Lietuvos bankas
  • Pasirinkite fondus, į kuriuos norėsite investuoti pagal investavimo strategiją, pagal investavimo geografiją, pagal veiklos sektorius.
  • Įvertinkite prisiimamą riziką.
  • Palyginkite kelių bendrovių atitinkamos strategijos fondų investicijų rezultatus.
  • Palyginkite skirtingų bendrovių atitinkamos strategijos investicinių fondų mokesčius
  • Patikrinkite, ar jūsų pasirinktas investicijų valdytojas turi reikiamą licenciją 

[[#ex]]

Kas yra investicinis fondas?

Investicinis fondas – tai iš investuotojų įnašų sukauptas turtas, kurį investicinio fondo valdytojas (valdymo įmonė) investuoja į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, kitus vertybinius popierius ar jų derinius, nekilnojamąjį turtą ir kt. Šių investicinių priemonių rinkinys vadinamas fondo investicijų portfeliu. Investiciniai fondai ir investicinės bendrovės dar vadinami kolektyvinio investavimo subjektais. Investavimo į investicines bendroves ir šių bendrovių investicinės veiklos principai iš esmės yra tokie patys kaip ir investicinių fondų. Esminius šių investavimo priemonių skirtumus lemia tai, kad investicinė bendrovė yra juridinis asmuo (pvz., akcinė bendrovė), jis turi laikytis ne tik turto investavimo veiklos, bet ir juridinių asmenų reglamentavimo, o investicinis fondas juridinio asmens statuso neturi.

Fondo dalyviui įmokėjus įnašą, pinigai konvertuojami į investicinius vienetus, atsižvelgiant į šio vieneto kainą. Pavyzdžiui, jei vieno investicinio vieneto (fondo akcijos) vertė lygi 30 Eur, fondo dalyvio, įmokėjusio 300 Eur, sąskaitoje bus 10 investicinių vienetų arba akcijų. Fondo turtas yra padalytas į investicinius vienetus, kurie priklauso fondo dalyviams. Fondo dalyvis uždirbti gali iš padidėjusios fondo vieneto vertės, iš dividendų, palūkanų ir pan. 

Investiciniams fondams būdinga tai, kad: 

  • į juos galima periodiškai investuoti nedideles, vos keliasdešimt eurų siekiančias sumas, todėl nebūtina iškart turėti didelės sumos;
  • leidžia pasiekti didesnę investicijų įvairovę, nei tai būtų galima pasiekti investuojant asmeniškai;
  • investicijų portfelio sudarymu rūpinasi profesionalūs Lietuvos banko licencijuoti ir prižiūrimi finansų rinkos dalyviai – fondų valdytojai (valdymo įmonės).

Ar galiu investuoti į investicinius fondus? 

Jei turite sukaupęs santaupų netikėtiems gyvenimo atvejams, esate apsidraudęs turtą ir gyvybę, kaupiate ilgalaikiams tikslams ir vis vien dar lieka laisvų pinigų, galite svarstyti galimybę juos investuoti. Daugiau apie asmeninių finansų planavimą kviečiame pasiskaityti čia. 

Investuoti galima ne tik į turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį, tauriuosius metalus ir pan., bet ir į įvairias finansines priemones: akcijas, obligacijas, investicinių fondų vienetus ir pan. Daugiau patarimų apie investavimą į finansines priemones galite rasti čia. 

Investiciniai fondai – vienas paprasčiausių pasirinkimų tiems, kurie nori investuoti, bet neturi laiko ir žinių stebėti akcijų kainų krypčių vertybinių popierių rinkose. Norint investuoti į investicinius fondus, reikia: 

  • pasirinkti investicinio fondo valdymo įmonę ir su ja sudaryti sutartį; 
  • nuspręsti, į kokius investicinius fondus investuoti;
  • pateikti paraišką įgyti konkretaus investicinio fondo investicinių vienetų

Lietuvoje veikiančių investicinių fondų valdytojų sąrašą rasite čia
 


Kokį investicinį fondą pasirinkti? 

 

Pagal tai, į kokias finansines priemones fondas investuoja, galima skirti tris pagrindines fondų rūšis: 

  • pinigų rinkos priemonių; 
  • obligacijų (skolos vertybinių popierių); 
  • akcijų (nuosavybės vertybinių popierių). 

Be to, investiciniai fondai gali investuoti ne tik į finansines priemones, bet į kitas turto klases, pavyzdžiui, nekilnojamąjį turtą, infrastruktūrą ir pan. Gali būti ir mišrių fondų. Pavyzdžiui, 30 proc. pinigų investuojama į akcijas, 70 proc. – į obligacijas. Be to, fondai skiriasi pajamomis ir rizika. Dažniausiai galimybė gauti didesnes pajamas reiškia ir didesnius investicinio vieneto vertės svyravimus, t. y. didėja rizika uždirbti mažiau, nei tikėtasi, arba net atsiimti mažiau pinigų, nei buvo investuota. To nereikėtų pamiršti renkantis fondą. 

Maža rizika, mažas tikėtinas uždarbis 

Pinigų rinkos priemonių fondų investicijų portfelius sudaro bankų indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai, bankų akceptai, valstybės ar savivaldybės vekseliai ir pan. Tai reiškia, kad skolinama trumpam laikui patikimoms institucijoms: vyriausybei, savivaldybei, bankams ir kt. Šiems fondams būdingos nuolatinės, bet mažos pajamos. Dėl mažo pajamingumo reikėtų atsižvelgti į infliacijos riziką. Kai kainos šalyje kyla sparčiai, pinigai (taip pat ir įnešti į fondą) nuvertėja, todėl, jei fondo pajamingumas mažas, pajamos gali nekompensuoti nuvertėjimo. Tokiu atveju realių pajamų negaunama. 

Obligacijų fondų portfelį sudaro obligacijos, kurių išpirkimo terminai ir leidėjai gali būti labai skirtingi. Šie fondai teikia nuolatines pajamas ir jos dažniausiai būna didesnės už pinigų rinkos priemonių fondų pajamas. Kadangi obligacijos būna įvairios, į jas investuojantys fondai gali labai skirtis pajamingumu ir rizika. 

Didelė rizika – didesnis tikėtinas uždarbis 

Akcijų fondams būdingas didelis pajamingumas ir didelė rizika. Investavus į akcijas trumpam laikui, galima nemažai uždirbti, bet gali nutikti ir taip, kad susigrąžinti pavyks kur kas mažiau pinigų, nei buvo investuota. Akcijų fondo vertė gali ir kilti, ir kristi labai greitai. Fondo turtą sudarančių akcijų kainos svyruoja dėl daugelio priežasčių – bendrų ekonominių sąlygų ar tam tikrų produktų paklausos pokyčių. Dažniausiai fondo turto nuvertėjimą nepalankiu metu kompensuoja didėjanti vertė, kai ekonominės sąlygos yra palankios. Dėl to į akcijų fondus patariama investuoti ilgam laikui. 

Augimo fondai investuoja į perspektyvių įmonių akcijas ir tikisi, kad šių akcijų kaina kils. 

Vertės fondai investuoja į įmonių akcijas, kurios pagal atitinkamus rodiklius yra pigesnės už esančias rinkoje, ir tikimasi, kad šių akcijų kaina kils. 

Pajamų fondai investuoja į akcijas, už kurias reguliariai gaunami dividendai. 

Indekso fondai investuoja į akcijas, kurios sudaro pasirinktą indeksą. Indeksas – tai rodiklis, parodantis, ar tam tikrų įmonių akcijų kainos kyla, ar krinta. Pavyzdžiui, jei indeksą sudaro 50 didžiausių šalies įmonių, toks indekso fondas investuos į 50 didžiausių šalies įmonių akcijas. 

Sektoriniai fondai specializuojasi investuoti į tam tikrų ūkio šakų ar segmentų akcijas, pavyzdžiui, į technologijų bendrovių arba vartojimo prekių gamintojų. 

Fondų fondai investuoja į kitus kolektyvinio investavimo subjektus. Fondo turtas netiesiogiai investuojamas į akcijas, obligacijas ar kitas pinigų rinkos priemones įsigyjant kitų fondų vienetų ar akcijų. Šie fondai kuriami siekiant užtikrinti didesnį investicijų diversifikavimą, nei investuojant į vieną įprastinį kolektyvinio investavimo subjektą. Į tokius fondus siūloma investuoti tiems, kas turi mažą investavimo patirtį. Paprastai šio fondo mokesčiai būna didesni už įprasto investicinio fondo, nes, be fondų fondo valdytojo nustatytų atskaitymų, taikomi ir kitų fondų, į kuriuos investuojamas fondų fondo turtas, atskaitymai. 

Mišrūs fondai savo lėšas paskirsto investuodami į skirtingų vertybinių popierių tipų kombinacijas.

Nekilnojamojo turto fondai investuoja į komercinės ir gyvenamosios paskirties bei kitus nekilnojamojo turto objektus, o pajamas gauna iš tokių objektų nuomos ir pardavimo.


Kaip investuoti į investicinius fondus? 

Galima investuoti tiesiogiai kreipiantis į fondo valdymo įmonę arba per finansų tarpininkus. Finansų tarpininkai gali būti finansų maklerių įmonės arba kiti finansų tarpininkai (pvz., bankai). 

Lietuvoje veikiančių investicinių fondų valdymo įmonių sąrašą rasite čia. 

Kai investuotojas kreipiasi į valdymo įmonę, ji jam pasiūlo pateikti informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkretaus investicinio fondo investiciniais vienetais. Šią informaciją pateikti svarbu, nes ji leis valdymo įmonei objektyviai įvertinti, ar konkretaus investicinio fondo investiciniai vienetai yra tinkami konkrečiam asmeniui. Jeigu valdymo įmonė, įvertinusi pateiktą informaciją, nustatys, kad fondo investiciniai vienetai konkrečiam asmeniui yra netinkami, ji apie tai įspės. 

Investuotojas turi teisę atsisakyti suteikti valdymo įmonei informaciją apie žinias ir patirtį investavimo srityje arba pateikti tik dalį prašomos informacijos. Tokiu atveju valdymo įmonė įspės investuotoją, kad jo atsisakymas pateikti reikalingą informaciją arba ne visos reikalingos informacijos pateikimas neleidžia valdymo įmonei nustatyti, ar konkretaus fondo investiciniai vienetai yra tinkami investuotojui. 

Investuojas fondo investicinių vienetų gali įgyti ir tuo atveju, jei valdymo įmonė jį įspėja, kad fondo investiciniai vienetai konkrečiam asmeniui yra netinkami arba ji negalėjo įvertinti tinkamumo, nes investuotojas nepateikė visos informacijos, tačiau šiuo atveju investuotojas turi itin atidžiai apsvarstyti tokį savo pasirinkimą.

Prieš investuojant būtina atidžiai susipažinti su pagrindiniais fondo, į kurį ketinama investuoti, dokumentais: fondo taisyklėmis, prospektu ir pagrindinės informacijos investuotojams dokumentu (PIID). Juose rasite svarbią informaciją apie:

  • investavimo tikslus ir politiką
  • rizikos (grąžos) santykį; 
  • informaciją apie mokesčius ir fondo išlaidas;
  • praeities rezultatus;
  • kitą praktinę informaciją (investicinių vienetų pirkimo (išpirkimo) terminai, planuotas fondo veikimo laikas ir pan.).
Svarbu! Prieš investuojant būtina išsamiai susipažinti su visa pateikta informacija. Atminkite, kad praeities rezultatai negarantuoja tokių pačių rezultatų ateityje. 
 

Kaip įvertinti prisiimamą riziką? 

Investicinio fondo rizika turi būti apibrėžta valdymo įmonės parengtame jos valdomo investicinio fondo PIID. Jame privaloma nurodyti investicinio fondo rizikingumą įvertinant suminį rizikos vertinimą, galimus maksimalius investuoto kapitalo nuostolius ir kitus parametrus. 

Norint atlikti papildomą savarankišką rizikos vertinimą, reikėtų atkreipti dėmesį į: 

  • vidutinio standartinio nuokrypio rodiklį, kuris parodo, kaip stipriai svyruoja fondo vieneto vertė; 
  • Šarpo rodiklį, kuris nusako priimamos rizikos ir potencialios grąžos santykį.
Svarbu! Nepamirškite, kad didesnė investicijų grąža yra proporcinga didesnei prisiimamai rizikai.

Kaip įvertinti galimą grąžą? 

Norint kuo tiksliau įvertinti galimą grąžą, rekomenduojama peržiūrėti ne trumpesnį kaip 5–10 metų investicinio fondo veiklos laikotarpį. Kuo ilgesnis analizuojamas laikotarpis, tuo gali būti patikimesnis vertinimas. Reikia atminti, kad geri praeities rezultatai negarantuoja gerų rezultatų ateityje. 

Ne mažiau svarbu įvertinti fondo portfelio sudėtį, fondo tikslus ir strategiją, geopolitinę padėtį ir kitus veiksnius, galinčius daryti įtaką vertybinių popierių kainai.


Kokie mokesčiai taikomi investiciniams fondams? 

Fondai patiria įvairių išlaidų: investicijų valdymo, rinkodaros, investicinių vienetų platinimo ir pan. Šias bei kitas išlaidas ir mokesčius tiesiogiai ar netiesiogiai padengia fondo investicinių vienetų įsigiję investuotojai, t. y. fondo dalyviai. Tiesioginiai mokesčiai turi didelę įtaką investuojant trumpam, o netiesioginiai – ilgam laikui. Dažniausiai taikomi įvairūs dalyvio mokesčiai. Svarbu įsidėmėti, kad išlaidos ir mokesčiai mažina fondo turto vertę ir juos reikės mokėti nepriklausomai nuo fondo veiklos rezultatų. Visų taikomų mokesčių sąrašą rasite fondo dokumentuose – taisyklėse, prospekte ir PIID.

Svarbu! Fondų valdymo mokesčiai mokami neatsižvelgiant į tai, ar investicijų grąža yra teigiama, ar neigiama. 

Dalyvio mokesčiai (tiesioginiai mokesčiai) 

Platinimo mokestis – tai tiesioginis mokestis, mokamas platintojui perkant fondo investicinius vienetus. Dažniausiai jis skaičiuojamas kaip įmokamos sumos procentas. Pavyzdžiui, jei investuotojas įmoka 1 000 Eur, o platinimo mokestis yra 2 proc. įmokėtos sumos, tai 20 Eur atitenka platintojui kaip mokestis, o 980 Eur patenka į fondą kaip įnašas. 

Išpirkimo mokestis – tiesioginis mokestis, mokamas investavimo laikotarpio pabaigoje išperkant investicinius vienetus. Pavyzdžiui, fondo dalyvis savo sąskaitoje turi 10 investicinių vienetų, o vieneto vertė yra 200 Eur. Nusprendęs pasiimti iš fondo pinigus, t. y. paprašęs, kad investiciniai vienetai būtų išpirkti, dalyvis turės sumokėti išpirkimo mokestį. Jei išpirkimo mokestis bus 2 proc., dalyvis atsiims ne 2 000, o 1 960 Eur (40 Eur – išpirkimo mokestis). 

Sėkmės mokestis – tai atlyginimas valdymo įmonei ir jo dydis priklauso nuo pasiektų rezultatų. Sėkmės mokestis gali būti apskaičiuojamas įvairiai, bet dažniausiai priklauso nuo turto vertės prieaugio per tam tikrą laikotarpį. Praktikoje taikomas aukščiausios pasiektos ribos principas (angl. high water mark, HWM) – sėkmės mokestis skaičiuojamas, jei fondo vieneto vertė yra didesnė nei bet kuri anksčiau buvusi didžiausia vieneto vertė. Vadinasi, kritus rinkoms ir fondo vieneto vertei, fondo valdytojai negaus sėkmės mokesčio, kol nepanaikins patirto nuostolio. Tai reiškia, kad investuotojams neteks du kartus sumokėti už investicijų vertės augimą (jei vieneto vertė kilo, krito, paskui vėl kilo). 

Fondo veiklos išlaidos (netiesioginiai mokesčiai) 

Atlyginimas valdymo įmonei (fondo valdytojui) – tai mokestis už investicinio fondo turto valdymą, įskaitant investicinių sprendimų priėmimą ir vykdymą, administracines išlaidas, rinkodaros bei kitas su fondo valdymu susijusias išlaidas. Šis mokestis, kaip ir kiti netiesioginiai mokesčiai, išskaičiuojamas iš fondo turto, todėl fondo dalyvis nežino konkrečios mokėtinos sumos. 

Atlyginimas depozitoriumui – mokestis už turto saugojimą, įskaitant sąskaitų tvarkymą, užtikrinimą, kad operacijos su fondo turtu vykdomos nepažeidžiant teisės aktų, ir kitas depozitoriumo teikiamas paslaugas. Tai netiesioginis mokestis, mokamas kaip atlyginimas valdymo įmonei. 

Atlyginimas finansų tarpininkui – tai komisinis atlygis finansų maklerio įmonei arba banko finansų maklerio skyriui už vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą, kai valdymo įmonė paveda nupirkti ar parduoti akcijas, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Šis netiesioginis mokestis būna didesnis, kai fondas dažnai perka ir parduoda vertybinius popierius (aktyviai prekiauja), o ne juos nuperka ir ilgai laiko. 

Bendrasis išlaidų koeficientas – tai koeficientas, parodantis netiesioginių išlaidų ir mokesčių dydį per ataskaitinį laikotarpį (metus). Kuo didesnis koeficientas, tuo daugiau netiesioginių išlaidų fondas patiria. Bendrąjį išlaidų koeficientą galima rasti investicinių fondų ataskaitose ir PIID. 

Svarbu! Čia išvardyti tik pagrindiniai mokesčiai ir išlaidos. Baigtinis mokesčių ir išlaidų sąrašas pateikiamas fondo taisyklėse ir prospekte. Fondo prospekte nurodomas ir maksimalus fondo išlaidų dydis.

Patarimai, jei nusprendėte investuoti į investicinį fondą

  • Pasidomėkite ir nuspręskite, kur norėtumėte investuoti savo pinigus. Galima pasirinkti investicinį fondą, investuojantį į tam tikro regiono įmones (pvz., Vidurio ir Rytų Europa, Šiaurės Europa, Vakarų Europa, Rusija, Azija, JAV ir pan.); į tam tikroje srityje (pvz., medicina, biotechnologijos, technologijos, tvari plėtra ir pan.) veikiančias įmones. 
  • Įvertinkite prisiimamą riziką. Investavimas visada susijęs su rizika prarasti pinigus. 
  • Palyginkite kelių valdymo įmonių valdomų investicinių fondų turto  investavimo rezultatus, bet atminkite, kad praeities rezultatai negarantuoja tokių pačių rezultatų ateityje. 
  • Palyginkite kelių valdymo įmonių taikomus mokesčius. Išskaitomų mokesčių dydis ilguoju laikotarpiu gali būti labai svarbus Jūsų uždarbiui. 
  • Patikrinkite, ar Jūsų pasirinkta valdymo įmonė tikrai turi leidimą verstis šia veikla. Tą galite padaryti Lietuvos banko interneto svetainėje. 
Atminkite, kad Jūsų investicijų vertė trumpuoju laikotarpiu gali ir padidėti, ir sumažėti!

[[#ex]]

Svarbu! Jei finansinį produktą įsigyjate naudodamiesi elektronine ar mobiliąja bankininkyste, susipažinkite su saugumo patarimais (695.7 KB download icon)!
Paskutinė atnaujinimo data: 2020-12-01