Lietuva yra viena iš mažiausiu gimstamumu pasižyminčių išsivysčiusios ekonomikos šalių. Šiame straipsnyje, remiantis visą šalies gyventojų populiaciją apimančiais administraciniais mikroduomenimis, tarptautinių tyrimų rezultatais ir Europos šalių duomenų aprašomąja regresine analize, siekiama nustatyti pagrindinius pastaruoju metu Lietuvoje mažėjančio gimstamumo ypatumus ir politikos sritis, kuriose būtų tikslingiausia imtis priemonių šiai tendencijai pakeisti. Mikroduomenys rodo, kad jaunesnių kartų to paties amžiaus moterys būna susilaukusios mažiau vaikų ir dažniau lieka bevaikės; iš to galima spręsti, kad per gyvenimą jos susilauks mažiau vaikų, nebent vyresniame amžiuje šis skirtumas būtų iš esmės kompensuotas. Gimstamumo mažėjimas vis labiau siejasi su sprendimu susilaukti pirmojo vaiko, o moterų, jau turinčių vaikų, šeimose vaikų skaičius išlieka palyginti stabilus. Apibendrinus turimus duomenis matyti, kad gimstamumo problemai spręsti reikia ne vienos priemonės, o tikslinių ir tarpusavyje suderintų politikos priemonių rinkinio: jį turėtų sudaryti tinkamu laiku teikiama finansinė parama ir atostogų garantijos besilaukiant ir susilaukus pirmojo vaiko, patikimos vaikų priežiūros paslaugos, derinamos su tėvų grįžimu į darbą, priemonės būsto ir ekonominiam neužtikrintumui mažinti, laiku teikiama informacija apie vaisingumą ir vienodos galimybės gauti nevaisingumo gydymo paslaugas.
Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.
Straipsnis anglų kalba