Visuomenėje ir žiniasklaidoje vis pasigirsta teiginių, kad centriniai bankai (įskaitant ir ECB) neskiria pakankamai dėmesio pinigų kiekiui, todėl „pražiūrėjo“ infliaciją 2022–2023 m. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kodėl išsivysčiusiose ekonomikose centriniai bankai nebereguliuoja pinigų kiekio ir kokie veiksniai lemia kintantį ryšį tarp pinigų kiekio ir infliacijos. Atlikta analizė atskleidė labai nestabilų ir kartais netgi neigiamą faktinį ryšį tarp pinigų kiekio ir būsimos infliacijos Lietuvoje ir visoje euro zonoje. Tačiau šis ryšys gali laikinai sustiprėti spartesnio infliacijos augimo laikotarpiais, kaip 2022–2023 m. Tuo metu pinigų politikos ir fiskalinė parama leido verslui ir namų ūkiams atlaikyti sutrikdytos pasiūlos ir prarastų pajamų sukrėtimus per COVID–19 sukrėtimą, bei energijos bei maisto kainų augimą prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą. Politikos formuotojai sprendimus turėjo priimti realiu laiku didžiulio neapibrėžtumo sąlygomis, o rizika ekonomiką skatinti per mažai galėjo vėliau labai brangiai kainuoti. Nors pastaruoju metu padidėjusi pasiūlos sukrėtimų rizika papildomai įpareigoja skirti deramą dėmesį pinigų kiekio augimo spartai ir jos veiksniams, išvystytose ekonomikose pinigų kiekis nebetinka būti svarbiausiu pinigų politikos orientyru. Remiantis holistine daugelio skirtingų rodiklių (įskaitant ir pinigų kiekio) analize ir prognozėmis, ECB priima pinigų politikos sprendimus, kuriais siekiama 2 proc. infliacijos euro zonoje vidutiniu laikotarpiu.
Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.