Kartu su Europos Centriniu Banku (ECB) ir kitais euro zonos šalių centriniais bankais siekiame pagrindinio bendrosios pinigų politikos tikslo – palaikyti kainų stabilumą euro zonoje. Kainų stabilumas geriausiai palaikomas, kai siekiama, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija būtų 2 proc. dydžio. Šis tikslas yra simetrinis. Simetrija reiškia, kad nukrypimas nuo tikslo tiek į vieną, tiek į kitą pusę yra vienodai nepageidaujamas. Infliacijos tikslo simetrijai palaikyti yra svarbu atsižvelgti ir į palūkanų normų mažinimo faktinę apatinę ribą.
[[#ex]]
Kodėl svarbu, kad kainos būtų stabilios?
Pagrindinis Eurosistemos tikslas – palaikyti kainų stabilumą euro zonoje – yra nustatytas Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo (127 straipsnio 1 dalis). Palaikyti kainų stabilumą ekonomikoje ypač svarbu – taip sudaromos sąlygos, būtinos užtikrinti stabilų ir tvarų ekonomikos augimą, didelį užimtumą ir ekonominės gerovės kilimą. Be to, Eurosistema atsižvelgia į kitus euro zonos ekonominius tikslus – visišką užimtumą ir tvarų bei subalansuotą ekonominį augimą, bet tik tokiu atveju, jeigu jie neprieštarauja kainų stabilumui, kuriam teikiama didžiausia svarba.
Kainų stabilumo siekis visų pirma reiškia pastangas išvengti ilgų defliacijos ir reikšmingos infliacijos laikotarpių, nes jie abu neigiamai veikia ekonomikos plėtrą. Siekdami kainų stabilumo, ne tik stebime esamą infliacijos lygį, bet ir siekiame įtvirtinti tikslą atitinkančius infliacijos lūkesčius. Valdome infliaciją, pasirinkdami tinkamai ją matuojantį rodiklį bei aiškią pinigų politikos strategiją, ir informuojame apie tai visuomenę.
Pernelyg didelė infliacija nuvertina pinigus, gali sulėtinti realųjį ekonomikos augimą, o defliacija gali būti dar pavojingesnė ir sukelti save skatinantį ūkio smukimą. Nuosaiki ir stabili infliacija yra naudinga ūkio augimui ir žmonių gerovės kilimui.
Kodėl žalinga per didelė infliacija ar defliacija?
Stabilios kainos prisideda prie tvaraus ekonomikos augimo ir gyventojų gerovės kėlimo. Pernelyg didelė infliacija įmones verčia orientuotis į trumpalaikius tikslus, išaugęs neapibrėžtumas didina palūkanų normas ir stabdo ilgalaikes investicijas. Be to, tampa sunkiau palyginti santykines kainas, todėl ekonomikos ištekliai skirstomi neracionaliai, tenka užsiimti nenašia veikla dažnai peržiūrint kainas ir siekiant apsisaugoti nuo infliacijos.
Defliacija – užsitęsęs kainų mažėjimas – gali būti dar žalingesnė nei didelė infliacija, nes sukuria neigiamo poveikio spiralę: pardavėjams sunkiau parduoti produkciją, padengti savikainą ir grąžinti skolas; bankai riboja skolinimą, nes blogėja skolininkų padėtis; įmonės ir vartotojai blogiau vertina perspektyvą, todėl mažina investicijas ir mažiau išleidžia; ir visa tai dar labiau mažina mokią paklausą, kainas, kreditavimą ir investicijas. Kyla grėsmė bankų stabilumui, nes indėlininkai atsiima santaupas, o skolininkai nebegali išsimokėti.
Atsižvelgdama į tai, ECB valdančioji taryba apibrėžė Eurosistemos kainų stabilumo siekį – tai 2 proc. dydžio infliacija vidutiniu laikotarpiu.
Kodėl 2 procentai?
ECB valdančioji taryba apibrėžė kainų stabilumą euro zonoje kaip euro zonos suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) vidutinį metinį didėjimą, kuris lygus 2 proc. vidutiniu laikotarpiu. Vidutinis laikotarpis šiuo atveju yra tas, per kurį pinigų politikos sprendimo poveikis ūkiui ir kainų lygiui pasireiškia visiškai. Jis gali trukti 2–5 m., nes pinigų politikos priemonės kainas ir ekonomiką veikia skirtingais kanalais ir per skirtingą laiką. Šiuo apibrėžimu pateikiamas aiškus rodiklis, pagal kurį visuomenė gali formuoti kainų raidos lūkesčius.
Eurosistema siekia, kad infliacija būtų 2 proc. dydžio dėl kelių priežasčių:
- tokia infliacija yra pernelyg maža, kad pakenktų ekonomikai, bet kartu suteikia Eurosistemai erdvės saugoti euro zoną nuo defliacijos;
- nominaliosios palūkanų normos, kurias sudaro realiosios palūkanų normos ir prognozuojama infliacija, yra šiek tiek didesnės nei tuo atveju, kai numatoma infliacija būtų nulinė. Todėl Eurosistema turi daugiau erdvės ekonomikos nuosmukio atveju ją skatinti klasikiniu būdu, t. y. mažindama palūkanų normas;
- infliacija atskirose euro zonos šalyse yra ir bus nevienoda, todėl siekiamas 2 proc. infliacijos lygis mažina riziką atskiroms šalims patirti defliaciją;
- tyrimai rodo, kad apskaičiuojami kainų lygio pokyčiai dėl pasitaikančio prekių kokybės išmatavimo netobulumo gali būti šiek tiek didesni, nei yra iš tikrųjų, todėl infliacijos tikslas palieka erdvės tokiam pervertinimui.
Kainų stabilumo nauda ekonominei veiklai ir užimtumo lygiui:
- didinamas kainų skaidrumas, nes gyventojai gali atskirti vienetinį kainų kitimą nuo bendro kainų lygio kitimo ir priimti tinkamus vartojimo ir investavimo sprendimus;
- mažinami palūkanų normų rizikos priedai, kurių reikalauja kreditoriai prisiimdami infliacijos riziką, – tai mažina palūkanų normas;
- nereikia imtis nenašios veiklos, kurios vienintelis tikslas – apsisaugoti nuo neigiamos per aukštos infliacijos ar defliacijos įtakos;
- išvengiama infliacijos ar defliacijos iškraipomojo poveikio, ypač mokesčių ir socialinio draudimo sistemoms;
- užkertamas kelias turto ir pajamų perskirstymui dėl netikėtos infliacijos ar defliacijos;
- prisidedama prie finansinio stabilumo, nes kainų stabilumas yra finansinio stabilumo sąlyga.
ECB: kainų stabilumo privalumai
Pinigų politikos strategija
Eurosistemos pinigų politikos strategija priimta 1998 m. ir patikslinta 2003 m., tačiau nuo to laiko viso pasaulio, o kartu ir euro zonos ekonomika patyrė dideles struktūrines permainas. Lėčiau kylantis darbo našumas ir mažėjantis potencialus ekonomikos augimas, senėjanti visuomenė, taip pat ir finansų krizės padariniai lėmė bendrą palūkanų normų lygio mažėjimą. Tai didina riziką, kad ECB turės mažiau galimybių prireikus imtis efektyvios skatinamosios pinigų politikos. Dėl šių priežasčių Eurosistemos pinigų politikos strategijos peržiūra buvo pradėta 2020 m. sausio mėn., o rezultatai paskelbti 2021 m. liepos 8 d.
Pagrindiniai strategijos peržiūros rezultatai apima šiuos aspektus:
- patvirtintas 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu tikslas;
- pabrėžta, kad SVKI tebėra tinkamas kainų matas, ir rekomenduojama į šį indeksą ilgainiui įtraukti su savininkų gyvenamaisiais būstais susijusias vartojimo išlaidas;
- patvirtintas plataus užmojo su klimato kaita susijęs veiksmų planas.
[[#ex]]