Investiciniai fondai

Investavimas į fondus

[[#ex]]

Kas yra investicinis fondas?

Investicinis fondas – iš investuotojų įnašų sukauptas turtas, kurį investicinio fondo valdytojas (valdymo įmonė) investuoja į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, kitus vertybinius popierius ar jų derinius, nekilnojamąjį turtą ir kt. Šių investicinių priemonių rinkinys vadinamas fondo investicijų portfeliu. Investiciniai fondai ir investicinės bendrovės dar vadinami kolektyvinio investavimo subjektais (KIS). Investavimo į investicines bendroves ir šių bendrovių investicinės veiklos principai iš esmės yra tokie patys, kaip ir investicinių fondų. Esminius šių investavimo priemonių skirtumus lemia tai, kad investicinė bendrovė yra juridinis asmuo (pvz., akcinė bendrovė), jis turi laikytis ne tik turto investavimo veiklos, bet ir juridinių asmenų reglamentavimo, o investicinis fondas juridinio asmens statuso neturi.

Fondo dalyviui įmokėjus įnašą, pinigai konvertuojami į investicinius vienetus, atsižvelgiant į šio vieneto kainą. Pavyzdžiui, jei vieno investicinio vieneto (fondo akcijos) vertė lygi 30 Eur ir platinimo mokesčio nėra, fondo dalyvio, įmokėjusio 300 Eur, sąskaitoje bus 10 investicinių vienetų arba akcijų. Fondo turtas yra padalytas į investicinius vienetus, kurie priklauso fondo dalyviams. Fondo investicinis vienetas yra vertybinis popierius. Fondo dalyvis gali uždirbti iš padidėjusios fondo vieneto vertės, dividendų, palūkanų ir pan.

Fondai gali būti atvirojo arba uždarojo tipo. Atvirojo tipo fonduose fondo dalyvis gali bet kada pateikti paraišką fondo valdytojui, kad jo investiciniai vienetai būtų išpirkti, o uždarojo tipo fonduose tokie išpirkimai dalyvio iniciatyva yra apriboti (pvz., galima prekiauti tik kas tam tikrą laiką, tarkime, metus, arba tokios galimybės išvis nėra ir lėšos ten investuojamos iki fondo uždarymo dienos). 

Be kita ko, investiciniai fondai gali būti įvairių rūšių – nuo tradicinių atvirųjų fondų (pvz., akcijų, obligacijų ar mišrių fondų) iki alternatyvių, tokių kaip privataus kapitalo ar rizikos kapitalo fondai. Lietuvoje taip pat veikia informuotiesiems investuotojams skirti kolektyvinio investavimo subjektai (IISKIS). Šie fondai orientuoti į investuotojus, kurie atitinka tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, gali investuoti didesnėmis sumomis (į vieną fondą 125 tūkst. Eur ir daugiau), turi reikiamos patirties ir gali prisiimti didelę riziką ar yra pripažinti profesionaliais investuotojais. IISKIS taikomi mažesni reguliaciniai apribojimai, todėl jie suteikia platesnes galimybes diversifikuoti investicijas bei pasitelkti sudėtingesnes finansines priemones, tačiau kartu reikalauja aukštesnio investuotojų atsakomybės lygio ir didesnės rizikos tolerancijos.

Investiciniams fondams būdinga tai, kad: 

• į kai kuriuos atvirojo tipo fondus galima periodiškai investuoti nedideles, vos keliasdešimt eurų siekiančias sumas, todėl nebūtina iškart turėti didelės sumos. Minimali investavimo suma nurodoma fondo dokumentuose (taisyklėse, prospekte);
• didesnė investicijų įvairovė, nei tai būtų galima pasiekti investuojant asmeniškai;
• investicijų portfelį sudaro profesionalūs fondų valdytojai (valdymo įmonės).

Kokį investicinį fondą pasirinkti?

Pagal tai, į kokias finansines priemones fondas investuoja, galima skirti keturias pagrindines fondų rūšis: 

• pinigų rinkos priemonių; 
• obligacijų (skolos vertybinių popierių); 
• akcijų (nuosavybės vertybinių popierių);
• fondų fondus.

Be to, investiciniai fondai gali investuoti ne tik į finansines priemones, bet ir į kitas turto klases, pavyzdžiui, nekilnojamąjį turtą, infrastruktūrą ir pan. Gali būti ir mišrių fondų, pavyzdžiui, 30 proc. pinigų investuojančių į akcijas, 70 proc. – į obligacijas. Be to, fondai skiriasi pajamomis ir rizika. Dažniausiai galimybė gauti didesnes pajamas reiškia ir būtinybę toleruoti didesnius investicinio vieneto vertės svyravimus, t. y. didėja rizika uždirbti mažiau, nei tikėtasi, arba net atsiimti mažiau pinigų, nei buvo investuota. To nereikėtų pamiršti renkantis fondą. 

Maža rizika, mažas tikėtinas uždarbis 

Pinigų rinkos priemonių fondų investicijų portfelius sudaro bankų indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai, bankų akceptai, valstybės ar savivaldybės vekseliai ir pan. Tai reiškia, kad skolinama trumpam laikui patikimoms institucijoms: vyriausybei, savivaldybei, bankams ir kt. Šiems fondams būdingos nuolatinės, bet mažos pajamos. Dėl mažo pajamingumo reikėtų atsižvelgti į infliacijos riziką. Kai kainos šalyje kyla sparčiai, pinigai (taip pat ir įnešti į fondą) nuvertėja, todėl jei fondo pajamingumas mažas, pajamos gali nekompensuoti nuvertėjimo. Tokiu atveju realių pajamų negaunama. 

Obligacijų fondų portfelį sudaro obligacijos, kurių išpirkimo terminai ir leidėjai gali būti labai skirtingi. Šie fondai teikia nuolatines pajamas ir jos dažniausiai būna didesnės už pinigų rinkos priemonių fondų pajamas. Kadangi obligacijos būna įvairios, į jas investuojantys fondai gali labai skirtis pajamingumu ir rizika. 

Didelė rizika – didesnis tikėtinas uždarbis 

• Akcijų fondams būdinga uždirbti didesnę grąžą, bet jie patiria ir didelę riziką. Investavus į akcijas trumpam laikui, galima nemažai uždirbti, bet gali nutikti ir taip, kad susigrąžinti pavyks kur kas mažiau pinigų, nei buvo investuota. Akcijų fondo vertė gali ir kilti, ir kristi labai greitai. Fondo turtą sudarančių akcijų kainos svyruoja dėl daugelio priežasčių – bendrų ekonominių sąlygų ar tam tikrų produktų paklausos pokyčių. Dažniausiai fondo turto nuvertėjimą nepalankiu metu kompensuoja didėjanti vertė, kai ekonominės sąlygos yra palankios. Dėl to į akcijų fondus patariama investuoti ilgam laikui. 
• Augimo fondai investuoja į perspektyvių įmonių akcijas ir tikisi, kad šių akcijų kaina kils. 
• Vertės fondai investuoja į įmonių akcijas, kurios pagal atitinkamus rodiklius yra pigesnės už esančias rinkoje, ir tikimasi, kad šių akcijų kaina kils. 
• Pajamų fondai investuoja į akcijas, už kurias reguliariai gaunama dividendų.
• Indekso fondai investuoja į akcijas, kurios sudaro pasirinktą indeksą. Indeksas – tai rodiklis, parodantis, ar tam tikrų įmonių akcijų kainos kyla, ar krinta. Pavyzdžiui, jei indeksą sudaro 50 didžiausių šalies įmonių, toks indekso fondas investuos į 50 didžiausių šalies įmonių akcijas. 
• Sektoriniai fondai specializuojasi investuoti į tam tikrų ūkio šakų ar segmentų akcijas, pavyzdžiui, į technologijų bendrovių arba vartojimo prekių gamintojų. 
• Fondų fondai investuoja į kitus kolektyvinio investavimo subjektus. Fondo turtas netiesiogiai investuojamas į akcijas, obligacijas ar kitas pinigų rinkos priemones įsigyjant kitų fondų vienetų ar akcijų. Šie fondai kuriami siekiant užtikrinti didesnį investicijų diversifikavimą (paskirstymą), nei investuojant į vieną įprastinį kolektyvinio investavimo subjektą. Paprastai šio fondo mokesčiai būna didesni už įprasto investicinio fondo, nes, be fondų fondo valdytojo nustatytų atskaitymų, taikomi ir kitų fondų, į kuriuos investuojamas fondų fondo turtas, atskaitymai. 
• Mišrūs fondai savo lėšas paskirsto investuodami į skirtingų vertybinių popierių rūšių kombinacijas.
• Nekilnojamojo turto fondai investuoja į komercinės ir gyvenamosios paskirties bei kitus nekilnojamojo turto objektus, o pajamas gauna iš tokių objektų nuomos ir pardavimo.

Kaip investuoti į investicinius fondus?

Norėdami investuoti į investicinius fondus, nepamirškite:

• išsianalizuoti fondus, į kuriuos norėsite investuoti: pagal investavimo strategiją ir geografiją bei veiklos sektorius;
• įvertinti prisiimamą riziką;
• palyginti kelių bendrovių atitinkamos strategijos fondų investicijų rezultatus;
• palyginti skirtingų bendrovių atitinkamos strategijos investicinių fondų mokesčius;
• patikrinti, ar Jūsų pasirinktas investicijų valdytojas turi reikiamą licenciją.

Svarbu žinoti, kad kai investuotojas kreipiasi į valdymo įmonę, ji jam pasiūlo pateikti informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkretaus investicinio fondo investiciniais vienetais. Šią informaciją pateikti svarbu, nes ji leis valdymo įmonei objektyviai įvertinti, ar konkretaus investicinio fondo investiciniai vienetai yra tinkami konkrečiam asmeniui. Jeigu valdymo įmonė, įvertinusi pateiktą informaciją, nustatys, kad fondo investiciniai vienetai konkrečiam asmeniui yra netinkami, ji apie tai įspės. 

Investuotojas turi teisę atsisakyti suteikti valdymo įmonei informaciją apie žinias ir patirtį investavimo srityje arba pateikti tik dalį prašomos informacijos. Tokiu atveju valdymo įmonė įspės investuotoją, kad jo atsisakymas pateikti reikalingą informaciją arba ne visos reikalingos informacijos pateikimas neleidžia valdymo įmonei nustatyti, ar konkretaus fondo investiciniai vienetai yra tinkami investuotojui. 

Investuotojas fondo investicinių vienetų gali įgyti ir tuo atveju, jei valdymo įmonė jį įspėja, kad fondo investiciniai vienetai konkrečiam asmeniui yra netinkami arba ji negalėjo įvertinti tinkamumo, nes investuotojas nepateikė visos informacijos, tačiau šiuo atveju investuotojas turi itin atidžiai apsvarstyti tokį savo pasirinkimą ir su juo susijusias rizikas.

Prieš investuojant būtina atidžiai susipažinti su pagrindiniais fondo, į kurį ketinama investuoti, dokumentais: fondo taisyklėmis, prospektu ir pagrindinės informacijos dokumentu (PID). Juose rasite svarbią informaciją apie:

• investavimo tikslus ir politiką;
• rizikos ir galimos grąžos santykį; 
• informaciją apie mokesčius ir fondo išlaidas;
• praeities rezultatus;
• kitą praktinę informaciją (investicinių vienetų pirkimo (išpirkimo) terminus, planuotą fondo veikimo laiką ir pan.).

Kaip įvertinti prisiimamą riziką? 

Investicinio fondo rizika turi būti apibrėžta valdymo įmonės parengtame jos valdomo investicinio fondo pagrindinės informacijos dokumente (PID). Jame privaloma nurodyti investicinio fondo rizikingumą, galimus didžiausius investuoto kapitalo nuostolius ir kitus parametrus. Detalus fondui būdingų rizikų sąrašas pateiktas investicinio fondo prospekte.

Norint atlikti papildomą savarankišką rizikos vertinimą, reikėtų atkreipti dėmesį į: 

• vidutinio standartinio nuokrypio rodiklį, kuris parodo, kaip stipriai svyruoja fondo vieneto vertė; 
• Šarpo rodiklį, kuris nusako prisiimamos rizikos ir galimos grąžos santykį.

Kaip pamatuoti būsimą grąžą? 

Norint kuo tiksliau įvertinti galimą grąžą, rekomenduojama peržiūrėti ne trumpesnį kaip 5–10 metų investicinio fondo veiklos laikotarpį. Kuo ilgesnis analizuojamas laikotarpis, tuo gali būti patikimesnis vertinimas. Reikia atminti, kad geri praeities rezultatai negarantuoja tokių pačių gerų rezultatų ateityje. 

Ne mažiau svarbu įvertinti fondo portfelio sudėtį, fondo tikslus ir strategiją, geopolitinę padėtį ir kitus veiksnius, galinčius daryti įtaką vertybinių popierių kainai.

Grąžai įtaką daro ir atskaitymai bei mokesčiai, kuriuos svarbu suprasti ir išsiaiškinti.

Kokie atskaitymai ir mokesčiai taikomi investiciniams fondams?

Fondai patiria įvairių išlaidų: fondo valdymo, investicinių vienetų platinimo, teisines išlaidas ir pan. Šias bei kitas išlaidas ir mokesčius tiesiogiai ar netiesiogiai padengia fondo investicinių vienetų įsigiję investuotojai, t. y. fondo dalyviai.

Dažniausiai taikomi įvairūs dalyvio atskaitymai (mokesčiai). Svarbu įsidėmėti, kad atskaitymai (mokesčiai) mažina fondo turto vertę ir juos paprastai reikės mokėti nepriklausomai nuo fondo veiklos rezultatų. Visų taikomų mokesčių sąrašas pateikiamas fondo dokumentuose – taisyklėse, prospekte ir PID.

Fondai gali taikyti įvairius atskaitymus (mokesčius).

• Platinimo mokestis – mokestis, mokamas platintojui perkant fondo investicinių vienetų. Dažniausiai jis skaičiuojamas kaip įmokamos sumos procentas. Pavyzdžiui, jei investuotojas įmoka 1 000 Eur, o platinimo mokestis yra 2 proc. įmokėtos sumos, tai 20 Eur atitenka platintojui kaip mokestis, o 980 Eur patenka į fondą kaip dalyvio investuojama suma. 
• Išpirkimo mokestis – tiesioginis mokestis, mokamas investavimo laikotarpio pabaigoje išperkant investicinius vienetus. Pavyzdžiui, fondo dalyvis savo sąskaitoje turi 10 investicinių vienetų, o vieneto vertė yra 200 Eur. Nusprendęs pasiimti iš fondo pinigus, t. y. paprašęs išpirkti investicinius vienetus, dalyvis turės sumokėti išpirkimo mokestį. Jei išpirkimo mokestis bus 2 proc., dalyvis atsiims ne 2 000, o 1 960 Eur (40 Eur – išpirkimo mokestis). 
• Sėkmės mokestis – atlyginimas valdymo įmonei, jo dydis priklauso nuo pasiektų rezultatų. Sėkmės mokestis gali būti apskaičiuojamas įvairiai, bet dažniausiai priklauso nuo turto vertės prieaugio per tam tikrą laikotarpį. Praktikoje taikomas aukščiausios pasiektos ribos principas (angl. high water mark, HWM) – sėkmės mokestis skaičiuojamas, jei fondo vieneto vertė yra didesnė nei bet kuri anksčiau buvusi didžiausia vieneto vertė. Vadinasi, kritus rinkoms ir fondo vieneto vertei, fondo valdytojai negaus sėkmės mokesčio, kol nepanaikins patirto nuostolio. Tai reiškia, kad investuotojams neteks du kartus sumokėti už investicijų vertės augimą (jei vieneto vertė kilo, krito, paskui vėl kilo). 
• Atlyginimas valdymo įmonei (fondo valdytojui) – mokestis už investicinio fondo turto valdymą, įskaitant investicinių sprendimų priėmimą ir vykdymą, administravimą, rinkodaros ir kitas su fondo valdymu susijusias išlaidas. Šis mokestis, kaip ir kiti netiesioginiai mokesčiai, išskaičiuojamas iš fondo turto.
• Atlyginimas depozitoriumui – mokestis už turto saugojimą, užtikrinimą, kad operacijos su fondo turtu vykdomos nepažeidžiant teisės aktų, ir kitas depozitoriumo teikiamas paslaugas. 
• Atlyginimas finansų tarpininkui – komisinis atlygis finansų maklerio įmonei arba banko finansų maklerio skyriui už vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą, kai valdymo įmonė paveda nupirkti ar parduoti akcijas, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Šis netiesioginis mokestis būna didesnis, kai fondas dažnai perka ir parduoda vertybinius popierius (aktyviai prekiauja), o ne juos nuperka ir ilgai laiko. 
• Bendrasis išlaidų koeficientas – koeficientas, parodantis netiesioginių išlaidų ir mokesčių dydį per ataskaitinį laikotarpį (metus). Kuo didesnis koeficientas, tuo daugiau netiesioginių išlaidų fondas patiria. Bendrasis išlaidų koeficientas nurodomas investicinių fondų ataskaitose ir PID. 

Verta atminti, kad greta pirmiau išvardytų atskaitymų svarbūs ir mokesčiai valstybei – investuojant gautas pelnas gali būti apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu. Vertybinių popierių (ir investicinių fondų vienetams) pardavimo pajamoms taikoma Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 30 punkte nustatyta mokesčio lengvata, taip pat verta pasidomėti apie investicinės sąskaitos režimą ir taikomą apmokestinimą. Detalesnę informaciją apie valstybei mokamus mokesčius Jums gali suteikti Valstybinė mokesčių inspekcija.

Patarimai nusprendusiems investuoti į investicinį fondą

1. Pasidomėkite ir nuspręskite, kur norėtumėte investuoti savo pinigus. Galima pasirinkti investicinį fondą, investuojantį į tam tikro regiono įmones (pvz., Vidurio ir Rytų Europa, Šiaurės Europa, Vakarų Europa, Azija, JAV ir pan.); į tam tikroje srityje (pvz., medicina, biotechnologijos, technologijos, tvari plėtra ir pan.) veikiančias įmones. 
2. Įvertinkite prisiimamą riziką. Investavimas visada susijęs su rizika prarasti pinigus. 
3. Palyginkite kelių valdymo įmonių valdomų investicinių fondų turto investavimo rezultatus, bet atminkite, kad praeities rezultatai negarantuoja tokių pačių rezultatų ateityje. 
4. Palyginkite kelių valdymo įmonių taikomus mokesčius. Išskaitomų mokesčių dydis ilguoju laikotarpiu gali būti labai svarbus Jūsų gaunamai grąžai (uždarbiui).
5. Patikrinkite, ar Jūsų pasirinkta valdymo įmonė tikrai turi leidimą verstis šia veikla. Tą galite padaryti Lietuvos banko interneto svetainėje čia.  

[[#ex]]

Biržoje prekiaujami fondai

[[#ex]]

Kas yra biržoje prekiaujami fondai?

Biržoje prekiaujamas fondas (angl. exchange traded funds, ETF) apibrėžiamas kaip kolektyvinio investavimo subjektas, kurio bent vienos klasės investiciniais vienetais ar akcijomis prekiaujama bent vienoje reguliuojamoje rinkoje ar daugiašalėje prekybos sistemoje, turinčioje bent vieną rinkos formuotoją, kuris imasi veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad šio kolektyvinio investavimo subjekto investicinių vienetų ar akcijų biržos vertė labai nesiskirtų nuo jo grynųjų aktyvų vertės ir, jei taikoma, nuo orientacinės grynųjų aktyvų vertės (angl. indicative net asset value).

Taigi ETF yra investicinis fondas (t. y. investuoja į daug skirtingų vertybinių popierių ar kito turto), kurio vienetais prekiaujama rinkoje lyg akcijomis.

Siekiant aiškiau suvokti šį apibrėžimą, verta žinoti, kad:

• kitaip nei investiciniais fondais, ETF rinkoje, kaip ir akcijomis, vykdoma nepertraukiama prekyba,
• tačiau, kitaip nei akcijų atveju, šiuo produktu siūlomas plačiai diversifikuotas portfelis, kuriam taikomi valdymo mokesčiai.

Neretai ETF seka konkrečius rinkos indeksus, pavyzdžiui, S&P500 Index ir atspindi šio indekso vertės pokyčius. ETF atsiradimas sudarė galimybę mažmeniniams investuotojams investuoti į visą S&P500 Index tokia suma, kuri investuotojui yra prieinama, t. y. šiandien lengvai galima už 100 eurų nupirkti 500 skirtingų akcijų (kurios įtraukiamos į minėtą indeksą), o jei nusprendžiama tas akcijas parduoti, tą galima taip pat labai lengvai ir sklandžiai padaryti parduodant ETF akcijas.

Kaip veikia biržoje prekiaujami fondai?

Biržoje prekiaujami fondai (angl. exchange traded funds, ETF) būna fizinio atkartojimo, t. y. perka lygiai tas pačias akcijas, obligacijas ar kitą turtą, kokį sudaro pasirinktas indeksas, kurį šis fondas seka, ar sintetinio atkartojimo, kai sekamas indeksas yra įgyvendinamas išvestinėmis finansinėmis priemonėmis.

Tarkime ETF investuoja į 500 akcijų ir seka S&P500 Index. Vadinasi, viso fondo lėšos paskirstomos tokiomis pačiomis proporcijomis, kaip ir akcijos, sudarančios šį indeksą. Investuotojui tai kur kas patogiau, nei pirkti 500 skirtingų akcijų pačiam, sumokant visus susijusius atskaitymus.

ETF gali būti taikomi tokie patys mokesčiai, kaip ir investiciniams fondams, tačiau įprastai būna mažesni, nes šių fondų strategijos (sekti kažkokį indeksą) nereikalauja daug fondo valdytojo darbo, tad gali būti itin pigūs (valdymo mokesčiai gali būti netgi mažesni nei 0,1 proc.).

Biržoje prekiaujamų fondų (ETF) privalumai ir rizikos

Privalumai

1. ETF – užtikrina diversifikaciją. Investuojant į ETF, įgyjamos nuosavybės teisės į visą investicijų portfelį, apimantį pasirinktą rinkos segmentą, – tai gali būti akcijų ar obligacijų indeksas, žaliavos ar kitas turtas. Skirtingai nei investuojant į pavienes akcijas, kai rizikuojama prarasti investiciją emitentui bankrutavus, ETF padeda eliminuoti šią pavienio emitento bankroto riziką, nes nelaimėlis bus pakeistas kitu emitentu tiek indekse, tiek ETF struktūroje.
2. Galimybė investuoti net ir mažomis sumomis. ETF suteikia galimybę įsigyti visą akcijų portfelį net ir turint nedidelį biudžetą. Pavyzdžiui, vos už 100 Eur galite įsigyti ETF vienetų, kurie investuoja į investicinį auksą, nors viena aukso Trojos uncija (apie 31,1 g) šiandien kainuoja apie 3 300 JAV dolerių.
3. Prieiga prie įvairių turto klasių. ETF leidžia patikimai investuoti į įvairius finansinius instrumentus ir turto klases, net jei jų veikimo principai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sudėtingi. Pavyzdžiui, egzistuoja ETF fondų, investuojančių į žaliavas ar pan.
4. Ypač maži valdymo kaštai. ETF išsiskiria vienais mažiausių valdymo mokesčių rinkoje. Pavyzdžiui, Vanguard valdymo įmonės valdomo ETF, kuris seka JAV S&P500 akcijų indeksą, metinis valdymo mokestis siekia vos 0,07 proc. Žinoma, reikia nepamiršti ir papildomų tarpininkavimo (brokerio) mokesčių.

Rizikos

1. Rinkos rizika. ETF fondų kaina tiesiogiai priklauso nuo juos sudarančio finansinio turto – dažniausiai akcijų kainų svyravimų. Kitaip tariant, jei krenta pagrindinių investicijų vertė, krenta ir ETF vertė.
2. Likvidumo ir kredito rizika. ETF likvidumas priklauso nuo to, kaip lengvai rinkoje galima pirkti ar parduoti jį sudarančius vertybinius popierius. Tas pats galioja ir kredito rizikai – kuo rizikingesni aktyvai, tuo didesnė rizika prarasti dalį investicijų. Pavyzdžiui, ETF, investuojantis į besivystančių šalių įmonių obligacijas, dažnai pasižymi aukšta kredito rizika, nes šios obligacijos paprastai turi didelę rizikos premiją.
3. Bazės rizika. Tai rizika, kad ETF kaina gali nukrypti nuo jo siekiamo atkartoti indekso ar turto portfelio vertės. Kodėl taip nutinka?
   Pavyzdžiui, ETF, kuris siekia sekti JAV S&P500 indeksą, gali neinvestuoti į visas 500 indekso sudėtinių akcijų. Vietoje to, kai kurie emitentai renkasi investuoti tik į stambiausias bendroves, o likusią dalį atkartoti per išvestines finansines priemones. Toks metodas yra pigesnis ir paprastesnis, tačiau gali iškraipyti tikrąją ETF vertę. Be to, kai kurie ETF emitentai gali skolinti savo turimas akcijas kitiems rinkos dalyviams, kad sumažintų valdymo kaštus, – tai dar vienas aspektas, galintis paveikti fondo rezultatus. Todėl prieš investuojant pravartu pasidomėti, ar ETF valdomas fiziškai (investuojant į realius aktyvus), ar pasitelkiant išvestines finansines priemones, taip pat ar nėra numatyta turto skolinimo.
4. Mokesčių ypatumai. Prieš įsigyjant ETF svarbu pasitikrinti, kurioje šalyje fondas yra registruotas. Kai kurios valstybės taiko papildomus mokesčius užsienio investuotojams, todėl tai gali turėti įtakos investuotojo grąžai Lietuvoje.

[[#ex]]