Lietuvos bankas
2017-10-05
  • VSKL7796.jpg
     
11

Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko kalba per ekonomikos konferenciją, skirtą pajamų nelygybei Lietuvoje aptarti.

Labas rytas, gerbiamieji Kolegos.

Good morning, dear Guests. Welcome to Vilnius, everyone. And – special thanks to our distinguished speakers for joining us at this very special (for us) event – the first Lithuanian Economy Conference of the Lietuvos bankas.

Kolegos, sakau pirmoji („the first"), nes esame numatę tokias konferencijas rengti kasmet. Jų tiesioginis tikslas – ne tik pasidalinti įžvalgomis, įdomiai padiskutuoti, bet ir formuoti ar bent prisidėti prie konstruktyvių ekonominės politikos pasiūlymų formavimo.

Būtent to tikiuosi ir iš šiandieninio – pajamų nelygybės temai skirto – susitikimo.

Pripažįstu, lūkestis ambicingas. Vien jau todėl, kad nelygybės tema – viena iš tų amžinųjų temų, kuriomis diskutuota visais laikais, visuose kraštuose ir visokiais formatais. Rodos, ką jau čia bepridursi po Platono, Marx‘o su Smith‘u ir iškilių gyvųjų klasikų.

Ir vis dėlto gyvenimas rodo, kad tema neišsemta, byla neužversta. Ypač Lietuvoje ir ypač šiuo metu.

Per Nepriklausomybės laikotarpį padarėme didžiulę pažangą artėdami prie Vakarų šalių gyvenimo lygio. Įveikėme 2009–ųjų krizę bei pokrizinį sunkmetį, ir šiuo metu vėl esame tarp sparčiausiai augančių Europos ekonomikų.

Tai yra geros žinios.

Tačiau tuo pat metu esama kitokių žinių.  

Eurostat pateikia duomenis, kad pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių visoje Europos Sąjungoje.

Skurde vis dar gyvena daugiau nei penktadalis mūsų žmonių.

Didelė dalis skurstančių – tvarkingi, dirbantys, už mažą (minimalų ar net mažesnį) atlygį šeimas išlaikyti bandantys žmonės, taip pat darbo nerandantys ar visą gyvenimą dorai dirbę pensinio amžiaus mūsų tėvynainiai.

Tai yra blogos žinios.

Tačiau užvis blogiausia štai kas: nors ekonomika auga, pajamų nelygybė toliau gilėja. Ir gilėja itin sparčiai. Palyginkime: 2012 metais 20-ties procentų turtingiausių ir 20-ties procentų vargingiausiai gyvenančiųjų pajamos Lietuvoje skyrėsi 5 kartus. Pernai šis rodiklis jau viršijo 7 kartus.

Išorės stebėtojai neretai būna linkę Lietuvą pagal pajamų nelygybę tapatinti ne su Šiaurės ir netgi ne su Rytų Europa – kartais esame gretinami su ekonomiškai silpniau išsivysčiusiomis valstybėmis. Mums tokie „radikalūs“ palyginimai nepatinka. Mėginame juos aiškinti dideliu šešėlinės ekonomikos [taigi ir nemažos dalies oficialios statistikos neparodomų pajamų] mastu Lietuvoje. Tačiau tai nėra nei padėtį lengvinanti, nei ją pateisinanti aplinkybė. Greičiau atvirkščiai.

***

Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad auganti ekonomika ilgainiui pajamų nelygybę sušvelnins savaime, todėl valdžios reikalas – sudaryti sąlygas kuo spartesnei šalies ūkio plėtrai, o ne gilintis į tolygesnį augimo rezultatų paskirstymą visuomenėje.

Patogi doktrina. Ji ilgai teikė teorinį pagrindą ignoruoti problemą ir neįvertinti to, kas akivaizdu: pernelyg mažos pajamos riboja skurstančių žmonių galimybes įpirkti net būtiniausias prekes ir paslaugas. Taip smukdoma ne tik jų gerovė, bet ir bendrasis šalies vidaus vartojimas. Kitaip tariant, pernelyg didelė pajamų nelygybė trukdo ekonomikai augti sparčiau ir tvariau.

Kita vertus, pajamos – tai ne tik ekonomika. Palikta savieigai, pajamų nelygybė giliai įsišaknija. Kyla grėsmė, kad ilgainiui ji gali virsti galimybių nelygybe. Mano įsitikinimu, tai – pati neteisingiausia iš visų žinomų nelygybės formų. Ir klastingiausia, nes iš jos kyla įtampos, nusivylimas savo valstybe ir galiausiai – sprendimai, vadinami emigracija. Jos mastus irgi mėginame interpretuoti, aiškinti statistikos efektais, paklaidomis, PSD poveikiu ar dar kuo nors. Tačiau faktai yra nepaneigiami.

Gerbiamieji,

Žinome, kad Lietuva nėra vienintelė šalis, susidurianti su augančia pajamų nelygybe. Panašios tendencijos (tiesa, skirtingo masto) fiksuojamos ir daugybėje kitų išsivysčiusių bei besivystančių valstybių. Tačiau šis žinojimas neguodžia.

Juolab kad yra valstybių, kurioms pavyko sėkmingai susidoroti su nelygybės iššūkiu. Pavyzdžiui, tais pačiais pokriziniais metais, kai Lietuvoje pajamų nelygybės lygis drastiškai pakilo, Švedijoje jis vos kilstelėjo, o Suomijoje pajamų nelygybė netgi sumažėjo.

Tad ką reikėtų ir ką galime padaryti, kad taptume panašesni į šias beveik kaimynines šalis, o ne į anksčiau minėtas menkiau išsivysčiusias valstybes? 

Neabejoju, kad šiandien išgirsime įdomių atsakymų variantų – tam čia ir susirinkome.

Tačiau, naudodamasis tribūna, kelias, mano galva, svarbiausias kryptis paminėsiu jau dabar.

Pirmoji – be abejo, mokesčiai. Jei norime realaus proveržio kovoje su pajamų nelygybe, turėsime, tiksliau, turime pradėti nuo realių mokestinės aplinkos pokyčių. Antrasis ramstis – pensijų sistemos pertvarka. Ir trečiasis – švietimas.

Pasiūlymus dėl pirmųjų dviejų sistemų – mokesčių ir pensijų – pertvarkymo esame pateikę Vyriausybei ir pristatę visuomenei. Tikiu, kad kai kurie šios auditorijos klausytojai su jais yra susipažinę.

Kitiems trumpai pasakysiu, kad, Lietuvos banko vertinimu, šią vasarą Vyriausybės pristatyti mokesčių sistemos pakeitimai, tokie kaip mažiausiai uždirbantiems tenkančios mokestinės naštos lengvinimas, yra teisingi žingsniai teisinga kryptimi. Tačiau vien jų iš esmės pakeisti dabartinei situacijai nepakaks.

Tam būtina gilesnė ir plačiau aprėpianti mokesčių reforma, o ją numatant reikėtų susitelkti į kelis aspektus. Pirma – į darbo jėgos apmokestinimo peržiūrą, antra – į pajamų mokesčio režimų įvairovės mažinimą ir trečia – į naujų pajamų šaltinių paiešką. Galėtų ir turėtų būti svarstomas platesnės aprėpties turto mokesčio bazės įteisinimas. Tai vėlgi patvirtina skaičiai: Lietuvoje biudžeto įplaukos iš pajamų ir turto mokesčių sudaro mažiau nei penktadalį visų mokestinių pajamų. Europos Sąjungoje ši dalis siekia trečdalį.

Lietuvos valdžios sektoriaus pajamų ir BVP santykis taip pat nesiekia ES vidurkio. Tai daro neišvengiamą, deja, neigiamą poveikį viešųjų paslaugų kokybei. Kitaip sakant, palyginti su Vakarų Europa, į biudžetą surenkame pernelyg mažai pinigų, ir dėl šios paprastos priežasties jų nepakanka nei visuomeninėms paslaugoms adekvačiai finansuoti, nei tam, kad būtų užtikrinta išsivysčiusios visuomenės standartus atitinkanti šių paslaugų kokybė.

Pensijų sistema. Mūsų vertinimu, ji, savo dabartine forma, pajamų nelygybės problemos ne tik nesprendžia, bet ją dar ir aštrina. Senatvės pensijos mūsų šalyje pastaruosius kelerius metus augo gerokai lėčiau nei vidutinis atlyginimas, ir tai kasmet blogino daugelio pensininkų finansinę padėtį.

Nuo kitų metų įsigalioja pensijų indeksavimas, t. y. jų dydis bus siejamas su darbo užmokesčio fondo vidutiniu pokyčiu. Šiandieninėmis aplinkybėmis tai neabejotinai teisingas sprendimas, vertintinas kaip nuoseklesnės, tvaresnės, nuo politinio ciklo atsietos pensijų raidos prielaida.

Arba tiksliau – viena iš prielaidų. Ir tikrai nepakankama.

Atlikę išsamų tyrimą, priėjome prie išvados, kad šiuo metu būtini ir galimi tokie pokyčiai, kurie, jei pasiryžtume juos įgyvendinti, padarytų sistemą skaidresnę, labiau skatintų dalyvauti socialinio draudimo sistemoje ir mažintų paskatas veikti šešėlyje. Žmonėms reikia aiškumo. Jei virtualioje asmeninėje sąskaitoje matytume, kiek oficialus uždarbis „ant popieriaus“ leidžia sukaupti ateičiai, kiekvienas dukart pagalvotų prieš sutikdamas imti atlyginimą vokelyje. Tai brangiai nekainuotų, tam nereikėtų ypatingų sąnaudų ar ilgalaikių investicijų, tačiau būtų priartėta prie kelių esminių siekiamybių. Pagerėtų Sodros situacija. Dar svarbiau – pagerėtų kiekvieno būsimo pensininko finansinė padėtis. Ir svarbiausia – keistųsi supratimas apie tai, kas yra socialinis draudimas ir kam – tik valdžiai ar ir draudžiamajam – jis yra reikalingas. 

Dar vienas svarbus dalykas, kurį privalome prisiminti svarstydami pertvarką – pensijų sistemą privalome matyti ir suvokti kaip vientisą visumą, jokiu būdu nepriešindami jos atskirų elementų (pakopų).

Minėjau švietimą. Negaišinsiu Jūsų įrodinėdamas tai, kas akivaizdu. Pajamų galimybės yra tiesiogiai susijusios su kokybiško išsilavinimo galimybėmis. O nepakankamai išnaudojamas žmogiškojo kapitalo potencialas didina riziką įstrigti vadinamųjų „vidutinių pajamų spąstuose“ taip ir nepasivejant turtingųjų šalių.

Todėl labai tikiuosi, kad mūsų šiandieninėse diskusijose apie nelygybės priežastis ir galimas išeitis skirsime dėmesio ir šiai, drįstu teigti, esminei sričiai. Apie švietimo reformos būtinybę girdime bemaž tiek, kiek save prisimename. Tačiau šiandien jau iš tikrųjų esame „arba – arba“ taške, kai privalome imtis esminės pertvarkos, kad didžioji švietimo pinigų dalis atitektų švietimo kokybei gerinti ir tolygumui užtikrinti, o ne infrastruktūrai išlaikyti – taip nuolat pataria ir tarptautinės organizacijos.

Gerbiamieji Kolegos,

Prieš kelias dienas, pristatydamas naujausias ekonomikos prognozes, mūsų kolega pateikė faktus, įrodančius, kad darbo jėgos ištekliai mažėja. Rezervai išseko. Taigi ir užimtųjų skaičius sumažėjo. Prognozės rodo, kad ir toliau mažės.  Išvada lakoniška: priėjome liepto galą – Lietuva mažėja.

Turiu pasakyti, kad iki šiol mūsų ekonomistų įžvalgos būdavo pakankamai tikslios. Tikiuosi, kad pastaroji nepasitvirtins. Tiksliau, tikiuosi, kad pagaliau imsimės sprendimų ir, svarbiausia, veiksmų, kad ji nepasitvirtintų.  Užtikrinu, kad Lietuvos bankas yra pasirengęs prisidėti ekspertine analize.

Neabejoju, kad savo žiniomis prisidės ir į šią konferenciją atvykę akademinės bendruomenės atstovai, politikos formuotojai, privataus sektoriaus atstovai. Daugiasluoksnė diskusija bei vertinimai iš skirtingų perspektyvų turėtų padėti išsiaiškinti gilumines mūsų problemos priežastis ir, tikėkimės, atrasti veiksmingus sprendimus.

Dėkoju už Jūsų dėmesį ir linkiu prasmingos diskusijos.