Dalintis:

Lietuvos ekonomikos raida ir perspektyvos

Įsibėgėjant vakcinacijai pasaulio ekonomika atsigauna. Prognozuojama, kad ji šiais metais turėtų augti 6, o kitais metais – 4,9 proc.[1]

[1] 2021 m. liepos mėn. TVF prognozės.

Tačiau šalių ekonomikų atsigavimas nėra tolygus – dėl skirtingų vakcinacijos tempų ir teikiamos fiskalinės paramos apimties atsigavimo raida valstybėse skiriasi. Išsivysčiusioms valstybėms, paskiepijusioms beveik pusę savo populiacijos, numatomas grįžimas į prieš pandemiją prognozuotą augimo lygį 2022 m., o besivystančioms valstybėms, paskiepijusioms tik apie dešimtadalį savo populiacijos ir turinčioms ribotas fiskalinio skatinimo galimybes, dėl atsinaujinančių COVID-19 protrūkių jis užtruks gerokai ilgiau. Kadangi pasaulio ekonomika visiškai galės atsigauti tik tada, kai pandemijos plitimas bus sustabdytas visame pasaulyje, COVID-19 ir toliau yra pagrindinė grėsmė pasaulio ekonomikos atsigavimui. Tad lėtesnis, nei tikimasi, vakcinacijos tempas ir galimos naujos vakcinoms atsparios COVID-19 atmainos bei jų protrūkiai tebėra įvardijami kaip pagrindinės rizikos dabar numatomam pasaulio ekonomikos atsigavimui. Besitęsianti COVID-19 pandemija taip pat apsunkina ir kitų pasaulio ekonomikoje susidariusių disbalansų normalizavimąsi. Pavyzdžiui, per pandemiją susidarę tiekimo grandinių trikdžiai neleidžia išspręsti žaliavų trūkumo problemos, kuri buvo įvardijama tarp svarbiausių veiksnių, nulėmusių lėtesnį, nei tikėtasi, didžiausių pasaulio ekonomikų – JAV ir Kinijos – augimą šių metų antrąjį ketvirtį. Pažymėtini ir valstybių skolos tvarumo iššūkiai: viena vertus, norint išvengti įmonių bankrotų bangos besitęsiant pandemijai, valstybėms svarbu per anksti nenutraukti fiskalinės paramos, kita vertus, gali apsunkinti didelį įsiskolinimą turinčių vyriausybių ir įmonių galimybes suvaldyti savo skolas ir su jomis susijusias sąnaudas ateityje, pagrindinėms pasaulio ekonomikoms perėjus į ciklinio pakilimo etapą ir palūkanų normoms ėmus normalizuotis. Visa tai per tarptautinės prekybos ir finansinius ryšius veikia ekonominį aktyvumą ir Lietuvoje.

Antrasis karantinas nesustabdė Lietuvos ekonomikos plėtros. Tiek pirmąjį, tiek antrąjį ketvirčiais fiksuotas ekonomikos augimas rodo, kad Lietuvos įmonės sugebėjo tinkamai pasirengti naujai pandemijos bangai. Pasinaudodami atveriamose pagrindinių prekybos partnerių ekonomikose atsigaunančia paklausa, Lietuvos eksportuotojai toliau didino pardavimų apimtį užsienio rinkose. Nors prie eksporto augimo daugiausia prisidėjo chemijos ir baldų pramonėje gaminama produkcija, eksporto apimtį didino ir daugelis kitų apdirbamosios gamybos šakų. Šių metų antrąjį ketvirtį daugelio jų gamybos apimtis buvo didžiausia nuo duomenų skelbimo pradžios. Sėkminga plėtra užsienio rinkose, gera įmonių finansinė padėtis ir iki aukštumų pakilęs gamybos pajėgumų panaudojimo lygis teigiamai veikė įmonių lūkesčius, o tai paskatino privačiojo sektoriaus investicijų atsigavimą. Prasidėjus pandemijai sumenkusi užsienio paklausa ir neapibrėžtumas dėl pasaulio ekonomikos raidos lėmė nemenką investicijų krytį. Nors 2020 m. antrąjį pusmetį investicijos pradėjo atsigauti, jas daugiausia skatino valstybinis sektorius ir tik nuo šių metų pradžios daugiau investuoti pradėjo ir privatusis sektorius. Palanki eksportuojančiojo sektoriaus raida sudarė sąlygas išlikti darbuotojams palankiai darbo rinkos raidai. Tai kartu su kitų veiklų atsivėrimu bei valdžios sektoriaus sprendimais didino namų ūkių disponuojamąsias pajamas ir gerino namų ūkių lūkesčius. Visi šie veiksniai prisidėjo prie didesnio namų ūkių vartojimo, augusio tiek šių metų pirmąjį, tiek antrąjį ketvirčiais. Tiesa, net ir stipriai sumažėjus karantino suvaržymams, o namų ūkių disponuojamosioms pajamoms reikšmingai tebeviršijant išlaidas, namų ūkiai šių metų antrąjį ketvirtį tik gana nuosaikiai padidino vartojimo išlaidas, kartu, Lietuvos banko vertinimu, istorinėse aukštumose palaikydami taupymo normą.

Augant ekonomikai gerėja padėtis ir darbo rinkoje. Po kryčio 2020 m. nuo šių metų pradžios dirbančiųjų skaičius šalyje auga, o metų viduryje jis pasiekė ir prieš pandemiją stebėtą lygį. Tiesa, darbo vietų kūrimas įvairiose ekonominėse veiklose skiriasi. Mažiau pandemijos paveiktose veiklose, pavyzdžiui, informacijos ir ryšių, transporto ir saugojimo, apdirbamosios gamybos veiklose, darbuotojų skaičius didėjo jau šių metų pradžioje, o labiau paveiktose veiklose, pavyzdžiui, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje, jis pradėjo atsigauti tik šių metų antrąjį ketvirtį, t. y. po to, kai buvo pradėti mažinti šioms veikloms taikomi karantino ribojimai. Vėl pradėjusi didėti darbuotojų samda vis labiau ryškina dar prieš pandemiją iškilusią darbuotojų stygiaus problemą. O tai yra viena svarbiausių priežasčių, lėmusių ir itin spartų darbo užmokesčio kilimą. Nors vidutinis darbo užmokestis šalyje gana sparčiai didėjo ir prieš pandemiją, po pirmojo karantino jis dar sparčiau kilo – nuo 2020 m. trečiojo ketvirčio tiek privačiajame, tiek valdžios sektoriuje darbo užmokestis vidutiniškai kilo dviženkliu tempu. Prie tokios vidutinio darbo užmokesčio raidos šalyje pastebimai prisidėjo valstybės priimami sprendimai, kuriais buvo keliamas viešojo sektoriaus darbuotojų darbo atlygis, didinamas mažiausias pajamas gaunančių asmenų darbo užmokestis. Tikėtina, kad darbo atlygio raidai poveikį turėjo ir gyventojams mokėtos darbo paieškos išmokos, kurios galimai ribojo gyventojų paskatas siekti užimtumo. Galimybes taip sparčiai kilti darbo užmokesčiui sudarė ir per pandemiją priimti veiklos efektyvinimo ir prisitaikymo prie pandemijos sąlygų sprendimai, leidę Lietuvos įmonėms reikšmingai pakelti darbo našumą. 2020 m. jo augimas Lietuvoje buvo vienas didžiausių tarp ES šalių.

Tolesnę Lietuvos ekonomikos plėtrą ir toliau lems pasaulinis pandeminės padėties valdymas, vis labiau atsigausianti vidaus paklausa ir į eksportą orientuotų veiklų raida. Lemiamą poveikį ekonomikos aktyvumui tebedarys pandemijos mastas ir prisitaikymas prie jos tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Šiose prognozėse yra daroma prielaida, kad artimiausiais mėnesiais Lietuvoje ir toliau bus sėkmingai įgyvendinama gyventojų vakcinacija, kuri kartu su kitomis priemonėmis ribos naujų susirgimų COVID-19 skaičių, o tai leis išvengti gyventojų ir įmonių veiklos apribojimų, kurie reikšmingai paveiktų ekonominį aktyvumą. Tai sudarys didesnių galimybių namų ūkiams įsigyti norimas prekes ir paslaugas. Jų nusiteikimą daugiau vartoti rodo iki aukščiausio lygio nuo pasaulinės krizės pradžios padidėjusi namų ūkių, planuojančių įsigyti didesnius pirkinius, dalis. Būtent grįžimas prie įprastesnių vartojimo įpročių ir perteklinio taupymo mažėjimas turėtų būti vieni pagrindinių veiksnių, lemsiančių spartų namų ūkių vartojimo augimą, kuris artimiausiais metais turėtų viršyti net ir padidėjusį disponuojamųjų pajamų augimą. Prognozuojamas išsivysčiusių valstybių, sudarančių reikšmingą dalį svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių, ekonomikos atsigavimas didins lietuviškų prekių paklausą, o tai palankiai veiks eksportuotojus. Šiuo metu tikimasi, kad užsienio paklausa lietuviškoms prekėms šiais metais bus daugiau nei 8 proc. didesnė nei prieš metus, o vėlesniais metais kils perpus lėčiau. Numatoma, kad paklausa augs tiek vidaus, tiek išorės rinkoje, o tai teigiamai veikia įmonių lūkesčius. Tai ir toliau skatins privačiojo sektoriaus investicijas, prie kurių didėjimo prisidės ir suintensyvėję ES paramos lėšų srautai. Prognozuojama, kad visi šie veiksniai lems gana reikšmingą ekonomikos plėtrą artimiausiais metais – Lietuvos realusis BVP 2021 m. augs 4,9, o 2022 m. – 3,5 proc.

Sparčiai atsigaunant Lietuvos ir pasaulio ekonomikai, auga infliacija. Infliacijos padidėjimui didžiausią įtaką turi atsigavusios naftos kainos, žema palyginamoji jų bazė ir pakilusios įvairių kitų žaliavų, pavyzdžiui, metalų, kainos. Ilgiau, nei tikėtasi, užsitęsę tiekimo trikdžiai ir įtampa pasaulinėje žaliavų rinkoje turėjo įtakos spartesniam pramonės prekių kainų augimui. Didinant žaliavų pasiūlą, pusiausvyra tarp daugelio žaliavų paklausos ir pasiūlos ateityje turėtų būti panaši į buvusią iki pandemijos, o sumažėjęs atsargų lygis – atkurtas, tad tikėtina, kad daugelio žaliavų kainos ateityje turėtų mažėti. Vis dėlto prognozuojama, kad tiek dar šių metų paskutiniais mėnesiais, tiek kitų metų pradžioje pramonės prekių kainos tebekils sparčiai. Pakilusios pasaulinės maisto žaliavų kainos, prastas daržovių derlius ir aukštesnės kitos sąnaudos, įskaitant didesnį darbo užmokestį, paspartins ir maisto kainų kilimą. Vis dėlto maisto kainos tiek 2021 m., tiek 2022 m. vidutiniškai kils mažiau nei iki pandemijos. Numatomas spartus darbo užmokesčio augimas, kurį daugiausia lemia darbuotojų trūkumas, konvergencija bei sukauptos santaupos, kurių vis daugiau bus nukreipiama į paslaugų sektorių, turės įtakos ir paslaugų kainoms – jos kils sparčiau. Numatoma, kad infliacija Lietuvoje šiemet sieks 3,3 proc. –1,1 proc. punkto daugiau, nei prognozuota anksčiau. Palyginti su praėjusiais metais, infliacija bus 2,2 proc. punkto didesnė – daugiausia dėl kylančių energijos produktų ir pramonės prekių kainų. Kitąmet infliacija šiek tiek sumažės ir sudarys 2,6 proc. Infliacijos tiek daug nebedidins energijos produktų kainos, bet ją stipriau veiks su vidaus ekonomine raida labiau susijusios paslaugų kainos. Infliaciją kitais metais gali labiau didinti ir sparčiau kilsiančios maisto produktų kainos.

Numatoma Lietuvos ekonomikos raida

	2021 m. rugsėjo mėn. prognozė^a			2021 m. birželio mėn. prognozė
	2020	2021^b	2022^b	2020	2021^b	2022^b
Kainų ir sąnaudų kaita (%, pokytis per metus)
Vidutinė metinė infliacija pagal SVKI	1,1	3,3	2,6	1,1	2,2	2,1
Bendrojo vidaus produkto defliatorius^c	1,1	3,9	2,5	1,1	2,0	2,0
Darbo užmokestis	10,2	9,4	7,6	10,2	7,0	5,9
Importo defliatorius^c	–5,2	4,3	1,8	–5,2	3,9	1,5
Eksporto defliatorius^c	–3,5	2,9	2,1	–3,5	2,8	1,3
Ekonominis aktyvumas (palyginamosiomis kainomis; %, pokytis per metus)
Bendrasis vidaus produktas^c	–0,8	4,9	3,5	–0,8	5,1	4,1
Privačiojo vartojimo išlaidos^c	–2,1	5,6	6,6	–2,1	6,2	6,5
Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos^c	0,5	0,1	0,0	0,5	0,3	0,0
Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas^c	0,1	11,1	6,3	0,1	8,5	5,5
Prekių ir paslaugų eksportas^c	0,0	11,4	4,6	0,0	8,2	5,9
Prekių ir paslaugų importas^c	–5,7	14,8	7,4	–5,7	11,4	7,9
Darbo rinka
Nedarbo lygis (vidutinis metinis; %, palyginti su darbo jėga)	8,6	7,2	6,8	8,5	7,1	6,6
Užimtųjų skaičius (%, pokytis per metus)^d	–1,7	0,6	0,2	–1,5	0,7	0,4
Išorės sektorius (%, palyginti su BVP)
Prekių ir paslaugų balansas	10,0	7,4	5,8	10,0	7,7	6,3
Einamosios sąskaitos balansas	8,3	5,4	3,6	8,4	5,6	3,6
Einamosios ir kapitalo sąskaitų balansas	10,4	8,0	6,3	10,4	8,2	6,3

a Makroekonominių rodiklių prognozės parengtos remiantis tarptautinės aplinkos prielaidomis, sudarytomis pagal informaciją, paskelbtą iki 2021 m. rugpjūčio 18 d., ir kitais duomenimis bei informacija, paskelbta iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.

b Prognozė.

c Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką.

d Nacionalinių sąskaitų duomenys; užimtųjų skaičius apibrėžiamas pagal vidaus koncepciją.

1.Tarptautinė aplinka

Vis labiau įsibėgėjanti vakcinacija leido pasaulio valstybių ekonomikoms judėti atsigavimo link. Vis dėlto nevienodi vakcinacijos tempai ir skirtingų apimčių fiskalinė parama lemia skirtingus atsigavimo po pandemijos scenarijus. Išsivysčiusios pasaulio ekonomikos dabar yra paskiepijusios daugiau nei pusę savo gyventojų, todėl šios šalyse karantino apribojimai yra švelninami. Be to, išsivysčiusiose šalyse yra numatoma teikti fiskalinę paramą ir po 2021 m. Todėl prognozuojama, kad šių šalių ekonomikos grįš į prieš pandemiją prognozuotą ekonominio aktyvumo lygį 2022 m. (žr. 1 pav.). Tačiau besivystančios pasaulio ekonomikos skiepijimo tempais gerokai atsilieka ir yra paskiepijusios tik apie 10 proc. savo gyventojų, o fiskalinė parama daugumoje šių šalių buvo nutraukta dar praėjusiais metais[2]

[2] Plačiau žr. čia.

. TVF vertinimu, dėl mažesnių vakcinavimo apimčių bei gerokai mažesnės fiskalinės paramos šių valstybių ekonomikų atsigavimas bus gerokai apribotas atsinaujinančių COVID-19 protrūkių, ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių besivystančios ir mažų pajamų šalys ilgą laiką atsiliks nuo iki pandemijos prognozuoto ekonomikos augimo.

Valstybės po pandemijos atsigauna skirtingais tempais.

1 pav. Pandemijos poveikis BVP augimo prognozėms

(indeksas, 2019 m. = 100)

Dalintis:

Šaltinis: TVF.

TVF manymu, pasaulio ekonomika 2021 m. augs 6, o kitais metais – 4,9 proc. Palyginti su balandžio mėn. prognozėmis[3]

[3] TVF prognozavo, kad 2022 m. pasaulio ekonomika augs 4,4 proc.

, 2022 m. pasaulio ekonomikos augimo prognozė buvo padidinta 0,5 proc. punkto dėl spartesnio, nei buvo prognozuota anksčiau, JAV ekonomikos augimo šių metų pirmąjį ketvirtį. TVF taip pat numato, kad, nepaisant susiformavusių trikdžių žaliavų tiekimo ir tarptautinėse gamybos grandinėse, pasaulinė prekybos apimtis 2021 m. turėtų augti 9,7, 2022 m. – 7 proc., o prekyba prekėmis atsigaus greičiau nei paslaugomis (pvz., turizmo) dėl naujų pandemijos protrūkių kai kuriose valstybėse. Kalbant apie kainų augimo tendencijas, TVF prognozuoja, kad 2021 m. pasaulio metinė infliacija turėtų siekti 2,4, o 2022 m. – 2,1 proc.

Bent pusei ES gyventojų pasiskiepijus nors viena vakcinos doze ir laisvėjant karantino apribojimams Europoje, pastebimas itin ryškus, tačiau netolygus ekonomikos atsigavimas. Euro zonos BVP šių metų antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, išaugo 2 proc. – 0,7 proc. punkto daugiau, nei prognozavo EK. Dėl spartėjančios vakcinacijos ir karantino apribojimų atlaisvinimų išaugęs vartotojų pasitikėjimas leido atsigauti paslaugų sektoriui, kurį itin skaudžiai paveikė pandemijos banga šių metų pirmais mėnesiais. Tą rodo ir liepos mėn. į rekordines aukštumas pakilęs euro zonos paslaugų PVI rodiklis – 60,4 (2020 m. balandžio mėn. šis įvertis sudarė 13,6)[4]

[4] PVI rodiklio neutrali reikšmė, rodanti nei sektoriaus plėtrą, nei spartesni jo augimą), yra 50.

. Vis dėlto, nepaisant spartaus ekonomikos augimo tempo vasaros mėnesiais, ES šalys narės po pandemijos sukelto šoko atsigauna skirtingu tempu. Remiantis EK prognozėmis, pavyzdžiui, Lenkijos, Vokietijos ir Nyderlandų ūkis į priešpandeminį lygį grįš iki šių metų pabaigos, tačiau nuo turizmo sektoriaus itin priklausomos Ispanija ir Italija priešpandeminį BVP lygį pasieks tik 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį (žr. 2 pav.). ES šalių ekonomikoms grįžtant į ikipandeminį lygį, EK itin pabrėžia vis dar esantį neapibrėžtumą dėl naujų pandemijos protrūkių, susijusių su naujomis COVID-19 atmainomis ir viruso keliamą grėsmę tolesniam ES ekonomikos atsigavimui.

ES šalys po pandemijos sukelto šoko atsigauna nevienodu tempu.

2 pav. Prognozuojamas pasirinktų šalių BVP lygis, palyginti su 2019 m. ketvirtuoju ketvirčiu

Dalintis:

Šaltinis: EK.

2021 m. antrąjį ketvirtį JK ekonomika augo sparčiau, nei buvo prognozuota, tačiau COVID-19 protrūkiai ir neišspręsti Brexito klausimai ir toliau yra pagrindinės rizikos, darančios įtaką JK ekonomikos atsigavimui. Pernai JK ekonomika dėl pandemijos sukelto šoko sumažėjo beveik 10 proc. – daugiausia per 300 metų[5]

[5] Plačiau žr. čia.

. Vis dėlto dėl itin sparčiai vykdomos gyventojų vakcinacijos ir laisvėjančių karantino apribojimų JK ekonomikos augimas 2021 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su 2021 m. pirmuoju ketvirčiu, sudarė 4,8 proc. Nepaisant šio vieno didžiausių tarp Didžiojo septyneto (G7) šalių ekonomikos atsigavimo tempų, JK ūkio augimas šių metų antrąjį pusmetį turėtų sulėtėti dėl naujų COVID-19 protrūkių, susijusių su delta atmaina. Lėtėjantį JK ekonomikos augimą rodo ir sudėtinis PVI rodiklis, kuris rugpjūčio mėn. buvo 55,3 (2021 m. liepos mėn. – 59,2) ir buvo žemiausias per šešis mėnesius. Dėl naujų COVID-19 protrūkių sumažėjusi vartotojų paklausa, žaliavų ir darbuotojų trūkumas neigiamai veikė JK įmonių veiklą paskutinį vasaros mėnesį. Įmonės apklausose[6]

[6] Plačiau žr. čia.

itin pabrėžia išryškėjusį darbuotojų trūkumą dėl reikalavimų saviizoliuotis po kontaktų su sergančiaisiais COVID-19. Prie sumažėjusio dirbančiųjų skaičiaus prisideda ir Brexitas. JK atsiskyrus nuo ES sugriežtėjo imigracijos į šalį reikalavimai. Todėl atsirado ir žemos kvalifikacijos darbuotojų trūkumas, kurį anksčiau užpildydavo imigrantai iš Rytų Europos valstybių[7]

[7] Palyginti su 2019 m. pabaiga, darbuotojų skaičius iš Rytų Europos valstybių sumažėjo 100 000 (12 %). Plačiau žr. čia.

. Be to, nemažai neapibrėžtumo sukelia vis dar nepasiektas susitarimas tarp ES ir JK dėl finansinių paslaugų teikimo. Tiesa, memorandumas dėl finansinių paslaugų, pasirašytas 2021 m. kovo 26 d., buvo pirmas žingsnis siekiant sukurti bendras gaires dėl ES ir JK bendradarbiavimo finansinių paslaugų sektoriaus reguliavimo srityje. Vis dėlto šis susitarimas savo esme yra pakankamai minimalistinis ir lygiavertiškumo klausimas, kuris leistų JK įsikūrusioms įmonėms veikti ir ES, vis dar yra neišspręstas.

Itin didelės apimties[8]

[8] 2021 m. kovo pradžioje patvirtintas „pandeminis“ fiskalinės paramos paketas sudarė 1,9 trln. (8,5 % BVP) JAV dol. ir apėmė tiesiogines perlaidas, papildomas federalines nedarbo išmokas ir kitas priemones.

fiskalinė parama padėjo JAV ekonomikai atsitiesti po pandemijos sukelto šoko, tačiau šių metų antrąjį ketvirtį ekonomika augo mažiau, nei buvo tikėtasi. JAV ekonomikos metinis augimas šių metų antrąjį ketvirtį sudarė 6,5 proc. (2,2 proc. p. mažiau, nei buvo tikėtasi). Lėtesnį JAV ekonomikos augimą iš esmės lėmė darbo jėgos bei žaliavų trūkumas dėl susidariusių trikdžių tiekimo grandinėse ir nauji COVID-19 protrūkiai pietinėse valstijose. Nepaisant ryškaus darbuotojų trūkumo, ypač paslaugų sektoriuje, TVF vertinimu, dirbančiųjų skaičius vis dar 3 proc. atsilieka nuo ikipandeminio lygio. JAV gyventojai, ypač gaunantys nedarbo pašalpas, ir toliau aktyviai nedalyvauja darbo rinkoje. Tačiau TVF prognozuoja, kad JAV užimtumo lygis į priešpandeminį lygį grįš 2022 m. pabaigoje. Nors antrąjį ketvirtį ekonomikos augimas ir buvo lėtesnis, nei tikėtasi, JAV ūkis dėl fiskalinės paramos reikšmingai paskatinto vidaus vartojimo išlaidų augimo jau viršijo ikipandeminį lygį. Numatoma, kad ekonomika turėtų sparčiai augti ir šių metų antrąjį pusmetį. TVF vertinimu, JAV ekonomika šiais metais augs 7 proc. – sparčiausiai per kelis dešimtmečius, o kitais metais – 4,9 proc. Vis dėlto reikšmingą neapibrėžtumą dėl tokio raidos scenarijaus kelia 2 trln. JAV dol. (9 % BVP) apimties „American Jobs Plan“ ir 1,9 trln. JAV dol. (8 % BVP) apimties „American Families Plan“ programų likimas JAV Kongrese[9]

[9] TVF savo prognozėse remiasi prielaida, kad tiek „American Jobs Plan“, tiek „American Families Plan“ bus patvirtinti visos apimties.

. Jei šie planai nebūtų patvirtinti arba jų apimtis būtų sumažinta, TVF vertinimu, infliacinis spaudimas JAV ir valstybės skolos augimas būtų mažesni, tačiau ir BVP augimas būtų lėtesnis.

Dėl naujų COVID-19 protrūkių ir žaliavų trūkumo Kinijos ekonomikos augimas šių metų antrąjį ketvirtį sulėtėjo. Jis balandžio–birželio mėn. sudarė 7,9 proc. per metus – 0,2 proc. punkto mažiau, nei buvo prognozuota. Lėtėjantį Kinijos ūkio augimą rodo ir PVI rodikliai. Nors gamybos PVI tebėra panašaus lygio kaip ir praėjusiais mėnesiais, paslaugų PVI nuo balandžio mėn. iš lėto mažėjo ir liepos mėn. sudarė 54,9. Lėtėjantį paslaugų sektoriaus augimą iš esmės lemia nauji COVID-19 protrūkiai. Liepos mėn. itin greitai plintanti delta atmaina išplito 22 Kinijos miestuose, o bendras atvejų skaičius siekė apie 2 000. Kinijos valdžia laikosi nulinės tolerancijos COVID-19 protrūkiams strategijos, todėl buvo vėl sugriežtintas karantinas ir izoliuota apie 100 000 gyventojų. Tokie griežti apribojimai itin skaudžiai paveikia nuo gyventojų mobilumo priklausomus turizmo ir paslaugų sektorius. Be to, Kinijos valdžia nuo šių metų pradžios griežtino privačių įmonių kontrolę, ypač IT sektoriuje[10]

[10] Teigiama, kad naujais apribojimais, kuriais iš esmės peržiūrimos asmeninių duomenų kaupimo ir panaudojimo taisyklės, siekiama apriboti monopolijų formavimąsi IT sektoriuje.

. Kinijos akcijų indeksai dėl tokių Kinijos valdžios veiksmų pastaraisiais mėnesiais nukrito, nepaisant Kinijos valdžios bandymų nuraminti rinkas. Dėl šių priežasčių TVF pablogino šių metų Kinijos ekonomikos augimo prognozes 0,3 proc. punkto ir tikisi 8,1 proc. augimo šiais metais, o 2022 m. – 5,7 proc.

Kaimyninės šalys po pandemijos patirto šoko užtikrintai juda atsigavimo link. Lenkijos ir Latvijos ekonomikos šių metų antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo atitinkamai 10,9 ir 10,3 proc. Viena pagrindinių ekonomikos augimo priežasčių buvo karantino apribojimų švelnėjimas, dėl kurių paslaugų sektoriaus veikla šiose šalyse iki tol buvo gerokai apribota. Nedarbo lygis kaimyninėse šalyse šių metų antrąjį ketvirtį mažėjo, tačiau liepos mėn. Latvijoje ir Estijoje vis dar buvo didesnis nei prieš pandemiją. Nedarbo lygis Lenkijoje sudarė 5,9, Latvijoje – 7,4, o Estijoje – 7,7 proc. Be to, EK prognozuoja, kad Lenkijos BVP šiais metais išaugs 4,8, Latvijos – 3,8, o Estijos – 4,9 proc., o ikipandeminį lygį šios šalys turėtų pasiekti iki šių metų pabaigos (žr. 2 pav.). Vis dėlto pagrindinė rizika kaimyninių šalių ekonomikos augimui ir toliau yra naujos COVID-19 atmainos ir su jomis susiję protrūkiai tiek prekybos partnerių šalyse, tiek šių šalių viduje.

Pasaulio ekonomikai atsigaunant po pandemijos sukelto šoko, gamintojai visame pasaulyje susiduria su išaugusiomis žaliavų ir puslaidininkių kainomis[11]

[11] Plačiau apie žaliavų kainas skaitykite 2 intarpe „Ar brangstančios žaliavos ir būstas jau yra infliacija?“.

. Tiek JAV, tiek euro zonos gamybos įmonės pabrėžia, kad jos susiduria su itin pakilusiomis apsauginių darbo priemonių, įvairių gamyboje naudojamų metalų (daugiausia vario ir plieno) ir puslaidininkių kainomis. Dėl pastarųjų paklausos sprogimo, įsiplieskusio COVID-19 pandemijos piko metu, tam tikrų prekių, pavyzdžiui, automobilių, išmaniųjų telefonų ir asmeninių kompiuterių, pristatymo terminas itin išaugo[12]

[12] Plačiau žr. čia.

. Esant tokiam puslaidininkių trūkumui, sumažėjo ir kai kurių produktų gamybos apimtis. Pavyzdžiui, didžiausia automobilių gamybos įmonė Toyota teigia, kad dėl puslaidininkių trūkumo yra priversta 40 proc. sumažinti rugsėjo mėn. planuotą automobilių gamybos apimtį[13]

[13] Plačiau žr. čia.

. Trumpuoju laikotarpiu išaugusios žaliavų kainos turėtų didinti infliaciją ir mažinti gamybos apimtį įvairiose šalyse. Vis dėlto, TVF teigimu, padidėjusios žaliavų kainos yra laikinas reiškinys ir jos į priešpandeminį lygį turėtų grįžti 2022 m.

Pagrindinės rizikos pasaulio ekonomikai ir toliau yra naujų, vakcinoms atsparių COVID-19 atmainų protrūkiai, besivystančių pasaulio valstybių lėtas vakcinacijos tempas, padidėjęs įmonių ir valstybių įsiskolinimo lygis. TVF pabrėžia, kad pasaulio ekonomika visiškai galės atsigauti tik tada, kai pandemijos plitimas bus sustabdytas visame pasaulyje. Tad lėtesnis vakcinacijos tempas, ypač besivystančiose pasaulio valstybėse, ir galimos naujos, vakcinoms atsparios COVID-19 atmainos bei jų protrūkiai tebėra pagrindinė grėsmė pasaulio ekonomikai atsigaunant po pandemijos sukelto šoko. Be to, padidėjęs valstybių ir ne finansų įmonių skolos lygis yra dar vienas svarbus rizikos veiksnys. Pandemijos kontekste, taip pat ir dėl daugiau nei dešimtmetį tebesitęsiančios žemų palūkanų normų aplinkos išsivysčiusių šalių ne finansų įmonių sektorius šiuo metu yra labai įsiskolinęs (pvz., euro zonos ne finansų įmonių skola 2020 m. antrąjį ketvirtį sudarė 282, o JAV – 286 % BVP). Palūkanų normų didėjimo (normalizavimosi) atveju, pavyzdžiui, ekonomikoms perėjus į spartaus ciklinio pakilimo etapą, didelį įsiskolinimą turinčios įmonės susidurtų su pabrangusio skolų refinansavimo ir papildomo skolinimosi iššūkiais, o tai keltų ir galimos įmonių bankrotų bangos riziką. TVF taip pat pabrėžia, kad įmonių bankrotai gali kilti ir dėl per anksti nutrauktos fiskalinės paramos. Ankstyvas palūkanų normų didėjimas, ar per anksti nutraukta fiskalinė parama ypač skausmingai paliestų besivystančias ir mažų pajamų valstybes. Tarptautinių finansų instituto vertinimu, šių šalių skolos lygis per 2020 m. padidėjo nuo 52,2 iki 60,5 proc. BVP, tad sumažėję kapitalo srautai į besivystančias ir mažų pajamų šalis bei griežtesnės finansavimosi sąlygos pandemijos kontekste būtų itin skausmingos šių šalių ekonomikoms[14]

[14] Plačiau žr. čia.

2.Eurosistemos pinigų politika

Per pastarąjį pusmetį ECB valdančioji taryba dar labiau sustiprino skatinamąjį pinigų politikos pobūdį. Aukštą skatinamosios pinigų politikos lygį užtikrina mažos pagrindinės ECB palūkanų normos, turto pirkimo programos, ilgos trukmės skolinimo operacijos ir ateities gairės. Per kovo ir birželio mėn. posėdžius ECB valdančioji taryba nusprendė, kad pirkimai pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) šių metų antrąjį ir trečiąjį ketvirčiais turėtų būti vykdomi gerokai sparčiau negu per šių metų pirmus mėnesius. Šie sprendimai buvo priimti siekiant išsaugoti palankias finansavimo sąlygas visiems ekonomikos sektoriams ir atsverti neigiamą pandemijos sukeltos krizės poveikį infliacijos euro zonoje raidai. Atsižvelgiant į šiek tiek pagerėjusias finansavimo sąlygas ir infliacijos perspektyvą, rugsėjo mėn. posėdžio metu buvo nuspręsta, kad pirkimai pagal SPPP šių metų ketvirtąjį ketvirtį bus vykdomi šiek tiek lėčiau nei du ankstesnius ketvirčius.

Liepos mėn. ECB valdančioji taryba patvirtino naują pinigų politikos strategiją ir atsižvelgdama į ją atnaujino palūkanų normų ateities gaires. Naujoje strategijoje nustatyta, kad kainų stabilumas geriausiai palaikomas tada, kai infliacija vidutiniu laikotarpiu yra 2 proc. dydžio (plačiau apie pinigų politikos strategijos peržiūros rezultatus galima susipažinti 1 intarpe). Atsižvelgiant į šį infliacijos tikslą ir dabartines aplinkybes, buvo atnaujintos ir palūkanų normų ateities gairės. Jose nurodoma, kad pagrindinės ECB palūkanų normos nesikeis arba bus mažesnės tol, kol Valdančioji taryba neįsitikins, kad: 1) infliacija gana anksti prognozuojamu laikotarpiu pasieks 2 proc. lygį ir užtikrintai bus ties juo iki prognozuojamo laikotarpio pabaigos; 2) grynosios infliacijos pažanga yra pakankamai didelė, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija stabilizuotųsi ties 2 proc. lygiu. Dėl to gali prireikti pereinamojo laikotarpio, kuriuo infliacija būtų šiek tiek didesnė už dabartinį tikslą.

ECB palūkanų normos ir toliau yra itin mažos.

3 pav. Faktiniai ECB palūkanų normų ir infliacijos euro zonoje duomenys bei rinkų lūkesčiai

Dalintis:

Šaltiniai: ECB ir Refinitiv.

Pastaba: paveiksle naudojami rugsėjo 10 d. duomenys.

Nors pastaraisiais mėnesiais infliacija euro zonoje šoktelėjo, manoma, kad tai daugiausia lemia laikini veiksniai, todėl rinkos analitikai artimiausiu metu nesitiki palūkanų normų didėjimo. Euro zonos prekių ir paslaugų krepšelio kainų indekso metinis augimas padidėjo nuo –0,3 proc. (2020 m. gruodžio mėn.) iki 3 proc. (2021 m. rugpjūčio mėn.) (žr. 3 pav.), tačiau prognozuojama, kad šis padidėjimas yra laikinas. Dabartinį kainų augimą labiausiai skatina bazės efektai, pasireiškiantys dėl pandemijos pradžioje kritusių naftos kainų, kurios dabar grįžo į priešpandeminį lygį, ir laikino Vokietijos bendro PVM tarifo sumažinimo, kuris 2021 m. sausio mėn. grąžintas į buvusį aukštesnį lygį. Prie kainų augimo taip pat prisidėjo ir laikini žaliavų ir kai kurių kitų prekių tiekimo trikdžiai bei atsigavusi dalies paslaugų paklausa. Vis dėlto numatoma, kad kitų metų pradžioje šie veiksniai turėtų išblėsti, o infliacija sumažėti ir vidutiniu laikotarpiu būti mažesnė, nei patvirtintas 2 proc. dydžio tikslas. Dėl to rinkos analitikai ir toliau tikisi, kad ECB pinigų politika bus skatinanti, o nustatytos trumpalaikės palūkanų normos nekils dar bent keletą metų.

Finansavimosi sąlygos tebėra palankios.

4 pav. PFĮ naujų būsto paskolų ir paskolų ne finansų bendrovėms vidutinė palūkanų norma

Dalintis:

Šaltiniai: ECB ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: 3 mėn. slenkamasis vidurkis.

Skatinamosios Eurosistemos pinigų politikos priemonės ir toliau prisideda prie to, kad paskolų palūkanų normos yra žemo lygio. Euro zonoje paskolų palūkanų normos nuosekliai mažėjo nuo
2014 m. vidurio, o per COVID-19 pandemiją jos reikšmingai nepasikeitė (naujų būsto paskolų šiek tiek sumažėjo) ir vis dar yra vienos mažiausių per visą istoriją (žr. 4 pav.). Lietuvoje per koronaviruso pandemiją vidutinės naujų būsto paskolų ir paskolų ne finansų bendrovėms palūkanų normos net šiek tiek sumažėjo. Nepaisant to, vidutinės palūkanų normos Lietuvoje ir toliau yra didesnės nei vidutiniškai euro zonoje. Prie to prisideda aukšta koncentracija bankų sektoriuje ir kiti veiksniai[15]

[15] Plačiau apie smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimo situaciją Lietuvoje skaitykite čia.

. Tačiau tikėtina, kad paskolų palūkanų normos Lietuvoje ir euro zonoje būtų dar didesnės, jeigu Eurosistema nevykdytų skatinamosios pinigų politikos.

1 intarpas. Eurosistemos pinigų politikos strategijos peržiūros rezultatai

2020 m. sausio mėn. pradėta Eurosistemos pinigų politikos strategijos peržiūra paskutinį kartą atlikta prieš 17 metų, o per šį laikotarpį įvyko daug struktūrinių pokyčių. Eurosistemos pinigų politikos strategija priimta 1998 m., o 2003 m. ji patikslinta po pirmosios strategijos peržiūros. Nuo to laiko viso pasaulio ir euro zonos ekonomika patyrė didelių struktūrinių pokyčių: lėčiau kylantis darbo našumas, visuomenes senėjimas ir finansų krizės padariniai lėmė bendrą palūkanų normų lygio mažėjimą. Šios tendencijos padidino riziką, kad centriniai bankai ir ECB turės mažiau galimybių prireikus imtis veiksmingos skatinamosios pinigų politikos, keisdami vien tik pagrindines palūkanų normas. Dėl šių priežasčių 2020 m. sausio mėn. pradėta Eurosistemos pinigų politikos strategijos peržiūra, tačiau buvo laikinai sustabdyta per pandemiją. Strategijos peržiūros metu ECB su nacionaliniais centriniais bankais organizavo renginius, per kuriuos buvo išklausomos plačiosios visuomenės, įskaitant pilietinės visuomenės organizacijas, nuomonės[16]

[16] Lietuvoje „ECB klauso“ (angl. ECB Listens) renginys įvyko 2021 m. vasario 23 d. nuotoliniu būdu – vaizdo įrašą galima peržiūrėti čia.

2021 m. liepos 8 d. ECB valdančioji taryba paskelbė Eurosistemos pinigų politikos strategijos peržiūros rezultatus. Pagrindiniai strategijos peržiūros rezultatai apima šiuos aspektus:

·patvirtintas simetrinis 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu tikslas;

·pabrėžta, kad SVKI tebėra tinkamas kainų matas ir rekomenduojama į šį indeksą ilgainiui įtraukti su savininkų gyvenamaisiais būstais susijusias vartojimo išlaidas;

·patvirtintas ambicingas su klimato kaita susijęs veiksmų planas.

Kainų stabilumas bus palaikomas tiek standartinėmis, tiek nestandartinėmis priemonėmis, siekiant, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija būtų 2 proc. dydžio. Naujasis apibrėžimas yra aiškesnis nei anksčiau buvusi formuluotė „mažiau, bet arti 2 proc.“ Šis naujasis tikslas yra simetrinis, o tai reiškia, kad nukrypimas nuo jo tiek į vieną, tiek į kitą pusę yra vienodai nepageidaujamas. Kaip ir anksčiau, ECB nustatomos palūkanų normos ir toliau bus pagrindinė pinigų politikos priemonė. Tačiau, kai ekonomikoje priartėjama prie faktinės apatinės nominaliųjų palūkanų normų ribos (angl. effective lower bound), prireikia stiprių arba ilgą laiką vykdomų pinigų politikos veiksmų, kad neįsitvirtintų neigiamas nuokrypis nuo infliacijos tikslo. Dėl šios priežasties, kaip ir anksčiau, bus taikomos ir nestandartinės priemonės, tokios kaip ateities gairės, turto pirkimai ir ilgesnės trukmės refinansavimo operacijos. Strategijos peržiūros metu pripažinta, kad, aktyviai taikant įvairias priemones, gali susidaryti ir pereinamieji laikotarpiai, per kuriuos infliacija bus šiek tiek didesnė nei siekiamo lygio. Taigi, 2 proc. nėra „lubos“, kaip dažnai buvo suprantama anksčiau dėl ankstesnės pinigų politikos tikslo formuluotės.

Strategijos peržiūros metu nuspręsta ir toliau laikytis principo, kad infliacijos tikslo siekiama vidutiniu laikotarpiu. Tai suteikia lankstumo, nes pinigų politika veikia ekonomiką ir infliaciją ne iš karto. Šis lankstumas taip pat suteikia galimybę, priimant pinigų politikos sprendimus, atsižvelgti ir į kitus kainų stabilumo palaikymui aktualius aspektus, pavyzdžiui, situaciją darbo rinkoje.

Nors SVKI ir toliau yra tinkamas matas kainų stabilumui vertinti, pripažinta, kad su savininkų gyvenamaisiais būstais susijusių išlaidų įtraukimas į SVKI geriau parodytų namų ūkiams aktualios infliacijos lygį. Šis lūkestis buvo dažnai išsakomas per „ECB klauso“ renginius įvairiose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. ECB kreipėsi į EK su prašymu kuo greičiau sukurti naują (arba papildyti dabar skaičiuojamą) SVKI, įtraukiant naujo būsto įsigijimo kainas[17]

[17] Be naujo būsto įsigijimo kainų, taip pat būtų įtraukiamos ir kapitalinio remonto, būsto draudimo bei kitos su būsto įsigijimu ar nuosavybės teisėmis susijusios išlaidos, pavyzdžiui, mokesčiai.

ir taikant grynąjį įsigijimo metodą (angl. net acquisition approach)[18]

[18] Remiantis grynuoju įsigijimo metodu, į SVKI būtų įtraukiamos faktinės sandorių kainos, o ne apskaičiuoti duomenys.

. Kadangi šių išlaidų įtraukimas yra ne vienus metus truksiantis projektas, pereinamuoju laikotarpiu Valdančioji taryba į savo platesnį papildomų infliacijos rodiklių rinkinį įtrauks ir pirminius savininkų gyvenamojo būsto išlaidų įverčius, kurie padės įvertinti būstui skirtų išlaidų poveikį infliacijai.

ECB valdančioji taryba pripažino, kad klimato kaita veikia kainų stabilumą, ir atsižvelgusi į tai įsipareigojo įgyvendinti ambicingą su klimato kaita susijusį veiksmų planą. Nors vyriausybės ir parlamentai yra tiesiogiai atsakingi už veiksmus kovojant su klimato kaita, tačiau ECB taip pat pripažįsta būtinybę dar labiau integruoti įvairius klimato kaitos klausimus į savo veiklos sritis. Priimtu veiksmų planu įsipareigota:

·tęsti klimato kaitos klausimo integravimą į Eurosistemos pinigų politikos sistemą;

·išplėsti su klimato kaita susijusį analitinį pajėgumą makroekonominio modeliavimo, statistikos ir pinigų politikos srityse;

·įtraukti klimato kaitos aspektus į pinigų politikos operacijas tokiose srityse kaip informacijos atskleidimas, rizikos vertinimas, įkaito sistema ir bendrovių sektoriaus turto pirkimai;

·įgyvendinti veiksmų planą atsižvelgiant į pažangą vykdant ES politiką ir iniciatyvas, susijusias su informacijos apie aplinkos tvarumą atskleidimu ir ataskaitų teikimu.

Nuspręsta ateityje pinigų politikos strategijos peržiūras atlikti reguliariai. Taip pat svarbus strategijos peržiūros rezultatas yra tai, kad Valdančioji taryba įsipareigojo reguliariai vertinti savo pinigų politikos strategijos tinkamumą. Kitas strategijos vertinimas numatomas 2025 m.

Pirmas Valdančiosios tarybos posėdis pinigų politikos klausimais, kuriame buvo vadovaujamasi naująja strategija, įvyko 2021 m. liepos 22 d. Jo metu buvo atnaujintos palūkanų normų ateities gairės, kuriose atsižvelgta į naują infliacijos tikslą.

Dalintis:

3.Realusis sektorius

Antrasis karantinas nesustabdė Lietuvos ekonomikos plėtros. Ekonomika per šių metų pirmąjį ketvirtį paaugo 2,2, o per antrąjį – dar 1,0 proc. Tokia ekonomikos raida lėmė, kad 2021 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos BVP buvo 5,2 proc. didesnis nei prieš metus. Tiek pirmąjį, tiek antrąjį ketvirčiais fiksuotas ekonomikos augimas rodo, kad Lietuvos įmonės sugebėjo tinkamai pasirengti naujai pandemijos bangai, ypač atsižvelgiant į tai, kad bene visą pirmąjį ketvirtį dalies ekonomikos sektorių veikla buvo apribota, taikomi gyventojų judėjimo ribojimai. Tai kartu su valdžios sektoriaus parama verslui ir namų ūkiams, sėkminga eksportuotojų veikla ir santykinai maža ekonomikos priklausomybe nuo labiausiai apribotų ir paveiktų ekonominių veiklų – apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo veiklos – buvo svarbiausi veiksniai, leidę ekonomikai augti. Dėl tokios ekonomikos raidos privačių įmonių ir namų ūkių finansinė padėtis reikšmingai nepablogėjo – šių metų pirmąjį pusmetį ekonomikos sugeneruotas likutinis perteklius ir mišriosios pajamos[19]

[19] Nacionalinių sąskaitų sistemoje likutinis perteklius apibrėžiamas kaip skirtumas tarp ekonomikos sukurtos pridėtinės vertės ir atlygio darbuotojams bei kitų gamybos mokesčių (atėmus subsidijas). Mišriosiomis pajamomis vadinamos namų ūkių sektoriaus nekorporuotų įmonių (savarankiškai dirbančių asmenų) pajamos, kurioms būdingos tiek darbo užmokesčio, tiek pelno iš darbo, kurį asmuo atliko kaip verslininkas, savybės. Daugiau informacijos čia.

buvo 1,4 proc. didesnės nei prieš metus, o atlygis darbuotojams padidėjo – 12,3 proc. (žr. 5 pav.). Didėjančios pajamos ir mažinami apribojimai gerino namų ūkių ir įmonių nuotaikas bei lūkesčius, pasireiškusius per grįžimą prie įprastesnės vartojimo struktūros ir atsargų atkūrimo bei spartų importuojamų prekių ir paslaugų augimą. Vis dėlto augantis importas kartu su sparčiau, nei tikėtasi, brangstančiomis prekėmis ir paslaugomis lems šiek tiek lėtesnį ekonomikos augimą. Prognozuojama, kad realusis BVP šiais metais bus 4,9 proc. didesnis nei 2020 m., o kitais metais augs 3,5 proc. Šias prognozes vis dar tebegaubia didelis neapibrėžtumas dėl tolesnės COVID-19 pandemijos raidos ir su ja susijusių aplinkybių. Ekonomikos raidai įtaką gali daryti ir vis pasireiškiantys gamyboje naudojamų žaliavų ir tarpinių produktų tiekimo grandinių sutrikimai bei geopolitiniai veiksniai. Vidutiniu laikotarpiu atsiranda ir ekonomikos perkaitimo grėsmė.

2021 m. pirmąjį pusmetį didėjo tiek atlygis darbuotojams, tiek likutinis perteklius ir mišriosios pajamos.

5 pav. Nominaliojo BVP kaitos veiksniai (pajamų metodu)

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Didėjančios disponuojamosios pajamos, mažinami apribojimai ir gerėjantys lūkesčiai skatino namų ūkių vartojimą. Jis šių metų pirmąjį pusmetį buvo 6,7 proc. didesnis nei prieš metus (žr. 6 pav.). Vis dėlto net ir tokį namų ūkių vartojimo augimą reikėtų vertinti kaip apribotą, nes dėl galiojusių apribojimų dalies norėtų ir planuotų vartojimo sprendimų namų ūkiai negalėjo įgyvendinti (pvz., kelionių ar kai kurių kitų pramogų). Kad namų ūkiai tebeturi sukauptų finansinių išteklių, rodo tiek PFĮ sukauptos indėlių sumos, tiek, Lietuvos banko vertinimu, istorinėse aukštumose tebesanti taupymo norma – rodanti, kad namų ūkių pajamos reikšmingai tebeviršija jų išlaidas. Tačiau namų ūkių pasiryžimą daugiau vartoti rodo iki aukščiausio lygio nuo pasaulinės finansų krizės pradžios pakilusi dalis namų ūkių, planuojančių įsigyti didesnius pirkinius. Būtent grįžimas prie įprastesnių vartojimo įpročių ir tendencijų turėtų būti vienas pagrindinių veiksnių, lemsiančių spartų namų ūkių vartojimo augimą, kuris artimiausiais metais turėtų viršyti net ir pakylėtą disponuojamųjų pajamų augimo tempą, susidarysiantį dėl spartaus darbo užmokesčio kilimo, didėsiančių namų ūkių nuosavybės ir verslo pajamų, augsiančių socialinių išmokų. Jei bus išvengta griežto trečiojo karantino, perteklinio taupymo sumažėjimas ir spartus disponuojamųjų pajamų augimas turėtų nusverti perkamosios galios augimą apribosiančią laikinai padidėjusią infliaciją. Prognozuojama, kad namų ūkių vartojimas šiais metais augs 5,6, o kitais metais – 6,6 proc.

Nors didėjančios disponuojamosios pajamos, mažinami apribojimai ir gerėjantys lūkesčiai skatino namų ūkių vartojimą, jo plėtra tebebuvo apribota.

6 pav. Realiojo BVP kaitos veiksniai (išlaidų metodu)

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Spartų investicijų plėtros tempą palaiko atsigaunančios privačiojo sektoriaus investicijos. Prasidėjus pandemijai sumenkusi užsienio paklausa ir neapibrėžtumas dėl pasaulio ekonomikos raidos lėmė nemenką investicijų krytį. Tačiau jau 2020 m. antrąjį pusmetį investicijos pradėjo atsigauti. Iš pradžių jas daugiausia skatino valstybinis sektorius, o nuo šių metų pradžios daugiau investuoti pradėjo ir privatusis sektorius. Tai lėmė, kad investicijos šių metų pirmąjį pusmetį buvo 15,1 proc. didesnės nei prieš metus, augo bene visos investicijų kategorijos (žr. 7 pav.). Labiausiai šių metų pirmąjį pusmetį privačiojo sektoriaus investicijas skatino atsigaunanti užsienio paklausa, gerėjantys verslo lūkesčiai, gera įmonių finansinė padėtis ir prie aukštumų pakilęs gamybos pajėgumų panaudojimo lygis. Šie veiksniai labiausiai prisidėjo prie investicijų į gamybos priemones augimo. Tiesa, jų raidą artimiausiu metu gali riboti praėjusiais metais pristabdytos gamybos patalpų statybos (pradėjusios atsigauti tik šiais metais), tai lėmė ir gamybos įrenginių diegimo tose patalpose atidėjimą. Apskritai iš visų kategorijų kol kas investicijos į negyvenamuosius pastatus ir statinius atsigauna vangiausiai. Tą lemia ne tik privačiojo sektoriaus sprendimai (pvz., susiję su neapibrėžtumu dėl viešbučių, biurų paslaugų paklausos lygio), bet ir šiemet nedaug padidėsiančios valdžios sektoriaus investicijos, nemenkai prisidedančios prie investicijų į inžinerinius statinius. Kita vertus, stebima priešinga kitos statybų srities – investicijų į būstą – padėtis. Jos šių metų pirmąjį pusmetį buvo 6,1 proc. didesnės nei prieš metus. Prie tokios jų plėtros labiausiai prisideda augančios namų ūkių finansinės galimybės, kuriančios paklausą šio segmento plėtotojams. Išduotų statybos leidimų ir pradėtų statybos darbų apimtis leidžia tikėtis tolesnės šios investicijų rūšies plėtros. Pirmąjį pusmetį itin sparčiai augo ir investicijos į transporto priemones. Nors nemenką metinio augimo dalį lemia palyginamosios bazės efektas, duomenys rodo, kad transporto sektorius, net ir susidurdamas su iššūkiais (pvz., mobilumo paketas, darbuotojų kvotų sumažinimas, geopolitiniai trikdžiai), didina investicijas. Dėl COVID-19 pandemijos nulemto itin didelio ir staigaus skaitmenizacijos poreikio praėjusiais metais sparčiausia plėtra pernai pasižymėjusios investicijos į informacijos ir ryšių technologijų įrangą ir toliau didėja sparčiai. O tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje vis daugiau dėmesio kreipiant į skaitmenizacijos sprendimus, šių investicijų lygis turėtų būti aukštas ir ateityje. Prognozuojama, kad investicijos šiais metais augs 11,4, o kitais metais – 4,6 proc.

Pirmąjį pusmetį investicijas skatino atsigaunanti užsienio paklausa, gerėjantys verslo lūkesčiai, gera įmonių finansinė padėtis ir prie aukštumų pakilęs gamybos pajėgumų panaudojimo lygis.

7 pav. Investicijų kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

4.Darbo rinka

Atsigaunant Lietuvos ir užsienio šalių ekonomikų aktyvumui, gerėja padėtis ir darbo rinkoje. Per pandemiją sudėtingiausia situacija darbo rinkoje buvo pirmaisiais krizės metais. Vyravus neapibrėžtumui, kaip klostysis epidemiologinė padėtis, 2020 m. didėjo prastovų apimtis, nedarbo lygis, krito dirbančiųjų skaičius. Darbo rinkos rodikliai ėmė gerėti, kai buvo vis labiau įsitikinta tuo, kad, net ir esant dideliam užsikrėtimų COVID-19 skaičiui ir vis atsinaujinant užsikrėtimų židiniams, daugelio įmonių ūkinė veikla gali nenutrūkstamai tęstis. Įmonių gyvybingumą didino labiau paplitęs nuotolinis darbas, geresnis įmonių pasirengimas aptikti ir reaguoti į galimus COVID-19 paplitimo atvejus dirbančiųjų gretose. Visi šie veiksniai ir atsigaunanti paklausa bei tebesitęsiančios skatinamosios politikos priemonės palankiai veikė įmonių plėtrą ir darbuotojų samdą. Nuo 2021 m. pradžios dirbančiųjų skaičius šalyje ėmė didėti ir metų viduryje jis jau pasiekė prieš pandemiją stebėtą lygį (žr. 8 pav.). Tiesa, darbuotojų samda įvairiose ekonominėse veiklose buvo nevienoda. 2021 m. pirmąjį pusmetį dirbančiųjų ypač gausėjo informacijos ir ryšių, transporto ir saugojimo veiklose, apdirbamojoje gamyboje. Pandemijos labiausiai paveiktoje apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje dirbančiųjų skaičius 2021 m. pradžioje tebemažėjo ir tik antrojo ketvirčio viduryje, kai sumenko šių paslaugų teikimui taikomi ribojimai, jis ėmė atsigauti.

Nuo 2021 m. pradžios dirbančiųjų skaičius ėmė didėti ir metų viduryje jis jau pasiekė prieš pandemiją stebėtą lygį.

8 pav. Apdraustųjų skaičius privačiajame sektoriuje

Dalintis:

Šaltiniai: Sodra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Per pandemiją Lietuvos įmonės išsiskyrė gana nemažu darbo našumo augimu. Kritus paklausai ir iškilus būtinybei mažinti sąnaudas, praėjusiais metais Lietuvoje mažėjo bendras darbuotojų dirbtų valandų skaičius. Jis sumenko 5,9 proc. Mažiau valandų buvo dirbama daugelyje ES šalių. Visoje ES dirbtų valandų skaičius krito 6,6 proc. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek kitose ES valstybėse sunkmečiu darbo išteklius buvo siekiama naudoti efektyviau nei anksčiau. Kitaip sakant, buvo ieškoma galimybių didinti darbo našumą, tuo bent iš dalies atsveriant neigiamą pandeminį šoką. 2020 m. Lietuvoje per vieną dirbtą valandą sukurta pridėtinė vertė padidėjo 5,4 proc. Darbo našumo augimas Lietuvoje buvo vienas didžiausių tarp ES šalių, o jo augimo tempas buvo maždaug 10 kartų didesnis nei atitinkamas augimo tempas ES (žr. 9 pav.). Prie tokios darbo našumo raidos Lietuvoje, tikėtina, prisidėjo dar iki pandemijos nemenkai augusios investicijos, ypač tos, kurios labiau prisideda prie veiklos efektyvumo, pavyzdžiui, 2017–2019 m. investicijos į informacijos ir ryšių įrangą per metus paaugdavo vidutiniškai apie 18, investicijos į intelektinės nuosavybės produktus – vidutiniškai apie 11 proc. Minėtos investicijos pastebimai didėjo ir 2020 m., kai reikėjo skubių sprendimų veiklai efektyvinti ir prisitaikyti prie pandemijos sąlygų.

2020 m. darbo našumo augimo tempas Lietuvoje buvo vienas didžiausių tarp ES šalių.

9 pav. Darbo našumas ES šalyse 2020 m.

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: apskaičiuota remiantis dirbtų valandų duomenimis.

Didėjantis ekonominis aktyvumas vis labiau išryškina darbuotojų stygiaus problemą, o tai kelia spaudimą darbo užmokesčiui. Darbuotojų trūkumo problema buvo aktuali dar prieš pandeminę krizę. Tai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių reikšmingai kilo darbo užmokestis. Pandemijos pradžioje, kai neapibrėžtumas dėl ūkio raidos perspektyvų buvo didelis, o dirbančiųjų poreikis mažėjo, spaudimas darbo užmokesčiui trumpam buvo sumenkęs – vidutinis darbo atlygis privačiajame sektoriuje 2020 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, netgi sumažėjo. Ekonominiam aktyvumui ėmus atsigauti, jau ilgą laiką esančios problemos darbo rinkoje vėl tapo aktualios. Vidaus demografinei situacijai blogėjant ir esant iš esmės subalansuotai tarptautinei gyventojų migracijai, suintensyvėjo darbuotojų trūkumo problema. Tai prisidėjo prie darbo užmokesčio augimo netgi tuo metu, kai vėl buvo sugriežtinti gyventojų judėjimo ir įmonių veiklos ribojimai, t. y. 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. pradžioje. Šiuo laikotarpiu daugelyje ekonominių veiklų darbo užmokestis tebedidėjo (žr. 10 pav.). Šiek tiek labiau jis sumažėjo tik labiausiai pandemijos paveiktoje apgyvendinimo ir maitinimo veikloje. Viso pandeminio laikotarpio metu vidutinį darbo užmokestį šalyje pastebimai didino valstybės priimami sprendimai, kuriais buvo keliamas viešojo sektoriaus darbuotojų darbo atlygis. Iš dalies dėl susiklosčiusios krizės pobūdžio 2020–2021 m. ypač pakilo sveikatos priežiūros darbuotojų darbo užmokestis. Tikėtina, kad darbo atlygio raidai poveikį turėjo ir kiti valstybės sprendimai, o būtent – gyventojams mokėtos darbo paieškos išmokos, kurios galimai ribojo gyventojų paskatas siekti užimtumo.

2020 m. pabaigoje ir 2021 m. pradžioje, kai vėl buvo sugriežtinti gyventojų judėjimo ir įmonių veiklos ribojimai, vidutinis darbo užmokestis nemenkai augo.

10 pav. Darbo užmokestis kai kuriose ekonominėse veiklose

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: pagal sezoniškumą pakoreguoti duomenys.

5.Išorės sektorius

2021 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos eksporto ir importo apimtis augo. Nacionalinių sąskaitų duomenimis, realusis prekių ir paslaugų eksportas, palyginti su praėjusiu pusmečiu, padidėjo 3,9, o importas – 6,6 proc. Atsigaunanti išorės paklausa ir Lietuvos įmonių prisitaikymas prie pandeminės situacijos leido ir toliau didinti eksporto apimtį, o gerėjantys lūkesčiai dėl ateities kartu su didėjančiomis gyventojų pajamomis ir dėl to augančiu vartojimu teigiamai veikė importą. 2021 m. pirmąjį pusmetį prekybos prekėmis poveikis eksporto augimui buvo daugiau nei dvigubai stipresnis nei prekybos paslaugomis. Prekių ir paslaugų importo poveikio skirtumas buvo dar didesnis. Eksporto padidėjimą daugiausia lėmusi produkcija ir toliau yra chemijos pramonės gaminiai ir plastikai bei mediena ir jos dirbiniai. Tačiau tik pirmoji prekių grupė prisidėjo prie spartaus importo augimo. Didėjant paklausai išorės ir vidaus rinkose, numatoma, kad didės Lietuvos eksportas ir importas, tačiau importas augs sparčiau dėl numatomo didesnio žaliavų ir įrenginių poreikio, susijusio su gamybos plėtra, ir atsigaunančio namų ūkių vartojimo. Prognozuojamai užsienio prekybos raidai pagrindiniai rizikos šaltiniai yra tolesnė pandemijos raida, sutrikimai pasaulio žaliavų tiekimo grandinėse ir geopolitiniai veiksniai.

Augant išorės ir vidaus paklausai, didėja užsienio prekybos apimtis, tačiau prekių ir paslaugų atsigavimo tempai skiriasi.

11 pav. Lietuvos užsienio prekybos ir išorės paklausos raida

(palyginamosiomis kainomis, pagal sezoniškumą pakoreguoti duomenys)

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas, Lietuvos bankas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Užsienio rinkose geriausi yra Lietuvos chemijos pramonės ir baldų rezultatai, tačiau pastarosios struktūra, palyginti su praėjusiu pusmečiu, pasikeitė. Palyginamosiomis kainomis didžiausią poveikį prekių eksporto augimui turėjo chemijos pramonės gaminiai, mediena ir baldai. 2020 m. antrąjį pusmetį sparčiai augo reagentų eksportas. Jo apimtis didėjo ir 2021 m. pirmąjį pusmetį, tačiau ne taip sparčiai, o tai galima sieti su didėjančia pasiūla ir atsirandančiais naujais dalyviais rinkoje[20]

[20] 2021 m. sausio–gegužės mėn. Lietuvos rinkos dalis ES prekyboje šiomis prekėmis grįžo į ikipandeminį lygį, o tuo pačiu laikotarpiu didžiausių eksportuotojų (pvz., Kinijos, JAV) – padidėjo.

. Baldų ir medienos bei jos gaminių eksportas palyginamosiomis kainomis šiuo metu normalizuojasi. Dėl gamybos grandinių trikdžių ir atsigaunančios paklausos rinkoje susidarė šios produkcijos stygius. Pasinaudodami didesne paklausa, Lietuvos eksportuotojai didino gamybos, o kartu ir pardavimų užsienyje apimtį. Stiprų neigiamą poveikį eksporto augimui turėjo žemės ūkio ir maisto produktai, tačiau tai nulemta aukštos palyginamosios bazės. Šios prekių grupės eksporto apimtis buvo išskirtinai didelė 2020 m. antrąjį pusmetį dėl javų eksporto į tolimąsias rinkas, kur parduotas didelis praėjusių metų derlius.

Daugiausia prie prekių eksporto augimo prisideda chemijos ir medienos pramonė.

12 pav. Realiojo, pagal sezoniškumą pakoreguoto, prekių eksporto augimo veiksniai

(pokytis, palyginti su praėjusiu laikotarpiu)

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Atsigaunant pasaulinei užsienio prekybai, Lietuvos prekių eksporto rinkos dalių augimas sulėtėjo. 2021 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2020 m. atitinkamu ketvirčiu, Lietuvos prekių eksporto rinkos dalies pasaulyje augimas sumažėjo ir grįžo prie ilgalaikės tendencijos. 2020 m. išskirtinai spartus Lietuvos rinkos dalių augimas buvo su pandemija susijusių veiksnių rezultatas. Lietuvos chemijos pramonė per pandemiją pradėjo gaminti reagentus ir kitas prekes, reikalingas viruso plėtrai suvaldyti, o padidėjusi jų paklausa leido sparčiai didinti eksporto apimtį. Medienos pramonė staigiai atsigavo po pirminio šoko, nes nestabdė gamybos per pandemiją ir investavo į gamybos pajėgumus. Dėl darbo iš namų ir sutaupytų lėšų, kurių dalis buvo nukreipta į namų atnaujinimą, medienos gaminių ir baldų paklausa išaugo. Tai leido padidinti Lietuvos medienos gaminių pardavimų apimtį užsienio rinkose. 2021 m. atsigaunant pasaulio ekonomikai, užsienio prekybos apimtis didėjo beveik visose ES šalyse, o tai lėmė pasiūlos tarptautinėse rinkose judėjimą priešpandeminio lygio link. Trumpuoju laikotarpiu Lietuvos užsienio prekybos rinkos dalies augimas neturėtų kisti, tačiau jos raidai gali daryti įtaką iki istorinių aukštumų pakilęs gamybos pajėgumų panaudojimo lygis. Jei į gamybos pajėgumus nebus investuojama vidutiniu laikotarpiu, jų trūkumas gali riboti gamybos ir eksporto plėtrą.

Prekių eksportas atsigauna daugumoje ES šalių.

13 pav. Baltijos ir ES šalių prekių eksporto raida

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pastaba: ES27 – intervalas yra tarp mažiausios ir didžiausios reikšmės ES šalyse.

Mažėjant neapibrėžtumui dėl pandeminės situacijos, verslas investuoja ir atkuria atsargas. Lietuvos importas per pandemiją krito gerokai daugiau nei eksportas, tačiau atitinkamai atsigaunant vidaus paklausai – jo augimas taip pat yra spartesnis. Importo palyginamosiomis kainomis apimtis 2019 m. lygį viršijo jau 2020 m. antrąją pusę, o 2021 m. ir toliau didėja. Didžiąją dalį importuojamų prekių sudaro tarpinio vartojimo prekės, kurios naudojamos gamyboje. Investicinės prekės taip pat reikšmingai veikia importo augimą. Daugiausia prie importo augimo prisidedanti prekių grupė – variklinės transporto priemonės, priekabos ir puspriekabės. Dalis į šią kategoriją patenkančios produkcijos yra reeksportuojama, tačiau dauguma šių prekių yra transporto bei kitų sektorių investicijos. Tarpinio vartojimo prekių importo augimas sietinas su atsargų atkūrimu, nulemtu teigiamų lūkesčių dėl ateities perspektyvų, tačiau tikėtina, kad tam poveikį turi ir padidėjusi paklausa dėl žaliavų trūkumo rinkoje.

Prekybos paslaugomis atsigavimas yra vangesnis, o importo ir eksporto palyginamosiomis kainomis apimtis ir toliau yra mažesnė nei 2019 m. 2021 m. paslaugų importas ir eksportas vis dar yra žemiau priešpandeminio lygio, tačiau užsienio prekybos paslaugomis apimtis taip pat pamažu atsigauna. Eksporto atsigavimas yra nulemtas informacinių bei komunikacijos ir kitų verslo paslaugų eksporto augimo. Lietuvos transporto paslaugų raidai 2021 m. būdingas neapibrėžtumas, nes antrąjį pusmetį prekybos su Baltarusija apribojimai, trąšų reeksporto stabdymas gali neigiamai paveikti sektoriaus veiklą. Atsigavęs kelionių paslaugų eksportas – geresnės pandeminės situacijos rezultatas, dėl kurios dalis kelionių vėl atnaujinta, o žmonės vis drąsiau renkasi atostogas užsienyje. Paslaugų importo atsigavimas daugiausia susijęs su didėjančia transporto paslaugų apimtimi.

Prognozuojamą užsienio prekybos raidos normalizaciją gali riboti nepalankūs veiksniai. Išorės sektoriaus atsigavimas yra plataus masto, tačiau augimas – netolygus. 2021 m. Lietuvos bankas prognozuoja, kad eksportas augs 11,4, o importas – 4,6 proc. Nors pandemijos raida vis dar yra sunkiai prognozuojama, pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių ekonomikos atsigauna, o tai lems didesnę paklausą 2021 m., kuri turėtų normalizuotis 2022 m. Galimos rizikos 2021 m. susijusios su trikdžių tiekimo grandinėse efektu, didesniu, nei tikimasi, prekybos su Baltarusija ribojimų poveikiu ir galimai prastėsiančiomis prekybos su Kinija sąlygomis.

6.Kainos

Lietuvoje nuo šių metų kovo mėn. metinė infliacija pastebimai padidėjo ir pastaruosius pora mėnesių vidutiniškai sudarė 4,6 proc. Padidėjusi infliacija atspindi spartų tiek Lietuvos, tiek pasaulio ekonomikos atsigavimą ir dėl susidariusių pasiūlos ir paklausos disbalansų išaugusias žaliavų ir kai kurių komponentų kainas. Infliacijos padidėjimui didžiausią įtaką turi atsigavusios naftos kainos, žema palyginamoji jų bazė ir pakilusios įvairių kitų žaliavų, pavyzdžiui, metalų, kainos. Tai turi įtakos spartesniam degalų, pramonės prekių ir administruojamųjų kainų didėjimui (žr. 14 pav.). Nors susiformavę tiekimo trikdžiai, apimantys išaugusias žaliavų, jų pristatymo kainas bei terminus, ir bazės efekto poveikis yra laikini, tikėtina, kad tiek šių metų pabaigoje, tiek kitų metų pradžioje metinė infliacija vis dar bus padidėjusi. Prognozuojama, kad šiemet vidutinė metinė infliacija sudarys 3,3, o kitais metais – 2,6 proc.

Infliacija Lietuvoje daugiausia padidėjo dėl išorės veiksnių.

14 pav. Infliacija pagal SVKI ir jos kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Metų pradžioje energijos kainos dar mažinamai veikė infliaciją, o dabar yra pagrindinis infliaciją didinantis veiksnys. Po kryčio pandemijos pradžioje atsigavus naftos kainoms ir veikiant bazės efektui, degalai liepos–rugpjūčio mėn. buvo maždaug penktadaliu brangesni nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Nors metinis degalų kainų augimas atrodo išties didelis, svarbu atkreipti dėmesį, kad liepos mėn. populiariausių degalų (dyzelino B7, benzino A-95) kainos nedaug skyrėsi nuo 2019 m. atitinkamą mėn. buvusio kainų lygio. Nuo rugpjūčio mėn. OPEC+ šalims padidinus naftos gavybos apimtį ir atsižvelgiant į riziką, kad spartus delta atmainos plitimas gali sumažinti naftos paklausą, prognozuojama, kad naftos kainos daugiau kilti neturėtų. Energijos kainas reikšmingai didina ne tik pabrangę degalai, tačiau ir elektros bei gamtinių dujų kainos. Kylant elektros ir gamtinių dujų kainoms biržose, nuo liepos mėn. šios prekės pabrango ir buitiniams vartotojams – elektros kainos liepos mėn. padidėjo vidutiniškai 7,8, o gamtinių ir buitinių dujų – vidutiniškai 38,6 proc.

Pakilus žaliavų kainoms ir prekių paklausai atsigavimo tempu lenkiant pasiūlą, pramonės prekių kainų augimas paspartėjo. Sparčiai atsigavus pasaulinei gamybai, labai išaugo įvairių žaliavų, gamybos komponentų ir jų transportavimo paslaugų paklausa, viršijusi pasiūlą, o tai lėmė šių prekių ir jų transportavimo paslaugų kainų padidėjimą bei išaugusius pristatymo terminus[21]

[21] Plačiau apie situaciją žaliavų rinkoje ir žaliavų kainų persidavimą vartojimo prekių kainoms 2 intarpe „Ar brangstančios žaliavos ir būstas jau yra infliacija?“.

. Be šių veiksnių, tiekimo trikdžiams įtakos turėjo ir fiksuojami COVID-19 protrūkiai bei trumpalaikis Sueco kanalo užblokavimas jame įstrigus laivui[22]

[22] Laivyba kanalu buvo sustojusi kovo 23–29 dienomis.

. Visa tai lėmė, kad dar sausio–kovo mėn. pramonės prekių (išskyrus energijos produktus) kainos augo 0,6 proc. metiniu tempu, o jau balandžio–rugpjūčio mėn. jos buvo brangesnės vidutiniškai 2,6 proc. nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tarp sparčiau brangstančių pramonės prekių galima išskirti baldus ir kitus būsto apstatymo reikmenis, kurių kainos rugpjūčio mėn. buvo didesnės beveik 9 proc. nei prieš metus ir lėmė 0,2 proc. punkto bendrosios infliacijos (žr. 15 pav.). Atkūrus panašaus lygio į buvusią iki pandemijos pusiausvyrą tarp žaliavų paklausos ir pasiūlos, daugelio žaliavų kainos ateityje turėtų sumažėti, tačiau tiek šių metų pabaigoje, tiek kitų metų pradžioje pramonės prekių kainų augimas dar bus pakylėtas. Prognozuojama, kad šiemet pramonės prekės vidutiniškai brangs 2,1, o 2022 m. – 1,2 proc. metiniu tempu.

Pakilus žaliavų kainoms pramonės prekių kainų augimas paspartėjo.

15 pav. Pramonės prekių kainų įtaka metinei infliacijai

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Metinis maisto kainų augimas pastaraisiais mėnesiais paspartėjo. Šių metų pradžioje maisto prekės vidutiniškai kainavo netgi mažiau nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus, tačiau jau rugpjūčio mėn. maistas buvo 3,2 proc. brangesnis nei prieš metus. Tam didelę įtaką darė menkesnis šių metų daržovių derlius Lietuvoje, paspartinęs daržovių kainų augimą – rugpjūčio mėn. daržovės buvo daugiau nei dešimtadaliu brangesnės nei prieš metus ir lėmė 0,3 proc. punkto bendrosios infliacijos. Pakilusios pasaulinės maisto žaliavų kainos taip pat veikia maisto kainas Lietuvoje. Palyginti su piku, pasiektu gegužės mėn., pasaulinės maisto kainos šiek tiek sumažėjo, tačiau rugpjūčio mėn. jos vis dar buvo beveik trečdaliu didesnės nei prieš metus. Kitais šių metų mėnesiais maisto kainų augimui ir toliau didelę įtaką darys pakilusios pasaulinės maisto žaliavų kainos bei didesnės nei prieš metus kai kurių žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje.

Palyginti su priešpandeminiu laikotarpiu, metinis paslaugų kainų augimas ir toliau yra sumažėjęs (rugpjūčio mėn. sudarė 3,5 %). Vis dėlto daugelio stipriai pandemijos paveiktų sektorių teikiamų paslaugų kainų augimo tendencijos grįžta į priešpandeminį lygį. Atslūgus bazės įtakai, rugpjūčio mėn. odontologijos paslaugų kainos buvo didesnės jau tik 4,9, medicinos – 6,6 proc. nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, nors dar šių metų balandžio–gegužės mėn. odontologijos paslaugų kainos kilo daugiau nei 14, o medicinos – daugiau nei 10 proc. metiniu tempu. Padidėjus paklausai ir pakilus naftos kainoms, pabrango ir anksčiau pigusios skrydžių paslaugos – jos rugpjūčio mėn. buvo apie 9 proc. brangesnės nei prieš metus. Be to, nepaisant liepos mėn. nuo 21 iki 9 proc. sumažinto PVM viešojo maitinimo, sporto ir kultūros sektoriams, šių sektorių teikiamos paslaugos pabrango. Pavyzdžiui, per liepos mėn. viešojo maitinimo paslaugos pabrango 1,4, o kino teatrų, teatrų ir koncertų bilietai – net 4 proc. ir jau rugpjūčio mėn. atitinkamai 5,6 ir 7,7 proc. buvo brangesni nei prieš metus. Kadangi darbo užmokesčio sąnaudos sudaro didelę paslaugų savikainos dalį, pakankamai spartus darbo užmokesčio augimas paveiks paslaugų kainas. Prognozuojama, kad jau šių metų pabaigoje paslaugų kainos kils sparčiau ir šiemet augimas vidutiniškai sudarys 3,5, o kitais metais jau sieks 3,8 proc., tačiau bus mažesnis nei 2020 m.

2 intarpas. Ar brangstančios žaliavos ir būstas jau yra infliacija?

Pastaruoju metu stebimos padidėjusios įvairių gamybos, statybos, maisto žaliavų ir būsto kainos. Kaip tai veikia vartotojų kainų bendrojo lygio raidą – infliaciją?

Dėl staigaus pasaulio ekonomikos atsigavimo susidarius disbalansui tarp žaliavų paklausos ir pasiūlos žaliavų kainos šoktelėjo aukštyn. Prasidėjus pandemijai pasaulyje buvo įvesti įvairūs veiklos ir judėjimo ribojimai, suprastėjo ateities lūkesčiai, tad daug gamintojų pristabdė gamybą ir prekiavo turimomis atsargomis. Pradėjus laisvinti ribojimus pasaulio pramonė atsigavo staigiai, o tai reikšmingai padidino žaliavų ir kitų gamybos komponentų paklausą, išaugo tarptautiniai užsakymai. Paklausai augant sparčiau už pasiūlą, sumažėjo žaliavų atsargos, o tai lėmė žaliavų kainų padidėjimą ir susiformavusius transportavimo trikdžius (pailgėjusius pristatymo terminus ir išaugusias transportavimo kainas)[23]

[23] Tiekimą apsunkino ir fiksuojami COVID-19 protrūkiai, ir tokie veiksniai kaip trumpalaikis Sueco kanalo užblokavimas įstrigus jame laivui šių metų kovo mėn.

. Pavyzdžiui, vienų populiariausių metalų – aliuminio, vario ir plieno – kainos Londono metalų biržoje rugsėjo pradžioje buvo apie 1,5 karto didesnės nei prieš pandemiją 2020 m. pradžioje (žr. A pav.). Vis dėlto, palyginti su piku, pasiektu šių metų gegužės mėn., kai kurių metalų, pavyzdžiui, vario ir plieno, kainos jau šiek tiek sumažėjo. O medienos ateities sandorių kainos JAV rinkoje, nors dar tebėra didesnės nei prieš pandemiją, tačiau, palyginti su piku, pasiektu šių metų gegužės mėn., yra nukritusios beveik trigubai. Didinant žaliavų pasiūlą, pusiausvyra tarp daugelio žaliavų paklausos ir pasiūlos ateityje turėtų būti panaši į buvusią iki pandemijos, o sumažėjęs atsargų lygis – atkurtas, tad tikėtina, kad daugelio žaliavų kainos ateityje turėtų mažėti. Tiesa, kai kurių prekių paklausą papildomai didina ir besikeičiantys vartotojų įpročiai ir modernėjanti pramonė, tad užtikrinti pakankamą jų pasiūlą bus sudėtingiau, o šis procesas užtruks ilgiau. Pavyzdžiui, šiuo metu ypač trūksta puslaidininkių, o jų paklausą didina išaugusi televizorių, žaidimų konsolių ar kompiuterių paklausa ir automobilių gamintojai, investuojantys į technologijai imlius elektromobilius.

A pav. Aliuminio, vario ir plieno armatūros kainos

Dalintis:

Šaltinis: Londono metalų birža.

Žaliavų kainos skaičiuojant vartotojų kainų infliaciją tiesiogiai nepatenka. Žaliavų kainų pokyčiai visų pirma turi įtakos gamintojų patiriamoms sąnaudoms, o infliaciją paveikia tiek, kiek žaliavų kainų pokyčiai, persidavę gamintojų parduodamos produkcijos kainoms, galiausiai paveikia vartojimo prekių ir paslaugų kainas. Remiantis ECB ekonomistų atliktu tyrimu[24]

[24] Landau, B. ir Skudelny F. (2009). Pass-through of external shocks along the pricing chain. Darbo straipsnių serija, nr. 1104. Šaltinis internete čia.

, euro zonoje 1 proc. pakilus gamybos žaliavų kainoms[25]

[25] Žaliavų kainos šiuo atveju turėtų būti suprantamos kaip žaliavų kainų indeksas.

, labiausiai paveikiamos tarpinių produktų gamintojų kainos – jos vidutiniškai padidėja apie 0,11, o vartojimo prekių gamintojų kainos – tik 0,03 proc. Įtaka vartotojų įsigyjamų prekių ir paslaugų kainoms, kurių pagrindu ir yra skaičiuojama vartotojų kainų infliacija, yra dar mažesnė – apdoroto maisto kainos padidėja 0,023, pramonės prekės (išskyrus energijos produktus) – 0,016, o paslaugų kainos – 0,009 proc. Praėjusių metų pabaigoje pasaulyje pradėjus kilti žaliavų kainoms, Lietuvoje taip pat daugiausia ir greičiausiai pakilo tarpinių produktų gamintojų kainos (žr. B pav.). Tiesa, Lietuvoje pastaraisiais mėnesiais vartotojų įsigyjamos prekės (palyginti su gamintojų parduodamų prekių kainų pokyčiais) brango pakankamai sparčiai, o tam įtakos galėjo turėti gera ekonominė situacija ir didelė šių prekių paklausa, sudariusi sąlygas didesnę savikainos padidėjimo dalį perkelti į galutines kainas. Paprastai vėlesniuose kainodaros etapuose žaliavų kainų padidėjimo įtaka slopsta. Tam įtakos turi tai, kad žaliavos sudaro tik dalį sąnaudų, kurios patiriamos gaminant produktus ar teikiant paslaugas. Be to, gamintojai ar prekybininkai dalį savikainos padidėjimo gali absorbuoti susimažindami pelningumą arba rasti kitų būtų, kaip sumažinti kitas patiriamas sąnaudas. Žaliavų kainų padidėjimo įtaką prekių kainos atspindi taip pat ne iš karto – pradiniuose gamybos etapuose ji gali būti pastebima jau po ketvirčio, o vėlesniuose gamybos etapuose ji labiau pajaučiama po poros ketvirčių ir vėliau[26]

[26] Landau, B. ir Skudelny F. (2009). Pass-through of external shocks along the pricing chain. Darbo straipsnių serija, nr. 1104. Šaltinis internete čia.

B pav. Gamintojų parduotos pramonės produkcijos ir pramonės prekių, išskyrus energijos produktus, kainų pokyčiai

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Būsto kainos nėra įtraukiamos skaičiuojant infliaciją. Reikšmingai padidėjus būsto pirkėjų aktyvumui, šių metų pirmąjį ketvirtį būsto kainos buvo net 12 proc. didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, o tai paskatino diskusijas, kiek infliacija atspindi būsto kainų pokyčius. Būsto kainų pokyčiams stebėti yra skirta kas ketvirtį Lietuvos statistikos departamento skelbiama būsto kainų pokyčių statistika, o į statistinį vartojimo krepšelį būsto kainos šiuo metu nepatenka, tad ir į infliacijos rodiklį nėra įtraukiamos. Skaičiuojant infliaciją yra įtraukiamos būsto nuomos išlaidos, kurios vidutiniškai sudaro apie 1,1 proc. vartojimo krepšelio, ir kitos su būsto išlaikymu susijusios išlaidos, pavyzdžiui, išlaidos už komunalines paslaugas. Naujoje ECB pinigų politikos strategijoje rekomenduojama į indeksą, pagal kurį skaičiuojama infliacija, nuosekliai įtraukti su savininkų gyvenamaisiais būstais susijusias vartojimo išlaidas, kadangi tai namų ūkiams geriau parodytų aktualios infliacijos lygį. Vis dėlto tai yra ilgalaikis projektas, kadangi šiuo atveju reikia išskirti vartojimo ir investicines komponentes[27]

[27] Plačiau skaitykite čia.

Statybos žaliavų kainos infliaciją paveikia tik tiek, kiek jos persiduoda vartotojų įsigyjamų prekių kainoms. Statybos sąnaudų pokyčiai, kuriuos veikia statybos žaliavų kainų svyravimai, fiksuojami skaičiuojant statybos sąnaudų elementų kainų indeksą, apimantį statybos darbus vykdančių įmonių pateiktas statybinių medžiagų ir gaminių kainas bei prekybos įmonių pateiktas statybinių medžiagų ir gaminių didmenines kainas[28]

[28] Plačiau apie statybos sąnaudų elementų kainų indekso sudarymą skaitykite čia.

. Statybos sąnaudų elementų kainų duomenys atspindi šiuo metu stebimą žaliavų kainų padidėjimą – statybinės medžiagos ir gaminiai šių metų liepos mėn. buvo 9,5 proc. brangesni nei prieš metus. (žr. C pav.). O infliaciją statybos žaliavų kainų pokyčiai paveikia tiek, kiek jie persiduoda vartotojų įsigyjamų medžiagų ir gaminių būsto priežiūrai ir remontui kainoms. Šioms prekėms SVKI tenka palyginti nedidelis 2 proc. svoris, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, kokia vartojimo išlaidų dalis tenka šioms prekėms.

C pav. Statybos sąnaudų – medžiagų ir gaminių – kainų pokyčiai

Dalintis:

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Taigi, brangstančios žaliavos ir būstas reikšmingiau paliečia atskirus sektorius, tačiau tik netiesiogiai paveikia vidutinio vartotojo išlaidas matuojančią infliaciją. Žaliavų kainos infliaciją paveikia tik netiesiogiai – tiek, kiek pakilusios žaliavų kainos persiduoda vartojimo prekių ir paslaugų kainoms. Būsto kainos skaičiuojant infliaciją šiuo metu nėra įtraukiamos, tačiau pagal naują pinigų politikos strategiją ateityje numatyta nuosekliai įtraukti su savininkų gyvenamaisiais būstais susijusias vartojimo išlaidas.

7.Ekonomikos finansavimas

Namų ūkių finansiniai įsipareigojimai 2021 m. pirmąjį ketvirtį šiek tiek paaugo, o ne finansų įmonių – sumažėjo, namų ūkių ir ne finansų įmonių indėliai PFĮ sparčiai didėjo. Nors pastaraisiais metais namų ūkių finansinis turtas augo sparčiau nei įsipareigojimai, 2021 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su praėjusiu ketvirčiu, namų ūkių finansinis turtas reikšmingai nekito, tačiau įsipareigojimai truputį padidėjo (2,6 % per ketvirtį ir 0,9 % per metus), tad grynasis finansinis turtas (skirtumas tarp finansinių įsipareigojimų ir turto) šiek tiek sumažėjo. Prie įsipareigojimų augimo labiausiai prisidėjo per ketvirtį 22,6 proc. padidėję namų ūkių kiti įsipareigojimai ne už kreditorių paskolintas lėšas[29]

[29] Prekybos kreditai ir kitos mokėtinos sumos, išvestinės finansinės priemonės.

, tačiau per metus šie įsipareigojimai sumažėjo 37,4 proc. Nors namų ūkių įsipareigojimai paaugo, namų ūkių santaupų augimo tempas buvo spartus – namų ūkių turimi indėliai PFĮ, 2021 m. liepos mėn. duomenimis, per metus padidėjo 20,2 proc. (3,3 mlrd. Eur), toks augimo tempas buvo sparčiausias euro zonoje. Kitaip nei namų ūkių, ne finansų įmonių finansiniai įsipareigojimai 2021 m. pirmąjį ketvirtį sumažėjo 1,1 proc. (iki 40,5 mlrd. Eur) ir buvo 2,6 proc. mažesni nei prieš metus, o finansinis turtas augo, tad ne finansų įmonių grynasis finansinis turtas padidėjo. Gerėjant ekonominei padėčiai ir įmonėms vis geriau prisitaikant prie pandeminės situacijos, ne finansų įmonių prekybos kreditai, atidėtos mokestinės nepriemokos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai nagrinėjamu laikotarpiu sumažėjo 7,3 proc. ir buvo 4 proc. mažesni nei prieš metus. Kaip ir namų ūkių, ne finansų įmonių indėliai PFĮ didėjo – 2021 m. liepos mėn. metinis augimo tempas sudarė 21,7 proc. (1,7 mlrd. Eur), tačiau augimo tempas pastaraisiais mėnesiais lėtėjo.

Augant būsto, vartojimo ir kitų paskolų srautams, PFĮ namų ūkiams suteiktų paskolų portfelis 2021 m. antrąjį ketvirtį taip pat didėjo. Naujų PFĮ suteiktų paskolų namų ūkiams srautas 2021 m. antrąjį ketvirtį buvo 25,5 proc. didesnis nei praėjusį ketvirtį ir 54,5 proc. didesnis nei vidutinis ketvirtinis srautas 2019 m. (žr. 16 pav.). Prie paskolų srauto augimo daugiausia prisidėjo būsto paskolos, kurių srautas, esant dideliam aktyvumui būsto rinkoje, per šių metų antrąjį ketvirtį paaugo penktadaliu (19,7 %). Naujų vartojimo ir kitų paskolų srautas šių metų antrąjį ketvirtį buvo 49 proc. didesnis nei pirmąjį ketvirtį, šių paskolų srautas pastaraisiais mėnesiais didėjo dėl gerėjančios situacijos darbo rinkoje, laisvėjančių karantino ribojimų. Didėjant paskolų namų ūkiams srautui, augo ir PFĮ namų ūkiams suteiktų paskolų portfelis. 2021 m. liepos mėn. šis portfelis buvo 8,6 proc. didesnis nei prieš metus (1,6 proc. p. daugiau nei balandžio mėn.) (žr. 17 pav.). Prie portfelio augimo labiausiai prisidėjo būsto paskolos, kurių portfelio metinis augimo tempas sudarė 10,9 proc. (1,4 proc. p. daugiau nei balandžio mėn.). Augant vartojimo ir kitų paskolų srautams, šių paskolų portfelio traukimosi tempas lėtėjo, liepos mėn. šių paskolų portfelis buvo 1,6 proc. mažesnis nei prieš metus (balandžio mėn. sudarė –4,1 %).

PFĮ skolinimas ne finansų įmonėms ir namų ūkiams spartėja.

16 pav. PFĮ paskolų srautai ne finansų įmonėms ir namų ūkiams

Dalintis:

Šaltinis: Lietuvos bankas.

PFĮ skolinimo srautai Lietuvos ne finansų įmonėms 2021 m. antrąjį ketvirtį augo, dėl to paskolų ne finansų įmonėms portfelio metinis mažėjimo tempas lėtėjo. 2021 m. antrąjį ketvirtį PFĮ suteiktų paskolų ne finansų įmonėms srautas spartėjo ir buvo 10 proc. didesnis nei pirmąjį ketvirtį bei 22,9 proc. didesnis nei vidutinis ketvirtinis srautas 2019 m. Per ketvirtį labiausiai augo paskolų srautas gamybos, statybos bei NT operacijų ekonominėmis veiklomis užsiimančioms įmonėms. Augant paskolų srautams, daugumos ekonominių veiklų paskolų portfeliai taip pat nustojo trauktis arba traukėsi mažesniu tempu. Bendras PFĮ paskolų ne finansų įmonėms portfelis 2021 m. liepos mėn. buvo 0,3 proc. mažesnis nei prieš metus (traukimosi tempas 8,4 proc. p. mažesnis nei balandžio mėn.), tačiau 2,7 proc. didesnis nei balandžio mėn. ir didžiausias nuo 2020 m. spalio mėn. Labiausiai prie bendro portfelio susitraukimo per metus prisidėjo vis dar mažėjantys prekybos ir profesinės, mokslinės bei techninės veiklų portfeliai, o NT operacijų veiklos portfelis augo.

PFĮ paskolų namų ūkiams portfelis sparčiau didėja dėl aukšto būsto kreditavimo tempo, o įmonių portfelio traukimosi tempas lėtėja.

17 pav. Ne finansų įmonėms ir namų ūkiams suteiktų PFĮ paskolų portfelio metinis pokytis

Dalintis:

Šaltinis: Lietuvos bankas.

8.Valdžios sektoriaus finansai

Šiais metais valdžios sektoriaus deficitas planuojamas 0,5 proc. punkto mažesnis nei 2020 m. – birželio mėn. atnaujintame 2021 m. biudžete numatoma, kad jis sudarys 6,9 proc. BVP. Deficito mažėjimui visų pirma sąlygas sudaro didėjantis ekonominis aktyvumas. Dėl to pajamų iš pagrindinių mokesčių ir socialinių įmokų augimas spartėja, o surinkimas viršija planą. Prie geresnių rezultatų taip pat prisideda ir pradėjusi mažėti mokestinė nepriemoka. Praėjusiais metais ji padidėjo daugiau nei 800 mln. Eur dėl nuo pandemijos nukentėjusioms įmonėms sudarytos galimybės laikinai atidėti mokesčių mokėjimą. Nors tokią galimybę įmonės turėjo iki rugpjūčio 31 d., tačiau pradėjusi mažėti nepriemoka rodo, kad ja naudojosi tik dalis įmonių, o dalis tų, kurios pernai buvo atidėjusios mokesčius, juos pradėjo grąžinti. Nuo metų vidurio sumažintas PVM tarifas maitinimo, kultūros, sporto sektoriams laikinai mažins mokestines pajamas. Lengvatinis tarifas turėtų galioti iki 2022 m. pabaigos.

2021 m. mažesnės apimties nei pernai įgyvendinamos fiskalinės priemonės, skirtos pandemijos ir ūkinės veiklos ribojimų poveikiui sušvelninti, lemia mažesnį išlaidų augimą.

18 pav. Valdžios sektoriaus išlaidų pokytis ir kaitos veiksniai

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Praėjusiais metais ketvirtadaliu paaugusios valdžios sektoriaus išlaidos šiais metais didėja gerokai lėčiau (žr. 18 pav.). Tai visų pirma lemia mažesnės apimties nei pernai įgyvendinamos fiskalinės priemonės, skirtos pandemijos ir ūkinės veiklos ribojimų poveikiui sušvelninti. Šios priemonės, pernai sudariusios 4,1 proc. BVP, šiais metais sudaro apie 3 proc. BVP[30]

[30] Neįtraukiant investicijų ir balanso neveikiančių priemonių, tokių kaip paskolos ar garantijos.

. Be padidėjusių sveikatos apsaugos išlaidų, didžiausią dalį priemonių šiais metais sudaro subsidijos, kurios buvo mokamos įmonėms kompensuoti prastovose esančių darbuotojų darbo užmokestį (iki rugsėjo mėn. šiai priemonei buvo skirta 330 mln. Eur) ir nukentėjusioms įmonėms (137 mln. Eur), taip pat išmokos savarankiškai dirbantiesiems (114 mln. Eur), darbo paieškos (96 mln. Eur) ir ligos (59 mln. Eur) išmokos. Stabilizuojantį poveikį turėjusi valstybės parama įmonėms ir gyventojams buvo teikiama ilgiau nei metus, tačiau ji nuosekliai mažinama – didžioji dalis išmokų bus baigtos mokėti iki rugsėjo pabaigos. Vėlesniais metais prie ekonominio aktyvumo prisidės planuojamos didesnės nei įprasta investicijos. Jas palaikys pradedamos įgyvendinti priemonės iš liepos mėn. patvirtinto plano „Naujos kartos Lietuva“, kuris bus finansuojamas ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšomis. Šiais metais numatoma įgyvendinti 0,2 proc. BVP plano lėšų, tačiau srautai intensyvės ir 2022–2023 m. sudarys 0,6–1,0 proc. BVP. Nuo liepos mėn. įvestos naujos rūšies vienišų asmenų išmokos. Nors šiais metais lėšų poreikis šiai priemonei numatytas nedidelis (apie 15 mln. Eur), tačiau ateinančiais ir vėlesniais metais bus gana reikšmingas – viršys 100 mln. Eur (0,2 % BVP) ir prisidės prie didesnių išlaidų ir didesnio deficito. Jeigu bus patvirtinti pensijų indeksavimo ir mokėjimo tvarką keičiantys sprendimai[31]

[31] Plačiau žr. čia.

, jiems įgyvendinti reikalingos lėšos taip pat reikšmingai prisidės prie didesnių valdžios sektoriaus išlaidų ir didesnio deficito ateinančiais metais.

Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis tiek šiais metais, tiek vidutiniu laikotarpiu didės. Atnaujintame 2021 m. biudžete numatoma, kad skola šiais metais bus artima 50 proc. BVP, o vėlesniais metais didės ir stabilizuosis ties 52 proc. BVP. Skolos santykio augimą palaikys visu vidutiniu laikotarpiu planuojamas deficitas, nors šį poveikį šiek tiek slopins numatomas nominaliojo BVP augimas ir pastaraisiais metais sumažėjusi vidutinė už skolą mokama palūkanų norma.

3 intarpas. Ar siūlomi Sodros senatvės pensijų indeksavimo pakeitimai efektyviai sprendžia mažų senatvės pensijų problemą?

Palyginti mažų senatvės pensijų problema Lietuvoje nėra nauja, tačiau pastaraisiais metais ji šiek tiek paaštrėjo: jau netrumpą laiką gana sparčiai kylant vidutiniam darbo užmokesčiui, o kartu ir skurdo rizikos ribai[32]

[32] Skurdo rizikos riba – sąlyginis pajamų dydis, už kurį mažesnes disponuojamąsias pajamas gaunantys namų ūkiai priskiriami prie skurstančiųjų. Pagrindiniu skurdo kriterijumi laikoma skurdo rizikos riba, lygi 60 proc. ekvivalentinių piniginių disponuojamųjų pajamų medianos.

, nuo 2015 m. stebime situaciją, kai vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį stažą yra mažesnė už vieno gyvenančio asmens skurdo ribą (žr. A pav.). Tokią situaciją lėmė keletas veiksnių.

A pav. Vidutinės senatvės pensijos ir skurdo ribos raida Lietuvoje

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Pažymėtina, kad pastaraisiais metais gana spartų skurdo ribos augimą lėmė sparčiai kilęs darbo užmokestis, o jo augimas buvo fiksuotas visuose darbo užmokesčio rėžiuose. Kadangi automatinis pensijų indeksavimo mechanizmas, atsižvelgiant į daugiametį darbo užmokesčio fondo augimo vidurkį, pradėtas taikyti tik 2018 m., iki tol taikytas pensijų didinimo tvarka, remiantis diskretiniais Lietuvos Vyriausybės sprendimais, buvo nepakankama tam, kad vidutinė pensija didėtų ne mažiau už skurdo rizikos ribą. Todėl kurį laiką (2009–2014 m.) stebėtas teigiamas atotrūkis tarp vidutinės senatvės pensijos ir skurdo ribos 2015 m. vėl tapo neigiamas ir nuo to laiko tik didėjo.

Pastebėtina, kad 2018 m. įsigaliojęs pensijų indeksavimo mechanizmas[33]

[33] Indeksavimo koeficientas apskaičiuojamas kaip septynerių paeiliui einančių metų darbo užmokesčio fondo augimo metinių tempų aritmetinis vidurkis: trejų metų, buvusių iki apskaičiavimo metų (t-3; t-2; t-1), apskaičiavimo metų (t) ir trejų prognozuojamų metų (t+1; t+2; t+3). Plačiau žr.: Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 str.

, atsižvelgiant į septynerių paeiliui einančių metų darbo užmokesčio fondo metinių augimo tempų vidurkį, vis dėlto negali užtikrinti skurdo ribos didėjimą atitinkančio vidutinės pensijos augimo, nes pirma, septynerių metų vidurkis yra pakankamai inertiškas dydis ir priklauso nuo augimo tempų per praėjusius trejus metus, todėl ekonominio ciklo pakilimo (įsibėgėjimo) fazėje vidutinės pensijos augimas užtrunka. Antra, indeksavimo koeficientui didelę įtaką daro ir darbo užmokesčio fondo augimo prognozių tikslumas (pvz., ekonominio ciklo įsibėgėjimo metais neretai darbo užmokesčio fondas didėja sparčiau, o nuosmukio metais – lėčiau, nei prognozuojama). Trečia, toks indeksavimo mechanizmas lemia, kad ilguoju laikotarpiu vidutinė senatvės pensija didės lėčiau už darbo užmokestį: darbo užmokestis kils sparčiau už darbo užmokesčio fondo augimą, nes pastarojo augimą slopins mažėsiantis užimtųjų skaičius, kurį lemia prastėjanti Lietuvos demografinė padėtis (mažėjantis gyventojų skaičius ir senėjanti visuomenė). Kitaip tariant, artimiausioje ateityje vidutinė senatvės pensija ir toliau bus mažesnė už skurdo ribą, nes pastaroji priklauso nuo darbo užmokesčio, kuris kils sparčiau nei darbo užmokesčio fondas.

Taigi, turime situaciją, kai esama padėtis – už vieno gyvenančio asmens skurdo rizikos ribą mažesnė vidutinė pensija – netenkina, tačiau pagal įtvirtintą indeksavimo mechanizmą artimiausioje ateityje situacija neturėtų reikšmingai pasikeisti. Todėl kyla natūralus klausimas: ką gi daryti?

2021 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pateikė pasiūlymų vyresnio amžiaus asmenų skurdui mažinti: pirma, metais, kai numatomas Sodros biudžeto perteklius, 75 proc. šio pertekliaus, atėmus kasos apyvartines lėšas, nukreipti papildomam pensijos individualiosios dalies didinimui. Antra, siūloma asmenims, turintiems nuo minimalaus iki būtinojo stažo, mokamos pensijos bendrąją dalį prilyginti visai bazinei pensijai (o ne turimo stažo ir būtinojo stažo santykį atitinkančiai bazinės pensijos daliai, kaip yra dabar).

Lietuvos banko vertinimu, šie pasiūlymai nepakankamai sprendžia mažų senatvės pensijų problemą, nes tik iš dalies yra atsižvelgiama į pagrindines susidariusios situacijos priežastis. Jos yra dvi: pirma, palyginti maža senatvės pensijoms mokėti skiriama surenkamų pensijų socialinio draudimo įmokų dalis; antra, esama Sodros mokamos senatvės pensijos struktūra sumažina galimybes taikliai mažinti mažų pensijų gavėjų skurdą. Taip yra dėl to, kad pagrindinė pensijos dalis sudaro palyginti didelę visos pensijos dalį, ypač mažesnių pajamų (nuo MMA iki vidutinio darbo užmokesčio) atveju. Bandant turimas ribotas lėšas efektyviai panaudoti skurdžiausiai gyvenančių senatvės pensijų gavėjų pajamoms padidinti (pvz., pakeliant bazinės pensijos dydį), išeina taip, kad dėl didinamos bazinės pensijos augančia pagrindine pensijos dalimi padidinamos pensijos visiems pensijų gavėjams, įskaitant ir tuos, kurie gauna didesnes pensijas, todėl reikšminga turimų ribotų lėšų dalis tikslo nepasiekia.

B pav. Socialinio draudimo įmokų ir socialinių išmokų senatvei ryšys ES valstybėse 2010–2019 m.

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

*Socialinės išmokos prieš mokesčius.

Nagrinėjant ES valstybių surenkamų socialinių įmokų ir senatvės sričiai skiriamų socialinių išmokų (prieš mokesčius) duomenis, matyti, kad Lietuva senatvės pensijoms mokėti skiria palyginti mažą surenkamų įmokų dalį (žr. B pav.). Pažymėtina, kad Lietuvos socialinių įmokų ir BVP santykis (2010–2020 m. vidurkis – 11,6 %.) yra gerokai mažiau atitrūkęs nuo atitinkamo euro zonos valstybių rodiklio (2010–2020 m. vidurkis – 15,3 %,), palyginti su socialinių išmokų atotrūkiu: socialinės išmokos senatvei 2010–2020 m. Lietuvoje vidutiniškai sudarė 5,5, o euro zonoje – 10,1 proc. Norint, kad Lietuvos socialinių įmokų ir išmokų ryšys atitiktų vidutinę tendenciją tarp visų ES valstybių, socialinių išmokų senatvei ir BVP santykis Lietuvoje turėtų būti maždaug 2,5 proc. punkto didesnis. Tai reikštų, kad, pavyzdžiui, 2020 m. visos išlaidos senatvės pensijoms mokėti sudarytų ne 2,8 mlrd., o 4 mlrd. Eur ir vidutinė senatvės pensija būtų maždaug 40 proc. didesnė (ne 400, o 575 Eur). Tokiu atveju vidutinė pensija būtų reikšmingai didesnė už vieno gyvenančio asmens skurdo rizikos ribą.

Sodros administruojamų socialinio draudimo rūšių balansų analizė leidžia teigti, kad šiam pasiūlymui tvariai įgyvendinti Sodra neturi visų reikiamų galimybių: vidutinis metinis Sodros pensijų socialinio draudimo perteklius 2012–2020 m. sudarė 180 mln. Eur, t. y. maždaug šeštadalį siūlomam pensijų padidinimui reikalingos sumos (žr. C pav.). Sodros sukauptų rezervų pakaktų tik vienkartiniam senatvės pensijoms mokėti skirtų lėšų padidinimui bent 2,5 proc. BVP (arba maždaug 1,2 mlrd. Eur[34]

[34] Sodros administruojamų socialinio draudimo rūšių balansų analizė rodo, kad visų socialinių draudimų įplaukų ir išmokų balansų suma 2012–2020 m. buvo teigiama ir sudarė maždaug 1,1 mlrd. Eur, tačiau pensijų socialinio draudimo įplaukos 2012–2020 m. buvo maždaug 1,6 mlrd. Eur didesnės už išmokas. Šio pertekliaus dalis buvo panaudota ligos ir motinystės socialinių draudimų išmokoms mokėti, nes šių draudimų išmokos 2012–2020 m. buvo maždaug 590 mln. Eur didesnės už įplaukas.

), tačiau tvariam padidinimui būtini ir kiti pajamų šaltiniai. Bent dalis reikalingų lėšų galėtų būti gauta, pavyzdžiui, įtraukiant į pensijų socialinį draudimą daugiau asmenų (mažesnius ūkininkus), taip pat plečiant pensijų socialinio draudimo įmokų bazę (pvz., pagal verslo liudijimus dirbantys asmenys socialinio draudimo įmokas turėtų mokėti ne nuo MMA, o nuo didesnės gautų pajamų dalies) ir pan.

C pav. Socialinio draudimo balansas pagal draudimo rūšis (12 mėn. slenkamosios sumos)

Dalintis:

Šaltiniai: Sodra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Lietuvos bankas 2018 m. pateikė pasiūlymų, kurie galėtų būti vertingi sprendžiant mažų senatvės pensijų didinimo problemą. Vienas iš jų – pagrindinės pensijos dalies svorio visoje Sodros senatvės pensijoje reikšmingas sumažinimas, individualiosios dalies perskaičiavimas ir „minimalių pajamų senatvėje“[35]

[35] Minimalias pajamas senatvėje užtikrinti galėtų ir toliau išlaikoma mažų pensijų priemokų sistema, o dėl pačios priemokos poreikio ir siekiamų užtikrinti minimalių pajamų senatvėje dydžio (ar jos turi būti lygios MVPD, ar didesnės) galėtų būti apsispręsta atskiros diskusijos metu.

t. y. pragyvenimui (senatvėje) reikalingų minimalių pajamų, kurias užtikrintų ne pensijų, o paramos sistema – sąvokos įvedimas (žr. D pav.). Taip siūloma dėl to, kad nėra akivaizdu, jog palyginti mažų pajamų senatvėje problema turėtų būti sprendžiama (vien) modifikuojant pensijų sistemą. Lietuvos banko nuomone, pakankamų pajamų senatvėje užtikrinimas yra ne tik pensijų sistemos, bet ir socialinės paramos sistemos reikalas, ypač tuo atveju, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių kai kurių gyventojų Sodrai sumokėtos įmokos yra palyginti nedidelės.

D pav. Sodros senatvės pensijų struktūrų palyginimas (esama (viršuje), SADM siūloma (viduryje), Lietuvos banko siūloma (apačioje))

Dalintis:

Šaltiniai: Sodra ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Siūlomų pakeitimų (žr. D pav. apačioje) esmė yra tokia: didesnis individualiosios pensijos dalies svoris kiekvienoje pajamų grupėje (nuo MMA iki 5 vidutinių darbo užmokesčių) sudarytų paskatas dalyvauti darbo rinkoje, siekti didesnio darbo užmokesčio ir taip užsitikrinti didesnę Sodros mokamą senatvės pensiją, nes sustiprėtų įmokų ir išmokų ryšys. Iš D pav. apačioje matyti, kad individualioji pensijos dalis (net ir su prielaida, kad asmuo per visą darbo stažą gavo MMA) jau nuo 25 stažo metų yra didesnė už pagrindinę pensijos dalį, t. y. žalias plotas po MMA kreive yra didesnis už oranžinį plotą ties 25 stažo metais. Šis poveikis dar labiau sustiprėtų, jei būtų pasiryžta pakoreguoti dabar galiojantį indeksavimo mechanizmą ir nustatyti, kad individualiosios pensijos dalies indeksavimas ateityje būtų spartesnis už pagrindinės pensijos dalies indeksavimą[36]

[36] Šiuo metu aktualioje Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo redakcijoje numatyta, kad „kiekvienais metais nuo sausio 1 d. bazinės pensijos, apskaitos vieneto vertės dydžiai ir našlių pensijos bazinis dydis, kurie naudojami skiriant ir mokant šiame įstatyme nustatytų rūšių pensijas, indeksuojami pagal praėjusiais metais apskaičiuotą ir patvirtintą indeksavimo koeficientą“, t. y. bazinė pensija ir apskaitos vieneto vertė didinama tuo pačiu tempu.

. Ilgainiui tokie pakeitimai turėtų padidinti ir Sodros išteklius bei galimybes mokėti didesnes pensijas. Mažesnių už apsibrėžtą dydį[37]

[37] D pav. apačioje iliustraciniais tikslais pasirinktas MVPD, tačiau dėl siekiamų užtikrinti minimaliųjų pajamų senatvėje dydžio (ar jos turi būti lygios MVPD, ar didesnės) galėtų būti apsispręsta atskiros diskusijos metu.

senatvės pensijų gavėjų pajamų adekvatumas turėtų būti užtikrinimas primokant jiems iš socialinės paramos sistemos lėšų. Tokiu atveju mažų senatvės pensijų problema būtų sprendžiama pasitelkiant socialinės paramos priemones ir sudarytų galimybių kryptingiau mažinti mažų pensijų gavėjų skurdą, nes per „minimalių pajamų senatvėje“ korekcijas būtų galima taikliau padidinti skurdžiausiai gyvenančių senatvės pensijų gavėjų pajamas, t. y. nepadalijant ribotų lėšų visiems pensijų gavėjams, įskaitant ir tuos, kurie gauna didesnes pensijas.

4 intarpas. Makroekonominių prognozių neapibrėžtumas ir paklaidos

Įprasta, kad įvairių institucijų, taip pat ir Lietuvos banko, ekonominių rodiklių prognozės yra paskelbiamos kaip taškiniai įverčiai – konkrečios būsimos vertės ar augimo tempai, taip siekiant parodyti pasirinktų rodiklių labiausiai tikėtiną raidą prognozuojamu laikotarpiu. Vis dėlto ekonomiką veikia labai daug įvairių veiksnių, jų įtaka ir tarpusavio ryšiai yra sudėtingi ir įvairialypiai, kintantys dėl įvairių nenumatytų aplinkybių, todėl ekonominių procesų rezultatai ir jų tarpusavio sąveika paprastai nėra tiksliai žinomi. Be to, numatyti tam tikrus reiškinius (pvz., geopolitinį neramumą, pandemiją ir pan.) yra praktiškai neįmanoma, o tiksliai prognozuoti jų įtaką ekonomikos raidai labai sudėtinga. Todėl, net ir taikant pažangiausius metodus, būdingos sudarytų ekonominių prognozių paklaidos – tai neatsiejama prognozių dalis. Kitaip tariant, reikia visada turėti omenyje, kad bet kurio ekonominio rodiklio prognozė yra visada susijusi su didesniu ar mažesniu neapibrėžtumu.

A pav. Naujausi realiojo BVP augimo tempai bei jų įverčiai (viršuje) ir naujausių realiojo BVP augimo tempų ir atitinkamų įverčių skirtumai (atotrūkiai, apačioje)

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Be kitų veiksnių, prognozių paklaidas lemia ir istorinių statistinių duomenų peržiūros. Pavyzdžiui, realiojo BVP augimo tempą Lietuvos statistikos departamentas skelbia ir tikslina pagal gaunamą papildomą informaciją bent keletą kartų, ir tai yra įprasta praktika visose ES valstybėse. Iš A pav. matyti, kad skirtumai tarp pirmųjų realiojo BVP augimo tempo įverčių ir vėliau patikslintų arba galutinių pokyčio tempų kai kuriais ketvirčiais gali būti visai nemaži, siekti 0,5–1 proc. punkto ir daugiau (žr. A pav. apačioje). Per laikotarpį nuo 2010 m. pirmojo ketvirčio iki 2021 m. antrojo ketvirčio vidutinis skirtumas tarp naujausių turimų patikslintų duomenų ir pirmojo, antrojo ir trečiojo realiojo BVP metinio augimo tempo įverčio buvo teigiamas ir sudarė beveik 0,4 proc. punkto. Tai reiškia, kad vidutiniškai per šį laikotarpį pirmieji BVP augimo tempo įverčiai buvo mažesni, palyginti su pagal naujausius duomenis apskaičiuotais pokyčio tempais. Kadangi, sudarant realiojo BVP augimo tempo prognozes, naudojami paskutinių ketvirčių keli pirmieji (pirmas, rečiau ir antras) BVP augimo įverčiai, jų peržiūros, be kitų veiksnių, lemia BVP augimo tempo prognozių paklaidą.

B pav. Vidutinės absoliučiosios paklaidos kiekvieną prognozuojamų dvejų metų ketvirtį

Dalintis:

Šaltiniai: Eurostatas, Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Prognozių paklaidų intervalai yra vienas iš būdų parodyti prognozių neapibrėžtumą. Remiantis istoriniais realiojo BVP, bendrosios ir grynosios infliacijos prognozių duomenimis per 13 prognozavimo raundų (nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn.[38]

[38] Norėdami išvengti COVID-19 pandemijos įtakos paklaidoms, skaičiavimams nenaudoti 2018–2019 m. prognozių raundų duomenys, kuriuose prognozuoti ekonomikos rodikliai 2020 m.

), buvo įvertintos šių rodiklių prognozių vidutinės absoliučiosios paklaidos: pašalinus didžiausias paklaidas, suskaičiuotas kiekvieno ketvirčio iš prognozuojamo dvejų metų laikotarpio, nuo einamojo ketvirčio t iki paskutinio prognozuojamo laikotarpio ketvirčio t+8 absoliučiųjų paklaidų vidurkis (žr. B pav.). Skaičiavimai atskleidžia, kad, pirma, grynosios infliacijos prognozės istoriškai buvo mažiausia absoliučioji paklaida, o bendrosios infliacijos – didžiausia. Antra, visų trijų rodiklių atveju absoliučioji paklaida buvo didžiausia prognozuojant ketvirtąjį prognozių laikotarpio ketvirtį (t+3), o tolesnių ketvirčių prognozių paklaida buvo mažesnė. Pasinaudojus šiais skaičiavimais, sukonstruoti 1 ir 2 vidutinėms absoliučiosioms paklaidoms lygūs prognozių paklaidų intervalai Lietuvos banko 2021 m. rugsėjo mėn. realiojo BVP, grynosios ir bendrosios infliacijos prognozėms, jie pateikiami C pav.

C pav. Bendrosios infliacijos (viršuje), grynosios infliacijos (viduryje) ir realiojo BVP (apačioje) raida, prognozės

Dalintis:

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas ir Lietuvos banko skaičiavimai.

Dėl didelio energijos ir maisto kainų kintamumo didžiausias neapibrėžtumas gaubia bendrosios infliacijos prognozę. Iš C pav. matyti, kad 1 ir 2 vidutinių absoliučiųjų paklaidų intervalo plotis bendrosios infliacijos atveju yra didesnis už realiojo BVP paklaidų intervalo plotį ir gerokai platesnis už grynosios infliacijos paklaidų intervalą. Tai, kad grynosios infliacijos prognozių paklaidos yra gerokai mažesnės nei bendrosios infliacijos, nestebina, nes bendrosios infliacijos prognozių paklaidą gerokai padidina tokių nelengvai prognozuojamų kintamųjų, kaip energijos ir maisto produktų kainos, prognozių paklaidos. Atmetus šias dideliu kintamumu pasižyminčių prekių grupių kainas, kitų kainų (arba grynosios infliacijos) vidutinė prognozių paklaida yra gerokai mažesnė ir sudaro maždaug 0,5 proc. punkto, o vieną arba dvi tipines paklaidas atitinkantis grynosios infliacijos prognozės rėžiai sudaro atitinkamai apie 1 ir apie 2 proc. punktus.

Pastebėtina, kad tokie prognozių intervalai turėtų būti interpretuojami kaip labiausiai tikėtini tam tikro rodiklio raidos rėžį indikuojantys intervalai remiantis istoriniu rodiklių prognozių tikslumu[39]

[39] Darant tam tikras prielaidas, šiems prognozių intervalams galima suteikti ir tikimybinę prasmę. Jei prognozių paklaidos būtų pasiskirsčiusios pagal normalųjį skirstinį, prognozuojamas rodiklis į vieną vidutinę absoliučiąją paklaidą atitinkantį prognozių intervalą patektų su maždaug 60 proc. tikimybe, o į dvi vidutines absoliučiąsias paklaidas atitinkantį prognozių rėžį – su maždaug 90 proc. tikimybe.

. Tačiau šie intervalai nėra skirti parodyti, pavyzdžiui, šiuo metu labiausiai tikėtinų rizikų (rinkinio) galimą (asimetrinį) poveikį prognozuojamų rodiklių raidai. Pastarajai analizei taikomi gerokai sudėtingesni ekonometriniai metodai. Pavyzdžiui, asimetrinius rizikos intervalus galima bandyti modeliuoti naudojant praeities paklaidų regresiją su į ateitį orientuotais įspėjamaisiais rodikliais, tikintis, kad tai leistų prognozuoti ateities rizikas. Asimetrines rizikas į prognozavimą galima įtraukti ir ekspertų apklausos būdu, suformuojant svertines atskirų modelio priklausomų kintamųjų nuokrypių tikimybes. Šie metodai nėra aptariami šiame intarpe. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus argumentus ir stebėdamas didelį Lietuvos makroekonominių rodiklių kintamumą, svarsto prognozių neapibrėžtumą ir asimetrines rizikas rodančius intervalus pritaikyti skelbiant makroekonominių rodiklių prognozes.

Santrumpos

BVP bendrasis vidaus produktas

ECB Europos Centrinis Bankas

EK Europos Komisija

ES Europos Sąjunga

EURIBOR Europos vidutinė tarpbankinės rinkos palūkanų norma (angl. euro interbank offered rate)

Eurosistema Europos Centrinis Bankas ir euro zonos centriniai bankai

Eurostatas Europos Sąjungos statistikos tarnyba

JAV Jungtinės Amerikos Valstijos

JK Jungtinė Karalystė

MMA minimalioji mėnesinė alga

MVPD minimalus vartojimo poreikių dydis

NT nekilnojamasis turtas

PFĮ pinigų finansų įstaigos

PVI pirkimo vadybininkų indeksas

PVM pridėtinės vertės indeksas

SPPP specialioji pandeminė pirkimo programa

SVKI suderintasis vartotojų kainų indeksas

TVF Tarptautinis valiutos fondas

VDU vidutinis bruto darbo užmokestis

VMI Valstybinė mokesčių inspekcija

Gedimino pr. 6, LT-01103 Vilnius

www.lb.lt

Lietuvos ekonomikos apžvalgoje nagrinėjama realiojo sektoriaus, kainų, viešųjų finansų ir kredito kaita Lietuvoje, taip pat numatoma šalies ekonomikos raida. Apžvalgoje pateikiama medžiaga yra statistinių duomenų analizės, modeliavimo ir ekspertų vertinimo rezultatas. Apžvalgą rengia Lietuvos bankas.

Apžvalga pagrįsta informacija, paskelbta iki 2021 m. rugsėjo 10 d.

Leidžiama perspausdinti švietimo ir nekomerciniais tikslais, jei nurodomas šaltinis.

ISSN 2029-8358 (online)

Lietuvos ekonomikos apžvalga (2021 m. rugsėjo mėn.)