Eurosistemos pinigų politikos strategija grindžiama kainų stabilumo apibrėžimu ir dviem viena nuo kitos priklausančiomis analizėmis, t. y. ekonomine analize bei pinigų kiekio ir finansine analize.
ECB pinigų politiką įgyvendina nustatydamas trumpalaikes palūkanas ir taip darydamas įtaką ekonomikos plėtros tempui bei kainų stabilumui euro zonoje vidutiniu laikotarpiu.
Pinigų politika paveikia ekonomiką įvairiais kanalais ir per skirtingą laikotarpį, o jos galutinio poveikio dydis priklauso nuo įvairių aplinkybių. Procesas, kai pinigų politikos sprendimais paveikiama ekonomika, o ypač kainų lygis, vadinamas pinigų politikos perdavimu.
[[#ex]]
Kas yra oficialiosios palūkanų normos ir kaip jos veikia?
Oficialiųjų palūkanų normų nustatymas yra pagrindinė standartinė pinigų politikos priemonė. Už šias palūkanų normas centrinis bankas teikia lėšas bankų sektoriui arba skolinasi iš jo. Oficialiųjų palūkanų normų pokytis gali paveikti:
- trumpalaikes pinigų rinkos palūkanų normas ir lūkesčius;
- obligacijų pajamingumą;
- bankų skolinimosi ir skolinimo palūkanų normas bei kredito ir pinigų pasiūlą;
- taupymo ir investavimo sprendimus;
- finansinio ir kito turto kainas bei valiutos kursą;
- visuminę paklausą ir kainas.
Kaip pinigų politikos sprendimai paveikia ekonomiką ir kainas?
ECB oficialiųjų palūkanų normų pokyčiai tiesiogiai veikia trumpalaikes pinigų rinkos palūkanų normas, o indėlių ir paskolų palūkanų normas, kurias savo klientams nustato kredito institucijos, – netiesiogiai. Rinkos lūkesčiai dėl būsimų oficialiųjų palūkanų normų perduoda pinigų politikos poveikį vidutinio laikotarpio ir ilgalaikėms rinkos palūkanų normoms.
Šaltinis: ECB.
Palūkanų normų pokyčiai turi įtakos paskolų paklausai – dėl šių pokyčių kreditai vartojimui ir investicijoms tampa labiau ar mažiau patrauklūs. Be to, turto kainų pokyčiai per poveikį gerovei ir įkeisto turto vertei taip pat lemia vartojimo ir investicijų sprendimus. Pavyzdžiui, didesnės turto kainos kelia gerovę – tai gali lemti didesnį vartojimą, taip pat padidina įkeičiamo turto vertę, kuri gali paskatinti didesnę kredito paklausą.
Pinigų politikos poveikio kanalai
Tradicinį bankų skolinimo kanalą sudaro suteikiamos paskolos. Be šio kanalo, egzistuoja ir prisiimamos rizikos kanalas, kurį sudaro bankų paskatos prisiimti su paskolų teikimu susijusią riziką (ji taip pat gali keistis). Šis kanalas veikia dvejopai. Kadangi palūkanų normos paveikia turto kainas ir įkeičiamo turto vertę, tai gali paskatinti arba stabdyti skolininkus ir bankus prisiimti didesnę riziką. Antra, palūkanų normos gali paskatinti arba stabdyti ūkio subjektus siekti didesnio pajamingumo ir rizikingesnio turto.
Pinigų politikos sprendimai turi įtakos rinkos lūkesčiams bei finansavimo sąlygoms ir gali paskatinti turto kainų ir valiutų kurso pokyčius. Valiutų kurso pokyčiai, darydami įtaką importuojamų prekių kainoms, infliaciją gali paveikti tiesiogiai ir netiesiogiai per kitus kanalus.
Pinigų politikos sukelti vartojimo ir investicijų pokyčiai lemia prekių ir paslaugų paklausą, taip spartindami ar lėtindami kainų kilimą. Be to, šie paklausos pokyčiai gali paveikti darbo jėgos bei tarpinio vartojimo prekių ir paslaugų rinkas ir jų kainas.
Eurosistema siekia, kad įmonių ir kitų rinkos dalyvių infliacijos lūkesčiai atitiktų kainų stabilumo apibrėžimą. Atitinkamai tokie lūkesčiai turėtų įtakos ir įmonėms nustatant savo produkcijos kainas.
Nestandartinės priemonės
Nuo įtampos finansų rinkose 2007 m. ir 2008–2009 m. pasaulinės krizės Eurosistema, kaip ir kiti pagrindiniai pasaulio centriniai bankai, kartu su standartinėmis pinigų politikos priemonėmis ėmė taikyti ir nestandartines priemones.
Standartinėmis pinigų politikos priemonėmis (atvirosios rinkos operacijomis, privalomųjų atsargų reikalavimais ir nuolatinėmis galimybėmis) centriniai bankai reguliuoja standartinį operacinį pinigų politikos tikslą, kuris paprastai yra trumpalaikės palūkanų normos.
Tačiau laikotarpiu nuo pasaulinės finansų krizės oficialiųjų palūkanų normų sumažinimas net iki nulio pasirodė nepakankamas pinigų politikos tikslams pasiekti. Šiomis aplinkybėmis Eurosistema, kaip ir kiti pagrindiniai pasaulio centriniai bankai, įgyvendino ir nestandartines pinigų politikos priemones – didelės apimties skolinimą ilgesniems terminams ir vertybinių popierių pirkimą, neigiamas oficialiąsias palūkanų normas, pinigų politikos ateities gaires.
Kaip veikia kiekybinis skatinimas?
Centrinis bankas, pirkdamas turtą iš komercinių bankų, esant reikalui, padeda skatinti ekonomikos augimą ir sugrąžinti infliaciją iki kainų stabilumo apibrėžimą atitinkančio lygio. Perkant turtą, ekonomika skatinama per šiuos pagrindinius kanalus:
- tiesioginį poveikį – mažinant superkamų skolos vertybinių popierių pajamingumą;
- kredito kanalą – švelninant įmonių ir gyventojų finansavimo sąlygas;
- investicinių portfelių perbalansavimo kanalą – juo pirmųjų dviejų kanalų poveikis perduodamas kitoms finansų rinkoms. Eurosistemai nupirkus turto iš investuotojų, pastarieji keičia savo investicinių portfelių struktūrą, nukreipdami investicijas į Eurosistemos neperkamus vertybinius popierius ir kitą finansinį turtą;
- signalizavimo kanalą – skelbiant apie Eurosistemos ketinimus vykdyti didelio skatinimo pinigų politiką gana ilgą laiką.
[[#ex]]