2024 m., todėl kaip diskretinės fiskalinės priemonės į skaičiavimus įtraukti šie su PVM susiję sprendimai: pagrindinio ir lengvatinio PVM tarifų pokyčiai (2015 m., 2017–2019 m., 2021–2024 m.), su COVID-19 pandemija susiję PVM atidėjiniai ir jų padengimas (2020–2022 m.), PVM kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį (2022 m.), PVM tarifo pokyčiai maitinimo paslaugoms (2020–2023 m.).
. Paskutinis lygties elementas u žymi likutinę arba anksčiau minėtų lygties kintamųjų dinamika nepaaiškintą pajamų iš PVM pokyčio dalį. Likučiai tokiuose matavimuose paprastai atsiranda dėl netobulo makroekonominės bazės ir tikrosios mokesčių bazės sutapimo, taip pat dėl netikslaus fiskalinių priemonių poveikio ar elastingumo įvertinimo[41]
[41] Remiantis kituose panašiuose tyrimuose (pvz., Price et al. (2014)) pateiktais įvertinimais, šiame intarpe daryta prielaida, kad ε yra lygus 1.
. Remiantis (1) lygtimi sudarytas pajamų iš PVM pokyčio išskaidymas pateiktas A pav.

Palyginti su ankstesniais metais, kainų veiksnio įtaka surinktoms VS pajamoms iš PVM ypač sustiprėjo 2021–2023 m.

A pav. Pajamų iš PVM raida ir jos kaitos veiksniai

Šaltiniai: VMI, Finansų ministerija ir Lietuvos banko skaičiavimai.

* 2023 m. pajamų iš PVM metinio srauto įvertis sudarytas pagal viešai prieinamą VMI informaciją, pateikiamą Mokesčių ir kitų įmokų į biudžetus apyskaitoje, 2023 m. gruodžio 31 d. 2024 m. pajamų iš PVM metinio srauto įvertis sudarytas pagal viešai prieinamą 2024 m. biudžeto projekto aiškinamojo rašto priede pateiktą informaciją apie 2024 m. planuojamą surinkti pajamų iš PVM sumą. Namų ūkio vartojimo išlaidų palyginamosiomis kainomis ir defliatoriaus įtakai įvertinti panaudotos Lietuvos banko 2024 m. kovo mėn. atitinkamų rodiklių prognozės 2023 ir 2024 m.

Skaičiavimai rodo, kad paspartėjęs vartotojų kainų augimas 2021–2023 m. reikšmingai prisidėjo prie reikšmingai šoktelėjusio pajamų iš PVM augimo. Iš A pav. matyti, kad palyginti mažos infliacijos laikotarpiu 2015–2019 m. namų ūkių vartojimo defliatoriaus pokytis vidutiniškai lėmė apie ketvirtadalį viso pajamų iš PVM pokyčio. 2020 m., prasidėjus COVID-19 pandemijai, pajamų iš PVM augimas reikšmingai sulėtėjo, palyginti su 2017–2019 m. stebėtu augimu, daugiausia dėl to, kad kaip pagalba verslui per pandemiją buvo sudaryta galimybė kuriam laikui atidėti visų pagrindinių mokesčių, taip pat ir PVM mokėjimą. Tai reikšmingai sumažino VS pajamas iš PVM 2020 m., nes PVM atidėjimai ir kiti veiksniai lėmė, kad PVM mokėtojų įsiskolinimas mokesčių administratoriui 2020 m. šoktelėjo maždaug 500 mln. Eur (1 % BVP)[42]
[42] VMI pateikiama informacija apie biudžeto pajamų surinkimą (PVM duomenys, žr. pav. „PVM nepriemoka“).
. Pandemijos pikui praėjus, valstybės ekonomikos situacija stabilizavosi, todėl verslui susidarė galimybių susimažinti mokestinius įsipareigojimus mokesčių administratoriui: PVM nepriemoka per 2021 ir 2022 m. kasmet mažėjo po maždaug 250 mln. Eur (po 0,4 % BVP) ir generavo reikšmingą papildomų pajamų iš PVM srautą. Šios papildomos pajamos kartu su po pandeminių suvaržymų atsigavusiu vartojimu ir vis sparčiau didėjančia infliacija lėmė, kad VS pajamos iš PVM per 2021 m. paaugo rekordiniu 17 proc. tempu. 2022 m. rudenį infliacijai šalyje pasiekus piką, VS pajamos iš PVM per metus padidėjo daugiau nei penktadaliu (20,4 %), o 2023 m. infliaciniams procesams šalyje pradėjus išsikvėpti, tai buvo aiškiai matyti ir iš mažesnio pajamų iš PVM prieaugio.
Numatant infliacijos mažėjimą, turėtų lėtėti ir pajamų iš PVM augimas. A pav. matyti, kad kainų veiksnio įtaka pajamų iš PVM augimui 2024 m. gerokai sumažės ir vėl bus maždaug tokio paties masto kaip 2015–2019 m. Apibendrinus šiame intarpe pateikiamus skaičiavimus ir 2024 m. biudžeto projekto aiškinamajame rašte pateiktą informaciją apie planuojamas pajamas iš PVM 2024 m., matyti, kad pajamų iš PVM augimo veiksnių struktūra turėtų būti geriau subalansuota, palyginti su stebėta per pastaruosius ketverius metus. Tikėtina, kad maždaug pusę pajamų iš PVM padidėjimo lems didėjanti namų ūkių privačiojo vartojimo išlaidų vertė, maždaug ketvirtadalį lems papildomos VS pajamos iš PVM dėl nuo 2024 m. pradžios nustojusio galioti lengvatinio PVM tarifo maitinimo paslaugoms. Pažymėtina, kad, remiantis skaičiavimais, 2024 m. vėl galimai padidės makroekonominės bazės augimu ir diskretiniais sprendimais nepaaiškinama pajamų iš PVM prieaugio dalis, kuri sudarys apie ketvirtadalį viso planuojamo pajamų iš PVM padidėjimo. Tokį likučio padidėjimą galimai lemia anksčiau minėtas šio analitinio metodo ribotumas, netikslūs diskretinių sprendimų poveikio įverčiai, tačiau tai taip pat gali būti ir pernelyg optimistinio 2024 m. pajamų iš PVM plano rezultatas: Lietuvos bankas savo išvadoje dėl 2024 m. biudžeto projekto[43] įžvelgė riziką, kad pajamų iš PVM planas gali būti neįvykdytas, nes yra rizika nesurinkti maždaug 150 mln. Eur (0,2 % BVP) pajamų iš PVM.

Santrumpos

BVP                  bendrasis vidaus produktas

ECB                  Europos Centrinis Bankas

EK                    Europos Komisija

ES                    Europos Sąjunga

EURIBOR          Europos vidutinė tarpbankinės rinkos palūkanų norma (angl. euro interbank offered rate)

Eurosistema      Europos Centrinis Bankas ir euro zonos centriniai bankai

Eurostatas        Europos Sąjungos statistikos tarnyba

IT                     informacinės technologijos

JAV                   Jungtinės Amerikos Valstijos

JK                     Jungtinė Karalystė

MMA                 minimalioji mėnesinė alga

NT                    nekilnojamasis turtas

PFĮ                   pinigų finansų įstaiga

PVM                  pridėtinės vertės indeksas

VDA                  Valstybės duomenų agentūra

VMI                  Valstybinė mokesčių inspekcija

VS                    valdžios sektorius

© Lietuvos bankas

Gedimino pr. 6, LT-01103 Vilnius

www.lb.lt

Lietuvos ekonomikos apžvalgoje nagrinėjama realiojo sektoriaus, kainų, viešųjų finansų ir kredito kaita Lietuvoje, taip pat numatoma šalies ekonomikos raida. Apžvalgoje pateikiama medžiaga yra statistinių duomenų analizės, modeliavimo ir ekspertų vertinimo rezultatas. Apžvalgą rengia Lietuvos bankas.

Apžvalga pagrįsta informacija, paskelbta iki 2024 m. kovo 1 d.

Leidžiama perspausdinti švietimo ir nekomerciniais tikslais, jei nurodomas šaltinis.

ISSN 2029-8358 (online)